„Kai man pasakė, kad filmuosime laidą apie kiaušinius, iškart pagalvojau apie tave. Jei kiaušiniai – tai Audrius Bružas“, – pristatydamas bičiulį juokavo G. Savickas.

Laidai G. Savickas ruošėsi įtemptai – domėjosi, kaip virtus kiaušinius valgo svečiose šalyse gyvenantys žmonės.

„Lietuvoje įprasta valgyti su druska, pipirais, juoda duona, balta duona, su sviestuku ir majonezu. Azijos šalyse valgoma su soja, Meksikoje – su salsa, Tailande kiaušiniai būna su čili ar kokiu aštresniu padažu, dar kitur valgoma su krienais“, – pasakojo laidos vedėjas.

Įvairius receptus jis išbandė kartu su A. Bružu. Giedrius kiaušinius virė kietai, o jo kolega – skystai. Besišnekučiuodami seni bičiuliai pasakojo istorijas iš vaikystės. A. Bružas stebino draugą, nes vaikystėje neturėjo problemų dėl nemėgstamo maisto – tėvai leisdavo valgyti ką nori ir kiek nori.

„Aš gyvenau ketvirtame aukšte – esu tiek sriubos išpylęs pro langą, kad ten ir bulvės ir morkos suderėjo“, – savo patirtimi dalijosi G. Savickas.

u. Bagdonavičiaus / LNK nuotr. 

Ruošdamas įvairiose pasaulio vietose mėgstamus kiaušinių receptus, A. Bružas papasakojo apie prieš kelis dešimtmečius vykusią kelionę į Austriją, kuri ypač įsiminė dėl kuriozo prie šventinio stalo.

„Buvau išvažiavęs į Austriją su katalikiška programa. Buvo Naujieji metai ir įvyko nelabai katalikiškas vakarėlis, kitą dieną kankino apsinuodijimas. Su bičiuliu ėjome pas vyresnio amžiaus austrų šeimą. Jie buvo nukloję stalą įvairiais patiekalais, bet nekalbėjo angliškai, o mes nemokėjome vokiškai. Mano draugas buvo gyvybingas, o aš tik pavalgau ir iškart – į tualetą, kol kiti aristokratiškai sėdėjo prie stalo“, – juokėsi A. Bružas.

Besidalinant šmaikščiomis istorijomis ir ragaujant virtus kiaušinius, paaiškėjo universalus sėkmės receptas. . Savickas išdavė, kad jam reikia keturių paprastų ingredientų.

„Pasiimkite bloknotus ir užsirašykite: A. Bružas, kiaušiniai, druska ir vanduo – tai viskas, ko reikia jūsų šeimai, laimei ir tikslams pasiekti“, – sakė vedėjas.

Du seni draugai ir savi bei egzotiški kiaušinių receptai – naujausioje LNK.LT laidoje „Valgoma ar nevalgoma“.

Su vienu iš pagrindinių T. Vidmanto filmo „Milijonieriaus palikimas“ vaidmens atlikėjų A. Bružu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

– Kiekvienas sėkmingas pasirodymas teatro scenoje, televizijoje ar kino ekrane aktorių tarsi atitraukia nuo realaus jo gyvenimo. Bent jau žiūrovai dažnai nė neįsivaizduoja, kaip aktorius gyvena kasdien, tapatina jį su personažu, kurį mato ekrane. Kaip tau pačiam pavyksta atskirti savo realų gyvenimą, savo kasdienybę nuo darbų, kuriuos visi mato?

Aš savyje identifikuoju senėjimo procesus, esu su tuo susitaikęs, žinau, kad kitaip nebus.

– Gal iš šalies taip atrodo, kad visi viską žino apie viešumoje dažnai pasirodančius žmones. Tačiau, kai vaikštau miške, nepastebiu, kad į mane kas žiūrėtų, daug kas tiesiog neatpažįsta. Kai noriu susirinkti dėmesį, susirenku jį visiškai sąmoningai, kartais paprovokuodamas. Turiu pasakyti, kad iš tiesų nesame mes kiekvienas toks įdomus, kaip mums kartais gali atrodyti. Galime galvoti ir mąstyti, ką tik norime, bet reikšminga ir prasminga tik tai, kas išties mūsų viduje reikšminga, kiek prasmės matome aplinkui – miške, kelionėse, meno kūriniuose, žmonėse, savo pačių kūryboje. Kažkas prasmę atranda Nacionalinio dramos teatro scenoje, o kažkas – mažyčiame teatre, kažkam gerai Vilniuje, o kažkam reikia Vienos arba Berlyno. Kažkas išgyvena karjeros dramas, o kažkam gerai ir taip. Viskas, tikrai viskas vyksta mūsų viduje, mes tai priimame arba ne. Aš savyje identifikuoju senėjimo procesus, esu su tuo susitaikęs, žinau, kad kitaip nebus, tai normalu. Krizės atsiranda, kai mes savo vidaus procesų nevaldome, kažko nesuprantame. Nelaimė yra nesuvokti, kad metai bėga ir senatvė ateis.

V. Jokubausko nuotr. 

– Kas yra svarbu A. Bružui, jei kalbėtume apie jo aktoriaus karjerą, apie tai, ką jis veikia, kas jam įdomu?

– Man yra svarbu, kad sūnus būtų laimingas, svarbu, kad jis išmoktų gyventi savarankiškai, kad susikurtų laimę. Man svarbus ryšys su juo, norėčiau, kad, kai negyvens su manimi, paskambintų, atvažiuotų. Man svarbu kolektyvas, su kuriuo kuriame ir gyvename teatre, mūsų profesinė, darbinė bendrystė. Kai kuriu filmą su kolegomis, man svarbu, koks bus rezultatas, kaip filmas suskambės, ar bus bukas, ar įdomus, patrauklus žiūrovams. Man svarbu, kai mano „Oxfordo“ parduotuvėje žmonės batus nusiperka, kad jie būtų patenkinti, kad patogiai vaikščiotų. Veiklos, kurias kuri ne tik sau, suteikia prasmės gyvenimui. Nėra blogai tenkinti save, nieko čia smerktino, amoralaus, bet, kai kūrėjai tai daro viešumoje, man atrodo iškrypėliškai. Man svarbu, kad darbai turėtų prasmę ne tik man, bet ir visuomenei. Mūsų grupė „Kitas kampas“ gyvuoja penkiolika metų, kai kuriems žmonėms tai – ne tik prasmės kupina veikla, bet ir svarbi gyvenimo dalis, vadinasi, ir aš kažkuria prasme tampu ta dalimi. Mano ego dėl to jaučia pasitenkinimą ir begalinį dėkingumą, kad galiu kurti, galiu prisidėti ir kad turiu sveikos nuovokos visa tai suvokti.

– Atrodo, šių dienų menininkai suvokia, kad jie gali nuveikti daug daugiau, nei būti užsidarę savo kūrybos kambariuose. Kokią prasmę atradai filmuotis Tado Vidmanto komedijoje „Milijonieriaus palikimas“?

Kokainas brangus, bet jis nėra vertybė, vanduo, deguonis – nemokami, tačiau be jų mes negalėtume egzistuoti. 

– Visiškai nesistengiau įrodinėti, kad tai, ką darau, yra prasminga. Jeigu matau prasmę ir darau, vadinasi, – prasminga. Puikiai suprantu, kad tikrieji intelektualai arba kūrybos elitas niekada nesiims demagogijos, separacijos ar atskirties – tas vertas, o tas – ne. Kokainas brangus, bet jis nėra vertybė, vanduo, deguonis – nemokami, tačiau be jų mes negalėtume egzistuoti. Kūryba taip pat vartojama, kas kokią vartoja – individualu. Kam gaišti laiką aiškinantis – čia verta, o čia – ne. Tikiu, kiekvienas iš mūsų daro tai, ką geriausiai išmano. Vaikystėje, kai važinėdavau dviračiu, būdavo atkarpų, kuriose, žinojau, į koją gali įsikibti piktas šuo. Tose atkarpose visada imdavau greičiau minti pedalus, kad įsibėgėčiau, galėčiau pakelti kojas ir šuo nespėtų įkąsti. Prašoki atkarpą, skalijimas baigiasi, šuo nebesiveja. Taigi, neverta veltis, neverta gaišti laiko kiauksint kartu su tais, kurie skalija. Jie – trumpų distancijų bėgikai. Kur kas baisiau, kai susivienija kritinė masė bepročių, marginalų, neturinčių nuovokos ir išsilavinimo. Kai toji buka masė pradeda priiminėti sprendimus, įvyksta siaubingi dalykai.

