Atsakingas elgesys su gyvūnais – viena tų temų, kuria reikia kalbėti ir skatinti žmonių sąmoningumą, siekiant sumažinti ne tik beglobių gyvūnų skaičių, bet ir tų, kurie yra skriaudžiami, ar pasikeitus gyvenimo sąlygoms, tiesiog išmetami į gatves. 

TV žurnalistas, laidų vedėjas, rašytojas ir aktyvus visuomenės veikėjas bei nuomonės formuotojas visai neseniai į savo šeimą priėmė naują gyventoją vardu Lokis.

„Su manimi šis šuo gyvena jau tris mėnesius, nes ankstesniems šeimininkams jis pasirodė nereikalingas. Jį rado mano draugai. Gal pasiklydusį, o gal ne visai, čia jau detalės. Taip jis atkeliavo pas mane. Nesuprantu, kaip kas nors galėjo atsisakyti tokio meilumo ir gerumo šuns. Jis yra visiškas gėrio įsikūnijimas ir net neatitinka to vardo, kurį daviau. Lokis yra skandinavų klastos ir grėsmės dievas. O šitas baltas gerulis, gyvenantis mano namuose – nei klastingas, nei grėsmingas“, – Lokio istoriją pasakoja Andrius. 

Naujasis šeimos narys su Andriumi ne tik kartu pramogauja, bet ir keliauja į darbus. Vasaros pabaigoje vykusiame „Laisvės piknike“, sutraukusiame daugiau nei 25 tūkstančius dalyvių, sukinėjosi ir Lokis, atlikdamas švietėjišką misiją.

„Norisi praplėsti žmonių savivoką. Kai prieglaudos tiesiog lūžta nuo beglobių, kuriems reikia vieno vienintelio dalyko – žmogaus meilės, svarbu išnaudoti visas progas ir įvairiais būdais šviesti visuomenę, kad kuo daugiau keturkojų rastų naujus namus“, – gražiais norais dalijasi A. Tapinas.

Laidų vedėjas pasakoja, kad per tris mėnesius spėjo susirasti vietas, kuriuose visi mielai laukiami su gyvūnais, todėl keliauti su Lokiu visai nesunku. Pasakojimą apie Lokį, „Džiunglių žmogaus“, Gerardo Paškevičiaus, vykdomą lygiažvynių žalčių tyrimą, kuris paskutinį kartą Lietuvoje buvo atliktas 1964 metais, vieną paslaptingiausių gyvūnų – irbį, šunų vikrumo varžybas ir naujienas iš gyvūnų pasaulio bus galima pamatyti jau šį sekmadienį laidoje „Gyvūnų manija“ per TV6 9 val. ryto. 

Rusų dvaro pėdsakas

Pravėrus ponios Birutės buto duris, pasitiko draugiškai nusiteikęs šeimininkės mišrūnas šuo Rikis. Apuostęs nepažįstamus jam žmones ir įsitikinęs, kad jie nepavojingi nei jam, nei buto šeimininkei, abejingai pasuko svetainės link. Ten atsigulė po nedideliu staliuku, kur nesiekė kaitrios saulės spinduliai ir kur jis jautėsi saugiai – tarsi būdoje.

Palikę kuriam laikui Rikį ramybėje, pasižvalgėme po Birutės būstą, kuris tiesiog augte apaugęs šių laikų įvairaus stiliaus dailininkų tapytais paveikslais ar garsių praeities dailininkų darbų reprodukcijomis. Tai bylojo apie nemenką buto šeimininkės išsilavinimą ar auklėjimą, tai patvirtino ir įspūdingos jos senelių ir tėvų nuotraukos. "Ne, ne – aš neturiu nė lašelio savo mamos aristokratiškumo, kurio pagrindus ji gavo Rusijoje, Samaroje, dar prieš "šventąją" 1917 m. revoliuciją. Mat mano seneliai su dukra, t.y. mano mama, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvažiavo Samarą, kur senelis dirbo ūkvedžiu kunigaikščio Oblonskio dvare. Vaikų neturėjusiems Oblonskiams labai patiko gražaus balso mano būsima mama, kurią jie išsiuntė studijuoti į Peterburgo konservatoriją. Deja, jos studijas nutraukė mano minėta "šventoji" rusų revoliucija", – aiškino ponia Birutė.

Kaip butas tapo prieglauda

Pasak pašnekovės, kai jos tėvai sovietmečiu gyveno Kauno senamiestyje, jokių gyvūnų namuose nebuvo. Na, išskyrus vieną šunelį, kuriuo anuomet mergaitė Birutė nelabai domėjosi. Viskas apsivertė aukštyn kojomis prieš pusę amžiaus, kai jauna moteris ištekėjo, o paskui, išsiskyrusi su vyru, grįžo gyventi pas tėvus, persikrausčiusius į Taikos prospektą.

