Per beveik trejus metus Botanikos sodo teritorijoje buvo įrengti nauji ekologiški takai su apšvietimu, jie pritaikyti žmonėms su judėjimo negalia, pastatytos trys naujos skirtingo stiliaus pavėsinės, suoliukai poilsiautojams, atsirado šiuolaikiška augalų ženklinimo sistema, interaktyvūs informaciniai stendai bei pastatytas naujas Edukacijų centras su visomis pagalbinėmis patalpomis, mokymų sale.

Čia jau rengiamos edukacijos „Ką pasako medžio kamieno žievė?“, „Prieskonių puokštė“, „Rištiniai smilkalai“ ir „Medžio biografija ir aš“ bei kitos. Jos tinkamos ir vaikams, ir suaugusiems.

„Tai buvo pirma tokio dydžio investicija per 30 KU Botanikos sodo veiklos metų. Džiaugiamės, kad įgyvendinus infrastruktūrinį projektą, pagerėjo sąlygos sodo lankytojams“, – sako KU infrastruktūros ir plėtros prorektorius Benediktas Petrauskas.

Projektas, kuriuo siekta sodo infrastruktūrą pritaikyti aplinkosauginiam švietimui, įgyvendintas nuo 2021-ųjų Europos Sąjungos (ES) ir KU lėšomis. Iš viso tam skirta apie 923 tūkst. eurų.

Kaip informavo universitetas, pagerinta Botanikos sodo infrastruktūra bilieto kainai įtakos neturės, ji asmeniui be nuolaidos siekia 3 eurus.

Oranžerijoje naujai įrengtame Tropiniame drugių sode pasitinka ne tik žaluma ir šiluma, bet ir drugių spalvynas bei ramybė – laikas čia sustoja.

Drugiai akį traukia savo dydžiu, spalvomis. Kartais leidžia savimi pasigėrėti ir iš labai arti –  užtupia ant rankos ar peties. „Kaip prisivilioti? Atskris, jei patiks jūsų, pavyzdžiui, kremo, šampūno kvapas, jei jis bus saldus vaisinis“, –  kalbėjo parodos kuratorė, Botanikos sodo vyresnioji specialistė Edita Braun.

Sode esantys užrašai perspėja, kad negalima liesti nei drugių, nei augalų, tačiau fotografuoti ir klausinėti galima į valias.

Šiuo metu daugiausia eksponuojama drugių rūšių iš Filipinų, taip pat iš Pietų Amerikos, Afrikos. Kas savaitę pasiekia naujos siuntos su vis kitokių rūšių drugių lėliukėmis.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Šiuo metu jau išsiritę ir plasnoja apie šimtas atogrąžų drugių. Didžiausi – Morpho ir Caligo genčių drugiai, niekur neskubantys Idea leuconoe, vikruoliai Parthenos sylvia.

Drugiams reikiamą temperatūrą ir drėgmę užtikrina moderni automatinė įranga. Ekranas rodė, kad oro temperatūra – 26 laipsniai Celcijaus, o oro drėgmė – 77 proc. Tokią tropinę atmosferą kurti padeda ir specialiai parinkti augalai, kurie natūraliai auga drėgnuosiuose tropikų miškuose. Tai laipiojančios lianos (monsteros, sukiliai bei filodendrai), natūraliose augimvietėse paprastai ant medžių augantys epifitai (orchidėjos, bromelijos bei miško kaktusai, daugiausiai – ripsaliai), taip pat iš tropinių Pietryčių Azijos miškų kilusios gražialapės žingenės.

Kai lankėmės buvo apsiniaukę, todėl drugiai nebuvo labai aktyvūs, skraidė vos vienas kitas. Kiti puotavo ar ilsėjosi tarp augalų, kai kurie žvalgėsi per langus.

Tarp augalų išdėliotos vaišės drugiams –  gerai prinokę supjaustyti vaisiai. Kol vienas kitas drugelis ilgais straubliukais traukia kivių ar slyvų sultis, kai kurie tūpė ant augalų žiedų ir stiprinosi jų nektaru.

Čia pat įrengtuose inkubatoriuose galima susipažinti su drugio gyvenimo ciklais. Ant bambuko kartelių sukabintos drugių lėliukės, iš kurių išsiritę drugiai vis papildo kolekciją.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Štai šie du išsiritę šįryt. Jie dar kabo, tvirtėja, laukia, kol išdžius sparneliai“, – pasakojo E. Braun. Iš viso gauta šešiolika rūšių lėliukių. Išsiritę dar ne visos. Suaugę drugiai, esantys parodoje, gyventi gali nuo kelių dienų iki kelių savaičių.

Ji pastebėjo, kad kai kurie žmonės pasigrožėti drugiais ateina net ir po kelis kartus per savaitę.

Tropinis drugių sodas veiks iki gegužės vidurio. Pirmieji tropiniai drugiai į Kauną atkeliavo prieš aštuonerius metus.

Originaliuose ir, kaip visada, individualumo nestokojančiuose kūriniuose šįkart didelis dėmesys teko medžiagiškumui ir funkcionalumo permąstymui, todėl tarp subtropinių augalų įsikūrė ir šaldytuvas, ir tapytojos rankose permainyta kompiuterinė įranga, ir švytinčios, laikui bėgant rūdimis apsitraukiančios metalo konstrukcijos.

