Paslaptinga plokštelė rasta prieš dvidešimt metų, tyrinėjant Vilniaus pilių teritoriją. Senojo arsenalo kieme, ten kur dabar yra keltuvo į Pilies kalną žemutinė aikštelė, tarp vienų ankstyviausių Žemutinės pilies teritorijoje buvusių medinių pastatų, archeologai metalo detektoriumi aptiko, kad žemėje glūdi metalas. Tyrėjai tikėjosi rasti kokį lobį ar paprasčiausią kirvuką ir labai nustebo, kai tas didelis daiktas pasirodė esanti stačiakampio formos metalo juosta.

19 cm ilgio, 4 cm pločio ir beveik 0,5 cm storio metalo juostelė buvo prikalta prie medinio pagrindo. Nuvalę žemes, archeologai pastebėjo keistus simbolius, todėl iškart radinį perdavė restauratoriams. Šie, atsargiai pašalinę apnašas nuo paviršių, išvydo keistus užrašus. Nieko panašaus iki to laiko archeologai Lietuvoje nebuvo aptikę.

Paslaptinga plokštele, kuri eksponuojama Valdovų rūmų muziejaus Archeologijos ekspozicijoje, susidomėjo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio tyrėjai. Bandyta išsiaiškinti, kas ten gali būti užrašyta: gal vis dėlto lietuviai nuo seno turėjo savo raštą ir tai yra pirmasis tokio galimo rašto pėdsakas? Senojo lietuviško rašto, jeigu tokio būta, pavyzdžių iki šiol nebuvo aptikta. Mokslininkai užsidegę ieškojo analogų ar panašių simbolių – gilinantis paslapčių daugėjo, tačiau tapo aišku, kad tai tikrai nėra atsitiktinai išbraižyti ženklai.

Valdovų rūmų muziejaus nuotr.

„Bandėme rasti loginį tų ženklų išaiškinimą: lentelės šonuose pradžia ir pabaiga pažymėta kryžiais, tarsi ženklintų teksto pradžią ir pabaigą. Tekstas aiškiai sudarytas iš kelių eilučių. Viršutinėje eilutėje tarsi būtų rašyta dviem būdais – ženklais ir raidėmis, o apačioje yra dar kelios eilutės su įvairiais įrašais, – sako G. Striška. – Tuo metu manėme, kad galbūt dalis menamo teksto parašyta senovės graikų kalba. Kalbininkų padedami įžvelgėme, kad tą dalį galima išversti kaip Algirdos Basileus – tai yra „Algirdo karaliaus“. Tačiau tos raidės tik panašios į graikiškas, gali būti, kad jas raižęs žmogus kažką praleido ar sujungė kelias raides į vieną, todėl iššifruoti įrašą pasirodė ne taip paprasta.“

Pasak archeologo, neradę atsakymų, mokslininkai nustojo spėlioti ir šį darbą paliko ateičiai. O gal atsiras lankytojų, kurie pagaliau įrašą perskaitys?

Ant švino plokštelės galimai minimas Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas Lietuvą valdė nuo 1345 iki 1377 metų. Basileus, pasak G. Striškos, – Bizantijos imperatoriaus įvardijimas, tačiau Algirdas neturėjo imperatoriaus titulo. Vėliau paaiškėjo, kad 1370 m. Algirdas Konstantinopolio patriarchui rašytame laiške save titulavo basileus! Tuo Algirdas norėjo parodyti, kad yra suverenus valdovas, prilygstantis Bizantijos imperatoriui.

„Tad ir toks užrašas ant lentelės – visiškai tikėtinas. Tačiau nedidelė plokštelė slepia ir daugiau paslapčių – pradėjus restauruoti radinį, pasirodė, kad antroje jos pusėje taip pat yra išlikęs įrašas (!). Jo pradžią ir pabaigą taip pat žymi kryžiai, viršutinė eilutė – su ženklais ir rašmenimis, o trijose apatinės eilutės vietose yra įrašai“, – tęsia pasakojimą G. Striška.

Archeologo teigimu, keli žodžiai primena vardą ir pavardę. Koks tas vardas galėjo būti? Antrosios plokštelės pusės kairėje, apačioje, matomas geriau išlikęs dviejų eilučių įrašas, kur įrėžtos raidės gali būti skaitomos kaip Marem Byoyb. Šalia (lentelės centre ir dešiniau) panašiai buvo įrėžti ir dar keli įrašai, galbūt kiti asmenvardžiai. Gal tai metale išraižyti prekybinės sutarties dalyvių parašai? Gal čia patvirtinta, kad susiderėta dėl prekės? O gal tai Algirdui ar kitam valdovui siųstos brangios dovanos etiketė? Jeigu tokia versija pasitvirtintų, pasak archeologo, turėtume vieną pirmųjų prekybininkų įvardijimą Lietuvoje.

