Lemtinga pažintis

Monika pasakoja, kad nuo vaikystės jos namuose gyveno šunys ir vienu momentu jų buvo net trys. Kai ji tapo savarankiška, beveik dešimt metų gyveno be šunų, o Paulius šuns niekada neturėjo – tik katę.

Prieš kelerius metus porai teko nemažai laiko praleisti su draugų – studijos kaimynų – cvergšnaucerių veislės šuniuku ir gimė mintis: o jeigu jie patys turėtų augintinį – ar būtų smagiau? Abu į šį klausimą atsakė teigiamai, tad nusprendė, kad jiems reikia šuniuko. „Pažintis su bičiulių augintiniu sutvirtino troškimą įsigyti šeimos draugą“, – apie savo sprendimą pasakoja Monique.

Šuniui reikia skirti labai daug dėmesio, tad turi labai jo norėti, turėti motyvacijos, pasiryžti aukoti kažkokius savo interesus ar savo patogumą.

Ar negąsdino, kad abu – labai užsiėmę ir daug veiklos turintys žmonės? „Visi mūsų aplinkoje, kurie turi šunis, yra užsiėmę žmonės, bet susitvarko. Tiesiog tampa organizuotesni, – sako Monika. – Šuniui reikia skirti labai daug dėmesio, tad turi labai jo norėti, turėti motyvacijos, pasiryžti aukoti kažkokius savo interesus ar savo patogumą. Su šunimi reikia užsiimti – jis ne kažkoks pliušinis žaislas, kurį pasiimi tik tada, kai tau jo reikia. Yra visokiausių iššūkių.“

Nusprendusi įsigyti šunį, pora ieškojo nesukeliančio alergijos šuns, nes Monika – alergiška. Net ir vaikystėje jos namuose gyveno pudeliai, nes jie nealergizuoja. Tad dabar buvo galimybė palyginti pudelių ir cvergšnaucerių charakterį. Pastarieji laimėjo, nes, pašnekovės manymu, jie daug prieraišesni, smagesni, žaismingesni.

Pradžia nebuvo lengva

Muzikantų pora atsakingai rinkosi ne tik šuns veislę, bet ir veislyną. „Norėjome pirkti šuniuką iš to paties veislyno, iš kurio buvo pirkę mūsų draugai, kad šuniukai būtų tarsi broliukai. Bet nepavyko, tad teko ieškoti kito veislyno, – pasakoja pašnekovė. – Ieškojome ilgai, gal metus. Norėjome, kad tai būtų ne skubotas, o gerai apgalvotas sprendimas. Po metų radome veislyną Vilniuje, kuriame kaip tik buvo nauja vada. Nuėjome aplankyti, pažiūrėti, išsirinkti.“

Kas ką išsirinko? „Mes jį išsirinkome, – sako Monika. – Leo buvo toks labai besistengiantis pritapti prie savo brolių ir sesių, bet vis liekantis kažkur užribyje. Aš kažkaip su juo labai susitapatinau ir išsirinkau būtent jį. Kai tik mes jį pasiėmėme, jis įgijo daug pasitikėjimo savimi ir jau yra savo kiemo draugų kompanijos siela.“

Dabar Leo – pusantrų metų. Pirmaisiais mėnesiais namuose jis nieko nesugraužė, nesukandžiojo, nesugadino. Tačiau visokio kitokio streso, anot Monikos, buvo tikrai daug – sveikatos reikalai, vedimas į lauką, mažylio baimės ir kt.

„Pirmi mėnesiai buvo labai sunkūs, mane net buvo užklupusi savotiška melancholija. Buvo daugiau rūpesčių negu smagumo, – prisimena mergina. – Galėjau numatyti, kad tų rūpesčių bus, bet jų buvo dvigubai daugiau. Suvokiau, kad vaikystėje tais nemaloniais dalykais rūpinosi mama ir aš net nesuprasdavau, kad jų yra, o man tekdavo smagioji dalis – pavedžioti, paniurkyti, pažaisti. Dabar buvo tokių momentų, kai galvojau: „O Dieve, ką aš padariau?!“. Laikui bėgant, viskas susitvarkė, rūpesčių pradėjo mažėti ir galvoje prašviesėjo. Tad pirmieji mėnesiai buvo sunkūs, o dabar – smagumo gerokai daugiau nei rūpesčių.