Skirtingų disciplinų menininkus jungianti paroda „Tvarumo dūžis / Sustainable Crash“ yra dalis paskaitų ciklo „Tvarumo strategijos ir eksperimentinis medžiagų paviršiaus dizainas“, kurio vadovė – VDA Kauno fakulteto Tekstilės meno ir medijų programos doc. Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

„Šįkart mūsų studentai yra iš skirtingų specialybių – nuo grafinio dizaino, taikomosios grafikos iki tapybos. Jie sukūrė septynis projektus, atspindinčius tiriamas magistrantūros temas, į jas pažvelgdami iš tvarumo pusės. Dirbant prie šių idėjų, man pačiai atradimu tapo tai, kaip šiemet studentai žvelgė į tyrinėjamas medžiagas – lyg ši karta norėtų padaryti kažką išties fiziško ir keičiančio pasaulį – jį tarsi išrinkti ir sudėti į naują kokybę. Todėl ir kūrinių medžiagiškumas labai įvairus – nuo maisto atliekomis dažyto popieriaus iki išardyto kompiuterio ar performuoto metalo. Toks eksperimentų pobūdis lėmė ir parodos pavadinimą – Tvarumo dūžis,“ – pasakojo M. Žaltauskaitė-Grašienė.

Kūrėjai iš Lietuvos, JAV ir Ukrainos

Šiemet paroda įgavo tarptautiškumo: kartu su kolegomis iš Lietuvos, savo darbus pristatė tapytojos Oleksandra Linchevska iš Ukrainos ir Jessica Mockapetris iš JAV.

Jau kurį laiką domėjusis elektronikos atliekomis ir tuo, kaip kompiuterinės įrangos dalims būtų galima suteikti antrąjį gyvenimą, darbe „Rebooted“ J. Mockapetris panaudojo savo aukštosios mokyklos nurašytą kompiuterinę įrangą, paversdama ją, kaip pati sako, „ryškiaspalviu testamentu menui ir tvarumui“, kuriame kompiuteriai ir monitoriai virto tapybos drobėmis.

VDU Botanikos sodo nuotr.

„Oranžerija man pasirodė labai įdomi vieta tokiai parodai: tiek dėl augalų ir meno kūrinių interakcijų, tiek dėl konkrečiai mano projekto – kuriame kompiuterinės įrangos laidai primena augalų šakas ir kamienus, tik vietoje maistinių medžiagų jomis teka informacijos srautai,“ – sakė menininkė iš JAV.

Oranžerija man pasirodė labai įdomi vieta tokiai parodai: tiek dėl augalų ir meno kūrinių interakcijų, tiek dėl konkrečiai mano projekto (...)

 

Tuo tarpu Oleksandra Linchevska savo darbe „Painter‘s Cuisine“ panaudojo medžiagas, rastas savo virtuvėje: iš krakmolo, sodos ir vandens sukūrė masę, iš kurios nulipdė oranžerijos sukulentų inspiruotas figūrėles, taip pat eksperimentavo su popieriaus lakštų spalvinimu burokėliais ir kitomis jos pačios virtuvėje susidariusiomis maisto produktų atliekomis.

Vienu netikėčiausių eksponatų tapo Indrės Davainytės instaliacija „Kas šaldo ir šildo?“, skirta permąstyti, kaip buityje galėtume panaudoti atliekinę šaldytuvo šilumą. Tuo tikslu perkonstruotame šaldytuve pabrėžiamas prietaiso dvilypiškumas, per šilumą skleidžiantį jo elementą – kondensatorių, kuris instaliacijoje tampa pasiekiamas, matomas, jaučiamas. Beje, pati Indrė darbuojasi šaldytuvus gaminančioje Lietuvos įmonėje.

VDU Botanikos sodo nuotr.

Panašiai – iš darbinės aplinkos – menines idėjas atsinešė ir kitas kūrėjas, metalo apdirbimo pramonėje dirbantis Dominykas Šimkūnas. Savo instaliacijoje „Grąžinta gamtai“ jis panaudojo armatūros, metalinių vamzdžių profilių likučius, švytinčias girliandas, pamėgindamas metalu organiškai atkartoti gamtos siluetus, formas, spalvas – pastarąsias kurs ir oranžerijos aplinka, nes instaliacija tyčia nėra dengta jokia danga, kad aplinkos drėgmė leistų susiformuoti natūraliam rūdžių sluoksniui, taip tarsi padedant objektams organiškai įsilieti į aplinką ir sugrįžti į gamtą, iš kurios žemės gelmių jie kažkada buvo paimti.

Elona Čečytė sukurtoje „Gyvenimo naudojimo instrukcijoje“ tiesiogine prasme buvo išardyta ir iš naujo sulipdyta knyga, kurioje į istoriją sugulė iš įvairių žurnalų ir knygų surinktos iliustracijos bei tekstai.

VDU Botanikos sodo nuotr.

James Amatus darbe „Pralietas kraujas“ – sukapotame ir naujai perdėliotame savo meno kūrinyje, permąsto dirbtinio intelekto temą ir kaip ji keičia menininkų gyvenimą.

Emilija Čybaraitė kūrinyje „Inkliuzas“ vaikišką „sekreto“ po stiklu paslaptį paverčia plastifikuotos kartos plastikiniu „sekretu“.

Pamatyti parodos „Tvarumo dūžis / Sustainable Crash“ instaliacijas ir susipažinti su jų istorijomis bus galima iki vasario mėnesio apsilankius VDU Botanikos sodo oranžerijoje Kaune.

