–  Ką reiškia šis diktatorių susitikimas Minske A. Lukašenkai?

– Visi puikiai suprantame, kad atvažiuoja šeimininkas iš esmės pas pavaldinį. Karas su Ukraina turi ir kitą dėmenį – bent jau priartėjimą prie to, kad Baltarusija desuverenizuojama, paskutinės galimybės politiškai elgtis savarankiškai. Ir šis vizitas savaime to nepakeis.

– Na, po Sergejaus Šoigu vizito buvo kalbama, kad atvyko „spausti“ Baltarusijos diktatoriaus, bet tarsi ir nepavyko. O štai V. Putinas yra visai kitas kalibras. Ar tai reiškia, kad A. Lukašenka nebeturės pasirinkimų?

– Svertų Rusija turi. Jeigu tik norės, vienokį ar kitokį rezultatą pasieks. Žvelgiant į dabartinę Baltarusijos situaciją matome, kad jos ekonomika smunka. Lyginant su praėjusių metų pabaiga, Baltarusijos ekonomika smuko beveik 5 proc. vertinant bendrąjį vidaus produktą (BVP). Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos tik auga. Žinome, kad Baltarusija taip pat yra agresorė. Leidžia naudoti savo teritoriją Rusijos armijai, taip pat ją apginkluoja, kiek turi savo pajėgumų. Akivaizdu, jog iš esmės diskusija apie tai, ar Baltarusijos kariai įsiverš į Ukrainos teritoriją, nekeis to paties fakto, kad Baltarusijos režimas taip pat yra šios agresijos veikėjas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet klausimas, kokius pasirinkimus turi A. Lukašenka tiek sutikdamas, tiek nesutikdamas su Rusijos spaudimu įsitraukti į karą Ukrainoje?

– Jis, ko gero, žino, kad Baltarusijos piliečiai nėra entuziastingai nusiteikę agresijos atžvilgiu. Bent jau tiek, kiek mes galime matyti iš apklausų, kurias atlieka Vakarų bendrovės labai sudėtingomis sąlygomis. Tik apie trečdalis Baltarusijos gyventojų palaiko pradėtą agresiją prieš Ukrainą. Ir dar mažiau žmonių norėtų, kad Baltarusijos armija į ją įsitrauktų. Jis supranta, kad yra pažeidžiamas. Puikiai atsimena, kas nutiko prieš dvejus metus – kilo dideli protestai, kurie galėtų atsinaujinti, jeigu priimtų sprendimą siųsti savo armiją. Bet tikrai nekeičia aplinkybės, kad Baltarusijos režimas jau dabar yra agresorius. Ir jai taip pat taikomos sankcijos, kurios yra nukreiptos ir prieš Rusiją.

– Jeigu mes kalbėtume apie patį V. Lukašenką, ar negali taip atsitikti, kad staiga jam pablogėja sveikata ir jis tiesiog išnyksta? Taip, kaip atsitiko su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makejumi.

– Tokių režimų funkcionavimo atveju tikrai įmanomi ir tokie scenarijai, bet klausimas, kas šiandien yra palankiausia Kremliui. Akivaizdu, kad A. Lukašenka tarnauja Kremliaus interesams. Galbūt kalbėti, kad yra būtinybė keisti to režimo vadą, nėra didelio pagrindo. Juolab kad tai galėtų dar labiau destabilizuoti situaciją Baltarusijos viduje. O Rusija, kaip žinome, ir taip turi daug problemų. Tad tol, kol A. Lukašenka yra priklausomas nuo Kremliaus, tol jokių strateginių sprendimų jis negali priimti savarankiškai, negavęs V. Putino leidimo. Tad, ko gero, nėra pagrindo teigti, kad Kremlius būtų suinteresuotas imti staiga ieškoti jam pamainos.

– Rusijos valstybinė žiniasklaida paskelbė, kad netrukus sulauksime kažkokio svarbaus V. Putino pranešimo. Ar šis vizitas ir V. Putino pranešimas gali būti tarpusavyje susiję?