Vis dėlto minčių, kad be reikalo įsigijo augintinį, anot Monikos, niekada nebuvo. Augdamas šuo prisitaiko prie šeimininkų ir tampa bendražygiu, o ne našta.

Kartu: įsigyti šuniuką buvo ir M. Pundziūtės-Monique, ir jos draugo P. Vaicekausko-Plucando sprendimas./ M. Pundziūtės asmeninio archyvo nuotr. 

Tenka daug mokytis

Pora vedė Leo į kelias mokyklėles, dalyvavo grupiniuose dresūros užsiėmimuose, tačiau nesulaukė pakankamai pagalbos, tad pasirinko mokytis pas dresuotoją individualiai. Ten pakako kelių pamokėlių, kad pavyktų išsiaiškinti, kaip spręsti didžiausias problemas. Pavyzdžiui, visi cvergšnauceriai labai tempia pavadėlį, nes yra patys sau bosai ir vaikšto kur nori. Šią problemą bendromis pastangomis pavyko išspręsti.

„Vaikščiosime kartkartėmis į pamokėles ir toliau, nes Leo – toks pamirštukas – tik ilgesnė pertrauka, ir jis jau neprisimena, kad kažko mokėsi“, – juokiasi Monika.

Ji žino ir kokią klaidą kadaise padarė – reikėjo dažniau palikti Leo vieną namie, kai jis buvo mažiukas. Tačiau vis būdavo gaila: šuniukas liūdės, galvos, kad šeimininkai jį paliko. Galvojo, kad vieną paliks tada, kai jis bus suaugęs. „Nieko panašaus. Reikėjo jį mažą palikti dažniau namie, kad jis priprastų, – sako pašnekovė. – Dabar turime problemų – paliktas jis būna labai nepatenkintas, kartkartėmis sukaukia, suloja, niekaip neatsipalaiduoja. Pastaruoju metu situacija gerėja, bet problemų vis dar yra. Todėl, kai reikia važiuoti į koncertą ar esame labai užsiėmę ir visiškai negalime skirti jam dėmesio, vežame į šuniukų darželį. Ten Leo labai patinka, nes viskas, ką jis veikia, – tai laksto lauke su draugeliais.“

Cvergšnaucerių kailis reikalauja ypatingos priežiūros, tad nepakanka šunį kartkartėmis išmaudyti – tenka vesti į šunų kirpyklą. Paprastai šios veislės šunys yra šiurkščiaplaukiai, o Leo kailis, anot Monikos, – labai švelnus, panašus į minkštą pledą. Visi jį paglostę tai pastebi, o šeimininkė į tai reaguoja kaip besididžiuojanti mama.

Daug pozityvių emocijų

Cvergšnauceriai – draugiški, socialūs šunys, puikiai sutariantys ne tik su žmonėmis, bet ir kitais šunimis, mėgstantys žaisti ir judėti.

Pasak Monikos, Leo yra priklausomas nuo žmonių dėmesio, – jam jo visada labai reikia. Tai tikrai juokingas šuo, nes labai nerangus, labai žaismingas, ir tuo žaismingumu visiems pakelia nuotaiką. Net ir švenčiant Kalėdas kalbos nuolat sukosi apie jį, nes vis kažką iškrėsdavo: tai guolį sau ant sofos sugalvojo pasiruošti, tai lauke sniego gniūžtes gaudė. Leo suteikia labai daug pozityvių emocijų tiesiog dėl to, kad yra toks, koks yra.

„Vis dėlto charakteris ima atsispindėti šeimininko būdą. Kartais, žvelgdama į jį, pamatau tokio erzinančio užsispyrimo, nesuvaldomumo ir daug savo nuomonės. Jo charakteris sunkiai suvaldomas, kaip ir manasis“, – sako M. Pundziūtė-Monique.

Apie cvergšnaucerius

pixabay.com nuotr. 

• Gana sena šunų veislė, kilusi iš Vokietijos. Senovėje šios veislės atstovai buvo labai vertinami už jų sargumą ir medžioklinius gebėjimus (šie šunys gaudydavo žiurkes).

