D. Kahnemanas, parašęs bestseleriu tapusią knygą „Mąstymas, greitas ir lėtas“ („Thinking, Fast and Slow“), prieštaravo nuomonei, kad žmonių elgesį lemia racionalus sprendimų priėmimo procesas, veikiau jie dažnai vadovaujasi instinktais.

Prinstono universitetas, kuriame iš Izraelio kilęs amerikietis akademikas D. Kahnemanas dirbo iki mirties, patvirtino jo mirtį savo interneto svetainėje paskelbtame pareiškime. „Jis pakeitė daugelį socialinių mokslų sričių. Jo labai trūks“, – pranešime spaudai sakė buvęs kolega profesorius Eldaras Shafiras.

2002 m. D. Kahnemanas pelnė Nobelio memorialinę ekonomikos mokslų premiją už mokslinius tyrimus psichologijos ir ekonomikos srityse. Populiariausia jo teorija prieštaravo tradiciniams ekonominiams požiūriams, kad žmonės yra visiškai racionalūs ir savanaudiški. Jo teorija teigė, kad žmonių psichika yra šališka ir tai iškraipo jų sprendimus.

Nuo 1934-ųjų tobulėjo transportas, keitėsi darbuotojų, keleivių kartos. Minėdama garbingą sukaktį, bendrovė nori pasidalyti prisiminimais ir ateities planais su tais, kurie tapo svarbia viešojo transporto istorijos dalimi – keleiviais, kurių per pastaruosius metus pervežta daugiau nei 44 mln.

Kaip Kaunas išsivystė į miestą

1934 m. vasario 8 d. posėdyje miesto taryba priėmė sprendimą „įsteigti autobusų įmonę keleiviams vežioti Kauno mieste priimant sąmatą dešimčiai autobusų įsigyti“. Tuo pačiu nutarimu miesto burmistrui buvo liepta privatiems vežėjams išduoti leidimus, pagal kuriuos savivaldybė galėtų perimti susisiekimą dalimis iki 1936 m. Perėmusi viešojo transporto funkcijas iš Kaune dirbusių privačių vežėjų, Kauno viešojo transporto įmonė pradėjo sparčiai vystyti savo veiklą. Pradėjusi su dešimčia autobusų, vos po trejų metų galėjo didžiuotis 50-ia autobusų, kurie kas valandą perveždavo daugiau kaip 3 tūkst. keleivių.

„Kauno autobusai“ archyvo nuotr.

Modernėjantį Kauną ir viešojo transporto plėtrą pastebėjo ir užsienio svečiai. 1937 m. vokiečių kalbininkas Gottliebas Studeris apie Kauną rašė: „Intensyvus autobusų servisas mieste ir provincijoje leidžia beveik daugiau nieko netrokšti [...]. Vienu žodžiu – Kaunas išsivystė į miestą.“

Maždaug 1938 m. pradėjo veikti remonto dirbtuvės Žemuosiuose Šančiuose. Paskutiniai prieškario metai bendrovei buvo augimo metai – Kauno miesto ir priemiesčių gatvėmis riedėjo jau 88 autobusai, o įmonėje dirbo daugiau nei 450 darbininkų ir 31 administracijos darbuotojas. Darbuotojų laisvalaikiui buvo įsteigtas klubas, kuriame jie galėjo užkandžiauti, klausytis radijo ar skaityti prenumeruojamą spaudą. Klube buvo suburtas styginių orkestras ir 100 vyrų choras.

Deja, po kelių savaičių, prasidėjus karo veiksmams, Lietuvoje buvo suardyti ne tik Kauno miesto savivaldybės autobusų susisiekimo įmonės planai, bet ir atverstas naujas jos istorijos lapas.

Okupacinis laikotarpis

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, viešojo transporto progresas sustojo. Įmonė susidūrė su kardinaliais pokyčiais – keitėsi įmonės pavadinimas, struktūra, o įsitvirtinus sovietinei okupacijai – įmonės beveik nebeliko.

Reguliarūs dviejų autobusų reisai mieste pradėti 1946 m. kovo 1 d.: pirmasis maršrutas – nuo Žemųjų Šančių, Panemunės tilto, iki Rotušės aikštės, antrasis – nuo Petrašiūnų iki geležinkelio stoties. 

Šeštajame dešimtmetyje buvo gaunama vis daugiau naujų, keleivių poreikius atitinkančių autobusų, darbuotojų skaičius išaugo iki 2 200. Praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus, 1988 m., jau buvo galima džiaugtis dar įspūdingesniu kolektyvu ir eksploatuojamų autobusų gausa – įmonei priklausė 569 autobusai, iš kurių 426 – „Ikarus“.

„Kauno autobusai“ archyvo nuotr.

1989 m., minint 55 metų sukaktį, Raudondvario plente atidarytas Kauno valstybinis autobusų parko filialas, kuris išliko iki šių dienų.

Atgimimas nepriklausomoje Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991-aisiais buvo pradėtas dar vienas Kauno autobusų parko reorganizacijos procesas, baigtas dviejų savarankiškų įmonių – miesto ir užmiesčio autobusų parkų – įsteigimu. Kauno valstybinis miesto autobusų parkas 1994 m. buvo reorganizuotas į specialios paskirties uždarąją akcinę bendrovę (UAB), o 1995 m. kovo 21 d. buvo įregistruotas naujas, iki šiol išlikęs įmonės pavadinimas – UAB „Kauno autobusai“. Vienintele bendrovės akcininke tapo Kauno miesto savivaldybė. Kauno valstybinis užmiesčio parkas pavadintas UAB „Kautra“.

