„Šiuo atveju nuo 4240 iki 7040. Kaip žinia, pagal visas analizes ir skaičiavimą, 7 tūkst. atitiktų tą skaičių, kurį būtų galima pakviesti atlikti tarnybą pagal visuotinį, įvardija tai kaip visuotinį šaukimą“, – kalbėjo krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

Kitąmet šauktinių skaičius galėtų didėti iki maždaug 5 tūkst. Palaipsniui ir toliau būtų didinamas, kol pasiektų nustatytą ribą. Dabar tarnauti kviečiami apie 3800 jaunuolių.

„Iš principo, Valstybės gynimo taryba pritarė judėjimui link visuotinio šaukimo“, – teigė Prezidento vyriausiasis patarėjas Kęstutis Budrys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tačiau apklausos pritarimo visuotiniam šaukimui nežada.

„Tokių tikrai ryškių rezultatų, tokių tvirtų, kuriose apklausos parodytų tokią kategorišką nuomonę gal ir nėra buvę“, – nurodė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė.

LRT užsakymu atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa rodo, kad net 7 iš 10 nepritaria, jog visuotinis šaukimas Lietuvoje kuo greičiau turėtų būti įvestas tiek vyrams, tiek moterims.

„Aš nesu tikras, ar visuomenėje yra suprantama, kodėl yra reikalinga ta privalomoji nuolatinė pradinė karo tarnyba“, – teigė atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas.

Tokiam siūlymui labiau nepritaria mažesnių miestų gyventojai, bedarbiai, namų šeimininkės, gyventojai su žemesniu išsilavinimu, besimokantis jaunimas ir ne lietuvių tautybės apklaustieji.

„Manau, kad ne. Manau, kad žmonės turėtų laisvę rinktis vis tiek“, – šnekėjo moteris.

Tiesa, tokiems rezultatams koją pakišti galėjo ir klausimas dėl moterų visuotinio šaukimo, nors politikai dėl to jokių planų kol kas neturi.

„Šiuo atveju mes kalbame apie šaukimą ir reformą, kuri yra numatyta, kalba apie vyrų, jaunuolių nuo 18 metų kvietimą atlikti karinę tarnybą“, – aiškino krašto apsaugos ministras.

Tačiau G. Bagdono teigimu, požiūriui į gynybą įtakos tai neturėtų daryti.

„Čia turi būti absoliučiai depolitizuota, pirmiausia. Turi būti visai nesvarbu, kokios žmogaus pažiūros, lytis ir taip toliau. Kiekvienas turi prisidėti prie tos gynybos. Suomija yra mums artimiausias gražus pavyzdys. Moterų prievole atlikti karinę tarnybą – tai Švedija, tai Norvegija“, – šnekėjo atsargos pulkininkas.

Lietuva šiuo metu kaip įmanydama turėtų demonstruoti savo pasiryžimą gintis. O tokie apklausų rezultatai atvirkščiai – siunčia palankią žinutę V. Putinui.

„Prisiminkime Rusijos karo prieš Ukrainą pačią pradžią. Na, akivaizdu, jau yra įrodyta, kad agresorė šalis tikėjosi, kad ukrainiečių dauguma nesipriešins ir čia bus lengva operacija“, – teigė G. Bagdonas.

Tiesa, šaukimo reforma, net ir neįtraukiant moterų, kelia daug diskusijų.

„Įgyvendinimas priklausys nuo to, kaip Seime bus patvirtinta šaukimo reforma“, – sakė A. Anušauskas.

Pagal ją, tarnauti būtų kviečiami 18-21 metų jaunuoliai, o tarnybos atidėti nebebūtų leidžiama studijuojantiems aukštosiose mokyklose. Be to, atsirastų galimybė rinktis – tarnauti 6 ar 9 mėnesius.

Dėl to reformai kritikos negaili opozicija. O ir politologai sako, kad „parduoti“ tokią idėją prieš pat rinkimus – nebus paprasta.

„Labai aišku, kad 2024 metais tokios temos, kuriose akivaizdu, kad nėra gyventojų pritarimo, sprendimai negalės būti priimti“, – šnekėjo D. Jakniūnaitė.

Opozicija kritikuoja A. Anušauską, esą neaišku iš kokių pinigų bus statomi kariniai miesteliai, o šauktiniai aprūpinami ginkluote ir ekipuote, mat dabartinių resursų padidinus šauktinių skaičių neužteks.

Tačiau krašto apsaugos ministras aiškina, kad artimiausią dešimtmetį didelių investicijų dėl to neprireiks.

Pirkėjams kaina – ne pirmoje vietoje

Palyginus dabartinės apklausos duomenis su atlikta prieš šešerius metus, pirkėjų nuomonės pokyčiai akivaizdūs ir šiek tiek netikėti.

