„Atsisėdi prie pianino, pradedi groti, žiūrėk jau ne tik groji, bet ir dainuoji ir po penkių minučių turi pilną dainą, atrodo, kad kažkokia dievybė pro tave praeina“, – sako Alanas.

Žinomas vyras atviravo, kad šiuo metu nebijo eksperimentuoti ne tik muzikoje, bet ir su savo kūnu.  Alanas nusprendė visą savaitę badauti ir gerti tik vandenį.

„Norėjau pamatuoti save, patikrinti ar sugebėsiu, nes tai nėra taip lengva. Pradėjau pamažu, nuo protarpinio badavimo ir vis didinau tarpus, vėliau taip šoviau. Niekad negalvojau, kad taip gali pykinti nuo vandens, nes tu gali gerti tik vandenį, arbatą, kavą. Šeštą dieną pajutau tokį palengvėjimą, atrodo, vau, viską gali.“

Paklaustas, ar svajojo apie maistą, atlikėjas neneigė, kad jau svajojo apie tą dieną, kai galės pavalgyti ir pradėjo nuo lengvų salotų, kad organizmui nebūtų šoko.

Pasidomėjus, ar Alanas dar kada nors  sugalvos dalyvauti nacionalinėje atrankoje, kalba pakrypo apie šių metų nugalėtoją. Čia laidos svečiai negailėjo kritikos Silvestrui Belt.

Alano manymu, šių metų Lietuvos „Eurovizijos“ nugalėtojas Silvestras net nepateks į didžiosios „Eurovizijos“ finalą.

Kodėl Alanas pats nesiryžta daugiau dalyvauti „Eurovizijoje“ ir kodėl nėra patenkintas šių metų daina, žiūrėkite jau šį trečiadienio vakarą, 20 val., laidoje „Šeškinės 20” per LNK. 

Grožio procedūrų specialistė Justina Partikė su vyru Vyteniu skirtingais keliais pasuko nesulaukę trejų metų santuokos sukakties. Vieną gražią dieną jos vyras išvažiavo į darbą ir parašė žinutę, kad negrįš, nes nebemyli. „Santuokoje buvo nuosmukių, bet buvo ir labai gražių dalykų, man meilė nedingo, o jam pradingo. Pusę metų verkdavau vien išgirdusi jo vardą, o kai jį pamatydavau, galvodavau, kad mane į psichuškę išveš, –  kalbėjo J. Partikė. – Skyrybos nėra lengvas dalykas, žiauriai išgyvenau, bet atėjo momentas, kai aš jį visiškai paleidau, ir pagalvojau, gal jau reikia pradėti ieškoti. Mano draugė per „Tinderį” susirado gerą berniuką, kai jį pamačiau, man net žandikaulis atvipo. Susikūriau „Tinderį” ir ten radau Bronių.“

Praėjus vos pusantro mėnesio nuo pažinties, kultūrizmo ir kūno rengybos sportininkas, treneris Bronius Šukys metė darbą Kaune ir persikėlė į Klaipėdą arčiau Justinos. Broniaus neglumina, kad oficialiai Justina dar nėra išsiskyrusi ir jo statusas – meilužio. Naujasis draugas neskubina Justinos skirtis. „Nes dar nesiruošiu pirštis, – paaiškino Bronius. – Turiu pajausti, kad noriu vesti, reikia labiau susipažinti su žmogumi“.  

Justina sakė, kad su advokatais jau aptarė skyrybų sąlygas. „Nekainuos daug. Norim taikių skyrybų, greitai ir pigiai. Vyteniui galbūt sunku finansiškai ir kam mane skalpuoti, kai aš auginu dukrą“, – apie skyrybas kalbėjo Justina.

Pasak Justinos, naujasis draugas Bronius yra visiška jos priešingybė – labai ramus. „Bet vakar jis mane užkniso, miegojom atsiskyrę pagalve kaip Kinijos siena“, – juokėsi Justina. 

Tuo metu atlikėjas Alanas Chošnau šį spalį mini 12 metų santuokos su žmona Valda  sukaktį.

„Susituokėme po penkių mėnesių pažinties, net negyvenę kartu. Kai ją pamačiau, ji man padarė didelį įspūdį, sukrėtė gerąja prasme, aš pajaučiau, kad pas ją tiek daug visko. Ir tada mūsų santykių namas pasistatė. Aš ją pakviečiau į Jordaniją, Amaną, ir prie visos šeimos pasipiršau“, – savo šeimos istoriją pasakojo Alanas. 

LNK nuotr. 

Per daugiau nei dešimt metų santuokos, pasak Alano, buvo visko. „Buvo daug konfliktų, juk visiškai nepažinome vienas kito. Mes su Valda esame skirtingi, aš daugiau į harmoniją, o žmona – labiau į veiksmą. Mes ateiname iš skirtingų šeimų, skirtingų aplinkų. Buvo momentas, kai aš buvau patikėjęs ta mintim, kad kai laiminga žmona – laiminga šeima. Dabar taip nemanau, nes laiminga šeima tada, kai laimingas vyras ir laiminga žmona“.

Visos santuokinės laimės ir rietenų paslaptys – šį vakarą „KK2 penktadienyje“, 19.30 val., per LNK.

Alanas pokalbio pradžioje pagiria žmoną už tai, kad ji puiki vadybininkė, užtikrinanti sklandų jo darbą Lietuvoje ir užsienyje. Nenuostabu, nes Valda Londone yra baigusi vieną iš 10-ies geriausių pasaulio universitetų. Valda žavisi savo vyru, sako, kad Alanas – jai tobulas lyderystės ir atsakomybės pavyzdys.

– Esate ne tik viena gražiausių, bet ir viena uždariausių pramogų pasaulio porų, kuri asmeninio gyvenimo užkulisius praveria itin retai. Ar jums namai – tik jūsų tvirtovė?

A.Ch.: Namai man yra ta vieta, kur aš daugiausia praleidžiu laiko. Jei paukščiai namais vadina savo lizdą, tai man namai irgi yra mano lizdas. Tai vieta, kur sugrįžti po ilgų kelionių, koncertų, darbų. Kur tavęs laukia. Nuostabus jausmas žinoti, kad namuose tavęs laukia šeima, kuri supranta, palaiko, kuriai aš galiu pasipasakoti. Kartais grįžtu ir į tuščius namus. Tai nėra blogai. Tuomet pabūnu vienas su savo mintimis, medituoju, mąstau, belaukdamas grįžtančių saviškių.

– O kas sudaro jūsų šeimą?

V.Ch.: Esame keturiese – mudu ir vaikai: sūnus Augustas Alanas ir dukrelė Izabelė Atėnė. Jai – aštuoneri, o Augustui prieš keletą dienų suėjo dešimt metų, šventėme. Sūnus gražiai sutaria su savo klasės draugais ir mokytojomis, tad norėjo atšvęsti gimtadienį ir mokykloje. Dovanų pageidavo šokoladinio torto su dešimčia žvakučių ir greitai lekiančio, radijo bangomis valdomo automobilio. Paskui laukė šventė uždarame šeimos rate su seneliais ir artimaisiais.

Namuose Alanas yra širdis, o aš – taisyklės ir kontrolė.

– Betgi vieni seneliai – Alano tėvai – už tūkstančių kilometrų?

V.Ch.: Deja, taip... Alanas jaunystėje yra netekęs mamytės, tad vaikai neturi tikrosios močiutės iš tėvelio pusės. Lieka Alano tėtis su antrąja žmona, kurie gyvena Irake, Kurdistane. Bendraujame su jais dažnai per vaizdo skambučius. O taip norėtųsi apkabinti, pabūti kartu, pajausti tiesioginį ryšį, emocijas, patirti daugiau Artimųjų Rytų tradicijų... Laimei, mano mama ir tėtis yra šalia, Lietuvoje. Tai tie žmonės, pas kuriuos paprastai vykstame švęsti svarbiausių šeimos švenčių – taip pat ir Augusto gimtadienio.

