Žinomas vyras nė neketino slėpti išorės pokyčių, priešingai, drąsiai dalijasi, jog apgalvotas, tačiau nemažai drąsos pareikalavęs sprendimas kreiptis į plastikos chirurgą, jam suteikė daugiau pasitikėjimo savimi.

Stilingoje, meniškoje fotosesijoje po veido korekcijos procedūros kartu su žmona Gabija Laubner-Sakalauskiene įsiamžinęs aktorius – atviras, šiuo metu jis išties mėgaujasi gyvenimu, o šalia jo – ypatinga moteris, padėjusi pajusti pilnatvę.

„Mūsų išorė dažnai – vidinės savijautos atspindys. Šiuo metu džiaugiuosi gyvenimu, jaučiuosi puikiai, o išvaizdos pokyčiai tą tik patvirtina. Ilgai jiems ruošiausi, prireikė drąsos, tačiau dabar, atsigręždamas atgal, dar geriau suprantu, kaip man tai buvo svarbu“, – kalbėjo A. Sakalauskas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

A. Sakalauskas antrina, jog jam atlikta veido korekcijos procedūra – išties tapo svarbaus pokyčio ne tik jo išorėje, bet ir viduje priežastimi, bet jis ir toliau išlieka savimi, tik dar labiau pasitikintis ir atviriau besidžiaugiantis gyvenimu.

Kalbėdamas apie aktoriaus profesiją ir darbų pasirinkimą, Giedrius turi vieną pagrindinę taisyklę, kurios laikosi. „Visų pirma, aktorius, turi būti sąžiningas sau ir nuoširdžiai atlikti kiekvieną savo vaidmenį, nesvarbu, ar tai būtų teatras, ar kinas, ar televizija. Aš sąžiningai užsidirbu pinigus, nes darau tai, kas man patinka, ir darau tai nuoširdžiai. Svarbiausia aktoriui suprasti, dėl ko jis dirba, dėl ko nusprendžia dirbti prie vieno ar kito projekto, ir savo darbą atlikti nuoširdžiai, kad liktų sąžiningas ne tik prieš kitus, bet ir prieš save”, – dalijosi G. Savickas.

Apie scenarijaus vingius ir santykius su G. Savicku prabilo ir aktorius bei serialo „Man reikia meilės” režisierius Balys Latėnas. Pasak jo, šį sezoną laukia ir daugiau naujienų, tačiau pagrindinė – šį trečiadienio vakarą.

„Praeitame sezone Laimis (akt. G. Savickas), tiesiogine ta žodžio prasme – pabėgo, palikęs Lionią (akt. Dž. Siaurusaitis) ir Ziną (akt. I. Kvietkutė) nusikaltėlių akivaizdoje. Bet jis pabėgo tam, kad šį sezoną grįžtų. Jis grįžta šį vakarą, grįžta pasikeitęs. Filmavimo aikštelėje dirbti labai paprasta. Su Giedrium esame seni bičiuliai, tad filmavimų metu ne tik dirbame, bet ir randame laiko prisiminti senas istorijas ir smagiai pasijuokti”, – pasakojo Balys Latėnas.

Nors seriale netrūksta komiškų ir gyvenimiškų situacijų, kuriose žiūrovai gali pamatyti dalelę savo kasdienybės, pagrindinė tema – meilė. Paklaustas, kas santykiuose yra svarbiausia, Giedrius nedaugžodžiauja. „Svarbu prie žmogaus jaustis laisvai, visiškai būti savimi. Tada nereikia stengtis apsimetinėti, būti kažkuo kitu, kad tu patiktum, įtiktum. Meilė – tai, kai kiekvienas tavo trūkumas kažkam yra privalumas“, – sakė G. Savickas.

Naujausio serialo „Man reikia meilės” serijų ir aktoriaus G. Savicko įkūnijamo personažo sugrįžimas šį trečiadienio vakarą, 21 val., per LNK.

L. Gossetto jaunesniojo šeima paskelbė, kad jis mirė naktį iš ketvirtadienio į penktadienį Los Andžele, tačiau nenurodė mirties priežasties, pranešė kelios JAV žiniasklaidos priemonės, įskaitant „CBS News“.

L. Gossetas jaunesnysis suvaidino daugiau nei 60 filmų, o 1983 metais tapo trečiuoju juodaodžiu aktoriumi (po Hattie McDaniel (Hati Makdaniel) ir Sidney Poitier (Sidnio Puatjė)), pelniusiu „Oskarą“. Statulėlė jam atiteko už antraplanį griežto seržanto vaidmenį Tayloro Hackfordo (Teiloro Hakfordo) filme „Karininkas ir džentelmenas“.

Šis filmas taip pat atnešė aktoriui „Auksinį gaublį“, o vėliau jis gavo dar vieną „Auksinį Gaublį“ už antraplanį vaidmenį filme „Žozefinos Beiker istorija“ (The Josephine Baker Story), taip pat „Emmy“ apdovanojimą už vaidmenį aštuonių dalių „ABC“ mini seriale „Šaknys“ (Roots).

2010 metais aktorius pranešė, kad serga prostatos vėžiu.

Niujorke gimęs aktorius dažnai gaudavo kietų vyrukų vaidmenis. 1986 metais jis nusifilmavo veiksmo filme „Geležinis Erelis“ (Iron Eagle), o 1989-aisiais – „Baudėjuje“ (The Punisher).

Savo memuaruose „Aktorius ir džentelmenas“ (An Actor and a Gentleman) L. Gossettas jaunesnysis aprašė savo skaudžius išgyvenimus, patirtus būnant juodaodžiu aktoriumi, įskaitant pirmąją kelionę į Los Andželą praėjusio amžiaus 7-e dešimtmetyje, kai važiuojant automobiliu jį keturis kartus sustabdė policija.

„Vienintelis kartas, kai jaučiausi tikrai laisvas, buvo tada, kai režisierius prieš kamerą ar scenoje pasakydavo „veiksmas“, ir tada aš skraidydavau“, – 2008-aisiais sakė jis laikraščiui „The LA Times“.

Tai, anot gerbėjų, tapo jo firminiu ženklu. Skaičiuojama, kad aktorius valgė daugiau nei 60 filmų, kuriuose vaidino.

Tad kyla klausimas – toks elgesys tikslingas ar atsitiktinis?

B. Pitto gerbėjai net sugalvojo tam teoriją. Manoma, kad kuo dažniau aktorius filmuose valgo, tuo didesnį pelną atneša kino kūrėjams.

Pavyzdžiui, pastebėta, kad filmuose „Oušeno vienuoliktukas“ ir „Džo Bleko viešnagė“ B. Pittas suvartojo daugiau nei 200 kalorijų, dėl to šie filmai esą uždirbo daugiau nei 143 mln. dolerių.

