Ar daugiau nei du dešimtmečius Rusijos prezidento soste sėdintį Kremliaus caraitį Vovočką (1952) derėtų lyginti su Adolfu Hitleriu (1889–1945)? Nuo pat Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) laikų A.Hitlerio pavardė, jo asmuo ir su juo susijusios politinės idėjos laikomos absoliutaus blogio sinonimais, tad kiekvienas, net ir pats menkiausias autoritaras, anksčiau ar vėliau palyginamas su Vokietijos šunų mylėtoju.

Antai 1990 m. vasarą, Irako pajėgoms įsiveržus į Kuveitą, JAV prezidentas George‘as Herbertas Walkeris Bushas (1924–2018), norėdamas uždegti amerikiečių entuziazmą, viešai pareiškė, kad Irako diktatorius Saddamas (1937–2006) yra blogesnis net už Trečiojo reicho fiurerį.

Kremliaus šunidžių gyventojams Vovočkos ir nacionalsocialistų vado tapatinimas yra ir įžeidimas, ir komplimentas. Referendumų ir tikrosios demokratijos galia tikintys Kremliaus balalaikininkai iki pat šių dienų didžiuojasi protėvių pergale prieš "fašizmą", tačiau pokalbiui pasisukus apie Trečiojo reicho politiką žydų klausimu, netikėtai prabyla visiškai kitokiomis giesmėmis: imami vardyti vadinamieji palestiniečiai, JAV ir Izraelio ryšiai, Siono išminčių protokolai (pateikti kokio nors kretino "Facebook" paskyroje) ir verslininkas George‘as Sorosas (1930). Tuo tarsi bandoma pasakyti, kad "fašistai" neva ne viską darė blogai.

Žmonijos atmintyje įsirėžę despotai dažniausiai skirstomi į autoritarus ir totalitarus, tačiau juos galima sudėlioti ir į kitokias dėžutes.

Pirmąją diktatorių rūšį galima pavadinti ekscentriškaisiais. Tai – netikėtai valdžią įgiję asmenys, turėję labai rimtų psichologinių problemų. Jie neretai elgdavosi itin žiauriai, tačiau ekscentrikų smurto ir piktnaudžiavimo padėtimi protrūkiai dažniausiai nebūdavo grindžiami jokia konkretesne politine ideologija ar doktrina. Šių diktatorių žiaurumą ir despotizmą dažniausiai sukeldavo bei stimuliuodavo spontaniški impulsai, nulemti charakterio ydų ar psichologinių bėdų.

Taip pat derėtų paminėti, kad šie tironai ne tik šiurpindavo, bet ir juokindavo kitų valstybių žmones (ne tik priešiškų) savo keistokais poelgiais, pomėgiais ar sprendimais (susijusiais tiek su politika, tiek su pačių despotų asmeniniu gyvenimu).

Žmonijos atmintyje įsirėžę despotai dažniausiai skirstomi į autoritarus ir totalitarus, tačiau juos galima sudėlioti ir į kitokias dėžutes.

Šiai kategorijai galima priskirti Romos imperatorius Kaligulą (12–41) ir Neroną (37–68), jau minėtą Irako diktatorių Saddamą, Kremliaus balalaikininkų apraudotą Libijos piemenų pulkininką Muammarą (1942–2011), Čečėnijos klouną Ramzaną (1976), taip pat jaunojo Šiaurės Korėjos lyderio (1982 ar 1984) tėtušį Kim Jong-ilą (1941–2011).

Antrosios, pačios plačiausios despotų rūšies atstovus galima laikyti pragmatikais ir oportunistais. Tai – gana racionaliai mąstantys asmenys (profesionalūs politikai, valstybės tarnautojai, kariškiai ar slaptųjų tarnybų funkcionieriai). Savose valstybėse valdžios vairus jie dažniausiai perimdavo per karinius arba rūmų vidaus perversmus.

