„Aiškinamės, ar išvalytos nuotekos gali būti papildomas šaltinis gaminant geriamąjį vandenį“, – sakė universiteto profesorius Jan Peter van der Hoek.

Techniniu požiūriu kanalizacijos nuotekas galima paversti geriamuoju vandeniu.

„Jis neturėtų sukelti jums ligos, bet reikalingi išsamūs tyrimai“, – kalbėjo J. P. van der Hoek.

Skaičiuojama, kad ateityje ir Nyderlanduose gali pritrūkti geriamojo vandens.

„Kai kuriose Nyderlandų dalyse jau dabar susiduriame su problema, ypač sausuoju laikotarpiu, kai pritrūksta geriamojo vandens. O artėjant 2030 metams, tai iškils visuose Nyderlandų regionuose. Su šia problema susidurs visos dešimt geriamojo vandens tiekimo įmonių“, – tikino geriamojo vandens įmonių asociacijos atstovas Pieter Litjens.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kol kas geriamasis vanduo gaunamas iš požeminio ir paviršinio vandens. Siekdamos išvengti trūkumo, olandų geriamojo vandens įmonės ieško daugiau tokių vandens šaltinių.

„Labai svarbu užtikrinti, kad geriamojo vandens tiekimo įmonės galėtų naudotis naujais šaltiniais, kad tiekimas nenutrūktų ir būtų patenkintas augantis poreikis“, – teigė vyras.

Olandai raginami, kaip įmanoma labiau taupyti geriamąjį vandenį, kad atitolintų juodąjį scenarijų.

„Kas tai yra termošokas? O kaip mes galime užkaitinti tą vandenį, kaip tą padaryti?“ –  retoriškai klausė užkalbinta viena iš sostinės daugiabučių gyventojų.

„Nelaikome tų penkių minučių, gal ir minutės užtenka, kad nubėgtų karštas vanduo iš čiaupo“, – porino kita pašnekovė.

Skirtingų savivaldybių daugiabučių namų gyventojai kaip tik skelbimų lentose randa pranešimą, kad jų name turėtų būti pakelta karšto vandens temperatūra maždaug iki 66 laipsnių. Tai daroma tam, kad vamzdynuose žūtų legionelės, jei jų ten yra, kad gyventojai neužsikrėstų legionelioze. Vieno daugiabučio skelbimų lentoje parašyta, kad atsuktą karšto vandens čiaupą tiek vonioje, tiek virtuvėje reikėtų palaikyti bent 5 minutes. Ar tiek laiko iš tikrųjų reikia, kiek vandens išbėga tuo metu ir už kokią sumą, kaip vyksta termošoko procesas?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Termošoko procese dalyvauja keletas dalyvių: mes, „Vilniaus šilumos tinklai“, kurie tiekia šilumą, taip pat „Vilniaus vandenys“, kur prateka vanduo, tada – namo administratoriai, kurie prižiūri šilumos punktus ir kuriems tenka atsakomybė pakelti vandens temperatūrą iki 65–66 laipsnių,  kad būtų sunaikintos legionelės bakterijos namo vamzdynuose. Na, – ir gyventojai, kurie gauna karštą vandenį, kurie prevenciškai turėtų laikyti visiškai, iki galo atsuktą karšto vandens čiaupą 5 minutes, kad bėgtų stipri srovė. Per tiek laiko sistemomis prateka tas bakterijas naikinantis labai karštas vanduo“, – aiškino „Vilniaus šilumos tinklų“ infrastruktūros komandos vadovas Jonas Kimontas.

„5 minutes, kad vandens daugiau sunaudotume?! Nelaikau tiek“, – teigė viena daugiabučių gyventojų.

5 minutes, kad vandens daugiau sunaudotume?! Nelaikau tiek.

 

Ne per seniausiai buvo atvejis, kai vienas žmogus, apsinuodijęs legionelėmis, atsidūrė reanimacijoje.

„Labai svarbu, kad termošoko procese sukomunikuotų, dalyvautų visi dalyviai, tik tada pasieksime norimo efekto. Jeigu žmonės naujai įsigijo butą nenaujame name, vertėtų pasiteirauti namo administratoriaus, kad buvo atliktas termošokas. Jeigu seniai, reikėtų paprašyti, kad atliktų šį procesą prevenciškai. Tai tikrai nėra nuostolinga gyventojams. Štai mūsų eksperimentas parodė, kad per 5 minutes išbėgo apie 43 l vandens iš vieno sanitarinio mazgo ir tai gyventojui atsieitų 27–30 centų“, – komentavo J. Kimontas.