Filmai, kuriuose jis suvartojo mažiau nei 200 kalorijų, uždirbo mažiau – apie 110 mln. dolerių. O jeigu aktorius filme apskritai nevalgė, pajamos neviršijo 68 mln. dolerių.

Filme „Troja“, kuris uždirbo daugiau nei 497 mln. dolerių, B. Pittas matomas valgantis milžinišką kalakuto koją. Filme „Ponas ir ponia Smitai“ jis valgė kepsnį, alyvuoges, blynus ir gėrė kokteilį. Filme „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ aktorius valgė kumpį ir kiaušinius, o „Negarbingi šunsnukiai“ – prancūzišką batoną.

Tačiau tai tėra gerbėjų ir kino entuziastų šmaikštūs pastebėjimai, iš tikrųjų neturintys jokios reikšmės filmų pajamų rodikliams.

Svarstoma, kad valgančio aktoriaus vaizdas suteikia tokį patį efektą, kaip ir stebint įžymybę, degalinėje perkančią degalus. Tada žiūrovas įžymybę suvokia kaip eilinį žmogų, o ne kaip visame pasaulyje žinomą Holivudo žvaigždę.

Dar yra ir speciali metodika, vadinama „valgymo vaidinimu“. Tai reiškia, kad aktoriai kramto maistą, kol nėra kameros arba kadras jau baigtas. B. Pittas šį amatą per daugelį metų ištobulino ir iki šiol teigiama, kad jo vaidyba valgant – viena realistiškiausių Holivude.

Laidoje „Bus visko“ garsus vyras pasakos, kad jo gyvenime buvo tokie tamsūs dalykai, kai norėjosi ne verkti, o klykti iš skausmo, tačiau tekdavo vis tiek lipti į sceną ir vaidinti komedijose: „Užlipu ant scenos, dirbu savo darbą, nulipu, paverkiu, tada nusišluostau ašaras ir vėl lipu atgal“, – atviraus laidoje garsus aktorius.

Vienas skaudžiausių gyvenimo įvykių Gytį nubloškė į visišką emocinę tamsą, tuomet jis į sceną žengti nebegalėjo – atsisakė visų savo veiklų, sustabdė spektaklius. Beveik prieš ketverius metus žinomas aktorius savo 40-ojo gimtadienio išvakarėse sužinojo, kad mirė jo mama Aldona. Vyras ne kartą dar iki skaudžiausio savo gyvenimo įvykio į klausimą, ko jis labiausiai bijo, atsakydavo, kad labiausiai bijo mamos mirties. Nutikus nelaimei, aktorius neslėpė, kad, palaidojęs mamą, gyvenime nebebijo nieko.

Deja, mūsų visuomenėje dažnai nutinka taip, jog tavęs nepažįstantys žmonės net atsitikus skaudžiai nelaimei drįsta žinomam žmogui ne tik dalinti patarimus, kaip jis turi gedėti, bet ir mėto kritikos strėles, kaip jis turi elgtis – sėdėti užsidarius namuose ir verkti bei jokiu būdu nesilankyti viešuose renginiuose. Tokių negatyvių komentarų su pamokymais sulaukia ne tik Gytis, bet ir Nijolė Jagelavičienė, kuri daugiau nei prieš metus palaidojo savo mylimą dukrą Agnę. Žinomas aktorius tokiems komentatoriams turi griežtą atsaką: „Mane žiauriai siutina, kai kažkokios ponios iš kažkokio miesteliūkščio sako, kad nereikia sėdėti ir verkti, reikia eiti į bažnyčią. Aš galvoju, nei tu mane pažįsti, nei tu žinai mano santykį su bažnyčia ir Dievu, nei tu dabar žinai mano skausmą“, – dalinsis Gytis.

Laidoje garsus vyras prisimins ne tik mamos santykį su jo draugais ir vakarėlius, į kuriuos eidavo kartu, bet ir atskleis, kaip visuomenė reaguoja, kai jis scenoje pasirodo Lolitos Zero vardu, jaudulį po spektaklių, kurį kartais pavyksta suvaldyti tik išsiverkus, ir tai, kodėl prieštaringai vertinamame „Drag Queen“ kabareto klube vyras su savo draugais labiausiai mėgsta leisti laiką.

Visa G. Ivanausko istorija – laidoje „Bus visko“ antradienio vakarą, 20 val., per LNK.

– Jūsų kūrybinės veiklos dešimtmetis pažymėtas koncertų serija ir netgi autobiografine knyga. Kaip „Kauno dienos“ skaitytojams prisistatytų jos autorius?

– Esu vis dar ieškantis, vis dar besimokantis ir kuo toliau, tuo labiau besimėgaujantis šiais kūrybos procesais žmogus.

– Jei pagal LRT projekto pavadinimą „Aš esu muzika“ reikėtų nupiešti skritulio formos diagramą – kokią dalį joje užimtų muzika?

– Siūlyčiau ant tos diagramos uždėti tokį filtrą, o gal net kelis filtrus, dėl kurių aš praktiškai viską suprantu per muziką ir pirmiausia visada sureaguoju į kokį nors garsą, tarkim, paukščio... Tačiau nesakyčiau, kad esu muzika. Tiesiog esu žmogus, ryškiausiai matantis pasaulį per muziką – tiek dėl savo genų, tiek dėl savo tėvų, tiek ir dėl viso savo gyvenimo patirčių...

– Neseniai varžėtės nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje su daina „Kaboom“, o šiandien jus matome ir tarp dešimties projekto „Aš esu muzika“ dalyvių. Kas paskatino jame dalyvauti?

– Kadangi vieną etapą kaip ir baigiau, o naujajame dar nebuvau numatęs kokių nors aiškių naujų tikslų, saviugdos priemonių, pagalvojau – kodėl gi ne?

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– Ką turite omenyje, sakydamas „etapas“?

– Kūrybinį solinės veiklos dešimtmetį. Bent mano galvoje vienas etapas jau tikrai baigtas: išleidau knygą, vinilinę plokštelę, surengiau didžiausią per savo karjerą koncertą.

Kiekviename naujame etape stengiuosi kažkaip ugdyti save ir turtinti: tarkim, pasimokyti naujos kalbos, pradėti lankyti kokį nors įdomų būrelį ar susipažinti su kokiu nors amatu. Žodžiu, šiame naujame etape dar nebuvau nieko suplanavęs, todėl mielai priėmiau LRT pasiūlymą kaip labai smagią saviugdos priemonę – sudainuoti dvylika skirtingų žanrų dainų, pažinti naujų žmonių. Tai buvo pirminė priežastis. Kita? Aišku, mano darbas.

Mielai priėmiau LRT pasiūlymą kaip labai smagią saviugdos priemonę – sudainuoti dvylika skirtingų žanrų dainų, pažinti naujų žmonių.

