Italiją nukonkuravo Ispanija

Iš Rokiškio kilusi G. Simanavičienė juokiasi, kad nuo vaikystės mylėjo Italiją, tad ilgą laiką svajojo gyventi būtent šioje šalyje. Vis dėlto galiausiai atsidūrė Ispanijoje.

„Vilkiką vairavęs tėtis mane nuo dešimties metų imdavo į reisus po Europą. Dažniausiai vykdavome į Italiją. Nors tai nebuvo pažintinės ar poilsinės kelionės, būtent tada pirmą kartą pamačiau kalnus ir ryškius saulėlydžius, išgirdau pirmuosius itališkus „ciao“ ir pajutau, ką reiškia išties karšta vasara – 42 °C  karščio. Tada tiesiog įsimylėjau Italiją, – dalijasi prisiminimais pašnekovė. – Po studijų su vyru Nerijumi pradėjome keliauti po Europą ir Artimuosius Rytus. Kiekvienoje šalyje vis pasvarstydavau, ar galėčiau čia gyventi. Tačiau Italija vis dar pirmavo mano galimų gyventi šalių sąraše.“

Su vyru G. Simanavičienė daug kartų lankėsi Ispanijoje – tiek žemyninėje dalyje, tiek Kanarų ir Balearų salose, tačiau Andalūzijos regiono vis nepasiekdavo.

Pasirinkimas: savo naujuosius namus lietuviai sukūrė greta Malagos./ G. Simanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

„Vieną dieną radome pigių skrydžių į Andalūziją su persėdimu Kopenhagoje ir atsidūrėme Pietų Ispanijoje. Po trijų savaičių kelionės tapo aišku, kad norime čia apsistoti. Davėme sau metus pasiruošti finansiškai, išdalyti daiktus, pasirūpinti svarbiausiais dokumentais. Kadangi į Ispaniją atkeliavo ir mūsų dešimties metų šuo, turėjome apsilankyti pas veterinarą ir gauti reikalingus antspaudus augintinio pase, – pasakoja pašnekovė. – Galiausiai išdalijome beveik visus daiktus, atidavėme namų, kuriuos nuomojomės, raktus ir, susidėję pagrindinius daiktus į stogo bagažinę, išvažiavome. Vos pasiekę Pietų Ispaniją, pradėjome ieškoti, kuriame miestelyje norėtume apsistoti. Tai užtruko apie du mėnesius, kol radome sau tinkamiausią vietą netoli Malagos.“

Mokosi švęsti gyvenimą

Andalūzijoje pustrečių metų gyvenanti Greta dirba iš namų. Laisvalaikiu neįsivaizduoja dienos be jūros.

„Bangų ošimo klausymasis man – lyg terapija. Jei nepavyksta prie jūros nueiti ryte, vakare tai privaloma, – atskleidžia ji. – Savaitgaliais su vyru leidžiamės į žygius po kalnus. Kiekvieną laisvą akimirką keliaujame po Andalūzijos regioną. Vos atvykę lankėme populiariausias vietas, didžiuosius miestus: Seviliją, Granadą, Kordobą, Kadisą. Vėliau ėmėme ieškoti mažiau žinomų, tačiau įdomių regiono vietų.“

Pašnekovė su vyru įsikūrė rajone, kuriame gyvena daug užsieniečių, tad naujakuriai nesijautė svetimi. Kaimynai atvykėlius priėmė labai šiltai, o naujos pažintys čia užsimezga tiesiog vedžiojant šunį. Pasak Gretos, vietiniai labai atviri, noriai bendraujantys. Andalūzijoje gyvena nemažai lietuvių, kai kurie jų – netgi toje pačioje gatvėje.

„Ispanų kalbos jau pramokau, tačiau darbas iš namų neleidžia praktikuotis tiek, kiek galėčiau dirbdama vietinėje įmonėje. Nepraleidžiu progos tobulėti, nes ši kalba naudinga ne tik gyvenant Ispanijoje, bet ir keliaujant po kai kurias Pietų Amerikos šalis. Galų gale, išmokti kalbą svarbu iš pagarbos vietiniams“, – įsitikinusi ji.