– Esi labiau komedijos aktorius. Nesinori iš jo išlipti? Arba daugiau dramų scenoje?

– Nemanau, kad būtų verta, tas pat kas manyti, jog esi beržas, o nori tapti uosiu. Esu praplikęs, galėčiau įsisodinti plaukus, bet neturiu tokio poreikio. Mano aktorystės stilistika uždirbta, užgyventa. Gal ir esama aktorių, kuriems norisi keistis, kuriems pabodo komedija, nes viduje išgyvena dideles dramas, gal branda prisideda – artėjant penkiasdešimtmečiui norisi kalbėti apie brandžius dalykus. Bet man atrodo, kad apie brandžius dalykus komedijų aktoriui geriausia kalbėti su draugu. Ir labai gerai, jei tokį draugą turi.

Organizatorių nuotr. 

– Kalbi taip rimtai, kad kyla įtarimų, jog planuoji apskritai keisti gyvenimo kryptį?

Aš teatro iki trečiojo aktorystės kurso nesupratau.

– Taip ir yra. Skaitau „Greitas, lėtas mąstymas“, „Nuo gero prie puikaus“ ir panašias knygas, kurios nėra susijusios su aktoryste, labiau su tuo, kaip sukurti struktūrą, ją suvaldyti. Teatras man seniai neįdomu, realybė man įdomesnė nei fikcija. „Kitas kampas“ – kitoks teatras, žaidybinis, improvizacinis, reikalaujantis reakcijos, greičio, dinamikos, gebėjimo pagauti perdavimą ir tiksliai perduoti frazę ar emociją kitam. Įdomu taip žaisti, kurti čia ir dabar, o ne išgyventi kokio nors Treplevo kančią, kad motina jo nemyli. Išties aš teatro iki trečiojo aktorystės kurso nesupratau, mano suvokimą formavo improvizacija, žaismė, kontekstai, emocijos.

– Audriau, ar galima daryti išvadą, kad televizijos projektai, serialai, komedijos, kuriose vaidini, yra labiau žaidimas nei aktorystė?

– Absoliučiai. Žaidimas, tik jo, neturėdamas amato, nesužaisi. Tačiau yra krepšininkų, kurie žaidžia savo kieme, ir tų, kurie žaidžia NBA, dalyvauja pasaulio čempionatuose. Mūsų „Kito kampo“ trupėje – tik profesionalai, tik geriausi vaidybos amato meistrai.

Kaita – natūralus būvis. Sąmoningai jį priimu, keičiuosi aš, keičiasi platformos, kuriose galiu žaisti. Gerus dešimt metų apie tai galvoju, o penkerius – darau, atsirado parduotuvės, baras, kuriame vyksta koncertai. Improvizacija – itin socialus užsiėmimas, padedantis komunikuoti su bičiuliais, kolegomis, žmonėmis, partneriais.

Organizatorių nuotr. 

– Kino aikštelėje, kur yra režisierius, nurodantis, kaip suvaidinti vieną ar kitą sceną, improvizacijos yra mažiau. Ar žaidybinis elementas čia išlieka?

– Išlieka, nes mes juk kiną vertiname tada, kai matome galutinį variantą, o jis juk buvo kuriamas, vyko procesas. Tavo vaidmuo neegzistuoja, kol tu jo neatlieki, Bružas padarys vienaip, kitas aktorius gali sukurti visai kitokį vaidmenį. Būtina aktoriaus savybė – stipriai keistis.

– Kokių minčių „Milijonieriaus palikimo“ žiūrovams siuntė tavo personažas – vienas iš milijoną paveldėti turėjusių brolių?

– Filme yra svarbios šeimos, godumo, brolystės temos. Kur godumas, ten – tuštybė. Tikiu, kad žiūrovai pagal savo vertybių sistemą pasvers, kas filme yra prasminga, o kas – ne. Kad jie užčiuops, jei tik pajėgs užčiuopti. Čia juk ne švietimo sistemos reforma, ne sporto departamentas, rengiantis olimpinius sportininkus. Nežinau, ar teatras, kinas, literatūra yra įrankiai keisti visuomenę, juk peiliu galima paruošti skanią vakarienę, bet juo galima ir giliai įsipjauti. Svarbu, kaip peilį naudosi...

– Išties juk nėra nieko blogo tapti milijonieriumi?

– Kad žmogus būtų laimingas, pinigų nereikia daug, gali jų turėti, bet būti liūdnas ir piktas. Ne pinigai ir ne pinigų kiekis yra laimė, laimingas gali tapti ir turėdamas tiek, kiek turi. Net ir negalėdamas nueiti į restoraną ar išvažiuoti į kelionę.

– Tau tai pavyksta?

– Pavyksta. Dabar esu laimingas, nes valgysiu bananą.

Panašu, kad džiaugsmu tryško ne tik jis, bet ir komedijos „Milijonieriaus palikimas“ scenarijaus autorius ir režisierius T. Vidmantas. „Manęs klausė, ar neštis į premjerą gėlių, visiems sakiau: geriau pakvieskit savo draugus, sekėjus, gimines ir artimuosius į filmą, o gėlių mes nusipirksime patys“, – juokavo jis.

„Forum Cinemas Vingis“ didžioji salė premjeros vakarą buvo sausakimša, – vietos sau joje negalėjo rasti vienas pagrindinių filmo aktorių Audrius Bružas. „Kas mane priimtų?“ – klausė jis, priėjęs prie mikrofono. 

Premjeros raudonu kilimu žengė aktoriai Audrius Bružas, Ineta Stasiulytė, Dominykas Vaitiekūnas, Mindaugas Papinigis, Gailė Butvilaitė, Lukas Malinauskas, menininkė Jolita Vitkutė, rašytojas Dailius Dargis ir daug kitų. 

Susirinkusieji į filmo premjerą kirto lažybų: naujoji T. Vidmanto komedija greičiausiai pakartos jo senesnių filmų „Trys milijonai eurų“ ir „Pats sau milijonierius“ sėkmę ir, labai gali būti, taps vienu iš žiūrimiausių šių metų filmų.

Išties „Milijonieriaus palikimas“ tarsi pratęsia kino filmų ir televizijos serialų režisieriaus, scenaristo T. Vidmanto mėgstamą milijono temą. Jo komedijos „Trys milijonai eurų“ su Giedriumi Savicku, Inga Jankauskaite, Ineta Stasiulyte, Jokūbu Bareikiu ir „Pats sau milijonierius“ su Audriumi Bružu ir Gelmine Glemžaite užkariavo šalies kino teatrus, tapo ne tik žiūrimiausiais, bet ir pelningiausiais lietuviškais kino filmais.

T. Vidmantas teigia, kad jo kino trilogija apie milijonus ir milijonierius prasidėjo nuo suvokimo, kad kiekvienas nori turėti daugiau, nei turi.

Naujausioje savo komedijoje „Milijonieriaus palikimas“ T. Vidmantas pasakoja nuoširdžią dviejų brolių istoriją. Žemaitės žmonos po padu laikomas kaimietukas Kęstas ir jo brolis, miestietis Vincas paveldi po penkis milijonus dolerių. Vėliau paaiškėja, kad dėdė iš Amerikos broliams paliko ne tik krūvą pinigų, – kad gautų palikimą, Kęstas ir Vincas turi atlikti daugybę keistų užduočių. Vyručiams teks ne tik organizuoti dėdės laidotuves, bet ir vogti obuolius, pardavinėti bulves, lipti į karvės blyną ir dar atlikti krūvą neįmanomų dalykų. Kaip Kęstui ir Vincui seksis įgyvendinti tai, ką mirdamas sugalvojo dėdulė? Ar pavyks perimti jo milijonus?