Kaip pranešė organizatoriai, dvi dienas vykusiame renginyje savo unikalias kolekcijas pristatė ir selekcininkai bei augintojai: daugiau kaip 100 streptokarpų veislių auginanti Lina Kairienė, prabangiais vandens lelijų žiedais šventę papuošęs jų augintojas Vilius Kairys ir gyvenimą bei mokslinę veiklą viendienėms paskyręs jų selekcininkas Edvinas Misiukevičius, į „Kvapų naktį“ atsivežęs tikrą naktinę aromatų karalienę – citrinomis kvepiančią ir tik naktį pražystančią įspūdingo aukščio viendienę 'Notify Ground Crew'.

Pristatė „Kvapų nakties“ viendienę

Selekcininkas E. Misiukevičius, išvedęs pirmąją oficialiai įregistruotą viendienių veislę 'Mitsu', šiandien jų jau turi net 78 ir nuosekliai darbuojasi šioje srityje toliau. Parodai atsivežęs per 100 skirtingų viendienių žiedų – tiek savo išvestų veislių, tiek tų, su kuriomis dirba selekciniame darbe – jis sakosi „Kvapų nakčiai“ labai nuoširdžiai ruošęsis.

E. Misiukevičius. VDU Botanikos sodo nuotr.

„Prieš renginį išuosčiau VISAS pas mane augančias viendienes, nes norėjau argumentuotai nustatyti, ar jos kvepia ir kaip. Išvada: taip, kvepia. Bet stipriausią ir įdomiausią kvapą turi ne veislės, o rūšys. Gaila, kad jas pristatyti renginyje būtų sudėtinga – šios viendienės žydi labai trumpą laiką, vos 4-5 valandas, ir greitai vaizdo nebeturi. Kai tuo tarpu dabartinės veislės plačiai išsiskleidžia, žiedas išsilaiko visą dieną, kai kurių net ir ilgiau. Tad pagrindiniu savo parodos akcentu pasirinkau viendienę 'Notify Ground Crew', kilusią iš Hemerocallis Citrina rūšies: tai veislė, žydinti naktį, todėl į renginį ją atsivežiau susiskleidusiais pumpurais, o išsiskleisti jie pradės dienai ritantis į antrą pusę. Tai įspūdingo aukščio, labai stipraus žiedyno nuostabi veislė, kuri žydi visą naktį ir skleidžia labai malonų kvapą – tikra „Kvapų nakties“ viendienė!“

'Notify Ground Crew'. VDU Botanikos sodo nuotr.

Pasak Edvino, viskas, ko reikia viendienėms – tai rūpesčio ir meilės. O darbas su šiuo augalu nėra sudėtingas – ir tai buvo vienu pagrindiniu motyvu, kodėl selekcininkas pasirinko dirbti būtent su jomis.

„Daugelį augalų, kurių selekcijos mokė (kardelių, jurginų, amarilių) – reikia iškasti ir žiemą saugoti. Aš idealių sąlygų saugojimui neturėjau, tad nusprendžiau, kad paprasčiau bus dirbti su viendienėmis. O pamatęs, kokia plati šių gėlių įvairovė, įsitikinau, kad čia yra ką veikti ir tikrai įdomu! Labiausiai šiame darbe reikia kantrybės,“ – šypsojosi selekcininkas.

O kantrybė viendienių selekcijoje matuojama metais ar net dešimtmečiais. Pavyzdžiui, Edvino sukurta veislė 'Don‘t Call Me Nimphodora' pirmą kartą pražydo 2011 m., o įregistruota buvo tik po dešimtmečio: „Dešimt metų vis nesuprasdavau, kaip ji žydi – nes spalva kiekvieną dieną, sezoną, metais, skirtingose vietose, būdavo vis skirtinga. Prireikė laboratorijoje pasityrinėti šią veislę, kad įsitikinčiau, jog ji yra identiška, tik chimeriška – jos spalviškumas gali kisti. Todėl jai ir pasirinkau tokį vardą – citatą iš „Hario Poterio“ serijos. Dabar tai – viena mano mylimiausių veislių, kurią dažniausiai stengiuosi dovanoti tiems, pas kuriuos vykstu su lauktuvėmis,“ – pasakojo Edvinas.

Pasak selekcininko, šiuo metu viendienių aistruolius ypač domina spalvą keičiančios viendienės, taip pat „barzdotos“ – su išaugomis ant žiedo. Pastarosios yra ir vienos brangiausių veislių: „Apskritai naujos viendienių veislės nėra pigus malonumas ir gali kainuoti nuo 100 iki 500 ir daugiau eurų. Tiesa, jas ir renkasi ne kiemų apželdintojai, o specialistai, selekcininkai, aistruoliai kolekcininkai“.

Beje, dienos pabaigoje viendienių žiedų Edvinui vežtis namo nebereikėjo – beveik visas jas suragavo ir suvalgė visą šventės dieną Edvino parodą užgulę smalsuoliai ir lankytojai.

„Gaila, humuso nepaėmiau – būtų dar skaniau ragauti šiuos žiedlapius. Pati prezidentė Dalia Grybauskaitė pajūrio restorane ragavo patiekalų su mano išveistų viendienių žiedlapiais – kuo iki šiol labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Tiesa, pats kažkokių ypatingų patiekalų su viendienėmis gaminti nemoku – tačiau galbūt ateityje pramoksiu,“ – juokėsi viendienių selekcininkas.

Visų veislių pavadinimus žino tarsi savo vaikų vardus

„Tik nesakykite, kad jos tikros – nepatikėsiu!“ – šmaikštavo prie augintojos Linos Kairienės gėlių parodos stabtelėję „Kvapų nakties“ svečiai. Daugiau kaip 100 veislių kambarinių augalų streptokarpų auginanti Lina sakė, kad išties ši gėlė gan menkai pažįstama.