– Ar teisybė, kad pernai šventėte savo santuokos dešimtmetį?

V.Ch.: susituokėme 2011 m. spalio 1 d., tad, kaip matote, jau visi vienuolika metų!

– Susituokėte slapta, praėjus vos penkiems mėnesiams nuo judviejų pažinties. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

V.Ch.: Čia labiau klausimas mano vyrui (juokiasi). Kaip sakoma, vyras veda, moteris teka... Alanas labai gražiai man pasipiršo ir aš sutikau tapti jo žmona. O jei rimtai – nuo pat pirmųjų susitikimų mus lydėjo abipusiškai stiprus jausmas ir prieraišumas. Alanas išties greitai priėmė drąsų, vyrišką sprendimą ir Jordanijoje, Amane, tėvelio namuose, man pasipiršo. Jo artimųjų apsuptyje turėjome gražią sužadėtuvių šventę su daugybe kurdiškų šokių ir vaišėmis. Taigi, sužadėtuvės Jordanijoje ir santuoka Lietuvoje įvyko labai natūraliai, vedama tikrų jausmų.

– Prisiekėte ištikimybę prieš Dievą ir vienas kitą, nors dauguma jaunų žmonių šiandien vaidina šeimas, nesukdami galvos dėl savo santykių įteisinimo?

A.Ch.: Aš nesu dauguma. Man nepriimtini daugumos sprendimai. Man šeima yra tikra vertybė. Kai piršausi Valdai, aš jau turėjau omeny, kad susilauksime vaikų. Norėjau, kad jie gimtų stabilioje ir tvirtoje šeimoje. Tokioje, kokioje ir pats augau, kol mano amžinatilsį mama nepaliko šio pasaulio. Aš mačiau puikių santykių pavyzdį šeimoje, kuris paliko labai stiprų įspūdį. Todėl norėjau, kad ir mano žmona jaustųsi rami, atsipalaidavusi. Kad jai nebūtų nežinomybės ar baimės dėl ateities.

– Ar sunku gyventi šeimoje su menininku, kuris dažnai išlėkęs į kitą realybę ir kurio mintys kartais skraido padebesiais?

V.Ch.: Priešingai – man su Alanu labai lengva ir įdomu gyventi. Gal dėl to, kad būdama racionalaus mąstymo drauge esu ir kūrybiška. Man taip pat (kaip ir vyrui) reikia erdvės, laiko pabūti pačiai su savimi, su savo darbais, projektais. Tad mudviejų su Alanu tarpusavio pusiausvyra, manau, yra labai sveika. Jei reikia, būdami kartu mes mokame pabūti ir atskirai, savo pasauliuose, o paskui pasidalyti įspūdžiais, atsineštais iš jų (juokiasi). Tikrai neperdedu, kad su Alanu gyventi be galo įdomu. Esu jam dėkinga už viską, ko per šiuos metus išmokau. Nuostabu, kad jo siela dažnai skrajoja padebesiais… Juk ji ieško įkvėpimo, naujų melodijų, muzikinių harmonijų. Sykiu mano vyras yra ir labai atsakingas, planuojantis savo laiką, darbus žmogus. Todėl didelė dovana gyventi su tokia įvairiapusiškai stipria asmenybe.

Alanas ir Valda Chošnau / V. ir A.Chošnau šeimos archyvo nuotr.

– Abu esate dirbantys žmonės, abiem nesvetimas ir kūrybinis polėkis. Sudėjus gauname pusantro menininko šeimoje! Ar per menus nenukenčia buitis?

V.Ch.: Mūsų namuose viskas supinta į vieną pynę. Niekada neskirstome buities darbų. Ir jų nerūšiuojame. Kadangi neturime įprasto dirbantiems žmonėms režimo, kiekvieną dieną planuojame savo nuožiūra. Darbo reikalai, aišku, abiem yra prioritetas, o visus kitus dienos įvykius dėliojame taip, kaip norime, ir tai nekelia mums streso. Be to, vienas iš prioritetų mums yra sveika mityba. Kasdien valgome šviežią, namuose gamintą maistą, kurio gamyba mums yra malonumas, o ne nuovargis.

– Jei pati nebūtumėte tvarumo ekspertė, ar vis tiek jūsų šeimos gyvenimo būde atsispindėtų nūdienos aktualijos – ekologiškumas, tvarumas, lėta gyvensena?

V.Ch.: Esu tvaraus verslo ekspertė, dirbu su verslo įmonių tvarumo strategijomis ir politikos formavimu. Žinoma, pagrindiniai tvarumo principai yra pritaikomi ir kasdieniniame gyvenime – mityba, kelionės, vartojimo kultūra. Kalbant apie mitybą, reikia pasakyti, kad Alanas mūsų šeimoje yra sveiko maisto propaguotojas. Jo tikslas – gyventi taip, kad ir sveikata būtų stipri, ir kūnas gražus. Kadangi mano vyras yra scenos žmogus, tai į šiuos dalykus žiūri labai atsakingai. Kalbant apie mitybos tvarumą, svarbiausia yra ekologiški ir vietinės kilmės produktai. Kiek galime, stengiamės palaikyti vietos ūkininkus, pirkti iš jų natūralią sezoninę lietuvišką produkciją ir nešvaistyti maisto. Gyvename miesto centre. Vaikų mokykla, būreliai yra vos kelių ar keliolikos minučių atstumu pėstute nuo namų. Mūsų darbo susitikimai dažniausiai vyksta irgi centre. Daug vaikštome pėsčiomis ir kaskart nešokame į automobilį. Parduotuvių nemėgstame visi keturi. Pirkinius planuojame ir stengiamės nepersistengti šia tema. Tokį požiūrį skiepijame ir vaikams.

– Ar vaikai neišrankūs sveikam maistui?

V.Ch.: Oi, ne, tuoj grįš iš mokyklos, galėsite patikrinti (juokiasi). Jiems tinka viskas – nuo brokolių iki torto. Draugai kartais stebisi, kad mūsų namuose nuo stalo pirmiausia dingsta daržovės ir vaisiai, tuomet įvairūs grūdiniai patiekalai, o tik paskui mėsytės ir žuvytės. Kodėl? Nes tokį maistą valgome patys, tokį nuo mažumės siūlėme ir jiems. Tiesa, jei svečiuose ar mokykloje vaikai vaišinami saldumynais, bulvių traškučiais ar panašiais skanėstais, – tikrai nedarome iš to tragedijos ir leidžiame paskanauti. Maža to, net ir mūsų šeimoje pasitaiko greitojo maisto dienų, kai užsisakome mėsainių ir kokakolos. Mūsų manymu, vaikai turi pažinti viską, o pažinę – suprasti, kas yra sveika jų organizmui ir vystymuisi, o kas – ne.

– Jūs su vaikais apie daug ką kalbatės?

V.Ch.: Kalbame daug ir iš esmės apie viską. Jei atvirai, mūsų šeimos nuolatinė būsena yra pokalbis arba miegas (kvatojasi). Tikrai su vaikais labai daug bendraujame. Kartais pastebiu, kad mūsų atžalos jau ir prabyla tam tikromis šeimos frazėmis. Tai kartais prajuokina, bet daug dažniau nudžiugina. Jau dešimt metų esame tėvai – įveiktas tam tikras šeimos brandos etapas. Dabar itin įdomu namuose, nes dažnai gimsta labai įdomūs pokalbiai, diskusijos ir netgi bendri kūrybiniai projektai.