Šventės: ispanai stebina mokėjimu džiaugtis. Net mažuose miesteliuose nuolat vyksta įvairios šventės, eitynės, karnavalai./ G. Simanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

G. Simanavičienę Ispanijoje labiausiai stebina švenčių gausa ir ispanų mokėjimas švęsti gyvenimą. Pašnekovė tikina kiekvieną dieną iš vietinių to besimokanti ir pati.

„Prieš atvykdama žinojau apie didžiąsias šventes, pavyzdžiui, Semana Santa – didžiąją Velykų savaitę, kurios metu kiekvieną dieną vyksta įspūdingos procesijos. Buvau girdėjusi apie Feria de Sevilla – Sevilijos mugę, kurios metu gatvėse skamba flamenko ritmai, Carnaval de Cadiz – įspūdingų kostiumų paradą, – vardija lietuvė. – Gyvendama čia nespėju apsilankyti visose šventėse. Tai viename miestelyje vyksta apelsinų fiesta, tai kokiame mažame kaimelyje švenčiama Smidrų diena. Visuose didžiuosiuose miestuose ir mažesniuose miesteliuose ar net kaimuose nuolat vyksta mugės, karnavalai, eitynės.“

Andalūzijos įvairenybės

Pasak G. Simanavičienės, didelę Ispanijos dalį užimantis Andalūzijos regionas yra labai įvairus. Granados provincijoje stūkso aukščiausi Ispanijos kalnai – Siera Nevada. Čia žiemos metu galima slidinėti, o nusileidus prie jūros – mėgautis šiltais saulės spinduliais.

„Kadiso provincijoje galima rasti įspūdingo dydžio smėlio kopų ir daug pelkių. Almerijos provincijoje – sausiausios teritorijos, kartais vadinamos Europos dykuma – Tabernaso miestelio apylinkės su įspūdingu reljefu arba Cabo de Gata natūralios gamtos parkas, – atskleidžia ji. – Malagos provincija yra kalnuota, o kalnuose slepiasi jaukūs tradiciniai baltieji kaimai (Pueblos Blancos). Kiekvienas Andalūzijos regione atras ir sau patinkant paplūdimį, nes jų čia yra išties įvairių: uolėtų, akmenuotų, smėlio, laukinių arba su visomis poilsiautojams reikalingomis paslaugomis.“

Andalūzija gali pasigirti daugiau nei 300 saulėtų dienų per metus. Tad, G. Simanavičienės teigimu, žiemos čia gana švelnios, o vasaros – sausos ir karštos. Vasarą pakrantės miestuose temperatūra malonesnė, tačiau važiuojant giliau į žemyną gali plieksti 40 °C ir didesnis karštis.

Tiems, kurie sunkiai ištveria karštį, liepa ir rugpjūtis – ne patys tinkamiausi mėnesiai intensyviai kelionei po Andalūziją.

„Yra toks terminas – El Sartén de Espana (liet. Ispanijos keptuvė), apibūdinantis karščiausius regiono taškus. 2021 m. Kordobos provincijoje, Montoro mieste, buvo užfiksuotas karščio rekordas – 47,4 °C karščio, – pasakoja Ispanijoje šaknis įleidusi lietuvė. – Vasarą ir rudens pradžioje lietaus nematome ištisus mėnesius. Daugiausia kritulių iškrinta žiemą arba kovo mėnesį. Vis dėlto šiais metais buvo kiek kitaip, kovas pasitaikė itin karštas ir sausas, o štai gegužę kiek atvėso ir sulaukėme gaivinančio lietaus, kurio po kelių mėnesių pertraukos labai laukėme.“

Pasak pašnekovės, susiruošę į paplūdimį ispanai ten dažniausiai praleidžia visą dieną. Savaitgaliais į paplūdimius ant ratukų susiveža savo palapines nuo saulės, staliukus, kėdes, maisto ir gaiviųjų gėrimų pilnus nešiojamus šaldytuvus ir leidžia laiką su šeimomis.