• Panašūs į šios veislės šunis vaizduojami XV a. paveiksluose ir skulptūrose. Pirmasis įrašas apie cvergšnaucerius pasirodė 1888 m., o 1899 m. šie šunys pirmą kartą dalyvavo parodoje.

• Amerikos kinologų klubas veislę užregistravo 1926-aisiais. 2008 m. Amerikoje cvergšnauceriai pateko į populiariausių šunų sąrašą – užėmė vienuoliktą vietą.

• Suaugę šunys sveria 6–7 kg, gyvena vidutiniškai trylika keturiolika metų.

• Tai nedideli, bet labai aktyvūs šunys. Gali būti užsispyrę ar net įžūlūs, todėl socializuoti ir dresuoti būtina nuo ankstyvo amžiaus. Tinkamai išauklėti cvergšnauceriai – puikūs kompanionai, mielai bendrauja su vaikais ir kitais šunimis.

• Nors šios veislės šunys – nedidelio ūgio, tačiau labai drąsūs ir visada nusiteikę ginti savo teritoriją.

• Cvergšnauceriai visada stengiasi įtikti savo šeimininkui. Būtent dėl šios priežasties juos gana lengva dresuoti – greitai perpranta, ko iš jų  tikimasi. Svarbu, kad šeimininkas atrastų tinkamus motyvacijos būdus, nes priešingu atveju šuo gali apsimesti, jog komandų paprasčiausiai negirdi.

Stengiasi motyvuoti

Moniqué pripažįsta, kad sėdint mokytojo kėdėje studijoje ir namuose prie televizoriaus ekrano požiūris į dalyvius labai skiriasi.

"Sėdint ant sofos visi atrodo šaunuoliai, o kai esi ten, turi formuoti savo komandą, galvoti, kas jai geriausiai tiktų. Turi mąstyti strategiškai", – atvirauja dainininkė.

Ruošdamasi "Lietuvos balsas. Vaikai" ji žiūrėjo daug analogiškų užsienio projektų. "Norėjau suprasti, kaip su jais bendrauja mokytojai, kaip jiems neužcukruoti atsakymų ar kritikos, visa tai pasakant motyvuojamai, nežlugdomai, kad tai padėtų jiems tobulėti. Šį sezoną savo komandoje turiu tokių dalyvių, kurie į projektą buvo atėję anksčiau ir dabar yra neatpažįstamai pasikeitę. Vadinasi, tie žodžiai, kuriuos vaikams praėjusiais sezonais sakė mokytojai, jiems padėjo", – šiandien mato Moniqué.

Pasak jos, su suaugusiaisiais dirbti sudėtingiau nei su vaikais. "Vaikai paprasčiau į viską žiūri, čia ateina mėgautis, dar neturi noro kažkam patikti, įtikti, jie tai daro nuoširdžiai tik dėl to, kad tai patinka. O suaugusieji dažnai labai jaudinasi, ką apie juos pagalvos. Žvelgdamas į vaikus gali pajusti tyrą meilę muzikai, nors tikrai nesakau, kad suaugusieji ateina nejausdami meilės jai", – dalijasi atlikėja.

Įveikti baimes

"Lietuvos balsas. Vaikai" dalyvius pasirodymams ruošia profesionalūs vokalo mokytojai, savo srities ekspertai, statantys choreografiją. Moniqué save laiko žmogumi, kuris vaikus palaiko, atsako į jų klausimus, pataria, kaip nugalėti baimes.

"Esu tam, kad tiesiog su jais pabendraučiau, pabūčiau ir padaryčiau viską, kad jie gerai praleistų laiką ir pasiimtų, kiek įmanoma, daugiau iš projekto. Nedirbu jokio pedagoginio darbo – atiduodu patirtį, kokią tik galiu", – sako ji.

"Vaikai ateina turėdami skirtingų baimių: vieni bijo aukštų natų, kiti – pajudėti ant scenos, dar kiti jaudinasi dėl drabužių. Mes kalbamės apie tas baimes. Nepriimu sprendimų už juos, bandau padėti patiems nuspręsti ir atsikratyti tų baimių", – pasakoja dainininkė.

Kartais reikia sau priminti, kad čia iš tikrųjų dainuoja vaikai, ne suaugusieji. Yra tokių balsų, kurie priverčia tai pamiršti.