Pasak apklausos rezultatų, pirkėjai į tirtas Klaipėdos turgavietes eina ne dėl pigių prekių ar mažų kainų. Į pirmą vietą, kodėl čia užsuka žmonės, iškeliami tokie kriterijai, kaip patogi vieta, gausus prekių asortimentas, gera kokybė. O pirkinių kaina rūpi vos 6,8 proc. Naujojo turgaus lankytojų ir 4 proc. perkančiųjų Senajame turguje. Pokyčiai matomi ir klausiant pirkėjų, kokių prekių jie pasigenda turgavietėse. Naujojo turgaus lankytojai norėtų daugiau prabangos prekių, geresnės kokybės avalynės ir rūbų, gurmaniškų produktų. O Senojo turgaus pirkėjai pasigenda maitinimo įstaigų, kur galėtų paužkandžiauti, atsigerti gardžios kavos, atsipūsti jaukioje aplinkoje po pasivaikščiojimo turguje.

Į abi turgavietes, pasak apklaustųjų, dažniau pirkėjus priviliotų ilgesnis darbo laikas, renginiai turgaviečių teritorijose, modernesnės vidaus patalpos. Senojo turgaus prekybininkų ir pirkėjų nuomonės vienu klausimu sutapo: didesnė ir nemokama automobilių stovėjimo aikštelė būtų didžiausias privalumas, siekiant pritraukti daugiau pirkėjų. Už tai pasisakė 83,3 proc. pardavėjų ir 26,6 proc. pirkėjų.

Beje, beveik net du trečdaliai Senojo turgaus pirkėjų (64,6 proc.) nurodė, jog visada perka pas tą pardavėją, o Naujajame turguje tokių pirkėjų daugiau nei pusė (51,3 proc.). Tai byloja apie susiformavusią tradiciją: turgavietėse vyksta ne tik prekyba, tai ir bendravimo forma, užsimezgęs ne vienadienis tarpusavio pasitikėjimas.

„Naujojo turgaus“ nuotr.

Pardavėjai – su aukštuoju

Kalbant apie turgaus prekybininkus, pirmiausia į akis krenta, kad daugelis jų kone visą gyvenimą dirba šį darbą, šeimos nariai iš kartos į kartą keičia vieni kitus. Virš 80 proc. visų prekybininkų turgavietėse dirba daugiau nei 10 metų, yra profesijos veteranų, kurie prie prekystalių praleido net 35–37 metus.

Nustebino ir faktas, kad, pavyzdžiui, Senojo turgaus halėje 72,2 proc. prekybininkų turi aukštąjį išsilavinimą, Naujajame turguje tokių pardavėjų – 36 proc.

Akivaizdu, jog dauguma apklaustų Klaipėdos turgaviečių prekybininkų – išsilavinę ir sėkmingi, daugelį metų šią veiklą vykdantys, smulkiojo verslo atstovai, neketinantys keisti prekybos vietos. Apie lojalumą turgavietėms byloja faktas, kad 90 proc. Naujojo turgaus prekybininkų nesvarsto galimybės prekiauti kitose Klaipėdos vietose, Senajame turguje šis rodiklis 81,3 proc.

Apie 90 proc. UAB „Naujasis turgus“ administruojamų turgaviečių pardavėjų yra 45–65 metų moterys.

„Apklausa buvo anoniminė, visi galėjo išsakyti savo norus, pageidavimus. Mums, turgavietės administracijai, labai naudinga žinoti pirkėjų ir prekybininkų lūkesčius. Džiugu, kad daugeliu klausimų mūsų mintys ir norai sutampa. Ši apklausa – tai būtina dialogo forma su mūsų klientais. O išgirsti atsakymai – tvirtas argumentas mūsų valdymo organams, planuojant turgaviečių ateitį Klaipėdoje. Permainų tikrai bus“, – apklausos rezultatus komentavo Viačeslav Karmanov, UAB „Naujasis turgus“ direktorius.

„15min“ užsakymu, dvi tyrimų bendrovės skirtingais metodais atliko atskirus visuomenės nuomonės tyrimus. Gyventojų buvo klausiama, už ką balsuotų antrajame prezidento rinkimų ture, jei į jį patektų G. Nausėda ir I. Šimonytė.

„Rezultatai leidžia prognozuoti, kad susidūrus šiems dviem politikams G. Nausėda antrajame ture surinktų 70 proc. balsų, I. Šimonytė liktų su 30 proc. palaikymo“, – apibendrinęs abiejų apklausų rezultatus rašo portalas.

„I. Šimonytė kiek rimtesnės paramos turi tik Vilniuje ir tarp jaunimo, o visose kitose socialinėse grupėse G. Nausėdos dominavimas nekelia jokių abejonių“, – teigiama publikacijoje.

Tyrimų bendrovės „Vilmorus“ apklausos (atliktos apklausiant 1001 Lietuvos pilnametį gyventoją interviu ir interviu telefonu) duomenimis, už G. Nausėdą antrame ture balsuotų 53,6 proc. respondentų, už I. Šimonytę – 14,3 proc. Likę arba nebalsuotų, arba atsakymo neturėjo.