"Visi mano beglobiai keturkojai buvo parsinešti iš gatvės į butą, kuriame ir dabar gyvenu. Štai, žiūrėkite – čia visų jų nuotraukos. Žinoma, ne visi liko gyventi šiame bute – dalis jų iškeliavo pas mano surastus jiems naujus šeimininkus. Buvusių benamių keturkojų gretas mano bute papildydavo surastais gatvėje šuniukais mano buvę mokiniai – aš dirbau mokytoja buvusioje 27-ojoje vidurinėje mokykloje. Sovietmečiu ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę miesto gatvėse būdavo daug beglobių gyvūnų, nes labai trūko benamių gyvūnų prieglaudų. Mano butas tapo viena iš tokių prieglaudų. Greičiausiai tam turėjo įtakos priglaustos kalytės Milkos likimas. Mat ją, iškankintą maro, veterinarijos gydytojas primygtinai patarė užmigdyti. Iki šiol negaliu pamiršti jos paskutinio žvilgsnio, mano rankos lyžtelėjimo… Nuo tada negalėjau praeiti nė pro vieną be namų likusį, kitaip likimo nuskriaustą šunelį – visus juos nešiausi namo. Vienu metu jų čia buvo net keturi", – teigė pašnekovė.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Apie trikoję Diką

Kaip atsirado Birutės namuose trikojė Dika, taip patikliai albumo nuotraukoje prigludusi prie ponios Birutės krūtinės? "Prieš daugybę metų pro savo buto langą pastebėjau suvargusią, smarkiai šlubuojančią užpakaline kojyte kalytę. Parsinešusi ją išmaudžiau, pamaitinau ir pastebėjau, kad ta jos užpakalinė galūnė sužalota. Matyt, buvo patekusi po mašinos ratais. Nors ta kojelė ilgainiui sugijo, bet kalytė liko šlubuoti.

Į viešbutį atiduoti tris šunis trims savaitėms – prabanga ne mano kišenei… Ir teko visus užmigdyti… Ką išgyvenau prieš tokį sprendimą ir po to, negaliu žodžiais apsakyti...

Tačiau tai dar ne viskas – kartą ištrūkusi iš mano priežiūros, vėl pateko po mašinos ratais. Kai nuvežiau Diką pas veterinarijos gydytoja, jos priekinė letenėlė buvo amputuota. Aš ją parsivežiau namo, kur jos laukė rūpestingas kalytės sūnus Topas ir naujamečių fejerverkų labai bijanti Tiška. Noriu pasakyti, kad Topas nuoširdžiai, kaip įmanydamas, slaugė savo motiną Diką, vis laižydamas jos akis. Šis Topo įprotis išliko ir po to, kai Dika pasveiko.

Skaudžiausias išgyvenimas

"Kur palikdavau savo keturkojus globotinius, kai tekdavo kelioms dienoms išvažiuoti? Pas gerus žmones, kurių buvo ne vienas. Deja, dabar laikai pasikeitė. Kai teko trims savaitėms atsigulti į ligoninę, taip ir neradau nė vieno žmogaus, kuris paimtų laikinai globai bent vieną iš trijų mano šunelių. Į viešbutį atiduoti tris šunis trims savaitėms – prabanga ne mano kišenei… Ir teko visus užmigdyti… Ką išgyvenau prieš tokį sprendimą ir po to, negaliu žodžiais apsakyti...

Kai pagaliau pakilau iš ligos patalo ir atsigavau nuo psichologinio bei moralinio smūgio, nusipirkau už 20 eurų iš gyvūnų prieglaudos Užliedžiuose Rikį. Jis jau tada, prieš trejus metus, buvo 7–8 metų amžiaus. Vadinasi, jam dabar 11–12 metų. Beje, Rikis prieglaudoje gyveno trejus metus, laukdamas manęs..." – žiūrėdama į prie jos kojų atsigulusį buvusį benamį kalbėjo ponia Birutė. Ji, kaip ir jos mylimos "Knygos apie San Mikelę" autorius Axelis Munthe tiki, kad po mirties tuos žmones, kurie bent kiek mylėjo gyvūnus, pastarieji užtars prieš Dievą Paskutiniojo teismo dieną.

Sparnuoti ir kitokie kaimynai

Viso pašnekesio metu pro praviras balkono duris girdėjosi gamtos garsai: žvirblių čiauškėjimas, varnos kranksėjimas. Ant balkone stovėjusios spintelės vis nutūpdavo ar pakildavo laukinis balandis. Ką čia veikia tie laukiniai paukščiai?

