Tas štabas, nusprendė R. Kurtinaitis, bus lietuviškas. Vien tik lietuviškas.
Todėl kai praėjusios žiemos viduryje R. Kurtinaitis tapo Maskvos srities „Chimki“ vyriausiuoju treneriu, jis pirmiausia paskambino savo geram bičiuliui Robertui Kuncaičiui ir pasiūlė jam mesti darbus Lietuvoje bei atvykti į Rusiją. R. Kuncaitis tuo metu buvo Panevėžio „Lietkabelio“ trenerio asistentas, tačiau pernelyg ilgai nedvejojo ir priėmė bičiulio pasiūlymą, o Aukštaitijos klubas nedarė kliūčių išvykti.
Aš visada noriu plaukioti okeane, o ne tik Nemuno seklumomis.
Vasario pradžioje R. Kurtinaitis sužvejojo dar vieną geidžiamą žuvį – trenerį Aurimą Jasilionį. Nors šis vyras taip pat turėjo darbą – jis tuo metu buvo atsakingas už Vilniaus „Ryto“ talentų parinkimą ir prisidėjo prie jaunimo programos formavimo, – tačiau sutiko viso to atsisakyti ir stačia galva nėrė į naują iššūkį.
Tai buvo iššūkis, kadangi nė vienas nebuvo tikras, kad darbą turės ilgiau nei artimiausią pusmetį. R. Kurtinaitis tada kvietė dar kelis kolegas iš Lietuvos, tačiau šie atsisakė motyvuodami tuo, kad norėtųsi ilgesnio aiškumo.
„Chimki“ galva to pažadėti negalėjo.
„Sakiau jiems, kad išeisite iš klubų ir, jei nepasieksime Eurolygos, kartu su manimi būsite atleisti. Robertas su Aurimu tą riziką prisiėmė, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ pasakojo R. Kurtinaitis. – Jeigu gyvenime nepriimsi tokių rizikų, tai taip ir liksi toje pat vietoje. Aišku, gal, kaip sako apie alų, geriau vienas bokalas rankoje, negu du buteliai šaldytuve, bet man to maža. Aš visada noriu plaukioti okeane, o ne tik Nemuno seklumomis.“
Iš komforto zonos turėjo išeiti ne tik jo asistentai. Tam, kad okeane plaukiotų su prabangia jachta, R. Kurtinaitis sutiko kurį laiką po Nemuną pasiirstyti medine valtele. Tinklalapio „BasketNews.lt“ žiniomis, R. Kurtinaitis sutiko „Chimki“ komandą treniruoti vos už 10 tūkst. eurų per mėnesį. „Vos“, nes, pavyzdžiui, prieš tai jis Vilniaus „Ryte“ uždirbdavo tris kartus daugiau. Pusantro karto daugiau šį sezoną Permėje uždirba ir Kazys Maksvytis.
10 tūkst. per mėnesį buvo mažiausia R. Kurtinaičio alga per ilgą laiką, tačiau jis turėjo aiškų tikslą ir nenorėjo reikalauti per daug, kol to tikslo neįgyvendins.
Jam reikėjo išsaugoti „Chimki“ komandai vietą Eurolygoje.
Kad tai pasiektų, „Chimki“ privalėjo laimėti VTB Vieningąją lygą arba bent žaisti finale, jeigu į jį patenka ir Maskvos CSKA. Todėl sausio pabaigoje atvykęs į Chimkus, R. Kurtinaitis priėmė sprendimą nesiplėšyti Eurolygoje. Ten po 19 turų „Chimki“ turėjo 7 pergales ir žengė 13-oje vietoje. Teoriškai jie dar turėjo galimybių patekti į ketvirtfinalį, tačiau nusprendė, kad to siekti būtų nepraktiška.