Filme režisierius subūrė savo pamėgtus aktorius – G. Savicką, A. Bružą, I. Stasiulytę. „Jie – geri aktoriai, dirbdamas su jais gali būti tikras, kad viskas pavyks. Beje, tai žino ne tik režisierius, bet ir žiūrovai. Kiekviename savo filme stengiuosi pasiūlyti ir naujų veidų, filmui tai suteikia šviežumo.“

„Per premjeras rengiuosi kuo ploniau, kad neprakaituočiau, nes tikrai būna karšta. Filmas yra be galo sudėtingas organizmas, sukurti jį nėra paprasta, tik komentuoti paprasta. Mums, aktoriams, visada būna įdomu pamatyti bendrą visumą, o ne atskiras scenas“, – prieš filmo premjerą kalbėjo aktorė I. Stasiulytė. „Milijonieriaus palikime“ ji sukūrė pradedančiosios mažo miestelio nuomonės formuotojos vaidmenį.

Aktorius A. Bružas neabejoja, kad juokdamiesi šiame filme žiūrovai užčiuops ir itin svarbias filmo temas – godumą, brolystę, tuštybę, skirtingą vertybių prizmę. „Stebėdami filmo herojų išgyvenimus, noromis nenoromis sveriame ir savo vertybių sistemą, ieškome, kas prasminga arba neprasminga mums“, – premjeros vakare kalbėjo A. Bružas.

G. Savickas sakė, kad filmavimo aikštelėje tvyrojo itin gera atmosfera. „Man tai – svarbu. Jei nėra chemijos tarp aktorių, nebus jos ir kino ekrane, – jis įsitikinęs. – Kino aikštelėje praleidžiame po keturiolika valandų, jei bus blogai aktoriams, bus blogai ir visai komandai.“

Nauja režisieriaus Tado Vidmanto komedija „Milijonieriaus palikimas“ Lietuvos kino teatruose – nuo gruodžio 29 dienos. Filme vaidina G. Savickas, A. Bružas, I. Stasiulytė, D. Kundrotaitė.

– Koks laidos „Metam monetą“ tikslas – jūsų, Audriau, ir Leo nuotykiai, ar labiau naudinga informacija keliauti susiruošusiems žiūrovams?

– Jeigu tai būtų patarimai, mūsų laida taip ir vadintųsi – „Kelionės ir patarimai“. O čia du nuotykiautojai vyksta į skirtingas šalis, meta jose monetą, spėja, kas iškrito – herbas ar skaičius, ir nuotykiauja. Kitaip sakant, degustuoja kraštą su jo istoriniais, architektūros objektais, gamta, maistu, žmonėmis, infrastruktūra. Manau, ši laida dar galėtų vadintis „Kelionių degustacijos su Leo ir Bružu“, nes per keletą dienų po truputį paragaujama visko. Tai ne istorinė, ne geopolitinė ir ne socialinė laida, o nuotykių šou, kur laidos vedėjai, priklausomai nuo to, kaip lemia mesta moneta, nuotykiauja po šalį – vienas su nevaržomu biudžetu, o kitas... tik su 100 eurų kišenėje.

– Kaip jums pačiam labiau patinka degustuoti šalį – su turistine kuprine ir 100 eurų joje, ar su neribotu savaitgalio biudžetu?

– Man visaip gerai. Tik neapsigaukite – nei turtuolis, nei varguolis su 100 eurų kišenėje nesu aš. Tiesiog kuriu vieną ar kitą vaidmenį. Kaip filme. Supraskite, kad „Metam monetą“ kuriu personažą, kuris, nors ir vadinasi mano vardu, bet iš tiesų nėra Audrius Bružas. Todėl ir sakau, kad man nėra skirtumo, kaip degustuoti. Labiau koncentruojuosi į tai, kad man, kaip aktoriui profesionalui, pavyktų sukurti patrauklų, intriguojantį turinį, kurį būtų įdomu degustuoti TV žiūrovams.

M. Gudzinevičiaus nuotr.

– Kaip Jo Didenybė Likimas jums dažniau išmeta monetą – herbą ar skaičių?

– Paprastai aš gaunu kuprinę ir 100 eurų. Filmavimo komanda net juokiasi iš manęs, kad gal reikėtų likimą kažkaip dirbtinai pakoreguoti. Tačiau, laikydamiesi laidos formato taisyklių, to tikrai nedarome. Kas jau iškrinta – tas ir iškrinta. Be to, nežinomybė sukuria azartą ir jaudulį. Labai įdomu pamatyti, kiek įvairių galimybių turi keliautojas ir kiek daug jis gali nuveikti net su labai ribotu biudžetu. Tikiuosi, kad ir žiūrovams smagu stebėti, kaip mes su Leonardu, pakliuvę į įvairias situacijas, sugebame rasti sprendimus ir iš jų išsisukti.

– Apie Leo keliones, jo rengiamas ekskursijas balinėtojams jau sklando legendos. Gal ir jums pačiam kada nors teko su juo lankytis Balyje?

– Teko, teko... Kaip tik tuo metu saloje buvo ir Leonardas, tad pakeliavome ir su juo. Apžiūrėjome Baturo ugnikalnį, kuris toje vietovėje yra antras didžiausias kalnas – jo aukštis siekia 1,7 km. Prieš 30 tūkst. metų jis išsiveržė ir tai buvo vienas didžiausių išsiveržimų žmonijos istorijoje. Iš trijų ugnikalnių sudarytą ir šiandien vis dar aktyvų ugnikalnį supa nepakartojamo grožio vaizdai – milžiniški ryžių laukai, vaismedžiais nusėtos apylinkės, bambukų plantacijos.

„Metam monetą“ kuriu personažą, kuris, nors ir vadinasi mano vardu, bet iš tiesų nėra Audrius Bružas.

Su Leo esame dalyvavę ir kituose projektuose, kur teko pakeliauti po Madagaskarą, Meksiką, Bahos pusiasalį ir kt. Mūsų su Leo keliones jau patikrino laikas, tad dviese esame išties stiprus nuotykiautojų tandemas.

– Jei ne televizijos laidos, ar vis tiek širdyje būtumėte keliautojas? Jei kalbėtume apie geriausius Bružo laisvalaikio leidimo būdus, kelintoje vietoje atsidurtų kelionės?

– Tikrai pirmoje... Daug yra tekę keliauti po Europą, Skandinaviją, kai kurias Azijos šalis, Ameriką. Esu savarankiškas keliautojas, į kelionių agentūrą, jei gerai pamenu, kreipiausi tik vieną kartą, kai planavau ilgesnę kelionę.

– Iš kokių pasaulio kampelių dar galime tikėtis Leo ir Bružo nuotykių šią vasarą?

– Keliaujame iš esmės ten, kur mėgsta lankytis mūsų tautiečiai. Ispanija, Italija, Juodkalnija, Tunisas, Graikija ir daugybė kitų šalių. Visos laidos jau nufilmuotos. Per gegužę ir birželį net 40 dienų skyrėme vien kelionėms. Labai patiko Juodkalnijoje – sužavėjo jos gamtos grožis. O dar? Matote, viskas priklauso nuo požiūrio. Man ir į Elektrėnus nuvažiuoti būtų įdomu – tikrai rasčiau ką ten pamatyti. Išskirti kokią vieną kryptį? Kiekvienoje šalyje vienas pastebės grožį, o kitas – pakelės šiukšles. Čia kaip ir su ta stikline: vienas matys ją puspilnę, o kitas – tik pustuštę. Todėl kelionėse, kaip ir namuose, esu visiškas optimistas: daugiau įžvelgiu, kas gero ir gražaus, negu kas blogo.

M. Gudzinevičiaus nuotr.

– Gal, filmuojant laidą, pasitaikė ir kuriozinių situacijų, kurios papildė jūsų dueto nuotykių albumą?