Tais pačiais metais įmonė turėjo jau 220 autobusų – dauguma jų buvo „Ikarus“, kiti MAN ir „Vanhool“ markių. Keldama sau aukščiausius standartus, bendrovė nuolat ieškojo galimybių įsigyti modernesnių viešojo transporto priemonių ir atnaujinti pasenusį autobusų parką. Didžiausias šuolis pirmyn siekiant šio tikslo – 2004 m. įsigyti 55 autobusai „Solaris Urbino“.

Etapas: 2014 m. „Kauno autobusai“ prisijungė troleibusų įmonę „Autrolis“ ir tapo didžiausia viešojo transporto įmone Kaune. „Kauno autobusai“ archyvo nuotr.

2014 m., paminėjus įmonės 80-metį, pasiektas dar vienas reorganizacijos etapas – „Kauno autobusai“ prisijungė troleibusų įmonę „Autrolis“ ir tapo didžiausia viešojo transporto įmone Kauno mieste, o autobusų gretas papildė 150 troleibusų.

Praėjęs dešimtmetis – pokyčių metai

Praplėsta paslaugų apimtis ir transporto priemonių gausa lėmė spartų perversmą viešojo transporto istorijoje. Siekdama užtikrinti patogią ir modernią paslaugą, Kauno miesto savivaldybė investicijų skyrė transporto priemonių atnaujinimui ir skaitmenizavimui.

2016 m. bendrovės specialistai sukūrė mobiliąją programėlę regos negalią turintiems žmonėms „Transporto balsas“. „Kauno autobusai“ archyvo nuotr.

2016 m. bendrovės specialistai sukūrė mobiliąją programėlę regos negalią turintiems žmonėms „Transporto balsas“, kuri teikia garsinę informaciją apie atvažiuojantį viešąjį transportą. Ši programėlė sulaukė nacionalinio susidomėjimo ir nuo 2018 m. pradėjo veikti Šiauliuose, o 2021-aisiais – Vilniuje ir Klaipėdoje.

 „Temsa“ autobusai. „Kauno autobusai“ archyvo nuotr.

2018 m. prasidėjo kardinalus transporto priemonių atnaujinimas. Nupirkti 25 nauji žemagrindžiai „Temsa“ autobusai, 85 nauji „Solaris Trollino 12“ žemagrindžiai troleibusai.

„Kauno autobusai“ archyvo nuotr.

Tais pačiais metais suteikta specialių lengvatų daugiavaikių šeimų vaikams, deklaravusiems gyvenamąją vietą Kaune. Įsigiję lengvatinį 1 095 kalendorinių dienų terminuotąjį elektroninį bilietą už 3 eurus, keleiviai autobusais ir troleibusais keliauti gali nemokamai trejus metus. Šia lengvata gali pasinaudoti ir senjorai, sulaukę 80 metų ir daugiau, nenutrūkstamai ilgiau nei vienus metus deklaravę gyvenamąją vietą Kaune, tremtiniai, politiniai kaliniai ir kitos socialiai jautrios grupės.

Dar vienas skaitmenizacijos šuolis viešajame transporte – 2018 m. sukurta mobilioji programėlė „Žiogas“. 2021 m. atnaujinta bilietų sistema. „Žiogo“ bilieto vartotojai turi ypatingą privilegiją: sukaupus mėnesinio bilieto sumą (28,14 arba 5,6 euro) kelionės iki einamojo mėnesio pabaigos nieko nekainuoja.

Naujovė: 2018 m. sukurta mobilioji programėlė „Žiogas“. „Kauno autobusai“ archyvo nuotr.

Pasibaigus privataus vežėjo maršrutinių autobusų erai, 2019 m. „Kauno autobusai“ padidino teikiamų paslaugų apimtį mažos talpos autobusais. 2016–2018 m. įsigyta 20 naujų „MB Sprinter“ mažos talpos autobusų. 2019-aisiais papildomai nupirkta dar 30 tokių autobusų, o 2020 m. – šeši nauji hibridiniai „MB Sprinter Hybrid“ mikroautobusai. Taip pat įsigyta 100 naujų hibridinių „MAN Lion’s City“ autobusų. Nauji autobusai atitinka vis didesnius keleivių poreikius. Moderniausias „Euro 6“ standarto variklis su integruota hibridine pavara leidžia sumažinti degalų sąnaudas iki 15 proc. ir taip prisideda prie CO² emisijos mažinimo.

„Kauno autobusai“ archyvo nuotr.

2021 m. atidarytas Keleivių aptarnavimo centras miesto širdyje – Laisvės alėjoje. Strategiškai patogi vieta lengvai pasiekiama tiek viešuoju transportu, tiek pėsčiomis. Čia teikiamos aktualiausios paslaugos: e. ir terminuotųjų bilietų pardavimas, e. bilietų kortelių dublikatų, moksleivių pažymėjimų ir lengvatinių vardinių bilietų išdavimas.

2022 m. „Kauno autobusai“ prisidėjo prie pagalbos karo lauke atsidūrusiai Ukrainai. Perdavė dešimt autobusų, prisidėjo prie karo pabėgėlių integracijos darbo rinkoje – iki 2023-iųjų gruodžio mėnesio vairuotojais įdarbinti 27 Ukrainos piliečiai.

„Kauno autobusai“ archyvo nuotr.

Dar po metų, 2023 m., praplėsta paslaugų apimtis į tolimesnes rajono vietoves, įsigyti dar 64 nauji hibridiniai „MAN Lion’s City“ autobusai, kurių dalis – 18 m ilgio, įgyvendinta sustojimų pagal pareikalavimą sistema.

