Tenka atsirinkti

Šią liepą VDU Kaune, Vilniuje ir nuotoliu lietuvių kalbos mokėsi ar tobulino žinias 112 užsieniečių. 25 studentai – Kaune, 38 – Vilniuje, trys nuotolinės grupės ir lituanistinių studijų grupė – mokytojai, atvykę iš lituanistinių mokyklų.

Buvo 360 norinčių, teko atsirinkti. „Kursams svarbi kokybė. Žiūrime, kokios mūsų galimybės, koks finansavimas, dotacijos iš Švietimo mainų paramos fondo“, – pasakojo V. Leonavičienė, turinti didžiulę lietuvių kalbos ir kultūros kursų kitataučiams, lituanistinių studijų užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams vedimo, lietuvių kalbos didaktikos būsimiems lietuvių kalbos mokytojams dėstymo patirtį.

Vasaros kursų dalyviai atrenkami pagal motyvacinius laiškus ir pokalbius. „Yra studentų, kurie į kursus veržiasi tik siekdami gauti vizą ir taip patekti į ES šalį, kad galėtų keliauti toliau. Tačiau yra daugybė tikrai trokštančių išmokti mūsų kalbą, norinčių į ją gilintis“, – pasakojo V. Leonavičienė.

Būna, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šiam žmogui tikrai rūpi kiti dalykai nei lietuvių kalba, bet paaiškėja, kad jis – filologas, rašytojas, poetas, absoliučiai atsidavęs lietuvių kalbai. Turėdama omenyje konkretų atvejį, pašnekovė minėjo, kad tąkart lietuvių kalbos mokymosi motyvas buvo dėl jos sąlyčio su sanskritu, dėl to, ką turime išlaikę.

Daliai vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursų dalyvių skiriamos stipendijos, kiti už viską susimoka patys. Vienas prioritetų – baltistikos centrų, kurių pasaulio universitetuose yra įkurta virš 45 ir kuriuose galima studijuoti lietuvių kalbą, studentams.

Kam to reikia?

„Šie kursai labai daug pasitarnauja Lietuvai. Esu visiška šių kursų patriotė. Lietuvių kalbos ir kultūros kursai, lituanistinės mokyklos yra mūsų pamatas, kultūros, tapatybės dalykai. Jeigu užsieniečiai mokosi lietuvių kalbos, tai tikrai kažkas ypatingo ir turime tai stiprinti. Turime nuostabiausių pavyzdžių, sėkmės istorijų, kaip išmokę lietuvių kalbą užsieniečiai nesustoja ir lietuvybę populiarina savo šalyse“, – užsiminė V. Leonavičienė.

Turime nuostabiausių pavyzdžių, sėkmės istorijų, kaip išmokę lietuvių kalbą užsieniečiai nesustoja ir lietuvybę populiarina savo šalyse.

Pavyzdžiui, jokių lietuviškų šaknų neturinti mokslų daktarė Aya Kimura per kelerius metus pasiekė tokį lygį, kad verčia į japonų kalbą  Salomėjos Nėries poeziją, vaikų literatūrą. Yra nemažai šių kursų studentų, susibūrusių ir kartu kuriančių verslą, susijusį su lietuvybe ir skleidžiančių žinią, kas yra Lietuva.

„Aš aukoju savo vasaras ir visa didelė komanda tai daro. Kai kiti pedagogai atostogauja, mes plušame, nes esame užsikrėtę lituanistika“, – palygino pašnekovė.

Priežastys – įvairiausios

Vieniems lietuvių kalbos reikia dėl darbo, verslo perspektyvų. Yra užsieniečių, kurie nori susikalbėti su lietuviu sutuoktiniu, partneriu, žentu, marčia, anūkais. Treti patys turi lietuviškų šaknų.

Dar kiti – tiesiog keliaujantys per pasaulį. Čia užklysta ir lietuvių kalba susidomi kaip egzotika. Dabar lietuvių kalba labai domisi Indonezijos, Taivano atstovai, kursuose dalyvaujantys nuotoliniu būdu.

Kiti atvyksta dėl mokslinio intereso, nes tyrinėja kalbas ar istoriją. Pavyzdžiui, mokslininkai, studijuojantys senąsias indoeuropiečių kalbas, ypač sanskritą, pirmiausia mokosi lietuvių kalbos. Sanskrito ir lietuvių kalbos asmenuotės, įvardžiai ir giminystės terminai, kūno dalių pavadinimai labai panašūs ar net vienodi, panaši žodžių struktūra.

Pasitaiko ir žmonių, kurie lietuvių kalbos mokytis pradeda kaip dar vienos užsienio kalbos.

Ar pasitaikė tokių, kurie atvyko todėl, kad kartu galėtų labiau įsigilinti į politinę Europos situaciją? Lietuva Rusiją gerai pažįsta, tai mums įaugę į kraują ir šalia vyksta nauji istoriniai įvykiai.

„Visą laiką rengdavome istorijos paskaitų ciklą. Užpernai nusprendėme, kad galbūt studentams jis nuobodus. Sakėme, neberengiame. Šiemet to atskiro istorijos kurso nebėra, jis integruotas – daug išvykų į muziejus, ekskursijų į svarbias vietas, centrus. Tačiau studentai ėmė klausinėti: o ar bus atskirų istorijos paskaitų? Susidomėjimas istorija yra, nors mums, kursus organizuojantiems daugiau kaip du dešimtmečius, ta programa jau buvo pabodusi. Naujai atvykusiems, pasirodo, įdomu“, – teigė centro vadovė.

Su politinėmis regiono aktualijomis kursų dalyviams susipažinti padeda aukšto lygio politologas, istorikas Maksimas Milta.

Daug istorinių ir politinių akcentų atsiskleidžia įvairių veiklų metu. Pavyzdžiui, per žygius susipažįstama su partizaniniu judėjimu. Mokomasi lietuviškų tautinių šokių, dainų, susipažįstama su lietuviška virtuve.

Konkurencija: vasaros kursų dalyviai atrenkami pagal motyvacinius laiškus ir pokalbius. Regimanto Zakšensko nuotr.

Įvairaus amžiaus

Dalyvių amžius – labai įvairus. Nuo 17 iki 78 metų. „Dėl amžiaus ir patirties, žinių skirtumų ieškome įvairiausių informacijos pateikimo formų. Praktika ir pažinimas. Šiųmečiai vasaros kursai kaip tik prasidėjo per NATO viršūnių susitikimą, tad studentai pamatė labai gražią Lietuvą“, – pastebėjo V. Leonavičienė.

Vieni atvyksta sugeba susikalbėti lietuviškai ir nori tobulėti. Kiti nesupranta nė žodžio. Dalyviai dėl šios priežasties skirstomi į nedideles grupes.

Ar būna, kad per keturias savaites studentas teišmoksta tris žodžius? „Būna, kad drįsta tarti tik tris žodžius. Išmoksta tikrai daugiau, bet dėl kultūrinio šoko, bloko sunku Indonezijos, Japonijos, kitų Azijos šalių studentams, nes labai skiriasi mūsų ir jų artikuliaciniai dalykai. Būna, kad žmogus turi vidinių reikalavimų netarti žodžio prie visų garsiai, kol neišmoko labai taisyklingai ištarti, ir neprakalba“, – teigė V. Leonavičienė.

Ji paminėjo dar vieną dalyką, galintį sunkinti kalbos mokymąsi. Pagal kalbų mokymosi teoriją, jeigu iki intelekto susiformavimo, 12–13 metų, žmogus neišmoko jokios kitos kalbos, tik savo gimtąją, kuo toliau, tuo sunkiau išmokti kitą kalbą, bet tikrai įmanoma. Aišku, tam reikia laiko.

„Neužtenka mėnesio, kad sumažėtų pasipriešinimo mechanizmas galvoje. Būna, kad grįžta toks žmogus į kursus po metų prasilaužęs, dar pasimoko ir paskui puikiausiai studijuoja lietuvių kalba – tiek sugeba pažengti“, – sakė dėstytoja.

