Žmogus, valdžia, laisvė
– Įdomu, kuo dabar gyvenate.
– Iš pašaukimo ir pagal išsilavinimą esu filosofas. Baigiau filosofijos studijas. 30 aktyvios veiklos metų buvau valstybės tarnyboje. 17 metų dirbau parlamente deputatu. Kai atėjo laikas grįžti prie dėstytojo darbo, pagalvojau: kodėl pasaulyje dar nėra tokios mokymo sistemos, kuri kiekvienam mąstančiam žmogui padėtų susigaudyti, koks yra jo vaidmuo šiame gyvenime, kokia jo gyvenimo prasmė ir pašaukimas? Kartu su kolegomis sukūriau mokslinės pedagoginės pasaulėžiūros praktiką, pavadintą politosofija. Tai mokymas apie žmogaus harmoniją su pasauliu, visuomene, valstybe, kur pagrindinė vertybė – politinė valdžia. Politinė išmintis yra kiekvieno žmogaus poreikis gyventi sąmoningai. Kiekvienas mūsų esame politikas pats sau ir nustatome savo požiūrį į pasaulį. Esu susikūręs politosofijos šventosios trejybės apibrėžimą: žmogus, valdžia, laisvė. Šio mokymo pagrindą sudaro taikdarystė.
– Kaip ir kur skleidžiate šia idėjas?
– Dėstau visur, kur tik galiu. Bendrauju su daugeliu Europos ir pasaulio universitetų. Esu ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės profesorius, savo idėjas dėstau ir čia. Tą patį darau Maskvoje. Visą gyvenimą dėsčiau universitetuose, dabar su bendraminčiais kuriame mokyklą. Kitos aukštosios mokyklos, kurios etatinis darbuotojas būčiau, kol kas nėra. Glaustai tariant, darau tą patį, ką ir visus 50 metų. Jaučiuosi asmeniškai atsakingas už tai, kas šiandien vyksta Rusijoje, Europoje, globaliame pasaulyje. Man labai skaudu ir neramu, kad atgimsta sovietinio imperinio laikotarpio vertybės. Suprantu, kad tai ne išskirtinė būsena, o visą pasaulį apimanti liga. Primityvizmo, populizmo, nacionalizmo, ekstremizmo liga. Savo tėvynėje, Rusijoje, posovietinėje erdvėje siekiu, kad pasveiktume nuo mus dar persekiojančių imperinių sindromų.
Savo tėvynėje, Rusijoje, posovietinėje erdvėje siekiu, kad pasveiktume nuo mus dar persekiojančių imperinių sindromų.
– Ar dažnai jaučiate, kad jūsų žmonės klausosi, bet negirdi ir nesupranta?
– Esu girdėjęs priekaištų, kad sudėtingai kalbu. Daugelis nori, kad viskas būtų kalbama trumpai ir aiškiai. Pavyzdžiui, manęs jau kelis dešimtmečius be perstojo klausinėja, ar Belovežo girioje gėrėme degtinę, ar ėjome į pirtį. Tokių faktų aš nepamenu. Man svarbūs kiti dalykai. Kai kalbu viešai, tai nėra nei paskaita, nei dėstymas, tai, veikiau – išpažintis, kurios metu aš atsiveriu ir viliuosi, kad mano kalbėjimas žmonėms padės nors akimirkai pažvelgti į pačius save kitomis akimis. Neretai klausytojai yra savotiškai ribotame išminties lygyje. Ieškau būdų kalbėti, kad mano idėjos pasiektų žmonių protus ir širdis, kad klausytojai neatmestų jų nė neišklausę. Žinau būdą – tiesiog reikia stengtis išprovokuoti žmones pokalbiui. Nes tik dialogas, net trumpas dėmesys leidžia tikėtis kruopelytės pasitikėjimo, o jau tada galima ieškoti bendrų atsakymų į mus jaudinančius klausimus.
Kamuoja fantominiai jausmai
– Ar kalbėdamas ta pačia tema skirtingose šalyse matote auditorijos skirtumų?
– Rusijoje gyvena 144 milijonai gyventojų. Tai milžiniška ne tik teritorija, bet ir įvairi mentaliteto, gyvenimo būdu valstybė. Todėl neįmanomi apibendrinimai, kalbant apie tai, ką šiandien Rusijoje žmonės galvoja, ką atmeta, dėl ko jaudinasi, už ką kovoja. Rusijos visuomenė labai fragmentuota, ji gyvena skirtinguose civilizacijos išsivystymo lygiuose, su skirtingais pasaulėžiūros bei vertybių modeliais, nuo patriarchalinio iki ultravakarietiško, nuo valdininkiškai bedvasio iki aukščiausio lygio labdaros, kai gelbstimi dešimtys ir šimtai žmonių.
