Latvijos pasienyje sekmadienį fiksuota dešimt bandymų neteisėtai kirsti sieną, Lenkijos pareigūnai į šalį šeštadienį neįleido 87 migrantų.

Didžiausias apgręžimų skaičius šiemet fiksuotas rugsėjo 20 dieną, kai pasienyje apgręžti 135 migrantai. Daugiau migrantų neįleista tik pernai lapkričio 12 dieną, kai į šalies teritoriją neįleisti 144 asmenys.

Iš viso į Lietuvą nuo šių metų sausio neįleista 10,3 tūkst. neteisėtų migrantų.

Nuo praėjusių metų rugpjūčio 3 dienos, kai Lietuvos pasieniečiai įgijo teisę apgręžti neteisėtus migrantus, jų iš Baltarusijos į šalį neįleista apie 18,4 tūkstančio. Dalis užsieniečių į Lietuvą patekti bandė ne vieną kartą.

VSAT teigia, kad Baltarusijos pareigūnai aktyviais veiksmais prisideda prie neteisėtos migracijos į Lietuvą ir ES.

Praėjusiais metais iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai atvyko beveik 4,2 tūkst. migrantų.

Prieš metus kilusį migrantų iš Baltarusijos antplūdį Lietuva vadina Minsko režimo hibridine ataka.

„A.Lukašenka nebuvo įtrauktas į sprendimo priėmimo procesus. Tik buvo informuojamas apie tai, kas jau nuspręsta", – mano baltarusių analitikas Artiomas Šraibmanas. Atsakymais į šiuos klausimus ir mintimis apie esminius Rusijos ir Baltarusijos visuomenių skirtumus egzilyje gyvenantis politologas pasidalijo su dienraščio „Bild“ auditorija kanale „YouTube“.

„Naktį prieš karą jis kalbėjo telefonu su V.Putinu. Akivaizdu: reikėjo įspėti Baltarusijos pasieniečius, kad jie praleistų Rusijos tankus. Ar jį įspėjo prieš mėnesį, savaitę? Abejoju, nes jis nepatikimas pašnekovas. Jei V.Putiną laikome slapukavimo apsėstu žmogumi, sunku įsivaizduoti, kad jis būtų nutekinęs informaciją iš anksto. Tai reikštų, kad jis patikėjo didžiausią savo gyvenimo paslaptį žmogui, kuris daug kartų yra atskleidęs pokalbių detales kitiems, net žurnalistams", – mano A.Šraibmanas ir pabrėžia, kad nežinojimas apie tikslias puolimo aplinkybes nesumažina A.Lukašenkos atsakomybės.

– Kiek A.Lukašenkai naudinga tai, kad Vakarai jo nelaiko žaidėju?

– Labai nenaudinga. Nebūdamas subjektas, jis negali žaisti autonominio žaidimo, net jei kiltų noras kaip 2014–2015 m. vėl leistis į suartėjimo su Vakarais etapą, atsiriboti nuo Rusijos. Anuomet buvo daug skeptikų, ypač kaimynystėje – Baltijos šalyse, Lenkijoje, Ukrainoje, kurie sakė, kad tai – V.Putino bandymas žaisti per A.Lukašenką. Pagrindinės jėgos vis dėlto tuo patikėjo, atšaukė sankcijas, į Minską vyko gana aukšto rango net ir JAV pareigūnai. Dabar juo niekas nepatikės. Kol jo atsiribojimas nuo V.Putino nebus toks, kad jo nebebus galima ignoruoti, niekas nekreips dėmesio į jokias užuominas, gestus. Tai – didelė jo problema, nes varžo manevro laisvę. Nepakaks išlaisvinti šimto kalinių, nepakaks pasakyti ko nors apie DNR, LNR (Rusijos okupuotose teritorijose įkurtos kvazivalstybės Donecko ir Luhansko respublikos –  red.past.) nepripažinimą. Į visa tai jau visiems nusispjauti. Žmonės to nebepastebi. Manau, ne tik Vakaruose, bet ir Rusijoje.

– Tačiau laikas dažniausiai yra jų sąjungininkas. Praeina laiko ir, nors atrodė, kad niekas niekada neatleis, nepamirš, staiga reaguojama atlaidžiau.

– Taip, taip būna. Buvo neteisėtas bolševikų perversmas, tačiau laikui bėgant bolševikus pasaulis pripažino, pradėjo su jais dirbti. Laikas, žinoma, gydo nuoskaudas. Be kita ko, ir dėl to, kad Vakaruose yra tam tikra lyderių, valdininkų kaita. Ateina nauji lyderiai, diplomatai, kurie nori į savo sėkmės taupyklę įsimesti anksčiau užblokuotų projektų atblokavimą. Toks naivus požiūris lemia naujų santykių perkrovimo tai su Rusija, tai su Baltarusija atsiradimą. Tie du lyderiai valdžioje jau 20 metų (A.Lukašenkos atveju – 28) ir jie jau supranta šią dinamiką, ją matė ne kartą, žino, kaip žaisti. Vakaruose prasta padėtis su vadinamąja institucine atmintimi, o jie – asmeniškai, ne institucijos – prisimena, kaip reikia elgtis.

Tačiau viskas turi ribas. Galima kiek sumenkinti savo norą derėtis –  nebeužteks gyvenimo, kad sulauktum momento, kada nebeliks kliūčių. Man atrodo, V.Putino atveju jo resursas – šantažas – branduolinis ir kitoks, Ukrainos blokada. Tačiau įsivaizduoti, kad kažkas pradės su juo kalbėtis todėl, kad taps geresnis, o ne iš baimės, man sunku.

– A.Lukašenkos situacija, kai atsiranda dar kažkas stipresnis, blogesnis, pasikeičia.

– A.Lukašenkai visada ta pozicija buvo V.Putinas. Jis sakydavo Vakarams: taip, aš jums nepatinku, bet žiūrėkite, kas ten vyksta. Tad klausimas: ar yra kažkas šiame regione, ką Vakarai galėtų laikyti dar didesne grėsme nei agresyvus karas su dešimtimis tūkstančiais aukų? Man fantazijos nepakanka.