– Ar galima sakyti, kad „VB gang“ ir jūsų nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją“ pristatyta daina „Kaboom“ būtent ir yra to naujojo etapo eksperimentas, skirtas daugiau užsienio rinkai? Ir kad ateityje sulauksime daugiau panašios stilistikos Vido gang’o dainų?

– Tikrai galima... Aš visada norėjau turėti programą, kurią suprastų žmonės ir už Lietuvos ribų. Todėl eurovizinis etapas buvo tarsi spyris sau į užpakalį, kad galų gale pradėčiau kurti kažką ir užsienio publikai. Aišku, niekur nedings ir mano koncertai, nes be galo myliu tai, ką darau. Tikrai nesakau, kad viskas, ką sukūriau iki šiol, buvo netikra, o štai dabar, matote, jau atradau tikrąjį save. Man atrodo, viskas, ką dariau, darau ir darysiu toliau, yra tam tikros didelės kūrybos visumos dalys.

– Ar kiekvieną savaitę atstovauti vis kitam muzikos žanrui jums yra iššūkis? Ar yra žanras, kurio labiausiai bijote? Gal opera, nors operos solistas buvo jūsų tėtis...

– Didžiausias iššūkis – būti sąžiningam sau pačiam ir kiekvienai iš dvylikos laidų sąžiningai pasiruošti – skirti pasirengimui maksimaliai laiko ir pastangų. Juk žongliruoti skirtingais žanrais – anokia čia baimė ar iššūkis?! Tai veikiau smagūs žaidimai. Iššūkis, mano galva, galėtų būti įveikti sunkią ligą arba užauginti vaiką… Šio projekto atveju iššūkis man yra neaptingti ir nebandyti užkariauti publikos vien savo įprastiniais arkliukais.

Pusė laidų jau nufilmuota ir jomis visomis tikrai labai didžiuojuosi. Kokio žanro labiausiai laukiu? Na, kiek žinau, projekto pabaigoje turėsime dainuoti vieni kitų dainas. Turiu šiam atvejui numatęs vieno iš savo kolegų kūrinį, todėl labai laukiu šios progos jį atlikti savaip.

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų tikslas šiame projekte – dalyvauti ar būtinai nugalėti?

– Šiuo atveju tikrai žinau, kad nenugalėsiu, todėl labai ramiai dalyvauju dėl paties proceso. Manau, kad tokiame projekte žiūrovai labiau vertins tuos atlikėjus, kurie turi kažkokių išskirtinių vokalinių gebėjimų: juk tai sufleruoja ir pats projekto „Aš esu muzika“ pavadinimas. Kita vertus, manau, kad meninės varžytuvės, kur daug subjektyvumo, yra absoliuti nesąmonė. Kaip ir ta pati „Eurovizija“ ar projektas „Aš esu muzika“ – tai visiškai subjektyvūs pramoginio pobūdžio renginiai, kurių pagrindinė misija turėtų būti prablaškyti žmones. Tokį uždavinį sau ir keliu. Nepamirštu ir saviugdos reikalų. Jau per pirmuosius filmavimus atradau naujų dainavimo niuansų, gavau gerų patarimų iš muzikos profesionalų.

Kokie mano didžiausi pranašumai? Turbūt juos duoda aktorystė – nestandartinės idėjos, netikėti jų režisūriniai sprendimai ir, žinoma, betarpiškas bendravimas su žiūrovais.

Kadangi Vido soliniai pasirodymai visada išsiskiria įdomia režisūra, tai ir mūsų pokalbio pratęsimas, nusprendėme, galėtų įgauti neeiliuoto akrosticho formą. Jei būsite pastabūs, iš pirmųjų klausimų raidžių, skaitydami nuo viršaus į apačią, sudėliosite labai šaunaus muzikinio projekto pavadinimą.

– A – ašaros. Ar vyrai verkia?

– Kodėl gi ne? Man ašaros dažniausiai yra susijusios su tokiais kriziniais momentais, kurių pastarąjį pusmetį tikrai užteko. Koncertai, pasirengimas nacionalinei „Eurovizijai“, išėjimas iš dešimt metų su manimi dirbusios vadybos kompanijos. Šiandien pats sau esu bosas, vadovauju savo komandai, bandau sustyguoti jos darbą – taigi, iššūkių pakanka. Neseniai po penkių mėnesių sunkaus darbo žiūrėjau dokumentinį filmą apie buvusį „Žalgirio“ kapitoną Paulių Jankūną. Kai jis, dėkodamas savo pirmajam treneriui, padovanojo jam savo marškinėlius, neišlaikiau ir aš, apsiverkiau... Ašaros bėgo upeliais, net pačiam buvo keista. Matyt, tas pervargimas sulaužė mano įprastą vidinę emocinę apsaugą. Tokiais momentais ašaras, manau, gali išspausti bet kas – ant lentynos stovinti vaiko nuotrauka ar mintis apie laiko stoką kartu.

– Š – šavasana. Jogoje yra tokia padėtis, kai guli numirėlio poza visiškai atsipalaidavęs. Kokie dalykai gyvenime jums suteikia panašų jausmą?

– Jau senokai esu atradęs geros savijautos dėsnius. Todėl atpalaiduojantis šešetukas būtų toks: geras miegas, rytinis sportas-mankšta, pasivaikščiojimas su šunimi, maudynės šaltame vandenyje, meditacija ir skanūs pusryčiai. Neseniai po minėto darbymečio turėjau keturių dienų atostogas pajūryje ir visas jas pradėjau nuo ką tik išvardytų ritualų. Suveikė puikiai. Jaučiuosi ir vėl susistygavęs, priminęs sau kūrybinės veiklos ir gyvenimo prasmę. Galiu ir vėl drąsiai grįžti į socialinių žaidimų areną.

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– E – etiketė. Dažnai pramogų pasaulio žmonėms mes kabiname etiketes. Kokių jų esate girdėjęs apie save ir koks jums pačiam atrodytų Vidas Bareikis, jei jo nepažinotumėte?

– Net ir šiame projekte, kai po šešių nufilmuotų laidų buvo toks atviras pasisėdėjmas, vienas iš projekto „Aš esu muzika“ dalyvių prisipažino, kad aš jam esu tikras atradimas. Žmogus galvojo, kad būsiu pasipūtęs ir arogantiškas... Tačiau šios savybės man tikrai nebūdingos. Galbūt tokį mitą kuria sceninis plakatas, kurį aš nešu? Daugeliui Vidas Bareikis asocijuojasi su biču trumpai skusta galva, treningais ir trankia muzika. Kiti sako, kad scenoje jis būna tikras chuliganas. Tokių komentarų esu daug prisiklausęs ir prisiskaitęs.