Idealai, kaip ir smurtas šiems veikėjams tebuvo viena priemonių tikslams pasiekti. Pagrindiniai tikslai – valdžia, galia ir jų teikiama materialinė gerovė, leidžianti iki gyvenimo galo aprūpinti savo šeimos narius, giminaičius, draugus ir pažįstamus.

Šaltojo karo laikais šie despotai (tiek kairieji, tiek dešinieji) neretai rinkdavosi draugus, nekreipdami dėmesio į doktrinas, ir dažniausiai susidėdavo su pasiūliusiaisiais didesnį atlygį.

Ideologija ir ekscentriškas elgesys (pvz., Vovočkos pomėgis demonstruoti nuogą pilvą) šios rūšies diktatoriams dažniausiai tebuvo "opiumas" saviems žmonėms svaiginti ir užsienio naudingiesiems idiotams vilioti, tačiau neretai pasitaikydavo ir nuoseklesnių veikėjų, besilaikiusių vieno "šeimininko" (JAV ar SSRS) ar konkretesnės ideologinės krypties.

Šios rūšies diktatoriais galima laikyti su Trečiuoju reichu ir fašistine Italija flirtavusį, bet atsargesnio atstumo besilaikiusį Ispanijos lyderį Francisco Franco Bahamonde (1892–1975), Pietų Korėjos prezidentus Syngmaną Rhee (1875–1965) ir Park Chung-hee (1917–1979), rimtą politinį romaną su SSRS užmezgusį Egipto lyderį Gamalį Abdel Nasserą Husseiną (1918–1970), jau keletą dešimtmečių Sirijoje karaliaujančius Rusijos vasalus al-Assadų dinastijos narius, su Vakarais pozityvius santykius palaikiusį čilietį Augusto Jose Ramoną Pinochetą Ugarte (1915–2006), kelis dešimtmečius antrojo Indonezijos prezidento pareigas ėjusį Suharto (1921–2008), Kremliaus caraitį Vovočką ir daugelį kitų.

Taip pat šiai rūšiai galima priskirti ir Josifą Visarionovičių (1878–1953) – pakelės plėšiką, marksizmo dėka virtusį totalitariniu monstru.

Ekscentrikų ir pragmatikų valdymai kone visada pasižymėjo gana nuožmia vidaus ir užsienio politika, tačiau daugiausia žalos savoms ir svetimoms tautoms pridarė svajotojai, romantikai ir idealistai – Napoleonas (1769–1821), Vladimiras Iljičius (1870–1924), A.Hitleris, taip pat Kinijos Liaudies Respublikos pranašas Mao (1893–1976).

Besivadovaudami sudėtingomis ideologinėmis teorijomis, šie asmenys ir jų bendraminčiai siekė pakeisti pasaulį ir paties žmogaus prigimtį. Jie tikėjo, kad visiems nuo to bus geriau, ir privertė daugybę žmonių už šias svajones sumokėti milžinišką kainą.

Dar buvo Italijos fašizmo apaštalas Benito (1883–1945). Jis bandė įrodyti esąs romantikas ir pasaulį pakeisti siekiantis idealistas, tačiau viskas, ko griebėsi Il Duce, virto tragikomiškomis katastrofomis.

P.S. Visiškai nesvarbu, kas sugadino "Nord Stream" vamzdžius. Tai galėjo padaryti amerikiečiai arba patys rusai. Tai galėjo būti sąmoningai surengta Kremliaus varžovų ataka arba vidaus sabotažo aktas. Vamzdynai taip pat galėjo sprogti dar ir dėl to, kad Olegas Michailovičius Gazmanovas (1951) netoliese oraliniu būdu tenkino mergaitės Mašos draugą lokį. Dėl šių klausimų visiškai neverta sukti galvos. Svarbiausia, kad tos dvi virkštelės, penėjusios Kremliaus karo mašiną, yra nukirstos. Aplinkos tarša – negerai, tačiau gamta anksčiau ar vėliau atstatys žmogaus pažeistą cheminių medžiagų harmoniją.