Tuo metu susumavęs „Norstat LT“ tyrėjų apklausos – internetu apklausus 1 tūkst. 18–74 m. amžiaus gyventojų – rezultatus, portalas rašo, kad esamą prezidentą antrajame 2024 m. rinkimų ture palaikytų 46 proc., premjerę – 28 proc. gyventojų. Panašiai nebalsuotų arba nežinojo.

G. Nausėda 2019 m. Lietuvos prezidentu tapo antrajame ture nurungęs būtent I. Šimonytę – tuomet, nors pirmajame rinkimų etape daugiausia gyventojų balsų sulaukė dabartinė ministrė pirmininkė, antrajame šalies vadovas gavo du trečdalius gyventojų balsų.

Jos duomenimis, kiek daugiau nei trečdalis – 36 proc. – apklaustų suaugusių Lietuvos gyventojų mano, kad Vilniuje reikėtų pastatyti paminklą šiam poetui, ir beveik toks pats respondentų skaičius – 33 proc. – tokio paminklo statybai nei pritaria, nei nepritaria, mano, kad šį klausimą geriau palikti spręsti ateities kartoms.

Tokio paminklo statybai sostinėje nepritaria 18 proc. apklaustųjų, 13 proc. respondentų neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.

Anot LRT portalo, Vilniaus gyventojų nuomonė nedaug skiriasi nuo respondentų atsakymų visoje Lietuvoje, tik sostinėje yra kiek mažiau nepritariančiųjų tokio paminklo statybai (11 proc.) bei daugiau tokių, kurie mano, kad geriau palikti šį klausimą spęsti ateities kartoms (41 proc.).

Bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ apklausą atliko rugpjūčio 24–rugsėjo 5 dienomis. Joje dalyvavo 1016 suaugusių Lietuvos gyventojų, tyrimas vyko 109 atrankos taškuose.

Lietuvos rašytojų sąjungos iniciatyva pastatyti paminklą J. Marcinkevičiui rašytojo vardo skvere Vilniaus senamiestyje atnaujino diskusiją dėl poeto asmenybės.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad sostinės savivaldybė nesiims spręsti dėl leidimo šiam įamžinimui, kol visuomenėje nebus sutarimo.

Siekį priimti J. Marcinkevičiaus paminklą yra išsakiusios kelios savivaldybės, tarp jų – Širvintų rajono bei Druskininkų.

Taip pat rugpjūčio pradžioje visuomenininkai pradėjo rinkti lėšas naujam poeto įamžinimo projektui, kuriam vieta dar neparinkta.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Jos duomenimis, 20 proc. Lietuvos gyventojų tiki tuo, kad Lietuvos katalikų bažnyčia pati gali išsiaiškinti galimus pedofilijos atvejus šioje institucijoje. Dauguma apklaustųjų (69 proc.) nurodė tuo netikintys, nes bažnyčia tokius atvejus yra linkusi dangstyti.

Kas dešimtas gyventojas neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.

Kad Lietuvos katalikų bažnyčia pajėgi pati išsiaiškinti galimus pedofilijos atvejus, kiek labiau už kitus tiki moterys, vyresni nei 50 metų žmonės, pensininkai, dešiniųjų pažiūrų respondentai.

Bažnyčios gebėjimu pačiai išsiaiškinti galimus pedofilijos atvejus dažniau netiki vyrai, 30–49 metų žmonės, rajonų centrų ir mažesnių miestų gyventojai, respondentai su aukštesniu nei vidurinis išsilavinimu, kairiųjų pažiūrų respondentai.

Apklausa taip pat rodo, kad pasitikintys bažnyčia labiau pasitiki jos sugebėjimu išsiaiškinti galimus pedofilijos atvejus šioje institucijoje (29 proc. tuo tiki ir 60 proc. netiki), nei tie, kurie nepasitiki bažnyčia (9 proc. tuo tiki ir 84 proc. netiki).

Didžiausią įtaką gyventojų atsakymams turėjo lankymosi bažnyčioje dažnumas – daugiau nei pusė tų, kurie į bažnyčią ateina kartą per savaitę ar dažniau, nurodė tikintys šios institucijos gebėjimu pačiai išsiaiškinti tokius atvejus (56 proc. tuo tiki ir 32 proc. netiki).

Tokių atvejų išaiškinimu tiki ir trečdalis besilankančių nors kartą per mėnesį (35 proc. tuo tiki ir 54 proc. netiki). Tarp tų, kurie lankosi tik kelis kartus per metus (15 proc. tuo tiki ir 74 proc. netiki) ar niekada nesilanko (4 proc. tuo tiki ir 85 proc. netiki) absoliuti dauguma netiki tuo, nes mano, kad bažnyčia tokius atvejus linkusi dangstyti.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą LRT užsakymu rugpjūčio 24 – rugsėjo 5 dienomis atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“. Tyrimo metu apklausta 1016 Lietuvos gyventojų, rezultatų paklaida neviršija 3,1 procentinio punkto.