Saugo: A.Chošnau su žmona Valda nemėgsta viešinti asmeninio gyvenimo – jiedu renkasi savo laime mėgautis tyliai. / V. ir A.Chošnau šeimos archyvo nuotr.

– Kai judu su Alanu planavote vaikus, ruošėtės jų atėjimui – ar pasikliovėte širdimi, tėvų namuose įgyta patirtimi, o gal skaitėte specialią pedagoginę ir psichologinę literatūrą?

V.Ch.: Namuose Alanas yra širdis, o aš – taisyklės ir kontrolė. Kadangi jūsų klausimas apie širdį, perleidžiu jį vyrui.

A.Ch.: Tikrai informacijos niekur neieškojome ir nieko neskaitėme, nes kiekvieni tėvai – mamos ir tėčiai – jau savyje turi per tūkstančius metų sukauptų žinių, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Tapę tėvais, manau, jie jaučia intuityviai, kaip su vaikais elgtis. Juk patys dar visai neseniai tokie buvo. Aišku, yra tam tikrų dalykų, kurie pagrįsti mokslu, tad kartais ir aš mielai paskaitau mokslinę literatūrą dominančiomis temomis. Man rūpi, kad augdami vaikai susigaudytų šiame sudėtingame pasaulyje, šitose XXI amžiaus džiunglėse, kad turėtų teisingą mąstymą ir atėjus laikui mokėtų priimti teisingus sprendimus. Kad atrastų save ir turėtų gyvenime tikslą. Tuo keliu juos stengiamės ir vesti. Per pokalbius, bendravimą. Dalijamės žiniomis, kurios kartais galbūt skirtos suaugusiesiems. Tačiau mums Augustas su Izabele – jau tokie dideli ir įdomūs atrodo… Gera įtraukti juos į šeimos mąstymo ir planavimo procesus.

– Kai jūs su Valda buvote vaikai, tikrai neturėjote tokios plačios būrelių pasiūlos. Sutikite, šiuolaikiniai vaikai gali rinktis daug ką – šokius, robotiką, muziką, dailę, sportą ir t.t. Tik mokėk pastebėti jų talentus ir padėk teisingai pasirinkti.

V.Ch.: Natūraliai taip susiklostė, kad gyvenome šalia menų darželio, kurį lankė tiek Augustas, tiek ir Izabelė. Tad menų pakraipa – muzika ir dailė – mūsų vaikams be galo artima jau nuo ankstyvos vaikystės. Vėliau dukrytei siūlėme lankyti baletą, bet po pusės metų ji šokti atsisakė. Nevertėme tęsti vien dėl to, kad parodytume savo principus. Šįmet ji pradėjo lankyti dailės būrelį, kuriame dirba profesionalūs dėstytojai. Sūnus iš pradžių susižavėjo robotika – tokia madinga ir naudinga šiais laikais inžinerine kryptimi. Po kurio laiko pastebėjome, kad jis labiau linksta į elektroniką ir gilesnę fiziką. Nuo mikroschemų iki radijo bangų veikimo. Šiuo metu Augustas elektronikos inžineriją pažįsta su seneliu, mano tėčiu, kuris yra radijo inžinierius ir savo namuose turi sukūręs dirbtuves. Taip pat sūnus lanko karatė užsiėmimus, o kartą per metus kovoja dėl vis stipresnio diržo.

– Negi nė vienas iš vaikų neseka tėčio pėdomis?

V.Ch.: Žinoma, jie smalsiai tyrinėja tėčio pasaulį… Tiek Augustas, tiek ir Izabelė šiais metais pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Kelis kartus per savaitę po pamokų juodu keliauja į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), kur dėsto itin profesionalūs ir puikūs pedagogai. Vaikai su dideliu noru vyksta į šias pamokas. Jau grojo kalėdiniame koncerte fortepijonu. Neretai skambina pianinu namuose. Muzika mus lydi visuomet.

– Muzikos mokslus teks krimsti septynerius metus, o jei po metų Augustas arba Izabelė pareikš: „Viskas, darykit ką norit – daugiau ten neisiu! Pavargau nuo solfedžio, fortepijono…“

V.Ch.: Ar leisim jam mesti mokslus? Na, duosim laiko pailsėti, persikrauti, o paskui galės tęsti, ką pradėjo. Liepimas? Ne, tikrai netinka šitas žodis. Rasim būdų motyvuoti sūnų ar dukrą pozityviai. Aš pati esu baigusi septynmetę muzikos mokyklą ir žinau, kokie būna sunkiausi etapai. Kita vertus, žinau, kaip gera užbaigti tai, ką esi pradėjęs, ir kaip puiku turėti papildomą muzikinį išsilavinimą. Jis itin padeda mokantis naujų kalbų, nes išlavina klausą, taip pat vysto jautrumą, empatiją, harmonijos pajautimą. Tai itin svarbu kuriant savarankišką gyvenimą, mezgant santykius su kitais žmonėmis. Esu visiškai įsitikinusi, kad meninis muzikinis išsilavinimas žmogų gali tiktai praturtinti.

Šeima – juk ne patiekalas, į kurį reikia dėti ingredientus tam tikromis proporcijomis.

A.Ch.: Dažnai kalbuosi su vaikais, kad jei ėmeisi kažko, turi eiti iki galo. Drauge su Valda ieškome pozityvaus motyvavimo būdų. Mano širdis džiaugiasi, kad mūsų motyvacijos pamokos siejasi ir su vaikų muzikos pamokomis. Tikiu, kad ateityje, kai jie išmoks muzikos pagrindus, teoriją, galėsiu vis daugiau su jais kalbėti apie kūrybos meną.

– Alanas yra pasakęs, jog Dievas yra stipresnė jėga, reguliuojanti žmonių gyvenimus, jų kertinius momentus. Tad kokią vietą savo šeimos gyvenime skiriate tai galingai jėgai?

V.Ch.: Tai gilus klausimas, itin asmeniškas. Atsakysiu paprastai: stengiamės vadovautis dvasingumu, o ne konkrečia religija. Skaitome ir vaikams pasakojame apie įvairias pasaulio religijas, kurių vertybės, nepaisant dogmatinių ir ritualinių skirtumų, panašios. Lietuvoje su vaikais užeinu ir į krikščioniškas bažnyčias, ir į cerkves, kur uždegame žvakutes, pasiklausome maldų, giedojimo. Irake vaikams parodėme mečetes, kalbėjome apie musulmonų religiją. Dar turiu svajonę parodyti jiems Azijos ir Indijos maldos namus, kurie palieka neišdildomą įspūdį. Mes norime savo vaikams atverti platų pasaulį ir kalbėti apie visas religijas jungiančias vertybes, nes jos ir yra esmė.

A.Ch.: Mums patiems įdomūs ir moksliniai faktai, kaip šiuolaikinis mokslas traktuoja tą Aukštesniąją galią, apie kurią kalba kvantinė fizika. Šiuo metu daug skaitome šia tema ir atrandame naujų įžvalgų, paaiškinimų, į kuriuos ir religija ne visada turi atsakymus.

– Ar turite smagių tradicijų savo šeimoje? Koks laisvalaikis jūsų visų mėgstamiausias?

