Vis daugiau Lietuvos automobilių sportininkų nusprendžia jėgas išbandyti prestižinėse varžybose. Praėjus daugiau kaip 85 metams po pirmojo lietuvių starto Monte Karle, kitąmet vienu sunkiausių Europos ralių tituluojamose lenktynėse vėl išvysime tautiečius.

Geriausi rezultatai

Kitų metų sausio mėnuo žada būti intriguojantis visiems automobilio sporto gerbėjams – pirmąsias dvi sausio savaites visi stebės trijų ekipažų iš Lietuvos pasirodymą Dakaro ralio maratone, o prabėgus vos kelioms dienoms po jo finišo, praėjus 86 metams nuo pirmojo lietuvių starto Monte Karlo ralyje, į jį pajudės Deivido Jociaus ir Donato Zvicevičiaus ekipažas.

Pirmasis lietuvis, išbandęs jėgas prestižinėse automobilių lenktynėse, buvo Klemensas Martinkus ir Jonas Pyragius, važiavę "Oakland" markės automobiliu. Jie pasiekė ir geriausią rezultatą – absoliučioje įskaitoje lietuviai užėmė 30 vietą. Po dvejų metų į legendinį Monte Karlą pajudėjo ir Pranas Hiksa, kuris šiose varžybose dalyvavo du kartus – 1934 m. ir 1935 m. Pirmą kartą dalyvaudamas šiame ralyje, P. Hiksa automobiliu "Essex Terraplane" savo klasėje užėmė 23 vietą, o bendroje įskaitoje liko 37-as. "Vertindami visų Baltijos šalių sportininkų pasirodymus, galime sakyti, kad lietuviai visuomet buvo greitesni nei latviai ir estai. Kaimynai latviai likdavo už penkiasdešimtuko ribų, o estai nepatekdavo net į greičiausiųjų šimtuką", – pasakojo P. Hiksos anūkas Giedrius Šniukas.

Jis sakė, kad tuomet į Monte Karlą išsiruošę vairuotojai susidurdavo su nemenkais sunkumais, nes keliai nebuvo valomi, o žiemos būdavo daug žvarbesnės nei dabar.

Paskutiniai lietuviai prieškariu Monte Karlo ralyje dalyvavo 1937 m. Su "Ford Eifel" savo jėgas nusprendė išbandyti Česlovas Burba ir V. Šulcas. Jie tarp 81 finišavusio dalyvio užėmė 72 vietą.

Jaučiasi pasiruošę

"Žinoma, galite klausti mūsų, kodėl nestartavome šiais metais –  būtume paminėję 85-erių metų sukaktį nuo pirmo lietuvio starto Monte Karle, tačiau norėjome šiam raliui pasiruošti labai atsakingai, todėl ir startuosime tik kitų metų sausį", – "Kauno dienai" pasakojo D. Jocius. Monte Karlo ralis, kuris yra ir pirmasis Pasaulio ralio čempionato (WRC) etapas, sportininkui nėra paprasčiausiai užgaida – jam buvo ruoštasi daugiau kaip dvejus metus, o patį ralį D.Jocius stebėjo beveik dešimtmetį. "Iš žiūrovo pagaliau pavyko tapti ir ralio dalyviu", – tvirtino D. Jocius. Šiuose kraštuose gyvena sportininko mama, todėl jis juokauja, kad sėkmingai pasirodyti jam gali padėti ir pažįstamos vietos, kuriose jis jaučiasi lyg namuose, bei prancūzų kalbos žinios.

Tiesa, kokiu automobiliu sportininkas startuos seniausiame Europoje ralyje, dar neaišku. Pats lenktynininkas tvirtina, kad geriausia būtų važiuoti tokiu pačiu bolidu, kuriuo jis varžosi  Lietuvos ralio trasose, tačiau vyksta aiškinimasis dėl būtinos Tarptautinės automobilių sporto federacijos (FIA) homologacijos. Jeigu dabartinis sportininko automobilis neatitiks reikalavimų, D. Jocius žada sėsti prie naujesnės kartos "Mitsubishi EVO X" vairo. "Vis dėlto norėtųsi važiuoti automobiliu, kurį pažįstu ir prie kurio esu įpratęs, tačiau, jeigu jis netiks, turėsime ir atsarginį variantą", – "Kauno dienai" sakė ralio lenktynininkas.

Kelionė per metų laikus

Paklaustas, ar dėl starto tarptautinėse varžybose nenukentės namų arena, D. Jocius sakė bandysiantis suspėti visur. "Metų pradžia bus įtempta – vyksime į Monte Karlo ralį, o iš karto po jo, nepraėjus nė savaitei, laukia ir pirmasis Lietuvos automobilių ralio čempionato (LARČ) etapas – "Halls Winter Rally", – planus dėliojo sportininkas. Pasak jo, sudėtingiausia užduotis teks mechanikams, jeigu vis dėlto Monte Karle sportininkas startuos  savo "Mitsubishi EVO IX", nes po keturias dienas truksiančių lenktynių jiems teks perrinkti visą automobilį, paruošti startui Lietuvoje ir atgabenti kelis tūkstančius kilometrų iš Viduržemio jūros pakrantės. "Laukia tikrai įtemptos dienos, tačiau tikiu, kad visur spėsime laiku", – optimizmo neslėpė sportininkas ir  prispažino, kad po LARČ finalo Druskininkuose ilgai mėgautis poilsiu sau neleido. "Atsikvėpėme gal dvi dienas ir išsyk puolėme ruoštis naujajam sezonui, o darbų tikrai netrūksta", – kalbėjo D. Jocius.