Kaip sako pati Moniqué, ją labiausiai žavi vaikų mokėjimas būti šią akimirką. "Jie būna čia ir dabar, negalvoja apie rytojų, kaip bus kituose etapuose. Tiesiog dabar yra repeticija užkulisiuose, dabar – vaizdo skambutis su manimi, ir viskas. Taip ir susiformuoja mėgavimasis projektu, nes patekę į jį vaikai pasijunta tarsi ant amerikietiškų kalnelių", – iš patirties žino ji.

Verčia užsimiršti

Moniqué sako, kad, nematant dalyvių, bet girdint jų balsus labai smagu spėlioti jų amžių.

"Labai didelis skirtumas, ar tai septynerių, trylikos ar keturiolikos metų amžiaus dalyviai. Tie, kurie nuosekliai stebės projektą "Lietuvos balsas. Vaikai", pastebės, kad kartais reikia sau priminti, jog čia iš tikrųjų dainuoja vaikai, ne suaugusieji. Yra tokių balsų, kurie priverčia tai pamiršti", – šypsosi ji.

Savo komandos nariams dainininkė kartais pasirodymų metu siūlo atlikti dešimtojo dešimtmečio, šio amžiaus pirmojo dešimtmečio dainas ir dažnai susiduria su tuo, kad to laiko muzika vaikams paprasčiausiai nežinoma. "Jie neužaugo su ta muzika, o juk labai svarbu, kokios muzikos  klausydamasis užaugi. Tačiau nėra taip, kad vaikai renkasi tik Billie Eilish dainas, – jie renkasi ir "The Queen", ir Michaelo Jacksono, ir "Spice Girls" repertuarą", – jaunųjų dalyvių pasirinkimus atskleidžia ji.

Moniqué neslepia, kad pandemija apsunkino ruošimąsi pasirodymams, repeticijas, – norėjosi apsikabinti, susiglaudus pasikalbėti apie gyvenimiškus dalykus. "Visa tai tekdavo daryti per vaizdo skambučius, bet jų buvo žymiai daugiau, negu greičiausiai būtų buvę gyvų susitikimų. Tam reikia daugiau planuoti – ne visi vaikai yra iš Vilniaus. Kalbėjomės nuolatos", – atvirauja ji.

Naujas skambesys

Karantinas keičia ir įžymybių gyvenimą. "Vieną dieną noriu, kad greičiau viskas baigtųsi, kitą dieną džiaugiuosi, kad yra toks stabdys. Faktas, kad tikrai tarsi prarandi formą. Atrodo, daug daugiau dalykų spėdavai padaryti per dieną, jėgų daugiau turėjai nei dabar. Nors dabar daugiau laiko, bet anksčiau nuolat skubėdamas padarydavai žymiai daugiau", – paradoksą pastebi Moniqué.

"Būna tokių savaičių, kai yra labai daug veiklos, ir būna tikrų karantininių savaičių, kai, atrodo, niekas nevyksta, nesuplanuoti jokie filmavimai. Tada supranti, kaip stipriai paveikė tas kontrastas. Psichologinei sveikatai tai negerai – tai paveikė daugybę žmonių, ne tik mane. Yra arba darbas, arba namai. Nėra pramogų, neišeini į kiną, į miestą pavalgyti ar laisvai pasivaikščioti", – pasakoja ji.

Tačiau tikrai ne viską Moniqué piešia pilkomis spalvomis. Vienas geriausių šiuo sudėtingu metu ją ištikusių dalykų yra naujo skambesio atradimas. "Užsidariusi savyje turėjau ramybę ir erdvę išgirsti, kokia muzika iš manęs sklinda. Viduje susiformavusi visa tai, atradau naują skambesį, apie kurį ilgą laiką svajojau, dėl jo kankinausi ir negalėjau suprasti, kas mano viduje verda. Man reikėjo šito sustojimo, kurio tikrai nebūtų buvę, jei ne karantinas. Už šias aplinkybes jaučiuosi labai dėkinga", – neslepia atlikėja.

Kaip susitvarkyti su žmona, kurią nutrenkia žaibas ir ji pradeda matyti ateitį? Ir kas nutinka, kai 95-aisiais ji savo vizijomis pradeda dalytis su visais pažįstamais? Tokią dilemą filme spręs pagrindiniai herojai  Džilda ir Orestas Vaigauskai, kuriuos įkūnija aktoriai Ineta Stasiulytė ir Aistis Mickevičius.