Valdovų rūmų muziejaus nuotr.

Neįprasta ir tai, kad švininė plokštė buvo prikalta prie medinio pagrindo, kuris yra vos 4 mm storio. Atrodo, kad pagrindo dalis buvo didesnė, tačiau mediena išliko tik prie medį užkonservavusios metalo plokštės. Todėl archeologai negali atsakyti, prie kokio objekto švininė plokštelė buvo pritvirtinta. Medinės dėžės, skrynios ar baldai buvo gaminami iš storesnės medienos. „Neduoda ramybės ir tas medinio pagrindo „plonumas“ – sako G. Striška, – greičiausiai tai buvo kažkoks nelabai didelis, dekoratyvus objektas. Gal skrynutė?“

Valdovų rūmų muziejaus mokslininkų teigimu, paslaptingą užrašą tikriausiai rašė keli žmonės. Viršuje – kruopščiai įrėžti simboliai ir didžiosios raidės, apačioje – lyg minkštame metale ranka išraižytos mažesnės ir kiek kitokios išvaizdos raidės. Gali būti, kad įrašai plokštelėje įrėžti keliomis kalbomis ir tai apsunkina lentelės perskaitymą. Ar taip galėjo atrodyti pirmasis lietuvių kalbos raštas? Archeologas šia versija nėra linkęs tikėti, bet mano, kad reikia tęsti tyrimus, ir raktas, padėsiantis įminti plokštelės įrašo mįslę, bus atrastas.

Mokslininkai kviečia ir lankytojus, turinčius žinių bei idėjų, kaip reikėtų perskaityti šį XIII–XIV a. tekstą, skelbti savo versijas. Gal kam nors pagaliau pavyks įminti painią mįslę.

Vienas iš Pompėjoje kasinėjimams vadovaujančių archeologų Alessandro Russo teigė, kad didžioji atradimų dalis teks ateities kartoms.

Šiuo metu esą susiduriama su problemomis, kaip išsaugoti tai, kas jau surasta.

Naujausi kasinėjimai vyksta Pompėjos miesto sektoriuje, kuris pastarąjį kartą buvo tyrinėtas XIX a. pabaigoje.

Tuo metu archeologai atvėrė vieną pagrindinių Pompėjos gatvių, namų fasadus, bet toliau nesigilino.

Tyrinėjamas kvartalas apima 3 tūkst. kvadratinių metrų teritoriją.

Mokslininkas Gennaro Iovino tvirtino, kad kiekvienas kambarys kiekviename name turi savo mikroistoriją didingoje Pompėjos istorijoje.

Archeologai atrado prieškambarį su skyle stoge, kur liūtų figūrėlės nukreipia lietaus vandenį į fontaną, esantį šalia statulos.

Aptikta ir tvarkingai sukrauta stogo čerpių krūva, kurios statybininkai nesuspėjo užkloti.

Atkastas, spėjama, buvęs komercinis pastatas, kuriame buvo įrengta milžiniška krosnis, joje per dieną galėjo būti iškepama iki 100 kepalų duonos.

Tikėtina, kad tai galbūt buvo didmenininko kepykla, kurio produkcija buvo platinama greitojo maisto užkandinėms, mat Pompėja jomis kaip tik garsėjo.

Beje, Pompėjoje jau yra rasta apie 50 kepyklų.

Archeologai tikisi, kad būsimieji jų kolegos ateityje, naudodamiesi naujesnėmis technologijomis, atvers dar daugiau šio legendinio, po ugnikalnio pelenais palaidoto miesto paslapčių.

Didžiulėje senovės Egipto sostinės Memfio kapavietėje, įtrauktoje į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, yra keliolika piramidžių, gyvūnų kapų ir senų krikščionių koptų vienuolynų.

Archeologas Zahi Hawassas (Zahis Havasas), buvęs Egipto senienų ministras, kasinėjimų vietoje žurnalistams pranešė apie naujausią radinį, datuojamą penktąja ir šeštąja dinastijomis (maždaug 25–22 amžiais pr. Kr).

Didžiausias kapas, „dekoruotas kasdienio gyvenimo scenomis“, priklausė žyniui, kontrolieriui ir kilmingųjų prievaizdui Khnumdjedefui (Chnumdžedefui), sakė Z. Hawassas.