Kaip pats sau iš šono atrodyčiau? Kadangi turiu humoro jausmą, tai, manau, pagaučiau, kad ir Vidas turi puikiai išvystytą saviironijos ir ironijos į pasaulį žvilgsnį. Gal tai ir būtų pagrindinis raktas žmonėms, bandantiems mane suprasti.

– S – saviraiška. Kada pajutote, kad jums reikia saviraiškos?

– Pamenu save kokių ketverių penkerių metų. Kai namuose, Baltupiuose, išgirsdavau vieną grupės „Beastie Boys“ kūrinį, kažkodėl imdavau bėgioti po visą butą, kažką vaidinti, šūkčioti, dainuoti. Nežinau, kodėl, bet tas kūrinys mane kažkaip magiškai uždegdavo. Visa kita, kas vyko toliau, turbūt irgi buvo, yra saviraiška, tik klausimas – per ką? Muziką, vaidybą, bendravimą… Visi, tikiu, save išreiškia, tik kiekvieno ta saviraiška skirtinga.

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– U – ultratriatlonas. Šalia kūrybos jūsų gyvenime visada svarbią vietą užėmė ir sportas. Ar sutiktumėte priimti naujo etapo iššūkį – dalyvauti ultratriatlone ar bent jau triatlone?

– Ne. Dėl to, kad labai myliu savo jau seniai atrastą karatė kelią, kuriuo einu iki šiol ir kuriame nėra kažkokio menamo priešo linijos. Tai procesas, kurį aš vykdysiu visą savo gyvenimą ir visuomet priekyje manęs stovės kažkas geresnis. Toks yra amžinas kovotojo kelias. Triatloną, beje, man irgi teko išbandyti, tačiau jam nepajutau tokios aistros, kokią jaučiu koviniam sportui.

– M – mokytojas. Jūsų gyvenimo mokytojai...

– Mokytojas, manau, yra žmogus, kuris sąmoningai pasišventė kitiems perduoti kažkokias žinias. Jo tikslas – kad tie žmonės, jo mokiniai, patobulėtų. Mokytoją visada lydi labai didelė atsakomybė.

Pirmieji mano mokytojai, aišku, buvo tėvai. Dar gerai pamenu Čiurlionio mokyklos (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, – aut. past.) istorijos mokytoją, kuris sakė: „Kam mano dalykas neįdomus – galite išeiti, jokių n tikrai nerašysiu.“ Tada jis sėsdavosi ant stalo krašto ir labai bendražmogiškai mums paaiškindavo svarbius istorinius įvykius.

Didelė pagarba auklėtojai, mano fizinio mokytojui, specialybės mokytojai, kuri mane tiesiog užaugino, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurso vadovui Gintarui Varnui, kurso vadovui Maskvoje Viktorui Ryžakovui... Šį man brangių mokytojų sąrašą galėčiau ilgai tęsti.

– U – uždarbis. Jau vaikystėje su tėvais dalyvaudavote Kalėdų eglutėse, kur nuo kiekvieno žiūrovo jums buvo pažadėtas uždarbis – vienas litas. Kiek šiandien Vidui Bareikiui svarbūs pinigai?

– Man jie svarbūs tiek, kiek gali patenkinti būtinuosius mano poreikius. Kadangi užaugau menininkų šeimoje, kuri turėjo labai sudėtingų finansinių etapų (pamenu tėvų akis, liūdesį ir nusivylimą jose, kai negalėdavo man suteikti net elementarių dalykų), todėl jau tada pasižadėjau daryti viską, kad tiek aš, tiek mano artimieji būtų viskuo aprūpinti.

Šiandien finansus skaičiuoju labai paprastai: kas mėnesį renku būtinąsias mėnesines išlaidas, taip pat – nuo pirmos Ado klasės atidedame (tai darome kartu su Jurga) tam tikrą dalį pinigų geresniems jo mokslams. Gal užsienyje, matysim. Žodžiu, tie mano finansiniai reikalai labiausiai susiję su kokybišku gyvenimu be vidinės graužaties, kad jei jau pakvietei žmogų į šį pasaulį (tėvu tapau labai anksti – 22-ejų) – galėtum jį aprūpinti.

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– Z – zoologija. Jei būtumėte gyvūnas, tai koks? Dar įdomu, kokio gyvūno pavidalą suteiktumėte savo sužadėtinei Indrei?

– Aš turbūt būčiau šuo, nes esu ištikimas, impulsyvus, mylintis žmones. Be to, pats turiu du Stafordšyro terjerus... Turbūt ir būčiau į juos panašus. Indrė? Na... ji gal būtų kažkoks ryškus paukštis? Ir būtinai nestandartinis. Tas, kuris garsiai kleketuoja ir turi be galo gerą humoro jausmą. Dažnai visas miškas to paukščio nemėgsta vien dėl to, kad jis tiesiog kiaurai permato visus gyvūnus ir gali įdurti kiekvienam ten, kur giliai pasislėpusi gyvena jo tuštybė.

Ar tas ryškus paukštis yra man įdūręs? Ne, nes jis yra vienas iš labiausiai savo lizdą prižiūrinčių ir ginančių sutvėrimų. Iš jo esu pajutęs tik švelnų pabaksnojimą, pasiūlymą keisti kažkokius įpročius, patobulėti ar tiesiog pagalvoti, kodėl aš tai darau. Nes kiekvienas į naujus santykius, naują šeimą su savimi atsinešame ir iš anksčiau užgyventus kraičius.

Kokie mano paties didžiausi pranašumai? Turbūt juos duoda aktorystė – nestandartinės idėjos, netikėti jų režisūriniai sprendimai ir, žinoma, betarpiškas bendravimas su žiūrovais.

– I – Indrę, savo sužadėtinę, vadinate šeimiškiausiu žmogumi pasaulyje. Sakykite, kaip du šeimiški, bet labai užsiėmę žmonės, suderina bendrą šeimos laisvalaikį?

– Kadangi abu su Indre esame savo įmonių vadovai, tai faktas, kad būname labai užsiėmę, bet drauge ir galime planuoti savo laiką. Indrė mėgsta save vadinti žmogumi papunkčiui. Aš irgi tuo klausimu į ją panašus... Abu turime metų, mėnesio, savaitės planus. Į tą savaitės planą būtinai įtraukiame ir vieną poilsio dieną. Tai būna laikas kartu, kai pasakojame vienas kitam, kuo šiuo metu gyvename, kai atšviežiname tarpusavio santykius, kurie ilgainiui apkrinta dulkėmis ir prasideda tam tikri natūralūs nesusišnekėjimo procesai. Abu šitą pamoką jau esame išmokę iš praeitų savo santykių, todėl stengiamės tų pačių klaidų nedaryti.

– K – „Kaboom“ sukūrėte specialiai „Eurovizijai“. Kaip gimė daina ir koks jos tolesnis likimas?