„Gėlė kiek kaprizinga, galbūt tinkamesnė daugiau namuose būnantiems žmonėms. Tam, kad sėkmingai augintumėte, turite jas mylėti. Kodėl pamilau aš? Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Pirmą kartą prieš daugiau kaip du dešimtmečius streptokarpą pamačiau pas sūnaus gydytoją ant palangės – baltą su melsvais drūželiais. Ir pasakiau, kad jeigu jūs man neduosite šitos gėlės lapo, aš neisiu iš kabineto! Gavau aš tą lapą, iš kurio išsiauginau savo pirmąjį augalą. Šiandien mano namuose auga apie šimtas steptokarpų veislių, visų jų pavadinimus žinau tarsi savo vaikų vardus“.

Steptokarpai. VDU Botanikos sodo nuotr.

Tiesa, pasak Linos, kartais streptokarpams per didelė meilė gali ir pakenkti: pavyzdžiui, jas dažnai pasodina per dideliuose induose ir perlaisto. Augintojos rekomendacija: streptokarpams patiks lengva durpinė žemė ir nedidelis indelis bei tankus laistymas.

Trumpas, bet prabangus vandens lelijų žydėjimas

„Ko reikia, kad vandens lelijos sėkmingai augtų ir žydėtų? Absoliučiai nieko ypatingo: pats auginu jas išvalytame prūde, buvusioje pelkėje, kur dumblo iki kelių – pačios geriausios sąlygos, nieko geriau nesugalvosi,“ – šypsojosi kelias dešimtis lelijų veislių žiedų atvežęs jų augintojas iš Telšių rajono Vilius Kairys. Pasak Viliaus, vandens lelijos nėra itin lepūs ar reiklūs augalai. Tręšimas reikalingas nebent auginamoms dėžėse, dekoratyvinių baseinų lelijoms.

Neišsiskleidžiančios ir žydinčios burbulu; puodelio formos lelijos; geltonos ir ryškiai arba švelniai rožinės, pilnavidurės, bijūnus primenančios amerikietiškos veislės – nuo Viliaus lelijų išties raibsta akys.

Vandens lelijos. VDU Botanikos sodo nuotr.

Ar žmonės Lietuvoje jau atranda vandens lelijų veisles, ar vis dar laiko jas egzotika?

„Atranda. Dar prieš kokius 7 metus žiūrėdavo nustebę, bet šiandien nebesistebi niekuo, ir jei žino, kad jiems reikia būtent tokios lelijos, nedvejodami mokės kad ir 80 eurų už augalą,“ – pasakojo vandens lelijų augintojas.

Nors augalas nelepus ir paprastas auginti, bet neretai elementarių klaidų pridaro ir jas numarina patys žmonės.

„Dažniausia klaida – per didelis sodinimo gylis, per statūs tvenkinio krantai. Arba prileidžia į tvenkinį amūrų ir klausia: ką daryti, lelijas nuėdė. Na, tuomet atsakau: juk jūs pasisodinę gėlyną, į jį neįsileidžiate karvės? Vandens lelijų atžvilgiu amūras yra ta pati karvė, kuri, neturėdama kuo maitintis, žinoma, suryja lelijas,“ – dalijosi patirtimi Vilius.

Pasak jo, kiek laiko žydės lelijos žiedas, priklauso nuo orų: kai karšta, per 30 laipsnių, žiedai labai anksti atsiveria ir jau popiet užsiveria. O štai vėsiomis dienomis ir vėsiais vakarais gali ir visai nesusiverti.

Nuskinta vandens lelija žydi trumpai – vos vieną-dvi dienas. Nenuskinta – kiek ilgėliau, apie 3-4 dienas.

„Puokštėms tai labai įnoringas augalas ir retai naudojamas – nors kažkada teko padėti sukurti nuotakos puokštę iš vandens lelijų, kurios buvo taip apdorotos, kad visgi išsilaikė iki pat vakaro,“ – prisiminė Vilius.

Pats augalo žydėjimas tęsiasi ilgai: prasideda birželio pradžioje ir žydi, priklausomai nuo veislės, ištisus mėnesius.

Kvapniausiu augalu išrinkta vokiška rožės veislė

Kaip ir kiekvienais metais, „Kvapų nakties“ metu kiekvienas lankytojas yra kviečiamas uostyti ir atrasti labiausiai kvepiantį VDU Botanikos sodo augalą. Per dešimtmetį dažniausiomis laimėtojomis tapdavo įvairios rožių ir levandų veislės, tiesa, pernai lankytojai nubalsavo ir kvapniausiu augalu išrinko didžiulėmis žiedų kekėmis apsipylusį katalpos medį.

Rožė 'La Villa Cotta'. VDU Botanikos sodo nuotr.

Šiemet dėl kvapniausiųjų vardo varžėsi ir katalpos, ir net pelargonijos, tačiau įtikinamai nugalėjo ir 2023 m. kvapniausiu augalu tapo 2002 m. sukurta rožė 'La Villa Cotta': oranžiškai šilto atspalvio, didelių ir dailių žiedų, aukšta rožės veislė, sukurta Vokietijoje, pasižyminti subtiliu, švelniu aromatu.

Tuo tarpu mokslininkams tai – svarbus įrankis, leidžiantis užfiksuoti galimą smaragdinio blizgiavabalio (Agrilus planipennis) invazijos pradžią – ir suspėti laiku duoti jiems atkirtį. Bent keletas tokių žalių gaudyklių pastarąją savaitę įtaisyta Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode Kaune, kur vyko tarptautinis renginys, skirtas supažindinti įvairių Europos šalių botanikos sodų darbuotojus su smaragdinio blizgiavabalio stebėsenos metodika ir jos vykdymo ypatumais.