Jis rastas Uno, paskutiniojo penktosios dinastijos faraono, valdžiusio maždaug prieš 4 300 metų, piramidžių komplekse.

Kita kapavietė priklausė Meri (Meriui), kuris, pasak Z. Hawasso, buvo faraono paskirtas „paslapčių saugotojas“, t. y. aukštas rūmų pareigūnas, turėjęs dvasininko titulą, suteikiantį galią ir įgaliojimus atlikti specialius religinius ritualus.

Trečioji kapavietė priklausė faraono Pepio I piramidžių komplekso žyniui, o ketvirtoji – teisėjui ir rašytojui, vardu Fetekas, pridūrė Z. Hawassas.

Egipto aukščiausiosios senienų tarybos vadovas Mostafa Waziri (Mostafa Vaziris) žurnalistams sakė, kad Feteko kapavietėje buvo „didžiausių kada nors šioje vietovėje rastų statulų“ kolekcija.

15 metrų šachtoje ekspedicija taip pat rado didelį kalkakmenio sarkofagą, kuris liko užantspauduotas „taip, kaip senovės egiptiečiai jį paliko prieš 4 300 metų“, sakė Z. Hawassas.

Pasak Z. Hawasso, kuris apibūdino mumiją kaip vieną seniausių ir geriausiai išlikusių kada nors šalyje rastų ne karališkųjų asmenų mumijų, sakė, kad ji priklausė vyrui, vardu Hekashepesas (Hekašepesas).

Pastaraisiais metais Egipte aptikta daug svarbių archeologinių radinių.

Kritikai teigia, kad per gausybę kasinėjimų pirmenybė teikiama ne moksliniams tyrimams, o radiniams, kuriais siekiama pritraukti žiniasklaidos dėmesį.

Tačiau šie atradimai buvo pagrindinė Egipto pastangų atgaivinti gyvybiškai svarbią turizmo pramonę po daugelį metų trukusių politinių neramumų ir po COVID-19 pandemijos dalis.

Vyriausybės planuose, kurių svarbiausias įvykis – ilgai atidėliotas Didžiojo Egipto muziejaus atidarymas Gizos piramidžių papėdėje, numatyta iki 2028 metų pritraukti 30 mln. turistų per metus. Prieš pandemiją jų buvo 13 milijonų.

104 mln. gyventojų turinčią šalį ištiko sunki ekonomikos krizė.

Oficialiais duomenimis, Egipto turizmo pramonė sukuria 10 proc. BVP ir apie 2 mln. darbo vietų.

Anot archeologės Raimondos Nabažaitės, antkapinė plokštė rasta su lotyniškais įrašais, pavarde Redern, žodžiais „Gubern“, „Cap“ ir siejama su konkrečia istorine asmenybe, kuri valdė, gyveno ir Klaipėdoje buvo palaidota.

„Tai leido mums kartu su istorikais identifikuoti, kad tai buvo Klaipėdos tvirtovės gubernatorius ir tai komendanto epitafinė plokštė. Apie šitą asmenybę teks kur kas giliau pasigilinti, tačiau žiūrint į Prūsijos sistemą, gubernatorius šiame krašte buvo antras po Prūsijos kunigaikščio, karinės sistemos valdymo prasme buvo pulkininkas“, – sakė R. Nabažaitė.

„Tokį radinį mums aptikti yra didžiulis, didžiulis lobis“, – kalbėjo ji.

Galėjo būti perlaidotas

Pasak jos, pokario metais ši bažnyčia buvo „nurengta iki pamatų“, todėl net ir toks mažas fragmentas šiame kontekste yra labai vertingas.

Jos žiniomis, šis Klaipėdos pilies gubernatorius vadovauti Klaipėdai buvo paskirtas 1636 metais, o 1659 mirė. Istorinis asmuo anksčiau galėjo būti palaidotas kitoje pusėje gatvės stovėjusioje ankstesnėje Jono bažnyčios vietoje.

„Anksčiau archeologai vykdydami ten tyrimus pastebėjo, kad kai kurie kapai yra iškelti, kripta buvo tuščia. Matomai, svarbiausi asmenys galimai galėjo būti čia perlaidoti“, – teigė archeologė. 

Tokį radinį mums aptikti yra didžiulis, didžiulis lobis.

Pernai šioje tyrinėjimų vietoje aptiko 61 kapą, tačiau, anot R. Nabažaitės, sunku pasakyti, ar tarp jų galėjo būti palaidotas šis komendantas. Pernai aptikti palaikai yra saugomi Vilniaus universitete. Šiemet per tyrinėjimus kapų nebuvo rasta.