Prognozuoti, kas Monte Karlo ralyje gali tapti aršiausiais lietuvio konkurentais, labai sunku, nes kol kas nėra aiškus dalyvių sąrašas, tačiau D.Jocius tvirtina važiuojantis lenktyniauti, o ne atostogauti. "Norime palyginti savo jėgas su sportininkų iš kitų šalių ir nuspręsti, ko esame verti. Gali būti, kad savo klasėje nebūsime patys greičiausi, tačiau esame pasiryžę kovoti", – teigė D. Jocius.

Vietos ir laiko pademonstruoti savo ištvermę ir sugebėjimus netrūks, nes per kelias ralio dienas sportininkams teks įveikti beveik 400 km greičio ruožų skirtingomis sąlygomis. Palyginimui: per vieną LARČ etapą sportininkai vidutiniškai nuvažiuoja apie 100 km. "Šis ralis yra vienintelis, kuriam specialiai gaminamos išskirtinės "slick" tipo padangos su dygliais, nes sportininkams tenka išbandyti itin skirtingas eismo sąlygas – nuo sausų kelių Monte Karle iki snieguotų kylant į kalnus", – pasakojo D. Jocius. Šiemet Monte Karlo ralio dalyviams teko įveikti 16 greičio ruožų, kurių bendras ilgis siekė beveik 378 km.

Iš P. Hikso prisiminimų apie pirmąjį Monte Karlo ralį

Pardaviau savo dvivietį sportinį automobilį "Essex Terraplane" ir nusipirkau tos pačios firmos keturių vietų limuziną. Ėmiau ruoštis tarptautinėms lenktynėms Talinas–Monte Karlas. Įrengiau antrą akumuliatorių ir antrą dinamą (elektros generatorių) su jungikliais taip, kad apšvietimui galėčiau naudoti vieną arbą kitą, arba akumuliatorius vienu metu. Vietoj standartinių dviejų tolimojo veikimo žibintų įrengiau motorinio katerio žibintus. Pritaisiau pora priešrūkinių žibintų, o ant mašinos stogo – sukiojamąjį prožektorių kelio vingiams apšviesti. Tai buvo labai svarbu, pavyzdžiui, važiuojant 120 km/val. arba 2 km/min. greičiu – reikėjo turėti nors pusę minutės, kad pamatytum netikėtus kelio vingius. Ant variklio išmetamojo vamzdžio pritaisiau galingą elektrinę sireną, kurios garsas buvo girdėti už kelių kilometrų. Įrengiau dviejų rūšių stiklų šildymo sistemą – nuo apšalimo ir rasojimo. Priekiniams ratams padariau slides, o ant užpakalinių uždėjau grandines su grifais (dygliais) – jeigu apledėtų keliai ir atsirastų pusnių.

Šiek tiek istorijos

Monte Karlo ralis pradėtas organizuoti dar 1911 m. Jis vadinamas seniausiu ir sunkiausiu Europoje. Pirmajame ralyje startavo 20 ekipažų. Finišo liniją kirto aštuoniolika. Nugalėtoju tapęs prancūzas Henris Rougier, važiavęs "Turcat Mery" automobiliu, tuomet pasiekė 30 km/val. vidutinį greitį.

Antrajame ralyje startavo ir pirmoji moteris – Cabieu. Trečiasis Monte Karlo ralis įvyko tik 1924-aisiais, o ketvirtasis vyko ir už Europos ribų.

Nuo 1926-ųjų po ralio visi dalyviai kviečiami į banketą, kuris, laikui bėgant, tapo tradicinis ir dabar vadinamas baliumi pas kunigaikštį.

Įdomu, kad 1930 m. spauda paskelbė, jog ralis demokratiškėja ir į banketą pakviesti mechanikai.

Kilus Antrajam pasauliniam karui, ralio lenktynės nebuvo organizuojamos dešimt metų. Vėl pradėjus jį organizuoti buvo nuspręsta, kad jis turėtų vykti žiemą. 1950-aisiais prie ralio starto linijos stojo net 282 ekipažai, o finišavo 136.

Nuo 1964 m., kai Monte Karlo ralis buvo surengtas 35 kartą, iki šių dienų išliko jo reglamentas.

1966 m. ralis įėjo į istoriją kaip vienas kontroversiškiausių per visą istoriją. Pirmas keturias vietas užėmusius automobilius, tris "Mini Cooper" ir vieną "Ford Cortina", komisija diskvalifikavo už reikalavimų neatitikusias lemputes mašinų žibintuose. Iš viso tais metais buvo diskvalifikuota net dešimt ekipažų.