Žvelgia į priekį

Šiandien galėtume teigti, kad „Kauno autobusai“ – viena iš sparčiausiai augančių viešojo transporto įmonių Lietuvoje. Moderni bilietų sistema, į kurią krypsta užsienio šalių žvilgsniai, vienas jauniausių viešojo transporto parkų visoje Lietuvoje. Tačiau tai – tik atspirtis dar didesniems darbams.

„Planuojame investicijas skirti alternatyviaisiais degalais varomam viešajam transportui, siekdami vis labiau prisidėti prie taršos mažinimo ir užtikrinti nacionalinius ir tarptautinius siekius transporto srityje. Taip pat – sukurti dar patogesnę, prie kiekvieno iš mūsų keliavimo įpročių pritaikytą viešojo transporto maršrutų sistemą, kad kelionės tikslą miesto autobusu ar troleibusu pasiektume greičiau ir patogiau. Sieksime tapti pavyzdžiu visiems miestams ir stengsimės, kad viešasis transportas taptų kiekvieno kauniečio ir miesto svečio pirmuoju pasirinkimu keliauti.

„Kauno autobusai“ archyvo nuotr.

Visgi transportas – tik materialus turtas, kuris prarastų vertę be daugiau nei 1 100 savo srities profesionalų ir keleivių, kurių dėka šiandien skaičiuojame 90-us metus. Tikiu, kad Kauno viešasis transportas važiuos dar tolimesnėmis Kauno ir Kauno rajono gatvėmis“, – kalbėjo „Kauno autobusų“ generalinis direktorius Mindaugas Grigelis.

90-mečio šventė ir padėka darbuotojams

Sausio 31-ąją „Kauno autobusai“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre surengė 90-mečio šventę darbuotojams. Skambėjo gražiausi muzikinio teatro solistų kūriniai, bendrovės istorijos prisiminimai ir svarbiausi dešimtmečio įvykiai.

„Kauno autobusai“ archyvo nuotr.

Šventės metu padėka skirta visiems darbuotojams, ilgus metus keliavusiems kartu, o ilgamečiai „Kauno autobusų“ darbuotojai apdovanoti trijose skirtingose kategorijose. Kauno miesto savivaldybės atstovai įteikė Tauro statulėles ir Jono Vileišio pasidabruotus medalius. Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija (KKPDA) įteikė „Profesijos riterio“ apdovanojimus, o bendrovės „Kauno autobusai“ generalinis direktorius – apdovanojimus už ilgametį ir profesionalų darbą.

Įmonę garbingo jubiliejaus proga sveikino Kauno miesto savivaldybės vicemerai, KKPDA, alternatyviųjų degalų ir infrastruktūros, Lietuvos keleivių vežimo asociacijų, bendrovės „Kautra“ atstovai. 

Liepos 16 d., sekmadienį, Stepono Dariaus gimtinėje-muziejuje, Dariaus kaime, vyks didžiulė minėjimo, aviacijos ir koncertinė programos. Jaukioje muziejaus sodyboje, šalia plytinčiose žaliose pievose darbuojasi gausi organizatorių komanda: statomos scenos, įrengiamos amatininkų mugės bei atrakcijų vaikams vietos ir, svarbiausia – specialaus pasiruošimo reikalaujanti aviacinių pasirodymų aerodromo erdvė. Šventės paruošiamieji darbai turbūt nenusileidžia Lituanica pasiruošimui skrydžiui prieš 90 metų. Laukiama gausaus būrio žiūrovų, amatininkų, svečių, lėktuvų, malūnsparnių, skraidyklių, kitokio oro transporto, vyksta skrydžių derinimo darbai. Visos šventės metu dalyvaus Lietuvos kariuomenės karo aviacija, Lietuvos karo akademijos kariūnai su ginkluote.

Aviacijos šventes „Lituanica“ skrydžiui minėti daug metų organizuoja Mečislovas Raštikis – Stepono Dariaus gimtinės-muziejaus vadovas ir siela. Jis sutinka, kad Žemaitijoje gimusiam ir augusiam Steponui Dariui, po daug nesėkmių Amerikoje rengiantis skrydžiui, tik įgimtas žemaitiškas užsispyrimas padėjo įveikti Atlantą.

Pačiame parengiamųjų darbų įkarštyje Stepono Dariaus gimtinėje pavyko pakalbinti šventės organizatorių, muziejaus vadovą Mečislovą Raštikį, kuris pristatė prasmingą, turtingą ir įvairiapusę šventės programą.

LIEPOS 16 D. LITUANICA SKRYDŽIUI – 90-mt DARIŠKĖJE ŠVENTĖS PROGRAMA:

10 val. – Mugė su liaudiškos muzikos kapelomis;

11 val. – Sportinės varžybos (krepšinis 3x3, tinklinis, rankų lenkimas);

11 val. – Dviračių žygis: medalio atvežimas iš Girėno tėviškės(Vytogala, Šilalės r.) į Dariškę (juo Darius ir Girėnas apdovanoti Žemaičių 800 metų minėjimo proga);

11 val. – Šv. mišios Dariškėje;

Iki 11 val. – Orlaivių suskridimas į aerodromą;

12 val. – Valanda su Atlanto nugalėtoju Aurimu Valujavičiumi;

12 val. – Vėliavos nešimo akcija „Mūsų darbai Dariui“ nuo Judrėnų Stepono Dariaus pagrindinės mokyklos iki Stepono Dariaus gimtinės-muziejaus Dariaus km. (12-13 val. šioje kelio atkarpoje bus ribojamas eismas, kviečiama automobiliais į Dariaus km. atvykti iki 12 val. arba po 13 val.);