„Mane žavi vietinių žmonių atvirumas, paprastumas, neabejingumas nutikus bėdai. Tačiau prie jų įpročio vėluoti turbūt nepriprasiu niekada“, – juokiasi Greta.

G. Simanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Rojus gurmanams

Pasak G. Simanavičienės, gyvenant Pietų Ispanijoje galima maitintis išties šviežiu ir kokybišku maistu. Čia gausu įvairių vaisių ir daržovių.

„Jau vasarį Andalūzijoje prasideda braškių sezonas, bet, turiu pripažinti, skanesnių už lietuviškas čia dar neteko ragauti, – šypsosi ji. – Vėliau prisirpsta nisperos – japoninės lokvos vaisiai. Baigiantis braškių sezonui, įsibėgėja vyšnių ir abrikosų sezonas, vėliau – persikų, nektarinų. Pasibaigus šiems vaisiams, galima mėgautis ypatingo skonio vietiniais mangais, dar vėliau – granatais.“

Pašnekovės teigimu, Andalūzija turėtų patikti žuvies ir jūrų gėrybių mėgėjams. Čia labai didelis šviežių jūrų produktų pasirinkimas.

„Keliaujant miesto promenadomis, galima pastebėti paplūdimio baruose, vadinamuose chiringuitos, ant žarijų kepamus sardinių iešmelius (Espeto de Sardinas). Tai vienas iš Malagos tradicinių patiekalų. Dar vienas tipinis patiekalas – Fritura Malaguena – įvairios keptos jūrų gėrybės, patiekiamos su citrinos skiltele, – vardijo Greta. – Turbūt daugelis žino šaltą pomidorų sriubą – gaspačą. Tačiau Malagoje ir Granadoje yra gaminamas dar senesnis šios sriubos variantas – Ajoblanco – iš duonos, migdolų, alyvuogių aliejaus, česnako. Kita populiari tradicinė sriuba – Porra Antequerra, gaminama iš pomidorų ir džiovintos duonos.“

G. Simanavičienė pastebi, kad daugelyje desertų dominuoja migdolai, jie gardinami anyžiais, cinamonu, medumi.

„Kiekvienoje vietovėje – savi receptai, yra ir tokių desertų, kurių receptus žino tik vienuolės ir gamina juos tik vienuolynuose, – atskleidžia ji. – Atvykus į Andalūziją, reikia skirti laiko apsilankyti kavinėse ir restoranuose, paragauti tradicinių patiekalų. Svarbiausia – neskubėti ir mėgautis.“

Rekomendacija: Andalūzijos regione G. Simanavičienė pataria aplankyti tradicinius baltuosius kaimus, natūralios gamtos parką Cabo de Gata, kopas Kadiso provincijoje. Mažiesiems patiks Soportujar raganų kaimas, kuriame atgimsta pasakų veikėjai. / G. Simanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Padeda lietuvių keliautojams

Savo įspūdžiais Ispanijoje G. Simanavičienė dalijasi instagramo paskyroje „300 saulėtų dienų“. Ji vis sulaukia savo sekėjų klausimų apie kelionės maršrutus. Taip vieną dieną gimė visas kelionės planas, o vėliau – dar keli. Dabar kelionių lietuviams Andalūzijoje planavimas Gretai – papildoma veikla.

Rengdama kelionių planus jaučiu didžiulį malonumą, nes galiu rašyti apie tai, kas gyvenimą daro spalvingą, – keliones. Tad iš didelės meilės Andalūzijos regionui gimė svetainė andaluzija.lt, kurioje dalijuosi pasakojimais, patarimais, sudarau kelionių planus, kuriuose keliautojai randa visą svarbiausią informaciją lietuvių kalba“, – atskleidė ji.

Norintiems pažinti Andalūzijos regioną G. Simanavičienė pataria skirti jam pakankamai laiko. Savaitės neužteks, ypač jei planuojate aplankyti Gibraltarą ar vienai dienai persikelti į Maroką. Pasak pašnekovės, jei kelionei skirsite dvi savaites – nuostabu, jei tris – dar geriau.

