Svarbu visavertė mityba

Imunitetas neretai susilpnėja dėl greito gyvenimo tempo, nevisavertės mitybos ir fizinio aktyvumo trūkumo. Ir nors stebuklingų tablečių imunitetui stiprinti nėra, pasak fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojos Virginijos Kirtiklienės, sveikos ir stiprios imuninės sistemos raktu gali tapti kasdieniai įpročiai. Gydytoja priminė įpročius, galinčius sustiprinti imunitetą.

Kartu su maistu žmogaus organizmas gauna reikalingų maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų, svarbių viso organizmo normaliam funkcionavimui ir geram imunitetui palaikyti. Kad šių medžiagų nepritrūktų, svarbu visavertė ir subalansuota mityba, kurioje užtikrinamas reikalingas kiekis angliavandenių, baltymų ir riebalų, o kartu ir įvairiuose maisto produktuose esančių vitaminų ir mineralų. Į kasdienį mitybos racioną rekomenduojama įtraukti daugiau šviežių daržovių ir vaisių (ypač sezoninių), atsisakyti ar bent sumažinti vadinamųjų tuščių kalorijų turinčių produktų – cukraus, rafinuotų miltų ir kt., vengti greitojo maisto, mėsą dažniau pakeisti žuvimi. Drauge svarbu atkreipti dėmesį ir į maisto ruošimą, rinktis natūralius, mažiau apdorotus produktus. Kasdien būtina išgerti pakankamai (apie 2 l) vandens.

Leidžiant laiką gryname ore, suaktyvėja organizmo medžiagų apykaita, ląstelių ir audinių aprūpinimas deguonimi, gerėja nervų sistemos veikla, mažėja stresas, o kartu stiprėja ir imunitetas.

Optimalus fizinis aktyvumas

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad subalansuotas fizinis aktyvumas, optimalus aerobinis krūvis padeda sumažinti riziką sirgti lėtinėmis ligomis, gerina bendrą savijautą ir žmogaus atsparumą. Žinoma, kad fizinis aktyvumas, ypač gryname ore, stimuliuoja organizmo gynybines jėgas, gerindamas nespecifinį imunitetą ir didindamas atsparumą nepalankiems išorės veiksniams. Taigi, mažėja tikimybė susirgti ir virusinėmis infekcijomis, peršalimo ligomis.

Darbo ir poilsio režimas

Miegas ir poilsis žmogaus organizmui svarbūs ne mažiau nei maistas ar vanduo. Yra žinoma, kad kokybiškas miegas ir poilsis yra labai svarbūs žmogaus imuninės sistemos normaliai veiklai. Miegant organizme išsiskiria tam tikrų cheminių medžiagų, svarbių imuninei sistemai kovojant su infekcijomis ir uždegimais. Moksliniai tyrimai rodo, kad, trūkstant miego, žmogaus organizme sumažėja šių medžiagų, tad jie blogiau susitvarko su stresu ir dažniau serga peršalimo, virusinėmis ar kitomis infekcinėmis ligomis. Kiek miego pakanka konkrečiam žmogui, priklauso nuo individualių organizmo poreikių, tačiau suaugusiam žmogui vis dėlto rekomenduojama miegoti 7–9 valandas per parą. Labai svarbu laikytis ir vadinamosios miego higienos, t.y. eiti miegoti tuo pačiu metu, geriausia iki 22–22.30 val., kai organizme prasideda miego hormono melatonino gamyba.

Buvimas gryname ore

Būti gryname ore mūsų sveikatai naudinga dėl daugelio priežasčių. Leidžiant laiką gryname ore, suaktyvėja organizmo medžiagų apykaita, ląstelių ir audinių aprūpinimas deguonimi, gerėja nervų sistemos veikla, mažėja stresas, o kartu stiprėja ir imunitetas, jo gebėjimas kautis su į organizmą patenkančiomis bakterijomis, virusais ir kitomis genetiškai svetimomis medžiagomis. Taigi rekomenduojama kasdien bent pusvalandį praleisti gryname ore. Net ramus pasivaikščiojimas gamtoje padės ne tik atsipalaiduoti po darbo dienos, geriau miegoti, bet ir padidins organizmo atsparumą.

Tinkama higiena

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad ant mūsų rankų kaupiasi daugybė įvairių mikroorganizmų, kurie net ir XXI a. yra viena pagrindinių susirgimo įvairiomis užkrečiamosiomis infekcinėmis ligomis priežasčių. Ne veltui specialistai ragina dažnai ir reguliariai plauti rankas, kad nuo jų paviršiaus būtų pašalinti įvairūs mikrobai ir virusai. Svarbu  tinkamai valyti įvairius paviršius ir ruošti maistą, ypač žalią mėsą, plauti vaisius ir daržoves.

Medžiotojai palaikė benamiu

Neįprastas vaikino hobis gimė prieš porą metų. Tada D. Drukteinis susidomėjo užsienyje populiaru bushcraftu. Tai stovyklavimas gamtoje, kuo taupiau naudojant jos resursus ir turint kuo mažiau daiktų. Vis dėlto pašnekovas pasakoja dar nuo vaikystės daug laiko leidęs netoli namų esančiame miške.

„Nuo mažų dienų su broliu Žygimantu ir geriausiu draugu Laurynu Martinkumi leisdavome laiką gamtoje, gimtajame Skuodo rajone. Visi trys dažnai išeidavome pasivaikščioti į aplinkinius miškus: mėgome išdykauti, karstytis medžiais, dairytis laukinių gyvūnų. Aišku, tada nakvoti miške dar nepasilikdavome“, – pasakoja Daumantas. Miškingose apylinkėse užaugęs skuodiškis traukos gamtai nepamiršo ir vėliau. Kartu su broliu ir geriausiu draugu D. Drukteinis dažnai išeidavo į mišką pravėdinti galvų nuo susikaupusių minčių, nufotografuoti ar nufilmuoti gražių gamtos vaizdų. Gamtoje praleisti dar daugiau laiko vaikinus paskatino Daumanto pamatytas skelbimas apie nebrangiai parduodamą skautišką įrangą. Įsigijęs amunicijos, jis nusprendė pagaliau pernakvoti miške ekstremalesnėmis sąlygomis.

„Prieš dvejus metus, antrąją Kalėdų dieną, pasiryžau pirmą kartą vienas nakvoti netoli namų esančiame miške. Šeimos nariams tai pasirodė keista ir nesaugu, tad jie bandė mane atkalbėti. Tačiau aš norėjau išbandyti savo jėgas ir įgyti įdomios patirties, todėl išėjau. Ramiai nakties praleisti nepavyko. Pirmasis kartas buvo paženklintas netikėta situacija, – prisimena Daumantas. – Tą naktį vietos medžiotojai dalyvavo varomojoje medžioklėje. Tad mano šunį staiga užpuolė trys medžiotojų šunys. Išgirdę lojimą, medžiotojai ėmė kalbėtis, kad miške sau buveinę, matyt, yra įsirengęs benamis. Tačiau iš tolo matydami mano haskio veislės šunį abejojo, ar klajūnas gali tokį turėti? Galiausiai keletas medžiotojų atėjo išsivesti savo šunų ir patikrinti, kas ten toks įsikūręs miške. Žiūriu – ateina mano kaimynas Stasys, tad pasikalbėjome, pasijuokėme iš situacijos. Štai toks buvo mano pirmasis išėjimas į mišką.“

Iššūkis: į žygius gamtoje D.Drukteinis stengiasi pasiimti kuo mažiau daiktų. Jo tikslas – patirti kuo ekstremalesnes sąlygas. D. Drukteinio asmeninio archyvo nuotr.

Miško taisyklės

Šis nutikimas D. Drukteinio neatgrasė nuo stovyklavimo miške. Jis įkalbėjo prie žygių prisijungti ir vaikystės draugą L. Martinkų. Tad du bičiuliai nuo to laiko dažnai leidžiasi į ekstremalius žygius gamtoje. Kartais prie jų prisideda ir Daumanto brolis Žygimantas.

Stovyklautojai dažniausiai renkasi netoli namų esančius miškus, nes juos geriausiai pažįsta. Tačiau Daumantas yra stovyklavęs ir Latvijoje. Iš Skuodo jis 100 km žygiavo iki Liepojos ir keturias dienas praleido laukinėje gamtoje.

Ruošdamasis žygiui, Daumantas stengiasi neapsikrauti daiktais. Ekstremalius išbandymus mėgstantis vaikinas neretai atsisako ir miegmaišio.