Juos iškviesti į teismą ir apklausti kaip liudytojus per posėdį prašė riaušių byloje kaltinamas Antanas Kandrotas.

„Šioje proceso stadijoje jis (prašymas – BNS) atmestinas, įrodymų tyrimo dar nepradėjome. Tačiau iš kaltinamųjų, be abejo, neatimama galimybė teikti šį prašymą vėliau“, – sakė teisėjas Jeugenijušas Jaglinskis.

„Norim iškviesti Renatą Požėlą ir Agnę Bilotaitę, jau prokuroro prašiau. R. Požėla žiniasklaidai pasakė, kad riaušių nebuvo, tai mes nesuprantam, kuo kaltinami esam. R. Pocių generolą irgi – jis turi daug vertingos informacijos, apklaustas byloje nebuvo“, – teismui trečiadienį sakė A. Kandrotas.

Iš kaltinamųjų, be abejo, neatimama galimybė teikti šį prašymą vėliau.

Prokurorai šiam prašymui pritarė, tačiau jie taip pat pageidavo, kad kaip liudytojai būtų apklausti buvę Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovai – buvęs viršininkas Saulius Gagas ir jo pavaduotojas Mindaugas Stravinskas.

„Jie gal įneštų aiškumo“, – sakė prokuroras Remigijus Matevičius.

Teismas netenkino ir prokurorų prašymo, nes, pasak teismo, įrodymų tyrimas dar nepradėtas.

„Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl riaušių (pagal Baudžiamojo kodekso 283 straipsnį) ir kitų tyrimo metu išaiškėjusių nusikalstamų veikų. Riaušes malšinusių tarnybų veikimas nebuvo šio tyrimo objektas“, – BNS anksčiau yra sakęs tyrimui vadovavęs Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Romualdas Betingis, paklaustas, kodėl nebuvo apklausti policijos ir VST vadovai.

Buvęs VST vadas R. Pocius anksčiau kaltino ministrę A. Bilotaitę nekompetencija, neryžtingumu nesiimant veiksmų, jog dėl neramumų prie Seimo būtų paskelbtas planas „Vėtra“, taip pat tvirtino, kad su juo buvo susidorota.

Po šių pareiškimų Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad buvęs VST vadas taip bando pridengti savo melagingą informacijos teikimą, nebuvimą darbo vietoje ir nepasiekiamumą.

A. Bilotaitė generolo teiginius vadino „liguistais kliedesiais“. Ministrė pareiškė, kad plano „Vėtra“ malšinant masinius neramumus ateityje planuojama atsisakyti kaip sovietinės atgyvenos. Tuo metu policijos generalinis komisaras Renatas Požėla sako, kad Viešojo saugumo pasitelkimo per 2021 metų rugpjūtį prie Seimo kilusias riaušes raštiškas neįforminimas buvo policijos ir jo kaip įstaigos vadovo klaida.

Prie teismo – policijos ir greitosios automobiliai

Po pietų tęsiant posėdį teismas išklausė anksčiau iš teismo salės pasišalinusių kaltinamųjų prašymų. Po ryte įvykusio pasišalinimo, popiet nemaža dalis kaltinamųjų grįžo į teismo salę.

Vienas kaltinamųjų pareiškė, kad salėje nemato „pagrindinių nusikaltėlių“ – kas davė nurodymus ir įsakymus pulti, provokuoti, purkšti ašarinėmis dujomis susirinkusius prie Seimo dujomis.

Vykstant riaušių bylos posėdžiui, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo pastato Laisvės prospekte stovėjo keli policijos automobiliai, taip pat greitosios pagalbos mašina. Teismo salėje ir pastato prieigose tvarką prižiūri policijos pareigūnai. Kai kurie kaltinamieji skundėsi tvankumu teismo salėje, jie prašė medikų pagalbos, prašė teismo salėje dalinti vandenį.

Kai kurie pasišalinusieji teismui vėliau pateikė greitosios medikų padarytas kardiogramas ir prašė pridėti jas prie bylos. Jos pridėtos prie kitų bylos dokumentų.

Kai kurie advokatai teigė, kad jų klientams sušlubavo sveikata dėl oro trūkumo salėje, todėl prašo netaikyti atsakomybė už pasišalinimą iš salės.

Teisėjams nesutikus nušalinti anksčiau dėl neblaivumo vairuojant sustabdytą teisėją Mindaugą Striauką, kaltinamieji pasiūlė prieš posėdį tikrinti visų proceso dalyvių blaivumą, taip pat ir minėto teisėjo.