– Be abejo, kad gali būti susiję. Nebūtinai taip bus, bet pats to vizito faktas po trijų su puse metų pertraukos į Baltarusiją yra pakankamai įdomus, bet nebūtinai tai bus susieta būtent su agresijos veiksmais. Ir su tuo, kas vyksta jau ne vieną mėnesį. Žinome, kad ir Ukrainos kariuomenės vadai kalba apie tai, kad yra tikėtinas dar vienas puolimo prieš Kyjivą scenarijus, kuriame Baltarusijos teritorija ar jos armija atliktų labai svarbų vaidmenį.

Yra tikėtinas dar vienas puolimo prieš Kyjivą scenarijus, kuriame Baltarusijos teritorija ar jos armija atliktų labai svarbų vaidmenį.

– Yra kalbama, kad V. Putinas būtent su šiuo pranešimu gali bandyti perorientuoti ekonomiką į karo režimą. Ką tai pakeistų?

– Manau, Rusijos ekonomika jau yra perorientuota į karo režimą. Ypač po to, kai buvo paskelbta mobilizacija. Akivaizdu, kad yra suvaržytos tiek piliečių teisės reikšti savo idėjas, tiek perorientuota ekonomika tam, kad apie trečdalis biudžeto būtų kitais metais skiriama neva gynybai. Iš tikrųjų, kaip žinome, – agresijai. Tad visi resursai, kuriuos Rusija sukaupusi per keliolika metų ir kuriuos gali generuoti šiandien, akivaizdu, kad yra nukeipti į Kremliaus strateginių tikslų tenkinimą, būtent – į agresiją prieš Ukrainą. Ko gero, tai nesikeis artimiausioje ateityje, nes tokie režimai, kaip Kremlius, gali sau leisti viską nustumti į šalį, mažinti išlaidas socialinėms reikmėms, ligoninėms ir, pirmiausiai, finansuoti karo reikmes.

– Na, Baltarusija lietuviams yra čia pat, už sienos. Jeigu ten įvyksta kažkokie dideli pokyčiai ir staiga mes matome, kad karas dar labiau eskaluojamas, ar yra pavojus, kad tai pereis ne tik į Ukrainos, bet ir į mūsų pusę?

– Mūsų geopolitinė situacija yra pablogėjusi nuo Rusijos invazijos pradžios. Ir akivaizdu, kad Baltarusija yra esminis to veiksnys. Jeigu būtume kalbėję iki vasario 24-osios, ko gero, svarstytume, kad vienas iš Baltijos šalių, NATO interesų yra nematyti Baltarusijoje dislokuotų nuolatinių Rusijos armijos pajėgų. Iki tol ji būdavo sąlyginai maža, išaugdavo skaičius tik per karines pratybas. Dabar tokia diskusija nebeturi jokios prasmės. Rusijos armija yra Baltarusijos teritorijoje. Ir vargu ar galima tikėtis, kad kada nors iš jos pasitrauks. Vadinasi, tai kelia papildomas rizikas NATO ir rytiniam sparnui. Ir mums svarbu, ko gero, tai priminti savo partneriams, nes Baltarusija kaip veiksnys dažnai yra paliekamas nuošalyje, nors kaip ir minėjau, sankcijos šiam režimui taip pat yra.

„Už Lietuvos sienos – nestabili erdvė, kur paminamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvo pasaulio taisyklės, kur veiksmo filmų prisižiūrėję diktatoriai įsijaučia į teroristų vaidmenį ir grobia keleivinius lėktuvus. Kur sienų ir branduolinis saugumas tampa šantažo įrankiu“, – skaitydamas metinį pranešimą Seime sakė šalies vadovas.

Jis turėjo omenyje gegužės pabaigoje įvykusį incidentą, kai Baltarusijos tarnybos nukreipė į Vilnių iš Atėnų skridusį „Ryanair“ lėktuvą į Minską ir sulaikė opozicijos tinklaraštininką Ramaną Pratasevičių ir jo merginą Sofiją Sapegą.