„Eurolygą iškart nurašėme, – pripažino R. Kurtinaitis. – Aš net nestatydavau žaidėjų, kurie klibėdavo su traumomis, kartais žaisdavome su 8 žaidėjais. Žurnalistai to nesuprasdavo, bet mums reikėjo žūtbūt būti finale VTB, kad gautume vietą Eurolygoje.“
Pradžia VTB Vieningoje lygoje nebuvo rožėmis klota. Nors R. Kurtinaitis laimėjo pirmąjį mačą, po to vasario mėnesį sekė trijų pralaimėjimų serija. Nusileista buvo pagrindinėms konkurentėms kovoje dėl vietos Eurolygoje – Sankt Peterburgo „Zenit“, Krasnodaro „Lokomotiv“ ir Kazanės UNIKS.
Visgi greta turėdamas žmones, su kuriais apie krepšinį gali kalbėtis 24 valandas per parą, R. Kurtinaitis su komanda ėmė po truputį lipti į viršų.
„Laimime ar pralaimime, vis tiek rungtynes peržiūrime ne vieną kartą. Būna, kad net tris kartus tas pačias rungtynes žiūrime, – „BasketNews.lt“ pasakojo A. Jasilionis. – Kartais tai įvyksta iškart po rungtynių, kitą rytą mes analizuojame tą patį. Daug iškerpamų dalykų, detalių.
Rimas žino, kad man gali paskambinti bet kada, kad ir naktį, nes po pralaimėjimų yra nemigo naktys. Žino, kad žiūriu rungtynes, kad galime bet kada susitikti ir peržiūrėti dar ir dar kartą.“
Rimas Kurtinaitis ir Robertas Kuncaitis / Scanpix nuotr.
Reikalai ėmė taisytis sulig kalendorinio pavasario pradžia. Kovo pradžioje „Chimki“ paskutinę sekundę palaužė CSKA ekipą ir taip pradėjo atkarpą, kurioje per 9 rungtynes iškovojo 8 pergales ir reguliariajame sezone finišavo trečioje vietoje.
Pirmajame atkrintamųjų etape sausai nušlavę „Astana“, pusfinalyje „Chimki“ žaidė svarbiausią sezono seriją – jos nugalėtojui atiteko kelialapis į Eurolygą.
Pusfinalis startavo nesėkmingai, kai „Chimki“ pirmajame mače nusileido UNIKS ekipai, tačiau po to iškovojo tris pergales iš eilės ir galėjo šauti pergalės šampaną.
R. Kurtinaičiui keltas tikslas buvo įgyvendintas ir tai reiškė naujas galimybes tiek jam, tiek jo asistentams.
„Man patiko mūsų trenerių drąsa: jie žinojo, kur eina ir žinojo, kad nesėkmės atveju bus problemų, bet įvyko sėkmė. Norinčiųjų čia ateiti tada pasidarė visa eilė“, – šypsojosi R. Kurtinaitis.
Vyriausiajam treneriui už patekimą į Eurolygą buvo išrašyta riebi premija ir tuo pačiu bendradarbiavimas įprasmintas ilgesniu bei solidesniu kontraktu – tinklalapio „BasketNews.lt“ žiniomis, vasarą R. Kurtinaitis pasirašė dvejų metų 1,8 mln. eurų sutartį.
Aurimas Jasilionis / BC Khimki nuotr.
Kontraktai buvo pratęsti ir su R. Kuncaičiu bei A. Jasilioniu, tačiau apsiriboti tik jais dviem strategas neketino. Iš pradžių į Chimkus R. Kurtinaitis iš „Ryto“ perviliojo fizinio rengimo trenerį Evaldą Kandratavičių, o po to – ir sūnų Giedrių, kuris prieš tai darbavosi Kinijoje.
Taip R. Kurtinaičio štabe lietuvių padvigubėjo ir užsieniečių net nebeliko.
Ar norint suformuoti tokį trenerių štabą R. Kurtinaičiui reikėjo papildomai įtikinėti savo vadovus? Išgirdęs tokį klausimą, treneris tik papurto galvą.
„Nereikia įtikinėti, – atsakė R. Kurtinaitis. – Yra dvi situacijos, kaip komplektuoti klubą. Vienos rūšies klubai, kaip „Žalgiris“, „Chimki“, CSKA, duoda treneriui visišką laisvę ir tu pats susikomplektuoji. Pas mus yra taip, kad pats renkiesi žaidėjus, trenerių kolektyvus, medikus. Aišku, turi vadovus įtikinti, kad padarysi darbą. Ir vadovai laukia rezultato.