– Tačiau kiek dabar A.Lukašenka Vakaruose nelaikomas toks toksiškas kaip prieš dvejus metus? Ar jis – šio karo dalis?

– Jei žiūrėsime, kad yra tam tikras pjedestalas, ant kurio stovi pagrindinis Europos piktadarys ir nepagrindinis, tada A.Lukašenka, kuris 2020 m. buvo pirmojoje vietoje, dabar ją užleido V.Putinui. Jie ant šio pjedestalo mainosi vietomis. Tačiau ar tai reiškia, kad su esančiuoju antrojoje vietoje reikia kalbėtis? 2020-aisiais Vakarai nustojo tikėti, kad šis žmogus gali laikytis žodžio. Kai apgauni trečią kartą, kad ir kokia bloga būtų institucinė atmintis, valdininkai, diplomatai ima galvoti: turiu kelerius metus, tad ar verta daužyti galva sieną, jei ir vėl apgaus?

A.Lukašenka dabar turi kažkuo sudominti šalis, politikus. Jis tai bandė daryti su grūdų sutartimi – siūlė Baltarusiją kaip alternatyvų maršrutą. Tai buvo įdomus testas. Niekas nesusidomėjo – visi, taip pat ir Ukraina, atmetė šį variantą. Jis yra toks toksiškas, kad neatsirado nė vieno – išskyrus Jungtinių Tautų generalinį sekretorių – kas būtų pasakęs: pabandykime su Baltarusija.

– Paminėjote Baltijos šalis. Žinote, kiek jos dabar pasisako už rusų įvažiavimo apribojimą. Kaip tai veikia su baltarusiais? Ar Baltijos šalims baltarusiai yra toksiški, ar ne?

– Ne tiek. Yra atvejų, kai baltarusiai sumetami į vieną krepšį su rusais. Latvija neseniai pareiškė, kad neduos daugiau leidimų gyventi rusams ir baltarusiams. Kai kurios kitos šalys įvedė apribojimus studentams. Tačiau tai veikiau išimtys. Yra du didžiuliai skirtumai: 2020-ieji, kurie didžiosios dalies (jei ne visų) Europos šalių sąmonėje atskyrė baltarusius ir Baltarusijos valdžią, todėl dabar niekas, ką daro Baltarusijos valdžia, nesiejama su Baltarusijos žmonėmis, jie laikomi antirežimo subjektu. Rusijoje nebuvo nieko panašaus. Nenoriu įžeisti Rusijos liberalų, bet Rusijoje nuo 2011 m. nebuvo tokių masinių protestų, kurie leistų pasakyti, kad V.Putinas atitrūko (nuo žmonių –  red.past.). Apklausos rodo, kad, atvirkščiai – vaizdas šiek tiek kitoks.

Rezervas: Konstantino Kalinausko vardo baltarusių batalionui kovos Ukrainos fronte – tik pereinamasis etapas. / Wikipedia nuotr.

Yra antrasis faktorius: unikalus Baltarusijos opozicijos egzilyje statusas. Tai, kad yra kitas legitimumo centras, kurio neturi Rusijos opozicija. Sviatlana Cichanouskaja dabar sukūrė vyriausybę egzilyje. Ji tikrai gali paskambinti kitų šalių lyderiams ar ministrams ir siekti tokių priemonių atšaukimo. Taip vyko ir su Estija, ir su Čekija – iš dalies tai pavyko. Kai kuriais atvejais – kaip Lenkijoje, kur rado prieglobstį dauguma baltarusių, taip pat ir išvykusių iš Ukrainos, kaip kad aš – pavyko pasiekti, kad būtų sušvelnintos imigracijos praktikos. Jie buvo beveik prilyginti ukrainiečiams. Netrukus turi įsigalioti – bent jau taip žadėta – lengvos legalizavimosi taisyklės dešimtims ar net šimtams baltarusių.

Kai yra kokia sena bendravimo su baltarusių diaspora istorija – kaip lietuvių atveju, jie seniai ir gerai supranta, kad baltarusiai nėra Baltarusijos valdžia.

– Jūs užsiminėte apie S.Cichanouskajos kabinetą. Kas šiandien yra S.Cichanouskaja? Baltarusijai ir tiems, kas išvažiavo?

– Tiems, kas gyvena Baltarusijoje, ji yra prieštaringa figūra. Yra valdžios šalininkų, kure laiko ją blogio šaltiniu. Yra neutralioji visuomenės dalis, kuri, sprendžiant iš įvairių apklausų, daugiausia net ir prorusiškai nusiteikusių, 2020 m. palaikė S.Cichanouskają. Tačiau per šiuos porą metų nusivylė ja arba nerado priežasčių ją palaikyti, arba tiesiog atsiribojo nuo politikos.

Yra vadinamasis protesto branduolys. Jame taip pat esama skirtingo požiūrio į S.Cichanouskają. Kai kas laiko ją per mažai ryžtinga, kai kas atvirkščiai – pernelyg radikalia. Tačiau šioje grupėje – gal trečdalyje Baltarusijos visuomenės – ji yra laikoma kaip tam tikras legitimus centras. Jei ne vienintelis, nes ta grupė A.Lukašenką laiko nelegitimiu. To nėra Rusijos visuomenėje. Net opozicionieriai V.Putiną vadina prezidentu. Baltarusijoje tai, ar jūs rašote (prie pavardės žodį „prezidentas“ –  red.past.), ar ne, atskleidžia jūsų politinę poziciją. Atitinkamai tiems, kas emigracijoje, S.Cichanouskaja yra mažiau prieštaringa figūra, nes ji yra šių žmonų atstovė.