V.Ch.: Kai gimė mūsų vaikai, su Alanu aptarėme keletą taisyklių. Nusprendėme, kad kol jiems nesueis treji metai, nesivesim jų į prekybos centrus. Kodėl? Kad kuo mažiau būtų toje komercinėje aplinkoje. Daugiau laiko leidome namuose, prie jūros arba šeimos sodyboje, esančioje tarp ežerų ir miškų. Taip pat nusprendėme, kad su mažais leliukais neskraidysime į jokias keliones, nes vaikai dar nieko neprisimins, o mus pačius tai labiau apsunkins, nei įkvėps. Vėliau, kai vaikai jau paaugo, pirmoji jų kelionė buvo pas Alano tėtį Ibrahimą, jų senelį, į Kurdistaną. Pirmą kartą Augustas su Izabele pamatė aukštus Kurdistano kalnus, apelsinmedžius ir granatmedžius, palmes, augančias tiesiog senelio kieme. Jiems labai patiko didysis Suleimanijos (Kurdistano miestas) turgus – vaisių, daržovių, rankų darbo daiktų gausa, spalvos, kvapai, gardi kurdiška arbata, vietiniai patiekalai. Akivaizdu, kad būdami vyresni jie lengvai pajuto kitos kultūros skonį, įsiminė kvapus, spalvas, vietoves, įvairius kelionės momentus. Lankant Alano sesers šeimą, gyvenančią Švedijoje, jau buvo visiškai kitos – skandinaviškos kultūros pažinimas, kurį lydėjo vėjo malūnai ir atšiaurus švediškas klimatas. Kita vertus, mūsų šeima daug laiko mėgsta leisti ir namuose. Skaityti, žiūrėti šeimos filmus, nes tai erdvė, kur visiems tiesiog saugu ir gera būti kartu.

– Tradicinis šios rubrikos klausimas: gal judu turite laimingos santuokos receptą, kuriuo galėtumėte pasidalyti su „Kauno dienos“ skaitytojais?

V.Ch.: Sakiau Alanui, kad tikrai bus šitas klausimas (kvatojasi). O jis man į tai: „O siaube! Tik jau ne tai…“

– Jei jau šis klausimas toks baisus, tuomet paskaičiuokime dramblius, ant kurių laikosi jūsų šeimos žemė?

V.Ch.: Širdis, išmintis, meilė ir kūryba. Netgi tas dienas, kurias leidžiame namuose, stengiamės padaryti kuo kūrybiškesnes, spalvingesnes ir įvairesnes. Žinoma, visi šie dalykai reikalauja nuolatinio tobulėjimo, kantrybės ir pastangų, bet mes nusiteikę siekti geriausios versijos, tad nuolat tobulėjame ir ieškome įkvėpimo.

A.Ch.: O dėl to laimės recepto… Nesakau, kad tai yra banalus klausimas. Tačiau žmonių santykiai yra gyvi, o receptas – tai jau nekintanti, negyva sistema. Šeima – juk ne patiekalas, į kurį reikia dėti ingredientus tam tikromis proporcijomis (juokiasi). Be to, net gamindamos tą patį patiekalą dvi šeimininkės gaus jį visiškai kitokį. Skoniai tikrai skirsis. Todėl šiuo klausimu – jokių patarimų. Mes su Valda remiamės tarpusavio santykiais, o jie – grįsti meile, nes meilė – tai išminties ir kūrybos pagrindas. Tikiu, jei žmogus ja remiasi, jis daug ką gali atlaikyti ir toli toli nueiti. To visiems ir linkiu.

Užsienyje žinomas muzikos kūrėjas M. Reederis sako nuo pirmos sekundės likęs sužavėtas Alano idėja, kad šį kartą jų daina nuskambės lietuviškai. Kartu jis pabrėžia, kad tai – kūrinys visam pasauliui, ne tik lietuvių auditorijai, nes muzikos ir neįprastos kalbos derinys jam atrodo itin įdomus.

Atlikėjo A. Chošnau ir prodiuserio M. Reederio muzikinį stilių lemia keli aspektai – aukšti reikalavimai sau, muzikinė estetika, išliekamoji kūrybinė vertė ir vertybės, kurios yra programuojamos kūriniuose paliktomis žinutėmis.

Kūrėjų teigimu, žmonės, kurie vadovaujasi meile, gyvena išmintingai. Tačiau išmintinga meilė negali priklausyti nuo chaotiškos širdies, kurią žmoguje įplieskia jo paties mintys, sunkiai valdomos emocijos ir įsileistos baimės.

Nepaisant pasaulyje tvyrančių įtampų ir nežinios, saugumo pavojaus signalų, baimė nėra sprendimas. Nauja daina metaforiškai kalba ir apie tai, kad įtempti santykiai tarp žmonių atsispindi ir pasaulio įvykiuose – geopolitiniai nesutarimai, įtakos sferų dalijimasis, netgi grasinimai karu.

A. Chošnau užtikrina, kad daina „Širdis“ gimė ypatingoje būsenoje – susikaupime, tam tikroje meditacijoje apie gyvenimo tikslą ir kelionę, kuri itin priklauso ne tik nuo paties žmogaus, bet ir nuo jo pasirinktos aplinkos, artimųjų brandos, minčių ir veiksmų.

„Visa mūsų planetoje susiję. Turime ugdyti savyje budrumą, stiprinti pozityvias mintis, stiprinti savo širdis, kad turėtume ramybės ir jėgų atlaikyti sudėtingus gyvenimo išbandymus. Tai yra labai svarbu. Tam, kad išliktume, mums būtina pažinti save, suvaldyti chaotiškas vidines būsenas ir sprendimus. Tikiu, kad tik rami širdis gali sukurti saugią ir išties prasmingą ateitį“, – atvirai sako A. Chošnau.

Naują dainą lydi ir įspūdingoje panoramoje nufilmuotas vaizdo klipas, kuris nėra susietas su artėjančia tarptautine meilės diena. Atlikėjas juokiasi, kad dainos premjera nebuvo derinta su meilės diena ir šis kūrinys gerbėjus pasiekė tik tada, kai jis ir prodiuseris galutiniu dainos rezultatu liko visiškai patenkinti.

Kūrinio „Širdis“ vizualiniam įgyvendinimui pasirinkta Alano gimtojo miesto Vilniaus panorama. „Besikeičiantis ir nuolat gražėjantis Vilnius, vis aukštesni jo stogai ir terasos man siejasi su aukštesniais tikslas, švaresnėmis mintimis, dangumi, į kurį ne vienas kreipiamės pagalbos. Man gera jausti aukštį ir žvelgti tolyn, į ateitį, tad visus kviečiu kartu“, – šypsosi kūrėjas.

„Taip pat man buvo itin džiugu klipe filmuotis su visa muzikos grupe. Kartu mes esame daugiau, geriau, toliau“, – užtikrina Alanas.

Muzikinį klipą sukūrė jau ne pirmus metus kartu su A. Chošnau komanda dirbantis režisierius Aleksandras Brokas, pelnęs tarptautinius kino apdovanojimus.

Aktorė D.Mikoliūnaitė: sėkmei reikia užsikoduoti

„Teatriuko“ įkūrėja ir vadovė Dalia Mikoliūnaitė džiaugiasi, jog metų pabaiga jai – triguba šventė: Kalėdos, gruodžio 27-ąją švenčiamas aktorės gimtadienis ir Naujieji metai – argi ne puiku?! Dalia didžiuojasi, kad jos kūdikiui „Teatriukui“ – jau 23-eji. 1998 m. su kurso draugais įkūrusi teatro trupę, vaidinančią vaikams ir visai šeimai, aktorė nepritrūksta entuziazmo bei naujų idėjų iki šiol.