Pražūtingas uosių kenkėjas

Dar viena svetimžemė vabalų rūšis grasina Vakarų Europai. Šįkart grėsmė kyla uosiams (Fraxinus ssp.). Iš rytinės Azijos kilęs smaragdinis blizgiavabalis (Agrilus planipennis) gyvena apsilpusiuose, džiūstančiuose medžiuose. Jų lervos, grauždamos landas po žieve, pažeidžia brazdą, sutrikdo maisto medžiagų judėjimą ir sukelia medžio žūtį. Netikėtai 2002 metais šie vabalai buvo pastebėti Šiaurės Amerikoje (Detroite), greičiausiai su transportuojama mediena atkeliavę iš Azijos. Per 20 pastarųjų metų smaragdinio blizgiavabalio populiacija labai padidėjo, paplito didžiuliuose plotuose JAV ir Kanadoje, pražudydama uosius ne tik parkų želdiniuose, bet ir miškuose. Tikėtina, kad panašiu būdu smaragdinis blizgiavabalis atkeliavo į rytinę Europą (2006 metais buvo aptiktas Maskvos srityje) ir sparčiai ėmė plisti į vakarus. Dabartiniu metu jau aptinkamas Smolensko srityje, Kijevo mieste. Ypač šiam blizgiavabaliui yra neatsparios iš Šiaurės Amerikos kilusios uosių rūšys (Fraxinus pennsylvanica, F. americana, F. nigra), plačiai auginamos kaip dekoratyviniai augalai miestų želdynuose visoje Europoje.

Į smaragdinio blizgiavabalio plitimo mastus ir jo keliamą pavojų greitai sureagavo Europos augalų apsaugos organizacija (EPPO), 2004 metais šią vabalų rūšį įtraukdama į pavojingiausių karantininių organizmų sąrašą. Buvo imtasi visų priemonių, kad užkirstų smaragdinio blizgiavabalio invaziją į vakarų Europą su transportuojama mediena.

Vis dėlto nuogąstaujama, kad šio vabalo invazija karantininiais metodais gali būti nesuvaldyta. Jam plisti iš Rytų Europos tolyn į Vakarus netrukdo joks fizinis barjeras. Vienintelis kelias šią invazija sustabdyti ir kontroliuoti yra kuo ankstyvesnė diagnostika ir prevencinės ar naikinamosios priemonės (uosių, ypač šiam blizgiavabaliui jautrių rūšių, šalinimas 10 km spinduliu nuo vabalo populiacijos aptikimo vietos).

Botanikos sodams – svarbus vaidmuo

2021 metais Tarptautinis augalų apsaugos tinklas (IPSN) kartu su Rytų Europos botanikos sodais pradėjo uosių sveikatingumo stebėseną ir vertinimą uosių kolekciniuose želdynuose, tikėdamiesi kuo anksčiau diagnozuoti šio kenkėjo populiacijos proveržį ir jį sustabdyti. Šioje veikloje dalyvauja trys Lietuvos botanikos sodai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Viena svarbiausių

Tarptautinio augalų apsaugos tinklo užduočių yra parengti ankstyvas plintančių augalų kenkėjų ir ligų diagnostikos sistemas bei supažindinti vietos botanikos sodų darbuotojus su naujausiomis augalų kenkėjų bei ligų stebėsenos (monitoringo) metodikomis. Tuo tikslu šiemet šimto metų jubiliejų švenčiančiame VDU Botanikos sode gegužės 4-5 dienomis vyko renginys – išplėstinis seminaras. Kaip sakė seminare savo profesine patirtimi dalijusis smaragdinio blizgiavabalio monitoringo Europoje projekto koordinatorė Kathterine O‘Donell, botanikos sodų dalyvavimas šiame projekte ypač vertingas, nes juose auginami tokie uosiai, kokių miškuose nelabai rasi – ir kuriuos greičiausiai pažeidžia smaragdinis blizgiavabalis.

„Lietuvoje svečiuojuosi pirmą kartą ir turiu pasakyti, kad maloniai nustebino efektyvus botanikos sodų ir entomologų bendradarbiavimas – toli gražu ne visi sodai Europoje gali tuo pasigirti“, – sakė K. O‘Donell.

Beje, pastebėti šį blizgiavabalį gamtoje nėra taip paprasta, nes vabalas yra vos 7,5-13 mm ilgio, o jį atpažinti nespecialistui gali būti ganėtinai sudėtinga. Praktinių užsiėmimų metu seminaro dalyviai buvo supažindinti ne tik su smaragdinio bliazgiavabalio identifikavimo būdais, bet ir su feromoninių gaudyklių įrengimu bei priežiūros specifika.

Kaip pastebi patys entomologai, medžiuose pakabinti ryškiai žalios spalvos įrenginiai neretai patraukia smalsuolių dėmesį, todėl specialistai labai prašo praeivių, pastebėjus gaudykles, jų nenutraukti ir neniokoti – nes viduje tikrai nieko įdomaus, be kelių sugautų vabalų, nerasite.

Nors saulėtas šeštadienis jau buvo sąlyginai šiltas, tačiau įžengus į oranžeriją tampa gerokai per karšta net ir nusimetus striukę. Po ja patartina būti kuo nors trumpomis rankovėmis. Iš megztinio tikrai norėsis išsinerti. Bet šiluma kaulų nelaužo, ypač – egzotinių drugių mylėtojams.