Po šio įvykio įtampa tarp Lietuvos ir Baltarusijos santykių dar labiau sustiprėjo. Pastaruoju metu Lietuva stebi išaugusius nelegalios migracijos iš Baltarusijos srautus ir įtaria, kad šalies pareigūnai patys prie to prisideda.

Už Lietuvos sienos – nestabili erdvė, kur paminamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvo pasaulio taisyklės, kur veiksmo filmų prisižiūrėję diktatoriai įsijaučia į teroristų vaidmenį ir grobia keleivinius lėktuvus.

G. Nausėda tvirtino, kad Lietuva būtų kur kas saugesnė, jeigu kaimynystėje turėtų daugiau stabilių demokratinių valstybių.

Anot jo, svarbiausias uždavinys šiandien yra drauge su sąjungininkais stabdyti Rusijos ekspansiją ir išvengti dar didesnės regiono destabilizacijos.

„Turime siekti, kad mūsų kaimynai įgytų galimybę laisvai ir demokratiškai apsispręsti dėl savo gyvenimo“, – sakė prezidentas.

„Mūsų teikiamas prieglobstis Baltarusijos žmonėms, parama pilietinei visuomenei, garsus Lietuvos balsas, primenantis Europai, kas vyksta šalia jos sienų – mažiausia, ką mes galime ir privalome padaryti kaimynų labui“, – pridūrė jis.

Šalies vadovas tvirtino, kad Baltijos šalyse reikia stiprinti NATO priešakines pajėgas ir oro policijos misiją, rengti konkrečius gynybos planus, o atremti iškylančias grėsmes saugumui galima užsitikrinus aktyvų JAV įsitraukimą į mūsų regiono saugumą.

„Turime siekti, kad Lietuvoje nuolat būtų rotacinės JAV pajėgos, o nuolatinės dislokuotos kuo arčiau mūsų sienų“, – teigė G. Nausėda ir pažadėjo šiuos klausimus kelti kitą savaitę Briuselyje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.

Pasak jo, pati Lietuva turi nuosekliai didinti gynybos finansavimą, kad 2030 metais jis pasiektų 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto, stiprinti karinius pajėgumus, aktyviai dalyvauti tarptautinėse misijose, ugdyti pilietinę visuomenę „nuo mokyklos suolo“.

Anot G. Nausėdos, Lietuva taip pat turi išlaikyti Europos Sąjungos dėmesį Rytų partnerystei.

„Negalime leisti, kad pavienės nesėkmės ar nusivylimai užgožtų tas pastangas, kurios dedamos Ukrainoje, Moldovoje ir Pietų Kaukaze. Lietuvai čia tenka išskirtinis, sakyčiau, net istorinis vaidmuo“, – kalbėjo jis.

Prezidentas G. Nausėda antradienį Seime skaito antrąjį metinį pranešimą.

Pareigą valstybės vadovui Seime perskaityti metinį pranešimą numato Konstitucija. 

Šiomis dienomis, jam apsilankius Amerikoje, užsienio spaudoje vėl daug kalbama apie V. Putiną. Tačiau mes šį kartą pakalbėkime apie jo žymiausiąjį pirmtaką J. Staliną. Visi žino, kad tai buvo gerokai nuožmesnis diktatorius už V. Putiną, tačiau mažai kas nutuokia apie J. Stalino aplink save suburtą nusikaltėlių gaują ir jos didžiulę reikšmę.      

Apie tai kaip tik šį mėnesį išėjo nauja knyga. Ją parašė žymi istorikė Sheila Fitzpatrick, dėsčiusi Čikagos ir Sidnėjaus universitetuose, anksčiau paskelbusi XX-ojo a. Rusijos istorijos temomis kelias puikiai įvertintas knygas, įskaitant vieną apie Josifo Stalino dukrą Svetlaną Alilujevą.

Tik ką Prinstono universiteto ir Melburno universiteto leidyklų bendrai išleistą paskutinę savo knygą istorikė pavadino „Žaidžiant Stalino komandoje: pavojingo gyvenimo sovietų politikoje metai“.