„Tiems, kurie sunkiai ištveria karštį, liepa ir rugpjūtis – ne patys tinkamiausi mėnesiai intensyviai kelionei po Andalūziją. Granadoje, Kordoboje ir Sevilijoje temperatūra šiuo laikotarpiu dažnai siekia, o kartais ir viršija 40 °C karščio, – atkreipia dėmesį ji. – Intensyviai kelionei po regioną geriau rinktis rudens ir pavasario mėnesius. Tokiu metu galima tikėtis mažesnio turistų srauto, trumpesnių eilių prie lankytinų objektų ir mažesnio karščio. Žiema – irgi neblogas laikas keliauti, tačiau gali iškristi daugiau kritulių ir pūsti gūsingas vėjas, ypač kovą. Vis dėlto kiekvienais metais orai gali skirtis. Pavyzdžiui, ši žiema buvo labai šilta, per Kalėdas deginomės, o turistai iš šaltesnio klimato šalių, pasipuošę nykštukų kepuraitėmis, maudėsi jūroje, nes buvo daugiau kaip 20 °C šilumos.“

G. Simanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Netradiciniai maršrutai

Po Andalūziją pašnekovė pataria keliauti automobiliu. Nevairuojantys taip pat gali daug pamatyti keliaudami puikiai išvystytu viešuoju transportu, greitaisiais traukiniais, kurie kursuoja tarp didžiųjų ir mažesnių Andalūzijos miestų, ir autobusais.

„Norėdami nebrangiai papietauti, rinkitės menu del dia (dienos meniu) – už 8–14 eurų galėsite pasirinkti užkandį, patiekalą ir desertą, į kainą dažniausiai būna įtraukta ir duona, gėrimas, – rekomenduoja pašnekovė. – Siesta yra laikas, kai ispanai ilsisi po sočių pietų ir nedirba karščiausiu dienos metu, tad, planuodami pietus, atsižvelkite į tai, nes daugelis kavinių ir restoranų per siestą taip pat uždaromi. Paprastai siestos laikas yra nuo 14 iki 17 val., bet gali būti ir nuo 13.30 iki 18 val.“

Pasak G. Simanavičienės, besilankantys Malagos mieste dažniausiai apžiūri pagrindines vietas miesto centre ir senamiestyje, tačiau retas atranda žvejų rajonėlį Pedregalejo, kuris nuo centro nutolęs vos per kelis kilometrus.

„Tai autentiškas rajonas su jaukiomis, gėlėmis išpuoštomis gatvelėmis, spalvingais žvejų namukais. Išėję į promenadą užuosite kepamos žuvies kvapą ir galėsite prisėsti viename iš daugelio restoranų ar kavinių su lauko terasomis ir vaizdu į jūrą. Beje, čia paplūdimiai padalyti į mažas įlankėles, todėl dažniausiai nebūna didelių bangų, – pasakoja G. Simanavičienė. – Būtinai aplankykite vieną iš didžiųjų kopų Kadiso provincijoje – Duna de Valdevaqueros, iki kurios reikia važiuoti smėliu apipustytu keliuku. Tai nuostabus laukinės gamtos lopinėlis, o netoli šios kopos yra dar viena didesnė kopa – Duna de Bolonia. Kopomis galima laipioti be jokių apribojimų ir mėgautis laukine gamta.“

Keliaujantiems su vaikais Greta pataria vykstant į Granadą užsukti į retai turistų aptinkamą Soportujar kaimelį, kuris laikomas raganų kaimu. Čia pasitinka pasakų veikėjai, raganos, galima pamatyti meduolių namelį iš pasakos „Jonukas ir Grytutė“, namelį ant vištos kojelės ir t. t. Tai įdomi patirtis ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, kurie sugrįžta į giliausius vaikystės prisiminimus.

G. Simanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Į Maroką – per valandą

Iki pandemijos G. Simanavičienė su vyru keliavo gana daug. Tad ir persikrausčiusi į Ispaniją pora jau kelerius metus nepaliauja keliauti po didelį Andalūzijos regioną, kuriame kaskart gali atrasti ką nors naujo. Kadangi iš Andalūzijos galima per valandą atsidurti Maroke, neseniai Greta ir Nerijus pasinaudojo šia galimybe.