Kai kurie pradedantys iš karto labai toli pasistūmėja. „Mokymosi keliai – labai individualūs. Dėstytojai – labai profesionalūs, patys turi kalbų mokymosi patirties. Visi moka po tris ir daugiau užsienio kalbų. Matydami, kaip sekasi dalyviams, kas kiekvienam ar visai grupei efektyviausia, pritaiko įvairių metodų“, – vardijo centro vadovė.

Anot jos, viena kursų sėkmės priežasčių – siekis, kad, prieš prasidedant mokymams, jų dalyviai vieni kitus geriau pažintų, susibendrautų. Bendrystės momentas ir gera atmosfera lemia, kad grupė pasiekia labai gerų rezultatų, atsiranda didesnė kasdienė motyvacija ir imlumas.

Daug ukrainiečių

Per kiek laiko įmanoma išmokti lietuvių kalbą? Mokantis intensyviai, kasdien, V. Leonavienės manymu, B lygį galima pasiekti per metus. Turėjome tokių studentų. Po metų jie jau galėjo studijuoti universitete lietuvių kalba.

Žmogus, atvykęs į kitą šalį, pagal visus mokslinius tyrimus, adaptuojasi per dvejus metus. Reikia dvejų trejų metų, kad įsilietų, suprastų kalbą ir kultūrą, socialines taisykles.

„Tai pastebime iš ukrainiečių. Karas persiritęs į antrus metus. Daugybė jų čia gyvena jau daugiau nei metus. Medikai, teisininkai, profesoriai, kiti, kurie mokytis pradėjo praėjusį pavasarį, jau išlaikė valstybinius lietuvių kalbos egzaminus. Jie jau įsiliejo į Lietuvos gyvenimą, darbo rinką“, – pastebėjo kursų vadovė.

Bandantys integruotis Lietuvoje ukrainiečiai – prasidėjus karui atsiradusi dar viena besimokančių lietuvių kalbos grupė. Atskiri kursai jiems nuo pernai pavasario vyksta nenutrūkstamai. Baigusių ir tebesimokančių skaičius persirito per 4 tūkst. žmonių.

Mokytis – vos atvykus

Atvykus į kitą šalį vietinės kalbos rekomenduojama pradėti mokytis nedelsiant. „Rekomenduoju taip: atvykai į šalį ir iš karto eik į kursus. Todėl ir ėmėmės staigiai organizuoti tokius kursus“, – kalbėjo V. Leonavičienė.

Pirmiausia tai mums, lietuviams, daug geriau. „Ukrainiečiai yra žmonės, kurie mėgsta burtis ir ieško bendruomenės. Ilgainiui, neturėdami jokių vietinės kalbos žinių, jie pradėtų kurti savo socialinius burbulus, tarsi atsiskirtų nuo Lietuvos, susikurtų sau patogų burbulą. Turime pavyzdžių pasaulyje, kai susikūria burbulai ir neįsileidžia vietinės kalbos, kultūros. Mums patiems būtų blogai turėti tokių burbulų šalyje. Kalbu apie nacionalinį saugumą, tapatybės klausimus“, – teigė pašnekovė.

Patiems ukrainiečiams gyvenimas kitoje šalyje savo burbule irgi būtų nevisavertis. Domėtis tik Ukrainos gyvenimu ir dėl kalbos barjero nesidomėti gyvenimu, tradicijomis Lietuvoje nebūtų gerai.

Savų tradicijų ukrainiečiams tikrai nereikia pamiršti, nereikia asimiliuotis. Vilniuje yra Ukrainos centras, kuriame sudarytos visos galimybės puoselėti savo kultūrą ir tradicijas.

„Kartu labai skatiname ir labai juos kviečiame, jeigu nori gyventi visavertį gyvenimą Lietuvoje, mokytis lietuviškai. Norinčių mokytis yra labai daug. Visą laiką yra rezervas. Yra apie 400 norinčių mokytis lietuvių kalbos, bet iš karto nesame pajėgūs tiek išmokyti. Lietuvių kalbos kursus rengia ir kitos įstaigos, institucijos. Daug kas prisideda“, – vardijo V. Leonavičienė.

Atsiveža mitų

Vis dar pasitaiko užsieniečių, galvojančių, kad atvyksta į Rygą arba kad Lietuva yra sostinė, o Vilnius yra valstybės pavadinimas.

„Mitas, kad lietuvių kalba yra sunki. Taip, dėl mūsų žodžių daugybės galūnių ištinka šokas, bet supratus, kad yra labai aiški sistema ir dėsningumai, viskas tampa aišku. Sakome, kad čia toks žaidimas. Lietuviai mėgsta žaisti“, – aiškino V. Leonavičienė.

Ji pateikė pavyzdį: JAV matematikui, turinčiam lietuviškų šaknų, pakako parodyti sistemą. Sakė, o, tai čia viskas aišku: lentelės, taisyklės.

„Turime psichologinių žaidimų. Iš pradžių leidžiame studentams pajausti malonumą, kad jie jau gali kalbėti lietuviškai. Išmoksta pasakyti „Mano vardas yra...“, „Kaip tau sekasi?“, „Aš esu iš...“ ir pan. Tada atsargiai pratiname prie gramatikos. Ateiname iki drabužių temos, kuri yra gana sudėtinga… Maisto tema daug lengvesnė – žodžius „agurkas“, „pomidoras“ ir nemažai kitų atpažįstame įvairiose kalbose. O drabužių tema… Gobėti, mūvėti, segėti, dėvėti, apsirengti, nusirengti, daug kitų sangrąžinių veiksmažodžių. Studentai sako: jūs mus apgavote, lengva pradžia buvo spąstai, – kvatojo V. Leonavičienė. – Drabužių tema yra tikrasis slenkstis.“

Maisto tema daug lengvesnė – žodžius „agurkas“, „pomidoras“ ir nemažai kitų atpažįstame įvairiose kalbose.

Atradimas – sūreliai

Maždaug pusei užsieniečių V. Leonavičienės sutiktų užsieniečių keista, kaip mes galime valgyti šaltibarščius, cepelinus. Kodėl? Kitų šalių jauniems žmonėms neįprastas kefyro, rūgusio pieno skonis. „Kitur jis nepopuliarus“, – patikslino pašnekovė. Jos studentai pastebi, kad lietuviai viską valgo su grietine: ir varškės apkepą, ir sriubas, ir koldūnus, ir t. t.

Užsieniečiams įspūdį palieka saldūs varškės sūreliai. Kai kurie studentai juokauja, kad vien dėl šių sūrelių grįžta į Lietuvą. Kai nuotoliu kalbasi su buvusiais studentais, neretai išgirsta prašymą atsiųsti būtent sūrelių.

Kursų dalyvių manymu, galėtume daugiau šypsotis. Jie giria lietuvių kalbos skambesį, bet kai kurie nustemba, kad sveikinamės neapsikabindami, nesiliesdami, kad palyginti tyliai kalbame ir taip, kad nė nesimato, kaip juda veido raumenys. Tai dėl mūsų kalbos, kuri tarsi dainuojamoji ir reikalauja švelnesnės artikuliacijos.

Moko mokytojus

Atskiri kursai vyksta pasaulio lituanistinių mokyklų atstovams. Jie – nebūtinai lietuviai. Tai žmonės, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji, pavyzdžiui, baltistikos centrų vadovai arba tie, kurie išmoko lietuvių kalbą ir vadovauja lituanistinei mokyklai arba joje dirba.

„Suteikiame galimybę mokytis lietuvių kalbos. Čia jie semiasi žinių, kaip jos mokyti kitus. Mokome nuo psicholingvistikos ir psichologijos iki mokinių / dalyvių amžiaus tarpsnių aspektų, skaitmeninių platformų, dirbtinio intelekto galimybių, neuromokslų, mokytojų praktikų pasidalijimų“, – pasakojo V. Leonavičienė.

Kiek mokančių lietuviškai?

Pasiteiravome, kiek yra pasaulyje žmonių, mokančių lietuvių kalbą. „Labai geras klausimas. Jį visada keliu ir klausiu, kur yra tokia statistika. Jos nėra. Lietuvoje nėra tokio registro“, – konstatavo pedagogė ir palygino, kad Estija turi tokį savo registrą.