13 val. – Iškilmingas minėjimas, skirtas „Lituanica“ skrydžio 90-mečiui;

14.30 val. – Dviratininkų pasitikimas, medalio atvežimas

14-17 val. AVIACINĖ ŠVENTĖS PROGRAMA:

14.00-14.20 val. – Akrobatinės grupės „ANBO“ ir istorinio lėktuvo „Bellanca“ atskridimas. Jak-50 lėktuvų grupės ir lėktuvo „Bellanca“ žemi praskridimai, išsiskyrimas ir tūpimas po vieną;

14.20-14.40 val. – Skrydžio sklandytuvais per Europą „Lietuva – Portugalija“ pristatymas;

14.40-15.10 val. – Lėktuvo Willga praskridimas, pristatymas;

15.10-15.30 val. – Parašiutininkų šuoliai;

15.30-15.50 val. – Lėktuvų Rans S10 ir Storm 280 parodomieji skrydžiai;

15.50-16.10 val. – Motorizuotų skraidyklių skrydžiai, pristatymas;

16.10-16.30 val. – Istorinių orlaivių „Nieuport 24“, „Brigadyr L-60“ praskridimai virš S. Dariaus skrydžio lauko, parodomoji programa;

16.30-17.00 val. – Karinių oro pajėgų pakrančių gelbėjimo tarnybos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparnių parodomoji programa;

17 val. – Ultralengvų orlaivių parodomieji skrydžiai;

17-21 val. – Orlaivių apžiūrėjimas, skrydžiai, aviamodelių pasirodymai;

18-22 val. – Oreivių programa, oro balionas;

21.50-22.05 val. – Akrobatinės grupės „ANBO“ parodomoji programa.

17 val. – Kėdainių krašto liaudiškos muzikos kapelų „Vilainiai“ ir „Beržynėlis“ koncertas;

19 val. – Alytaus raj. Punios liaudiškos muzikos kapelos „Punelė“ koncertas;

20 val. – Grupės „Vairas“ koncertas;

21 val. – Atlikėjų Irenos Starošaitės ir Žilvino Žvagulio koncertas;

22 val. – Akrobatinio skraidymo grupės „ANBO“ vakarinis pasirodymas;

23.00 val. – Grupės „Žemaitukai“ koncertas;

24 val. – Lazerių šou.

Steponas Darius gimė miškingame ir pelkėtame Rubiškės vienkiemyje. Dabar – Klaipėdos apskrities Klaipėdos rajono Judrėnų seniūnijos Dariaus kaimas. 1907 m. Dariaus šeimai išvykstant į Ameriką, S. Dariaus motina įgaliojimus tvarkyti ūkį paliko giminaičiams. 1920 m. atvykęs į Lietuvą Steponas Darius aplankė tėviškę, gimines, senelių ir tėvo kapus Judrėnų kapinėse. Gyvendamas Kaune jis dar keletą kartų lankėsi gimtinėje, paskutinį kartą – 1927 m.

Po Stepono Dariaus žuvimo Rubiškė buvo pavadinta Dariaus kaimu. 1933 m. spalio 15 d. Dariaus kaimo Pavasarininkų organizacijos jaunimas sode pasodino ąžuoliuką, kurį pavadino „Dariaus ir Girėno medžiu“. „Dariaus ir Girėno medis“ žaliuoja ir šiandien.

Jauni, patriotiškai nusiteikę žygeiviai, 1969 m. kieme po didžiuoju ąžuolu supylė pilkapį ir pastatė didžiulį akmenį su įrašu „Dariui ir Girėnui“. Išlikusiame akmeninių namo pamatų kampe buvo pritvirtinta granitinė atminimo lenta su įrašu „Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus gimtinė. 1896-1933“. Po to sovietinė valdžia sunaikinti Dariškės jau nebedrįso. Po "Lituanicos" skrydžio 50-mečio jubiliejaus nuspręsta atstatyti Girėno ir Dariaus tėviškes. 1993 m. buvo baigti atstatyti namas ir klėtis, sutvarkyta teritorija.

Prie muziejaus rengiamos jaunimo stovyklos, veikia Stepono Dariaus vaikų skraidymo mokykla.

Aviacijos šventėje Dariškėje dalyvaus ,,Laikas kilt“ sklandytojai Algirdas Šimoliūnas, Sakalas Uždavinys ir Ignas Bitinaitis. Jie tęsia bemotorių skrydžių sklandytuvais ciklą ir šį rugpjūtį kelia sau didžiausią iš iki šiol buvusių iššūkį – sklandytuvais pasiekti Portugalijos krantus skalaujantį Atlanto vandenyną. Skrydžio atstumas 4000 km. Atstumą dangumi pilotai sieks įveikti per 10 dienų. Skrydžio laikas: rugpjūčio vidurys, priklausomai nuo oro sąlygų.

Skrydžio tikslas – paminėti garsiojo Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 90-metį.

1933 m. sausio 16 dieną Utenos apskrities viršininko raštinėje buvo įregistruotas „Utenio“ klubas. Tuomet klubas užsiėmė įvairia veikla: steigė skaityklą-knygyną, organizavo įvairių rūšių sportą, ruošė koncertus, paskaitas, spektaklius, lošimus domino, šachmatais ir panašius pasilinksminimus.

Tais pačiais metais, rugsėjo 3 d. įvyko ir pirmosios klubo futbolo komandos rungtynės Zarasuose su vietos ekipa. Po atkaklios kovos 1:0 nugalėjo uteniškiai.