– Kuriant dainas būna toks etapas, kai kūrėjas per muziką išreiškia savo vidines emocijas, mintis. Jis kalba apie savo išgyvenimus, pergales, pralaimėjimus ir pan. Šį etapą aš jau perėjau ir supratau viena: kuo daugiau kūrėjas išsprendžia asmeninių problemų, tuo mažiau jo muzikoje lieka liūdnų natų.

Pradedu naują kūrybos etapą, kuriame muziką noriu naudoti kaip priemonę, per kurią kviečiu žmones į tam tikrą ritualą – pašokti, papramogauti kartu su „VB gang“. Nuo šiol Vido gang’o vizitinė kortelė – trankūs ir uždegantys ritmai, intriguojantys tekstai ir prašymas neieškoti juose didelių prasmių. Tiesiog džiaukimės laiku, kurį leisime kartu.

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– A – aktorystė. Jūsų gyvenime tai aktorystė, tai muzika ima viršų. Įdomu, kokio kelio linkėtumėte savo sūnui Adui – aktoriaus ar labiau muzikos?

– Pirma, ko jam linkėčiau, tai įsiklausyti į save ir atrasti sritį, kurioje jis pats jaustųsi gerai, kuri jam geriausiai sektųsi ir kad nereikėtų nieko iš savęs spausti per jėgą... Kalbėdamas apie tai, į žmogų žiūriu kaip į gyvūną ta prasme, kad varliuko vaikas turbūt daugiau draugaus su vandeniu, o ne laipios į medžius. Anksčiau ir aš turėjau visokių lūkesčių, bet dabar labiau tikiu likimu. Kitaip sakant, įsivaizduoju, kad kiekvienas žmogus turi savo bėgius, nutiestus dar tėvų, senelių ar prosenelių. Ado atveju tai būtų kūrybiškumas, kuris labai ryškus tiek muzikoje, tiek ir vizualiajame mene. Todėl manau, kad jei kokie stiprūs vėjai ir nupūs Adą nuo tų bėgių, likimas jį ir vėl kažkaip prie jų atves. Jei tik sūnus pasiduos gyvenimo tėkmei. To labiausiai jam ir linkiu: plaukti su upe kartu, o ne irtis prieš srovę.

„Jau sveikinome mūsų teatro aktorių D. Grinį tapus vienu šių metų perspektyviausių aktorių Europoje, o prieš kiek daugiau nei savaitę Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje vyko ir iškilminga apdovanojimų ceremonija. Jos metu įteikti apdovanojimai dešimčiai perspektyviausių aktorių iš Europos, tarp kurių ir vienintelis lietuvis – D. Grinys. Dar kartą džiaugiamės šio puikaus aktoriaus sėkme“, – naujiena pasidalino KDT atstovai.

D. Grinys KDT ėmė dirbti praėjusiais metais. Veikiausiai daugelis klaipėdiečių jį atpažįsta iš Jokūbo Brazio režisuoto spektaklio „Storas sąsiuvinis“, kuriame jis atliko vieno iš brolių vaidmenį.

Aktorius vaidino ir ne viename Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje, Jaunimo teatre, Oskaro Koršunovo teatre bei daugelyje kitų.

D. Grinys vaidino ir keturiuose filmuose. Vienas jų – „Pietinia kronikas“, už kurį aktorius ir gavo apdovanojimą, pasirodys kitais metais.

Aktorius atskleidė, kad apdovanojimas, kurį gavo Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, yra pirmasis.

„Jis skirtas už Rimanto vaidmenį I. Miškinio filme „Pietinia kronikas“, kuris pasirodys 2025-ųjų pradžioje. Man tai labai svarbus įvertinimas, jis patvirtino, kad kažką tikrai darau gerai, atvėrė daug naujų galimybių ir sužadino smalsumą patikrinti, kiek toli mane gali nunešti ši profesija“, – sakė D. Grinys.

Jis taip pat papasakojo, kokie planai laukia netolimoje ateityje.

„Yra suplanuota nemažai darbų tiek kine, tiek teatre. Artimiausias – įvedimas į Lourenso vaidmenį I. Vyrypajevo spektaklyje „Girti“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre“, – atviravo aktorius.

Paremta tikrai įvykiais

Filme pasakojama apie 1988-ųjų laikotarpį, kai Lietuvoje atsirado visuomeninis judėjimas Sąjūdis, o Latvijoje – Liaudies frontas, ir ypač akcentuojama vienos realiai gyvenusios moters istorija bei likimas.

„Ji buvo lenkė ir tame Liaudies fronte užsiiminėjo tautinių mažumų klausimais, jų integracija. Kada buvo pirmieji rinkimai, pas mus laimėjo Sąjūdis, pas juos – Liaudies frontas, ir ji tapo deputate. Po to jos gyvenimas tragiškai baigėsi, kai vyko į konferenciją Italijoje ir ten neaiškiomis aplinkybėmis paskendo. Buvo kalbų, kad kažkas jai „padėjo“, o gal ir ne. Įrodymų nėra, istorija apie tai nutyli. Aš vaidinau jos vyrą, profesorių, kurį jaunystėje, norėjusį išvažiuoti mokytis į Ameriką, KGB prispaudė ir jis papasakojo apie draugą poetą, jį po to išvežė į lagerį“, – trumpai filmo siužetą papasakojo D. Meškauskas.

Aktoriaus kuriamas personažas gyveno graužiamas kaltės, kad išdavė savo draugą. Vėliau apie tai prisipažino ir savo žmonai.

Kine didžiausia dovana – gauti vaidmenį.

Įvertino svetur

Anot D. Meškausko, Latvijoje vykę kino apdovanojimai yra analogiški Lietuvoje vykstantiems „Sidabrinės gervės“ apdovanojimams.

Aktorius prisipažino, kad latvių įvertinimas buvo netikėtas visų pirma dėl to, kad jį gavo kaimyninėje šalyje.

„Tiesą sakant, galvojau, kad vis tiek duos saviems. Ten yra vidinės simpatijos ir taip toliau. Bet komisija kitaip nusprendė. Kad įvertintų, reikia turėti ką parodyti. Kine didžiausia dovana – gauti vaidmenį, o po to žiūri, kaip jau išeina. Turi susidėti daug aplinkybių – scenarijus, operatorius, režisierius, montuotojas. Tai toks kolektyvinis darbas. Teatre didžiąja dalimi viskas priklauso nuo aktoriaus, žymiai didesne negu kine, nes kine tave sumontuoja“, – sakė D. Meškauskas.

Ne viename lietuviškame filme vaidinęs D. Meškauskas kelis kartus buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“, tačiau apdovanojimo kol kas negavo.

Filmavo ir Vilniuje

Veikiausiai kitą mėnesį filmas „Mana brīvība“ bus rodomas ir Lietuvoje.

Filmavimai vyko Rygoje ir aplink ją bei Vilniuje. Tarp lietuvių aktorių buvo ne tik D. Meškauskas.