Filmo veiksmą papildys ir muzikiniai žvaigždžių pasirodymai, kuriuose legendinius kūrinius prikels grupės „Rebelheart“, „Rondo“, Igoris Kofas ir Irma Jurgelevičiūtė, Džordana Butkutė, Kristina Radžiukynaitė, Žilvinas Žvagulis ir Irena Starošaitė bei Justinas Jarutis su Monique. Muzikinių klipų režisierius Šarūnas Kirdeikis sako, jog filmavimo metu stengėsi sukurti tokius vaizdo klipus, kurie autentiškai atspindėtų laikotarpį  prieš dvidešimt penkerius metus.

„Idėja buvo visus muzikinius klipus filmuoti taip, kad į filmą jie įsilietų kuo natūraliau. Ypatingą dėmesį skyrėm atkurdami to laikotarpio stilių, grimą, šukuosenas ir dvasią. Norėjome muzikinius klipus perteikti per humoro prizmę, prisimenant, kai tuomet atrodė atlikėjų klipai – vos ką tik atsiradusi „žaliojo ekrano“ technika, leidusi fone kurti keistus efektus, diskoteką primenančios šviesos ar daug įgūdžių nereikalaujanti choreografija. Tikiu, kad ne vienas muzikinis klipas žiūrovams tikrai sukels nostalgiją“, − sako režisierius Šarūnas Kirdeikis

Justino Jaručio ir Monique muzikinis klipas – vienintelis, kuris buvo nukeltas ne į praeitį, o į ateitį ir atspindėjo netikėtą meilės trikampį.

Muzikinės komedijos metu bus paskelbta ir nacionaliniuose technikos apdovanojimuose išrinkta geriausia šių metų technika.

„Atsimenu, devyniolikto gimtadienio proga pažadėjau sau lygiai po metų pasidovanoti asmeninę fotosesiją. Griežtai užsibrėžiau, kad iki tol turėsiu „pasidariusi“ savo svajonių kūno linijas. Nors tikrai stengiausi, bet praėjo metai, o mano kūnas nepakito. Tą patį pažadą sau daviau ir atšventus dvidešimtą gimtadienį. Tačiau ir ties dvidešimt pirmu niekas nepasikeitė. Dabar man dvidešimt treji, ir šie metai atnešė ne dar vieną tuščią pažadą, o susivokimą: kad ta svajonė buvo ne mano. Tas „svajonių kūno“ tipas buvo aplinkinių nuomonės suformuotas troškimas, kuris, deja, visiškai užmarštin panardino mano meilę savo kūnui“, – atviravo Monique. 

Meilė sau ir savo kūnui dabar nebelaukia tam tikro skaičiaus svarstyklėse, dabar ji – visada ir visur su manimi, eina ir po truputį, moko mane to, ką padėjo užmiršti socialinė medija ir aplinka.

Atlikėja pasakojo, kad grožio kulto vaikymasis užgožė mintis apie meilę sau. „Pamiršau būti dėkinga už tai, kad jį turiu: sveiką ir gražų. Todėl fotosesiją pasidariau dabar. Nieko nelaukdama. Užtildžiau visus tuos balsus galvoje, kurie sakė: „Juk tau tik porą kilogramų tereikia numesti ir būsi graži“. Nustojau skaityti straipsnius, kurie man buvo kaip Biblija: „penki patarimai kaip apsirengti, kad paslėptumėte pilvuką, susiaurintumėte liemenį, praplatintumėte klubus“. Ankstesnis manymas, jog mylėti save reiškia truputį pasikankinti ant grikių dietos, o po to leisti sau kimšti junk foodą pasikeitė į „aš myliu save, dėl to nekimšiu į save šlamšto, lyg būčiau šiukšliadežė“. Ieškojimas, kas mityboje man bus sveika ir skanu – yra meilė sau. Galėjimas retkarčiais nukrypti į šoną ir suvalgyti čyzburgerį ar makarūnsą ir ramiai grįžti į sveikos mitybos rėžimą – man yra meilė sau. Sportas, kuris papildo jėgų, pasitikėjimo savimi – man yra meilė sau“, – pasakojo žinoma atlikėja.