Kitas modelis yra, kai tau superka žaidėjus ir sako, kad gavai komandą ir žaisk, papulk su ja į atkrintamąsias.
Aš galvoju, kad mūsų modelis teisingas, nes jokie menedžeriai negali taip sukomplektuoti komandos, nes jie nežino, koks mano stilius.“
Evaldas Kandratavičius / BC Khimki nuotr.
R. Kurtinaitis neslepia, kad lietuvius į asistentus rinkosi ir dėl to, kad tada galėjo būti tikras, jog jam nebus lipama ant galvos. Anksčiau trenerių štabuose dirbęs su ispanu, graiku ar serbais, treneris ne visada jausdavo tokį pasitikėjimą jais ir jų veiksmais.
„Turi prie savęs turėti patikimus žmones, kurie tau nepridarys nereikalingų reikalų, – sakė treneris. – Gal specialistas geras, bet nežinai, koks žmogus.“
R. Kurtinaitis susirinko savo norimus žaidėjus ir trenerių štabą ir aiškiai paskirstė jiems užduotis.
„Robertas (Kuncaitis) labai gerai analizuoja bendrą vaizdą, mato, ko reikia, kas buvo gerai, blogai. Jis – ramaus būdo, stebi iš šalies, nesikiša, ir mato tą paveikslą, nes pirmam treneriui sunku viską aprėpti: emocijos, teisėjai, puolimas, gynyba, kai tokie greičiai, kartais nespėji. Jis man pasako iš šalies, ką reikia priimu, ko ne – atmetu.
Be to, jis labai gerai dirba su aukštais, daug atlieka gynybinių, puoliminių pratimų. Ne penki prieš penkis, o skeliame į atskiras grupes žaidėjus ir atidirbinėjame tuos dalykus.“
„A. Jasilionis ir mano sūnus Giedrius daro video, – tęsė R. Kurtinaitis. – Jie pasiskirstę, kas žiūri puolimą, kas gynybą, peržiūri 5 varžovų rungtynes, sudaro bendrą vaizdą, kaip reikia žaisti prieš tą komandą, kokios silpnos pusės, per kur mušame, ką rizikuojame. Nors nemėgstu to žodžio, kad rizikavome, neva anksčiau neįmesdavo, o šiandien įmetė. Tiesiog žinome silpnas ir stiprias vietas.“
Tam, kad asistentai matytų rungtynes jo akimis, R. Kurtinaitis iš pradžių pats daug laiko praleisdavo su A. Jasilioniu ir sūnumi, kol šie karpydavo video medžiagą. Vyriausiasis treneris norėjo išdėstyti pagrindinius akcentus, kad ateityje vyrai be jo atrinktų tik tai, kas aktualiausia.
„Mums, dirbantiems šalia jo, tai – nežmoniška patirtis, – sakė A. Jasilionis. – Jo įžvalgos ir patirtis yra neeilinio žmogaus, jis visa tai praėjęs ir žaidęs aukščiausiame lygyje. Jo įžvalgos padeda pažiūrėti kitomis akimis.“
Ne tik pažiūrėti kitomis, bet ir apskritai daug daug žiūrėti. R. Kurtinaitis iš savo asistentų reikalauja tiek daug, kad šie be namų ir sporto salės praktiškai nieko daugiau ir nemato.
Per savaitę žaidžiant po 2-3 rungtynes, A. Jasilionis ir G. Kurtinaitis lyg konvejeriu žiūri vieną varžovų dvikovą po kitos ir tam aukoja ne vieną miego valandą.
„Jeigu draugai klausia, ką galiu apie Maskvą pasakyti, tai sakau, kad girdėjau, kad labai išsipuošė, bet pats dar to nemačiau, – juokėsi G. Kurtinaitis. – Per Kalėdas, kai gausime laisvą dieną, tikslas ten nuvažiuoti, per tris mėnesius iki šiol nebuvo laiko.