„Ta informacija mums rodo, kad šitoje dalyje galimai galėjo būti įėjimas į bažnyčią ir dėl to tų kapų neturime. Viena vertus, atrodo, norėjosi papildyti žinių saugyklą apie klaipėdiečius, kurie kūrė, gyveno, bet kita vertus tai yra mokslui svarbi informacija“, – sakė mokslininkė.

Atidengė kelių metrų sluoksnį

Šv. Jono bažnyčios archeologiniai tyrimai vykdomi jau trečią sezoną ir netrukus bus baigti. Užbaigiamas tyrinėti likęs plotas, reikalingas galutiniam bažnyčios bokšto pamatų atidengimui.

„Jei praėję du sezonai apimties prasme kur kas didesni, ištirta virš 600 kv. metrų, tai šiais metais ištirta virš 130 kv. metrų. Šie tyrimai yra reikšmingi, nes mes iš tų tyrimų sužinome ne tik apie bažnyčios istoriją, bet ir iki bažnyčios statybos. Kaip Klaipėdos vietovė buvo įsisavinta nuo 1520 metų ir gal dar anksčiau“, – sakė R. Nabažaitė.

Tyrinėjimų metu, anot jos, buvo atidengtas 4-5 metrų storio kultūrinis sluoksnis, leidęs įsivaizduoti, kaip anuomet klaipėdiečiai gyveno.

Per trejus metus tyrinėtojai aptiko tūkstančius daugiausiai smulkių radinių – monetų, šukių, indų liekanų, gyvūnų kaulų ir kt.

Šiemet buvo atidengta likusi bažnyčios bokšto Vakarinės dalies pamatų dalis. Pasak R. Nabažaitės, jie leido pamatyti, kad anuomet inžinieriai statydami bažnyčią panaudojo ankstesnius bažnyčios pamatus, kurie juosė bokštą.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Aptiko šulinį

Mokslininkės teigimu, tyrimai uždavė ir tam tikrų mįslių. Paaiškėjo, kad po 1678 metų gaisro statant Šv. Jono bažnyčią ne visa teritorija buvo skirta bažnyčios statybai.

„Yra mūrinių pastatų liekanų likę, kurios glaudžiasi prie bažnyčios bokšto ir kelia tokių mįslių, ar kartais negalėjo būti, kad paraleliai, kai išsikėlė iš šito sklypo kai kurie nesudegusių pastatų gyventojai, galėjo stovėti gyvenamasis namas arba visuomeninis pastatas kartu su bažnyčia“, – sakė R. Nabažaitė.

Anot jos, po 1540 metų gaisro čia buvo pastatyti du momentalūs pastatai, sudegę per 1678 metų gaisrą. Jie buvo įrengti „ant rimtų pamatų, su mediniais poliais, rostverku, turėjo ūkinį pastatą ir šulinį“.

Pasak  mokslininkės, neaišku ar minimas šulinys buvo skirtas geriamam vandeniui, ar ūkinėms reikmėms. Į šulinį, jį užpilant moliu, pateko du kibirai nutrūkusiomis rankenomis ir vienas vyriškas batas.

Lentinį šulinį sudaro septyni vainikai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pareiškė norą jį konservuoti, restauruoti ir vėliau eksponuoti.

Pirmadienį planuojama uždengti pamatus su skiriamąja plėvele, kad statybų metu būtų aišku, kur yra likusios senosios struktūros. Iki pamatų lygio bus užpiltas smėlis.

Planuose – atstatyti bokštą

Anot R. Nabažaitės, iki šiol ištyrinėta apie 30 proc. bažnyčios teritorijos, tačiau pasirinkta reikšmingiausia vieta, kurioje numatoma atstatyti bažnyčios bokštą.

Gaisrus patyrusi bažnyčia galutinai buvo nugriauta po Antrojo pasaulinio karo. Siekis atkurti Šv. Jono bažnyčią yra deklaruotas miesto ilgalaikiame plėtros plane, projektui taip pat yra suteiktas valstybei svarbaus projekto statusas.

Seimas 2020 metų sausį pripažino šį projektą svarbiu valstybei ir pasiūlė Vyriausybei įvertinti ir prisidėti prie sklandesnio jo įgyvendinimo.

Klaipėdos miesto savivaldybės užsakymu yra parengta galimybių studija su investiciniu projektu, projektiniai pasiūlymai su įveiklinimo koncepcija, parengta archeologinių tyrimų programa, atlikti istoriniai bei bažnyčios priestato žvalgomieji archeologiniai tyrimai.