Paklausta, kiek per tą laiką sukurta spektaklių, pašnekovė nutęsia: „Labai daaaaug...“. Tik iki šiol lieka didelė paslaptis, kodėl vieni vaidinimai gyvuoja metų metus, o kiti išsilaiko scenoje vos keletą. „Galbūt dėl to, kad teatras – gyvas organizmas? – spėlioja ji. – Kartais įdedi tiek daug darbo, laiko, pastangų, lėšų, o spektaklis nekabina žiūrovų, ir gana.“

Anksčiau „Teatriuko“ komanda prieš kiekvienas Kalėdas sukurdavo vis po naują šventinį renginį. Deja, pastaraisiais metais užsakymų smarkiai sumažėję, žmonės sutrikę, sunku rasti raktą, galintį atrakinti jų širdis. Tad aktoriai sukasi, kaip išmano – rengia smagius interaktyvius koncertus-spektaklius, į kurių veiksmą įtraukia ir pačius žiūrovus.

Dalia Mikoliūnaitė. Asmeninio arch. nuotr.

Dalia sutinka, jog Jaučio metai aktoriams buvo nelengvi. Teko vilkti sunkų karantino jungą, nors labai norėjosi eiti į sceną. Buvo sudėtinga vaidinti ir atiduoti energiją ne gyvai publikai, bet šaltai kameros akelei. „Su kolegomis net aiškinomės, kodėl po vieno nuotolinio vaidinimo jautėmės tokie išsekę lyg po dešimties spektaklių, suvaidintų gyvai? Išvada viena: mes atiduodame žiūrovams savo energiją, bet patys jos negauname atgal. Per kamerą sunku pajausti grįžtamąjį ryšį“, – aiškina po Ožiaragio ženklu gimusi aktorė.

Ar ji kartais paskaito horoskopus? Ar tiki, kad Tigro metais gimusiems žmonėms 2022-ieji bus itin geri? „Manau, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus nusiteikimo, jo pozityvumo. Šiais laikais visi turime nemažai galimybių. Tik kai kada pritrūksta to užsispyrimo ar nuoseklaus ėjimo tikslo link“, – svarsto aktorė.

Ji linkusi galvoti optimistiškai, kad ateinantys metai bus puikūs visiems – tiek aktoriams, tiek ir kitų profesijų atstovams. „Teatriukas“ suras naujų meno formų, jei senosios nebeveiks, kurios būtinai sužavės jaunuosius žiūrovus. Nes vaikams visais laikais reikėjo kultūros renginių, o menas, galų gale, privalo išgelbėti pasaulį.

Dalia prisipažįsta, kad šiuo metu „Teatriukas“ yra dažnas svečias migrantų centruose. Jai smagu matyti, su kokiu entuziazmu kitataučiai vaikai reaguoja į aktorių vaidybą, net ir nesuprasdami lietuviškai.

„Pamenu, žaidėme lietuvių liaudies žaidimą „Du gaideliai“, per kurį migrantų vaikams rodėme, kaip mes Lietuvoje kepame duoną. Kad iš pradžių reikia lauką suarti, kviečius pasėti, nupjauti, iškulti, grūdus sumalti, tešlą užmaišyti ir t.t. Jie puikiai viską suprato, o paskui įsidrąsinę net parodė analogišką kurdų žaidimą, kaip jų kraštuose kepami duonos paplotėliai“, – prisimena „Teatriuko“ vadovė, kuri per savo gimtadienį ir vėl žada svečiuotis pas migrantų vaikus.

Pakalbinta apie vaikystės tortadienius, Dalia juokauja, kad tai skaudi tema. „Mano gimtadienį tėveliai buvo linkę pripliusuoti prie Naujųjų metų. Žodžiu, būdavo viena didelė šventė ir, deja, viena dovana“, – juokiasi aktorė, kurios gimtadienį ir šiandien draugai dažnai pamiršta – vis per tuos šventinius rūpesčius.

Ar Dalia tiki posakiu: kaip sutiksi Naujuosius metus, tokie ir metai bus? „Aš tikiu gal ne pačiu posakiu, bet žmogaus nusiteikimu, svajonės įvardinimu. Kodėl gi sau nepasakius: padarysiu šįmet, ko neprisiruošiau pernai. Kodėl gi neužtvirtinus: šie metai man bus kur kas geresni nei praėjusieji. Norint patirti sėkmę, reikia jai tarsi užsikoduoti“, – kalba tigriškai – letenomis ir nagais – kabintis į ateinančius metus nusiteikusi D.Mikoliūnaitė, namuose auginanti tikrą tigrą.

Na, ne tigrą, bet britų mėlynųjų kačių šeimos atstovą – katiną Katskį. Iki tol ilgamečiu „Teatriuko“ simboliu buvo laikomas Dalios šunelis mopsas Bondas. Šiam iškeliavus Anapilin aktorės vaikai Salomėja ir Vincentas išprašė mamos, kad leistų į namus parsivesti naują augintinį.

„Niekada gyvenime man nereikėjo katino, bet pernai, per karantiną, ir aš užsimaniau to švelnumo, tos galimybės kažką paglostyti, paniurkyti, su kažkuo padūkti. Nenumačiau vieno – jog Katskis leisis niurkomas tik tuomet, kai pats norės!“– šypsosi jo šeimininkė.

Ar galėtų tigrą vadinti savo totemu? Kodėl gi ne? „Su kolegomis įkūriau „Teatriuką“, gyvuojantį iki šių dienų. Daugybę krizių teko pergyventi, daugybę išeičių rasti… Bet niekada nenuleidome rankų ir dėl išlikimo kovėmės kaip tigrai, kurių, deja, natūralioje gamtoje vis mažėja“, – sako D.Mikoliūnaitė, naujaisiais Tigro metais visiems linkinti užsibrėžtų tikslų siekti su tigrišku užsispyrimu ir nepamiršti apie pagarbą bei toleranciją, kurios šiuo metu mūsų visuomenei labai trūksta.

Penkiakovininkas A.Zadneprovskis: bus metai – bus ir rezultatai

Andrejui Zadneprovskiui, gimusiam 1974 m. rugpjūčio 31 d. Kaliningrade, Tigro metais irgi sukaks 48-eri. Lietuvos penkiakovininkas, dukart pasaulio ir vienąkart Europos šiuolaikinės penkiakovės čempionas, šiuo metu, kaip pats sako, turi vieną tikslą ir vieną užsiėmimą – treniruoti savo žmoną olimpinę, pasaulio ir Europos čempionę Laurą Asadauskaitę-Zadneprovskienę.

Paklaustas, ar nenorėtų savo žiniomis ir profesionalumu dalintis su vaikais, Lauros treneris atviras: „Norint dirbti su vaikais, reikia turėti tam pašaukimą. Tai nėra lengvas darbas, kaip ir su paaugliais. Yra nemažai tą darančių trenerių. Aš šiuo metu esu pasirinkęs darbą su suaugusiais – profesionaliai dirbu su Laura ir dar su keliais mėgėjais“, – atvirauja Andrejus, kuriam vyro ir žmonos santykiai treniruotėms nekliudo.

Andrejus Zadneprovskis. V. Dranginio nuotr.

„Priešingai, – sako jis, – kai kurių dalykų Laurai nereikia net aiškinti: žmona supranta iš pusės žvilgsnio. “Vienintelis minusas – kad du sportiški sutuoktiniai labai daug laiko leidžia kartu. Kartais iš to gaunasi trintis. Atsibostam vienas kitam“, – juokiasi A.Zadneprovskis, Jaučio metus sau ir Laurai vadinantis be galo sėkmingais.

Dėl pandemijos į 2021-uosius perkeltoje olimpiadoje jo treniruojama penkiakovininkė tapo vienintele lietuve, parvežusia Lietuvai iš Tokijo vasaros olimpinių žaidynių medalį. (A.Zadneprovskis Lauros treneriu tapo 2011 m., kai pats užbaigė profesionalią sportininko karjerą.) Šiandien Andrejus pasakoja, jog stebėti žmonos, su kuria santuokoje gyvena jau beveik 12 metų, pasirodymą varžybose kur kas sunkiau, nei jose dalyvauti pačiam.