„Kuo mažiau daiktų, tuo įdomiau. Tiesa, kartais norisi komfortiškesnio žygio, tad pasiimu miegmaišį, kilimėlį, tentą, kad būtų šilta miegoti. Kartais miegui naudoju tik vilnonę antklodę ir du bebro kailius. Jei neturiu tento, iš rastų šakų pasistatau būstinę, kad apsisaugočiau nuo lietaus. Tačiau jei žinau, kad naktį nelis, kartais stogelio virš galvos nestatau, – atskleidžia D. Drukteinis. – Įsivaizduokite, miegi viduryje miško, be stogo, susisukęs miegmaišyje. Aplink tave laksto gyvūnai, vyksta miško gyvenimas. Jei giedra, puikiai matyti mėnulis, žvaigždės. Vaizdas išties fantastiškas.“

Į mišką Daumantas dažniausiai keliauja vienas. Tačiau neretai prie jo prisijungia ir Žygimantas su Laurynu. Išėję į mišką, vaikinai nužygiuoja apie 10 km. Žygio metu stovyklautojai ieško įdomių ir gražių gamtos vietų, tyrinėja savo gimtąsias apylinkes. Vakarėjant ateina metas dairytis vietos nakvynei. Tad Daumantas su kompanionais skuba ieškoti lygesnės, sausesnės vietos ir statytis užuovėją.

„Kiekvieną kartą ką nors pamirštame. Yra buvę, kad trise pasiėmėme tik vieną tentą ir naktį pradėjo lyti. Tada sėdėjome susiglaudę po vienu tentu. Kita vertus, taip tik dar įdomiau. Iš tikrųjų viską, ko reikia, galima susirasti miške. Pavyzdžiui, kad nelytų ant galvos ar nebūtų šalta, galima pasistatyti stogelį, – tikina D. Drukteinis. – Tačiau į mišką aklai tikrai neiname. Nebūna taip, kad mums prireikia stogelio ir nukertame medį. Medžių niekada nežalojame, nebent kokių šakų prisirenkame. Mylime gamtą ir ją prižiūrime, nes jei kiekvieną kartą išėjęs į mišką pradėsi viską versti į šonus, iš jo greitai nieko neliks.“

Įsivaizduokite, miegi viduryje miško, be stogo, susisukęs miegmaišyje. Aplink tave laksto gyvūnai, vyksta miško gyvenimas.

Todėl vaikinai vadovaujasi principu „nepalik jokių pėdsakų“. Miško jie niekada nežaloja. Iš šakų pasistatę užuovėją, ją kitą dieną išardo. ,,Miškas yra mūsų visų, tad kiekvienas turėtų juo rūpintis. Deja, dažnai randame ne vietoje paliktų laužaviečių ar iš šakų pastatytų užuovėjų, kurias visada sutvarkome. Pabuvoję miške, jį paliekame tokį, koks ir buvo. Juk žmonės miške yra tik svečiai. Tai ne mūsų namai, kuriuose galima daryti, ką tik nori. Tokios yra taisyklės. Niekas negali matyti, kad miške kažkas jau buvo“, – atkreipia dėmesį Daumantas.

Akistata su briedžiu

Pašnekovas pasakoja, kad stovyklauti ekstremaliomis sąlygomis jam patinka ne tik dėl neeilinių patirčių. Buvimas gamtoje taip pat veikia kaip terapija. Be to, miške visada patiria daug nuotykių ir iššūkių.

„Kiekvieną kartą tau reikia išgyventi iš naujo. Tarkime, žiemą blogai pasistatai stogą ir sušlampa tavo miegmaišio apačia. Tada dingsta jo šilumą sulaikančios savybės – gali nušalti. Pernai miške nakvojome, kai spigino 23 °C šaltis. Tai didelis iššūkis. Tačiau jam, žinoma, pasiruošiame, – atskleidžia D.Drukteinis. – Kokių tik nuotykių nesame patyrę! Dažniausiai susiduriame su medžiotojais, kurie, kaip ir mes, mėgsta slėptis miške. Vieną kartą su Laurynu ramiai pasistatėme užuovėją, gaminome vakarienę. Staiga išgirdome, kad prasidėjo medžioklė, aplink pašėlusiai ėmė loti šunys. Eiti iš miško nesiryžome, kad netyčia netaptume taikiniu. Stovime viduryje miško, aplink šaudo kaip kare, o link mūsų skuodžia penkios stirnos. Taip ir pralaukėme valandą, kol išgirdome, kad veiksmas aprimo. Tada tyliai pasišalinome.“

Miške dažnai besilankantiems stovyklautojams praeiviai yra iškvietę ir policiją. Kartą vakare patraukę į netoli namų esantį mišką, Daumantas su broliu Žygimantu tikėjosi pailsėti po darbo ir keliauti atgal. Vaikinai tarp medžių pasikabino hamakus ir linksmai kalbėjosi.

Pro šalį tuo metu praėjo jauna šeima, su kuria Daumantas pasisveikino. Išgirdusi balsą, šeima greitai pradingo. Vaikinams tai pasirodė gana keista. Sutemus Daumantas su broliu jau ruošėsi namo, kai staiga išvydo policijos pareigūnus. Pasirodo, buvo gautas pranešimas, kad miške galimai tyko vagys. Išsiaiškinę, kad Žygimantas su Daumantu gyvena netoliese ir piktų kėslų neturi, pareigūnai labai susidomėjo stovyklautojų veikla. Jie netgi ėmė klausinėti, ar vaikinai neturi savo „YouTube“ kanalo.

Apie tai diskutuoja pedagogai: Lietuvos regbio rinktinės žaidėjas, treneris Paulius Sugintas, profesionalus šiuolaikinio šokio šokėjas Marius Pinigis, sertifikuota jogos mokytoja Guoda Sukockaitė ir profesionali gimnastė, šokėja Karolina Motiejūnienė.

Išankstinės nuostatos

Profesionalus regbio žaidėjas, vaikų treneris P.Sugintas pastebi, kad pirmiausia mes visi su judesiu susipažįstame namų aplinkoje, taigi labai svarbu, kokius įpročius tėvai perduoda savo atžaloms.

„Dirbdamas su įvairaus amžiaus moksleiviais matau, kad sunkiausia judėti yra jaunesnio amžiaus vaikams, nuo ankstyvos vaikystės aktyviai naudojantiems išmaniuosius telefonus. Žaidžiant telefonu, vaikams kyla daug emocijų, nes vaizdas ekrane greitai keičiasi, o judėjimas gryname ore tampa neįdomiu užsiėmimu. Tad ypač svarbu vaikams laiku įdiegti tinkamus įpročius. Kitaip jie nesukurs ryšio su savo kūnu ir nesupras jo poreikių“, – dirbdamas su vaikais, Paulius pastebi, kad judėjimas, sportas neretai suprantami per skausmą ir kančią.

Būtina suprasti, kad kūno kultūra yra tokia pat svarbi, kaip ir matematika ar anglų kalba.

„Matyt, tai senojo fizinio švietimo liekanos. O tai dalį žmonių atbaido nuo bandymo aktyviau pajudėti“, – sako treneris.

Šokėjo M.Pinigio manymu, spragų slypi ir švietimo srityje. Fizinio lavinimo mokytojai ne visada geba sudominti moksleivius, kartais laikosi pernelyg griežtų normatyvų. Tad žmogus nuo mažens judėjimą ima suvokti kaip stresą.

„Atrodo, kad sportas yra prasmingas tik tada, kai tu kenti, kai skauda. Jei po treniruotės jautiesi puikiai, vadinasi, nepavyko, – svarsto šokėjas. – Pastebiu, kad suaugę žmonės sportą neretai supranta gana siaurai – tik kaip būdą patobulinti kūną. Tačiau pamirštame, kiek daug naudos judėjimas gali duoti mūsų sveikatai ir gerai savijautai.“

Fizinio intelekto svarba

Fizinis žmogaus raštingumas yra toks pat svarbus kaip ir intelektinis. Jogos mokytoja, judesio pedagogė Guoda Sukockaitė, daug metų profesionaliai dirbanti su vaikais, teigia, kad judėjimas bet kurio amžiaus žmogui suteikia tiek fizinės, tiek emocinės, tiek psichologinės naudos.

„Geriau suvokdami savo kūną, esame laimingesni, įgyjame daugiau pasitikėjimo savimi, motyvacijos siekti tikslų. Pavyzdžiui, suskaudus nugarai, neretai bėgame pas gydytoją prašyti vaistų. Tačiau raumenų, sąnarių skausmai ar galūnių tirpimas dažniausiai aplanko nuo per ilgo sėdėjimo. Tad naudinga mokėti pagrindinius tempimo pratimus, kad galėtume sau padėti, – tikina ji. – Mano pačios patirtis buvo labai įdomi, nuo trylikos metų mokiausi Naujojoje Zelandijoje. Mokykloje buvo stengiamasi mokinius supažindinti su įvairiausiomis sporto šakomis ir judėjimo galimybėmis. Žaisdavome badmintoną, kriketą, stalo tenisą. Kuo daugiau vaikai į save sugeria skirtingų patirčių, tuo geriau suvokia, kas jiems patinka. Tada didėja tikimybė, kad sportas taps neatskiriama jų kasdienybės dalimi.“

Profesionali gimnastė Karolina Motiejūnienė tikina, kad smalsumas yra esminis kūrybiškumo ir saviugdos elementas. „Supratę, kad viena ar kita sporto šaka nepriimtina, žmonės neretai nuleidžia rankas ir nusprendžia, kad sportas – ne jiems. Vaikystė yra geriausias laikas ugdyti smalsumą ir išbandyti kuo daugiau judėjimo galimybių, kad suaugę vis dar norėtume eksperimentuoti“, – teigia ji.