„Kinui, kaip visada, trūksta pinigų, tad prodiuseriai ieškojo koprodiuserių ir kreipėsi į Lietuvos prodiuserinę kompaniją, kad prisidėtų prie šito filmo. Dalį scenų netgi filmavo Vilniuje. Iš lietuvių vaidino Velta Anužienė, Dovilė Šilkaitytė ir aš. Filmo montuotoja ir dar vienas žmogus irgi buvo lietuviai“ – teigė D. Meškauskas.

Aktorių atranka vyko Vilniuje, aktorius vertino pati filmo režisierė.

„Buvo kviečiami lietuvių aktoriai, ir mane atrinko“, – apie patekimą į filmą pasakojo D. Meškauskas.

– Kažkodėl įtariu, kad serialo „Sniego skonis“ siužetas neturi nieko bendro nei su klimato kaita, nei su kulinarija. Ar tiesa, kad tai labiau kriminalinė drama, kur lietuviški gangsteriai daug šaudo ir gaudo?

– Tiesa. R. Rudokas mėgsta kurti tokius serialus.

– Neseniai pradėjote septintąją dešimtį – esate bene vyriausias serialo herojus. Kaip prisistatytumėte šiame gyvenimo etape?

– Šešėlis ilgėja, artėju prie pensijos… Dabar man tik kokius senelius ir senus funkcionierius vaidinti. Arba dar kominius blogiukus. Matote, „Sniego skonyje“ mano personažas daug laiko praleidžia ligoninėje paniręs į komą.

– Įsivaizdavau, kad būsite koks pagyvenęs mafiozas, prekeivių narkotikais galva...

– Na, ne visai. Pagal scenarijų esu pagyvenęs vyrukas, nors gal labiau per anksti susenęs… Kai perkopi 60 (tiek seriale, tiek ir realiame gyvenime), kažko labai daug iš gyvenimo nebesitiki – viskas, kas geriausia, lieka praeityje. Nors… Kai man buvo 50 – dar jaučiausi jaunas. Gal ta jausena susijusi su fiziniu kūnu, hormonų kaita? Gal endorfinų mažėja?

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Apie ką šis serialas?

– Vienu sakiniu sunku nupasakoti. Mano herojų pasiveja, sakykim, jaunystės klaidos, karma. Tai tarsi jo bandymas suvesti sąskaitas su praeitimi. Siužetas būtų maždaug toks: dvi šeimos draugauja visą gyvenimą, kol vieną dieną atsiranda kažkoks trečias žmogus, nukentėjęs nuo tų dviejų šeimų ir dabar bandantis su jomis atsiskaityti. Turbūt supratote, kad tas trečiasis – tai aš.

– Minėjote, kad jums dažniausiai kliūva blogiukų vaidmenys.

– Teisybė… Mano personažo jaunystė buvo audringa, praturtėjo jis nelabai teisėtu keliu. O dabar kiti laikai: jau 30 metų Lietuva nepriklausoma, žmonės gyvena kitokioje sistemoje. Anksčiau daugelio tikslas buvo lėkimas į gerą gyvenimą, o… kai jis galiausiai nutinka, žmonės ima gręžtis į pačią pradžią. Čia kažkas panašaus į garsiojo „Krikštatėvio“ motyvus.

Anksčiau daugelio tikslas buvo lėkimas į gerą gyvenimą, o… kai jis galiausiai nutinka, žmonės ima gręžtis į pačią pradžią.

– Jūsų personažo vardas labai neįprastas – Dargiris Rainys...

– Aš irgi dar nesu tokio girdėjęs. Dargiris nėra labai geras, jo santykiai su sūnumi irgi nelabai geri. Nuo to prasideda visos siužeto intrigos, nes tėvas nori paversti sūnų savo atvaizdu.

Mergina, su kuria draugavo mano sūnus, man labai nepatiko, aš suorganizavau, kad ją pasodintų į kalėjimą Ispanijoje. Aišku, sūnus dar to nežino. Beje, sūnų vaidina Laurynas Jurgelis – puikus jaunosios kartos aktorius, šiuo metu labai populiarus, pernai, jei neklystu, gavo Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premiją.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Skaitytojams visada įdomūs iššūkiai, su kuriais susiduria aktoriai filmuojant.

– Net ir nežinau… Gal tie, kas buvo Ispanijoje, patyrė didesnių iššūkių? Mane bando nušauti, pataiko ir pusę serialo guliu ištiktas komos. Didžiausias iššūkis man – gulėti ištiktam komos ir nesusijuokti, kai aplinkui zuja kolegos.

Dar juokinga, kad nors ir ištiktas komos, vis tiek esu šeimos galva. Visi nori, kad aš nepabusčiau iš komos, net bando mane nunuodyti. Ar išgyvensiu? Paspėliokite… Filmavimai dar vyksta, dabar maždaug vidurys – kokia 40 serija.

– Jūs pats žinote savo personažo likimą?

– Likimas mano jau nuspręstas. Turėčiau išgyventi. Girdėjau kalbų, kad planuojamas ir antras šio serialo sezonas, tad kaipgi be šeimos galvos?!

Prieš tai klausėte apie iššūkius. Kai vaidinau filme „Lošėjas“ (mano debiutinis vaidmuo kine), paskutinė filmuota scena buvo po vandeniu – aš gelbėju skęstančią kolegę Ievą. Veiksmas vyko naktį Galvės ežere, Trakuose. Buvo privežta fejerverkų, aplink paleista daug dūmų, tolumoje ant valtelių pastatyta mirksinčių žibintų, kad susidarytų uosto įspūdis... Buvo taip šalta, kad negelbėjo net hidrokostiumai, kuriuos vilkėjome vandenyje. Teko į vidų pilti šiltą vandenį, bet panėrus jis kaipmat ataušdavo ir vėl lipdavome į krantą įsipilti karšto.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Ar serialo „Sniego skonis“ veiksmas vyksta Lietuvoje?

– Viskas iš esmės vyksta Lietuvoje, bet, kaip sakiau, viena mergina uždaroma į Ispanijos kalėjimą ir ten sėdi beveik per visą serialą. Tiems aktoriams, kurie dalyvavo kalėjimo scenose, pasisekė: jie važiavo filmuotis į Ispaniją. Aš, deja, ne…

– Trumpam palikime komos ištiktą personažą ligoninėje, o patys pasidairykime po spalvingą jūsų paties gyvenimą. Žinau, kad dirbote meno vadovu Panevėžio teatre „Menas“, o šiuo metu esate... laisvai samdomas aktorius, laisvo oro direktorius?

– Karjerą „Mene“ baigiau 2018-aisiais, dar prieš prasidedant pandemijai, o tada įpuoliau į lietuviškų serialų sūkurį. Viename, beje, irgi režisuotame R. Rudoko, vaidinau gal penkis sezonus (serialas „Prakeikti“ – red. past.).