„Dėl blaivumo visų proceso dalyvių ir M. Striauko – šios procedūros nenumato joks įstatymas įsivaizduokit, kiek užimtų procedūra. Jeigu manote, kad kas neblaivus, gali kreipti su prašymu dėl blaivumo patikrinimo“, – sakė teisėjas J. Jaglinskis.

Kaltinamoji Astra Genovaitė Astrauskaitė prašė ją byloje apklausti paskutiniąją.

„Aš organizavau taikų mitingą“, – sakė ji. Moteriai taip pat pareikšti kaltinimai dėl viešų raginimų smurtu pažeisti suverenitetą. A. G. Astrauskaitė piktinosi, kad prokuratūra prie riaušių bylos prijungė šią jos bylą.

Apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pedagogės ir buvusios kandidatės A. G. Astrauskaitės atžvilgiu dėl per mitingą išsakytų raginimų pažeisti valstybės suverenitetą prokuratūra skelbė 2021 metų spalį.

„Mano kalba buvo prie V. Kudirkos paminklo, ji visai nesusijusi su riaušių byla. Su riaušių byla nieko bendra, suplakė į riaušių bylą“, – piktinosi kaltinamoji. Ji sakė, kad riaušes ir jos pasisakymą skiria keli mėnesiai.

Keli kaltinamieji byloje byloje galės dalyvauti nuotoliniu būdu, nes du dirba užsienyje, kitas yra vilkiko vairuotojas. Nuotoliniu būdu galės jungtis ir vienas kaltinamųjų – Pravieniškių kalėjime bausmę už kitus nusikaltimus atliekantis vyras teismui pasiskundė, kad dėl riaušių bylos posėdžių lieka be pietų, turi tenkintis tik sausu daviniu.

Teismui riaušių byloje yra perduoti 87 asmenys.

Šioje byloje per ikiteisminį tyrimą byloje buvo apklausta 317 liudytojų, tarp jų – 40 Seimo narių, 27 asmenys pripažinti nukentėjusiais, daugiausiai – policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai.

Bendra fizinių asmenų ir institucijų ieškinių suma siekiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo siekia beveik 120 tūkst. eurų.

Riaušės prie parlamento rūmų Vilniuje kilo 2021 metų rugpjūčio 10-osios vakarą po mitingo prieš Vyriausybės ribojimus, skirtus imuniteto nuo koronaviruso neturintiems ir nesitestuojantiems žmonėms.

Pasibaigus Seimo posėdžiui dalis protestuotojų užtvėrė išėjimus iš parlamento rūmų bei išvažiavimą iš vidinio kiemo. Prieš protestuotojus policija panaudojo ašarines dujas, šie savo ruožtu mėtė į pareigūnus akmenis.

Policija pažymi, kad organizuoto mitingo metu ir po jo grupė asmenų „organizavo ir išprovokavo žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip pažeisti viešąją tvarką“, riaušių metu asmenys tai ir darė, panaudojo sprogmenis bei pasipriešino policijos bei Viešojo saugumo tarnybos pareigūnams.

Tiek buvusio premjero Boyko Borisovo (Boiko Borisovo) konservatorių GERB partija, tiek reformisto Kirilo Petkovo vadovaujama liberalų koalicija greičiausiai surinko maždaug po 25–26 proc. balsų, o jei šie rezultatai pasitvirtins, gali prasidėti naujas politinio netikrumo laikotarpis.

Tie žmonės, kurie mano, kad prie rusų buvo geriau, tiki sąmokslo teorijomis, kurios ypač pastaraisiais metais skaldė ir vis dar tebeskaldo visuomenę. Apie tai ir kokios gi tos sąmokslo teorijos, LNK reportaže kalbėjo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė, sociologė Ainė Ramonaitė.

– Trečdalis tikinčiųjų sąmokslo teorijomis – ar tai didelis skaičius?

– Atrodo, didelis, bet jeigu lyginsime su kitomis šalimis, tarkim, postkomunistinėmis, arba Amerika, tai tas skaičius yra gana normalus, įprastas. O jeigu lyginsime su Vakarų Europos šalimis, tai pas mus šiek tiek daugiau tų tikinčiųjų sąmokslo teorijomis.

– Kokios būtent yra tos sąmokslo teorijos?

– Jų yra labai daug ir įvairių, pavyzdžiui, susijusių su COVID-19 pandemija. Yra labai keistų visokių teorijų, bet jos pas mus nepopuliarios, nepaplitusios, pavyzdžiui, dėl 5G ryšio. Lietuvoje daugiau palaikymo sulaukia tos teorijos, kurios sako, kad pandemija yra susijusi su globaliomis pastangomis visus suskiepyti. Arba kad vyriausybė stengiasi padidinti mirusiųjų nuo COVID-19 pandemijos skaičių. Viena iš tokių populiarių teorijų, kad ši pandemija buvo sukurta dirbtinai, kažkur laboratorijose, kad tai sąmoningai sukurtas dalykas.