„Iš Tarifos miesto, kuriame Viduržemio jūra susitinka su Atlanto vandenynu, keltu persikėlėme į Tanžerą – miestą Maroko šiaurėje. Prieš kelionę nerimavau dėl dviejų dalykų. Pirma, kad Tanžero miestas bus per daug europietiškas ir nepamatysime autentikos. Kita baimė buvo, kad vietiniai prekeiviai bus labai įkyrūs. Tačiau baimės nepasitvirtino. Nors Tanžeras išties gana europietiškas miestas, jis yra išsaugojęs autentišką senamiestį, kuriame pamatėme audžiamų kilimų, viliojo prieskonių kvapai, žavėjo arabiškais motyvais puošti pastatų fasadai, raštai, spalvos, gražios mečetės, – pasakoja ji. – Buvo įdomu paklaidžioti siauromis, vingiuotomis gatvelėmis, užsukti į centrinį maisto turgų. Skirtumas, kurį pajutau lygindama su Europa, kad gatvėse dominuoja vyrai. Mieste daug kačių. Musulmonai šiuos gyvūnus labai gerbia, nes islamo religijoje katės laikomos švariais gyvūnais, todėl joms leidžiama eiti į musulmonų namus ar netgi mečetes.“

Pasak pašnekovės, Tanžero miestas yra puikus taškas pirmam apsilankymui Maroke. „Nors jauti, kad atsidūrei kitos kultūros šalyje,  skirtumas ne toks stiprus, kad šokiruotų. Šis apsilankymas mus įkvėpė pakeliauti po Maroką daugiau“, – dalijasi planais Greta.

G. Simanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Netikėti atradimai

Pasak G. Simanavičienės, apsigyvenus Ispanijoje teko susidurti ir su  niūresniais šios šalies aspektais. Pavyzdžiui, besaikiu vartojimu ir atsainiu požiūriu į plastiko naudojimą, šiukšlinimą gamtoje ir miestuose.

„Mane nustebino, kad čia vis dar aktuali mačizmo tema, tad Kovo 8-ąją moterys nelaukia gėlių iš vyrų, o renkasi protestuoti gatvėse pasipuošusios violetinės spalvos drabužiais, su plakatais rankose. Taip jos atkreipia dėmesį į opias problemas, susijusias su seksualiniu smurtu ir diskriminacija, – atskleidžia ji. – Kalbant apie šviesius aspektus, nuostabu, kiek augalų čia žydi ištisus metus. Buvau girdėjusi, kad Pietų Ispanijoje trūksta žalumos, vasarą viskas išdegę. Tiesos yra – vasarą žolė tikrai nugelsta, tačiau palmės ir dalis medžių žaliuoja ištisus metus, o žydintys augalai džiugina ir žiemą. Žiemos ir pavasario laikotarpiu galime džiaugtis ypač žaliu kraštovaizdžiu.“

Pašnekovė pripažįsta toli į priekį nežvelgianti. Andalūzija šiuo metu yra tapusi jos ir vyro namais, todėl pora kol kas neketina grįžti į Lietuvą.

„Norėtume pakeliauti už Andalūzijos ribų – po Azijos šalis, JAV, geriau pažinti Maroką, o vėliau gal ir pamatyti daugiau Afrikos žemyno“, – ateities planais dalijasi Greta.

Užėmė šeštą vietą

Į Tarptautinės automobilių sporto federacijos (FIA) pasaulio "Cross-country" taurės varžybų kalendorių įtrauktą Andalūzijos ralį V.Žala su šturmanu Paulo Fiuza užbaigė šeštoje vietoje.

"MINI John Cooper" važiavę lietuvis ir portugalas į priekį praleido tik Nasserą Al-Attiyah (Kataras) ir Matthieu Baumelį (Prancūzija), Carlosą Sainzą ir Lucasą Cruzą (Ispanija), Yazeedą Al-Rajhi (Saudo Arabija) ir Dirką von Zitzewitzą (Vokietija), Eriką van Looną (Nyderlandai) ir Sebastieną Delaunay (Prancūzija) bei Mattiasą Ekströmą ir Emilį Bergkvistą (Švedija).