Pastebima, kad maži vaikai natūraliai yra labai smalsūs ir aktyvūs. Tačiau tėvai neretai iš baimės juos apriboja, apmalšina naujų patirčių troškimą. Bijodami, kad atžala susižeis, jie ragina elgtis ramiau, santūriau. Tad judėjimas taip ir netampa vaiko gyvenimo dalimi.

„Įdomu tai, kad vaikai iki vienų metų yra natūraliausi, patys tyriausi judėtojai. Jų kūnai veikia labai organiškai ir koordinuotai, – šypsosi šokėjas Marius. – Yra tekę nemažai dirbti su kelių mėnesių mažyliais. Tiesiog nuostabu, kaip puikiai kūdikiai jaučia muziką ir geba atkartoti tai, ką jiems parodome. Vos išgirdę muziką, vaikai ima spyruokliuoti – tai ateina iš pasąmonės. Tačiau vėliau, jei vaikas neugdomas, šie gebėjimai pasimiršta. O tada, užgrojus muzikai, suaugęs žmogus nebežino, kaip judėti, jaučiasi susikaustęs.“

Bendras projektas

Be abejonės, neigiamą įtaką vaikų ir suaugusiųjų fiziniam raštingumui padarė ilgi karantino mėnesiai. Tad, pasak judesio specialistų, šiandien ypač svarbu keisti visuomenės nuostatas apie sportą ir judėjimą. Pašnekovai, dėstydami ir bendradarbiaudami su įvairiomis švietimo įstaigomis, tarp kurių ir „Herojaus“ mokykla, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vytauto Didžiojo universitetas, vertina judesio praktikas švietimo sistemoje kaip lygiavertes su kitomis pamokomis.

„Gaila, kad sportas nėra svarbi mūsų kultūros ir gyvenimo dalis. Ne veltui sakoma, kad sveikame kūne – sveika siela. Menkai judantis žmogus tampa mažiau kūrybiškas, jį kamuoja prasta nuotaika, nuovargis, motyvacijos trūkumas, – pabrėžė Marius. – Būtina suprasti, kad kūno kultūra yra tokia pat svarbi, kaip ir matematika ar anglų kalba. Žinoma, sporto pamokos taip pat turi būti lanksčios, mokiniams pasiūlančios įvairių užsiėmimų ir alternatyvų. Tikrai turime šaunių fizinio lavinimo mokytojų, tereikia jiems suteikti paspirties veikti.“

Vidinis vaikas

Judesio profesionalai tiek vaikus, tiek suaugusiuosius skatina į savo kasdienybę įtraukti kuo daugiau aktyvaus judėjimo. Tai itin svarbu dabar, pasaulyje tvyrant sveikatos krizei. Juk sportas puikiai stiprina imunitetą. Neretai žmonės judėjimą suvokia tik kaip ėjimą į sporto salę, bėgiojimą ar krepšinio žaidimą. Tačiau yra daugybė skirtingų judėjimo būdų ir tereikia atrasti sau tinkamiausią. G.Sukockaitė ragina prisiminti vaikystės pomėgius. Juk, sukdamiesi rutinoje, neretai pamirštame malonumą teikusius hobius.

„Man paauglystėje labai patiko žaisti badmintoną. Vėliau dėl laiko stokos nustojau tai daryti. Neseniai prisiminiau šį savo pomėgį ir labai nustebau, kokį malonumą jis man teikia. Nepamirškime, kad visų mūsų viduje gyvena vaikas, kurį reikia vis pamaitinti, – atkreipė dėmesį ji. – Labai svarbu save apsupti motyvuotais, savo pavyzdžiu įkvepiančiais žmonėmis. Manau, kad sporto užsiėmimams tapus žmogaus socialinio gyvenimo dalimi, sportuoti taptų dar paprasčiau. Pavyzdžiui, kodėl, susitikus su drauge, užuot prisėdus išgerti kavos, negalėtume nueiti kur nors pasportuoti? Kai su bičiuliu susitariama kartu lankyti treniruotes, tampi atsakingas ne tik už save, bet ir už kitą. Tada atsiranda daugiau motyvacijos.“

Šokėjas Marius pastebi, kad šiandien mūsų kasdienybė lengva, tad visą laiką gyvename komforto zonoje. Į darbą važiuojame automobiliu, darbus atliekame kompiuteriu. Tikslo judėti lieka vis mažiau. Tačiau nuo judėjimo priklauso mūsų emocinė ir fizinė sveikata. „Pažinti savo kūną – vadinasi, pažinti save. Tad nepraraskime gebėjimo judėti, negyvenkime tik užsidarę savo mintyse. Judesys nėra tik sportas ar šokis – tai būdas pajausti save ir kitus, geriau save išreikšti ir jaustis laimingesniems“, – priminė jis.

Kepa gardžią duoną

Laidoje, kurią veda Alanas, Agnė pristato sveikesnės mitybos receptus. Moteris tikina nei savęs, nei savo vyro žvaigždėmis nelaikanti, nors jų laida sėkmingai gyvuoja jau trečiąjį sezoną.

"Vilniečiai labiau mane pažįsta iš "Agnės duonelės". Buvo laikas, kai turbūt pusė Vilniaus valgydavo mano duoną, bet šiuo metu nusprendžiau ja lepinti tik savo šeimą. Vaikai išsigando, kai pasakiau, kad uždarome kepyklėlę. Nuraminau, kad kas jau kas, bet jie mano duonos galės ragauti visą gyvenimą", – juokiasi Agnė, kepanti duoną tik iš natūralaus raugo, naudojanti viso grūdo miltus.

Agnė nemeluoja: ant jų šeimos stalo – ne vien sveikuoliški patiekalai. Ji nėra tokia mama, kuri mato tik juoda arba balta, sveika arba nesveika.

"Kartais valgome ir picas, nors mūsų vaikai nelabai jas mėgsta. Pirmąsyk Asparui davėme paragauti aštresnės picos. Nuo to laiko pica jo nedomina. Vaikas liūdi per draugų gimtadienius, nes neturi ko valgyti", – kvatojasi gudruolė, retkarčiais leidžianti savo vaikams pasmaguriauti ir "McDonald’s" greituoju maistu – keptomis bulvytėmis ar vištienos gabaliukais.

Šeima stengiasi tuo nepiktnaudžiauti ir sako, kad jų nerašytas šūkis – kuo daugiau visaverčio maisto ir kuo mažiau tuščių kalorijų.

Agnė norėtų paneigti teiginį, kad tai, ką valgo tėvai, ilgainiui valgys ir jų vaikai. "Mūsų šeimai tai netinka. Kad ir kaip sveikai mudu su vyru maitinamės, vaikams sveikuoliški valgiai ne visada patinka. Sūnaus organizmas reikalauja gyvulinės kilmės produktų. Jis mėgsta kiaušinius, mėsą – tik jau ne daržoves. Dukrytės labiau vegetarės. Joms patinka daržovės, sriubos, o mėsytė lieka paskutinėje vietoje."

Mes neverčiame savo vaikų sportuoti ar sveikai maitintis, bet kalbamės, kodėl tai yra gerai, ir motyvuojame savo pavyzdžiu.

Agnė įsitikinusi, kad vaikai turi patys pajausti, ko ir kiek nori. Save, kaip ir Alaną, ji vadina visavalgiais. Pora mėsa nepiktnaudžiauja, bet mano, kad gyvulinės kilmės baltymai žmogui taip pat labai svarbūs.

Sporto entuziastai

Agnės vyro Alano gyslomis teka pietietiškas kraujas. Jo tėtis kilęs iš Pietų Osetijos ir vedęs lietuvaitę. Seneliai gyvena netoli Vilniaus, tad gali dažnai matyti anūkus.

Moteris pasakoja, kad Lietuvoje gimęs jos vyras ankstyvąją vaikystę praleido Kaukaze, bet užaugo Lietuvoje ir čia pamilo krepšinį. Daugybę metų žaidė jį profesionaliai, tačiau vien krepšininko karjera neapsiribojo – studijavo politologiją, o baigdamas bakalauro studijas susipažino su būsima žmona.