– Va ir nesakysiu. Žiūrėkite laidą ir viską patys pamatysite. Juk tam ir yra nuotykiautojai, kad nuolat pakliūtų į įvairias kuriozines situacijas. Kita vertus, kas kažkam yra kuriozas, mums su Leo – jau norma. Čia tas pats kaip ir su kraujospūdžiu: kažkam gal 160 yra labai aukštas, o kitas su tokiu kuo sėkmingiausiai gyvena. Todėl sakau jums atvirai – mums su Leo dažnai sunku net identifikuoti, kuri situacija kelionėje yra kuriozinė, o kuri jau ne.

– Jei jūsų kelionių porininkas būtų ne Leo, o kokia nors garsi moteris – socialinių tinklų žvaigždė?

– Man atrodo, mudviejų su Leo kelionių duetas TV ekranuose jau tapo tam tikru formatu ar prekių ženklu. Drauge net kavą išleidome, kvepiančią kelionėmis. Vadinasi „Leo ir Bružo kava“. Todėl net nesvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Su Leonardu esame labai skirtingi, bet čia juk ir slypi visas žavesys?! Leonardui tenka susitaikyti su mano griežtumu, tiesmukiškumu, disciplinuotumu, netgi tam tikru reiklumu, nes ko reikalauju iš savęs, to paties reikalauju ir iš kito. O man? Hmm... Kad ir kokios būtų žmogaus savybės, stengiuosi nebandyti jo paversti panašiu į save. Išmokau prisitaikyti prie Leo tempo. Svarbiausia juk ne tai, kas mus skiria, o tai, kas jungia. Vienija, pirmiausia, žinoma, kelionės, dar – noras sukurti įkvepiantį, azartišką, išskirtinį, patrauklų, charizmatišką šios laidos turinį, kuris uždegtų žmonių smalsumą ir norą keliauti.

– Ar pasižiūrite kartais „Metam monetą“, pakritikuojate save ar Leo?

– Aš jau dešimt metų neturiu televizoriaus. Šiais laikais jis visai nereikalingas: juk bet kokią laidą ar filmą galima pasižiūrėti kompiuteryje. Sūnus man dėl to ne kartą yra priekaištavęs. Sakė: „Labai keisti mūsų namai, nes visuose draugų namuose yra televizorius, tik pas mus ne.“

„Metam monetą“ kartais pasižiūriu, bet ką ten kritikuoti? TV laida susideda iš daugelio veiksnių: yra mūsų su Leo darbas, yra laidos montažas, režisūra. Juk prifilmuojama daugybė kadrų, iš kurių montažo režisierius sudėlioja vientisą pasakojimą. Mūsų su Leo tikslas yra sukurti ir pateikti montažui, sakykim, gerą didkepsnį, o jų reikalas jo neperkepti ir nesugadinti. Todėl, kaip matote, ne viskas priklauso vien nuo mūsų.

– Su L. Pobedonoscevu susipažinote stodami į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Abu mokėtės aktorystės meno pas režisierių Rimantą Tuminą. Ar buvote tik kursiokai, ar ir geri draugai?

– Tuo metu kursiokai... Draugystę reikia užgyventi. Draugystė – tai bendros patirtys, išgyvenimai ir tai, kaip mes tose situacijose elgiamės. Ilgainiui tos elgsenos tampa vertybėmis, kaip ir pati draugystė, manau, yra viena iš didžiųjų žmonijos vertybių.

Laikausi principo, kad jei gali nerašyti, tai ir nerašyk. Lygiai taip pat, kad jei negali papuošti tylos, tai verčiau tylėk.

Draugystė gali būti įvairi, tačiau svarbiausia joje yra viena – gebėti priimti draugą tokį, koks jis yra. Jau sakiau, kad mes su Leo esame labai skirtingi, bet visuomet abu siekiame maksimalaus profesinio rezultato.

Nesuprantu tos patarlės, kad draugą pažinsi nelaimėje. Tai negi draugas yra koks paslaugų teikėjas, kuris, kai tau nuleido padangą, ima ir ją pakeičia?

M. Gudzinevičiaus nuotr.

– Su 100 eurų praleisti savaitgalį – nemažas iššūkis. Ar teko tai daryti ne laidoje, bet gyvenime?

– Oi, daugybę kartų. Pirmąsyk su bičiuliu keliavau po Europą, kai man buvo šešiolika. Jis važiavo pas šeimą į Prancūziją, su kuria susipažino, dalyvaudamas mokyklos mainų programoje, o aš palaikiau jam draugiją. Tuomet visą kelią tranzavome, o maistą vežėmės kuprinėse – kruopų, makaronų, konservų, primusą... Kuprinės svėrė be proto – po 20–40 kg! Miegodavome parkuose, stotyse. Tada išties prasisukau su 100 dolerių. Iki šiol pamenu tenai pirmąsyk paragauto jogurto skonį. Iki tol tokio net nežinojau...

– Kas jus, nuvykus į svečią šalį, traukia labiausiai – architektūra, gamta, žmonės, religiniai objektai?

– Viskas. Pirmiausia turbūt architektūra, paskui – bendras šalies peizažas. Dar kvapai... Kiekvieno krašto žalumynai juk kitaip kvepia. Garsai. Kai būni kalnuose ir girdi, kaip skamba vėjyje avių varpeliai. Restoranai. Autentika. Muziejai. Koncertai. Daug kas.

– Kaip tie įspūdžiai jums, kaip meno žmogui, vėliau prasiveržia – gal rašote kelionių dienoraštį, kuriate muziką, tapote?

– Nežinau, turbūt niekaip... Aš laikausi principo, kad jei gali nerašyti, tai ir nerašyk. Lygiai taip pat, kad jei negali papuošti tylos, tai verčiau tylėk. Aš turiu kitokių būdų, per kuriuos galiu patenkiti savo ego. Esu batų parduotuvės „Oxford“ savininkas. Birželio pradžioje Malūnų gatvėje, Užupyje, atidariau dar vieną sportbačių parduotuvę „Sneakers & Readers“. Yra baras „Kitas kampas“, taip pat teatras „Kitas kampas“. Tad, jei, kaip sakote, kelionių patirtys transformuojasi į tam tikrą energiją, tai patikėkite – tikrai turiu, kur tą energiją nukreipti.

– Girdėjau, kad vietiniai turgūs – Leo aistra. Ką lauktuvių iš kelionių parsivežate jūs?

– Neseniai, grįždamas iš Tuniso, parsivežiau autentišką vilnonį rankomis austą kilimą su sertifikatu. Kadaise pirkdavau visokius magnetukus, bet dabar dažniausiai nesivežu nieko. Kaip ten sakoma? Kokioje šalyje būni – tokios ir kepurę ant galvos užsidedi, o kai grįžti namo – ir vėl gyveni savo rutinoje, savo tradicijose, veiklose. Man niekada negaila, kad baigėsi kelionė. Aš niekada nemetu monetos į jūrą, norėdamas dar sykį į tą vietą sugrįžti. Nusileido lėktuvas Vilniuje ir aš galiu tą patį vakarą eiti į susitikimą, darbą ar renginį – nejaučiu jokio diskomforto.

A. Bružo asmeninio archyvo nuotr.

– Kas kelionėje svarbiausia – nakvynė, maistas, transportas, ekskursijos?

– Man patinka turėti transporto priemonę, kad nevėluočiau ir galėčiau lengvai pasiekti vietas, kurių reikia. Antra pagal svarbą būtų jauki, komfortiška nakvynė. Na, o trečia – skanus maistas: juk tai vienas didžiausių malonumų. Kokį maistą mėgstu kelionėse? Man patinka viskas, kas pagaminta iš jūrų gėrybių. Sevičė, karpačas, jūrų šukutės, aštunkojis, skaniai iškepta žuvis. Galų gale, net tos pačios graikiškos salotos, jei  su gerais pomidorais ir tyru alyvuogių aliejumi, man irgi tiks.

– Jūsų kolega aktorius Juozas Gaižauskas šįmet ėjo jau ketvirtąjį Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Ar norėtumėte ir jūs pabandyti?