Pokariu Utenos futbolo bendruomenė išaugino vieną geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Stanislovą Ramelį, kuris net 14 sezonų gynė Vilniaus „Žalgirio“ komandos garbę.

„Utenio“ futbolo akademijoje iki šiol dirba treneris Raimundas Bertašius. Jis prie „Utenos Utenio“ pirmą kartą prisijungė būdamas moksleiviu, todėl su šia bendruomene R. Bertašius yra susijęs jau daugiau nei 40 metų.

„Kai pradėjau žaisti „Utenyje“, tai buvo komanda, kuri demonstravo neblogus rezultatus, ypač Lietuvos mastu. Žinoma, sąlygos tuomet sportuoti buvo visai kitokios negu dabar. Tuomet mes treniruodavomės ant arimo, o ne ant aikštės. Toje vietoje, kur dabar yra Utenos hipodromas, būdavo futbolo aikštė ir ten sportuodavome – pavasarį per balas, vasarą – per dulkes. Visur buvo duobės. Dabartinės sąlygos skiriasi kaip diena nuo nakties“, - kalbėjo R. Bertašius.

Nepaisant tokių sąlygų, 1969 m. „Utenis“ laimėjo „Nemuno“ pirmenybių bronzos medalius, o 1978 m. tapo čempionais. Reprezentacinė Utenos miesto komanda nuo 1979 m. iki 1987 m. su poros sezonų pertrauka žaidė LTSR aukščiausioje lygoje.

„Buvo geras treneris, turėjome rėmėjus, kurie norėjo, jog futbolas būtų Utenoje. Realiai principas toks pat, kaip ir dabar. Mūsų gretas papildė keletas žaidėjų iš kitų miestų ir buvo suburta gera komanda“, - prisiminė R. Bertašius.

Su U11/12 amžiaus grupės jaunimu šiuo metu dirbantis R. Bertašius iki šiol prisimena savo debiutą aukščiausioje Lietuvos lygoje.

„Man tuomet buvo 16-17 metų, o stadionas buvo pilnas žmonių. Mane, dar labai jauną, išleido žaisti su patyrusiais vilkais. Tas sezonas man tikrai įsiminė“, - sakė R. Bertašius.

Po nepriklausomybės atkūrimo komanda blaškėsi tarp antrojo (I lyga) ir trečiojo diviziono (II lyga). Per šį laikotarpį komandoje rungtyniavo ir Utenos vardą garsino tokie žaidėjai kaip: Ričardas Zdančius, Vidmantas Vyšniauskas, Egidijus Varnas ir kiti.

Po 2008 m. sezono iki 2014 m. „Utenis“ nežaidė I lygoje. Pora sezonų ekipa praleido III lygoje, vėliau apskritai trumpam išnyko. Impulsą „Utenio“ komandos atsikūrimui suteikė stadiono rekonstrukcija.

Stadiono rekonstrukcijai skirta per 20 milijonų litų. Įrengtas stadionas su 3000 vietų, treniruočių aikštėmis, suteikė galimybę reprezentacinei Utenos miesto komandai pradėti naują istorijos puslapį.

2013 m. pabaigoje atkurtas futbolo klubas „Utenos Utenis“. Patyrusių ir vietinių žaidėjų ekipą subūręs „Utenis“ startavo 2014 m. LFF I lygos pirmenybėse ir iškovojo bronzos medalius. Pradėta kurti profesionalaus futbolo klubo struktūra su komandomis nuo mažiausių vaikų iki vyrų komandos.

„Tikiu „Utenos Utenio“ ateitimi, nes pasitikiu komandos vadovais, valdžia. Kažkada stipri vyrų komanda tikrai bus. Na o darbas su jaunimu mane tikrai tenkina. Turime ir sąlygas, ir inventorių, ir vaikų – telieka dirbti ir norėti. Vien tas, kad su komanda dirba du treneriai, jau yra didelis pliusas“, - pabrėžė R. Bertašius.

R. Bertašius iki šiol nuolat žaidžia futbolą, jis su „Utenio senjorais“ nuolat varžosi dėl aukščiausių vietų Lietuvos veteranų čempionatuose.

2017 m. suburta ir merginų komanda, kuri 2018 m. debiutavo Lietuvos moterų I lygos pirmenybėse, o kitą sezoną jau ketvirtą sykį išmėgins jėgas A lygoje. Trenerio Arūno Rastenio auklėtinės jau gali pasigirti visa eile pasiekimų – U17 komanda yra Lietuvos merginų Elitinės lygos vicečempionė, 2019 metais „Utenos Utenio“ U13 merginų komanda iškovojo Lietuvos čempionato sidabro medalius, o U15 ekipa – bronzos.

2018 m. LFF apdovanojimų šventėje „Utenos Utenis“ buvo pripažintas geriausiu masinio futbolo (bendruomenės) klubu Lietuvoje.

Atsikūręs „Utenis“ pirmą kartą istorijoje sukūrė ir pilną klubo struktūrą, kurios pamatas – „Utenio akademija“. Joje treniruojasi berniukai ir mergaitės nuo 6 iki 16 metų. Prie akademijos vystymo bei tobulėjimo prisidėjo žinomas Danijos specialistas Carstenas Dohmas. Pagal ilgalaikę klubo strategiją, vyresni moksleiviai jau žaidžia suaugusiųjų komandose.

2022 metais, pasibaigus naujam futbolo ugdymo organizacijų sertifikavimui, kurį vykdė Lietuvos futbolo federacija, VŠĮ „Utenos Utenis“ buvo įvertinta trimis iš penkių galimų žvaigždučių.