„Meilė sau ir savo kūnui dabar nebelaukia tam tikro skaičiaus svarstyklėse, dabar ji – visada ir visur su manimi, eina ir po truputį, moko mane to, ką padėjo užmiršti socialinė medija ir aplinka. Todėl mano kūnas daugiau nebebus minusų ir pliusų sistema. Aš renkuosi daugiau nebeleisti niekam, o ypač sau, skirstyti savo kūną į trūkumus ir privalumus. Mano fizinis kūnas yra mano pirmieji namai, kuriuos teršiau nedėkingumu ir gėdijimusi. Todėl noriu ištaisyti visus tuos metus darytą skriaudą savo kūnui ir pasakyti – mano kūnas labai gražus! Būtent toks, koks yra dabar, ne po plius minus kelių kilogramų, o dabar“, – socialiniame tinkle rašė Monique.

Po atlikėjos įrašu pasipylė internautų komentarai. Merginos dėkojo Monique už atvirumą ir gyrė jos kūno grožį. „Gražiausia, ką turite, yra jūsų kūnas, nes tik iš meilės sau ir savo kūnui gali gimti toks nuoširdus tekstas! Ačiū už drąsą“, – rašė internautė Inga.

„Šaunuolė, būtent tokio pavyzdžio reikia jaunoms merginoms“, – atvira atlikėjos išpažintimi žavėjosi kita mergina.

„Atsimenu, kad pradžioje jaučiau lengvą įtampą, skatinusią jau dabar pradėti konkuruoti tarpusavyje, – sako Moniqué. – Tačiau netrukus įtampa atslūgo ir buvo labai smagu, kaip ir visada, kai dirbame su Justinu. Viskas draugiškai ir taikiai, tačiau esu tikra, kad arenoje viskas bus kitaip!“.

Vienas populiariausių muzikos atlikėjų J. Jarutis teigė, kad fotografuotis buvo linksma ir smagu.

„Su Monika visada linksma darbuotis, o fotografuotis – dar linksmiau, – pasakoja J. Jarutis. – Mūsų bendri juokeliai ir fotografo Luko geras humoro jausmas nuteikė puikiai. Nekantraudamas laukiau, kada fotosesijos rezultatu galėsime pasidalinti su savo gerbėjais“.

Renginiui intensyviai besiruošiantys Moniqué ir Justinas Jarutis susitiks keturiuose „Red Bull SoundClash“ muzikinės dvikovos raunduose: „Perdainavimas“, „Perėmimas“, „Susirėmimas“ ir „Kviestinis svečias“. Pagal pasaulines taisykles, dvikova prasidės abiejų atlikėjų apšilimu.

Kaip praneša organizatoriai, „Perdainavimo“ raunde kiekvienas atlikėjas pristatys to paties populiaraus hito versiją. „Perėmimo“ raundas atskleis, kaip gerai atlikėjams seksis sudainuoti vienas kito kūrinius. Raunde „Susirėmimas“ žinomos atlikėjų dainos nuskambės naujame muzikos žanre, pavyzdžiui country, reggae ar electro. Finaliniame „Kviestinio svečio“ raunde publikos lauks didžiausi siurprizai – atlikėjai į sceną žengs su kviestinėmis žvaigždėmis.

„Red Bull SoundClash“ renginys pirmą kartą mūsų šalyje buvo surengtas 2012 m., kada tarpusavyje kovojo Marijus Mikutavičius ir grupė „G&G Sindikatas“. Prieš aštuonerius metus vykusioje kovoje triumfavo Marijus Mikutavičius. 2017 m. „Red Bull SoundClash“ muzikos dvikovoje susitiko Jazzu ir Donny Montell. Po įspūdingos šou nugalėtoja tapo Jazzu.

„Pradžioje nebuvau savimi iki galo, nes mus labai dažnai varžo baimė, mus labai dažnai varžo nepasitikėjimas savimi. Į konkursą atėjau be proto susikompleksavusi, užsidariusi. Vienas gražiausių dalykų, kurį man pavyko pasiekti dirbant su Romu komandoje, tai tas laisvumas ir atsidavimas sau. Aš supratau, kad turiu medinukės rankas, kojas ir jokios plastikos, bet aš labai norėjau tai pakeisti. Su kiekvienu koncertu pradėjau laisviau judėti ir tada supratau, kad nebenoriu užlipusi ant scenos nežinoti ką darau. O puiki mano komanda palaikė ir ragino mane eiti į priekį“, – šį pirmadienio vakarą, 22 val., 2TV laidoje „Pagaminta Lietuvoje“ teigs atlikėja Monika.