– O kaip matote Lietuvą?
– Daugeliui žmonių, žlugus Tarybų Sąjungai, gyvenimas prarado orientyrus. Kai žmogus nesupranta, kam ir kodėl jis gyvena, ko jis siekia, kokios jo pareigos, tai yra didelė nelaimė. Lietuva gavo naujas, europines vertybes. Naujoji karta pasinaudojo laisve judėti ir pasirinkti gyvenimo vietą. Lietuvoje žmonių klausiu, kas čia daroma, kad jaunimas sulauktų pagalbos gyvendamas čia, savo tėvynėje, o išvykusieji grįžtų. Išvykote, mokotės, dirbate? Džiugu, bet yra šventa pareiga mylėti, branginti, rūpintis. Lietuvoje žmonės gyvena kompaktiškiau ir postimperinį sindromą išgyvena aštriau. Jų atmintis traumuota skaudžios XX amžiaus istorijos. Vis dar nėra būdų tiksliai diagnozuoti ir gydyti šį reiškinį. Visuomeniniame gyvenime dar labai daug panašių į fantominius skausmus reiškinių. Priežasties lyg ir nėra, bet vis dar skauda. Skubi europietiška integracija ignoruoja šiuos reiškinius. Kadangi europietiškos institucijos šiurkščiai štampuoja savo nurodymus, vadinasi, šiais reiškiniais tenka rūpintis patiems.
Subūrė išminčių tarybą
– Ką gali padaryti tokie žmonės, kaip jūs?
– Žmonės, kurie skirtingu metu vadovavo savo valstybėms, nesėdi sudėję rankų. Mes sukūrėme tarptautinę Baltijos ir Juodosios jūros šalių organizaciją, kurios pagrindą sudaro išminčių taryba. Joje dalyvauja Baltijos ir Juodosios jūros regionų valstybių vadovai, skirtingais metais stovėję prie valstybių vairo, ypač jų savarankiškumo įtvirtinimo metu. Mus suvienijo supratimas, kad visi turime unikalios patirties. Nors ir esame buvusieji, vis dar jaučiame didelę atsakomybę dėl to, kas dabar vyksta, ir norime būti naudingi. Šios tarybos veikloje dalyvauja V.Adamkus, V.Landsbergis, Viktoras Juščenka, Leonidas Kravčiukas, Leonidas Kučma (Ukraina), Lechas Wałęsa, Aleksandras Kvasnevskis ir Bronislavas Komorovskis (Lenkija), Petru Lučinskis (Moldova), Arnoldas Rüütelis (Estija), Petaras Stojanovas (Bulgarija), Rudolfas Schusteris (Slovakija), Valdis Zatleris (Latvija), Emilis Constantinescu (Rumunija), G.Burbulis (Rusija). Jau įvyko keturi forumai, kurių vienas pernai kovą – Kaune. Siekiame per dialogą, sutarimą, pasitikėjimą eiti prie taikos. Norėtume, kad taika įsivyrautų ne tik tarp valstybių, bet ir tarp žmonių.
– Ar tokioje organizacijoje esama noro išklausyti, o ne tik kalbėti?
– Bet juk būtent todėl ir vadinamės išminčių taryba. Išminties požymis – gebėjimas išklausyti. Esame visi lygūs, nėra jokio noro pirmauti. Turime Baltijos ir Juodosios jūros centrą ir forumą. Forumo prezidentu kolegos paskyrė mane. Dabar ruošiamės vizitui į JAV, į Jungtinių Tautų Organizaciją. Norime padėti šios organizacijos generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui. Kai jis siekė šio posto, norėjo organizacijai suteikti naują gyvenimą, bet kol kas jam nieko neišeina, tai vis dar tokia pat sunkiasvorė mašina, kur daug konjunktūriškumo, spekuliatyvumo ir išminties stokos.
Pavardė pakišo koją
– Ar jūsų lietuviška pavardė niekada nepakišo jums kojos?