– Gal ir visai įdomu būtų. Nežinau. Tačiau kol kas nesugalvoju, kodėl turėčiau tai daryti. Turbūt tas, kas eina, žino. Aš galiu pabūti su savimi ir eidamas, ir neidamas, ir bėgdamas, ir važiuodamas, ir sėdėdamas, ir užsimerkęs, ir šviečiant saulei, ir lyjant lietui... Visaip. Galbūt mano tikslas ir esminis dalykas šiuo metu – išmokti būti laimingam su tuo, ką turiu dabar, o ne gailėtis to, ko neturiu. Esu pasiekęs daug dalykų, o kai ko dar tik siekiu, bet į visa tai nebežiūriu kaip į būtinybę – veikiau kaip į smagų žaidimą. Man nereikia, kad kiekvieną žaidimą turėčiau laimėti. Mano tikslas – tiesiog būti laimingam kiekvieną akimirką.

V. Jokubausko nuotr.

– Į kokią šalį galėtumėte važiuoti ir važiuoti, nors ir 100-ąjį kartą?

– Nors ir rytoj – į Italiją, Graikiją, kurios yra visa ko lopšys. Be to, šie kraštai ir daug kuo apdovanoti – tiek geografiškai, tiek gamtiškai, tiek architektūriškai. Jau nekalbant, koks be galo skanus gomuriui tenykštis maistas!

– Ar yra šalis, į kurią nenorėtumėte nė kojos kelti?

– Nežinau. Turbūt nėra. Netgi dėl geopolitinių priežasčių. Juk ne šalis sukuria terorą, o teroristai šalyje savo bjauriu elgesiu kuria suirutę,  netvarką. Šalis, mano galva, yra tiesiog Dievo kūrinys, sukurtas mums gyventi ir džiaugtis, o kaip joje mes elgiamės – kiekvieno sąmoningumo reikalas.

Kaip ir kiekvieną kartą, vos atvykę į naują šalį, kelionių šou „Metam monetą“ herojai Leo ir Bružas metė monetą, kuri nulėmė, kam bus suteikta galimybė mėgautis neribotomis pramogomis, neatsižvelgiant į pinigus, o kam, deja, reikės sugalvoti, kaip išgyventi ir pasilinksminti tik su 100 eurų, kurių turi užtekti visam savaitgaliui, maistui, nakvynei ir pramogoms.

Šį kartą bičiuliai monetą metė Egipto perle Šarm El Šeiche, kur visada galima pasimėgauti karštomis saulėtomis dienomis ir pasinerti į spalvingą jūros gyvenimą.

Egiptas – šalis, kurią puošia paslaptingos senovės civilizacijos monumentai bei žymūs istoriniai paminklai. Ši saulėta valstybė – tikras traukos objektams tiek neįpareigojančio poilsio ištroškusiems turistams, tiek istorijos entuziastams.

T. Petrovskio / tomasfoto.lt ir asmeninio archyvo nuotr.

Šarm El Šeichas, kuriame apsilankė Leo ir Bružas, yra vienas populiariausių Egipto kurortų. Sinajaus pusiasalio pietuose įsikūrusio kurortinio miesto prieigose stūksanti dykuma traukia savo didybe, o Raudonojoje jūroje turistų visuomet laukia paslaptingas povandeninis pasaulis su nuostabaus grožio koraliniais rifais.

Kokias galimybes Šarm El Šeichas suteikia tiems, kurie svajoja apie išskirtinę prabangą ir ką veikti tiems, kurie siekia šiame kurorte pailsėti neišleisdami daug pinigų? 

Prabangūs apartamentai, privati jachta ir šėlionės klube

Šį kartą monetos metimas nulėmė, kad aktorius A. Bružas Šarm El Šeiche džiaugėsi turtuolio role ir visą savaitgalį praleido gyvendamas kaip tikras šeichas. Turėdamas belimitę MyTU kortelę, Bružas apsigyveno viename prabangiausių kurorto viešbučių, kuris yra skirtas tik suaugusiems. Šiame viešbutyje laimingas keliautojas mėgavosi aukštos klasės restoranais, ištaigingais apartamentais su privačiu baseinu ir SPA centro teikiamomis procedūromis.

T. Petrovskio / tomasfoto.lt ir asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau tuo, žinoma, A. Bružo prabangūs džiaugsmai nesibaigė. Privačia jachta su asmeniniu šefu Bružas leidosi į pasiplaukiojimą po Raudonąją jūrą. Audrius ne tik mėgavosi šefo čia pat ant denio jam gaminamais gurmaniškais skanėstais, bet ir leidosi į kelionę po Egipto povandeninį pasaulį, kur vaizdai gniaužia kvapą net visko mačiusius nardytojus.

Šioje kelionėje turtuoliu tapęs A. Bružas nusprendė patirti ir Šarm El Šeicho naktinį gyvenimą – prabangiu Mercedes-Benz automobiliu jis nuvyko į „Hard Rock Cafe“, kur vakarėlis užsitęsė iki paryčių, o ir tuo jis nesibaigė – grįžęs į viešbutį Audrius nusprendė pabaigti smagią naktį savo privačiam baseine.

„To Šarm El Šeiche dar nėra buvę!“ – sukvietęs visus „Hard Rock Cafe“ svečius bendram šokiui stebėjosi A. Bružas.

L. Pobedonoscevas mėgavosi Egiptu su žymiai menkesne pinigų suma

Tuo tarpu L. Pobedonoscevas turėjo atrasti Šarm El Šeichą turėdamas žymiai menkesnes galimybes.

„Nieko tokio, išgyvensiu. Egipte su projektu esame antrą kartą. Praeitais metais Hurgadoje jau buvau varguolis ir puikiai praleidau laiką. Neabejoju, neliūdėsiu ir šįkart“, –  dar kelionės pradžioje sakė Leo.

Norėdamas pajusti autentišką gyvenimą iš arti, pirmiausiai Leo nusprendė apsilankyti... vietinių kirpykloje!

T. Petrovskio / tomasfoto.lt ir asmeninio archyvo nuotr.

„Gal ir keista, kad vos atvykęs nuėjau vietinę į kirpyklą, tačiau tai yra mano tradicija. Kai keliauju vienas – visada privalau užeiti į kirpyklą. Tokie salonai yra tarsi socialiniai klubai, kur renkasi vietiniai gyventojai“, – pasakojo Leonardas.

Kirpimas tekainavo 2 dolerius, tačiau vietinis kirpėjas pasidarbavo tikrai puikiai. Atsinaujinęs ir atsišviežinęs, Leo leidosi į nuotykius.

Kelionės metu jis keliavo po įspūdingąją Sinajaus dykumą, leidosi į turą su keturračiais, keliavo ant kupranugario bei apsilankė Beduinų kaimelyje, kur rado kuklią vietą nakvynei vos už 10 dolerių.

Taigi, ką nuveikti Šarm El Šeiche, kai nespaudžia jokie limitai ir ką nuveikti, kai keliauji taupiai?

T. Petrovskio / tomasfoto.lt ir asmeninio archyvo nuotr.

    1. „Meraki“ viešbutis. Laimingasis keliautojas Bružas Šarm El Šeiche pasirinko gyventi viename prabangiausių kurorto viešbučių. Itin stilingas ir šiuolaikiškas „Meraki“ viešbutis yra skirtas tik suaugusiųjų poilsiui, tad čia neliūdna nei dieną, nei sutemus. Keliautojus žavi šio viešbučio minimalistinis interjeras ir didelis restoranų pasirinkimas. Šiame viešbutyje galima ne tik pailsėti ir pasimėgauti SPA malonumais bet ir šokti bei šėlti iki pat paryčių, nes čia linksmybės niekada nesibaigia!

    2. Pasivažinėjimas keturračiais po Sinajaus dykumą. Per visą Sinajaus pusiasalį esanti beribė dykuma saugo daugybę paslapčių. Kalnuotas kraštovaizdis čia gniaužia net visko mačiusių kvapą. Bėgant šimtmečiams Sinajaus dykuma matė iš ties visko. Viename iš kalnų Mozė gavo 10 Dievo įsakymų, iškaltų akmens luituose, čia taip pat plito ir krikščionybė. Vėliau šis regionas patyrė persų užėmimą, XIX amžiuje Sinajus tapo Didžiosios Britanijos kontroliuojama zona, o XX amžiuje šis regionas buvo arabų ir Izraelio karo veiksmų įkaitu. Šiandien visas Sinajus priklauso Egiptui, o maža jo dalelė yra atverta ir turistams. „Iki šios akimirkos įspūdžiai buvo labai skirtingi, tačiau dabar supratau, kad mes įvažiavom į visiškai kitokią dimensiją. Čia yra dykuma, uolos, kalnai ir tu jautiesi tarsi maža šios dykumos dalis...“, - nepakartojamais potyriais dalinosi Leo.