Paklausta, ką reiškia gyventi su sportininku ir sveikos gyvensenos propaguotoju, Agnė tik nusijuokia.

"Matote, kai susitinka du jauni žmonės, jie kažkuo panašiu vienas kitą patraukia. Aš irgi visą gyvenimą mėgau sportą: ir bėgiodavau, ir krepšinį truputį žaidžiau. Dabar Alanas neverčia manęs sportuoti, bet puikiai žino, kaip mane pakviesti, kad užsidegčiau ir eičiau", – atvirauja sportiško sudėjimo trijų vaikučių mama, dažnai palaikanti vyrui kompaniją, nes bendrose treniruotėse mato ir kitą prasmę – bendravimo.

Dzeranovai mėgsta sportuoti vadinamojoje lauko salėje – savo kieme. Tuomet gali prisijungti ir jų vaikai. Alanas taip pat yra ir grūdinimosi meistras. Jis lenda į šaltą vandenį ar į paties pasidarytą ledukų vonią jau 1 500 dienų iš eilės.

Vienuolikmetis Asparas – tikras valios ir motyvuoto sportininko pavyzdys. Jo svajonė – būti krepšininku, sekti tėčio pėdomis ir net žaisti NBA. Todėl berniukas keliasi prieš šešias ir žadina tėtį, kuris jam paruošia fizinio rengimo treniruočių.

Tikslas: vienuolikmetis Asparas – motyvuoto sportininko pavyzdys, jo svajonė – tapti krepšininku.

Šeima palaiko šokantį tėtį

A.Dzeranovas pastaruoju metu grįžta namo vėlai, mat intensyviai treniruojasi LRT šokių projekte "Šok su žvaigžde". Agnė atvirauja, kad nei ji, nei vyras neįsivaizdavo, jog šis projektas pareikalaus tiek laiko ir jėgų bei pokyčių šeimos rutinoje.

"Anksčiau, būdavo, tėtis ir sūnus sportuoja rytais. Dabar tėtis, grįžęs vidurnaktį po vakarinės šokių treniruotės, nori pamiegoti. Anksčiau su Alanu dalijomės buitiniais reikalais, vaikų vežiojimu į būrelius. Dabar Alanas tokiems dalykams nebeturi laiko", – apgailestauja žmona, guodžianti save ir šeimą, kad tokie pasikeitimai tik laikini.

Anot Agnės, nei TV žiūrovai, nei komisija nemato tikrųjų projektų dalyvių pastangų. "Juk dauguma turi darbus, šeimas. Alanui dar reikia pasiruošti laidų filmavimui, vesti vakarines ir rytines treniruotes sporto bendruomenei, o paskui skubėti pas savo trenerę Eglę Bertulytę mokytis naujo šokio, kuriam parengti pora turi tik penkias dienas. Kartais jis grįžta namo tik apie trečią nakties. Ar žinote, ką tai reiškia sveiką gyvenimo būdą propaguojančiam žmogui?" – retoriškai klausia A.Dzeranova.

Ji kiek galėdama padeda savo vyrui: leidžia jam kuo ilgiau pamiegoti, pasirūpina, kad jis laiku pavalgytų, pagiria Alaną už pažangą ir įdėtą darbą šokių aikštelėje, drauge ieško naujų šokių idėjų.

Gavęs pasiūlymą dalyvauti projekte, Alanas klausė ir žmonos nuomonės. "Kaip galėjau prieštarauti mylėdama savo vyrą ir žinodama, kad jis mėgsta iššūkius, naujoves, galų gale – dėmesį, – šypsosi pašnekovė, nėmaž nepavydinti Alano partnerei savo vyro. – Mūsų šeima turi tvirtą pagrindą, be to, iš Klaipėdos kilusi Eglė Bertulytė, šiuo metu studijuojanti Vilniuje, – nuostabi mergina."

Sąmoninga žmona ir mama

Šiais laikais visi gyvena beprotišku tempu. Ne išimtis ir Dzeranovų šeima, turinti kalnus veiklų. "Vis dėlto šeimos poreikius keliame į pirmą vietą ir kartu stengiamės mėgautis gyvenimu. Viskas keičiasi žaibišku greičiu, tad vienas svarbiausių dalykų šiais laikais yra prisitaikymas ir pamatinės vertybės", – aiškina pašnekovė.

Ji dėkinga vyrui, kad šis įvertina jos pastangas dėl šeimos gerovės ir net meiliai vadina ją pilkuoju generolu, reguliuojančiu Dzeranovų gyvenimą.

"Tikrai nesu iš tų moterų, kurios savo vertę matuoja karjera, socialiniu statusu – tais dalykais, kurie tėra matomi išorėje. Aš manau, kad mes, moterys, turime labiau vertinti save už tai, ką duodame savo šeimai, – vyrui, vaikams. Dažnai šios pastangos plika akimi nematomos, bet užima labai daug laiko, reikalauja kantrybės ir supratimo, vidinės ramybės. Tai didelis darbas, – sako Agnė, kuriai pačiai teko išmokti prisitaikyti prie naujos situacijos. – Kadangi Alanas labai aktyvus, turi daugybę veiklų ir šiuo metu negali skirti pakankamai laiko šeimai, vadinasi, man, žmonai, reikia truputį nurimti ir labiau rūpintis vaikais."

Agnė prisipažįsta, kad šiuo metu ilgametis šeimos verslas – kepyklėlė – uždarytas, nes vyro ir vaikų poreikiai išsiveržė į pirmą planą. Be to, ji pajuto, kad kepyklėlė nėra jos gyvenimo kelias, tad šokių projektas tik pagreitino procesus.

Nebijojo keisti profesijos

Su Alanu Agnė susipažino prieš daugiau nei keturiolika metų – jaunuoliai šventė bakalaurų diplomų iškilmes. Po pusantrų metų draugystės įvyko vestuvės. Agnė, diplomuota teisininkė, išvyko paskui savo vyrą gyventi ir dirbti į Daniją.

"Po studijų pusmetį dirbau advokato padėjėja ir suabejojau, ar sėdžiu savo rogėse, tad apsispręsti vykti kartu su vyru į kitą šalį nebuvo sunku", – prisipažįsta A.Dzeranova, norėjusi studijuoti renginių organizavimą, bet baigiamuosius mokyklos egzaminus išlaikė aukštais balais, tad pasidavė visuomenės spaudimui rinktis tuo metu populiarią teisininko profesiją.

"Maža to, ir patį darbą įsivaizdavau gerokai kitaip. Degiau noru pasaulyje ieškoti teisybės, padėti žmonėms, o susidūriau su sistema, kurioje ne visada laimi teisingumas", – apmaudžiai kalba diplomuota teisininkė, įgijusi ir dar vieną – vizažistės profesiją. Laisvalaikiu ji mėgsta gražinti moteris ir prilygina tai meditacijai.

Domisi vaikų psichologija

Žmonės dažnai klausia, kodėl Dzeranovų šeimos narių vardai prasideda iš A raidės – Alanas, Agnė, Asparas, Aurėja, Atėnė. Gal tai kokia magija?

"Tik mudviejų su Alanu bendras noras, – juokiasi moteris, sutikusi pirmagimį sūnų pavadinti osetinišku vardu. – Žinau, kad Alanui ir jo tėčiui palaikyti kaukazietišką tradiciją labai svarbu."

Koks yra osetinų charakteris, ar osetinai vyrai išties dideli degtukai? Moteris šmaikštauja, kad kai uošvis kalbasi su savo giminaičiais telefonu, atrodo, kad jis barasi. Iš tiesų toks kalbėjimo tonas – visiškai normalus. Pašnekovė atvirauja, kad nelengva jai buvo priprasti ir prie vyro lyg pakelto kalbėjimo tono.

"Sūnus Asparas taip pat perėmė karštą tėvelio temperamentą, tad mes su mergaitėmis savo lietuvišku švelnumu išlaikome šeimoje pusiausvyrą", – aiškina Agnė.

Anot jos, mažoji Atėnė visus stebina savo neblėstančia šypsena, o Aurėja – kūrybiška ir meniška siela.

Dzeranovai daug dėmesio skiria vaikų auklėjimo temoms. Dažniausiai paskaitų, knygų klausosi garso formatu, nes tai labai patogu. Pavyzdžiui, Alanas plečia tėvystės žinias pjaudamas žolę, o Agnė – vairuodama automobilį ar gamindama maistą šeimai.

Pasilepina: ant šeimos stalo – ne vien sveikuoliški patiekalai, tačiau smaguriaudami visi stengiasi neprarasti saiko.

Suapvalina namų kampus

Kaip ir sveikos mitybos, taip ir vaikų auklėjimo klausimais pora mėgsta pasitarti, nes labai svarbu, kad žinias taikytų abu tėvai. Jie bando ir žiūri, kas jų šeimai tinka labiausiai, nes vaikai tokie skirtingi.