Anot jos, šis registro klausimas Lietuvoje vis dar nepajudėjo iš mirties taško. „Mes, universitetų dėstytojai, jį keliame daugiau kaip dešimtmetį. Manau, atsiras tokia politinė valia ir pagaliau susiskaičiuosime, kiek yra mokančių. Apie tai buvo kalbėta ir susitikime su naujuoju švietimo, mokslo ir sporto ministru“, – nurodė V. Leonavičienė.

Ar realu, kad lietuvių kalbą moka dvigubai tiek, kiek yra gyventojų Lietuvoje? „Norėčiau tikėti. Man labai patiktų. Labai apsidžiaugčiau“, – neslėpė pašnekovė.

Pirmą kartą į Klaipėdą atvykau 2017 metais. Tuomet buvau tik ką pabaigusi darbus „Netflix“ kuriamame filme ir ieškojau prasmingų savanorystės galimybių. Taip radau kvietimą savanoriauti LCC tarptautiniame universitete rengiamose vasaros anglų kalbos stovyklose. Prisijungiau prie LCC komandos ir 2017 metų vasarą savanoriavau universitete. Ši patirtis viršijo visus lūkesčius – buvo taip įdomu pažinti iš įvairiausių regiono šalių susirinkusius stovyklautojus, išgirsti jų istorijas, patirti jų kultūras. Didžiausią įspūdį man paliko LCC tarptautinio universiteto bendruomenė, kuri sujungia tokias skirtingas kultūras ir padeda kiekvienam jaustis vertinamam. Vakaro išvykos prie jūros, ilgi pokalbiai bendrabučio virtuvėse, dalijimasis maistu, pasakojimais ir patyrimais – tai buvo dalykai, kurie padėjo užmegzti tikras draugystes ir pajausti bendrystę.

Mischa Cantu Blake ir Zackas Blake'as. LCC tarptautinio universiteto nuotr.

Pasibaigus 2017 metų vasarai, išvykti buvo sunku. Nežinojau, ar kada pavyks grįžti, todėl labai apsidžiaugiau pamačiusi, kad LCC ieško darbuotojų. Mano vyras jau buvo lankęsis Lietuvoje, todėl nebuvo sunku jį įkalbėti persikelti keleriems metams į Klaipėdą. Į Klaipėdą grįžome jau dviese su sutuoktiniu Zacku, 2022 metų pabaigoje. Šiuo metu LCC tarptautiniame universitete dirbu Šiuolaikinės komunikacijos katedroje. Čia dėstau Dokumentinio filmo kūrimo, Viešojo kalbėjimo bei Scenarijaus rašymo paskaitas bakalauro studentams, o mano vyras Zackas dirba Rinkodaros skyriuje. Kartu su Zacku turime įkūrę savo videografijos verslą, kuriame dokumentinius filmus, taip pat videoreklamas.

Nuo mano pirmo apsilankymo Klaipėdoje nepraėjo daug laiko, bet labai aiškiai jaučiu pasikeitimus universiteto bendruomenėje. COVID-19 pandemija bei Ukrainoje prasidėjęs karas atnešė reikšmingų pokyčių. Universitete matau ypatingą studentų atidumą ir jautrumą vienas kitam. Dėl geopolitinės situacijos ir karo Ukrainoje universitete skiriame ypač daug dėmesio studentų emocinei ir psichologinei sveikatai, specialiai kuriame erdves ir galimybes studentams kalbėtis, kelti sudėtingus klausimus ir ieškoti atsakymų. Mūsų universitete studijuoja studentai iš šalių, kurios tarpusavyje jei ne aktyviai kariauja, tai nuolat konfliktuoja. Man asmeniškai yra nuostabu, kaip LCC sugeba padėti šiems studentams suprasti vieniems kitus ir sukurti galimybes drąsiai ir pagarbiai diskutuoti sudėtingomis temomis.

Mischa Cantu Blake su tėvais. LCC tarptautinio universiteto nuotr.

Dėstyti universitete, kuriame studijuoja studentai iš daugiau nei 60 šalių, man yra neeilinė patirtis. Smagiausia man matyti, kaip per semestrą auga studentų pasitikėjimas savo gebėjimais ir talentais. Atvykę iš tokių skirtingų šalių, visi studentai turi skirtingas perspektyvas, matymą ir talentus. LCC tarptautinio universiteto išsilavinimas padeda jiems tuos talentus atrasti ir tobulinti. Man kaip dokumentinių filmų kūrėjai itin įdomu stebėti ir suprasti skirtingas studentų istorijas, matyti, kaip užsimezga ir auga jų draugystės, keičiasi asmenybės.

LCC yra amerikietiško stiliaus liberaliųjų menų universitetas. Tokiuose universitetuose vienodai svarbu yra mokymosi galimybės paskaitose ir už paskaitų ribų. Universiteto miestelyje studentams sukuriama itin daug galimybių mokytis ir tobulėti po paskaitų – įvairūs studentų klubai, sporto veiklos suteikia neišsenkamas galimybes studentams bendrauti ir mokytis vieniems iš kitų ir iš dėstytojų. Dauguma universiteto dėstytojų, taip, kaip ir mes su Zacku, yra atvykę iš JAV arba Kanados. Jie čia atvyksta su šeimomis ir visi maksimaliai įsitraukia į universiteto gyvenimą. Tai sukuria papildomas galimybes pažinti vieniems kitus, užmegzti glaudžius ryšius su studentais, suprasti jų poreikius ir suteikti geriausią išsilavinimą.

Mischa Cantu Blake su studentais po jų dokumentinių filmų peržiūros. LCC tarptautinio universiteto nuotr.

Pati studijavau Pietų Kalifornijos universiteto Kino mokykloje Los Andžele. Ši mokykla dažnai vadinama pačia geriausia vieta mokytis kino meno. Tarp mūsų mokyklos alumnų yra ir Džordžas Lukasas, ir Ronas Howardas. Studijose pasirinkau filmų ir TV prodiusavimo kryptį, o vėliau specializavausi dokumentinio filmo srityje. Studijos suteikė man režisavimo, redagavimo, prodiusavimo patirčių. Svarbiausia studijuojant kino meną yra rasti savo balsą ir matymą – savo perspektyvą, per kurią gali pasakoti pasauliui istorijas. Esu labai dėkinga už visas žinias ir patirtis, kurias gavau Pietų Kalifornijos universitete, ir jaučiu didelį norą šiomis patirtimis bei žiniomis dalintis su LCC tarptautinio universiteto studentais.

Mischa Cantu Blake studentų dokumentinių filmų festivalyje. LCC tarptautinio universiteto nuotr.

Lyginant su Pietų Kalifornijos universitetu, LCC tarptautinis universitetas yra labai mažas, bet LCC tarptautiškumas nenusileidžia Pietų Kalifornijos universitetui. Kadangi pati mokiausi dideliame universitete, dabar patiriu mažo universiteto privalumus – kaip dėstytoja labai vertinu galimybę skirti individualų dėmesį visiems savo studentams, pažinti juos ir jų talentus, padėti jiems rasti savo balsą. LCC auditorijos mažos, dirbame mažose grupėse, kur kiekvienas yra matomas ir girdimas. Gera, kai esi išgirstas, bet ne visada lengva pačiam išgirsti ir suprasti kitokią nuomonę. Tokioje multikultūrinėje bendruomenėje, kuri sukurta LCC tarptautiniame universitete, tų skirtingų požiūrio taškų atsiranda nuolat ir daug. Paskaitose daug diskutuojame, mokomės išgirsti bei suprasti kitų mąstymą. Šiandien, kai gyvename socialinių tinklų sukurtuose burbuluose, tokios patirtys studentams yra itin svarbios.

Mischa ir Zackas padeda studentams filmuoti 7 dokumentinius filmus. LCC tarptautinio universiteto nuotr.