Jei kyla kokių problemų dėl legalizavimosi, diskriminacijos, niekas nesikrepia į Baltarusijos ambasadą – visi rašo į S.Cichanouskajos biurą, su ja susijusias pilietinės visuomenės struktūras. Yra atsiradusi lygiagreti kvazivalstybė, kuri negali turėti savo teritorijos, biurokratijos, visavertės armijos, tačiau apsiima kai kurias valstybės funkcijas. Jie galvoja apie paso sukūrimą, nes jau dabar egzilio baltarusiams kyla problemų dėl (besibaigiančio galiojimo – red.past.) dokumentų.

– Jei tai lygiagreti šalis, ar joje taip pat yra kova dėl valdžios?

– Dėl valdžios veikiau ne, nes nėra ką valdyti, nes S.Cichanouskajos statusas kyla ne iš to, kad ji kažką kontroliuoja, sėdi ant kažkokio valdžios resurso, nuo kurio it nuo kalno ją galima numesti. Jos statusas kyla iš tokio nematerialaus dalyko kaip legitimumas, kurį ji įgijo 2020 m. Niekas iš jos potencialių konkurentų neturi nieko panašaus ir negali turėti, nes nėra rinkimų, kurie galėtų suteikti žmogui tokį statusą, taip pat ir tarptautinėje bendruomenėje.

Jei įsivaizduotume situaciją, kai S.Cichanouskaja nusprendžia pasitraukti ar yra kažkaip nušalinama, jos vieta tiesiog dingsta. Todėl net tie žmonės, kurie pastaraisiais mėnesiais labai aštriai ją kritikavo ir kritikuoja, pripažįsta jos statusą, viršenybę. Dėl to jie ir bandė ją kritikuoti, o ne kurti kažką savo.

– Tačiau už ką ji kritikuojama? Ji juk neturi valdžios?

– Dauguma Baltarusijos egzilio žmonių jos atžvilgiu yra nusiteikę pozityviai. Tačiau dėl to, kad yra keli svarbūs, garsūs balsai, kurie leidžia sau gana aršiai kritikuoti, atrodo, kad esama konflikto. Tačiau šie žmonės neturi tiek daug peržiūrų (socialinių tinklų kanaluose –  red.past.). Todėl nepervertinčiau reiškinio, esą ji yra iš visų pusių puolama. Diaspora ją kritikuoja dviem srovėmis: dėl neinkliuzyvumo – t.y. sako „jūs uzurpavote kontaktus su Vakarais, uzurpavote pinigų srautus, neprisileidžiate kitų demokratinių politikų“, o kita – dėl nepakankamo ryžtingumo, esą gana kalbėti, taikių protestų, užsienio spaudimo paradigmoje, reikia ruoštis karui, kurti kvaziarmiją, atvirai pripažinti, kad taikiais būdais A.Lukašenkos nenuversi, ruoštis ginkluotam sukilimui ir tai esą turi vykdyti ne susipriešinusios grupės, bet lyderiai. Kaip ji pasakė sukurdama vyriausybę, reikia „deokupuoti“ (Baltarusiją – red.past.).

– Kiek šis požiūris populiarus?

– Mes nežinome. Neįmanoma to išsiaiškinti. Jis tapo populiaresnis dėl karo. Tapo aišku, kad, kol A.Lukašenka valdžioje ir V.Putinas turi galimybių ir noro jį palaikyti, į visus mėginimus taikiai nuversti šį žmogų reaguos Rusijos armija.

Man dar vis atrodo, kad matome tik ledkalnio viršūnę, o didžiosios dalies nuotaikų nežinome. Tačiau viešumoje tai tapo daug aiškiau. Pirmasis S.Cichanouskajos sukurtas kabinetas – be jos dar keturi žmonės. Du buvę diplomatai Pavelas Latuška ir Valerijus Kovalevskis, du buvę jėgos struktūrų atstovai: aukštas pareigas ėjęs buvęs vidaus reikalų papulkininkas Aleksandras Azarovas, vadovaujantis egzilio jėgos struktūrų atstovų koalicijai „Bypol“, kuravusiai vadinamąjį bėgių karą, vykdančiai planą „Peremoha“, kurio metu renkami žmonės į decentralizuotas grupeles, kad išaušus valandai X, gavę nurodymus, atliktų tam tikras užduotis. Antrasis žmogus – buvęs oro desanto brigados vadas Valerijus Sachaščikas. Turbūt vienas aukščiusių asmenų, perėjusių į opozicijos pusę. Jis sukūrė Ukrainoje baltarusių dalinį „Pohonia“ ir tai – nauja įdomi figūra, apie kurią įrašai kanale „YouTube“ surenka šimtus tūkstančių peržiūrų, kuris kalba kaip kariškis ir kuris demonstruoja per dvejus metus įvykusius Baltarusijos opozicijos pasikeitimus. Pereinama nuo kultūrinio, verslo elito iki jėgos struktūrų atstovų, kurie rengia vidaus ir išorės pasipriešinimą, kai kas kalba apie gretutinę armiją, nors iki jos dar toli. Tai primena mums istoriją – Anderso armiją (Lenkijos emigracinei vyriausybei pavaldi generolo Władysławo Anderso vadovaujama armija – red.past.) ir kt. lygiagrečias armijas, vadovaujamas egzilio vyriausybės.

– Jei kalbėtume apie dalinius, kurie šiandien kovoja Ukrainos pusėje, ar žinome, apie kokį skaičių kalbama?

– Tiksliai ne. Žmonės Ukrainoje, kurie su jais dirba, kalba apie šimtus žmonių. Kai kas kalba ir apie tūkstantį. Manau, realiau – apie 500. Kažkiek atskilo, žuvo.

– Tai nedaug.

– Tai nedaug, bet daugiau nei bet kurios kitos tautybės žmonių, kovojančių Ukrainos pusėje. Kartvelų lyg ir daugiau, lenkų irgi daug, tačiau, regis, tai viena didžiausių nacionalinių grupių. Svarbu: šiuos žmones vienija aiškus suvokimas, kad jiems tai pereinamasis etapas. Kartvelų savanoriai nevažiuoja į Ukrainą tam, kad grįžtų į Sakartvelą ir nuverstų savo vyriausybę. Dauguma baltarusių savanorių tokiu būdu mato pagalbą baltarusių pasipriešinimui. Tai naujas fenomenas. Net jei jų ir keli šimtai, kritiniu atveju, kilus chaosui, revoliucijai, valstybės struktūrų kolapso atveju net ir pora šimtų gerai koordinuotų žmonių gali nusverti svarstykles į kitą pusę.