"Mes neverčiame savo vaikų sportuoti ar sveikai maitintis, bet kalbamės, kodėl tai yra gerai, ir motyvuojame savo pavyzdžiu. Kadangi sūnus labai nemėgsta daržovių, bandau suteikti jam informacijos apie augimą, hormonus, vitaminus. Diskutuojame, kas jam galėtų padėti sparčiau augti, – žinote, koks krepšininkui svarbus ūgis!" – juokiasi mama.

Agnė sako, kad dar viena jos pareiga – sukurti ryšį ne tik tarp šeimos narių, bet ir tarp senelių, giminaičių. Osetijoje šeimyniniai ryšiai labiau grįsti vyriausiojo autoritetu, o savo šeimoje Dzeranovai nori būti, pirma, gerais draugais, o tik paskui mokytojais.

"Mano šeima visada labai pasitikėjo manimi. Nebūdavo draudimų, tik apeliacija į sąžinę, kad esu protinga mergina. Manau, kad aš irgi einu tuo pačiu keliu. Tenka ir vaikų konfliktus užgesinti, ir bendrą namų atmosferą prižiūrėti", – atvirauja trijų atžalų mama, pastebinti, kad Alanas labiau mėgsta leisti su vaikais laisvalaikį, sportuoti drauge, o jai tenka kasdienio šeimos mikroklimato prižiūrėtojos vaidmuo.

Ji vadina save lakmuso popierėliu, vis žiūrinčiu, kaip elgtis, kad išlaikytų tą rūgščių ir šarmų pusiausvyrą savo šeimos organizme. "Jei terpė tarp tėčio ir sūnaus užsirūgštino, bandau pakalbėti atskirai su abiem. Žinote, tas trečiasis dažnai situaciją mato kitaip ir geba greičiau rasti problemos sprendimo būdą. Siekiu, kad vaikai būtų atviri su mumis, nebijotų pasipasakoti apie visas nesėkmes. Norėdami, kad vaikai neužsidarytų su savo problemomis, vengiame ir kai kurių bausmių, galvojame, kaip ir ką jiems sakyti. Lygiai tas pats ir su vyru. Jei noriu pasakyti jam kažkokį priekaištą, turiu būti taktiška: pasakyti taip, kad jis nesijaustų puolamas", – aiškina pašnekovė ir teigia, kad išmintinga moteris tyliai, be didelių scenų suapvalina visus namų kampus ir pasuka vyro galvą ten, kur reikia.

Rengia moterų pasibuvimus

Pavargusi nuo rutinos ir namų termoreguliatoriaus vaidmens, Agnė save įkrauna per mažus dalykus. Ją puikiai atgaivina karšta vonia, tyla, vyro masažai, pasivaikščiojimai gamtoje. Kelis kartus per pusmetį moteris leidžia sau su sielos sesėmis savaitgalį išvažiuoti, pailsėti nuo šeimos, pasilepinti SPA malonumais.

Kas organizuoja tokias keliones? Pačios moterys. Anot Agnės, vyrai iš prigimties yra labiau egoistai, tad moterys, tai žinodamos, turi ne pykti ant jų, bet pasirūpinti pačios savimi. "Aš susiorganizuoju, kur palikti vaikus, ir pasakau vyrui, kad išvykstu pabūti su savimi", – aiškina A.Dzeranova, siūlanti moterims nepamiršti ir savęs.

Jei mama, žmona bus nelaiminga, kaip ji suteiks laimės savo šeimai, kaip atkurs savo moteriškąją energiją? Agnė aiškina, kad vyriškoji ir moteriškoji energijos yra be galo skirtingos. Vyriškoji energija nori siekti rezultato, užkariauti, konkuruoti, o moteriškoji mėgaujasi procesu ir yra atsipalaidavusi. Kiekviename žmoguje egzistuoja abi energijos, bet moterims labai svarbu tą vyriškąją energiją naudoti tik darbe, o grįžus namo ją išjungti. Taip nepervargs ir nekonkuruos su vyrais, tad ir konfliktų tikimybė bus mažesnė. Štai kodėl dar viena mėgstama Agnės veikla (tiek dėl savęs, tiek ir dėl kitų) – organizuoti moterų pasibuvimus, norint įjungti moteriškąją energiją.

"Mes kviečiame įvairius lektorius, kalbamės sąmoningumo temomis, gilinamės į save, medituojame, nurimstame. Tikrai neliežuvaujame ir nesiskundžiame savo vyrais, atvirkščiai, keisdamos save, keičiame ir atmosferą namuose. Tiesiog pailsime nuo šeimos, į kurią grįžtame atsigavusios, kupinos naujų jėgų ir noro puoselėti gražius santykius", – sako A.Dzeranova.

E. Sipavičius – didelis aktyvaus laisvalaikio mėgėjas. Jėgos aitvarai, slidinėjimas, „enduro“ motociklai, įvairios sporto rūšys – ko tik nėra išbandęs jaunatviškai atrodantis 61-erių dainininkas.

„Nuo vaikystės sportuodavau – išbandžiau ne vieną sporto šaką, bet neužsikabinau. Suaugęs pradėjau ieškoti mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų. Vasarodavome prie Platelių ežero, tad turėjau visas sąlygas užsiminėti burlenčių sportu. Vėliau „užsikabinau“ už jėgos aitvarų. Kalnų slidės gyvenime atsirado, kai būdamas dvidešimties per televiziją pamačiau žiemos sporto varžybas ir, galima sakyti, pamečiau dėlto galvą. Prisimenu, kaip pirkdavau medines „Šatrijos“ slides. Konstruodavau apkaustus kojoms ir išbandydavau ant posūkių – kelias slides netgi sulaužiau atsitrenkęs į medžius. Važinėjome slidinėti ir į Kaukazą, ir į Karpatus. Kai atsidarė sienos, prasidėjo Čekija, Slovakija, Austrija, Italija“, – pasakoja iki dabar slidžių į šalį nenumetęs E.Sipavičius.

Aktyvioms atostogoms dainininkas ruošiasi iš anksto. „Porą kartų per savaitę einu į sporto salę siekdamas prie didesnių krūvių pripratinti organizmą, atlieku kardiotreniruotę, tempimo pratimus. Iki žiemos likus keliems mėnesiams pradedu daryti specialius pratimus kojoms, kelio sąnariams, kurie labiausiai kenčia“, – pasakoja E.Sipavičius, nenorėdamas sąnarių sudėvėti anksčiau laiko.

Atlikėjas džiaugiasi, kad sekasi išvengti rimtų traumų arba sužeidimų.

„Gal todėl, kad sąmoningai ruošiuosi sezonui, ypač slidinėjimo, kai kojoms tenka didžiuliai krūviai. Nors ir nesileidžiame nuo kalno sportiniu režimu ir rezultatų nesivaikau, vis dėlto dideli krūviai tenka toms raumenų grupėms, kurių intensyviai neapkrauni vaikščiodamas arba bėgiodamas“, – pasakoja žinomas kaunietis.

Atgaiva  smegenims

Aktyvus laisvalaikio praleidimas, kaip įsitikino, padeda sustiprinti ir psichinę sveikatą. „Tai – atgaiva smegenims. Visiems patarčiau atrasti kokį nors sportą, kuris absoliučiai traukia ir iškrauna smegenis. Grįžtu iš kalnų ar vandens telkinio ir kurį laiką net kalbėti negaliu, smegenys tarsi vėjo išpūstos. Ten adrenalinas ir skrydžio pojūtis – nepakartojami“, – įspūdžiais dalijasi E.Sipavičius.

Grįžtu iš kalnų ar vandens telkinio ir kurį laiką net kalbėti negaliu, smegenys tarsi vėjo išpūstos. Ten adrenalinas ir skrydžio pojūtis – nepakartojami.

Pasak jo, jeigu žmonės šiek tiek daugiau laiko praleistų bent pasivaikščiodami, o ne sėdėdami prie televizoriaus, tauta būtų žymiai sveikesnė. „Spartiečių šūkis „Sveikame kūne – sveika siela“ yra teisingas. Jeigu tik padarau pauzę, žiūrėk, ir nugarą paskausta, ir pečiai linksta, ir norisi išsidrėbti, suglebti kėdėje. O kai sportuoji, esi tiesesnis, nesikūprini, dingsta visi skausmai. Kuomet esi geros sportinės formos, mažiau niūrių minčių lenda į galvą. Myliu pasaulį ir mane supančius žmones, man gera gyventi, matyti tokią nuostabią gamtą, matyti gražėjantį miestą, kas mane džiugina ir suteikia daug laimės. Tuomet ir pačiam nesinori „sugriūti“ ar kiurksoti ant fotelio“, – pasakoja dainininkas.