Mano Dokumentinio filmo kūrimo kurso studentai baigė semestrą savo sukurtų trumpų dokumentinių filmų peržiūroje Kultūros fabriko kino teatre, Klaipėdoje. Tai buvo viena nuostabiausių mano patirčių. Žiūrovai netilpo į salę, sėdėjo ant laiptų, stovėjo salės gale. Susirinko dėstytojai, administracijos darbuotojai, studentai, atvyko ir universiteto rektorė. Šis renginys buvo puikus pavyzdys, kokia palaikanti ir auginanti yra LCC tarptautinio universiteto bendruomenė.

Dokumentinio filmo kūrimo ir scenarijų rašymo kursą, kurį dėstau LCC, renkasi įvairių studijų programų studentai. Liberaliųjų menų išsilavinimas yra labai platus, todėl studentai turi daug pasirenkamųjų kursų. Besimokydami scearijaus rašymo ar dokumentinių filmų kūrimo įvairių studijų programų studentai išmoksta, kaip įtraukiai pasakoti istorijas, formuoti žinutes, patiems kurti įtraukiantį vaizdo turinį. Dabar, kai kiekvienas esame turinio kūrėjas, šios kompetencijos naudingos įvairiausiose specialybėse.

Komentaras

Robertas Lanka

Latvija

Neįsivaizduoju, kodėl Mischa ir Zackas nusprendė keliauti į kitą pasaulio kraštą ir dirbti LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje, bet esu laimingas, kad paskutiniais studijų metais galėjau mokytis dokumentinio filmo kūrimo būtent iš jų. Jie neskaičiavo laiko, ištisus vakarus leido su mumis, studentais: kartu apšviesdavome filmų scenas, rašydavome scenarijus dokumentiniams filmams. Būtent šis nesavanaudiškas bendravimas, pagalba net ir po darbo valandų įkūnija LCC universiteto esmę – bendruomeniškumą. Esu nepaprastai dėkingas jiems už kontaktus, įžvalgas bei netikėtas greito maisto vakarienes. Tada, kai jų labiausiai reikėjo.

Pasak laikraščio „The Washington Post“, J. Biden dvi dienas per savaitę ves paskaitas Šiaurės Virdžinijos bendruomenės koledže netoli Vašingtono – tai bus kontaktinės paskaitos.

Šiame koledže J. Biden dirbo jau tada, kai jos vyras 2009-2017 metais prezidentaujant Barackui Obama buvo jo pavaduotojas.

J. Biden yra pirmoji JAV ponia, kuri be savo, kaip prezidento žmonos, pareigų užsiims ir profesine veikla. Anot „The Washingtin Post“, ji ves esė rašymo kursus.

Sulaukė kritikos

Garsiai nuvilnijusį atvejį iki šiol esą tiria kolegijos Etikos komitetas. Panašu, kad dalį kaltės bus siekiama suversti ir įrašą paviešinusiam studentui.

Metų mokytojos titulu prieš keletą metų apdovanota Ž.Žarskienė skandalingai pagarsėjo, kai žurnalistė Rita Miliūtė savo socialinio tinklalapio paskyroje pasidalijo garso įrašu, darytu Kauno kolegijoje paskaitos metu.

"Kauno kolegija, valstybinė aukštoji mokykla. Kada tokia "kompetencija" mūsų švietimo ir mokslo sistemoje pasibaigs? Tuomet, kai studentai, kaip šitos švietėjos, nebeapsikęs ir mums visiems papasakos, už kokias žinias valstybė ir studentai moka", – aštrios kritikos negailėjo žinoma žurnalistė.

"Nenaudingi žmonės"

Įraše girdimi šių metų vasario mėnesį paskaitos metu išsakyti dėstytojos žodžiai, kad ateityje mirtinai sergantys ir senukai bus eutanazuojami, nes ekonomikai jie yra nenaudingi.

"Maisto produktų gamyba bus pradedama griežtai kontroliuoti. Kas ir dabar po truputį vyksta, žinai, nes uždraudžia tuos atskirus ūkininkavimus, ar ne, mūsų ūkininkai negali laikyti kiaulių, negali laikyti po vieną karvytę, ūkinės bendrijos yra.

Eutanazija bus privaloma mirtinai sergantiems ir senukams. Ta prasme, kad neleis, nes ekonomikai tai yra nenaudingi žmonės.

Be abejo, didelių miestų gyventojai bus priverstinai iškeldinami į regionines teritorijas. Didžiųjų miestų gyventojų skaičius negalės viršyti jau numatyto skaičiaus, jeigu viršija, jie iškart išsiunčiami.

Po truputį bus įvedinėjama eutanazija. Eutanazija bus privaloma mirtinai sergantiems ir senukams. Ta prasme, kad neleis, nes ekonomikai tai yra nenaudingi žmonės", – girdima įraše.

Tęsdama pasakojimą dėstytoja įvardija kelis šaltinius žiniasklaidoje, kuriuos rekomenduoja paskaityti, taip pat pasidomėti ir knygose aprašoma informacija: "...daug yra, net yra išleista knyga vieno karininko, kuris tiesiogiai kažkokiais būdais rinko tą informaciją ir sudėjo."

Dėstytoja aiškina, kad visa tai, ką ji pasakoja jai yra įdomu, ji tuo domisi ir tiki, nes mato akivaizdžius pokyčius: "Ir aš netikiu, kad, ne tai, kad netikiu, bet kadangi aš mokiausi veterinarijos akademijoje, aš šiek tiek domėjausi medicina, nu virusai šiaip neatsiranda iš niekur. Jie yra sukuriami. Kaip ir šitas koronavirusas buvo sukurtas."

Suvers kaltę studentui?

Iškart po garsiai nuskambėjusios istorijos Kauno kolegijos Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vadovė Smiltė Juraitė tikino, kad įvykiui ištirti sudaryta komisija, kuri analizuos susidariusią situaciją ir dėstytojos elgesį. Po tyrimo bus priimti atitinkami sprendimai.

"Dėstytojos Ž.Žarskienės teigimu, paviešintas garso įrašas buvo padarytas jos vedamo "Žmogaus saugos" dalyko paskaitos metu. Paskaita vyko Kauno kolegijoje. Dėstytoja pripažino, kad nukrypo nuo paskaitos plano ir pateikė nepagrįstus faktus bei savo asmeninę nuomonę aptarinėtais klausimais", – tuomet teigė S.Juraitė.

Praėjus trims savaitėms po "Kauno dienai" žertų pažadų, jokie sprendimai dar nepriimti.

"Komisijos, kuri buvo sudaryta įvykiui ištirti, medžiaga ir išvados yra pateikti kolegijos Etikos komitetui. Jis turi priimti sprendimą, tada ir bus viskas aišku (tiek dėl dėstytojos, tiek dėl studento). Visa tai šiek tiek užtruko dėl atsiradusių neatidėliotinų darbų ir sprendimų dėl koronaviruso grėsmės", – kovo 3-iosios rytą teigė S.Juraitė.

Pasiteiravus, kiek laiko Etikos komitetas gali svarstyti minėtą įvykį ir kokiu aspektu bus svarstomas studento elgesys, nesulaukta jokios konkrečios informacijos.

"Aš dar neturėjau galimybės susipažinti su medžiaga, todėl negaliu tiksliai įvardyti kas ten ir kaip", – tegalėjo pasakyti kolegijos atstovė. Paprašius minėtais klausimais pasidomėti ir tuomet atsakyti, jokios reakcijos nebesulaukta.

Atsivėrė tylos siena

Iškart po paviešinto vaizdo įrašo ir šią savaitę "Kauno diena" bandė prakalbinti Ž.Žarskienę, tačiau ji atsitvėrė tylos siena. Kolegijos atstovės teiravomės, ar dėstytoja nenori viešai išsakyti savo pozicijos. Tačiau studentams taip aiškiai savo asmeninę nuomonę deklaravusi pedagogė žurnalistams to padaryti taip ir nepanoro.

Žydronė Žarskienė/Evaldo Virkečio nuotr.

Kauno kolegijos istorija pro akis nepraslydo ir žurnalistui, publicistui Andriui Užkalniui. Portale delfi.lt jis atvirai dėstė: "Pasigedau pranešimo tą pačią dieną, kad ji nušalinta...". O labiausiai jam, kaip ir, tikėtina, daugeliui sekusių šį skandalą, kliuvo nenoras laiku ir vietoje priimti atsakomybę už savo veiksmus.