– Mano tėtis buvo grynakraujis lietuvis. Jo šeima dar XX a. pradžioje buvo ištremta į Rusijos gilumą. Nežinau, kodėl mano tėčio lietuvių kalbos nemokė. Iki subręsdamas savo kilme nelabai domėjausi. Tarybų Sąjungoje visi gaudavome pasus sulaukę 16 metų. Pamenu rytą, kai susiruošiau jo pasiimti. Pajutau, kad mama buvo įsitempusi. Ji – Valentina Belonogova, buvo rusų tautybės, gimusi Luhanske. Neslėpdama jaudulio mama paaiškino, kad galiu pasirinkti tėvo arba mamos pavardę ir paprašė tapti Belonogovu. Tai buvo 1961 metai.Sutrikau, kaip čia dabar bus, 16 metų buvau Geška Burbulis ir visi mane tik taip vadino. Atsiprašiau jos, bet nepaklausiau.
– Ar teko įsitikinti, kad mama buvo teisi?
– 1991 metais, kai buvau pirmojo Rusijos Federacijos prezidento rinkimų kampanijos vadovu, B.Jelcinas man buvo pažadėjęs viceprezidento postą. Buvo likusi valanda pateikti rinkimų komisijai viceprezidento pavardę, kai B.Jelcinas pakvietė į savo kabinetą. Jis atsiprašė ir pasakė, jog sociologų prognozės skelbia, kad mano lietuviška pavardė gali sukelti keblumų siekiant bendro tikslo. Vietoj savęs pasiūliau generolą Aleksandrą Ruckojų. Tada supratau, kad mama prieš daug metų jautė, jog gali kilti situacijų, kai gimtoji pavardė taps man kliuviniu. Vertindamas mamos pastangas mane apsaugoti, visada maniau, kad pasielgiau teisingai.
– Ar jaučiate savyje lietuviškų būdo bruožų?
– Nors esu tikslo siekiantis ir aktyvus žmogus, bet labai santūrus, kantrus, darbštus. Kai reikia ką nors labai svarbaus nuspręsti per trumpą laiką ir visi aplinkui aktyviai įrodinėja savo tiesą, šie lietuviški būdo bruožai man labai padeda. Man pačiam labai jautri lietuvių istorinių nuoskaudų tema. Lietuvių inteligentai vis dar svarsto, kodėl mes viso prieškario, karo ir pokario siaubo negalime suprasti ir atleisti, o tuo pat metu, išsilaisvinę iš šio palikimo, įgyti nusiraminimą ir taiką? Mano manymu, geriausias būdas – įsigilinti į politosofiją.
– Bet tai labai ilgas kelias. Gyvendami XXI amžiuje norime greitų būdų spręsti problemas.
– XXI amžiuje priėjome prie tokios ribos, kai jokie greitai veikiantys vaistai nepadės. Apmaudu, kad šiandien įvairiose valstybėse, tarp jų – ir didžiausiose – į valdžią ateina paprasčiausiai nepasiruošę tokio lygio atsakomybei žmonės. Sovietinė imperija suiro. Vietoj santykių supaprastinimo atsirado šimtai sudėtingų problemų. Joms įveikti būtinas kitas išsilavinimo lygis, dvasinis tobulėjimas, atsakomybė, gebėjimas matyti ateitį. Tuo metu matome ribotos pasaulėžiūros ir valdymo patirties neturinčius politikus diletantus. Būtent todėl taip daug kalbu apie orių, išsilavinusių, aukščiausių moralinių nuostatų turinčių asmenybių valdžią. Valdžia negali gimdyti viešo nusikalstamumo, godumo, mafijos klanų, partinio elito.
Vizitinė kortelė
Gimė 1945 m. rugpjūčio 4 d. Pervouralsko mieste.
1962 m. baigė vidurinę mokyklą ir dirbo gimtojo miesto gamyklose šaltkalviu.
1964 m. buvo pašauktas į būtinąją karinę tarnybą.
1969–1973 m. studijavo filosofiją Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) valstybiniame universitete.
1971–1990 m. buvo Tarybų Sąjungos Komunistų partijos narys.
Nuo 1973 m. 10 metų dėstė Uralo politechnikos institute.
1983–1989 m. vadovavo visuomenės mokslų katedrai, buvo Visasąjunginio kvalifikacijos kėlimo instituto direktoriaus pavaduotojas.
1989–1999 m. dirbo TSRS liaudies deputatu, susipažino su B.Jelcinu, tapo jo bendražygiu ir pavaduotoju.
2000–2007 m. dirbo Novgorodo srities vicegubernatoriumi.
2009 m. įkūrė Politosofijos mokyklą.