„Tik 27 centai? Nedaug. Tokiu atveju verta palaikyti atsuktą čiaupą, nes girdėjau, kad lyg Naujininkuose vienas žmogus mirė nuo legioneliozės“, – sakė kalbinta vilnietė.

Trūksta vienos detalės

Statant naujus namus yra reikalaujama geriamojo vandens vamzdyne sumontuoti atbulinio srauto vožtuvą - paprastą apie 5 eurus kainuojančią detalę. Tokio vožtuvo paskirtis – užtikrinti vandens srauto judėjimą viena kryptimi. Jei vanduo pradeda tekėti priešinga kryptimi, atbulinis vožtuvas užsidaro ir procesą sustabdo. O jeigu atbulinio vožtuvo nėra, dėl slėgio skirtumų vamzdyne vanduo gali tekėti abiem kryptimis.

Būtent todėl senos statybos namų gyventojai kartais skundžiasi, jog jų skaitikliai sukasi į priešingą pusę, iš šalto vandens čiaupo bėga šiltas vanduo, ar, kaip įžangoje minėtu atveju, iš čiaupo pasipila mėlynas vanduo.

Išsiurbtas unitazo bakelio turinys

Dėl elektros dingimo ar kitų priežasčių nutrūkus vandens tiekimui į daugiabučio namo vidaus tinklus, įvyksta staigus slėgio sumažėjimas pastato vidaus vamzdyne ir keičiasi vandens tekėjimo kryptis. Jei normaliai vanduo su spaudimu iš pastato apačios paduodamas į pastato viršų, tai nutrūkus vandens padavimui, dėl staigiai sumažėjusio slėgio, vanduo iš viršutinių pastato aukštų pradeda greitai tekėti žemyn.

Jei daugiaaukščio pastato viršutiniame aukšte vartotojas pildo vonią paguldęs dušo žarną į dugną, staiga nutrūkus vandens tiekimui į pastatą dėl staigių slėgio pokyčių, vanduo iš vonios per tą pačią žarną gali būti įsiurbtas į namo vamzdyną ir tuo būdu patekti pas apatinių aukštų vartotojus. Analogiška situacija gali įvykti ir su klozeto bakeliais, kurių viduje vandens pribėgimo vamzdelis nuleistas iki bakelio apačios. O jei gyventojas naudoja medžiagas, nudažančias bakelyje esantį vandenį mėlyna ar kitokia spalva, tai, kritus slėgiui vidaus vamzdyne, spalvotą vandenį išvys kaimynai, pirmieji atsukę geriamojo vandens čiaupą.

Neabejotina, kad minėtos klaipėdietės istorijos atveju, nutiko būtent taip. Nes tą vakarą dėl dingusio elektros tiekimo Klaipėdoje pusvalandžiui buvo sutrikęs vandens tiekimas iš pagrindinės vandenvietės. Slėgis daugiaaukščių namų vamzdynuose krito, ir name, kurio butuose neįrengti atbuliniai vožtuvai, galėjo įvykti panašių incidentų.

Kas gali išspręsti problemą?

Klaipėdos geriamojo vandens tiekėjas AB „Klaipėdos vanduo“ atsako už vandens kokybę iki namo įvado. Tačiau vandens kokybės pasikeitimas daugiabučių namų vidaus tinkluose – jau ne AB „Klaipėdos vanduo“ kompetencija. Name esantys vamzdynai, vožtuvai ir kitos vandens tiekimo sistemos dalys priklauso patiems gyventojams, o bendrų namo sistemų priežiūra dažniausiai rūpinasi bendrijos pirmininkas arba namo administratorius. Todėl pastebėjus iš krano bėgant nekokybišką vandenį, pirmiausia reikėtų pranešti namo administratoriui ar bendrijos vadovui. 

Jei name įvyko vandentiekio avarija, iškviesta AB „Klaipėdos vanduo“ avarinė tarnyba atvažiuoja ir užsuka vandenį visam namui. Tačiau remonto darbus vėlgi vykdo namo administratoriaus arba bendrijos pirmininko parinkta įmonė ar specialistas.

Taip pat ir atbulinių srauto vožtuvų name įrengimą, gyventojams paprašius, turėtų organizuoti namo administratorius. Atbulinio srauto vožtuvas yra įrengiamas už vandens apskaitos prietaiso ir įrengti jį gali bet kuris santechnikos darbus atlikti galintis asmuo, tik svarbu nepažeisti vandens apskaitos prietaisų  plombų. Įsirengus atbulinį vožtuvą bute, pranešti AB „Klaipėdos vanduo“ nereikia.