Pastebėjome įdomų faktą, kad labiau sąmokslo teorijomis tiki tie, kurie ilgisi sovietmečio.

– Jūsų atlikta apklausa atskleidė, kad dažniausiai tie žmonės, kurie tiki net ir labai radikaliomis, sunkiai suvokiamomis teorijomis,  yra tie patys, kurie Lietuvoje ilgisi sovietmečio. Kokie tai žmonės?

– Na, gal aš taip nedramatizuočiau, kad tiki neįtikinamomis teorijomis, nes iš tikrųjų tokių žmonių, kurie tikėtų daugeliu, net tarpusavyje nesusijusiomis teorijomis,  Lietuvoje nėra daug – tik apie –5–6 proc. Bet yra žmonių, kurie tiki viena ar dviem sąmokslo teorijomis, kurios  galbūt visai nėra  tokios neįtikinamos. Kai kurios iš jų gal net ir nėra neteisingos. Pastebėjome įdomų faktą, kad labiau sąmokslo teorijomis tiki tie, kurie ilgisi sovietmečio. Bet vėlgi tas ilgėjimasis nebūtinai reiškia, kad galbūt jie norėtų sugrįžti į praeitį, atkurti Sovietų Sąjungą ar pan. Nereikėtų taip mąstyti. Mūsų užduodamas klausimas, ar jūs manote, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau nei dabar Lietuvoje, jis atspindi tam tikrą ilgesį, bet tuo pačiu – ir dabarties kritiką. Manau, kad ta kritika dabarčiai yra pagrindinis dalykas, kuris skiria tuos žmones, kurie galbūt nepasitiki dabartiniu režimu, dabartine valstybe. Ir, sakyčiau, nepasitiki tuo viešuoju elito kalbėjimu tiek apie dabartį, tarkim, apie COVID-19 pandemiją, tiek apie praeitį, pavyzdžiui, apie transformaciją, kuri įvyko po 1990-ųjų ir turėjo skaudžių pasekmių.

– Jūs sakote,  kad visos šalys, kurios tapo nepriklausomomis, kartu patyrė ir tokią kolektyvinę traumą. Ir niekas nekalbėjo apie tai per pastaruosius kelis dešimtmečius. Tiesiog daugelis kalbėjosi apie tai virtuvėse. Ir dabar, kadangi elitas, politikai apie tai nekalba, žmonės galvoja, kad esminės problemų priežastys slypi kažkur kitur. Politikai vis dar nekalba apie skausmus, kuriuos žmonės patiria. Ar teisingai suprantu?

–   Taip, iš tikrųjų ta transformacija, kuri įvyko po 1990-ųjų, tai nebuvo vien nepriklausomybės atkūrimas. Dėl to niekas nesiginčija, priešingai, tuo labai džiaugiasi. Buvo kiti labai skaudūs procesai, sakykim, ekonomikos restruktūrizavimas. Beje, Vakaruose irgi vyko tokia postindustrinė revoliucija, bet tai vyko lėtai. Ir dabar mes matome pasekmes – kad ir balsavimas už Donaldą Trumpą iš dalies yra pasekmė tos globalizacijos ir ekonominio persitvarkymo. O pas mus tai vyko labai greitai ir pasekmės buvo pakankamai dramatiškos. Bet mes linkę tai nutylėti, nes atrodo, kad mūsų nepriklausomybė, grįžimas į Europą yra nepalyginamai svarbiau. Vis dėlto žmonėms reikėjo gyventi, išgyventi ir to skausmo tikrai daug yra. Ir darydami kokybinius interviu mes dažnai girdime, kad iki šiol tos nuoskaudos labai gilios, bet viešumoje garsiai apie tai nekalbama, tarsi to ir nebuvo.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Tie žmonės, kurie ilgisi sovietmečio, nebūtinai nėra Lietuvos patriotai?

– Kaip tik dalis jų yra patriotai, nelygu kaip vertinsime tą patriotiškumą. Net ir Sovietų Sąjungos sudėtyje esant Lietuva iš tikrųjų buvo tokia išskirtinė šalis, dažnai laikoma kaip Vakarų šalis. Žmonės ir tuo metu jautė patriotizmą, džiaugėsi  nepriklausomybe, bet tiesiog nesitikėjo, kad tai atneš tokias sunkias socialines pasekmes. Ir  galbūt jaučiasi įskaudinti, kad tokia socialinė auka kaip ir nėra įvertinta. Ir dažnai yra pasišaipoma, kad jei nesusitvarkėte, jei nežinojote, ką daryti, kai sugriuvo jūsų gamyklos ar kolūkiai, tai čia jūsų problema. Bet iš tikrųjų tai buvo didelė problema, kurią patyrė visos postkomunistinės šalys. Tad negalima  suvesti visko kaip į kažkokio žmogaus nesugebėjimą prisitaikyti prie naujų sąlygų.