„Žmonių saugumas visada bus mūsų – kelių policijos pareigūnų – akiratyje. Mes visi kartu, siekdami darnaus judumo bendruomenėje, esame XXI amžiaus greitkelyje į žmonių širdis ir sąmoningumą“, – pranešime sako Lietuvos kelių policijos tarnybos vadovas Vytautas Grašys.

Kelių policijos pirmtakė – Kauno judėjimo (X) policijos nuovada – buvo įkurta 1932 metų spalio 1 dieną. Tuo metu Kauno gatvėse jau riedėjo tūkstančiai kinkomųjų transporto priemonių, 2,5 tūkst. dviratininkų ir beveik 100 tūkst. pėsčiųjų.

Nuo tada iki šios dienos keitėsi kelių policijos funkcijos, pavaldumas, pavadinimai, tačiau ji iki šiol vykdo eismo automobilių keliais priežiūrą – nustato ir tiria Kelių eismo taisyklių pažeidimus, skiria asmenims administracines nuobaudas ar kitokias poveikio priemones už juos, atlieka nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų prevenciją, taip pat vykdo Lietuvos vadovybės, oficialių svečių, delegacijų palydas ir eskortavimą, lydi didžiagabarites transporto priemones, masinių ir kitokių renginių dalyvius, organizuoja policines prevencines priemones, vykdo šviečiamąją veiklą.

Esame XXI amžiaus greitkelyje į žmonių širdis ir sąmoningumą.

Kelių policijos pareigūnai teigia, kad svarbiausias jų tikslas – pasiekti, kad keistųsi eismo dalyvių įpročiai kelyje, kad augtų visuomenės suvokimas apie eismo kultūrą, kad savitarpio pagarba ir pagalba kiekvienam eismo dalyviui būtų bendros kultūros dalis ir asmenybės brandos ženklas.

Kelių policijos skyriai yra visuose 10-ies apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose. Policijoje iš viso dirba 445 kelių policijos pareigūnai ir darbuotojai.

Pastaraisiais metais šalyje per metus vidutiniškai įvyksta apie 2,8 tūkst. eismo įvykių, per kuriuos nukenčia žmonės. Kasmet išaiškinama apie 800 tūkst. Kelių eismo taisyklių pažeidimų.

Policija sako, kad Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės ir institucijos, vis geriau užtikrina eismo saugumą.

Šiemet Lietuvoje įvyko per 2,2 tūkst. avarijų, kuriose nukentėjo žmonės, 82 žmonės žuvo, dar 2,6 tūkst. buvo sužeisti.

Šeštadienį Kaune organizuojama Policijos ir visuomenės šventė taip pat dedikuojama Lietuvos kelių policijos 90-mečiui.

Specialiai šia proga į Lietuvą atvyko Europos tinklinio konfederacijos (CEV) prezidentas Aleksandaras Boričičius, viceprezidentas Luboras Halanda bei Rytų Europos zoninės tinklinio asociacijos (EEVZA) viceprezidentas Michailo Melnikas.

„Noriu pasveikinti Lietuvos tinklinio federaciją ir padėkoti žmonėms, kurie kūrė tinklinio istoriją. Privalome nesustoti ir žiūrėti į ateitį. Mes galime pasiūlyti įvairių rūšių tinklinį - galite žaisti salėje, paplūdimyje ir net ant sniego. Taip pat norime pradėti ir plėtoti naują projektą, skirtą mokykloms. Taip pat turime programą, kuri leistų kuo daugiau komandų išvykti į tarptautinius renginį. Labai džiaugiuosi, kad galiu ne tik atšvęsti šią šventę, bet ir su Lietuvos tinklinio vadovais aptarti mūsų naujus projektus“, – kalbėjo CEV prezidentas.

Lietuvos tinklinį taip pat sveikino švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Kornelija Tiesniesytė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Vykdomojo komiteto narė Agnė Vanagienė, Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) prezidentas Rimantas Kveselaitis, o Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko Kęstučio Smirnovo sveikinimą perskaitė jo visuomeninis padėjėjas Renatas Mizeras.

CEV prezidentui buvo įteiktas LTOK apdovanojimas – olimpinė žvaigždė – už nuopelnus olimpizmui, o LTF prezidentui – „Citius.Altius.Fortius“.

Šventinio renginio metu LTF prezidentas Darius Čerka kartu su svečiais teikė padėkas ir apdovanojimus ilgamečiams tinklinio puoselėtojams už jų indėlį vystant ir plėtojant tinklinio sporto šaką Lietuvoje.

Lietuvos tinklinio istorija pradėta skaičiuoti nuo 1929 metų, kuomet Kaune buvo sužaistos pirmosios rungtynės tarp Latvijos lietuvių komandos Rygos „Vyčio“ ir Šančių rajono ekipos.

Didžiausią meistriškumą pasiekęs Lietuvos tinklininkas yra Vasilijus Matuševas. Jis 1968 metais su Sovietų Sąjungos rinktine tapo Meksiko olimpinių žaidynių čempionu. Renginio metu buvo apdovanota ir viena ryškiausių žaidėjų, 1970 m. pasaulio ir Europos čempione Marija Batutytė-Tatarūnienė.

Įsimintinas pergales Lietuvos sportininkai yra pasiekę paplūdimio tinklinyje, jaunimo grupėje. Europos jaunių ir jaunimo prizininkais yra tapę Arūnas Kirsnys, Arvydas Mišeikis, Arnoldas Barauskis, Andrius Gaidys, Indrė Sorokaitė, Sandra Zmidrevičiūtė, Ieva Dumbauskaitė, Monika Povilaitytė, Arnas Rumševičius, Lukas Každailis, Patrikas Stankevičius, Audrius Knašas.