„Kai sportuoji pats, tai viskas priklauso nuo tavęs, tu esi padėties šeimininkas, o kai stebi Laurą, tai gali tik patarti, ir viskas...“ – aiškina Atėnų olimpinių žaidynių vicečempionas ir Pekino žaidynių bronzos medalininkas, prisipažįstantis, jog žmonos sidabro medalis jiems abiem kainavo daug nervų ir streso.

Paklaustas, ar tiki horoskopais, zodiakais, žvaigždėmis, Andrejus šypsosi: „Negali į visa tai tiesiog imti ir nusispjauti. Kažkas tame vis dėlto yra... Mano galva, jei žmonės tiki ir tai jiems padeda – puiku! Aš iš tų, kurie į tokius dalykus žiūri atsargiai“.

Apie ateinančius Tigro metus buvęs penkiakovininkas sako dar rimtai negalvojantis, jokių išankstinių planų jiems nekuriantis. „O kam? Bus metai, kaip sakoma, bus ir rezultatai“, – pokštauja vyras, gimęs po Mergelės ženklu.

Paklaustas, ar žino, jog kitąmet viešpatausiantis Tigras priklauso vandens stichijai, tik tarsteli: „Plaukti moku. Daugiau nei 20 metų plaukiojau profesionaliai. Dabar vienuolikos metų dukra Adriana lanko plaukimą.“

Paklaustas, gal namuose su Laura ir vaikais augina kokį mielą kačiuką, prisipažįsta, jog bandė, bet tigriško charakterio kicius namuose nepritapo – teko atiduoti kitiems. Užtai turi geriausią žmogaus draugą – šunį.

Apie šių Naujųjų sutikimo planus Andrejus nelinkęs pernelyg atvirauti: „Sutiksime kaip visada. Šeima ir keli artimi draugai. Pasėdėsim, pašnekėsim, palydėsim senuosius, su vaikais išeisim fejerverkų pažiūrėt, o paskui suvalgysim desertus, ir miegot“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalba treneris, Laurai šiuo metu leidžiantis pailsėti nuo intensyvaus treniruočių režimo. Kadangi pagrindinis sporto sezonas prasidės vasarą, tai šiuo metu užtenka palaikyti fizinę formą.

Tigro metais gimęs sportininkas skaitytojams linki kantriai ištverti sunkų pandeminį metą, tausoti savo nervus ir fizinę sveikatą bei saugiai pragyventi žiemą.

Atlikėjas A.Chošnau: apie ką mąstysi – tą ir turėsi

Garsiam Lietuvos atlikėjui, buvusios grupės „Naktinės personos“ lyderiui, muzikos prodiuseriui Alanui kitąmet liepos 11-ąją taip pat sueis 48-eri. Tigro metais gimusiam vyrui žvaigždės Naujaisiais žada palankumą ir sėkmę. Tai išgirdęs A.Chošnau gerokai nustemba ir susidomėjęs klausia, ar tikrai ateinantys metai bus Tigro?

„O! Fantastika! Tai dabar šitą mintį man reikės „įsidėti“ į galvą ir gyventi su ja visus ateinančius metus?“ – juokauja jis, išgirdęs, kad metai bus palankūs tiems, kurie kruopščiai planuoja savo ateitį ir turi atsarginį planą.

Alanas Chošnau. P. Gasiūno nuotr.

„Šitai man tinka!“ – džiaugiasi Alanas, sakydamas, jog visuomet turi atsarginį planą. Turėjo ir per karantiną, kai visų menininkų, atlikėjų įprastiniai darbai staiga ėmė ir sustojo.

„Mano pagrindinis planas yra kūryba, muzika ir koncertai. Bet kadangi esu smalsus žmogus, mėgstu domėtis ir kitomis sritimis, skaitau daug mokslinės ir verslo literatūros, tad save atrandu ir naujose veiklose“, – prisipažįsta Alanas, šią savybę vadinantis tigriška ir klausiantis, ar kada teko matyti tigro akis.

Kai tigras eina medžioti, jis akylas – nepraleis nė vienos galimybės savo kelyje. „Ir aš kaip tas tigras visą laiką žvalgausi aplinkui. Gal todėl, kad nuo vaikystės esu įpratęs rūpintis savimi, o gal dėl to, jog atėjo tokie laikai, kai žmogus retai sau gali leisti atsipalaiduoti“, – sako A.Chošnau.

Jo žodžiais tariant, socialiniai tinklai, televizija ir žmones supantis šiuolaikinis informacinis laukas yra itin intensyvus, pratina juos nekontroliuojamai slysti gyvenimo paviršiumi: nesigilinti, nemąstyti – tik atsipalaiduoti ir atsijungti. Bendraujant jaučiama, kad daugelio žmonių galvos prikištos jiems nereikalingų dalykų, dėl kurių galima visiškai prarasti budrumą. Kita vertus, atlikėjas laiko save budriu žmogumi. Tokiu, kuris socialinius tinklus ar televiziją vartoja tik tiek, kiek reikia būtinai komunikacijai su jo muzikos klausytojais ir gerbėjais.

„Mėgstu kartais įsijungti ir pažiūrėti dokumentinį filmą arba pasiklausyti daug pasiekusių asmenų interviu, nes tai suteikia naudingų žinių apie įvairius dalykus, motyvuoja tobulėti, augti. Mielai žiūriu ir kokią kritikų palankiai įvertintą kino juostą arba su šeima nueinu į gerą spektaklį. Stiprus menas įkrauna,“ – teigia A.Chošnau.

Ar kada nors kur nors gyvai teko regėti ateinančių metų šeimininką tigrą? Alanas smagiai kvatojasi, jog Afrikos savanoje su juo susidurti neteko, o zoologijos sode tigro matyti ir nenorėtų.

„Kokiais pasiteisinimais besidangstytų žmonės, laikantys šias nuostabias plėšrias kates už grotų ar dideliuose voljeruose, vis tiek jos yra įkalintos nelaisvėje, ir tai yra labai neteisinga“, – mano A.Chošnau, liūdintis, kad tigrų natūralioje gamtoje kasmet mažėja.

Šie vieni pavojingiausių pasaulio plėšrūnų yra įrašyti į Tarptautinę Raudonąją knygą. „Tigrus norėčiau matyti tik laisvėje. Žinau, kad jų šiandien likę vos 3800... Keli jų porūšiai visiškai išnykę, o likusieji — ant išnykimo ribos“, - demonstruoja puikias žinias atlikėjas, sakantis, kad labai mėgsta žiūrėti dokumentinius filmus apie gyvąją gamtą.

„Gamta mane taip įtraukia, taip užburia, taip atpalaiduoja... Juk Žemė, kurioje mes visi gyvename – tikras stebuklas! Nežinau, kodėl, bet turiu labai stiprų vidinį jausmą, siejantį mane su gamta“, – atvirauja Alanas, žmogų taip pat vadinantis dideliu pasaulio gamtos evoliucijos stebuklu, unikumu.

Horoskopų sudarytojai ir žvaigždžių ekspertai siūlo Naujuosius pasitikti ne bet kaip, o pamaloninant jų šeimininką Tigrą – t.y. ant šventinio stalo turėtų dominuoti mėsos patiekalai. Paklaustas, gal galėtume jį vadinti Tigru vegetaru, Alanas sako, jog maždaug prieš dešimt metų tai būtų buvusi gryna tiesa. Tuomet vyras troško išbandyti kitokį gyvenimo būdą – jogą ir vegetarizmą. Paskui natūraliai pajuto, jog norisi į mitybą sugrąžinti ir vištieną, ir avieną, ir kalakutieną – atsisakė tik kiaulienos.