Kol stovime eilėje prie drugių – proga apžiūrėti oranžerijos augalus. Drugiams ir orchidėjoms skirta oranžerijos patalpa – ne guminė.

„Iš karto įspėju – bus lietaus“, – nusiteikti siurprizui pataria Botanikos sodo darbuotoja ar savanorė. Lietus – greičiau dulksna. Jos neišvengia nė vienas užsukęs pas drugius. „O ne, mano plaukai pasipūs“, – susirūpina viena iš paauglių, bet, laimei, šalutinis efektas šukuosenai – minimalus.

Dulksnos reikia tam, kad patalpoje būtų pasiekta drugiams komfortiškas mažiausiai 60 proc. drėgmės lygis. Šeštadienį, kai lankėmės, šis rodmuo siekė 42 proc., bet pamažu kilo.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Botanikos sodo savanorė, VDU biologijos ir genetikos studentė  Gabrielė Šlušnytė pasiūlė atkreipti dėmesį į vieno iš augalų lapų apatinę pusę. Ant jų drugiai jau spėjo sudėti kiaušinėlių. „Tikimės, kad iš jų išsiris vikšriukai, tada lėliukės ir drugiai“, – stadijas vardijo mergina.

Atogražų drugiai, pasakojo, gyvena nuo savaitės iki trijų. Vienadienių drugių, kurie net neturi virškinimo sistemos, šioje parodoje nėra.

Nutupia ant panašios spalvos, kokios yra patys arba ryškesnėmis spalvomis apsirengusių žmonių.

Drugių lėliukės, kurias šiltai įkurdinus, išsirito pirmieji parodos eksponatai, atvežtos iš Olandijos. Sutvirtėjus sparneliams, drugiai išleidžiami iš inkubatoriaus į parodos patalpą, kur užsiima savo reikalais, bet kai kada nutupia ir ant lankytojų.

„Nutupia ant panašios spalvos, kokios yra patys arba ryškesnėmis spalvomis apsirengusių žmonių“, – šios žodžius kaip tik iliustravo vienas drugių kelis kartus nutūpęs ant ryškiu žaliu bliuzonu vilkėjusio vyro. Į jį su susmigo visos mažųjų, o ir vyresnių lankytojų akys. Ne vienas norėjo atsidurti jo vietoje. Drugius suvilioja ir kvepalų kvapas.

Buvo ir ašarų. „Ant manęs drugelis taip ir nenutūpė“, – patalpą susisielojusi paliko mažoji gerbėja. Mama ją ramino, kad vasarą lauke bus daug vietinių drugelių. Gal tada kuris nors susidomės jos draugyste.

Sodo atstovai pasakojo, kad drugiai aktyviausi, kai šviečia saulė. Lyjant jie dažniau slapstosi tarp augalų lapų.

„Daugiausia turime žydrasparnių Morpho peleides, pelėdų akis ant sparnų mėgdžiojančių Caligo memnon, oranžiniais raštais margintų Cethosia biblis, Afrikos monarchais vadinamų Danaus chrysippus, greitai skraidančių rainų sparnų Parthenos sylvia, žydrais švytinčiais taškais juodame fone žavinčių Hypolimnas bolina, iš Azijos kilusių juodų su raudonais akcentais Papilio rumanzovia ir į juos panašių didingųjų Papilio lowi, salotiniu žalumu spindinčių Siproeta stelenes, ryškiomis raudonomis dėmėmis perspėjančių veržliųjų Heliconius erato, kaligrafiškai išpieštų Idea leuconoe, puikiai sudžiūvusiu lapu gebančių apsimeti Doleschalia bisaltide rūšių drugių. Kitų rūšių – po vieną ar du“, – pranešime spaudai įvardijo parodą kuruojanti VDU Botanikos sodo gidė Edita Braun.

Gamtoje minėtos drugių rūšys natūraliai gyvena pietrytinėje Azijos dalyje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Dabar juos galima pamatyti, jais grožėtis skraidančiais, stebėti kaip jie maitinasi ar ilsisi, ir Kaune. Vienų vaišės – vaisių sultys ar dirbtinis nektaras, kiti iš žydinčių augalų renka žiedadulkes ir nektarą.

Tą vakarą džiunglėse snigo. Baltose pusnyse puikavosi ryškiaspalvę uodegą iškleidęs povas, o Didysis Ką buvo pasirengęs praleisti į šviečiantį, magišką spalvų, šviesų ir garsų pasaulį.

Botanikos sodas tamsoje ir šiaip atrodo mistiškai, bet šviečiančios „Džiunglių knygos“ herojų figūros tik dar labiau pabrėžia patekus į visai kitą pasaulį. Visa Botanikos sodo aplinka specialiai iliuminuota ir įgarsinta, todėl atmosferą dar labiau sustiprina lydintis cikadų čirpimas, paukščių klegesys ir žvėrių riaumojimas. Suklusti priverčia netikėtas žaibas ar prasidėjusi garsinė tropikų liūtis.

Iš viso specialiai šiam renginiui buvo sukurta per 200 šviečiančių figūrų. Gyvūnai ir augalai meniškai ir natūraliai įkomponuoti į skirtingo landšafto botanikos sodo aplinką.