"Mano mama, kuri yra nekonfliktiška, kai nenorėdavo kokiu nors klausimu pareikšti pozicijos, sakydavo "žiūrėsim, galvosim". Bet kas galima pensininkei, tas neleistina atsakingam pareigūnui. Kai šitaip kalba žmonės, kurių darbas turėti asmeninę atsakomybę ir turintys galią spręsti, yra nyku", – rašė publicistas.

Sausio 15 d. 19 val. Žvejų rūmuose rengiamo koncerto „Istorijos perpetuum mobile – 200“ pirmoje dalyje išgirsite vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll, kurį kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru grieš I. Rupaitė.

Geras impulsas

Smuikininkė pasakoja niekada nesvajojusi tapti vedančiąja soliste. „Bet mano gyvenimo „perpetuum mobile“, arba varomoji jėga – klasikinė muzika“, – tvirtina ji. Šio „variklio“ dėka 2003 m. įsikūrė I. Rupaitės suburtas styginių kvartetas „Art Vio“. Nuo 2006 m. ji – ir fortepijoninio trio „FortVio“ narė. Šis kolektyvas yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas, 2015 m. apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Kartu su „FortVio“ I. Rupaitė stažavosi Europos kamerinės muzikos akademijoje (ECMA), kurios sesijos vyko įvairiuose Europos miestuose. „Tai mums visiems trims suteikė stiprų impulsą, nes, kaip žinia, Lietuvoje gan sunku išlikti ir prasimušti kaip ansambliui, jo nariams niekur papildomai nedirbant. Visi kolektyvo nariai esame solistai, bet prireikus susiburiame. Darbas užsienyje plečia akiratį: matai, kaip žmonės groja kitose kultūrose, kurios žymiai senesnės nei mūsų, daugėja žinių, atsiranda unikali praktika, kurios negausi skaitydamas“, – pasakoja I. Rupaitė.

Galiu iškart pamatyti, ar jaunuoliui patinka tai, ką jis daro, ar jame dega tikras interesas. Bet ar jis taps didžiu muzikantu – ne.

Kamerinė muzika – kaip bendravimas

Pirmuoju smuiku ji griežė Kauno styginių kvartete, Šv. Kristoforo kameriniame orkestre bei Klaipėdos kameriniame orkestre. Kaip solistė yra grojusi su Lietuvos nacionaliniu, Kauno miesto ir Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos simfoniniais orkestrais, taip pat su Lietuvos, Šv. Kristoforo, Klaipėdos kameriniais orkestrais bei Jerevano miesto kameriniu orkestru Serenada.

Pasak smuikininkės, kamerinė muzika yra grojimas kartu, ieškojimas, bendravimas, o jai labai patinka bendrauti. „Kiek žmonių ansamblyje groja – tiek žmonių ir bendrauja tarpusavyje. Tarkim, kvartetas yra keturių intelektualių žmonių pokalbis instrumentų pagalba. O kai groja orkestras? Ar mes dažnai girdime keletą instrumentų vienu metu, o gal lengviau klausytis vieno? Kamerinė muzika yra intymi, jai reikia pajautimo. Ji sukurta nedideliam muzikos gurmanų ratui“, – dėsto I. Rupaitė.

Begrodama su įvairiais orkestrais, sulaukė siūlymų pagroti solo: „Štai Anatolijaus Šenderovo Koncertą smuikui ne kartą esu atlikusi, ir ne tik Lietuvoje, ir su skirtingais dirigentais. O dabar labai džiaugiuosi F. Mendelssohno Koncertu smuikui ir orkestrui, kurį netrukus pirmą kartą atliksiu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir jo vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu“, – tikina smuikininkė.

Apie guru

„Mano guru – violončelininkas Davidas Geringas. Kažkada jis pats pareiškė norą groti su manimi ir iki šiol mes esame ne tik kolegos, bet ir geri draugai. Aš jį vadinu savo aneglu sargu, kuris man padeda ne tik muzikiniame kelyje, bet ir dalinasi gyvenimiška patirtimi. Jis vienas iš mano gyvenimo vedlių. Ir aišku, visi mano buvę pedagogai: tiek solo, tiek kamerinės muzikos.

Viena iš jų – profesorė Dalia Balsytė, kuri mane globojo, mokė bei išvedė į plačiuosius vandenis. Mano profesorius Jonas Urba mane globojo iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Labai myliu ir gerbiu violončelininką Mindaugą Bačkų, su kuriuo dirbau Klaipėdos kameriniame orkestre dvejus metus. Tai žmonės, kurie ne tik turi gerų idėjų, bet ir sugeba jas realizuoti, nes turi aiškius tikslus ir gerą skonį. Tai asmenybės. Tai, ką jos man suteikė, saugau ir tausoju“, – tikina I. Rupaitė.

Solistei didelę įtaką padarė kompozitoriai Anatolijus Šenderovas, Faustas Latėnas, Žibuoklė Martinaitytė ir daugelis kitų. „Teko prisiliesti kone prie visų aktyvesnių lietuvių kompozitorių kūrybos. Su F. Latėnu sieja ilgametė draugystė: grojame ir įrašinėjame jo muziką teatro spektakliams. Su šio kompozitoriaus kūrinių programa koncertavome netgi Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos salėje“, – šypsosi prisiminusi smuikininkė.

I. Rupaitė tikina, kad jai didžiausią įspūdį palieka ne tiek tolimos šalys, kiek nuostabi garsiųjų koncertų salių akustika. Viena iš tokių buvo ir Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos salė: „Groji joje ir negali patikėti, kad tai ne sapnas. Ten supratau, kuo akustika, atmosfera svarbi muzikantui. Tokioje salėje grodamas nejauti „stadioninio“ jos 2000 vietų dydžio, tik jaukiai didingą tave supančią architektūrą“, – pasakoja muzikantė.

Trio „FortVio“ su Lietuvos nacionaliniu orkestru ir dirigentu Modestu Pitrėnu Lenkijos mieste Katovicuose taipogi grojo naujoje 2000 žiūrovų talpinančioje salėje: „Joje išgirsti, kaip akustika susilieja su tavo instrumentu, ir tada gali daryti ką nori... Tada ir gimsta tikroji muzika, kuri perveria žmonių širdis“, – svajingai atsidūsta smuikininkė.

Amžinasis tobulėjimo variklis

I. Rupaitė tikina besistengianti tobulėti kasdien: „Viršūnę pasiekia tik išėję Amžinybėn, todėl mokausi visur ir visada. Einu pas savo kolegas, groju jiems ir prašau pastabų. Ir dabar, ruošdamasi koncertui, kasdien groju ir stengiuosi tai atlikti kuo geriau. Man patinka, kol amžinasis tobulėjimo variklis sukasi, nes po koncerto būna liūdna, kad viskas jau pasibaigė“, – neslepia smuikininkė.

Kaip pedagogė I.Rupaitė yra dirbusi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Mykolo Riomerio universitete, o nuo 2011 m. dėsto kamerinio ansamblio ir styginių kvarteto disciplinas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams.

„Galiu iškart pamatyti, ar jaunuoliui patinka tai, ką jis daro, ar jame dega tikras interesas. Bet ar jis taps didžiu muzikantu – ne. Būna, kad po metų viskas radikaliai pasikeičia: geram mokiniui tampa nebeįdomu, o sunkiai besimokęs virsta puikiu studentu“, – pasakoja dėstytoja.

Ko smuikininkai labiausiai bijo? Pašnekovė prapliumpa kvatoti: „Nešvarių natų. Traumų aš nebijau, tiesiog stengiuosi saugoti rankas. Labai mėgstu žemės darbus, auginu rožes, bet prieš rimtą koncertą sau šio malonumo neleidžiu. Prisimenu savo gerą draugą smuikininką Vilhelmą Čepinskį, kuris buvo pasitempęs rankų raumenis ir ilgokai negalėjo groti. Smuikininkui tai didžiulė nelaimė, nes ką gi jam tuomet veikti? Nebegali savęs realizuoti. Tuo muzikantai panašūs į sportininkus, tik mes neturime masažuotojų“, – juokiasi I. Rupaitė.