Su šia knyga verta susipažinti dėl to, kad joje slypi pamokos apie tai, kas gali dėtis Rusijoje po V. Putino.

Bet pirma pasižiūrėkime į knygos pradžią. Ji tokia:

„Kai Stalinas norėdavo laimėti laiko derybose su užsieniečiais, jis kartais mestelėdavo mintį, kad problema gali būti numatomam žingsniui gauti „politbiuro“ sutikimą. Užsieniečiai tai priimdavo kaip fikciją, nes diplomatai vadovaudavosi prielaida, be abejo, teisinga, jog galutinis sprendimas vis tiek ne kieno kito, o Stalino.

Tačiau tai nereiškia, kad nebuvo tokio „politbiuro“, su kuriuo jis konsultuodavosi,  ar tokios kolegų komandos, su kuria jis bendradarbiaudavo.

Taip, tokia komanda tikrai egzistavo. Ją sudarė apie 12 asmenų, be išimties vyrai. Ji susikūrė ano šimtmečio trečiojo dešimtmečio vidury po Lenino mirties – ir kovojo, pirmiausia, su opozicijos komandomis, kurioms vadovavo Levas Trockis ir Grigorijus Zinovjevas, o paskui ji laikėsi išvien, su vienu kitu pasikeitimu, apie 30 metų.

Tuo būdu Stalino komanda parodė nuostabų, tarytum fenikso, gebėjimą išlikti gyvybei gresiančiose situacijose, kaip antai didžiųjų valymų siaubas, paskutiniųjų Stalino gyvenimo metų paranoja, postalininio pereinamojo laikotarpio grėsmės.  

Trys pilni veiklos dešimtmečiai – tai ilgas laikas išlikti kartu bet kokioje politinėje sistemoje, netgi ne taip jau mirtinai pavojingame politiniame klimate kaip Sovietų Sąjunga Stalinio laikais. Komanda pagaliau išsiskirstė 1957-aisiais, kuomet vienas jos narys, Nikita Chruščiovas, pasidarė naujuoju vyriausiuoju vadu ir atsikratė visų kitų.“

„Aš naudoju žodį „komanda“ vadovaujančiai grupei aplink Staliną apibūdinti, – sako Sheila Fitzpatrick, – tačiau galimi ir kiti variantai. Galime ją pavadinti „šaika“ arba „gauja“, jeigu norime pabrėžti, kad jos veiksmai valdant šalį turėjo ryškų neteisėtumo atspalvį, dėl kurio jie iš esmės greičiau kriminaliniai negu valstybiniai.

Arba galima ją vadinti „politiniu biuru“, sutrumpintai – „politbiuru“, taigi komunistų partijos centro komiteto vykdomuoju organu, renkamu periodiškai vykusiuose partijos suvažiavimuose. Tai būtų iš dalies teisinga bent tuo atžvilgiu, kad komandos ir „politbiuro“ nariai dalinai sutapo, nors dėl Stalino teikiamos pirmenybės neformalioms darbo grupėms, jie niekada nebūdavo visiškai tie patys.

Arba galima komandą  pavadinti „klika“, tai dar vienas neigiamas terminas sovietiniame diskurse. Kas mieliau ją vadintų „gauja“ ar viena kuria iš dar kitų alternatyvų – labai prašau.

Kiekvienu atveju, tai buvo kolektyvas, kurio nariai turėjo individualius įsipareigojimus, bet reguliariai susitikdavo kaip grupė. Juos vienijo lojalumas Stalinui ir taip pat vienų ištikimybė kitiems, bent jau pradžioje.

Susiformavusi tam, kad įveiktų kitas komandas, konkuruojančias dėl lyderystės Leninui mirus, po savo pergalės šioje kovoje Stalino komanda pakeitė funkciją – ji tapo tiesiog šalies valdove.

Kaip ir dauguma kitų komandų, ji turėjo kapitoną, Josifą Staliną. Šis turėjo didelį autoritetą kitiems žaidėjams, jį dar būtų galima apibūdinti ir kaip žaidžiantį trenerį. Stalino įgaliojimai praktikoje, nors tai raštiškai niekur neužfiksuota, apėmė politiškai lemiamą galią parinkti ir paleisti kitus komandos žaidėjus.