Važinėjo motociklu

E.Sipavičius turi ir dar vieną pomėgį – važinėti motociklais. Tiesa, jis buvo patekęs į avariją, tad jam reikia laiko atsigauti psichologiškai.

„Motociklu nebevažiuosiu į gatves, nebent į miškus ir laukus. Supratau, kad važinėdamas gatvėje visiškai niekam negali daryti įtakos. Kad važiuotum ir labai atsargiai, bet jei į kelią iššoks užsižiopsojęs vairuotojas, pasekmės gali būti itin skaudžios. Kai vairuoji motociklą, priklausai nuo kitų žmonių dėmesingumo, o jie pas mus važiuoja labai neatidžiai. Kaip pats važinėjęs motociklu labai seku veidrodėliuose ir matau iš tolo atvažiuojantį motociklininką. Juk kiek avarijų, kai motociklo vairuotoją numuša, nutrenkia, užmuša, o dažniausiai kaltas būna ne jis“, – sako E.Sipavičius.

Ar toks aktyvus gyvenimo būdas vyresniame amžiuje turi įtakos sveikatai ir kaip, pasakoja Lietuvos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos prezidentas prof. Julius Kalibatas.

– Profesoriau, ar sąnariai turi galiojimo laiką?

– Visos organizmo sistemos, ne išimtis ir sąnariai, turi galiojimo laiką. Fiziologai buvo atlikę bandymą, kad „klajokliniu“ nervu arba nervus vagus, kuris yra vienas stambiausių mūsų sistemoje, einantys elektros impulsai pamažu gesta ir per šimtą penkiasdešimt metų turi visiškai užgesti. Netgi buvo juokaujama, kad žmogaus organizmas užprogramuotas šimtui penkiasdešimt metų. Bet, deja, kai kurios sistemos atsisako greičiau. Kiekviena sistema, kaip ir bet koks organizmas ar mechaninė struktūra, turi savo galiojimo terminą, nežiūrint to, kad kai kurie audiniai atsistato, kai kurie – ne. Bet senėjimo procesas vyksta ir, jeigu jo nebūtų, tikriausiai gyventume tūkstančius metų.

– Tad kaip rasti sporte aukso viduriuką, kad sau padėtume, o ne pakenktume?

– Sportas turi būti saikingas. Vienas dalykas – šachmatai ir šaškės. Žaiskite! Jums bus šimtas metų ir tikrai niekas nepakenks. Smegenys – viena iš tų sistemų, kurios kuo labiau apkrautos ir daugiau dirba, tuo ilgiau išlieka gyvybingos. O kitos sistemos, kuo jos daugiau apkraunamos, tuo greičiau susidėvi.

Profesionalus sportas tikrai kenkia sąnariams. Didžiuliai krūviai atsilieps sveikatai sulaukus brandaus amžiaus, ypač senatvės. O lengva mankšta visai kas kita. Kada sportuojama savo malonumui, kada nėra didelės perkrovos sąnariams, raumenims, sausgyslėms – sveika, padidina ir endorfinų skaičių, ir nuotaiką pagerina. Bet kuomet sportuojantis žmogus jaučiasi pavargęs ir jam skauda sąnarius, tai rodo, kad jau buvo perkrovimas, kuris anksčiau vėliau atsiliepia sveikatai – greičiau susidėvi kremzlinis ir kaulinis audinys.

– Kokios sporto šakos nepatinka mūsų sąnariams?

– Sunkumų kilnojimas, šuoliai į tolį, gimnastika, ilgų distancijų bėgimai  – peilis sąnariams, taip pat – stuburui. Anksčiau vėliau reikės keisti ir klubo sąnarius. Juk neveltui buvusiai pirmai pasaulio raketei – anglų tenisininkui Andy Murray reikėjo keisti klubo sąnarį. Mūsų sąnariai evoliucijos eigoje nebuvo sutverti tokiems milžiniškiems krūviams. Jeigu vilkas gali nubėgti šešiasdešimt kilometrų ir jam nieko, žmogus tam nesutvertas.

Labai svarbu išlikti fiziškai aktyviems. Lengvas pasivaikščiojimas – sveikatai į naudą. Vaikščiokite kas dieną pusę valandos, siūloma nueiti ir penkis, ir daugiau kilometrų. Lengvas bėgiojimas ristele, mankšta – irgi neprošal.

LSMU Reabilitacijos klinikos vadovo prof. Raimondo Kubiliaus nuomone, reguliarus kasdienis fizinis aktyvumas pasižymi teigiamu poveikiu kone 55 įvairiems susirgimams bei sindromams tiek pirminėje, tiek antrinėje ligų prevencijoje. Fizinio aktyvumo rūšies pasirinkimą lemia žmogaus pomėgiai, mėgstama sporto šaka, fizinė būklė, neretai ir gyvenamosios aplinkybės. „Pastaruoju metu stebime, kaip ilgalaikio fizinio aktyvumo rekomendacijos, anksčiau vertintos su didele atsarga, suvis didesniu moksliniu įrodymo lygmeniu skverbiasi į lėtinių ligų, pvz., plautinės hipertenzijos gydymo, gaires. Kita vertus, turime suprasti, kad ilgalaikis fizinis aktyvumas yra kaip vaistas, neabejotinai aktyviai gyvenantiems pridedantis papildomų gyvenimo metų“, – pažymi gydytojas.

Gydytojo rekomendacijos:

Treniravimo rūšis. Aerobiniai pratimai (intensyvus vaikščiojimas, bėgimas ristele, važiavimas dviračiu, plaukimas baseine ir kt.) yra palankiausia kone visoms ligoms, o ypač sergantiesiems ŠKL ar jų atitolinimui;

Intensyvumas. Teigiamas sportavimo poveikis pirmiausia stebimas, jeigu sportavimo metu 30-40 proc. lyginant su ramybe, padidėja pulsas ir jį išlaikome vykstančios sesijos metu. Anksčiau vyrautą požiūrį, kad bet koks intensyvumas geriau nei jokio, keičiasi:  teigiama, kad  vidutinis  - didesnis intensyvumas geriau nei lengvas;

Trukmė. Bent 30 min. kas dieną, ar 300 min per savaitę;

 Dažnis. Bent 5 kartus per savaitę.

Žinoma, fizinis aktyvumas turi teikti malonumą, ir jeigu jis ribojamas dėl tam tikrų judamojo atramos aparato patologijos, turėtume rinktis kitas šiai sistemai draugiškas fizinio aktyvumo formas. Taip pat labai svarbu pabrėžti, kad fizinis aktyvumas yra saugus, o sportuojantiesiems šiltuoju metų laiku, arba gausiai prakaituojant būtina pasirinkti maisto medžiagas, praturtintais mūsų organizmui svarbiais kalio, magnio mikroelementais bei užtikrinti adekvatų skysčių suvartojimą.

Tinka ir silpnesniems

Sportas baseine (plaukimas, aerobika, mankštos, kitos fizinės veiklos) yra rekomenduojamas įvairaus amžiaus žmonėms, siekiantiems palaikyti fizinį aktyvumą. Treniruotės vandenyje atpalaiduoja, dailina kūno formas, grūdina bei stiprina fizinę būklę. Be to, šios fizinio aktyvumo formos gali būti taikomos ir kaip gydomoji priemonė, – fiziniai pratimai baseine yra vieni pagrindinių vandens terapijos būdų.

Vandens terapija taip pat taikoma kaip pakaitinis ar lengvesnis fizinis krūvis gydymo ir reabilitacijos tikslais.

Kauno klinikų sporto medicinos ir reabilitacijos gydytojas med. dr. Gediminas Tankevičius sako, jog įprastai žmonės fizinio aktyvumo formas vandenyje renkasi siekdami atsipalaiduoti, taip pat pasirinkdami vandens sporto šaką (pvz., plaukimą, vandensyvį, šuolius į vandenį ar kitas veiklas).

„Fizinių pratimų vandenyje – kaip gydomosios terapijos metodo – privalumas yra tas, jog treniruotės yra tinkamos ir silpnos fizinės būklės asmenims, taip pat turintiems apribojimų veikti sausumoje. Todėl vandens terapija taip pat taikoma kaip pakaitinis ar lengvesnis fizinis krūvis gydymo ir reabilitacijos tikslais“, – aiškina medikas.

Mažina sąnarių pažeidą ir gydo traumas

Pasak sporto medicinos ir reabilitacijos specialisto, plaukimas, kineziterapija ar kiti fiziniai pratimai, atliekami baseine, palengvina judėjimą, sumažina krūvį sąnariams ir mažina jų pažeidą, taip pat lengvina raumenų spazminį skausmą. Kadangi kūno svoris dėl vandens keliamosios jėgos sumažėja, baseine galima lengviau atlikti tam tikrus pratimus (pvz., nardant ar plūduriuojant).