– Sakote, jų bendras priešas – V.Putinas. Jei šiandien kalbėtume su bet kuriuo Ukrainos politologu, jie sakytų, kad Rusija arba rusai yra bendras priešas. Ar teisingai suprantu, kad Baltarusijos opozicija atskiria V.Putiną ir rusus?

– Baltarusijos opozicija labai marga. Tikriausiai yra daug žmonių, kurie artimi vyraujančiam ukrainietiškajam požiūriui, kad nėra jokio (atskyrimo – red.past.) Rusija ar V.Putinas, yra vienas aljansas. Manau, tie žmonės ir kovoja Ukrainoje. Pačiame demokratiniame judėjime suprantama, kad iš žemėlapio nedings nei Baltarusija, nei Rusija, nebus vietoj jų „Svajonių vandenyno“. Kad po karo net ir demokratinei Baltarusijai teks palaikyti santykius su Rusija dėl visiškos ekonominės priklausomybės. Tai niekur nedings net ir po A.Lukašenkos. Manau, jo valdžios pabaigoje tai (Baltarusijos ekonominė priklausomybės nuo Rusijos – red.past.) bus pasiekusi aukščiausią tašką. Todėl nuo pat revoliucijos pradžios visi Baltarusijos lyderiai bent metus sakė, kad mes nesame prieš Rusiją, norime sukurti stabilius santykius su ja.

Ilgainiui, kai tapo aišku, kad V.Putinas palaiko A.Lukašenką, Baltarusijos demokratai ėmė kritikuoti Rusiją, bet vis tiek sakė, kad rusų tauta nėra mūsų priešas. Kad Rusija – tai Chabarovskas, Maskvos protestų studentai. Karas tikriausiai radikalizavo požiūrį. Visa ši Baltarusijos studentų užsienyje apsauga (išskirtinumas vizų klausimu – red.past.) kuriama priešpriešinant rusus, kurie palaiko karą, ir baltarusius, kurie nepalaiko karo. Bet kokiu atveju požiūris į Rusiją ir į pokarinius Baltarusijos ir Rusijos santykius yra labiau pragmatiškas, žemiškesnis nei dabar yra Ukrainoje. Ukrainos visuomenės požiūris, kad po karo turi atsirasti gilus griovys, siena tarp Ukrainos ir to, kas bus kitapus (Rusijos – red.past.), visiškai suprantamas.

– Keletą kartų minėjote apklausas Rusijoje. Kodėl jums atrodo, kad jos labiau reprezentatyvi priemonė nei Baltarusijoje? Esu tikras, kad vargiai remtumėtės Baltarusijoje atliktomis apklausomis.

– Remčiausi. Baimės faktorius, apie kurį visi kalba, kai kalba apie apklausas totalitarinėse valstybėse, – realus dalykas. Tačiau jį galima išmatuoti. Rusijos Levados centro sociologai atliko milžinišką darbą, kad išmatuotų baimės faktorių atsakant į jautrius politinius klausimus iki karo ir po jo. Ir jis nepasikeitė. Baltarusijoje taip pat galima išmatuoti baimės faktorių. Yra sociologinių triukų, skaidant imtį, užduodant vieniems respondentams jautrius klausmus, kitiems jų neužduodant, įrašant jautrius klausimus į anketos pradžią arba pabaigą. Galima suprasti, kiek procentų žmonių pradeda sukčiauti, jei mato jiems jautrius pavojingus klausimus. Tai standartiniai hipotezės patikrinimo metodai. Esu komandos, kuri Baltarusijoje atlieka apklausas, dalis, tad esu šiek tiek įsigilinęs. Taip, yra iškraipymų, tačiau Baltarusijoje dauguma apklausų vyksta internetu, tad pensininkai, kaimo gyventojai atkrinta. Tačiau bet kokiu atveju galima stebėti dinamiką. Ji nemeluoja, jei vienodais metodais atliekama apklausa, jei laikotės tokių pat taisyklių.

Rusijoje absoliučiai visi indikatoriai – pasitenkinimas gyvenimu, laimės lygis, ekonominis optimizmas, V.Putino ir „Vieningos Rusijos“ reitingai, kiti rodikliai, – rodo tą patį paveikslą, negalima to ignoruoti. Negalite ignoruoti, kai Baltarusijoje apklausos rodo visai kitokį paveikslą, nors ten visuomenė gerokai labiau įbauginta.

Esu įsitikinęs, kad klausimas „Ar palaikote mūsų ginkluotąsias pajėgas, mūsų kareivėlius specialioje karinėje operacijoje“ yra „užtaisytas“. Kai pateikiami tokie klausimai, jie, be abejo, įstumia žmones į tam tikras vėžes. Tokius klausimus Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centras (VCIOM, Kremliui artima institucija – red. past.) užduoda. Tačiau, kai užduodate gerokai gilesnius klausimus, pvz., „Ar palaikote „eiti iki galo“ ar „derėtis“, skaičiai kiek kitokie – daugiau žmonių nori derybų. Bet ir ten matote tokią didelę dalį žmonių, kurie yra pasirengę palaikyti operaciją iki galo, jei taip nusprendžia valdžia. Tai ėjimas įkandin caro. To negalima ignoruoti. Nėra taip, kad visi, kurie yra prieš karą, bijo kalbėti. Taip negali būti.

Balsas: nors Baltarusijos teritoriją Rusija naudoja atakoms prieš Ukrainą rengti, dauguma baltarusių nepalaiko šalies kišimosi į karo veiksmus. / Wikipedia nuotr.

– Kokie skaičiai Baltarusijoje? Žmonės, kurie įtraukti į politinį kontekstą, kurie nesusitaikę, – kiek jų Baltarusijoje?