– Ką turėtų žinoti politikai, žiniasklaida?

– Manau, reikia daugiau empatijos, supratimo ir tokio atviro kalbėjimosi, o ne bandymo užmaskuoti sudėtingas problemas. Reikėtų daugiau to realaus bandymo spręsti jas,  nes mes turime įsisenėjusių problemų, tokių kaip regioninės politikos nebuvimas. Ir niekas į tai nekreipia dėmesio, o žmonės jaučia, kad yra palikti likimo valiai ir niekam tai nerūpi. Svarbu, kad politikams realiai rūpėtų paprasti, Lietuvoje gyvenantys žmonės.

– Ar šitas pesimizmas yra išskirtinis?

– Jis nėra išskirtinis, nes pastaruoju metu bent jau keletą mėnesių žmonių vertinimai buvo panašūs – 86-89 proc. Dabar – 90 proc.. Prieš metus buvo irgi panašiai. Dar blogesnis vertinimas buvo per 2008 – 2009 m. krizę. Ne pirmas kartas, ne pirmas toks „pabangavimas“. Tik tiek, kad šiuo metu mes turbūt per 30 metų pirmą kartą turime tokią situaciją, kad yra ne viena krizė (tik finansinė), bet susiduriame bent jau trimis: vis dar sveikatos (pandemijos) sektoriaus, karas ir kainos (energetika ir netikrumas dėl ateities). Krūva faktorių, kurie neleidžia šypsotis.

– Devyni iš dešimties yra pesimistai. Kiek įprastai sveikoje visuomenėje to pesimizmo turėtų būti?

– Priklauso nuo šalies, politinės situacijos ir nuo tų veiksnių, kurie daro įtaką. Sakykim, Ukrainoje šiuo metu tai, kad šalis krypsta į gerąją pusę, mano daugiau kaip septyni iš dešimties. Nes tai yra tikėjimas pergale, kiti veiksniai. Nors situacija visomis prasmėmis yra žymiai sunkesnė bei blogesnė nei pas mus. Lietuvoje dabar kalbama apie tai, kad žmonės sunerimę ir jaučia pasekmes dėl bazinių, pirminių poreikių: saugumas, būstas, maistas ir jo kainos. Netikrumas – dėl bazinių poreikių. Jei situacija su šita gyvenimo dalimi yra nuspėjama ar kiek geresnė, tuomet daugiau nei pusė žmonių mano, kad kryptis yra teisinga. Taip buvo prieš dvejus metus Lietuvoje.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar tai jau yra ekonominė krizė? Ar ekonomika taip pat turi savo optimizmą, pesimizmą, mąstymą? Ar žmonių nuotaikos ir pesimizmas daro įtaką tam, ką matysime ateityje – visam ekonomikos varikliui?

 Mes elgiamės pagal tai, kaip matome pasaulį.

– Žinoma, daro. Mes elgiamės pagal tai, kaip matome pasaulį. Nebūtinai esame objektyviais skaičiais teisūs. Ir jūs ir aš manome, kad prekės brangsta. Kartais su ekonomistais ginčijamės, jie sako, kad žmonių suvokimas apie tai, kad kainos pakilo daugiau negu trečdaliu, yra neteisingas, nes skaičiai rodo, kad pakilo ketvirtadaliu. Koks skirtumas žmogui, ką rodo statistikos skaičiai? Jis jaučia taip ir pagal savo pojūtį ir elgiasi. Ekonomikoje socialinės psichologijos veiksnys tikrai ne paskutinės svarbos. Jeigu aš manysiu, kad viskas brangs ir ateityje bus dar sunkiau pragyventi ir nuspręsiu taupyti ir kažko nepirksiu, tai gamintojas negalės parduoti. Mažės gamyba, kils kainos ir t.t. – ratas užsisuka. Taip kad elgesys, baimės, nerimas provokuoja ir krizes.

– Politikai visur yra vienodi. Visais laikais ir visuomet sakys, kad ne jie yra kalti, ne jie atsakingi – aplinkybės yra kaltos. Bet tie žmones, kuriuos jūs apklausėte, ką jie laiko atsakingais už šią situaciją?

Požiūris į dabartinius politikus dažnai labai neigiamas, nes pastarieji bando sakyti, kad dėl kai kurių energetinių dalykų kalta buvusi vyriausybė.

– Mes apklausiame Lietuvos gyventojų „modelį“, kitaip sakant – darant kraujo tyrimą neišsiurbiama penki litrai kraujo, ima lašą. Tai tas lašas, modelis savo požymiais atitinka Lietuvos gyventojų sudėtį pagal amžių, lytį, gyvenamąją vietą. Tai mikromodelis. Jie ne tiek kalba, kas kaltas dėl tų krizių šiuo laiku, bet jie kalba apie tai, kas atsakingas, kad jos būtų sprendžiamos. Jiems mažiau svarbi praeitis (kas, ko pridarė), daugiau svarbu, kaip dabartiniai politikai (ne)sugeba tvarkytis su tomis krizėmis. Dėl to visas požiūris į dabartinius politikus dažnai labai neigiamas, nes pastarieji bando sakyti, kad dėl kai kurių energetinių dalykų kalta buvusi Vyriausybė arba dar ankstesnės. Žmogui yra svarbu, kad tas, už ką jis balsavo arba nebalsavo, kas užima ministro postą, išspręstų problemas.