„Kitas svarbus dalykas, sportuojant vandenyje – nors ir nedidelį krūvį – patiria visos raumenų grupės; dėl vandens sukuriamo pasipriešinimo, judesiuose vandeny mažiau inercijos, nei pratimus atliktume sausumoje. Raumenų apkrova vandenyje didėja sulig judesių greičiu – kuo greitesni judesiai, tuo daugiau jėgų išnaudosime“, – sako med. dr. G. Tankevičius.

„Sportas vandenyje ypač rekomenduojamas sergantiems osteoporoze, nes šios procedūros mažina kaulų lūžių riziką. Tačiau reikia žinoti, kad nuo tokio fizinio krūvio kaulai netankėja, todėl gydymo terapijai baseine reikalingi saugūs ir tinkamai parinkti jėgos pratimai. Fiziniai pratimai vandenyje taip pat taikomi esant sąnarių disfunkcijai: senatvinei sąnarių degeneracijai ar skausmams. Vandens terapija gydomi pacientai po įvairių traumų, operacijų, – ji efektyvi siekiant atkurti ar pagerinti atramos ir judėjimo sistemą, pavyzdžiui, eiseną“, – gydomąją fizinių pratimų vandenyje paskirtį įvardija sporto medicinos gydytojas.

Sportininkams poveikis skiriasi

Tačiau, kaip teigia medikas, intensyviai sportuojantiems ne vandens sporto šakas, baseinas tinkamas tik kaip atsipalaidavimo, reabilitacinė priemonė. „Vandenyje žmogus juda lengvesnėmis sąlygomis, todėl sportininkai baseiną renkasi siekdami atsipalaiduoti ar pagerinti atramos ir judėjimo sistemą. Sportininko raumenims, atvirkščiai, vandenyje tenka per menka apkrova ir jie nėra pakankamai stiprinami“, – paaiškina med. dr. G.Tankevičius.

Verta žinoti

3 kartus per savaitę po 30 min. atliekamos treniruotės baseine (plaukimas, aerobika vandenyje ar kt.) siekiant palaikyti tinkamą fizinį aktyvumą yra rekomenduojamos suaugusiems, ypač turintiems judėjimo apribojimų sausumoje.

Dar kartą pirmas pasaulyje

Prancūzijoje, Sen Kventino miesto velodrome sausio 4 dieną į dviračių lenktynes susirinkę šimtai žmonių sveikino naują pasaulio rekordininką. Valandos trukmės važiavimo treku rungtyje, skirtoje vyresniems nei 105-erių metų dviratininkams, prancūzas R. Marchand'as numynė beveik 23 kilometrus. Tiesa, atskira rungtis tokio amžiaus dviratininkams įregistruota būtent R. Marchand'o garbei. Taip siekiama pagerbti jo šlovingą karjerą ir pergales.

Jis valgo daug vaisių ir daržovių, nerūko, kartais išgeria vyno ir kasdien sportuoja. Tiesa, niekada nepersistengia, miegoti eina devintą valandą vakare, keliasi ryte šeštą.

Ilgaamžis senjoras per pastaruosius penkerius metus dviračių sporte užfiksavo net tris pasaulio rekordus. 2012 metais per valandą numynęs 24 kilometrus R. Marchand'as pasiekė pirmąjį rekordą vyresnių nei 100 metų amžiaus grupėje. Po dvejų metų šį rezultatą pagerino, numindamas beveik 27 kilometrus.

Nepaisant to, jog šiais metais Robert'as dviratį mynė ne taip sparčiai, jo rezultatas vis tiek fiksuojamas kaip naujasis pasaulio rekordas, nes daugiau joks tokio garbaus amžiaus žmogus nesugebėjo to padaryti.

„Nepastebėjau ženklo, rodančio, kad važiuoti liko dešimt minučių. Kitaip būčiau dviratį mynęs stipriau, finišavęs greičiau“, – šiųmetį pasirodymą komentavo rekordininkas.

Jau mėnesį vegetaras

Žurnalistų po lenktynių kalbintas prancūzas nevengė ironizuoti: „Aš nepavargęs. Galvojau, kad skaudės kojas, tačiau taip nėra. Na, skauda rankas – tačiau juk turi ką nors skaudėti.“

Ilgaamžis teigė, kad kitose lenktynėse tikisi sulaukti varžovo. Tiesa, prieš pat šių metų pasirodymą, senjoras buvo perspėtas medikų, kad dabartinė jo fizinė būklė nebėra labai gera.

Lilio universiteto psichologė ir fiziologijos profesorė Veronique Billat leidiniui „Associated Press“ pasakojo, jog ilgaamžis neseniai nusprendė atsisakyti mėsos: „Robert'ą šokiravo pranešimai apie žiaurų elgesį su gyvūnais, todėl pastarąjį mėnesį jis nevalgė mėsos.“ Anot profesorės, tai turėjo įtakos, jog šiais metais prancūzas dviratį mynė lėčiau.

Nepastebėtas talentas

Leidinys „Associated Press“ skelbia, jog R. Marchand'as gimė 1911 metais šiaurės Prancūzijos mieste Amjene. Dviračių sportu jis užsiiminėjo iki 22-ejų, kol treneris pasakė, jog R. Marchand'as dėl kūno sudėjimo vargu ar kada taps čempionu. 152 centimetrų Robertas tesveria 52 kilogramus. Akivaizdu, jog treneris klydo – Robertas tą įrodė praėjus bene amžiui.

Ilgaamžis senjoras per pastaruosius penkerius metus dviračių sporte užfiksavo net tris pasaulio rekordus.

Prancūzijoje dirbęs gaisrininku prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, R. Marchand'as išvyko į Venesuelą, kur iki pat 1950-ųjų dirbo sunkvežimio darbuotoju. Vėliau persikėlęs į Kanadą trumpai dirbo medkirčiu galiausiai grįžo į gimtinę. Gyvendamas Prancūzijoje būsimasis pasaulio rekordininkas dar negalėjo skirti laiko sportui – kad turėtų, už ką gyventi, vyras dirbo įvairiausius darbus.

Pragyvenęs du pasaulinius karus R. Marchand'as į dviračių sportą grįžo sulaukęs 68-erių: keletą kartų jis įveikė atstumą nuo Bordo miesto iki Paryžiaus ir atgal, o 1992 m., būdamas 81-erių, nepailstantis prancūzas numynė nuo Maskvos iki Paryžiaus.

Išskirtinė sveikata

„CNN Sport“ kalbinta V. Billat teigė, jog ilgaamžio širdies sveikatos būklė išskirtinė. „Jo maksimalus deguonies suvartojimo rodmuo kaip dvigubai jaunesnio, nesportuojančio vyro“, – senjoro aerobinio pajėgumo testo (leidžiančio įvertinti žmogaus ištvermę) rezultatus analizavo profesorė.

Savo ruožtu asmeninis R. Marchand'o treneris Gerardas Mistleris teigia, jog senolio ilgaamžiškumo paslaptis – sveika gyvensena: „Jis valgo daug vaisių ir daržovių, nerūko, kartais išgeria vyno ir kasdien sportuoja. Tiesa, niekada nepersistengia, miegoti eina devintą valandą vakare, keliasi ryte šeštą.“

Panašu, kad senolis nejaučia metų naštos. Kas rytą 10 minučių jis skiria ritminės gimnastikos pratimams ir dviračio minimui, kasdien lankosi turguje ir pats gamina sau maistą.

„Skaitymas jam padeda išlaikyti šviesų protą, be to, jis nežiūri televizijos, išskyrus dviračių lenktynes „Tour de France“,“ – patikina G. Mistleris. Robert'o psichologe dirbanti V. Billat priduria, kad prancūzas yra socialistinio žurnalo „L‘Humanite“ skaitytojas, taip pat domisi sporto ir mitybos knygomis.

Gyvena vienas, bet vienišas nėra

Optimizmas, juokas ir draugai jam suteikia prasmę gyventi.

Kas mėnesį gaudamas 900 eurų pensiją, šiuo metu Robertas gyvena nedideliame name Paryžiaus priemiestyje. Nors gyvena vienas, V. Billat, analizuojanti sportininko gyvenseną ir laimėjimus nuo 2012-ųjų, teigia, kad „optimizmas, juokas ir draugai jam suteikia prasmę gyventi“. Pasak psichologės, jis keletą kartų per savaitę važinėja dviračiu su draugais. „Turbūt tai ir yra jo paslaptis – jis nėra vienišas“, – sako specialistė.

R. Marchand'as kol kas nekalba apie ateities planus, tačiau jo asmeninis treneris teigia nesistebėsiąs, jei senjoras ir toliau dalyvaus dviračių lenktynėse. „Jei Robertas pasakys, kad nori pagerinti rekordą, aš jam padėsiu“, - tvirtina G. Mistleris ir pabrėžia, jog senolio valia ir užsispyrimas – pavyzdys visiems žmonėms.