– Tai sunku suprasti. 2020 m. politizuotų žmonių skaičius buvo pasiekęs maksimumą, o vėliau dėl represijų, baimės nukrito. Tačiau Baltarusijoje, kaip ir Rusijoje ar kitur, dauguma gyventojų yra nepolitizuoti. Tačiau manau, kad tarp politizuotų baltarusių yra didelė persvara už Ukrainą. Žinoma, Baltarusijoje visuomenė yra ne vien jie. Ir telefoninės, ir internetinės apklausos rodo panašų vaizdą: daugiau kaip 85 proc. baltarusių (kai kuriais duomenimis, daugiau kaip 90 proc.) yra prieš šalies visišką įsitraukimą į karą. Įdomu, kad du trečdaliai baltarusių mano, jog Baltarusija niekaip nedalyvauja kare. Tai, kad Rusijos tankams, Ukrainos apšaudymui suteikiama teritorija, Baltarusijos gyventojai nereflektuoja arba jie negauna tokios informacijos. Kai klausiama apie Rusijos veiksmų palaikymą arba ne, vaizdas poliarizuojasi. Interneto tyrimuose maždaug trečdalis, telefonu – daugiau  kaip 40 proc. baltarusių palaiko Rusiją, palaiko Rusijos armijos buvimą Baltarusijos teritorijoje, jos naratyvą, kad Ukraina kalta. Tačiau daugiau žmonių nepalaiko: santykiu 4:5 arba 3:4. Visuomenė susiskaldžiusi, tačiau su persvara į Rusijos nepalaikančiųjų pusę. Matome gana rimtą tendenciją, kai mąžta palaikančiųjų Baltarusijos dalyvavimą Kolektyvinio saugumo sutarties orgnizacijoje (ODKB). Per dvejus metus pirmą kartą dauguma baltarusių nori nebūti ODKB. Tai įdomu, nes reiškia, kad Rusija susiaurina savo (paramos – red. past.) bazę Baltarusijos visuomenėje.

– Ar tai reiškia, kad net A.Lukašenkai ir Rusijai lojaliai auditorijai netekti nepriklausomybės yra tragedija?

– Taip. Žmonių, kurie palaiko abiejų šalių susijungimą arba Baltarusijos įsiliejimą į Rusijos sudėtį, yra mažuma, apie 15 proc. Ji svyruoja tarp 10–15, priklausomai nuo mėnesio. Tačiau niekada nebuvo daugiau kaip 20 proc. Manau, kad šiandien susijungimo šalininkams atstovauja A.Lukašenkos rėmėjų branduolys. Jei apklaustume A.Lukašenkos rėmėjus, galėtų būti 50 ir 50, nes A.Lukašenka pastaraisiais metais tapo tiek poliarizuojančia figūra, kad jo rėmėjų branduolyje yra susitelkę jo gerbėjai, Rusijos TV auditorija. Pirmaisiais metais po rinkimų jis neteko visuomenės vidurinio sluoksnio paramos.

– Kaip A.Lukašenka vertins referendumus (DNR, LNR – red.past.), kurie vyks dėl įstojimo į Rusiją?

– Ar jie bus?

– Iš principo. Ar tai ne grėsmė A.Lukašenkai?

– Suprasti ir turėti pasirinkimą – skirtingi dalykai. Manau, kad bus kaip su Krymu: viską, ko bus reikalaujama pasakyti, jis pasakys, bet daugiau nieko nedarys. Jei Rusija pareikalaus jo pripažinti tai Rusijos dalimis, jis padarys, nes neturi kitos galimybės, resursų balansuoti šiuo klausimu. Per pastaruosius mėnesius nuo pavasario pabaigos Baltarusija pradėjo atvirai dirbti su separatistine valdžia Donecke, Kryme ir net Abchazijoje. Oficialiu lygiu prasidėjo kontaktai. Anksčiau to nebuvo. Tai žingsnis į šių teritorijų pavaldumo centrinei valdžiai nepripažinimo pusę. Tarsi nyksta ankstesnė (Minsko – red. past.) pozicija neturėti oficialių ryšių (su separatistais, red. past.). Nors kai Denisas Pušilinas (Donecko separatistų lyderis – red. past.) atvyko į Brestą su, atrodo, „Vieningosios Rusijos“ vadovu, Baltarusijos valstybinė žiniasklaida pabrėžtinai apie tai nieko neparašė. Jie leido jam susitikti su valdininkais – žemo lygio, nei meras, nei gubernatorius nesusitiko. Vis dar esama kažkio noro neįlįsti iki galo į tą duobę, nes išlįsti iš jos pripažinus šias kvazirespublikas jau būtų sunku.

Suprasti ir turėti pasirinkimą – skirtingi dalykai. Manau, kad bus kaip su Krymu: viską, ko bus reikalaujama pasakyti, jis pasakys, bet daugiau nieko nedarys.

– Kas vyksta su žmonėmis ar jų komandomis, kurie buvo populiarūs 2020 m? Kas vyksta su Cepkalomis?

– Valerijus Cepkala ir jo žmona Veronika Cepkala – du politikai. Jie tapo opozicijos viduje disidentais. Jie kritikuoja S.Cichanouskają labiau nei kiti. Jie pabandė ar sukūrė paralelinę struktūrą aktyvistų, kurie S.Cichanouskaja nepatenkinti tiek pat, kiek A.Lukašenka. Dėl jų kritikos, asmeniškumų, likusios demokratinės jėgos nepaėmė jų į valtį. Jie gyvena, jei neklystu, Graikijoje, jie priekaištauja S.Cichanouskajai, žiniasklaidai, jėgoms, susijusioms su S.Cichanouskaja, diktatūros kūrimu. Ir tai turbūt garsiausias skilimas. Iš moterų trio Marija Kolesnikava kali, o V.Cepkala tapo didžiausia S.Cichanouskajos kritike.

– Kas nutiko su M.Kalesnikavos ir Viktoro Babarykos (Baltarusijos verslininkas, bandęs dalyvauti 2020 m. prezidento rinkimuose, nuteistas kalėti 14 metų – red. past.) šalininkais? Jie prisišliejo prie S.Cichanouskajos?