„Idėja padaryti kažką, kad Botanikos sodas būtų įdomus ir žiemą gimė bendrai su sodo darbuotojais dar vasarą, organizuojant koncertus. Tarėmės ir kokia turėtų būti festivalio tema, kad neiškristų iš Botanikos sodo konteksto. Pasirinkome „Džiunglių knygą“, istoriją apie berniuką Mauglį, kuria, tikiuosi, visi žino“, – pasakojo „Promostar“ atstovė Rasa Karaliūtė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Dauguma figūrų – itin realistiškos, anatomiškai skrupulingai atkurtos. Didelis dėmesys skirtas detalėms: kailiui, snukiui, uodegoms, ausims. Išlaikytos tikros proporcijos, tačiau kai kurie gyvūnai, kaip ir įprasta pasakai – gerokai padidinti.

Štai beždžionės – jos ne tik šviečia, į akis krenta tai, kad jų kūnas plaukuotas. R. Karaliūtė neslepia, beždžionės pagamintos pagal inovatyvią gamybos technologiją. Rengėjai džiaugiasi, kad pavyko įgyvendinti siekį gyvūnus sukurti kiek įmanoma tikroviškesnius.

Aukštėliau ant kalno šviečiančiomis akimis įsitaisęs Akela su būriu vilkų, kuriuos tarsi gano didžiulis orangutanas. Įdomu tai, kad kuriant šią šviečiančią pasaką organizatorius lydėjo mistiniai sutapimai. Organizatoriai išrinko, jų manymų, tinkamiausias vietas gyvūnams ir tik įkurdinus juos paaiškėjo, kad štai orangutaną pasodino visai netoli Birutės Galdikas medžio botanikos sode, o Akelą užkėlė ant kalno, kurio gylyje ilsisi botanikos sodo įkūrėjo mylimiausias šuo.

Idėja padaryti kažką, kad Botanikos sodas būtų įdomus ir žiemą gimė bendrai su sodo darbuotojais dar vasarą, organizuojant koncertus.

Šviesų festivalio rengėjai orientavosi, kad labiausiai ši šventė turėtų sudominti šeimas, o mažieji lankytojai, tikėtina, gerai pamena „Džiunglių knygą“, todėl nesunkiai pažins sode išsibarsčiusius personažus.

Čia – ir berniukas Mauglis, jau minėta vilkų gauja, ir lokys Balu, tigras Šerchanas ir šakalas, žirafos, drambliai, gepardas, pantera Bagira, zebrai, tapyrai bei dar daug kitų džiunglių gyventojų.

Tačiau koks Botanikos sodas be gėlių. Lotoso žiedų jūra ir kalnų krioklys bei gėlių oazės – tik dalis vasaros prisiminimų. Ypatingo pasididžiavimo verti penki šviečiantys augalai.

Ekspozicijos autoriai sukūrė ir padidino itin tikslias penkių retųjų Lietuvos gėlių replikas: visi šie augalai sėkmingai auga ir žydi Botanikos sodo puoselėjamoje retųjų Lietuvos augalų ekspozicijoje: melisalapė medumėlė, boloninis katilėlis, mėlynasis palemonas, griovine našlaite ir siauralapis gencijonas.

„Dar prašau praeitį šį šviečiantį tunelį, – ragino Rasa. – Tai ne šiaip tunelis, o tunelis, pranašaujantis ateinančius metus. Įeiti galima tik degant baltai šviesai ir stebėti, kokia spalva įsižiebs einant. Jei geltona – pinigingi metai, jei raudona – meilės, mėlyna – taika ir taip toliau“.

Rengėjai ragina bilietus įsigyti ir ateiti pasigrožėti šviečiančia „Džiunglių knyga“ atitinkamomis valandomis. Taip sugalvota dėl patogumo lankytojams, kad nereiktų lipti vienas kitam ant kulnų, be grūsties būtų galima nusifotografuoti. Neskubant šviesų festivalio „Džiunglių knyga“ ekspoziciją užtrunka apeiti per maždaug valandą, tačiau iš parko niekas nevaro – jei akys dar neatsigrožėjo niekas nedraudžia sukti antro ar trečio rato.

Rasa šypteli: „Turėjome įsibrovėlę į parką. Tik vėliau apsaugos darbuotojai pastebėjo, kad į festivalį atėjusi laukinė lapė domisi laidais. Dabar turime rūpestį, ką čia padaryti, kad lapė nepadarytų žalos festivaliui ir nenugriaužtų laidų“.

Beje, festivalio eksponatų apšvietimui miesto elektros energija nenaudojama. Elektrą gamina specialiai suvežti generatoriai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Ekspoziciją vainikuoja Kalėdų Senelis ir jo nuostabiai žibančios, elnių traukiamos, dovanų prikrautos rogės. Dvylikos metrų ilgio ir trijų metrų aukščio kalėdinė kompozicija – ryškus ir kupinas teigiamų emocijų apsilankymo akcentas. Čia pat ir tikras Kalėdų Senelis.

Iš viso specialiai šiam šviesų festivaliui buvo sukurta per 200 šviečiančių figūrų. Gyvūnai ir augalai meniškai ir natūraliai įkomponuoti į skirtingo landšafto botanikos sodo aplinką.

Dauguma figūrų – itin realistiškos, anatomiškai skrupulingai atkurtos. Didelis dėmesys skirtas detalėms: kailiui, snukiui, uodegoms, ausims. Išlaikytos tikros proporcijos, tačiau kai kurie gyvūnai ar augalai, kaip ir įprasta pasakai – gerokai padidinti.

Pavyzdžiui, smauglys toks milžinas, kad gali suformuoti visą arkadą, o povas puikuojasi net 2,5 metrų pločio švytinčia uodega. Keliasdešimt kartų didesni už originalus ir švytintys retieji augalai.