Ingrida Rupaitė. (V. Petriko nuotr.)

Ypatingieji smuikai

„Turėjau ypatingą, bet jau grąžinau. Man jį buvo davęs mecenatas Jonas Žiburkus, vienas iš mano angelų sargų. Jis yra medikas ir didis menų mylėtojas... Mūsų kvartetui jis buvo nupirkęs keturis antikvarinius instrumentus. Taip man atiteko žymaus meistro Pierre‘o Silvestre‘o maždaug prieš 200 metų Prancūzijoje pagamintas smuikas. Seni instrumentai turi gražų garsą, bet yra labai įnoringi: jie jautrūs aplinkos poveikiui, jį turi atidžiai saugoti ir pasirūpinti jo draudimu. Nešdavausi su savimi net eidama susimokėti už benziną kolonėlėje... Dabar turiu kitą, nuosavą smuiką, kurį Minske nusipirkau iš meistro. Tai naujas instrumentas – vos metų senumo. Ir nors visada buvau prieš naujus smuikus, esu juo patenkinta“, – pasakoja I. Rupaitė.

„Šįryt kaip tik galvojau apie svajones. Ar aš patenkinta tuo, ką darau?... Grįžusi iš Klaipėdos gyventi į Vilnių, nepuoliau darbintis į kitą orkestrą, nes nenoriu dirbti vardan darbo. Noriu daryti kas man patinka. Finansiškai tai sunkiau, bet išsiverčiu. Ketinu ir toliau groti kamerinę bei solinę muziką. Džiaugsiuosi, jei turėsiu įdomių pasiūlymų įvairiose pasaulio šalyse“, – išduoda pašnekovė.

Jaučia publikos kvėpavimą

Mintį pirmoje koncerto „Perpetuum mobile 200“ dalyje atlikti vokiečių kompozitoriaus F. Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll pasiūlė Muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė. „Esama istorinių sąsajų, nes kompozitoriaus senelis yra lankęsis Klaipėdoje. O F. Mendelssohno muzika tokia graži ir lengvai atpažįstama... Ačiū L. Vilimienei, nes prieš tai svarstyta atlikti L. van Beethoveno koncertą, kuris labiau skirtas vyriškoms rankoms“, – juokiasi I. Rupaitė.

Anot smuikininkės, Klaipėdoje skambėsiantis F. Mendelssohno Koncertas – tai muzika įsimylėjėliams, nors kompozitorius jį parašė likus vos trejiems metams iki mirties. „Ši muzika visų tapatinama su meile ir jausmais. Jos autorius jautėsi svajingas, įsimylėjęs ir dėl to truputį nelaimingas“, – akcentuoja solistė.

Ji įsitikinusi, kad intelektuali Klaipėdos publika salėje laukia ne tik momento, kai pagaliau galės įvertinti smuikininkės suknelę, bet ir puikios muzikos: „Jai skambant jauti ramų publikos kvėpavimą, kurį galėčiau palyginti su miegančiu kūdikiu. Kai muzika publikai nepatinka, irgi jauti: tuomet salė būna įsiaudrinusi, atsiribojusi. Bet Klaipėdoje diskomforto groti nebūna: čia publika labai šviesi ir smalsi“, – giria uostamiesčio muzikos mylėtojus I. Rupaitė

– Pedagoge tapote iš pašaukimo, ar taip susiklostė gyvenimas?

– Tai jau turbūt taip susiklostė, nes aš nesiruošiau ja būti. Niekada negalvojau būti mokytoja. Turėjau tikrai gerą darbą, Klaipėdos eksperimentiniame-bandomajame medienos medžiagų kombinate ėjau skaičiavimo biuro viršininko pareigas. Tuo pačiu metu pradėjau dirbti Klaipėdos sąskaitininkų-buhalterių mokykloje (dabar – Klaipėdos apskaitos mokykla) vakarinėse skaičiavimo technikos operatorių rengimo grupėse.

Bet dirbti Klaipėdos apskaitos mokykloje patiko labiau nei gamyboje. Mokyklos kolektyvas ir pedagoginis darbas man patiko, gal todėl ir pasilikau. Pradžioje buvo labai sunku – vakarinės paskaitos prasidėdavo septintą valandą vakaro, o baigdavosi pusę dvyliktos nakties. Tuomet buvo toks laikas – labai daug įmonių dirbo trimis pamainomis, autobusai važiuodavo iki pirmos valandos nakties. Toks vėlyvas paskaitų grafikas buvo dėl to, kad moterys, parėjusios iš darbų, spėtų vaikus parsivesti iš darželio ir septintą valandą vakaro dar ateiti į paskaitas. Pamėgau šį darbą, tikrai nieko nekeisčiau net jei galėčiau.

– Dėstyti baigėte tik praėjusių metų pabaigoje. Ar galite palyginti savo pirmuosius mokinius su dabartiniais? Ar jie skiriasi?

– Mokiniai visada yra mokiniai. Noras įgyti žinių yra likęs toks pats, manau, jie niekuo nesiskiria. Sakyčiau, atsakomybė liko ta pati, jie visi stengiasi, mokosi. Negalėčiau sakyti, kad anksčiau mokiniai buvo protingesni, o dabar ne tokie protingi. Man atrodo, kad mokiniai išlieka tokie patys – turintys siekių. Žinoma, tada viskas vyko lėčiau. Ir kursai tęsėsi ilgiau nei dabar. Tada buhalterės mokėsi dvejus metus, o dabar vos per 4 ar 6 labai intensyvaus mokymosi mėnesius tampama kompetentingu ir profesionaliu buhalteriu. Tad ir dabar bet kuris, turintis tam noro, gali tapti buhalteriu ir per trumpesnį laiką.

– Koks turi būti mokinys, galintis būti pavyzdžiu kitiems?

– Visi žmonės yra skirtingi, juos apibrėžti nelengva. Aš tai labiausiai pajutau, kai dėsčiau programavimą. Mokiniams daviau užduotį parašyti programą. Pasakiau: turite gauti būtent tokią sumą, būtinai tokį rezultatą. Kiekvienas mano mokinys šią programą parašė skirtingai. Iš pradžių man tai pasirodė keista, bet kiekvienas, nors ir kitaip užrašęs sprendimą, gavo teisingą atsakymą. Tai kaip ir tas gyvenimo kelias. Vienas eina tiesiai, o kitas – vingiuotai. Ir buhalteriai, pažiūrėkite – vieno dokumentai gražiai sutvarkyti, sudėlioti, atskirti, o kito... suvelta privelta. Bet visi dirba. Tad standarto, koks tas žmogus turi būti, nėra.

– Didžiąją savo gyvenimo dalį dirbote Klaipėdos apskaitos mokykloje. Ką jums reiškia šis darbas?

– Ši mokykla paruošė labai daug puikių specialistų, padėjo ir aukštosioms, ir aukštesniosioms mokykloms, gal net kai kur jų klaidas padėjo ištaisyti. O galbūt patys mokiniai tada, kai mokėsi, nesuprato, ko reikės dirbant, pritrūko žinių, todėl atėjo čia. Tas pats vyksta ir šiuo metu, pastebime tuos pačius dalykus.

Suskaičiavau, kad šiai mokyklai atidaviau 40 metų. Porą kartų buvau išėjusi, bet vis tiek grįždavau atgal. Pamilau, galima sakyti, šį darbą, nors niekada negalvojau, kad dirbsiu jį. Esu dėkinga buvusiam Klaipėdos apskaitos mokyklos direktoriui Algimantui Daukšiui, kad jis įžvelgė manyje mokytojos savybių.

– Kokia turi būti mokykla, kad mokiniai norėtų į ją ateiti mokytis?