N.Al-Attiyah ir C.Sainzas yra po tris kartus laimėję legendinį Dakaro ralį.

Lenktynininkams teko įveikti daugiau 1 629 km, iš jų 1 244 km sudarė greičio ruožus. N.Al-Attyah (vairavo visureigį "Toyota Hilux Overdrive") vadovaujamo ekipažo rezultatas – 10 val. 22 min. 49 sek., V.Žalos – 10 val. 58 min. 45 sek.

Andalūzijos ralis – išbandymų poligonas būsimiems Dakaro ralio dalyviams.

Pokyčiai – neišvengiami

V.Žala pripažino, kad šios varžybos buvo kur kas didesnis iššūkis, nei atrodė prieš startą: tikėjosi, kad greičio ruožai bus labiau artimi klasikiniam raliui, tačiau tikrovė – kitokia. Be to, nepavyko išvengti visureigio gedimų.

Atėjo laikas radikaliems sprendimams, kad Dakaro ralyje būtume konkurencingi ne vieną ar du greičio ruožus.

"Buvo gana sunku, nes greičio ruožai – išties sudėtingi: siauri, klastingi, matomumas – ribotas. Tai – kaip aklas ralis, tik čia dar vietomis teko važiuoti įvairiais grioviais, upių brastomis. Kai prie tokių sąlygų pripratau, pradėjau nujausti, ko galima tikėtis", – pasakojo V.Žala.

"Agrorodeo" komandos lenktynininkas teigė Andalūzijos ralio greičio ruožuose padaręs viską, kad rezultatas būtų kuo aukštesnis, tačiau grįžęs į Lietuvą bandys spręsti ir technikos problemą, kad kitąmet galėtų būti dar konkurencingesnis.

Rūpesčiai: „MI­NI John Coo­per“ ge­di­mai truk­dė pa­siek­ti ge­res­nių re­zul­ta­tų. / agrorodeodakar.lt nuotr.

"Žinau, kad reikia pokyčių ir manau, kad atėjo laikas radikaliems sprendimams, kad Dakare būtume konkurencingi ne vieną ar du greičio ruožus, bet visas lenktynes", – tvirtino V.Žala.

Kelialapis į Dakarą

Motociklininkų varžybose jėgas išmėgino Dakaro ralio dalyvio Arūno Gelažninko treniruojamas Modestas Siliūnas.

Bendroje įskaitoje tarp 53 dalyvių M.Siliūnas užėmė 26 vietą, nugalėtojui ispanui Joanui Baredai (10 val. 47 min. 32 sek.) pralaimėjęs 2 val. 34 min. 17 sek.

M.Siliūnas užsitikrino kelialapį į 2022-ųjų Dakaro ralį.

Sėkmė: M.Siliūnas iškovojo kelialapį į 2022 m. Dakaro ralį. agdakar.lt nuotr.

"Reikia trijų trenerių: motociklo, fizinio ir psichologinio parengtumo. Svarbiausia – mokytis iš geriausiųjų, ne iš tų butaforinių, kurie tik kalba, kad yra kažką pasiekę, o iš tų, kurie iš tikrųjų daug pasiekę. Šiame sporte taip pat labai svarbu įtikinti save, nugalėti baimes, iššūkius ir suprasti, kad nėra nieko neįmanomo", – sakė motociklininkas.

Įsivažiavo: V.Žala (dešinėje) su šturmanu P.Fiuza pirmi įveikė ketvirtą Andalūzijos ralio greičio ruožą. / agrorodeodakar.lt nuotr.

Keturračiu motociklu Andalūzijoje lenktyniavęs Laisvydas Kancius savo grupėje tarp šešių dalyvių užėmė ketvirtą vietą.

Antras FIA "Cross-Country" pasaulio taurės etapas numatytas birželio 7–13 d. Kazachstane.