Labai jauna, žinoma tapusi atlikėja M. Pundžiūtė teigia radusi receptą, kuris padeda ne tik jai, bet gali padėti kiekvienam. „Supratau vieną dalyką per šituos metus, žvaigždžių liga tikrai egzistuoja. Ypač mano amžiaus žmonėms, nes stebėjau žmones, kuriems ši liga visus planus sujaukė ir absoliučiai viską sugadino. Bet aš atradau vaistą, nuo šito dalyko, kad sužvaigždėjimas neaplankytų, arba aplankytų kuo rečiau. Tai yra vertinimas. Šiandien turi šlovę, o ji yra labai trapi. Ir jeigu tu jos nevertinsi, ji kaipmat suduš. Turi vertinti gerbėjus, sceną, koncertus, interviu ir kol tai vertinsi, tol tu žvaigždžių liga nesirgsi“, – sakys atlikėja Monique.

Paklausta apie savo kitą gyvenimo planą, jei netyčia netektų balso, Monika išsigąsta, ir atskleidžia savo viena didžiausių baimių. „Koks baisus dalykas būtų netekti balso! Net jei nedainuočiau, man tiesiog labai patinka kalbėti. Aš labai nemėgstu kalbėti apie tuos baisius dalykus, kas būtų, jeigu būtų. Nors siekiai ir tikslai užima svarbią dalį gyvenime, jie nėra svarbiausi. Svarbiausia yra šeima, draugai ir meilė. O kol turi šiuos dalykus, manau, tikrai nepažūsi“, – šypsosi M. Pundžiūtė.

Monique atskleidžia, kad mintis išleisti ne vieną vasaros singlą kilo būtent per karantino laikotarpį. Vėliau vystant šią idėją gimė trilogijos konceptas, kurį atlikėja įgyvendina pirmą kartą.

„Manau, jog vasara negali apsiriboti viena istorija. Tai dinamiškas, nuotykių pilnas laikotarpis. Tikiu, kad kiekvienoje iš trilogijos dalių klausytojai suras ir savo vasaros epizodą“ – teigia Monique.

Pirmoji trilogijos dalis – L. A. pasakoja apie vietą pasaulyje, kuri kiekvienam atneša džiaugsmo, ramybės ir puikių akimirkų. Tai metaforiška kelionė į vietą, kurioje visada norėjai atsidurti.

Specialiai šiai dainai nufilmuotas ir naujas vaizdo klipas. Jame Monique važinėja su keturračiais riedučiais ir atlieka įvairius triukus. Atlikėja pasakoja, kad tai nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš šalies.

„Kai sugalvojome šią idėją viskas atrodė ganėtinai paprasta. Likus kiek daugiau nei savaitei iki klipo filmavimo pirmą kartą pabandžiau važiuoti riedučiais. Iškart supratau, jog reikės gerokai pasistengti“ – pasakoja žinoma atlikėja.

Klipą režisavo Indrė Juškutė, o choreografiją kūrė Šarūnas Kirdeikis.

Antroji vasaros trilogijos dalis pasirodys liepos 1 d., trečioji – rugpjūčio 1 d.

Duetas jau ne pirmą kartą suvienija savo kūrybines jėgas. Atlikėjai 2017 metais įrašė klausytojų pamėgtą bendrą dainą „Stay with me“, o kitais metais pateikė savo Lady Gaga filmo „Taip gimė žvaigždė“ kūrinio „Shallow“ versiją. Šių metų premjera  – daina „Baby Blue“.

Monique sako, kad šis kūrinys pasakoja ne apie santykius, kai įsimylime žmogų dėl elgesio ar jo sukurtų patogumų, o apie tikrą jausmą, kai net ir jiems iširus meilė vis dar egzistuoja.