Galimybių studijoje yra numatoma atstatyti originalaus dydžio bažnyčią bei originalaus dydžio bažnyčios bokštą, atkuriant autentišką istorinį interjerą, išlaikant istorinę šių pastatų formą ir kt. Pagal preliminarius skaičiavimus visos bažnyčios atkūrimo vertė gali siekti apie 16 mln. eurų.

Preliminari 75 metrų aukščio bokšto projekto įgyvendinimo vertė – apie 3 mln. eurų.

Jos teigimu, toks radinys nustebino archeologus.

„Niekada nesitiki sveiko kardo rasti, nes tai yra labai retai pasitaikantis radinys“, – teigė  archeologas Ramūnas Šmigelskas.

Anot jo, šiuo atveju stebina du dalykai – tai, kad XIX amžiuje nebebuvo įprasta į karstus dėti daiktų, antra – kad cinkuotas ir ornamentuotas karstas jau seniai pažeistas, o karininko palaikai ekshumuoti.

„Viena versija keliama – galbūt vykdant statybų darbus (...) ir nukasinėjant kapinių dalį buvo tiesiog užkliudytas šitas karstas ir pabirus kaulams jie tiesiog buvo surinkti“, – svarstė R. Šmigelskas.

Niekada nesitiki sveiko kardo rasti, nes tai yra labai retai pasitaikantis radinys.

Kita versija – kad mirusįjį kas nors perlaidojo.

Nežinoma, nei kada tiksliai karininkas palaidotas, nei kas jis buvo.

Netrukus rastą kardą perims Nacionalinis muziejus. Archeologai viliasi, kad galbūt ginklą nuvalius, pasimatys savininko inicialai.

Archeologai išvis aptiko 12 palaidojimo vietų.

XIX amžiaus pradžioje ant Tauro kalno įkurtos liuteronų kapinės driekėsi nuo Santuokų rūmų, kurie pastatyti buvusios koplyčios vietoje, iki neseniai nugriautų Profsąjungų rūmų. Būtent juos statant sovietmečiu dalis kapinių sunaikintos.

Sutvarkius šią vietą ketinama įsteigti liuteronų sodą.

INAH povandeninių archeologų komanda aptiko senovinį laivą karstinėje įgriuvoje (senote) vietovėje tarp pietinių Jukatano ir Kvintana Roo valstijų. Tokie dariniai Jukatano pusiasalyje yra plačiai paplitę ir senovės majų buvo laikomi šventais.

Kanoja buvo rasta tiesiant geležinkelio liniją „Maya Train“ – prezidento Andreso Manuelio Lopezo Obradoro (Andreso Manuelio Lopeso Obradoro) prieštaringai vertinamą turizmo projektą, skirtą Karibų jūros kurortus susieti su archeologinėmis vietovėmis.

„Laivelis galėjo būti naudojamas vandeniui iš senoto semti arba aukoms per ritualus sudėti“, – sakoma penktadienį išplatintame INAH pranešime.

Pasak mokslininkų, tai pirmoji taip gerai išsilaikiusi tokio tipo kanoja iš Majų regiono.

Laivelis galėjo būti naudojamas vandeniui iš senoto semti arba aukoms per ritualus sudėti.

Anksčiau Gvatemaloje ir Belize buvo rasta tik šių laivų fragmentų.

Pirminiais duomenimis, kanoja buvo išskobta kažkuriuo metu nuo 830 iki 950 mūsų eros metų, tačiau lapkritį planuojama atlikti analizę, siekiant tiksliau nustatyti radinio amžių ir medienos tipą. Į šią veiklą įsitrauks ir ekspertai iš Paryžiaus universiteto.

Meksikoje, kur klestėjo kelios senovinės kultūros, įskaitant actekų ir majų valstybes, archeologiniai radiniai yra dažni.

Rugsėjį piramidėje, esančioje vienoje iš archeologinių zonų, buvo rastos laiptų liekanos.

Šių metų sausį valdžios institucijos pranešė, kad pirmosiose keturiose „Maya Train“ statybos atkarpose buvo rasta daugiau nei 8 tūkst. archeologinių objektų.

Šeštus metus šią vietą tyrinėjanti Izraelio ir Lietuvos archeologų komanda šiemet koncentravosi į svarbiausios Didžiosios sinagogos dalies tyrimą: buvo pilnai atidengtas ankstesnių ekspedicijų metu atrastas Aron Kodešas (Toros rinkinių saugojimo vieta) ir centrinė religinių apeigų vieta – bima.