– Kad atsakytume į šį klausimą, reikia atlikti tyrimus. V.Babarykos šalininkų buvo daugiausia ir, manau, liko daugiausia tarp demokratinės visuomenės. Tai šiek tiek nuosaikesnė jėga nei S.Cichanouskaja. Manau, kad dalis V.Babarykos rėmėjų depolitizavosi, nuėjo į vidinę emigraciją, dalis stebi komandos pasisakymus, laukia, kol lyderiai išeis į laisvę. Kažkokia dalis prisišliejo prie kitų opozicinių struktūrų. Tačiau, manau, daugumai V.Babarykos rėmėjų ne visada komfortiška girdėti egzilio opozicijos pareiškimus. Jie nuo pradžių buvo prieš sankcijas.

– Jie buvo laikomi labiau prorusiškais?

– Bet tokie nebuvo. Jei išanalizuoji 2020 m. pareiškimus, pamatai, kad V.Babarykos komanda ir jis pats buvo priešingame flange: siūlė išstoti iš ODKB. Tokie žmonės, kaip V.Cepkala, sakė atvirkščiai: mes su rusais viena tauta. Ir kai Valerijus Cepkala išvažiavo iš Baltarusijos, pirmiausia važiavo į Maskvą.

2020 m. buvo penki žmonės (kandidatai į prezidentus – red. past.), tik visi žino du: A.Lukašenką ir S.Cichanouskają. Visi kiti Baltarusijoje lieka laisvėje. Ana Kanapacka visiškai pasyvi. Ji greičiau kuriam laikui prisišliejo prie valdžios. Kiti du politikai Sergejus Čerečnis ir Andrejus Dmitrijevas mažai pastebimi. Vienas turi labiau aiškią struktūrą „Govori pravdu“, S.Čerešnis turi partiją, kurios bevek niekas nebepastebi. Jie kalba su nuosaikesne pozicija, analogiška į Rusijos „Jabloko“. Tačiau jie laisvėje. Jie kritikuoja valdžią, akivaizdu, nuolat balansuodami ties riba, kaip nuspręs jėgos struktūros: ar jie jau peržengė ribą, ar dar ne. Yra senosios opozicijos politikai, kurie iki 2020 m. buvo, bet jie tyli. Paskutiniai, kurie kritikavo valdžią, buvo nepriklausomos profsąjungos. Jų vadovybę pasodino prieš porą mėnesių. Jau seniai kalbama apie įkalinamus žurnalistus, politologus, nuomonių formuotojus. Jau esame kitoje stadijoje. Gerokai mažiau laisvų nei Rusijoje.

– Turbūt panašūs skaičiai tarp 2020 m. išvykusių iš Baltarusijos ir iš Rusijos. Procentinė išraiška, aišku, didesnė. Jūsų manymu, kiek šios dvi bangos susimaišė? Gal jos laikosi atskirai?

– Jūsų banga jauna. Nesu tikras, kad ji apskritai su kuo nors susimaišo. Pirmais emigracijos mėnesiais žmonės retai išeina iš savo burbulo, savo diasporos, draugų rato. Baltarusiai sugebėjo susikurti sau paralelinių struktūrų: verslo, vaikų darželių, mokyklų, įvairių paslaugų. Todėl, manau, kol kas tai neįvyko, ir aktyvistų, politikų lygyje tai neįvyks greitai. Skirtingi interesai, gebėjimai save pateikti. Nežinau, ką tai duotų Baltarusijos demokratinėms jėgoms arba aktyviai diasporai. Tai turbūt vyks žmogškųjų ryšių lygiu. Atstovybių, struktūrų lygiu, manau, baltarusiams tai būtų veikiau našta.

– Kiek vasario 24-oji pakeitė Baltarusijos opozicijos santykį su kalba?

– Kiekviena Rusijos pasaulio manifestacija ir jo agresyvumas suteikia didelį impulsą visiems Rusijos kaimynams stiprinti tautinį identitetą. Baltarusija – ne išimtis. Matau, kad daug baltarusių pereina prie baltarusių kalbos. Girdžiu, kad šeimose natūraliai imama kalbėti baltarusiškai. Toksiškumas, kurį V.Putinas atnešė į pasaulį, sklinda taip pat ir į rusų kultūrą, kalbą, minkštąsias galias, jei jų vis dar yra. Toks impulsas buvo ir 2014 m., 2015 m. Tada net valdžia palaikė tokią tendenciją, kurią net vadino minkštąja baltarusizacija. Dabar ji, veikiau, trukdo, nes valdžžios aktyvistais tapo rusofilai, proimperiniai asmenys, kuriems baltarusiškumas, veikiau, yra rizika. Todėl Baltarusijoje užsidaro baltarusiškos leidyklos, knygynai, suimami gidai už tariamai neteisingą istorijos traktavimą.

– Ar Baltarusija yra arčiau totalitarinės valstybės nei autoritarinės? Arčiau totalitarinės nei Rusija?

– Ir taip, ir ne. Nes totalitarinę nuo autoritarinės skiria ne tik represijų mastas (kuriomis Baltarusija yra toliau pažengusi nei Rusija), ne tik valdžios vertikalės konsolidavimas (Baltarusija taip pat turbūt yra toliau pažengusi), bet ir mobilizuojanti privaloma ideologija. Manau, kad nuo karo pradžios tos Z ideologijos Rusijoje yra daugiau nei Baltarusijoje yra A.Lukašenkos rėmimo, antivakaretiškos ideolgijos. Ta prasme Rusija yra arčiau totalitarinės valstybės.