"Tai ne balkonas, o mano sodas, o dar tiksliau – bardakas, – savikritiškai įvertino tvarką balkone jo šeimininkė. – Tačiau čia puikiai jaučiasi atskrendantys kuo nors pasivaišinti paukščiai – negaliu jų kaimynystės atsisakyti. Turėjome po namo langais varnų porelę. Dabar varna atsiveda savo vaikus mums parodyti. O štai apačioje, pievelėje, stovi dubenėliai su vandeniu – jie skirti paukščiams, kad turėtų ką atsigerti. Turime – turiu galvoje mūsų daugiabutį namą – ir du katinus. Vienas jų yra ateinantis ir prižiūrimas vieno mūsų geraširdžio gyventojo. Įdomu tai, kad antrasis katinas gyvena pas minėtą gero būdo vyrą. Tas jo katinas aktyviai naudojasi savo šeimininko minkštu būdu – moka išsireikalauti išvesti laukan. Jei po trečio griežto katino miauktelėjimo šeimininkas nepakyla nuo sofos, nepadeda laikraščio į šalį, katinas prišokęs kepšteli jam letenėle. Žodžiu, pradeda mušti. Tada šeimininkas, nelaukdamas kitų katino atakų, paima jo petnešėles ir abudu eina laukan", – su šypsena pasakojo ponia Birutė, išlydėdama svečius pro savo buto duris, kurios buvo apklijuotos spalvotais šunų atvaizdais. Beje, ir jos kaimynystėje prie durų puikavosi katino atvaizdas.

Pagalvojau, kad likimas suvedė į vieną laiptinę ne vieną gyvūnų mylėtoją.

Portalą kauno.diena.lt pasiekė susirūpinusios skaitytojos laiškas dėl Garliavoje šąlančio šunelio. Moteris nuogąstauja, kad keturkojis buvo išmestas į gatvę.

„Kas išmetė šunį? Blaškosi trečią dieną, – laiške rašė skaitytoja Rita, šunį pastebėjusi Lozoraičio gatvėje, prie daugiabučio, šalia „Iki" parduotuvės. – Jis budi prie to namo ir toliau neina, visas šlapias, dreba, nusiminęs, nors ir pašeriam. Kol kas nesulysęs, tankaus gražaus kailio, bet gali susirgti. Gal sureaguotų kuri gyvūnų prieglauda?"

Gyvūnų globos įstaigos „Penkta koja“ atstovė Agnė teigė, kad beglobiais keturkojais susirūpinę žmonės turėtų patys juos nuvežti į prieglaudą.

„Deja, mes neturime galimybių patys surinkti visų paklydusių gyvūnų, – apgailestavo pašnekovė. – Dauguma mūsų savanorių yra studentai, pensininkai ir neturi vairuotojo pažymėjimo. Tačiau atvežtus gyvūnus visada priimame.“

Šiuo metu „Penkta koja“, be kitų gyvūnų, rūpinasi 160 beglobių šuniukų, kuriuos reikia ne tik maitinti, apkuopti, bet neretai ir parodyti veterinarui. Pastebėta, kad beglobių šunų žiemą visada padaugėja.

Gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos „Nuaras“ atstovė aiškino, kad norint, jog paliktais gyvūnais pasirūpintų jų specialistai, pirmiausia reikia pranešti seniūnijai. Tik gavę raštą iš seniūnijos, „Nuaro“ specialistai vyksta paimti gyvūno.

„Mes negalime visur taip paprastai važinėti. Turime gauti raštą, – tvirtino „Nuaro“ atstovė. – Geriausia būtų, kad žmonės, radę gyvūną, jį pasiimtų ar prisirištų, kol mes atvažiuosime jo paimti, kad atvykę jį rastume“, – patarė moteris.

Gyvūnų globos draugija "Penkta koja" nukentėjo nuo ilgapirščių. Apvogtas dar nebaigtas įrengti draugijos pastatas Kauno rajone, Linksmakalnio kaime.

Vakar ryte pastebėta, kad dingo dyzelinis šildytuvas, kainuojantis apie tūkstantį litų. Tačiau tai dar ne visi nuostoliai. Vagys į patalpas pateko apgadinę 700 litų kainuojantį plastikinį langą. Nusikaltimą pastebėjo ryte į darbą atvykę meistrai. 

Iš senųjų patalpų Aleksote, kurios ne itin tinkamos gyvūnams laikyti ir auginti, išsikraustyti į naująsias tikėtasi dar iki gruodžio. Jis jau įpusėjo, bet kada bus galima švęsti įkurtuves, neaišku.

"Viskas priklauso nuo meistrų", – sakė "Penktos kojos" vadovė Agnė Volockytė.