    3. „Hard Rock cafe“. Tai išskirtinė vieta, kurioje galima ne tik pasimėgauti Amerikietiškos bei vietinės virtuvės patiekalais, bet ir pasinerti į naktines linksmybes. Vakarėliai čia dažnai užsitęsia iki paryčių…

    4. Šarm El Šeicho senamiestis. Šarm El Šeichas plačiai žinomas dėl savo nuostabių paplūdimių, kokybiškų viešbučių ir neišbaigiančių pramogų, tačiau čia taip pat galima rasti ir unikalų senamiestį, kuriame gyvenimas tiesiog verda. Vaikščiojant senamiesčio gatvelėmis galima rasti nemažai vietinių turgelių, kuriuose gausu šviežių vaisių, prieskonių, rankų darbo dirbinių ir puošnių audinių.

    5. Apsilankymas pas beduinus. Egipto dykumų gelmėse slepiasi autentiški beduinų kaimeliai, kurie kviečia patirti unikalų kultūrinį nuotykį. Beduinai – dykumų klajokliai, nepripažįstantys vakarietiško pasaulio taisyklių. Jie neturi pastovių gyvenviečių ir visą laiką migruoja, ieškodami tinkamų ganyklų bei vandens šaltinių savo gyvuliams. Įdomu tai, kad nors jie ir pasižymi išskirtiniu svetingumu, gyvenimo būdas, aiški hierarchija bei taisyklės paprastam europiečiui tikrai neatrodo įprastai.

    6. Koptų bažnyčia, esanti Hainur rajone, buvo pastatyta 2010 metais. Koptai – tai ortodoksų, katalikų ir koptų protestantų bažnyčių tikintieji, arba tiesiog – Egipto krikščionys, kurių Egipte skaičiuojama apie 7 milijonus (apie 10 proc Egipto gyventojų). Tai yra viena didžiausių bažnyčių Artimuosiuose Rytuose. Po šventyklos kupolais galima pamatyti nuostabius paveikslus, sukurtus kvalifikuotų meistrų. Pamaldos bažnyčioje vyksta koptų ir arabų kalbomis.

    7. Pasiplaukiojimas jachta Ras Mohamed nacionaliniame parke ir nardymo pramogos. A. Bružas šioje kelionėje laiką leido kaip tikras turtuolis – išsinuomavo privačią jachtą su asmeniniu šefu, kuris čia pat, denyje, jam grožintis vaizdais gamino ištaigingus patiekalus. Pasiplaukiojimus jachta Egipte dažniausiai lydi ir nardymo pramogos, kurias išbandė ir A. Bružas. Povandenis pasaulis čia, Egipte, žavi net ir itin patyrusius nardytojus.

   8. Baltoji sala. Atvykę į šią salą keliautojai pasijunta tarsi Maldyvuose. Baltutėlis smėlis, žydras ir skaidrus jūros vanduo ir nesibaigianti ramybė. Šią salą būtina pamatyti nors kartą gyvenime, o ir pasiekti ją tiek privačiomis jachtomis, tiek bendras ekskursijas vykdančiais laivai nėra sudėtinga.

    9. Farsha Mountain Lounge yra ant uolos įsikūręs baras, stebinantis ne tik įspūdinga panorama, skaniais kokteiliais, autentišku kaljanu, bet ir išskirtiniu interjeru – kiekviena detalė čia tiesiog priverčia aikčioti. Metų metus vietos įkūrėjai rinko baro interjere esančias pagalvėles, kilimus, žvakides ir kitas detales. „Kokie kūrybiški turėjo būti žmonės, kad sukurti tokią magiją... Vien dėl šio baro norėčiau Šarm El Šeiche apsilankyti dar kartelį“, – teigė A. Bružas.

Kelionių šou „Metam monetą“ – sekmadieniais, 19.30 val. tik per TV3!

„ReEmigrantai“ pasakoja apie tris draugus – Arminą, Karosą ir Dariušą. Kai šalyje įsisiautėjus „Brexitui“ juos išmeta iš vištų fabriko Anglijoje, jaunuoliai nusprendžia grįžti trumpų atostogų į gimtąją Lietuvą.

Gerai pasilinksminę ir išsinuomavę Teslą jie išvažiuoja aplankyti Dariušo mamos. Tačiau išsikrovus automobiliui ir draugams strigus mažo miestelio rajono laukuose, vietiniai valdininkai juos sumaišo su Tesla investuotojais, apie kurių Lietuvoje planuojamą pastatyti giga fabriką jau seniai sklandė gandas. Valdininkai stengiasi atvykusiems investuotojams įsiteikti pagal visas politines „tradicijas“. Nuo čia ir prasideda nuotykiai! Iš pradžių nesusigaudę kas vyksta, herojai greitai įsijaučia į vaidmenį ir pradeda mėgautis visais susiklosčiusios situacijos privalumais. Kol viskas nepasisuka kita linkme.

Projekto vedėjai yra užkietėję keliautojai, kuriems naujų šalių bei kultūrų pažinimas yra svarbus kaip oras. Aktorių L. Pobedonoscevą kelionės netgi paskatino kolekcionuoti – iš kiekvienos kelionės jis visada būtinai parsiveža indelį medaus. Tokią jo meilę medui, kaip atskleidžia aktorius, įkvėpė jo senelis.

„Mano senelis buvo bitininkas. Keliaudamas ekspedicijoje po Sibirą išsiaiškinau, kad tarp jo protėvių buvo ir daugiau žmonių, kurie tuo užsiėmė. Viena paskutiniųjų mano senelio minčių prieš mirtį, buvo kaip palikimą man palikti savo bičių avilius, kad aš ir toliau tęsčiau šią tradiciją“, – pasakojo L. Pobedonoscevas.

Aktorius šių senelio žodžių niekuomet nepamiršo ir į medų toliau žiūri kaip į ypatingą gardėsį.

„Buvo likęs stiklainiukas senelio medaus. Paskutinius porą šaukštų įdėjau į mažą indelį – juk medus, kaip ir druska, yra amžinas. Turiu tokį altorėlį – jame laikau surinktą medų, ten pasidėjau ir minėtą stiklainiuką. Tada gavau savotišką pajautimą: „Kodėl gi nekolekcionavus medaus iš viso pasaulio?“ – prsiminimais dalijosi Leonardas.

Jau virš 20 stiklainiukų medaus prikaupęs aktorius pasakoja ir apie įdomiausią medų savo kolekcijoje bei netikėčiausią jo įsigijimo istoriją.

„Paskutinės kelionės prieš karantiną metu, Balyje, su turistais kopėme į Baturo ugnikalnį. Nuo 2016-ųjų per metus ten lipu net kelis kartus. Paskutiniame kopime, be manęs ir turo vadovo, privaloma tvarka prisijungė ir vietinis gidas. Reiktų paminėti, jog ugnikalnis turi kraterį – yra „gyvas“, leidžiantis dūmus. Tą kartą užlipome, pasitikome saulę, ir gidas man pradėjo pasakoti, jog praėjusią savaitę buvo kraterio apačioje ir rinko medų!“ – dalijosi aktorius.

Leonardas sako, jog pasakota istorija iš pradžių nepatikėjo, tačiau tada gidas jam parodė vaizdo medžiagą.

„Kartą į pusmetį vyrai lipa ten kopinėti medaus. Apie tai išgirdęs iš karto susijaudinau ir pasakiau, jog labai noriu to medaus. Susitarėme, nusileidome prie šiltųjų šaltinių, kur atvyko dar keletas paauglių – prasidėjo derybos su vietiniu lyderiu. Pamenu, jog mokėjau nepigiai, bet medus iš kraterio yra unikalus ir tokio nerasi niekur kitur“, – džiaugėsi Leonardas.