Atliekant kasinėjimus, tarp Aron Kodešo ir bimos atrasti dveji laiptai ir dekoratyvinė grindų mozaika – toks pat piešinys buvo aptiktas ir prie pat 2019 metais atidengtos bimos.

Kaip BNS sakė tyrinėjimams vadovaujantis Izraelio senienų tarnybos archeologo Jonas Seligmanas, šiemet aptikta ir viena iš didžiųjų sinagogos kolonų liekanų.

„Radiniai yra gana riboti, nes ši vieta buvo rimtai pažeista per praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio statybas. Tačiau pats įdomiausias radinys, kurį aptikome, yra tai, ką mes vadiname „yad“ – tai yra sidabrinė rodyklė, naudojama sekti torą skaitant ją besimeldžiantiems žmonėms“, – sakė jis.

Anot jo, įspūdinga tai, kad toks radinys šį ketvirtadienį aptiktas ant grindų šalia Aron Kodešo, turint omenyje nacių ir sovietinio periodo plėšimus, sinagogos išniekinimą.

„Tai yra mažytis daiktas, bet tikrai svarbi ir didelė dalis žydų istorijoje“, – pridūrė J. Seligmanas.

Pasak mokslininko, taip pat aptikti sienų fragmentai, dekoruoti mėlynos, dar vadinamos „Šagalo“ spalvos tinku – šio elemento nebuvo matyti net ir istorinėse nuotraukose, kadangi jos buvo juodai baltos.

Tikisi sinagogos liekanų eksponavimo

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy (Josefas Levis) sako, kad Sinagoga žymi „taip gražiai vykusį glaudų bendrą lietuvių-žydų gyvenimą, kuris truko iki juodosios 1941-ųjų vasaros“. Anot jo, mokslininkų tyrimai leidžia „tiesiogiai prisiliesti“ prie Lietuvos žydų praeities, vietos, kur mokė ir meldėsi Didysis Vilniaus Gaonas Elijas ben Saliamonas Zalmanas. 

Ambasadorius svarsto, kad ateityje sinagogos liekanos galėtų būti eksponuojamos visuomenei.

„Tikiuosi, kad bus atvertas langas jums, lietuviams, leisiantis tyrinėti čia vykusį žydų gyvenimo etapą: Didžioji sinagoga, altorius-bima, mozaikos, medžiagos, taip pat tai, kaip žydai čia meldėsi, kokia buvo jų architektūros įtaka, kitos šios Vilniaus Litvakų bendruomenės tradicijos – ji vaidino svarbų vaidmenį žydų mąstysenos raidoje, nes čia buvo Mitnagdim judėjimo, t.y. tų, kurie prieštaravo Chasidų judėjimui, lopšys“, – pabrėžė ambasadorius.

J. Seligmanas tvirtina, kad vertinant Didžiosios sinagogos svarbą, iki holokausto, kai žydai sudarė daugiau nei trečdalį Vilniaus gyventojų, tai buvo „antroji Vilniaus katedra“. Todėl jis taip pat mano, kad Lietuva turėtų grįžti prie diskusijų, kaip ši vieta galėtų būti atverta visuomenei ateityje.

„Tai buvo antroji katedra. Taigi, manau, kad ši vieta taip ir turėtų būti vertinama, ji taip ir turėtų būti reprezentuojama ateityje“, – sakė mokslininkas.

Pasigenda valdžios dėmesio

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė, kasinėjimus remiančio Geros valios fondo valdybos pirmininkė Faina Kukliansky sako, kad sinagogos atradimai Lietuvos žydams yra „be galo brangūs“ ir jais norima pasidalinti su Lietuvos visuomene. Ji sako pasigendanti valdžios iniciatyvos ieškant koncepcijos, kaip būtų galima šventovės liekanas eksponuoti.

„Galvoje daug visko turiu, kaip tai turėtų būti parodyta, bet yra techninė dalis – esu teisininkė, ne archeologė. Norint viską išsaugoti, turi būti tinkamos oro sąlygos, oras turi judėti, tai kainuoja brangiai. Bet yra įvairių variantų, kaip galima tai padaryti (...). Galiu pasakyti, kad mes neturime jokių planų komercializuoti šį pastatą, daryti iš to kokį nors verslą, tai yra ne tokie dideli pinigai, kuriuos Geros valios fondas investavo padėdamas kasinėjimams. Mums nereikia grąžos, kalbame apie kultūrinius-archeologinius dalykus“, – BNS sakė ji.