Išgirdęs, kad Tigro metus reikia pasitikti triukšmingai ir linksmai, bet prie stalo sėstis tik su artimiausiais žmonėmis, Alanas skuba užbėgti įvykiams už akių ir sako, jog ne visada Naujuosius švenčia drauge su šeima.

„Muzika yra mano darbas, mano pašaukimas. Tad jei turiu tą vakarą dirbti – esu scenoje. Juk gyvas koncertas žmonėms ne mažiau svarbus nei vaišių stalas ar bendravimas. Šeimai tai savaime suprantama. Džiaugiuosi, kad man gyvenime pavyko suderinti laiką su artimais žmonėmis ir mylimą veiklą – tai tarsi du lygiagrečiai einantys, vienodai svarbūs keliai. Jie niekada netrukdo vienas kitam“, - tikina kūrėjas.

Artėjant Juodojo vandens tigro metams, Alanas pastebi, kad šiame kodiniame žodžių junginyje yra raktas – žodis „vanduo“. Tai jo stichija. Tigras puikiai plaukia, o Alanas visada mėgo ir vandenį, ir maudymąsi ežere, jūroje ar vandenyne.

„Paliesti vandenį, panerti į jį, plaukti ir jausti, kaip vanduo eina per tavo kūną viską nuplaudamas – ypatingas jausmas, – dalijasi pašnekovas, kurį nuo paauglystės daug kas siejo su vandeniu. – Manau, mažai kas žino – nuo mažens lankiau profesionalų plaukimą, vėliau pasirinkau vandensvydžio sporto šaką. Ne vienerius metus kartu su tuometine komanda pelnėme Lietuvos vandensvydžio čempionų vardą. Tai buvo įdomūs, disciplinuoti ir daug asmenybės augimui davę metai. O dabar? Esu išmokęs sūnų Augustą plaukti, jis puikus plaukikas, drąsus, na, o dukrytė Izabelė dar šiek tiek bijo, net baseino pamokų atsisakė. Labai tikiuosi, kad ji tą baimę nugalės. Pamenu, kad žmonai, kai ji laukėsi, padėdavau baseine atsipalaiduoti ir atlikti tam tikrus pratimus. Galbūt dėl to ir sūnus Augustas gimė jau mylintis vandenį!“

Žinomą posakį „Kaip sutiksi Naujuosius metus, tokie ir metai bus“, Alanas perfrazuotų: „Ką įsidėsi į galvą, apie ką mąstysi – tą ir turėsi!“ – kvatojasi jis, o surimtėjęs, visais gyvenimo atvejais siūlo rinktis meilę. Nes tikroji meilė yra išmintis ir vidinė stiprybė, tereikia ją atrasti savyje, tada ir kituose žmonėse ją pamatysime.

Kelerius metus muzikiniais sprendimais ir siunčiamomis žinutėmis stebinantys kūrėjai pripažįsta ir patys puikiai suprantantys, koks nelengvas išbandymas užgriuvo pasaulį. Jau būtų neįmanoma rasti žmogaus, kurio nebūtų palietusi pasaulinė pandemija arba bent jau privertusi sustoti, permąstyti savo gyvenimą, vertybes, tikslus.

Išmokus gyventi naujoje realybėje nelengvu išbandymu tapo ir kasdienybė, ilgos paros izoliacijoje vienam arba net su mylimu žmogumi, kuris sunkiomis aplinkybėmis gali tapti ne tokiu jau mielu.

„Taip, maži dalykai gali tapti monstru“, – juokiasi COVID-19 susirgęs A. Chošnau, pristatydamas savo naujausią darbą. Šį kartą A. Chošnau ir Markas Reederis savo klausytojams pateikia net tris jau tarptautinio populiarumo sulaukusio kūrinio „Love of My Life“ remiksus ir originaliai kūrinio versijai sukurtą muzikinį klipą.

Pats asmeniškai itin artimai pajutęs, ką reiškia pasaulį sustabdęs virusas, A. Chošnau sako šių dienų aktualijose dar stipriau supratęs, kaip svarbu nepamiršti tikėjimo vienas kitu.

„Tai yra meilės daina. Visai nesvarbu, kokius įsitikinimus mes kiekvienas turime, kuo tikime, kuo gyvename, mūsų pasaulis vėl gali atsistatyti, jeigu mokėsime išpažinti meilę, atsiprašyti ir atleisti, jeigu mokėsime mylėti vienas kitą“, – šypsosi dainos žodžius su kolega parašęs A.Chošnau.

Muzikos kūrėjai įsitikinę, kad būtent muzika šiuo nelengvu laikotarpiu gali suteikti tarsi naują pulsą ir tikėjimą ateitimi, kuri šiuo metu dažnam gali būti nusipaišiusi tik tamsiomis spalvomis.

„Muzika gali sugrąžinti tavo gyvenimą, tapti tavo uostu, suteikti balsą tavo jausmams, netgi formuoti tavo asmenybę. Muziką mes išgirstame anksčiau, nei išmokstame kalbėti. Ji yra pirmykštė energija“, – sako kūrėjai.

Naujųjų metų dovana klausytojams – baladė apie gyvenimo mūzą ir sielos kelionę, kuri lyg veidrodis atspindi mūsų vidinius išgyvenimus, dvasinius pakilimus ir nuopuolius bei kiekvieno norą mylėti.

Muzikinis kūrinys „It’s Who You Are“ atpalaiduoja klausytoją nuo stiprios elektronikos ir globalių iššūkių temų, kurioms skiriama daug dėmesio kitose albumo dainose. Šioje baladėje Alanas kartu su britų prodiuseriu Mark Reeder atsigręžia į vidines žmogaus gelmes, norą panirti į meilę, kūrybą, darnius santykius bei šiuos norus lydinčią atskirties ir vienatvės baimę, kuri taip skaudžiai atpažįstama izoliacijos sukaustytame pasaulyje.

Praėjusieji metai visiems buvo ypatingai sunkūs. Net per gražiausias metų šventes buvome atskirti nuo artimiausiųjų, išgyvename nuolatinę įtampą ir nežinią, sunkiai apibrėžiame rytojų. „Noriu palinkėti, kad ši mūsų su Marku sukurta daina ir jos skambesys palaikytų visus klausytojus. Linkiu, kad ji įkvėptų viltį ir stiprintų tikėjimą aukštesne jėga, kuri tiesiog neleidžia pasiduoti. Mes esame stipresni, nei manome, tad linkiu sutikti ir išgyventi naujuosius metus stipriems“, – sako Alanas.

A. Chošnau ir M. Reeder Vilniuje ir Berlyne pristato savo debiutinio albumo rinktinę dainą „Children of Nature“ ir dovanoja klausytojams muzikinį klipą bei keletą originalių šio kūrinio versijų. Muzikiniam klipui sukurta „Au Naturel“ versija, o EP rinkinyje – originali, daugiau kaip 6 minučių trukmės dainos versija, bei dvi šokių versijos –„FKK Remix“  ir „Dance Non-Stop Mix“.

Muzikos melomanams skirtas kūrinio „Children of Nature“ versijas sukūrė M. Reeder – legendinis britų prodiuseris iš Berlyno, kuris nuo 1970-ųjų metų prodiusuoja žinomus muzikos atlikėjus ir muzikos grupes, artimai dirbo su Joy Division, atrado pasaulinį didžėjų DJ Paul van Dyk, kūrė remiksus „Depeche Mode“, atstovavo žinomai muzikos leidybinei kompanijai „Factory Records“, vėliau įkūrė savo leidybinę kompaniją „MFS Records“.