– Buvo laikas, kai apie serialus, o dar lietuviškus, kalbėjote labai skeptiškai...

– Kalbėjau, tačiau nuo anų laikų daug kas pasikeitė, patobulėjo. Dabar lietuviški serialai darosi panašesni į kiną. Keliuose teko dirbti su Emiliu Vėlyviu – jo darbai išties labiau primena kiną. Galbūt jie orientuoti į užsienio rinką, į kokią nors užsienio platformą.

Jei kalbėtume apie lietuviškus serialus, skirtus vidinei rinkai, būtų jau kitas atvejis, mat jie labai mažai finansuojami. Filmavimai vyksta pačiomis minimaliausiomis priemonėmis. Viskas daroma greitai, konvejeriu: per dieną kartais nufilmuojama net po 20–30 scenų! Įsivaizduokite, seriale „Gaujų karai“ aš, kaip personažas, dalyvavau visose serijose. Jų buvo net 40 ir jas nufilmavome per dvi pamainas (viena pamaina – 8–12 val. – red. past.).

– Ar serialų aktorius gali improvizuoti: juk išmokti tekstą 40 serijų turbūt nelabai lengva?

– Improvizuoti galime. Svarbiausia, kad išlaikytume temą, žinotume, apie ką kalbama. Iš pradžių mokiausi kiekvieną žodį (kino mokykla!), bet paskui pastebėjau, kad daugelis kolegų to nedaro. Ėmiau improvizuoti pagal situaciją. Dažnai tai atrodo net natūraliau už iškaltą tekstą.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Jūsų aktorystės studijos truko labai ilgai – dvylika metų. Aktoriaus ir režisieriaus diplomą įgijote tik 1993-iaisiais, pagaliau baigęs svarbiausio savo gyvenimo mokytojo – režisieriaus Jono Vaitkaus kursą.

– Na, taip…

– Jūsų gyvenime daug neatsitiktinių atsitiktinumų. Įdomiausia, kad ir aktoriumi būti niekada nesvajojote…

– Vaikas buvau išdykęs, chuliganas. Mama sakydavo, kad jei ir toliau taip – būsiu traktorininkas. Viskas apsivertė, kai vieną vasarą mus, moksleivius, išvežė padirbėti į kolūkį. Pamenu, kaip man nepatiko eiti paskui traktorių ir rinkti akmenis. Nuo tada nusprendžiau: nenoriu dirbti fizinio darbo, geriau jau mokysiuos. Ir pradėjau. Netgi labai gerai. Štai taip paprastai įvyko kardinalus vidinis perversmas.

Mūsų šeima gyveno Salininkuose, prie Vilniaus. Mokykloje, kurią lankiau, buvo dvi lenkiškos klasės, viena rusiška ir viena lietuviška. Kadangi turėjau nuostabią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją – tokią revoliucingą, laisvės trokštančią asmenybę, pakalbėdavusią ir prieš tuometę sistemą, po mokyklos baigimo sugalvojau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Tačiau koją pakišo vokiečių kalba. Tuomet palydėjau draugą, norėjusį tapti aktoriumi, į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) ir... netikėtai pats ten įstojau.

– Tuo laiku, minėjote, į aktorinį stojo apie 500 kandidatų. Praėjus maždaug keturioms dešimtims metų aktoriais tapti nori nė kiek ne mažiau. Kokiu medumi patepta ši profesija, kad konkursai į ją bėgant laikui nemažėja?

– Matote, kai atsivėrė sienos, meniškam jaunimui atsirado daug naujų galimybių. Keletą metų teko dėstytojauti akademijoje, tai daugelis studentų jau galvodavo ne apie Lietuvos, bet apie pasaulinę perspektyvą, Holivudą… Padidėjo jų ambicijos ir noras užkariauti pasaulį. Pats teatras? Nežinau, kokiu medumi jis pateptas… Manau, viskas priklauso nuo kurso vadovo. Mano vedlys buvo J. Vaitkus, su kuriuo gyvenimas mane suvedė daugybę kartų, nes pastudijavęs porą metų LMTA mokslus mečiau.

– Kodėl? Ar aktoriaus duona pasirodė per sprangi?

– Tiesiog buvau dar labai jaunas ir kvailas. Kai stojau – tebuvau septyniolikos, nes šešerių pradėjau eiti į pirmą klasę. Palikau akademiją aštuoniolikos… Vaikiški pasispardymai. Man J. Vaitkus labai patiko, bet tada maniau, kad tokių asmenybių – pilnas pasaulis. Tik kai išėjau, pažinau daugiau žmonių, supratau, kad yra asmenybės ir yra tie, kurie bando kažkaip išgyventi.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Ne sykį minėjote, kad tikite aukštesnėmis jėgomis. Turbūt jos ir atvedė į Klaipėdos konservatoriją, kur baigėte režisūros studijas, susipažinote su savo žmona Asta, irgi būsima režisiere. Vedėte 22-ejų. Įdomu, kaip tais laikais gyveno jauna režisierių šeima?

– Gavome paskyrimą dirbti Mažeikiuose ir naują butą. Tais laikais Mažeikiai buvo labai turtingas miestas: ten buvo naftos perdirbimo gamykla ir patys moderniausi kultūros rūmai visoje Lietuvoje. Į juos koncertuoti, vaidinti atvykdavo visos garsiausios anų laikų Sovietų Sąjungos žvaigždės. Žodžiu, kultūrinis gyvenimas Mažeikiuose virte virė, o mes su žmona ten porą metų dirbome. Paskui lyg netyčia gatvėje ir vėl sutikau J. Vaitkų, kuris pakvietė mane grįžti į Vilnių ir pabaigti studijas.

– Į sostinę grįžote jau trise – su dukrele Goda. Apsistojote pas tėvus Salininkuose. Ar visą tą laiką jautėte savo mokytojo ilgesį?

– Matyt… Prieš tą lemtingą susitikimą su J. Vaitkumi kaip tik buvau skaitęs Hermanno Hese’ės knygą „Stiklo karoliukų žaidimas“, kuri iš esmės ir buvo apie mokytojo paieškas ir norą būti mokiniu. Man pasirodė, kad J. Vaitkus yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie jau turi žinojimą, kas vyksta šiame pasaulyje.

Aš turbūt daugiau tikiu aukštesnėmis jėgomis, kurios veda žmogų, – vieną tiesiau, kitą labiau per aplinkui, bet vis tiek galiausiai atveda ten, kur jis turi būti.

Žodžiu, jis pasiūlė, o mano šeima neprieštaravo, taigi susipakavome daiktus ir grįžome į Vilnių. Kaip tik tuo metu prasidėjo Sąjūdis, revoliucijos, kuriose mes irgi aktyviai dalyvavome.