Sovietmečio statybos „užkonservavo“ šventovę

Archeologas Justinas Račas sako, kad palyginimas, jog tai buvo „antroji katedra“, suprantamas ir įvertinus šiųmetinius atradimus, žyminčius buvusį sinagogos didingumą – puošnius dekoruotus laiptus, taip pat ir  vieną iš keturių kolonų – pusantro metro skersmens, siekusią 12 metrų aukštį.

Jis pabrėžė, kad metai iš metų aptinkami apatinio aukšto elementai gerai išsilaikė ir dėl to, jog sinagogos pastatas sovietmečiu buvo sulygintas su žeme.

„Sinagogos grindų lygis buvo pažemintas beveik dviem metrais nuo tuometinio gatvės lygio. Tai buvo viena sąlygų, kodėl žydai gavo galimybę statyti sinagogą, kad ji nebūtų aukštesnė už aplinkinius pastatus, todėl jie nusprendė nuleisti grindų lygį. Tai nulėmė, kad, nepaisant to, jog darželis pastatytas skersai per sinagogos centrą, vis dar galime tikėtis rasti grindis, kitus radinius“, – BNS teigė J. Račas.

Istoriniai duomenys rodo, kad po XVIII amžiuje kilusio gaisro, sunaikinusio dalį interjero, Vilniaus žydas Jesodas skyrė lėšų Aron Kodešo ir bimos rekonstrukcijai bei puošybai.

Archeologams taip pat pavyko atidengti ir vienos iš keturių kolonų, laikiusių XVII amžiaus pradžią siekiančios mūrinės Didžiosios sinagogos stogą, pagrindą.

Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinius tyrimus, vykstančius nuo 2011 metų, finansuoja Izraelio senienų tarnyba, Kultūros paveldo Išsaugojimo pajėgos, „Geros valios fondas“ ir Vilniaus savivaldybė.

Didžioji Vilniaus sinagoga kasinėjimų vietoje pastatyta 1633 metais gavus karaliaus Vladislavo IV Vazos privilegiją Vilniuje įkurti žydų kvartalą ir ten pastatyti mūrinę sinagogą. Laikantis reikalavimų, sinagoga negalėjo būti aukštesnė nei bažnyčios, todėl 12 metrų aukščio statinys buvo įkastas į žemę du metrus.

Vėliau aplink sinagogą pradėjo formuotis Šulhoifas – sinagogos kiemas su religinės, ritualinės ir edukacinės funkcijos pastatais.

Antrojo pasaulinio karo metais visas kvartalas smarkiai nukentėjo. Didžiosios sinagogos pastatas Vilniuje galutinai nugriautas 1955–1957 metais, o virš griuvėsių pastatytas vaikų darželis.

Pasak archeologų, penktą sezoną vykdomi kasinėjimai įrodo, kad po žeme išlikę daug svarbių elementų, todėl tolesni Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai padėtų geriau įprasminti šią vietą ir visuomenei atskleisti jos kultūrinę reikšmę.

Šių metų archeologiniai kasinėjimai koncentravosi į svarbiausios Didžiosios sinagogos dalies tyrimą: buvo pilnai atidengtas ankstesnių ekspedicijų metu atrastas Aron Kodešas (Toros rinkinių saugojimo vieta) ir bima (centrinė religinių apeigų vieta).

Atliekant kasinėjimus, šalia Aron Kodešo atrasti dveji laiptai ir dekoratyvinės grindų mozaika – toks pat piešinys buvo aptiktas ir prie 2019 metais atidengtos bimos.

Istoriniai duomenys rodo, kad po XVIII amžiuje kilusio gaisro, sunaikinusio dalį interjero, Vilniaus žydas Jesodas skyrė lėšų Aron Kodešo ir bimos rekonstrukcijai bei puošybai.

Archeologams taip pat pavyko atidengti ir vienos iš keturių kolonų, laikiusių XVII amžiaus pradžią siekiančios mūrinės Didžiosios sinagogos stogą, pagrindą.

Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinius tyrimus, vykstančius nuo 2011 metų, finansuoja Izraelio senienų tarnyba, Kultūros paveldo Išsaugojimo pajėgos, „Geros valios fondas“ ir Vilniaus savivaldybė.

Didžioji Vilniaus sinagoga kasinėjimų vietoje pastatyta 1633 metais gavus karaliaus Vladislavo IV Vazos privilegiją Vilniuje įkurti žydų kvartalą ir ten pastatyti mūrinę sinagogą. Laikantis reikalavimų, sinagoga negalėjo būti aukštesnė nei bažnyčios, todėl 12 metrų aukščio statinys buvo įkastas į žemę du metrus.

Vėliau aplink sinagogą pradėjo formuotis Šulhoifas – sinagogos kiemas su religinės, ritualinės ir edukacinės funkcijos pastatais.