Povas, K. Obelevičiaus nuotr.

Suspindo retieji Lietuvos augalai

Ekspozicijos autoriai sukūrė ir padidino itin tikslias penkių VDU Botanikos sode auginamų retųjų Lietuvos gėlių replikas, kurios stebina ne tik ryškumu, bet ir tikslumu. Replikų kūrimui buvo pasirinkti penki augalai, augantys botanikos sodo Retųjų augalų ekspozicijoje.

Čia galėsite išvysti melisalapę medumėlę (Melittis melissophyllum L.): šio augalo pagrindinis paplitimo arealas yra piečiau Lietuvos, todėl mūsų šalyje ji labai reta. Auga sausuose šviesiuose ąžuolynuose, kurie kadaise buvo ganomi, o krūmus nugrauždavo gyvuliai, todėl šviesos pakakdavo ir šviesiamėgėms rūšims. Paskutiniaisiais dešimtmečiais medumėlės augavietėse suvešėjo lazdynai, tarp ąžuolų ir beržų išsikerojo liepos ir skroblai, kurie užpavėsino šių miškų žolyną. Melisalapės medumelės augalams trūksta šviesos, jie menkai žydi arba visai nežydi, todėl ši labai reta Lietuvoje augalų rūšis gali išnykti.

Gencijonas, K. Obelevičiaus nuotr.

Tamsoje spindi ir boloninis katilėlis (Campanula bononiensis L.) – dar viena reta Lietuvoje rūšis. Tai tipiškas šviesomėgis ir šilumamėgis sausų miško aikštelių, pamiškių ir šlaitų pievų augalas. Ankščiau tokios pievos būdavo šienaujamos ar ganomos. Nustojus ganyti ir šienauti, šios augavietės užauga aukštomis žolėmis, krūmais ar medžiais, todėl ši katilėlių rūšis Lietuvoje nyksta.

Akį patrauks mėlynasis palemonas (Polemonium caeruleum L.) – gana reta rūšis, auganti drėgnose pievose, krūmynuose, upių ir ežerų pakrantėse, taip pat pagrioviuose ir pakelėse. Ši pievoms būdinga rūšis nyksta joms užkrūmijant ir vėliau užaugant mišku.

Galima pasigrožėti tik keliose vietose Lietuvoje randama griovine našlaite (Viola stagnina Schult.). Šie augaliukai smulkūs, todėl gamtoje sunkiai pastebimi. Auga drėgnose ir šlapiose pievose, viksvynuose, grioviuose. Nyksta dėl pievų užkrūmijimo, pelkių sausinimo, viksvynų užaugimo nendrėmis ir krūmais.

Medumėlė, K. Obelevičiaus nuotr.

Švytinčiu žibintu virto ir dar vienas išvaizdus retuolis – siauralapis gencijonas (Gentiana pneumonanthe L.), kuris žydėjimo metu traukia akį puošnumu. Rūšis Lietuvoje reta, sparčiai nykstanti dėl pievų užaugimo krūmais ar suarimo. Gera žinia, kad Žuvinto biosferos rezervate taikant gamtotvarkos priemones (iškirtus krūmus, pievas pradėjus reguliariai šienauti) bebaigiančios išnykti gencijonų populiacijos atsikūrė ir pagausėjo.

Žiemos šviesų festivalis „Džiunglių knyga“ vartus į pasaką ir pažinimą Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode atveria gruodžio 2 d., penktadienį.

Vienoje didžiausių Lietuvos kolekcijų lankytojai gali pamatyti apie pusantro tūkstančio veislių šių įspūdingų gėlių, žiedais džiuginančių nuo vasaros vidurio iki vėsių spalio dienų, rašoma pranešime spaudai.

Kolekcija susodinta trijuose Botanikos sodo plotuose, jurginus suskirstant pagal kilmę bei grupes.

Šalia Šimtakojo skroblų gyvatvorės dominuoja užsienietiškos veislės, kurių sode yra apie 900. Veislių kilmės geografija itin plati: galima apžiūrėti jurginus, išvestus įvairiuose kraštuose ir žemynuose – nuo Pietų Afrikos, JAV ir Kanados iki Japonijos, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos. Šiame plote jurginai susodinti eilėmis pagal grupes: kiekvienoje eilėje lankytojai gali susipažinti su tam tikros grupės ar kelių grupių įvairiomis jurginų veislėmis.

Antrajame plote – šalia Aukštosios Fredos dvaro arklidžių – susodinti Lietuvoje išvestų veislių jurginai – iš viso jų yra apie 70. Dalis lietuviškų jurginų veislių išvesta ir pačiame VDU Botanikos sode. Ne atsitiktinai nemažą kolekcijos dalį sudaro selekciniai sėjinukai, kurie yra auginami, atrenkami, stebimi ir vėliau registruojami kaip naujos veislės.

Būtent šių, selekcinių sėjinukų, galima nemažai išvysti trečiajame jurginų plote – anapus Mažojo princo planetos pievos, pagrindiniame sodo masyve už tvenkinių. Čia taip pat susodinta dalis užsienietiškų ir lietuviškų veislių.

Jurginų ekspozicijose galima susipažinti ne tik su Lietuvos augalų nacionalinių genetinių išteklių sąraše esančiomis lietuviškomis jurginų veislėmis, bet ir su rūšiniais jurginais, kuriuos panaudojus selekcijoje, buvo sukurta visa šių gėlių dydžių, formų ir spalvų įvairovė – iš viso pasaulyje priskaičiuojama net keliasdešimt tūkstančių jurginų veislių.