„Išgyvenimo klausimas – sužlugs diktatūra ar visgi europietiški principai? Tai vyksta dabar šalia Rytuose nuo mūsų. Apie panašią kovą kalba ir filmas „Imperatorius basas“, nenuobodžiai apvilkęs šiuos klausimus į satyros ir siurrealizmo apdarus į satyros ir siurrealizmo apdarus. Šį filmą pamatėme prieš gerus metus ir iškart nusprendėme parodyti Lietuvos kino žiūrovams, nes režisierių pozicija yra labai svarbi ir mums. Kas galėjo pagalvoti, kad vasaros pradžioje planuojant repertuarą „Imperatoriui basam“ teks data, kai Baltarusijoje diktatūra laikosi kruvinai įsikandusi į gyvenimą, o Lietuvoje valdžia savo politiką grindžia draudimais. Labai svarbus filmas šiems laikams,“ – apie filmą pasakoja kino platinimo kompanijos „A–One Films Baltic“, socialinėje erdvėje veikiančios „Lokys, liūtas ir šakelė“ vardu, įkūrėja Giedrė Krikščiūnaitė.

Režisieriai tęsia 2016 metais pradėtus Belgų karaliaus Nikolia III-ojo nuotykius – anąkart dangiškosios anomalijos genamam jam teko į savo gimtinę bėgti iš Stambulo. Šįkart veikėjai atsiduria Kroatijos Brijuni saloje, Jugoslavijos diktatoriaus Tito vasaros rezidencijoje. Sanatorijoje Belgų karaliaus laukia priverstinės atostogos, kurių metu jis ruošiamas tapti naujosios Europos imperatoriumi.

J. Woodworth teigimu, filmą įkvėpė aplankyta Tito sala. „Jautėme, kad ši vieta yra itin svarbi, perpildyta istorijos. Titui tai buvo jo mažoji Jugoslavijos imperija. Joje jis laiką leido su Europos karaliais ir karalienėmis, kino žvaigždėmis kaip Sophia Loren, Richardas Burtonas, Elizabeth Taylor – svečių sąrašas tiesiog nesibaigiantis“, – pasakoja režisierė.

Dabartiniame Kroatijos regioniniame parke iki šiol išlikę diktatoriui padovanoti egzotiniai augalai ir gyvūnai. Pirmoji moteris, tapusi Indijos ministre pirmininke, Indira Gandhi Titui atvežė du dramblius, kurių vienas iki šiol gyvena saloje. Filme taip pat pasirodo legendinė buvusio Jugoslavijos vadovo papūga Koki, iki šiol mėgstanti pavartoti politiškai nekorektišką kalbą. Sunku patikėti, tačiau tai – pirmas kartas, kuomet Tito saloje buvo filmuojamas filmas, todėl jos nemačiusiems „Imperatorius basas“ leis arčiau susipažinti su vietos gyventojais, ten viešėjusiais svečiais ir puikiai išsilaikiusia vilos architektūra bei interjeru.

Humoras it ginklas

Politinė satyra atliepia ir šiuolaikinės Europos politinę situaciją. Nors režisieriai nesistengia pateikti konkretaus scenarijaus ar nuspėti ateitį, filme susiduriame su „Nova Europa“ – naujos Europos idėja, kuri kyla iš žemyne augančio nacionalizmo. „Filme yra daug figūrų, teigiančių, kad laikas yra cikliškas ir diktatoriai ateina ir išeina, čia gausu istorinių nuorodų, bet nesistengiama pamokslauti. Mes tikrai nesiūlome jokių vaistų Europai, kuri, mūsų nuomone, itin stipriai krypsta į dešinę, į kraštutinius draudimus ir ribojimus,“ – teigia J. Woodworth.

Europos kino apdovanojimuose nominuoti už geriausią komediją, režisieriai žvelgia rimtas situacijas per humorą, leidžiantį lengviau atsikvėpti. „Šiuo metu Europoje kyla sienos, turime neišspręstą migrantų krizę, todėl, žinoma, į viską žiūrime su humoru. Juokas tau leidžia galvoti kitaip – jis suteikia galią. Žmonės yra drąsiausi, kuomet išdrįsta juoktis,“ – apie humoro svarbą kalba režisierė. „Belgų karaliaus“ humoras buvo nekaltas ir naivus, o „Imperatorius basas“ siūlo daugiau satyros ir siurrealizmo.

Politinę satyrą Lietuvos kino teatruose žiūrėkite nuo rugpjūčio 21 d., išankstinis seansas su komiko Olego Surajevo siurrealistiniu performansu – „Kine po žvaigždėmis“ Vilniuje rugpjūčio 20 d.

Sauliaus Balandžio režisuotame 12 serijų „Sąjūdyje“ vaidina Vidas Petkevičius, Vytautas Anužis, Dalia Overaitė, Adelė Šuminskaitė, Vytautas Kaniušonis, Albinas Keleris, Elijas Povilas Martynenko, Šarūnas Banevičius ir kiti garsūs aktoriai.

Pirmosiose trijose epo dalyse „Laisvės kaina. Savanoriai“, „Laisvės kaina. Partizanai“ ir „Laisvės kaina. Disidentai“ filmo kūrėjai atskleidė, kaip kūrėsi nepriklausoma Lietuva: kodėl mokytojai, valstiečiai, net menininkai paėmė ginklą į rankas ir gynė tai, kam pradžią davė Vasario 16-osios aktas. Kodėl partizanai, net aiškiai suprasdami, kad jų kova beviltiška, nesutiko padėti ginklo ir išduoti idealų. Kodėl totalios diktatūros ir visuotinio sekimo sąlygomis ginklus pakeitė pogrindinė spauda, o Laisvės žodžio nešėjai tapo kunigai ir „Amerikos balsas“.

„Ketvirtoji epo dalis „Sąjūdis” prasideda 1988-aisiais. Visi jaučia, kad kažkas artėja, tačiau dar bijo įvardinti, kas. Rodos, kad tai, apie ką buvo galima tik pasvajoti, jau po truputį tampa apčiuopiama. Žodis „laisvė“ gali virsti kūnu. Tuo nepatenkinta Maskva imasi drastiškų priemonių tam, kad užgniaužtų galvą keliančių intelektualų veiklą, iš kurios gimė Lietuvą į priekį vedęs Sąjūdis. Nujausdama apie galimą geležiniu, kruvinu kumščiu valdytos valstybės žlugimą, Maskva Lietuvon siunčia savo agentą, turintį pranešti saugumo struktūroms apie vis drąsesnių lietuvių veiklą“, – filmo siužetą pristato jo režisierius ir aktorius Saulius Balandis.