– Pirmiausia mokykloje mokiniai turi gauti žinių, nes juk jų tikslas yra išmokti. O mokymo procesas labai nuo daug ko priklauso. Reikia pasirinkti dėstytojus, kad jie dirbtų nuoširdžiai, kitaip nieko nebus. Dėstytojas neturi būti atitrūkęs nuo praktikos – tai šiame darbe neįmanoma. Jeigu dėstytojas dėstys vien tik teoriją, bet su įmonių buhalterija nesusidurs praktiškai, jis bus nekoks dėstytojas. Dabar ateina jauni, tik pradėję dirbti mokiniai, jie mūsų klausia, nori specifinių žinių. Žinoma, dėstytojas gali atsakyti, kad programoje to nėra it neatsakinėti į klausimus, bet tai juk atrodys nekaip. Mes, Klaipėdos apskaitos mokyklos dėstytojai, nuo pat pradžių, kiek čia dirbau, domėdavomės naujovėmis, sekėme įstatymų pasikeitimus, stebėjome buhalterinių programų pokyčius, o kaip kitaip – mokiniai klausia, mes privalome žinoti atsakymus, nesvarbu, kad pokyčiai įvyko vakar ar net šįryt. Ši mokykla veikia net 70 metų, įsivaizduokite, kiek visko per tiek metų pasikeitė. Ir mes privalėjome domėtis ir žinoti. Su žmonėmis reikia lanksčiai dirbti. Man smagu, kad dabartinė Klaipėdos apskaitos mokyklos direktorė Auksė Stankuvienė skatina savo darbuotojus nuolat domėtis naujovėmis – tai itin didelė pagalba mokiniams, jie už tai mus vertina ir myli.

– Ar buhalteriai nuo kitų profesijų žmonių išsiskiria ypatingomis savybėmis?

– Buhalteriai yra konservatyvūs žmonės, jie labai sunkiai norėdavo pereiti prie technikos – tai aš pastebėjau dirbdama. Jie kažkaip bijodavo, kad lyg dėl technikos galėtų netekti darbo. Daugelis drebėdavo dėl savo darbo vietos. Bet dabar, manau, kiekvienas buhalteris supranta, kad technika naudotis būtina.

Žinoma, buhalteris turi mėgti matematiką – vis dėlto šis darbas yra skaičiai, skaičių kalba. Jeigu įmonėje dirba vienintelis buhalteris, jis turi absoliučiai viską žinoti ir nuo jo atsakingumo, kompetencijos lygio priklauso visos organizacijos likimas. Buhalteris turi mokėti tvarkyti apskaitą, sudaryti finansinę atskaitomybę, valdyti kompiuterines apskaitos programas, išmanyti ir nuolat skaityti įstatymus, tvarkyti dokumentaciją, nuolat domėtis ir sekti naujoves. Tai turi būti profesionalus žmogus. Aš savo gyvenime mačiau visokių buhalterių. Būdavo tokių, kurie dirba labai netvarkingai, o paskui moka baudas, jeigu užkliūva. Jeigu neužkliūva, praeina. Visaip būdavo. Visada padėdavome kiekvienam, kuris klausia, net individualiai konsultuodavome. Ir dabar rengiami kursai ir seminarai norintiesiems specifinių žinių.

– Kokią matote Klaipėdos apskaitos mokyklos ateitį? Ar ateityje reikės buhalterių?

– Žinoma, jeigu mokykla gyvuoja net 70 metų, vadinasi, ji ir toliau bus reikalinga. Ši mokykla nuolat taikosi prie naujovių, keičiasi, tai padeda jai sėkmingai dirbti. Nors buhalterio specialybė yra sena, tačiau šių darbuotojų visada reikės. Per mano 40 metų darbo patirtį pasitaikė visokių mokinių: ateidavo tokių, kurie savo gebėjimais abejojo, nepasitikėdavo savimi, bet mokytis labai norėjo. Žmonės turi visokiausių baimių: o kas, jeigu mokysiuos, tačiau po kursų nesugebėsiu savarankiškai dirbti? Dabartinė mokyklos direktorė A.Stankuvienė pirmoji Lietuvoje sugalvojo, kaip padėti mūsų mokiniams – dabar jie po kursų gauna garantiją, gali nemokamai papildomai konsultuotis, bet to prireikia labai retai. Kai galvoji ne apie save, o apie mokinius, ką geriausio galėtum jiems duoti, sulauki grįžtamojo ryšio ir jis yra malonus. Pas mus mokinys yra centrinė mokyklos ašis.

Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius Vigilijus Sadauskas nepagrįstu pripažino skundą dėl Vilniaus universiteto (VU) tarybos pirmininkės Ingridos Šimonytės dėstymo šiam universitetui priklausančiame Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI).

Kontrolierius paskelbė, kad I.Šimonytė nepažeidė įstatymo, nes TSPMI ji savanoriauja.

I.Šimonytė VU tarybos pirmininke 2014 metų gruodžio 16 dieną, o savanorystės sutartys su ja, kaip kontrolieriui nurodė universitetas, sudarytos 2014 spalio 30-osios - 2015 metų birželio 30-osios laikotarpiui, taip pat nuo 2015 metų rugsėjo 14-sios iki 2016 birželio 30-osios.

Mokslo ir studijų įstatymas numato, kad aukštosios mokyklos tarybos pirmininku negali būti aukštosios mokyklos personalui priklausantis asmuo ar studentas.

Uostamiesčio akademinėje bendruomenėje – beprecedentis atvejis. Buvusi Lietuvos verslo kolegijos dėstytoja teisiama už kyšininkavimą. Teismas pripažino, kad už teigiamą egzamino rezultatą moteris iš nėščios studentės reikalavo 200 litų kyšio. Toks dėstytojos siekis įvertintas 3,8 tūkst. eurų bauda.

Reikalavimas pribloškė

Lietuvos verslo kolegijos trečiojo kurso studentė Monika (pavardė redakcijai žinoma – A.D.) pernai birželio 3 d. atėjo pas dėstytoją Loretą Rupeikienę perlaikyti audito egzamino.

Studentei dėstytoja padavė egzaminų užduotis, į jas atsakiusi mergina grąžino atsakymų lapą. L.Rupeikienė liepė ateiti po pietų sužinoti rezultatus.

Kai studentė grįžo į dėstytojos kabinetą, išgirdo paaiškinimą, jog ji "vėl nieko nemokanti, kad jos galva tuščia". L.Rupeikienė Moniką pradėjo klausinėti žodžiu. Pokalbis vyko apie valandą. Merginai atsakinėti sekėsi sunkiai.

Klaipėdos apygardos teismo baudžiamosios bylos nuosprendyje rašoma: "Kai baigėsi klausinėjimas, dėstytoja jos paklausė, kaip ji antrą kartą ateina į egzaminą be dovanų, neatsineša nei gėlytės, nei saldainio. L.Rupeikienė kalbėjo apie policiją, kad kai sustabdo policija už greičio viršijimą – arba reikia sumokėti baudą, arba atimamos teisės. Sakė, kad ji pati turi save nubausti".

Studentė esą suprato, kad dėstytoja reikalauja kyšio, nors tiesiai to ir nepasakė.

Tada Monika atsiprašė nežinojusi, kad reikia ko nors atnešti, ir ėmė klausinėti, ką ji mėgsta. L.Rupeikienė esą pasakė, jog viską nusiperkanti pati.

"Ji paklausė, ar reikia pinigus atnešti. Pati (studentė – A.D.) pinigų nesiūlė. L.Rupeikienė pasakė sumą, kurios ji neišgirdo, todėl perklausė "šimtą"? O L.Rupeikienė pasakė, ne – du šimtus", – rašoma baudžiamosios bylos nuosprendyje.

Nusprendė netylėti

Mergina pasakė, kad tuoj paskambins mamai ir paprašys pinigų. Studentė susisiekė su katedros vedėja ir prasitarė, kad "dėstytoja liepė pažymį nusipirkti".

Apie tai buvo informuota ir kolegijos vadovė Angelė Lileikienė, kuri nusprendė šį gėdingą reikalą užfiksuoti. Studentei davė 200 litų, kuriuos paėmė iš kolegijos kasos, kupiūrą nufotografavo. Pinigus įdėjo į voką, merginai įdavė ir diktofoną.