Mūsų bendrovės šaltkalviai, keisdami vandens skaitiklius ar atvykę pagal atskirą gyventojo iškvietimą, taip pat gali įrengti atbulinio srauto vožtuvus. Šios paslaugos kaina svyruoja nuo 17,69 iki 18,14 euro už vieną vožtuvą. Tiesa, jei mūsų įmonės darbuotojai atvyks vien tik įrengti atbulinio vožtuvo, bet nekeis vandens skaitiklių, už atvykimą teks primokėti 5,30 euro.

Turėdami omenyje, kiek problemų pridaro žiemą užšalęs ir sutrūkęs čiaupas, kroatai sukūrė ir ėmė gaminti specialų apsauginį vožtuvą, reaguojantį į šaltį.

Kai metalinė čiaupo dalis atšąla iki 2 laipsnių šalčio, vožtuvas atsidaro ir automatiškai išleidžia viršutinėje čiaupo dalyje esantį vandenį į gruntą. Orams atšilus apsauginis vožtuvas užsidaro ir čiaupas vėl veikia.

Jei ruošdami maistą naudojate šaltą vandenį, tai neturėtumėte baimintis naudoti ir šiltą vandenį iš krano, teigia „Šiaulių energijos“ atstovas Justinas Visockas.

LRT Radijo klausytoja susidomėjo, ar karštas ir šaltas čiaupo vanduo vienodai tinkami maistui ruošti.

„Norėjau sužinoti, ar karštą vandenį iš čiaupo galima gerti ir naudoti maistui? Arbatai? Draugė man sakė, kad tas pats – ar šaltą, ar karštą vandenį naudoji maistui, bet aš visada naudodavau tik šaltą. Norėčiau sužinoti, ar tiesa, kad karštą vandenį galima gerti ir plikyti arbatą“, – teiraujasi klausytoja.

„Šiaulių energijos“ atstovas J. Visockas tikina, kad iš čiaupo bėgantis karštas vanduo yra tinkamas maistui ruošti arba arbatai užpilti.

„Žinoma, arbata nebus tokia karšta, kaip užpylus ją verdančiu vandeniu, tačiau atsakydami į klausytojos klausimą galime teigti, kad taip – iš karšto vandens čiaupo bėgančiu vandeniu galima užpilti arbatą“, – pastebi pašnekovas.

Jo teigimu, akcinė bendrovė „Šiaulių energija“ tik pašildo šaltą vandenį iki reikiamos temperatūros, o visa kita išlieka nepakitę. Šaltas krano vanduo siekia 8–12 laipsnių temperatūrą, o atsukus karšto vandens čiaupą vanduo bėga pašildytas iki 52 laipsnių.

„Jei gyventojai geria ir naudoja iš čiaupo bėgantį šaltą vandenį ruošdami maistą, tai neturėtų baimintis naudoti ir šiltą vandenį maistui gaminti“, – tvirtina „Šiaulių energijos“ atstovas. Pašnekovo žodžiais, tokiu atveju arbatinukas arba puodas užvirs greičiau. 

Penktadienį Tautų mugės renginių metu, nuo 12 val. iki 16 val., Kudirkos aikštėje įsikūrė  informacinė palapinė, kurioje galima bus sužinoti apie vandenį iš čiaupo. Į palapinę galima atsinešti vandens iš savo namų, ir specialistai iškart jį ištirs, sako Aplinkos ministerijos Vandenų departamento vadovas Dalius Krinickas.

Lietuvoje geriamasis vanduo ruošiamas iš saugiausio – požeminio – vandens išteklių, kurių šalyje yra daug. Pasak D. Krinicko, požeminis vanduo Lietuvoje yra geras. „Tai yra tas vanduo, kuris naudojamas geriamajam vandeniui paruošti“, – tvirtina jis.

Penktadienį Aplinkos ministerija kviečia restoranus, kavines, barus, viešbučius prisijungti prie socialinės akcijos „Geriamas vanduo iš čiaupo – nemokamai“. Aplinkos ministerijos atstovo teigimu, viešojo maitinimo įstaigos geranoriškai jungiasi prie akcijos ir savo lankytojus nemokamai vaišina vandeniu iš čiaupo.

„Be abejo, tai yra tik viešojo maitinimo apsisprendimo klausimas. Vis dėlto tai yra verslas, reikia tą pripažinti. Tai yra geras ženklas lankytojams, kuris po to duoda netiesioginę naudą“, – įsitikinęs D. Krinickas.