CEV prezidentas pabrėžė, kad tinklinis yra labai graži sporto šaka ir reikia siekti, kad kuo daugiau žmonių galėtų įsitraukti, nepriklausomai, kokią tinklinio atšaką jie bepasirinktų.

„CEV vienodą dėmesį skiria visoms savo narėms. Tokios šalys, kaip Turkija, Lenkija, Italija, Rusija pakėlė tinklinį į aukščiausią lygį. Tam buvo daug priežasčių – jie daug investuoja į vaikų užimtumą, sportuoja visas tinklinio rūšis, organizuoja seminarus treneriams ir t.t. Viena iš svarbiausių mano užduočių yra sukurti stiprią Europos tinklinio bendruomenę. Antra užduotis – įdiegti šalyse minėtus projektus. Norime, kad kuo daugiau salės tinklinio klubų įsitrauktų į Europos turnyrus, taip pat toliau stiprinti paplūdimio ir sniego tinklinio pozicijas. Noriu pabrėžti, kad nesvarbu, kokia maža šalis bebūtų, kad ir koks sportas būtų populiariausias vienoje ar kitoje šalyje, viską galima pasiekti. Serbija taip pat nėra didelė šalis, bet tiek vyrai, tiek moterys tapo Europos čempionais. Privaloma yra tikėti ir nepasiduoti siekiant savo tikslų“, – pabrėžė A. Boričičius.

I. Dumbauskaitė ir M. Povilaitytė tapo pirmosiomis Europos sniego tinklinio čempionėmis, o tame pačiame čempionate bronzą iškovojo A. Rumševičius ir L. Každailis. Pasaulio tinklinio federacija (FIVB) siekia, kad sniego tinklinis būtų įtrauktas į žiemos olimpinių žaidynių programą. A. Boričičius prisipažino, kad sniego tinklinio plėtra vyksta sėkmingai ir 2026 metais šis tikslas gali būti pasiektas.

„Sniego tinklinis vystosi sėkmingai, kartu su FIVB dirbame ties tuo, kad 2026 metais šis sportas taptų olimpiniu. Tarptautinis olimpinis komitetas kaip niekad anksčiau yra suinteresuotas turėti tinklinį žiemos olimpiados programoje“, – sakė CEV vadovas.

A. Boričičius ir D. Čerka už viso gyvenimo nuopelnus apdovanojo Vytautą Jankų ir Vladimirą Artomonovą.

Lietuvos tinklinio 90-mečio renginyje savo istorijomis pasidalino mūsų šalies veteranai, klubų vadovai, sniego, paplūdimio, salės ir tinklinio sėdint atstovai. Kaip pabrėžė ne vienas renginio svečias, svarbiausia tokioje šventėje –bendravimas ir vienybė siekiant dar geresnio naujo dešimtmečio.

„Esate aktyvi Lietuvos istorinės atminties liudytoja ir saugotoja, tolerancijos žmogus, iš kurio mokomės pilietinės drąsos, atvirumo sau ir kitiems, pagarbos kiekvienai tautai. Jūsų gyvenimo linijoje įrašyta daug mūsų valstybės istorijos įvykių, kuriuos Jūs talentingai atskleidžiate per vilties, drąsos, pagalbos artimam prizmę“, – rašoma sveikinime.

Šalies vadovės teigimu, I. Veisaitė puoselėja amžinąsias vertybes ir žmogiškojo orumo idėjas, kurios padeda suvokti savąją tapatybę, suprasti praeitį, dabartį ir pažvelgti į ateitį, matyti Lietuvą europietiškos kultūros paveiksle.

Prezidentė padėkojo už aktyvią poziciją ir moralinės brandos pavyzdį visuomeniniame gyvenime ir gražaus jubiliejaus proga palinkėjo kuo daugiau sveikatos ir stiprybės, rašoma Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos išplatintame pranešime. 

Pietų Korėja yra ne tik pirmoji pasaulio valstybė, kurioje moterys vidutiniškai gali pradėti gyventi ilgiau nei 90 metų: joje taip pat gali pasireikšti didžiausias ilgaamžiškumo šuolis, rašoma medicinos žurnale „The Lancet“.

Kitos išsivysčiusios šalys atsilieka nedaug: prancūzių ir japonių gyvenimo trukmė, labiau tikėtina nei netikėtina, viršys 88 metus.

„Dar prasidedant šiam amžiui daugelis mokslininkų tikėjo, kad tikėtina gyvenimo trukmė niekada neviršys 90 metų“, – sakė pagrindinis straipsnio autorius, Imperijos koledžo Londone profesorius Majidas Ezzati (Madžidas Ezatis).

Šalys, kuriose 2030 metais bus ilgiausia vyrų gyvenimo trukmė (84 metai), tikriausiai yra Pietų Korėja, Australija ir Šveicarija, sakoma tyrimo išvadose.

Visose 35 tirtose turtingose šalyse tikėtina gyvenimo trukmė artimiausius 15 metų turėtų didėti.

Nors gyventojų senėjimas yra pažangos ženklas, jos taip pat reiškia iššūkius sveikatos apsaugos sistemoms ir socialinėms tarnyboms, tad gali tekti didinti amžių, nuo kurio žmonės nebedirbs, perspėjama straipsnyje.