Bet jeigu mėgsti krepšinį, tai ir nesiskundi užimtumu. Nesiskundžiu tikrai, svarbu, kad įdomu, ką darome.“
Giedrius Kurtinaitis / BC Khimki nuotr.
A.Jasilionis su G. Kurtinaičiu tapo tarsi neatskiriami. Jie kartu dirba, per keliones – kartu gyvena ir, atrodo, kartais net taip pat mąsto.
„Vienu metu žiūrime skirtingas rungtynes ir nutinka, kad Giedrius pradeda kalbėti apie kažkokią kombinaciją, o aš jau žinau, apie ką šneka, nes prieš sekundę tą patį pats žiūrėjau. Taip lengviau“, – sakė A. Jasilionis.
Sezono metu šių vyrų galvose sukasi vien tik krepšinis ir pašalinėms mintims, atrodo, net uždrausta lįsti į galvą.
Šios savaitės pradžioje G. Kurtinaitis buvo trumpam grįžęs į Lietuvą susitvarkyti vizos klausimų, ir vakare, parėjęs namo, jis pirmiausia įsijungė krepšinio rungtynes. Žaidė Kėdainių „Nevėžis“ ir Prienų „CBet“ – komandos, kurios tikrai nebus aktualios „Chimki“ ekipai, tačiau profesinis smalsumas ėmė viršų.
„Rusijoje vargstame, kol pasijungiame LKL rungtynes, nes jos užsienyje mokamos, o čia taip ramiai atsidarė“, – paaiškino G. Kurtinaitis.
Nors dirba tėčio treniruojamame klube, Giedrius nejaučia jokių išskirtinių sąlygų. Jų niekada nejautė – net ir karjeros pradžioje, kai žaidė tėvo treniruojamoje ekipoje Azerbaidžane, jis visada jusdavo tik didžiulį skatinimą judėti pirmyn.
„Tada ne tik nenuolaidžiaudavo, bet gal net ir grūdindavo, – prisiminė G. Kurtinaitis. – Jei pasakydavau, kad skauda kelį, sakydavo, kad turi kentėti skausmą, tai – profesionalaus krepšininko dalis. Tą ir išugdė, kad negali nieko neskaudėti. Po to ir sportuodavau su skausmais, nes atrodė, kad tai – normalu.“
„Darbas yra darbas, – kalbėjo R. Kurtinaitis. – Nebe 90-ieji, kai dirbo vyrai su žmonomis, vaikais ir tėvais. Čia yra darbas, reikia įvykdyti tai, ko reikalauja darbdaviai, ir čia nėra giminystės ryšių.
Kol Giedrius buvo krepšininkas, aš jį vežiausi, spaudžiau, bandžiau padėti. Dabar mes esame atskiri vienetai, jis turi savo šeimą, savo dukrytę. Taip, mes giminės, mes sutinkame Kalėdas ir Naujus metus kartu, kiek leidžia darbas. Bet jam sakiau, kad jei nedirbsi gerai, siųsime atgal į Kiniją. Čia nėra tėčio – sūnaus (santykių). Čia arba dirbame, arba mus visus paleidžia.“
Kol kas „Chimki“ lietuviai dirba. Kaip juokauja pats R. Kurtinaitis, nėra blogų ir gerų trenerių, yra tik tie, kurie turi darbą arba jo neturi.
Maskvos priemiestyje subūręs lietuvišką salelę, R. Kurtinaitis pirmiausia susirinko žmones, kuriais pats tiki, suteikė jiems šansą tobulėti, tačiau neslepia tuo pačiu žiūrintis ir savo tautos interesų.
„Norėjosi juos išsivežti, – sakė R. Kurtinaitis. – Vis tiek LKL, su visa pagarba jai, nėra pats aukščiausias lygis, lyginant su Ispanijos ar VTB lyga, nekalbant apie Eurolygą. Norėjosi išsivežti, kad pajaustų. Čia, manau, visam Lietuvos krepšiniui yra gerai.“