Aktorius pasakojo, jog nusipirkęs medaus, visada perpila jį į mažą talpą, užrašo datą bei šalį. Anot Leonardo, medaus yra visose šalyse – nesvarbu, kur benuvažiuotum.

„Turiu medaus ir iš Madagaskaro, kurį radau kaimelyje iš dviejų namų. Nupirkau jo iš vietinės šeimos, o paskui dalinau artimiesiems Lietuvoje. Medaus yra visokio: yra miksuotas, ir iš kažkokio vieno konkretaus produkto: kaštonų, liepžiedžių, pušų. Man pasisekė surasti ir ličių medaus“, – kalbėjo L. Pobedonoscevas.

Kitą medų, kuris papildė jo jau turimą kolekciją, L. Pobedonoscevas sako gavęs iš vieno pažįstamo gido Balyje, Vajano.

„Užsiminiau jam apie savo kolekciją, medaus rinkimą, ir jis man pasakė, jog turi savo šeimos medaus likutį, kuris yra naudojamas kaip vaistas. Medų sunešančios bitės – kaip mažos musytės. Tą paskutinį likutį jis atidavė man“, – pasakojo Leonardas.

Tapęs kelionių šou „Metam Monetą“ dalimi, Leo ir toliau nepraleidžia progos papildyti savo kolekciją kuo ypatingesniu medumi. Pirmąjį stiklainiuką jis jau įsigijo keliaudamas po Hurgadą. „Viename indelyje gali sutilpti visa šalies kultūra, kurią bitutės sunešė į medų“, – pasakojo L. Pobedonoscevas.

Kelionių šou „Metam monetą“ – šį sekmadienį, 19.30 val. per TV3.

Naujasis kelionių šou intriguoja azartiškomis taisyklėmis – vedėjai, atvykę į naują šalį, tik išėję iš oro uosto metą monetą. Tas, kuris atspės, kas iškris, savo savaitgalio kelionei gaus neribotą biudžetą ir galės veikti visa tai, ką geidžia širdis. Kitas dueto narys, kuriam atspėti nepavyks, visą savaitgalį privalės išgyveni vos už 100 eurų. Už šią sumą jam teks prasimanyti nakvynę, maisto, išbandyti naujų pramogų.

Leonardas ir Audrius žiūrovams iš labai skirtingų kampų aprodys tokias šalis kaip Portugalija, Sakartvelas, Egiptas bei daugelį kitų.

Vienas iš šou vedėjų, aktorius A. Bružas, aistrą keliauti pajuto dar būdamas ankstyvoje paauglystėje. Būdamas vos keturiolikos, iš Alantos miestelio kilęs aktorius nusprendė savo keliones pradėti nuo gimtojo krašto – Lietuvos. „14 metų jau važinėjau autostopu po visą Lietuvą: nuo Visagino iki Kauno, nuo Vilniaus iki Nidos. Tuomet su draugais išmaišėme Lietuvą skersai išilgai“, – pasakojo aktorius.

A. Bružas prisimena, kad niekada kelionių netapatino su patogumais. „Tuomet nebuvo tokių galimybių, kad galėtum išsirinkti geriausią viešbutį, turėti nuosavą transportą ir tiesiog visiškai nerūpestingai keliauti. Jei norėjai keliauti, reikėjo suktis iš padėties ir būti kūrybiškam“, – dalinosi prisiminimais pašnekovas.

A. Bružas / T. Petrovskio nuotr.

Išmaišęs beveik visus tuomet pasiekiamus Lietuvos kampelius, aktorius pajuto, kad noras keliauti tik dar labiau sustiprėjo, o nuogirdos apie gyvenimą bei nuotykius užsienyje ėmė vilioti ir dar labiau.

A. Bružas pasakoja, kad iš pažįstamų vis išgirsdavo nuotrupų apie atostogų įspūdžius užsienio šalyse: Eifelio bokšto didybę, kalnų galybę ir žavesį, galimybę gurkšnoti skanią ispanišką kavą prie dangaus mėlynumo jūros.

Audriui norėjosi ne tik klausytis kitų pasakojimų, bet ir viską pamatyti savo akimis, tad sulaukęs šešiolikos metų, aktorius susiplanavo didelę kelionę po Europą. „Tuomet su bičiuliu mėnesiui išvažiavome į Europą. Pasiėmėme 100 dolerių – tuo metu tai buvo 400 litų. Tai nebuvo dideli pinigai mėnesį keliaujant po Europą, bet kažkaip susisukome. Keliavome per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją. Daug pravažiavome“, – prisiminimais dalijosi aktorius.

Nakvodavome parkuose, paplūdimiuose, pas sutiktus žmones. Ten patyrėme labai daug ekstremalių situacijų, kurias atsiminsiu visą gyvenimą.

Nors kelionei jaunuoliai ir neskyrė didelio biudžeto, tačiau susiruošė gana atsakingai: su savimi pasiėmė kuprines, į kurias susidėjo įvairiausias kruopas, makaronus, konservų ir net viryklę, kad būtų galima sutaupyti ir visą maistą pasigaminti tiesiog vietoje.

„Kuprinės svėrė po 40 kilogramų ­– reikėdavo padėti vienas kitam jas užsidėti. Nakvodavome parkuose, paplūdimiuose, pas sutiktus žmones. Ten patyrėme labai daug ekstremalių situacijų, kurias atsiminsiu visą gyvenimą“, – pasakojo A. Bružas.

Tiesa, pasitaikė ir ne tokių malonių išgyvenimų. Pavyzdžiui, akistata su užsienio policija Šveicarijoje. „Keliaudami turėjome tik Šengeno šalių vizą. Viešėdami Prancūzijoje, sutikome šveicarą, kuris pasiūlė aplankyti jo šalį. Su mūsų viza ten keliauti buvo nelegalu, bet su draugu sutikome leistis į dar vieną naują nuotykį. Įvažiavome nelegaliai ir nakvojome pas sutiktą merginą, kuriai papasakojome, kaip atvykome į šalį. Po to pokalbio ji pasakė, jog jos tėvai netikėtai pateko į avariją ir ji turi išvažiuoti. Mums išėjus į lauką, mūsų jau laukė policija, kuri nuvežė mus prie šalies sienos ir liepė palikti Šveicariją“, – dabar jau su šypsena prisiminė Audrius.

Aktorius pasakoja, kad būtent ši kelionė po Europą paauglystėje jam sužadino meilę kelionėms ir pažinimui. Tačiau A. Bružas prisimena, jog kelionėse yra tekę susidurti ne tik su šmaikščiomis situacijomis, bet ir tokiomis, kurios galėjo sukelti grėsmę gyvybei. Pavyzdžiui, prieš kelis metus keliaujant po Meksiką, pasitaikė ir keletas nemalonių netikėtumų.

„Būdamas Meksikoje, išvažiavau pasivažinėti su džipu. Buvo bekelė, norėjau pravažiuoti tarp medžių ir nepastebėjau, kad ten – didžiulė šaka: didelė, smaili, primenanti ietį. Važiavau kartu su kolega, kuris sėdėjo šalia. Gerai, kad važiavau negreitai, nes šaka kiaurai pervėrė stiklą, visai šalia, kur jis ir sėdėjo. Mums pasisekė, kad viskas baigėsi gerai“, ­– pasakojo pašnekovas.

Tačiau tokie keistesni nutikimai – ne vieninteliai, kuriuos teko išgyventi kelionių metu. Būnant svečiose šalyse, aktorių visuomet viliojo išbandyti ir naują virtuvę, susipažinti su tos šalies kulinarinėmis tradicijomis.

„Jei reikėtų įvardinti vienus keistesnių patiekalų, kuriuos teko ragauti, manau, kad tai būtų šikšnosparnis ar pūdyta silkė. Čia, Lietuvoje, toks maistas mums yra visiškai neįprastas, o kitose užsienio šalyse – tikras delikatesas“, – apie savo kulinarinius patyrimus pasakojo Audrius.