– Kaip atsidūrėte Švedijoje – gyvenote ir verslavote ten visą dešimtmetį?

– Išvažiavau gal 1992-aisiais… Gavęs aktoriaus bakalauro diplomą, tęsiau mokslus režisūros magistrantūroje, pasitaikė galimybė pagal studentų mainų programą išvykti į Švediją. Kuriam laikui ten įstrigau. Šeima liko Lietuvoje. Kartkartėmis ją aplankydavau. Kadangi reikėjo kažkaip pragyventi, bandžiau verslauti. Ir... Verslas man pasirodė  nuobodus. Ko ten išmokau? Gal atvirumo, dėkingumo, nuolankumo (gerąja prasme). Lietuvoje stengiausi būti vyru, kariu, mačo, o ten pasidariau taikesnis. Suvokiau, kad pasaulis yra daug didesnis nei tas, kuriame užaugau.

– Kai sugrįžote į Lietuvą, vėl atsidūrėte pas J. Vaitkų baigti režisūros magistro studijų. Paskui ketverius metus dirbote akademijoje. Pedagoginis darbas patiko?

– Nelabai. Gal neturiu pašaukimo būti mokytoju. Už save galiu atsakyti, bet aiškinti kitiems, ką jie turi daryti? Nežinau. Aš turbūt daugiau tikiu aukštesnėmis jėgomis, kurios veda žmogų, – vieną tiesiau, kitą labiau per aplinkui, bet vis tiek galiausiai atveda ten, kur jis turi būti.

Žinau, kad yra tokia misija – mokytojo, bet savyje to pašaukimo, deja, nejaučiu, nors su buvusiais studentais ir šiandien gražiai bendraujame.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Prieš dešimtmetį itin sėkmingai debiutavote kine. Cituoju: „Aktorius, režisierius Vytautas Kaniušonis (51), filme „Lošėjas“ įkūnijęs pagrindinį herojų, už šį vaidmenį apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias metų aktorius.“ Gal ir žvaigždžių ligos patale teko pagulėti? Juk po premjeros buvote lyginamas su George’ Clooney’iu, Antonio Banderasu?

– Nesirgau žvaigždžių liga, nes tuo laiku labiau koncentravausi į vidų negu į išorę. Gyvenau tokį eksperimentinį laikotarpį: nevartojau kavos, alkoholio, nevalgiau mėsos. Žodžiu, bandžiau nušvisti. Turėjau tokį kurso draugą Artūrą Builovą, kuris buvo judėjimo „Gyvenimo menas“ administratorius Lietuvoje. Buvau ne juokais įsitraukęs į visą tą veiklą, o ką iš jos pasilikau? Na… kažkokią patirtį, kad yra, kaip yra, o kaip yra – tobula. Tikiu, kad gyvenime yra tam tikrų giluminių srovių, kurios tave veda ir kad su savo mažais asmeniniais norais jų krypties nepakeisi.

– Gal ir jūsų su Asta dukra pasekė tėvų pėdomis – tapo aktore, režisiere?

– Ne, dukra pasirinko savo kelią. Ji – psichologijos profesorė. Nedirba su klientais, daugiau užsiima tiriamąja psichologija. Ar konsultuojuosi su ja? Kodėl reikėtų? Aš neturiu jokių problemų. Jei turėčiau? Savo pamokas kiekvienas turi išmokti pats.

– Grįžkime į dabartinius laikus. Esate aktorius, pradėjęs septintąją dešimtį ir tikrai girdėjęs šiek tiek nuvalkiotą frazę: jaunas tol, kol dar yra pirmų kartų... Ar turite sąrašiuką, ką dar norėtumėte spėti padaryti?

– Oi ne, neturiu. Aš jau atidaviau savo gyvenimą tai Golfo srovei: kas bus – tebūnie… Kuo toliau, tuo labiau gyvenimas man darosi panašus į sapną. Dėl pirmų kartų? Na, dabar kiekviena diena man atrodo kaip pirmas kartas. Pažiūrėkite pro langą: šiandien taip gražiai sninga…

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Tačiau juk ne tik grožitės sniegu. Ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Imu viską, ką pasiūlo gyvenimas. Jei filmuojuosi seriale – mokausi tekstus. Šiuo metu dar vaidinu keliuose spektakliuose Šiauliuose, Vilniuje. Turiu juk kažkaip užsidirbti, kad sumokėčiau mokesčius. Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Dievas, žinote, visą laiką yra, o ciesorius kartais būna labai įnoringas. Ypač per pandemiją. Sunku buvo ne tik man, bet ir daugeliui laisvai samdomų žmonių, ypač iš meno srities. Staiga viskas baigėsi ir mes atsistojome prie bedugnės krašto…

– Štai ir nesuprantu, ko visais laikais žmonės taip veržiasi būti aktoriais, jei jie pirmieji, kai tik istorija daro kūlverstį, atsiduria ant bedugnės krašto… Jei laiką galėtumėte atsukti atgal – gal bėgtumėte nuo aktorystės kuo toliau?

– Ne, ką jūs... Tačiau aktoriaus profesijos nepatarčiau rinktis silpnesnių nervų žmonėms, nes iš tiesų ji ne tokia graži, kaip iš šono atrodo. Nors... gal ir apie kitas profesijas būtų galima tą patį pasakyti?

Grįžtant prie klausimo pradžios, nieko nenorėčiau keisti, nes man ši profesija įdomi. Ji kartais suteikia tiek džiaugsmo, adrenalino, kurio kitur su žiburiu nerastum. Per aktorystę ir pasaulio pamačiau... O kur dar festivaliai! Kai buvome Marakeše, gyvenome, valgėme drauge su princais, karaliais. Jei būčiau normalus žmogus, šito tikrai nebūčiau patyręs. Ir su brangiausiais automobiliais teko pavažinėti, ir asmens sargybiniai mane saugojo, ir Oslo rotušėje svarbų žmogų vaidinau… Todėl dėl aktorystės esu visiškai ramus. Tiesa, gal to įdomumo, adrenalino daugiau kinas pridėjo? Juk teatre, kad ir apsirengi karaliumi, bet vis tiek sėdi tame pačiame suš… grimo kambaryje.

Jo artimieji paskelbė informaciją apie atsisveikinimą.

„Su giliu liūdesiu pranešu, kad netekome mūsų mylimo Dariaus“, – skelbiama įraše feisbuke D. Rakausko paskyroje.

Nurodyta, kad su aktoriumi atsisveikinti galima laidojimo namuose "Nutrūkusi styga" Vilniuje sausio 1 d. 17-21 val. ir sausio 2 d. 9-21 val.

Laidotuvės – sausio 5 d. Klaipėdos Lėbartų kapinėse.

Artimieji prašo nenešti vainikų. „Darių pagerbkite vienu gėlės žiedu“, – prašoma įraše.