– Jūs taip pat matote, kaip situaciją vertina už dabartines valdančiąsias partijas balsavę žmonės (liberalus, Laisvės partiją, konservatorius), jie taip pat yra pesimistai?

– Jie taip pat yra pesimistai. Tik mažesni nei opozicinių partijų rėmėjai. Jei valdančiųjų partijų šalininkų maždaug septyni iš dešimt mano, kad kryptis neteisinga, tai opozicinių – 95-100 proc. Skaičiai truputį skiriasi, bet pati nuotaika nėra gera nei ten, nei ten. Tik galbūt formuojančiųjų partijų yra šiek tiek jaunesnis elektoratas. Jiems truputį lengviau ir su tomis krizėmis, ir jie mažiau reaguoja negu socialdemokratų, valstiečių rinkėjai, kurie dažnai yra vyresni, turi mažesnes pajamas. Jiems dar sunkiau gyventi šitoje krizėje.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie sako, kad gal tai situacija nebūtų tokia tragiška, jei žmonių klaustumėte daug platesnių klausimų, ne tik „taip“ arba „ne“?

– Mūsų „Barometro“ klausimyną sudaro maždaug 60-70 klausimų, tai nėra tas vienas klausimas. Tiesiog dažniausiai jeigu jis paskelbiamas, tai ir politologai, ir ekspertai būtent tą vieną klausimą ir komentuoja, toks „juoda-balta“. O mes jį analizuojame atsižvelgdami ir į kitus žmonių atsakymus apie tai ar ekonominė padėtis šalyje gerėja ar blogėja. Kaip žmonės jaučia, ar jų šeimoje pajamų daugiau/mažiau? Jaučia jie augančias kainas ar ne? Ar vyriausybė skiria pakankamai dėmesio Lietuvos žmonių problemoms, ne tik tarptautiniams klausimams? Visą šitą klausimų kupetą analizuojame ir tada galime paaiškinti, kodėl žmonės mano, kad šalis rieda ne ten, kur jie norėtų.

– Ar yra šviesa tunelio gale? Juk pesimizmas svyruoja bangomis?

– Pesimizmas svyruoja. Kitas dalykas – būtent tokios nuotaikos daro įtaką ir rinkimų rezultatams. Turėsime savivaldos rinkimus. Žinoma, tai atsilieps. Tada gyventojai sudės dideles viltis į naujus kandidatus arba savo naujai pasirenkamas partijas, po pusės metų nusvils. Vėl bus pesimistiški. Ir vėl ratas bus užsisukęs. Kitaip sakant, didelių naujienų čia nėra. Kol emociniai dalykai nepavirsta destruktyviais veiksmais, didelės problemos nėra. Bet yra galbūt viena problema, kurią jau dabar matome – kaip tik praeitą savaitę buvo (skelbti) skaičiai apie vėl didėjančią emigraciją. Dažnai lietuviai renkasi problemos šalyje sprendimus ir ekonominius, ir saugumo klausimus, susipakuodami lagaminus.

Apklausų duomenimis, E. Macrono centro ir centro kairiųjų partijų koalicija „Kartu“ (Ensemble) turbūt gaus 200-260 mandatų – mažiau nei reikia daugumai Nacionalinėje asamblėjoje, tai yra 289 vietų.

Kairiųjų partijų aljansas NUPES veikiausiai užims 149-200 vietų, o Marine Le Pen (Marin Le Pen) vadovaujami kraštutiniai dešinieji – 60-102 vietas žemuosiuose parlamento rūmuose.

Nesurinkus daugumos, E. Macronas būtų priverstas sudaryti sudėtingas partnerystės sutartis su dešiniosiomis partijomis. Labiausiai tikėtinas variantas būtų aljansas su Respublikonais (LR) – tradicine Prancūzijos dešiniųjų partija, galinčia laimėti 40-80 vietų.

Kita vertus, atrodo, kad prezidento košmariškas scenarijus – NUPES daugumos laimėjimas – neišsipildys.

Pastarąjį kartą Prancūzija turėjo prezidentą ir ministrą pirmininką iš skirtingų partijų prieš 20 metų, kai dešiniųjų pažiūrų Jacques'ui Chiracui (Žakui Širakui) teko dirbti su socialistų dominuojamu parlamentu, vadovaujant premjerui Lioneliui Jospinui (Lioneliui Žospenui).