Galima būtų manyti, kad aplankius begalę šalių ir patyrus tiek daug nuotykių, jau niekas nebegali nustebinti ir intriguoti. Tačiau, kad ir kiek nuotykių ar ekstremalių situacijų bepatirtų, aktorius nepraranda sugebėjimo kiekvienoje kelionėje atrasti kažką naujo. Todėl, kaip teigė pats, dalyvavimas kelionių projekte „Metam monetą“, jam atneš vis naujų emocijų.

„Svarbiausia – niekuomet nenustoti stebėtis. Nereikia priimti visažinio rolės ir galvoti, kad viską gyvenime jau esi matęs, patyręs. Esame gyvi viduje tol, kol sugebame žavėtis, kad ir paprastais dalykais. Pavyzdžiui, mane vis dar gali nustebinti naujas klimatas, šiluma ar saulė patekanti virš kalnų. Atrodo, kad tai jau esi matęs, bet kiekvieną kartą nustembi iš naujo“, – pasakojo A. Bružas.

A. Bružas / T. Petrovskio nuotr.

Žinomas aktorius sakė, kad projekte „Metam monetą“ jį žavi ne tik naujos patirtys, bet ir nežinomybės faktorius – kas bus toliau. Nes nei jis, nei jo laidos bičiulis Leonardas, nežino su kokiu biudžetu jiems teks keliauti po šalį.

Akinanti prabanga – jachtos, vilos ir omarai? O gal – nežinia, kaip nuo oro uosto nukakti iki miesto centro, ką valgyti ir apskritai, kur miegoti, kai kišenėje viskam teturi 100 eurų?

Šou „Metam monetą“ yra kuriamas pagal pasaulyje puikiai žinomą kelionių laidos formatą „Oryol i Reshka“. Projekto premjeroje jau šį sekmadienį žiūrovų laukia arabiškų spalvų, aromatų bei nuotykių kupina kelionė po Egipto miestą Hurgadą. 

Kelionių šou „Metam monetą“ – jau nuo birželio 5 d., sekmadieniais, 19.30 val. per TV3.

Du bičiulius – Audrių ir Leonardą Pobedonoscevą – šią vasarą neretai išvysime kartu. Žinomi vyrai prisidės prie lietuviškos televizijos ekranuose dar nematyto kelionių projekto.

„Mes su Leonardu dalyvaujame naujame, netikėtumų pilname kelionių projekte „Metam monetą“, kur vienas iš mūsų galės neribotai mėgautis prabanga, lankomos šalies malonumais, išskirtiniais vaizdais ir viešbučiais, o kitas bus labai suvaržytas – visam savaitgaliui turės tik 100 eurų, už kuriuos jam reikės susirasti nakvynę, pavalgyti ir kuo smagiau praleisti laiką“, – kelias projekto detales atskleis A. Bružas.

Aktorius pabrėš, jog projektas puikiai parodys kontrastus tarp dviejų skirtingų būdų atostogauti: kaip esant galimybėms savaitgalį leisti savęs nevaržant, ir ką galima patirti, jei turite ribotą biudžetą.

Tačiau, kaip bebūtų, tokios kelionės, nors ir yra tikras malonumas, užima nemažai laiko. Užimtą dienotvarkę turintis ir ne viena veikla užsiimantis aktorius laidoje atviraus, kaip jam pavyksta viską suderinti.

A. Bružas / T. Petrovskio nuotr.

„Aktorystė su Leonardu vyksta pilnu tempu – nemėtydami pėdų mėtome monetą. O kitos mano veiklos – batų parduotuvė ir baras „Kitas kampas“ – taip pat niekur nedingo. Svarbiausia yra gera komanda. O kartais į naudą yra ir šiek tiek atitrūkti bei sugrįžti su naujomis jėgomis“, – sakys A. Bružas.

Tiesa, galbūt būtent dėl to aktoriui nelieka laiko gaminti – dažniausiai jis renkasi paprastus, bet maistingus patiekalus. „Aš išsikepu kiaušinienę ir būnu sotus iki pietų. Grikiai – kitas senas geras patiekalas. Užverdi, palieki pridengtus dangčiu, išsimaudai ir jau gali valgyti“, – kalbės A. Bružas.

Kol Ilona su Audriumi smagiai šnekučiuosis, laidos šefas, „Kamado bono“ kepsninių virtuozas Robertas Svetlauskas paruoš dvigubą mėsainį su sūriu ir vegetarišką košotos mėsainį.

Kulinarinių pokalbių laida „Virtuvės istorijos“ – šeštadieniais, 10 val. per TV3.

Žinomi vyrai puikiai sutaria ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Audrius ir Leonardas draugauja jau ketvirtį amžiaus, o apie juos vienijančią vyrišką draugystę, konkurenciją, muštynes ir aistrą kelionėms aktoriai ir laidų vedėjai atvirai papasakos laidos „Pasaulis pagal moteris“ žiūrovams.

Nuotaikingoje laidoje žiūrovai išgirs ne vieną įdomią ir smagią istoriją, sužinos, kaip šie vyrai susipažino, ir kodėl Leonardas vadina draugą kaimiečiu iš Alantos. Andrius, savo ruožtu, pasidalins istorijomis apie vilniečius bei prisimins laikus, kai visus stebino ilgais savo plaukais.

Nepaisant visų tuomet ir dabar esančių skirtumų, jiedu yra puikūs draugai. Kelionės, bendri darbai ir projektai – šiandien aktoriai mėgaujasi draugystės teikiamais privalumais ir su humoru kalba apie pašėlusius jaunystės metus, kai, anot Leonardo, dėl jų kovodavo moterys.

Kovų būta ir kitokių – apie muštynes jiedu užsimins ir laidos žiūrovams. Audrius atviras – per tiek laiko įvyko labai daug: ir atvirų, nuoširdžių, jautrių, žmogiškų pokalbių, ir pakeltų kojų...

Sveika savivertė saugo nuo konkurencijos

Laidos žiūrovai sužinos, ką apie konkurenciją mano šie charizmatiški ir vienas kitam humoro jausmu nenusileidžiantys aktoriai.

„Mūsų su Leonardu amplua labai skirtingi ir nuo to nė vienas nesame nei geresnis, nei blogesnis. Tiesiog skirtingi. Ar gražesnė rožė, ar tulpė – abi yra gėlės. Mes nekonkuruojame. Aš žinau, ką ir kaip noriu daryti. Tikslas – daryti taip, kad tai būtų unikalu ir kad žmonės norėtų to, ką darai. Tuomet ir nelieka konkurencijos“, – sakys laidoje Audrius, neabejojantis, kad sveika savivertė yra labai naudinga.

Leonardas jam pritars – juk kai pasitiki savimi, žinai, kad esi kitoks, nesijaudini dėl konkurencijos ir vienas kitą papildai.

Aktoriai laidoje atskleis ir nemažai pikantiškų paslapčių. Pavyzdžiui, Audrius išsitars, kada ir kur nuogas vaikšto Leonardas, o šis neliks skolingas ir taip pat papasakos apie draugo silpnybes.

Taikos ir vienybės širdis

Karui Ukrainoje tebesitęsiant, svarbi kiekviena ukrainiečius palaikanti iniciatyva. Laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėja, floristikos dizainerė Kristina Rimienė rubrikoje „Floristinis desertas“ papasakos, kaip ji sukūrė tautų draugystę simbolizuojančią gėlių kompoziciją, puošusią koncertą „Ukraina Lietuvos širdyje“ Kaune.

Šis koncertas buvo skirtas ukrainiečiams Lietuvoje palaikyti. Jo metu aplinką džiugino didelė floristikos dizainerės sukurta širdis, kurią puošė Lietuvos ir Ukrainos vėliavų spalvų žiedai. Ši širdis tapo ne tik renginio puošmena, bet ir mėgstama fotografavimosi vieta.

Floristikos dizainerei kurti padėjo Tatjana iš Ukrainos, kuriai dalyvavimas tokiuose projektuose padeda atitrūkti nuo slogių minčių. Kartu moterys sukūrė įspūdingą, abi tautas vienijančią širdį.

„Pasaulis pagal moteris“ – sekmadieniais 10 val. per TV3.