Antro pasaulinio karo metais visas kvartalas smarkiai nukentėjo. Didžiosios sinagogos pastatas Vilniuje galutinai nugriautas 1955–1957 metais, o virš griuvėsių pastatytas vaikų darželis.

„Kiekvieną vasarą jungtinė tyrėjų komanda atidengia po naują Didžiosios sinagogos detalę, liudijančią apie šio pastato reikšmę. Šiemet ypač jaudinantis momentas – pagaliau pamatėme prieš daugiau kaip 60 metų nugriautos sinagogos centrinę dalį, svarbiausias ir švenčiausias jos vietas“, – sakė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė ir tyrimus remiančio „Geros valios fondo“ vadovė Faina Kukliansky.

„Ant atidengtų grindų piešinio stovėjo ne vienas rabinas ir žydų tautos lyderis“, – teigė  ji.

Šių metų archeologiniai kasinėjimai koncentravosi į svarbiausios Didžiosios sinagogos dalies tyrimą: buvo visiškai atidengtas per ankstesnes ekspedicijas atrastas Aron Kodešas (Toros rinkinių saugojimo vieta) ir bima (centrinė religinių apeigų vieta).

Atliekant kasinėjimus, šalia Aron Kodešo atrasti dveji laiptai ir dekoratyvinės grindų mozaika – toks pat piešinys buvo aptiktas ir prie 2019 metais atidengtos bimos.

Istoriniai duomenys rodo, kad po XVIII amžiuje kilusio gaisro, sunaikinusio dalį interjero, Vilniaus žydas Jesodas skyrė lėšų Aron Kodešo ir bimos rekonstrukcijai bei puošybai.

Archeologams taip pat pavyko atidengti ir vienos iš keturių kolonų, laikiusių XVII amžiaus pradžią siekiančios mūrinės Didžiosios sinagogos stogą, pagrindą.

Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinius tyrimus, vykstančius nuo 2011 metų, finansuoja Izraelio senienų tarnyba, Kultūros paveldo Išsaugojimo pajėgos, „Geros valios fondas“ ir Vilniaus savivaldybė.

Didžioji Vilniaus sinagoga kasinėjimų vietoje pastatyta 1633 metais gavus karaliaus Vladislavo IV Vazos privilegiją Vilniuje įkurti žydų kvartalą ir ten pastatyti mūrinę sinagogą. Laikantis reikalavimų, sinagoga negalėjo būti aukštesnė nei bažnyčios, todėl 12 metrų aukščio statinys buvo įkastas į žemę du metrus.

Vėliau aplink sinagogą pradėjo formuotis Šulhoifas – sinagogos kiemas su religinės, ritualinės ir edukacinės funkcijos pastatais.

Antro pasaulinio karo metais visas kvartalas smarkiai nukentėjo. Didžiosios sinagogos pastatas Vilniuje galutinai nugriautas 1955–1957 metais, o virš griuvėsių pastatytas vaikų darželis.

Garbės ženklai įteikti kaip padėka už trejus metus vykdytus archeologinius kasinėjimus ant Gedimino kalno, kai buvo rasti 1863–1864 m. sukilėlių palaikai, tarp jų ir Konstantino Kalinausko, kuris yra laikomas baltarusių nacionaliniu didvyriu, kovojusiu už laisvę, sakoma Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime.

Baltarusijos opozicijos lyderė S. Cichanouskaja garbės ženklus įteikė Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologams Valdui Steponaičiui, Gyčiui Grižui, Arūnui Kalėjui. Muziejui skirtą apdovanojimą atsiėmė muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.

Susitikimo metu Baltarusijos opozicijos lyderė S. Cichanouskaja ir jos atstovai susipažino su muziejaus archeologų rastais radiniais: Konstantino Kalinausko medaliuku, ant kurio pavaizduota Šnipiškių Jėzaus koplyčia, Zigmanto Sierakausko vestuviniu žiedu ir kitais asmeniniais sukilėlių daiktais ar jų kovos simboliais.

Tarpdisciplininiai tyrimai, kurių centre atsidūrė ant Gedimino kalno rasti palaikai, truko trejus metus – nuo 2017 iki 2020 m. Juose dalyvavo didelė archeologų, istorikų, menotyrininkų, restauratorių, antropologų ir kitų specialistų komanda iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos.

Bendromis pastangomis per tris tyrimų etapus buvo aptikti, ištirti ir identifikuoti dvidešimties Lukiškių aikštėje nužudytų 1863–1864 m. sukilėlių palaikai.