Pats R. Marchand'as prieš šių metų pasirodymą sakė nesiekiantis pagerinti rekordo: „Esu čia tam, kad įrodyčiau, jog ir sulaukęs šimto penkerių metų gali važiuoti dviračiu.“

Šimtmečio sulaukusios sportininkės

Pernai 105-erių sukaktį atšventusi anglė Eileen Ash, 1937 metais debiutavo nacionalinėje moterų kriketo komandoje varžybose Londone. Už gimtinę moteris žaidė iki 1949 metų. Dabar Anglijoje Norvičo mieste gyvenanti ilgaamžė teigia, jog nesijaučia sena. Ji leidžia laiką užsiimdama joga ir vairuodama geltonąjį automobilį, kurį vadina „antrąja gyvenimo meile po kriketo“.

Šuolininkė į aukštį Margaret „Gretel“ Lambert pernai šventė 102-ąjį gimtadienį. Žydų kilmės lengvaatletė buvo pakviesta Adolfo Hitlerio prisijungti prie Olimpinės komandos, kur jaunoji Margaret Bergmann (tada dar neištekėjusi) pademonstravo rekordinį šuolį į aukštį. Tačiau po dvejų metų treniravimosi komandoje, diktatorius uždraudė Margaret dalyvauti Berlyno olimpinėse žaidynėse dėl jos žydiškos kilmės. Dabar Niujorke gyvenanti moteris juda vaikštynės pagalba, tačiau nepraranda humoro jausmo ir optimizmo. 2015-aisiais „News Day“ paklausta, kokie jos kitų metų planai, Margaret pajuokavo svajojanti ištekėti.

Prancūzė Jacqueline Vaudecrane 2016-ųjų lapkritį šventė 103-ąjį gimtadienį. Moterų pavienio čiuožimo rungtyse dalyvavusi Jacqueline, Prancūzijos dailiojo čiuožimo čempionatuose 1937 ir 1938 metais iškovojo pirmąsias vietas. Baigusi sportininkės karjerą, moteris tapo trenere; tarp jos mokinių – ir olimpinis medalininkas Patrickas Péra.

42-jų tyrimų apie suaugusiųjų sveikatą ir elgesį analizė verčia atkreipti dėmesį į fizinio neaktyvumo problemą. 8 valandas per dieną sėdėjusiems žmonėms nustatytos kelios sveikatos rizikos: širdies ir kraujagyslių ligos, vėžys, cukrinis diabetas ir didesnis mirtingumas.

Naujausi cukrinio diabeto tyrimai parodė, kad laikas, praleidžiamas sėdint, yra tiesiogiai susijęs su insulino kiekiu, diabetu ir gliukozės toleravimo sutrikimu. Ilgas sėdėjimas padidina cukrinio diabeto riziką net du kartus lyginant su žmonėmis, kurie nuolat juda.

Gydytojas A. Unikauskas akcentuoja, kad sportas po darbo valandų nekompensuoja visos dienos, praleistos sėdint, todėl jis pataria dienos metu derinti sėdėjimą, stovėjimą ir judėjimą.

Suaugusiems žmonėms rekomenduojama padidinti žingsnių skaičių iki 10 tūkst. per dieną, vaikams – iki 12 tūkst.

Užtenka pastovėti 90 sekundžių, kad raumenų ir ląstelių sistemos, kurios atsakingos už gliukozę, riebalų trigliceridų ir cholesterolio apykaitą, būtų aktyvinamos. Šios sistemos susijusios su insulinu, todėl aktyvinamos visos sistemos, kurios padeda mums sureguliuoti tiek riebalų kiekį organizme, tiek cukraus kiekį.

Suaugusiems žmonėms rekomenduojama padidinti žingsnių skaičių iki 10 tūkst. per dieną, vaikams – iki 12 tūkst.

Įvairūs mokslininkai teikia skirtingas rekomendacijas. Pavyzdžiui, vieno JAV universiteto mokslininkai rekomenduoja šią veiksmų seką: vienoje vietoje sėdėti ne ilgiau 20 min., stovėti ne ilgiau 8 min., daryti 2 min. judesių pertrauką kas 2 sėdėjimo valandas.

Aktyvumą padidinti galima ir šiais būdais: kai kalbate telefonu – vaikščiokite, atsistokite žiūrėdami televizorių, o reklamų metu darykite pratimus, automobilį statykite toliau nuo įėjimo ir lipkite laiptais, kai yra galimybė nesinaudoti liftu.

Išsamiau apie pasyvaus gyvenimo būdo žalą – laidos „Klauskite daktaro“ įraše.

Puiki išeitis – aktyvios atostogos, nes tinginiaujant atsiriboti nuo minčių apie kasdienybę yra neįveikiama užduotis.

Aktyvios atostogos

Vienas būdų susikurti įsimintinas akimirkas – tai veiklios ir aktyvios atostogos su nuotykių elementais. Tam puikiai tiks nardymas, kuris populiarus Egipte, ar kopimas į kalnus. Ne tik pajudėti, bet ir pasižvalgyti po dar nepažįstamas vietoves patartina apsiavus žygio batais ir pasileidus į kelionę pėsčiomis. Labai malonus būdas neužsisėdėti vienoje vietoje gali būti kelionė dviračiais. Dar smagiau bus pakvietus prisijungti draugus – galėsite patikrinti vienas kito ištvermę ar greitį.

Jeigu pastaruoju metu esate išsikėlę tikslą sulieknėti, per atostogas nereikėtų pamiršti aktyvių pramogų. Kuo puikiausiai tiks plaukiojimas, kurio metu dirba visi kūno raumenys. Jeigu būsite prie banguotos jūros ar vandenyno, išbandykite banglenčių sportą. Pavyzdžiui, Rodas, tam tikri Egipto ir Kanarų salų kurortai yra labai populiarūs tarp banglentininkų. Visa esmė – patirti kuo daugiau nepamirštamų akimirkų, kurios pranoksta bet kokias nuotraukas prie viešbučio baseino. 

Nepamirškite taisyklingos mitybos

Aktyvių atostogų metu mityba ypač reikšminga. Svarbu patenkinti energijos poreikius vartojant pakankamai sudėtinių angliavandenių. Rekomenduotina valgyti kuo daugiau daržovių ir vaisių. Derėtų vengti riebaus maisto, miltinių produktų, konditerijos gaminių ir saldumynų, vietoje jų rinktis riešutus, sėklas, šviežius ir džiovintus vaisius bei uogas.

Dažniausiai nuogąstaujama, kad atostogų metu nepavyks atsispirti pagundoms. Tačiau norint palaikyti gerą fizinę formą, svarbiausia mokėti išlaikyti pusiausvyrą tarp pasilepinimo ir persivalgymo. Valgykite nedideliais kiekiais, reguliariai, mėgaukitės maistu. Ne mažiau svarbu nepamiršti vartoti pakankamai skysčių. Geriausia rinktis nesaldintus, kambario temperatūros skysčius. Patariama nepiktnaudžiauti kava bei alkoholiu, kurie gali sutrikdyti gerą savijautą atostogų metu.

Komentaras

Asmeninis treneris Vytautas Balkūnas:

Aktyvi veikla priklauso nuo kiekvieno žmogaus pomėgių. Vieni gali užsiimti ekstremaliu sportu, o kiti ramesniu. Dar priklauso nuo to, kur žmogus atostogauja. Gana lengvai galima susirasti tinklinio, krepšinio ar futbolo aikštelę. Jeigu žmogui patinka aktyvesnė veikla, jam patarčiau rinktis jėgos aitvarus arba burlentes užsienyje.

Pastaruoju metu ima populiarėti paplūdimio sporto aikštelės, kuriose galima rasti įvairiausių treniruoklių. Pavyzdžiui, neseniai grįžau iš Bulgarijos ir ten buvo paplūdimio sporto salė su įprastais sporto klubo treniruokliais. Aktyvus laisvalaikis gali būti su dviračiu, riedučiais ar riedlente. Puikiai tinka bėgiojimas, nes daugelyje vietų yra padaryti tam pritaikyti takai. O jeigu takų nėra, siūlyčiau bėgti miškuose ar tiesiog paplūdimiu.

Viskas priklauso nuo žmogaus norų, poreikių ir vaizduotės, nes fiziniu aktyvumu galima užsiimti bet kur. Dažniausiai per atostogas žmonės pamiršta sveikos gyvensenos taisykles, nori atsipalaiduoti ir galvoja, kad dėl vienos savaitės nieko nenutiks. Nors ta tingi savaitė gali daug ką pakeisti, todėl atostogų metu visgi siūlyčiau bent minimaliai laikytis tam tikrų taisyklių.