„Svarbu, kad būtų politika didėjančiai vyresnio amžiaus gyventojų bendruomenei palaikyti, – sakė M.Ezzati. – Socialiniai šio pokyčio padariniai taip pat tikriausiai vers keisti pensijas ir išėjimą į pensiją.“

Pietų Korėjos sėkmės istorija yra pagrįsta dideliais laimėjimais, susijusiais su ekonominiu statusu, taip pat – su pagerėjusia vaikų mityba ir plačia prieiga prie sveikatos apsaugos bei modernių medicinos technologijų, pažymi straipsnio autoriai.

Ši Rytų Azijos valstybė, kurioje gyvena 50 mln. žmonių, drauge su savo kaimyne Japonija taip pat išlaikė reikšmingai mažesnius nutukusių žmonių ir rūkančių moterų skaičius.

JAV atsilieka

Tačiau Jungtinėse Valstijose tikėtina gyvenimo trukmė gimimo metu dabar yra mažesnė nei daugumoje kitų šalių, kurių gyventojai gauna dideles pajamas, ir ateityje šiuo atžvilgiu JAV tikriausiai dar labiau atsiliks.

„Prastus pastarojo meto ir prognozuojamus JAV rodiklius bent iš dalies nulemia didelis ... mirtingumas nuo chroniškų ligų, smurto ir nepakankamos sveikatos apsaugos“, – teigiama tyrimo išvadose.

Tirtų šalių grupėje JAV pasižymi didžiausiu vaikų ir motinų mirtingumu, nužudymų skaičiumi ir kūno masės indeksu, kuriuo matuojamas nutukimas.

Iš 35 turtingų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių Amerika vienintelė neturi visuotinės sveikatos apsaugos, kurią tyrėjai pavadino kitų šalių suaugusiųjų mirtingumo mažinimo strategijų „kertiniu akmeniu“.

Tyrimo autoriai pasitelkė statistinius metodus, naudojamus orų prognozėms sudaryti, ir išplėtojo net 21 nepriklausomą modelį.

2015 metais moterys Japonijoje, Singapūre ir Ispanijoje vidutiniškai gyveno ilgiausiai – atitinkamai 87, 86 metus ir 85,5 metų. Pietų Korėja buvo ketvirtoje vietoje.

Vyrai, kurie 2015 metais galėjo tikėtis ilgiausio gyvenimo (maždaug 81 metų), gyvena Šveicarijoje, Islandijoje ir Australijoje.

Nuo 2010 iki 2030 metų Pietų Korėjos moterų vidutinė gyvenimo trukmė turi pailgėti 6,6 metų, Slovėnijos moterų – 4,7 metų, o Portugalijos moterų – 4,4 metų.

Vyrų vidutinė gyvenimo trukmė labiausiai turėtų pailgėti Vengrijoje (7,5 metų), Pietų Korėjoje (7 metais) ir Slovėnijoje (6,4 metų).

Jungtinėse Valstijose per tuos pačius du dešimtmečius vidutinė gyvenimo trukmė turėtų padidėti nedaug – nuo 81,2 iki 83,3 metų moterims ir nuo 76,5 iki 79,5 metų vyrams.

2015 metais visos penkios šalys, kuriose tikėtina gyvenimo trukmė buvo mažiausia, nuo 50 iki beveik 55 vyrams ir moterims, priklausė Afrikos regionui į pietus nuo Sacharos.

Išskyrus karo ir bado periodus, tikėtina gyvenimo trukmė turtingose šalyse beveik nuolat didėjo nuo pat XIX amžiaus, nuo maždaug 50 iki 80 metų.

Nors profesoriaus mintys – apie darbus ir tebetraukia užsukti į archyvus, naujų knygų vienas produktyviausių istorijos specialistų jau nebežada. Lietuvių istoriografijos klasiko, vieno garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrinėtojų, monografijų apie Žalgirio mūšį, Lietuvos metraščius, baudžiavos irimą, taip pat vadovėlių autoriaus tikrasis gimtadienis – balandį, šį pagerbimą pavėlino kolegų ir mokinių profesoriui rengta dovana – knyga.

„Nacionalinės mokslo premijos laureatas, Simono Daukanto premijos laureatas, LDK Gedimino ordino kavalierius“, – vardija istorikė Irena Valikonytė.

Tačiau mokiniai M. Jučą sako labiausiai vertinantys dėl žavingo sąmojo ir žmogiškos šilumos.

„Profesorius – labai šiltas žmogus ir patraukia pirmiausia savo žmogiškomis savybėmis. Iš mūsų kurso tai turbūt kokie 6–7 žmonės rašė pas jį įvairius kursinius, diplominius darbus ir t.t., ir tikrai, jeigu pažiūrėtumėte į jo bibliografiją, pamatytumėte, kad tikrai tai yra ne tik žymus mokslininkas, bet ir labai mylimas pedagogas“, – sako Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas.

„Puikiai jaučiuosi ir labai džiaugiuosi, kad tiek daug paaukojo savo brangų laiką ir atėjo čia“, – sako istorikas M. Jučas.

Kolegų teigimu, pilna Valdovų rūmų menė – adekvatus profesoriaus nuopelnams pagerbimas. Anot jų, ilgiausiai aktyviai dirbančių mokslininkų – jis itin produktyvus, bet pats jubiliatas naujų knygų jau nežada.

„Jau vėlu. Rašyti ką nors jau nepažadu. Parašiau tą, ką parašiau, o daugiau jau vargu“, – tikina istorikas. Tačiau M. Jučas taip pat prisipažįsta, kad dažnai kyla noras eiti į archyvus, bet jau sunku.

Tačiau kai ką pataisyti ir papildyti M. Jučas sako dar mielai galintis.