Jis primena, kad penktadienį Tautų mugės renginių metu nuo 12 val. iki 16 val. Vilniuje, Kudirkos aikštėje, įsikurs informacinė palapinė, kurioje bus galima sužinoti apie vandenį iš čiaupo ir net ištirti atsineštą vandenį.
„Kiekvienas gyventojas gali įsipilti į švarų indą iš čiaupo vandens, ateiti į palapinę Kudirkos aikštėje ir padaryti pirminį vandens tyrimą, jis yra momentinis“, – teigia D. Krinickas. Pasak jo, palapinėje dirbantys specialistai galės pasakyti, kokia ištirto vandens sudėtis ir ar jis yra tinkamas gerti.

Daug sveikiau gerti vandenį iš čiaupo nei iš šaltinio ar šulinio, sako laikinasis Lietuvos geologijos tarnybos vadovas Jonas Satkūnas. Anot jo, tokiame vandenyje nėra nitratų. Tiesa, jame surandama daugiau geležies, bet ji labai paprastai pašalinama.

Kiek per dieną Lietuvoje suvartojama vandens?

Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, laikinai einantis direktoriaus pareigas, J. Satkūnas, ketvirtadienį kartu su žurnalistais apsilankęs Antavilių vandens gerinimo stotyje, Skalviškių šventojoje oloje ir Vilkiškių atodangoje, kelis kartus pakartojo, kad Lietuva vandens ištekliais, dėl kurių jau susirūpino didžioji dalis pasaulio šalių, skųstis negali.

Anot jo, Lietuvoje per parą įsiurbiama maždaug 400 m3 požeminio vandens ir ketvirtadalis jo atitenka Vilniaus gyventojams. Šis skaičius, specialisto teigimu, yra labai menkas. Lietuvoje yra tiek vandens, kad jo suvartoti būtų galima nepalyginamai daugiau.

„Išnaudojam labai mažą kiekį turimų resursų. Kai paimam tokį kiekį, gamtai visiškai nepadaroma jokios žalos. Toks pats kiekis netrukus vėl atsinaujina“, - tikino laikinasis tarnybos vadovas.

Be to, J. Satkūnas pabrėžė, kad Lietuva – viena iš nedaugelio šalių, centralizuoto vandens tiekimui naudojanti tik požeminį vandenį. Jo žodžiais tariant, toks vanduo  yra apsaugotas nuo paviršinių teršalų ir nitratų, taip pat jo nereikia papildomai dezinfekuoti.

Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, Lenkijoje požeminis vanduo patenkina tik 70 proc. viso šalies poreikio, Estijoje – 65 proc., JAV – tik 33 proc., o apskritai Europoje – 65 proc. viso reikiamo geriamojo vandens. Požeminio vandens stokojančios šalys jo poreikį patenkina naudodamos paviršinį vandenį.

Kaip sakė Lietuvos geologijos tarnybos laikinasis vadovas, pasaulyje statistiškai tik kas šeštas žmogus turi švaraus geriamojo vandens. Lietuvos giluminio vandens ištekliai siekia 3,72 mln. kub. m/ per dieną, o pastaraisiais metais sunaudojame tik 350–390 tūkst. kub. m/ per dieną, kitaip tariant, tik apie 10 proc. viso turimo giluminio vandens.

Prieš Kalėdas vandens suvartojimas išaugs

Kritinės situacijos šalyje nebuvo net 1989 m., kai požeminio vandens suvartojimas buvo pasiekęs aukščiausią lygį. Lietuvos didžiuosiuose miestuose tuomet buvo naudojama 50–75 proc. išžvalgytų išteklių (vos ne iki 1 mln. m³ per dieną).

Nors prognozuojama, kad ateityje vandens bus sunaudojama daugiau, manoma, kad jo tikrai netrūks. Skaičiuojama, kad požeminio vandens išteklių bendras prognozuojamas paros geriamojo vandens poreikis 2025 m. sudarys 564 997 m³ per dieną ir tai bus tik 26 proc. dabartinių išžvalgytų išteklių.

Kada vilniečiai suvartoja daugiausiai vandens? Antavilių vandens gerinimo stoties darbuotojai žurnalistams atskleidė, kad daugiausiai vandens sostinės gyventojai išleidžia prieš Kalėdas ir prieš rugsėjo pirmąją.

O analizuojant savaitės dienų statistiką, vandens poreikis pastebimai išauga sekmadienį, kiek mažiau jo sunaudojama šeštadienį. Vertinant paros rodiklius, pastebima, kad daugiausia vandens gyventojai išleidžia nuo septintos iki devintos ryto ir nuo aštuntos iki vienuoliktos vakaro. Dieną vandens suvartojama mažiausiai.