Išskirtinio albumo kūrinio „Children of Nature“ idėja ir tekstas aktualus – kalba apie įtemptą pasaulinę situaciją, stiprėjančius totalitarinius režimus, žmogaus teisių suvaržymus ir mūsų visų norą būti laisviems, taip pat apie klimato kaitos grėsmes mūsų išgyvenimui. Neatsitiktinai šio singlo viršelis yra viso albumo viršelio dalis – tai mažo vaiko akys, kurios žiūri tiesiai į mus ir klausia, ar tokios mes norime ateities jaunoms ir būsimoms kartoms?.

„Albumas sulaukia pasaulio dėmesio, mūsų kūriniai atspindi esamas realijas ir kalbasi su klausytoju. Mums tai labai svarbu. Jau per pirmąjį mėnesį po pristatymo esame pastebėti žymių muzikinių portalų, didžėjų, radijo stočių nuo Honkongo iki Niujorko,  „Vogue“ žurnalas Japonijoje pasirinko mus naujos muzikos top 5 pristatymui, o iTunes elektroninės muzikos mylėtojai Naujojoje Zelandijoje ir Prancūzijoje skirtingas albumo dainas įvertino itin aukštomis pozicijomis“,  – pirmuosius albumo atgarsius pasaulyje pristato A. Chošnau.

Naujame albume „Children of Nature“ yra 14 elektroninės synthpop coldwave naujų kūrinių anglų kalba. 

Kviečiame pasiklausyti „Children of Nature“ „Au Naturel“ versijos su muzikiniu klipu, kurį sukūrė tarptautinius apdovanojimus pelnęs kino režisierius Aleksandras Brokas.

„Mano tėvelis yra kurdas, o mama lietuvė. Taip išėjo, kad gyvenimas juos suvedė, ačiū Dievui. Aš gimiau Vilniuje, o iškart po mano gimimo tėvai mane išsivežė į Bagdadą, Iraką, kadangi iki tol jie savo gyvenimus buvo sukūrę ten. Ten lankiau mokyklą ir pirmoji mano kalba buvo arabų. Tik mama su manimi kalbėjo lietuviškai. Geros dienos baigėsi tada, kai mirė mama, tada man buvo aštuoneri. Aš kaip iš rojaus nukritau į pragarą. Labai keista būsena buvo. Po šios nelaimės likau Lietuvoje. Nežinau, kaip ir kodėl, bet likau ir pradėjau kurti gyvenimą čia“, – šį pirmadienio vakarą, 22 val., 2TV laidoje „Pagaminta Lietuvoje“ prisiminimais dalysis A. Chošnau.

Nuo mažų dienų prie muzikos linkęs atlikėjas neslepia, kad septintajame dešimtmetyje gyvenant Bagdade muzika jį lydėjo visur. „Tuo metu pas mus vykdavo vakarėliai, savaitgaliais turėdavome svečių ir žiūrėdavome koncertus, turėjome labai daug plokštelių, mano tėvai labai mėgo klausytis muzikos, namuose grodavo „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „ABBA“ ir dar begalės kitų. O aš, kaip vaikas, labai dalyvavau šiame procese. Man taip patiko, muzika mane užkerėjo. Žiūrėdamas video koncertus stebėdavausi, kaip tūkstantinės minios mėgaujasi. Tada kažkas pas mane galvoje ir užsifiksavo“, – pasakoja atlikėjas A. Chošnau.

Savo muzikinį kelią pradėjęs dar vaikystėje, dainininkas nesustojo ir, tik gavęs progą, stengėsi ją išnaudoti tinkamai. „Įsisukau į mokyklos diskoteką. Pradėjau domėtis ir vesti ją su juostiniais magnetofonais. Kasetiniai ir plokšteliniai buvo prabanga. Turėjome atskirą savo kambariuką, kur buvo sudėta aparatūra, ten ruošdavomės, repetuodavome ir apšvietimą reguliuodavome. Po pirmųjų diskotekų pradėjau giliau domėtis muzika ir pradėjau ieškoti žmonių, kurie moka groti. Apie dainavimą nieko nenusimaniau ir tada supratau, kad jei noriu eiti šiuo keliu, turiu labai daug dirbti“, – atvirauja Alanas.

Kaip susikūrė grupė „Naktinės personos“ ir kaip klostėsi dainininko gyvenimas, sužinokite jau šį pirmadienio vakarą laidoje „Pagaminta Lietuvoje“, 22 val. per naująjį kanalą 2TV.

Kiekvienas kūrybinis etapas turi savo istoriją, o ilgainiui įgauna ir savo ritmiką. Alano ir Leono teigimu, jie tiesiog susitiko tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, o muzika gimė savaime.

„Su Alanu susitikome taip, lyg viskas būtų suplanuota iš aukščiau. Suveikė stipri kūrybinė chemija, pirmoji daina gimė lengvai ir natūraliai. Tai daug ką pasako“, – teigė L. Somovas.

„Iš tiesų, mus netikėtai suvienijo kūryba. Abu tai pajutome iš karto, nuo pirmųjų valandų studijoje. „Laukiau ilgai“ sulipdė mūsų kūrybines patirtis, didelę meilę muzikai ir gebėjimą profesionaliai dirbti kartu“ – užtikrina A. Chošnau.

Pernai Alanas sugrįžo į jau puikiai pažįstamą solinę kūrybą, savo klausytojams pristatė du naujus kūrinius „Tu gali arba ne“ ir „Per daug tavęs“, solinių hitų „Laiškas ant sniego“ ir „Už sapnų“ remiksus, visiems jiems sukūrė vaizdo klipus ir pradėjo koncertuoti su nauja grupe.

Tuo tarpu Leonas jau kelis metus dirba su švedų grupe „Highly Sedated“, kuri pasirašiusi kontraktą su Steve Angello įrašų kompanija „SIZE“. Jau kuris laikas Leonas daugiau dirba su užsienio atlikėjais, todėl pačiam norisi daugiau dėmesio skirti Lietuviškai muzikos kultūrai.

Nors Leonas su Alanu dažnai prasilenkdavo užkulisiuose, bendram darbui susitiko vos prieš mėnesį. Keletas valandų kolegiško bendravimo studijoje įtraukė kūrėjus į eksperimentą, kuris jau po kelių savaičių įgavo turinį ir formą – daina ir video klipas „Laikiau ilgai“.

„Muzikaliai Alaną pajaučiau labai greitai, abu nenorime niekam nieko įrodyti, galime mėgautis tuo, ką darome ir dalintis su klausytojais. O muzikinė patirtis leidžia mums kurti originalų, labai solidų ir brandų turinį“, – sako L. Somovas.

Susitikimas su Alanu jam patvirtino, kad profesionalus darbas kuria ne tik jaukumą ir patikimumą studijoje, tačiau leidžia ir išreikšti save naujame amplua.

„Savo arsenale turiu begales dainų, dėl jų paromis galiu dirbti studijoje. Džiaugiuosi atradęs, kad Leonas vienodai myli muziką ir tiki jos galia žadinti žmones, prikelti klausytojų širdis. Ši sinergija motyvuoja mus eiti pirmyn. Norisi tikėti, kad tokio gero muzikinio turinio bus ir daugiau“, – mįslingai pritaria A. Chošnau.

Kviečiame išgirsti A. Chošnau ir L. Somovo muzikinio tandemo kūrinį „Laukiau ilgai“ bei pamatyti vaizdo klipą, kurį sukūrė kino prodiuseris Aleksandras Brokas ir AMII komanda.