„Dainoje žmogus net ir po skaudžių skyrybų ilgisi savo mylimojo, kuriam išėjus iš gyvenimo kartu išnyko ir mėlyna spalva, kuri simbolizavo gražiausius dalykus, tokius kaip jūrą ar dangų“, – mintimis apie naują kūrinį dalinasi atlikėja.

Atlikėjas ir dainų kūrėjas J. Jarutis sako, kad ši daina emocionali ir žadinanti ilgesį bei pasakoja apie dainos kūrybinį procesą su Monika. „Baby Blue“ yra apie jausmą, ilgesį ir prisiminimus. Kurti ir dirbti su Monika yra tikrai lengva ir smagu. Atlikėja, kuri turi labai daug nuostabių idėjų savyje ir didelį norą sukurti kažką didingesnio, gražesnio. Visada kelia didžiausius tikslus sau, o tai aš labai vertinu“, – teigia J. Jarutis.

„Džiaugiuosi, kad galiu dirbti su tokiu žmogumi, kaip Justinas, kuris yra ne tik talentingas scenos partneris, bet ir mano draugas. Kiekvienas kartu atliekamas kūrinys man visada kažkuo įstringa – tai tarpusavio magija, kuri tikiuosi niekada nedings“, – scenos kolega džiaugiasi Monique.

Naujasis kūrinys „Baby Blue“ gyvai skambės jau kovo 13 dieną Justino Jaručio koncerte Kaune, „Žalgirio“ arenoje, bei Monique pasirodyme Vilniaus „Siemens“ arenos amfiteatre, balandžio 25 dieną.

Duetas „Mark Les and Monique“ po pirmosios dainos „Promise“ sulaukė didžiulės sėkmės ir pripažinimo. Daina, atskleidžianti daugeliui pažįstamą istoriją apie santykių laikinumą, palietė didelę klausytojų auditoriją. Norėdami ir toliau stebinti savo ištikimų gerbėjų ratą, šįkart muzikinis duetas naujuoju singlu siekia įkvėpti klausytojus nuolat judėti į priekį ir skatina nebijoti suklupti.

„Ši daina yra apie įkvėpimo šaltinį ir mūzas. Apie būseną, kai esi apsėstas kažkokio nepaaiškinamo jausmo, kuris tave veda į priekį ir kartais net diktuoja žodžius ir veiksmus“, – pasakoja atlikėja ir dainos autorė Monique, įkvėpta dainininko Damien Rice koncerto.

Žinoma Lietuvos popmuzikos atlikėja taip pat pabrėžia, kad ši daina yra apie drąsą pripažinti savo klaidas: „Daromos klaidos taip pat yra proceso ir kūrybiškumo dalis siekiant sėkmės, todėl jų nereikia slėpti ar gėdytis“.

Dainos kompozitorius Mark Les teigia, kad ši daina viena gražiausių „Sun&Moon“ albume ir džiaugiasi, kad šis singlas išvydo dienos šviesą kartu su vaizdo klipu: „Tikiu, kad vaizdo klipas ne tik papildys dainos muzikinę pusę, bet ir padės dar labiau įsijausti į jos perteikiamą emociją.“

Monique teigimu, naujas dainos „Another Mistake“ vaizdo klipas atskleidžia, kaip svarbu nepasiduoti kitų daromai įtakai: „Vaizdo klipe mes esame dėmesio centre, o mus supa daug žmonių, kurių veidų mes nematome. Daugelis jų visais įmanomais būdais stengiasi mus palaužti, tačiau mes laikydamiesi kartu nepasiduodame ir nepasiekiame lūžio ribos“, – dalinasi svarbiausiais vaizdo klipo akcentais Monique.

Duetas „Mark Les and Monique“ pasakoja, kad šiame vaizdo klipe įtraukiama nebylių kalba, kuri simbolizuoja vienybę. Ši neverbalinė kalba sujungia žmones taip, kaip tai daro muzika – egzistuoja tarpusavio kalba, kuri niekam daugiau nesuprantama.

Atlikėja Monique nuolat stebindama savo gerbėjus išskirtiniais muzikos vakarais, Naujųjų metų išvakarėse kviečia visus į lyrišką ir subtilų koncertą Kauno „Žalgirio“ arenoje, „Bosca” amfiteatre, kuriame skambės geriausi gerbėjų pamėgti hitai.