Ankstyvuoju laikotarpiu dauguma jų kreipdavosi į Staliną, taip pat ir į vienas kitą, įvardžiu „tu“. Pagal sutartą įpratimą, Stalinas buvo laikomas tik pirmuoju tarp lygiųjų. Tačiau realybėje tapo vis labiau akivaizdu, kad Stalino reikšmė ir galia kur kas didesnė. Po karo tik keli iš „senųjų krienų“ vis dar Staliną „tujino“. 

„Šiaip jau tai buvo paties Stalino nustatyta ir apibrėžta gauja, „stalinskaja komanda“, kuri, kai tik jis 1953-iaisiais numirė, padarė tai, ko niekas iš jos nesitikėjo – ji veikė toliau kaip vadovybės komanda, tačiau tai darė jau be Stalino“, – rašo istorikė Sheila Fitzpatrick.

Beje, buvusi Sibiro tremtinė Elena Juciūtė savo 1974 m. Amerikoje išleistoje knygoje „Pėdos mirties zonoje“ rašė, kad net ir Lietuvoje, ką jau bekalbėti apie kitas komunistų užgrobtas šalis, Stalinui mirus buvo raudančių ir pro ašaras klausiančių, o kaip dabar be jo gyvensime.   

Na, Tarybų Sąjunga dar ilgai – per ilgai – gyvavo be jo toliau.

O S. Fitzpatrick savo ruožtu tęsė, jog, nors Stalino laikais iš įpročio visos politinės iniciatyvos būdavo priskiriamos tiesiog vienam Stalinui, didelius indėlius išties duodavo ir kiti komandos nariai.

Vis dėlto Stalinas tikrai buvo niekieno nekvestionuojamas vyriausiasis lyderis, nors jis, kitaip nei jo amžininkai dučė Benito Mussolini ir fiureris Adolfas Hitleris, labiau mėgo veikti būtent drauge su jį supančia galingų figūrų grupe.

Tai buvo jam asmeniškai lojalūs vyrai, tačiau veikiantys kaip komanda. Jie nebuvo jam jokie varžovai, bet ir nebuvo kokios nors politinės menkystės ar vien lydintieji asmenys, kaip sekretoriai ar saugumiečiai. Jie dažnai labai sumaniai valdydavo svarbius sektorius, kaip antai ginkluotąsias pajėgas, geležinkelius, sunkiąją pramonę.

Bet per 30 metų komandos sudėtis keitėsi. Trys nariai (Sergėjus Kirovas, Valerijanas Kuibyševas, Sergo Ordžonikidzė) mirė ketvirtojo dešimtmečio vidury, o kitas (Michailas Kalininas) mirė tuoj po karo.

Keturi nauji žaidėjai (Andrėjus Ždanovas, Nikita Chručiovas, Georgijus Malenkovas ir Lavrenty Beria) į komandą įsijungė ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje. Didieji valymai išplovė kai kuriuos mažiau svarbius narius, būtent tris dirbusius Ukrainoje (tai Stanislavas Kosioras, Vlasas Čubaras ir Pavelas Postyševas), o po karo Leningrado byla iš gyvenimo išbraukė  greitai į viršų kilusį naujoką (Nikolajų Voznesenskį).

Tačiau centrinė grupė – Viačeslavas Molotovas, Lazaras Kaganovičius, Anastasas Mikojanas, Klimas Vorošilovas ir, iki 1952-ųjų, Andrėjus Andrėjevas – išliko nepajudinta. Tai šita grupė kartu su ketvirtojo dešimtmečio naujokais ir sudarė tą komandą („kolektyvinę vadovybę“), kuri sėkmingai perėmė valdžią po J. Stalino mirties.

Apie J. Stalino komandos tolesnį likimą ir ką iš to galima išmokti svarbaus šiandienai bei ateičiai pakalbėsime kitą kartą.