Bylos nutartyje rašoma, jog vėliau studentė "padėjo vokelį aiškiai matomoje vietoje ant stalo. Dėstytoja pažiūrėjo, paėmė skolos lapelį ir įrašė pažymį".

Tada paklausė, ar ji laiminga. Mergina atsakė, kad taip, nes jai labai reikėjo to penketo. Pokalbis buvo įrašytas į diktofoną ir pateiktas teisme kaip įrodymas.

Demaskavo kyšininkę

Esą voko su pinigais studentės akivaizdoje L.Rupeikienė nepaėmė, bet voką matė, nes tik jį pamačiusi paėmė skolos lapelį.

Kai studentė išėjo iš kabineto, į jį įėjo kolegijos direktorė A.Lileikienė su savo pavaduotoja Genute Avižoniene ir paprašė L.Rupeikienės pasiaiškinti.

Teigiama, jog L.Rupeikienė gynėsi neėmusi kyšio, sakė, kad jo neprašiusi ir atsiprašinėjo direktorės, kad buvo nesuprasta, prašė, kad nebūtų viskas viešai skelbiama.

Į visą šią istoriją įsitraukė Specialiųjų tyrimų tarnyba, nes egzaminuodama studentę L.Rupeikienė buvo prilyginta valstybės tarnautojui, todėl ir susidomėta jos neteisėtais veiksmais.

"Tokių dalykų mokymo įstaigoje iš viso būti negali. Juk kunigas ir mokytojas nei vogti, nei būti neetiškas negali iš principo. Kai tik sužinojome šį faktą, pirma mintis buvo, kad to negalima leisti, reikia tam užkirsti kelią. Kaip galima iš studentės, ir dar nėščios, reikalauti kyšio? Džiaugiuosi studentės principingumu, kad ji nenutylėjo šio gėdingo fakto," – tvirtino A.Lileikienė.

Reikalavo sąžiningo darbo?

Dėstytojai buvo iškelta baudžiamoji byla. L.Rupeikienė taip ir nepripažino savo kaltės, net nuosprendžio paskelbimo dieną.

"Kolegijos vadovė yra kyšio organizatorė, ji organizavo visa tai. Ir į mano patalpas atnešė lydėdama studentę", – savo nuostatos laikėsi L.Rupeikienė.

"Tiek purvo išpilta. Tokia melaginga gynybinė pozicija užimta, buvau ir esu puolama, kad tyčia surengiau provokaciją su tuo kyšiu. Man nebuvo jokio tikslo to daryti. Vienintelis dalykas, ko reikalavome, tai – sąžiningo darbo", – pabrėžė A.Lileikienė.

Valstybinis kaltintojas prokuroras Vitalijus Gulenkovas tvirtino, jog kaltinamoji savo kaltę neigė viso tyrimo metu, tačiau prokuroro tai neįtikino.

"Jei gynyba būtų pagrįsta, ta medžiaga net nebūtų atiduota į teismą. Tačiau kaltinamosios versija taip ir nebuvo įrodyta. Viso proceso metu jos gynyba buvo labai aktyvi", – dienraščiui sakė V.Gulenkovas.

Skyrė piniginę baudą

Klaipėdos apygardos teismas nustatė, kad L.Rupeikienė, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdama Lietuvos verslo kolegijoje audito dėstytoja, 2014 m. birželio 3 d. iš kolegijos trečio kurso studentės Monikos savo naudai tiesiogiai reikalavo duoti 200 litų kyšį už tai, kad teigiamai įvertintų studentės neišlaikytą audito egzaminą.

Tai liudija baudžiamojoje byloje surinkti ir patikrinti įrodymai.

Teismas pripažino L.Rupeikienę kalta padarius nusikaltimą ir skyrė 100 MGL (3 800 eurų) dydžio baudą. Baudą sumokėti reikia per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Po nuosprendžio paskelbimo L.Rupeikienės advokatas Raimondas Kivylius dienraščiui nepatvirtino, ar jo ginamoji pasinaudos šia teise.

Šiuo metu Lietuvos verslo kolegijoje L.Rupeikienė nebedirba.

Komentaras

Leonas Barišauskas

Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybos Korupcijos prevencijos poskyrio viršininkas

Be jokios abejonės, ši istorija turėtų sulaukti atgarsio ir aptarimo visose aukštosiose mokyklose, nes padaryta žala ne tik konkrečiai studentei, bet ir visai švietimo sistemai. Nors šiuo konkrečiu atveju kyšio iš studentės reikalavo dėstytoja ir teismas ją dėl to pripažino kalta, tačiau negalime nuneigti, jog dažnu atveju kyšio davimo iniciatoriai yra patys studentai. Manytina, kad visos disciplinos, įtrauktos į atitinkamą programą, yra tikrai reikalingos ir būtinos išmokti atitinkamu lygiu. Tačiau ne visi studentai tai supranta ir taip mano. Iš čia ir atsiranda noras "praslysti", "numuilinti" ir pan. Gal studentų nesąžiningumui turi įtakos kai kurių dėstytojų nuolaidžiavimas ar objektyvių vertinimo kriterijų nebuvimas? Gal laiko stoka, nes didelė dalis studentų dirba? Manytina, kad studentų nesąžiningą elgesį iš dalies lemia ir jų siekis gauti kuo geresnį pažymį, nes būtent pažymių vidurkis lemia, ar teks mokėti už studijas. Kitaip sakant, skaičiuojamos išlaidos ir nauda. Nors sąžiningumo ir nusirašinėjimo problema aukštosiose mokyklose yra aktuali, galima teigti, kad gana sėkmingai ji sprendžiama pačių mokyklų. Tai yra ir sąžiningumo deklaracijos, pasižadėjimai, nesąžiningo elgesio viešinimas, yra aiškiai įvardijamos sankcijos už etikos (plagijavimą, nusirašinėjimą ir pan.) pažeidimus, studentų organizacijų rengiamos akcijos.

Kyšininkavimas aukštosiose mokyklose

2004 metų tyrimų duomenimis nustatyta, kad kas trečias Lietuvos studentas prisipažįsta davęs kyšį dėstytojui. Tyrime dalyvavo 14 šalies universitetų bei 25 kolegijų studentai. Iš viso apklausti 1 006 Lietuvos universitetų bei kolegijų dieninių skyrių studentai, studijuojantys humanitarinius, socialinius, fizinius, biomedicinos, technikos mokslus, menus.

46 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad jų draugams yra tekę duoti kyšį dėstytojams, 16 proc. žino faktų apie kyšio davimą aukštosios mokyklos darbuotojams (ne dėstytojams).

Tyrimo duomenimis, kyšiui išleistos sumos vidurkis – 126 litai. Didesnes sumas šiam tikslui teko išleisti vaikinams, universitetų studentams, meno ir humanitarinių mokslų atstovams.

2001 m. Kauno miesto apylinkės teismas už kyšio ėmimą Lietuvos kūno kultūros akademijos docentą K.V. nubaudė 35 tūkst. litų bauda, konfiskavo trečdalį turto ir uždraudė 3 metus dirbti pedagoginį darbą. Jis iš studento paėmė 400 litų ir be apklausos žinias įvertino "puikiai".

2009 m. pagarsėjo istorija, kai buvusi Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto dėstytoja J.S. teisme prisipažino, kad paėmė iš studentės 200 litų kyšį.

2009 m. nuteistas buvęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Matematinio modeliavimo katedros dėstytojas V.K., iš devynių studentų paėmęs 2 tūkst. litų kyšį. Jam dvejus metus uždrausta dirbti pedagoginį darbą.

Klaipėdos apygardos teismas kalta dėl kyšininkavimo pripažino klaipėdietę kolegijos dėstytoją, pranešė Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).

Ketvirtadienį jai skirta 3,8 tūkst. litų bauda už tai, kad iš studentės reikalavo kyšio.

Kaip nustatė STT, ši dėstytoja, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, pernai metų birželį iš studentės pareikalavo 200 litų kyšio už tai, kad teigiamai įvertintų jos neišlaikytą egzaminą. Neišlaikiusiai šio egzamino studentei nebūtų leista ginti diplominio darbo.

Šis nuosprendis gali būti skundžiamas.