„Jei vandens poreikis išaugtų, galėtume tiekti daugiau. Bet pasaulyje daug kas kenčia troškulį. Pavyzdžiui, Maltoje mišios prasideda nuo maldos: Dieve, duok vandens. Pas mus apie tai net nepagalvojama. Ir į Japoniją po avarijos atominėje jėgainėje iš Arabų Emyratų vežamas stalo vanduo. Tiesa, ir Klaipėdoje yra įmonė, kuri turi specialų gręžinį, ir ruošiasi vežti gėlą vandenį į Vakarų Europą“, - kalbėjo specialistas, pridėjęs, kad Lietuva, norėdama kitoms šalims padėti tiekdama geriamąjį vandenį, turėtų išleisti labai daug pinigų.

Šulinių ir šaltinių vandenyje daugiau nitratų

Atvykus prie Skališkių šventosios olos, esančios dešiniajame Neries krante netoli Nemenčinės,  geologas teigė, kad tokio vandens gydomosios savybės priklauso nuo tikėjimo. Čia žmonės yra sustatę indus vandeniui surinkti.

Jis sutiko, kad iš didžiulio konglomeratų luito lašantis karbonatingas vanduo yra geras. „Svarbiausia tikėjimas vandeniu, vandens gydomosiomis savybėmis. Jei tikime, padės. Jei ne, tikrai nepadės“, - sakė vyras.

Be to, olos papėdėje iš po akmens trykšta ir šaltinio vanduo. Tačiau pasidomėjus, kaip specialistai vertina šaltinių vandenį, J. Satkūnas tikino, kad švaresnis vanduo iš čiaupo. Tokios pozicijos jis visų pirma laikėsi todėl, kad paviršinis vanduo nėra apsaugotas nuo mikrobiologinės ir cheminės taršos. Kaip tik todėl, pasak jo, požeminio vandens kokybė beveik visuomet yra geresnė nei bet kokio paviršinio vandens.

„Vanduo iš čiaupo geriau nei iš šaltinio, nes jis teka centralizuota vandentiekio sistema. Taip iš jo pašalinama geležis, nuolat sekama kokybė. Vanduo turi atitikti reikalavimus. Blogos kokybės vandens niekas netieks. Be to, jis siurbiamas iš gilių sluoksnių. Vandenvietės turi sanitarines apsaugos zonas. Tarša į jas patekti negali. Jeigu tarša patenka, vandenvietė uždaroma. O dauguma šaltinių formuojasi iš gruntinio vandens. Jeigu jis žmogaus ir neužterštas, jame gali būti organinės medžiagos ir daugiau nitratų. Todėl iš gręžinių vanduo visada bus geresnis. Jis išgaunamas iš gilesnių sluoksnių. Aišku, jame yra daugiau geležies, bet ją nesunku pašalinti“, - sakė Lietuvos geologijos tarnybos laikinasis vadovas.

Panašiai jis įvertino ir šulinių būklę. Anot geologo, labai dažnai sodybose ir kolektyviniuose soduose iškasti šuliniai būna užteršti nitratais: „Mūsų šuliniai sodybose visada turi žymiai daugiau nitratų. Bandėme padaryti šulinių žemėlapį – Lietuva būtų vien nitratų šalis. Įdomu tai, kad už sodybos ribų išgręžtame gręžinyje nitratų nėra. O kai šulinys šalia daržo ir tvarto, nitratai atsiranda šulinyje“, - dėstė J. Satkūnas.

Vilniuje telkšojo didžiulis ežeras

Nors geriamojo vandens Lietuvoje ir netrūksta, tokių vandens telkinių, kokie buvo prieš kelis tūkstančius metų, jau seniai nebeliko. Atvykus prie Vilniaus rajone esančios 35 metrų aukščio Vilkiškių atodangos, geologas tikino, kad toje vietoje prieš 200 tūkst. metų tyvuliavo didžiulis ežeras. Iš vienos pusės jo krantai skalavo Nemenčinės apylinkes, iš kitos – Gedimino kalno papėdę.

Dabar 15 km nuo Vilniaus nutolusi atodanga geologus domina tuo, kad atidengia smėlingus kvartero amžiaus darinius. O tai, kad toje vietoje būta ežero, specialisto teigimu, paliudija baltas kvarcinis smėlis.

„Jis horizontaliai sluoksniuotas su žėručio kristaliukais. Tai rodo, kad buvo stovintis vanduo. Dabar šiuos sluoksnius tyrinėja mokslininkai iš viso pasaulio. Tačiau mums labiausiai trukdo atodangos užžėlimas. Būtų daug geriau, jei ji nuolat slinktų“, - aiškino geologas.