Kažkodėl vežikai laikomi užkietėjusiais keikūnais. Tačiau kai išgirsti pasakymą „keikiasi kaip vežikas“, kažkodėl greičiau įsivaizduoji ne vežimą vadeliojantį dėdulę su botagu, bet ties krepšinio aikštelės riba griausmingai sproginėjantį trenerį.

Dabartiniai vežikai (autobusų, troleibusų vairuotojai), sakyčiau, visiškai nesikeikia (viešai). Dabar gal tiksliau būtų sakyti, keikiasi kaip koks treneris.

Ir visai pagrįstai troleibusų ir autobusų bendrovės dabar vadinamos vežėjais, ne vežikais, mat šiuolaikinių bendrovių vairuotojai paiso viešojo elgesio taisyklių. Bet gi tai ten, tai šen ima ir pasireiškia koks nors vairuotojas vežikas. Apie tai nuolat galima kur nors paskaityti.

Neseniai su vežiku susidūręs keleivis išplatino skundą apie nutikimą viešajame transporte, autobuse, kai vairuotojas (tikėtina, vežikas), pamatęs jam rodomą telefono ekraną su „Žiogo“ programėlės bilieto vaizdu, subliovė (ne kaip treneris – be keiksmažodžių): „Ko čia kiši man tą savo telefoną!“

Galbūt tas vairuotojas yra vežikiško paveldo ir tradicijų saugotojas? Tiesiog trumpai pravėrė savo blogų emocijų unitazo dangtį ir bjauriai aptaškė šalia pasitaikiusį keleivį. O jeigu visi keleiviai pravertų tokius dangčius ir imtų taškytis? Todėl labai pagirtina, kai bent kažkas susilaiko, parodo tinkamesnį pavyzdį, nes taškymasis emocinėmis fekalijomis gerai nesibaigia.

Tačiau reikia suprasti ir vežėją, kuriame dar glūdi gruboko tradicinio vežiko genas. Tam genui aktyvuotis judriose gatvėse yra šimtai priežasčių. Jau nekalbant apie kai kurių keleivių elgesį visuomeniniame transporte. Mat tarp keleivių pasitaiko tiesiog neįtikėtinų suskių. Ko vertas „Kauno dienoje“ aprašytas atvejis, kai žmogaus drabužiais vilkintis senjoro amžiaus primatas tiesiog autobuse tenkino savo kažkokias aistras. Ir, kaip paaiškėjo, tai buvo mėgiamas ir kone reguliarus aistringo suskio užsiėmimas. Šiuo konkrečiu atveju galima tik apgailestauti, kad autobusą vairavo ne vežikas su botagu.