Negailestingi KGB metodai turi pakirsti lietuvių ryžtą, tačiau net ir kovoje žmonių veiksmus į priekį veda ne tik įsakymas ar pareiga, bet ir pasišventimas, tikėjimas ir meilė. Valdžios priverstas šnipinėti jaunuolis, Maskvoje palikta jo šeima, Vilniuje besirenkantys maištingi inteligentai – šiems herojams lemta dalyvauti įvykiuose, kurie galiausiai atvedė į Lietuvos laisvę: įsteigti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, „Bananų baliuje“ ir kituose mitinguose burti tautą.

Šių įvykių įkvėptame seriale jo herojai ne tik sprendžia Lietuvos ateitį, bet ir siekia šiame istoriniame verpete rasti laimę, ramybę ir meilę. „Laisvės kaina. Sąjūdis“ – nuo birželio 9 d. sekmadieniais 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir LRT.LT.

Vienas geriausiai šiuos skirtumus išryškinančių lakmuso popierėlių – spauda. Autoritarinių ar totalitarinių režimų valstybėse žiniasklaidos priemonės yra griežtai kontroliuojamos valdančiųjų ir tiesiogiai prisideda prie sterilios, politikos su politika nepainiojančios aplinkos kūrimo.

Režimui valdant, net šuo nedrįsta tyliai pagadinti oro. Tuo siekiama dviejų dalykų – valdančiųjų galios įtvirtinimo ir stabilumo, taip pat darnumo bei užtikrinto iliuzijos kūrimo (šitų dalykų labiausiai trokšta režimo šalininkai bei dalis neutralių gyventojų).

Demokratinėse valstybėse viskas kiek kitaip. Teoriškai ir praktiškai žurnalistai bei kiti visuomenės informuotojai atlieka arbitro funkcijas. "Ėsdami ir kankindami" valdžios vyrus ir moteris (ypač jeigu jie to nusipelnė), žurnalistai užtikrina, kad politikai pernelyg neapsvaigtų nuo įgautos galios. Tai itin ryšku, pažvelgus į pastarųjų dienų įvykius JAV, kurių metu kultūrinis gyvenimas buvo maloniai sukrėstas pasirodžiusios naujos dokumentinės Roberto "Bobo" Upshurto Woodwardo (1943) knygos "Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose" ("Fear: Trump in the White House").

Be abejonės, kaip ir šių metų pradžioje pasirodęs Michaelo Wolffo (1953) veikalas "Ugnis ir iniršis: D.Trumpo Baltuosiuose rūmuose" ("Fire and Fury: Inside the Trump White House"), B.Woodwardo naujasis "vaikas" piešia neigiamą dabartinio JAV prezidento portretą. Abu veikalai tapo šiuolaikinio Kaligulos, Komodo ir Nerono, sėdinčio prie Jungtinių Valstijų vairo, paveikslą.

T.y. pamišusio, ekscentriško ir žiauraus politiko, kurį supa protingi sveiki ir apsimestinai nuolankūs patarėjai, lyg psichiatrijos ligoninės sanitarai besistengiantys užbėgti savo auklėtiniui už akių ir jį nuraminti, kol anas neprivirė košės. Abiejose knygose pateikiami tikri ar tariami, skandalingi Donaldo Trumpo (1946) pasisakymai ir elgesys, dar skandalingesnis visų Baltųjų rūmų darbuotojų (nepriklausomai nuo rango) požiūris į viršininką bei įvairūs keisti jų veiksmai (pvz., svarbių dokumentų slėpimas), siekiant apsaugoti pasaulį nuo impulsyvių D.Trumpo sprendimų.

Visi abiejose knygose kalbinti asmenys aprašytus poelgius ir pasisakymus viešai neigia, tačiau abu žurnalistai tvirtina turintys įrodymų savo darbuose aprašomiems procesams pagrįsti. B.Woodwardas teigia, jog vienas toks svarbias pareigas Baltuosiuose rūmuose užimantis neigiantysis po knygos pasirodymo jam paskambino ir pasakė: "Visi žino, kad tai, ką jūs parašėte – tiesa, viskas tūkstančiu procentų teisinga."

Beje, ir pats knygos autorius B.Woodwardas yra tikra JAV žiniasklaidos legenda. Vos pradėjęs darbą laikraštyje "The Washington Post", jis gavo likimo dovaną tiesiai į rankas – 1972 m. birželio 17 d. naktį policija sulaikė įtariamuosius, įsibrovusius į JAV Demokratų partijos būstinę Watergate‘o viešbutyje. Įtariamieji, kaip teigiama, ruošėsi įmontuoti pasiklausymo įrangą. Būtent "The Washington Post" vieni pirmųjų pranešė šią žinią, tokiu būdu apkartindami Richardo Nixono (1913–1994) prezidentavimą.

B.Woodwardo ir Carlo Bernsteino (1944) parašytas straipsnių ciklas virto viena garsiausių tiriamosios žurnalistikos triumfo istorijų. Svarbiausias jų šaltinis, lėmęs tyrimo sėkmę, buvo Williamas Markas Feltas Vyresnysis (1913–2008), tuo metu antras aukščiausias pareigas FTB ėjęs asmuo, pramintas dviprasmišku, nešvankias aliuzijas keliančiu slapyvardžiu Gili Gerklė (Deep Throat).

Jau 1972-ųjų birželio 20 d. Gilios Gerklės dėka į "The Washington Post" pateko informacija, jog vieno sulaikytųjų adresų knygelėje buvo įrašyta buvusio CŽV pareigūno, R.Nixono aplinkos žmogaus, Everette‘o Howardo Hunto Jaunesniojo (1918–2007) pavardė bei jo vardu pasirašytų čekių.

W.M.Feltas pats informuodavo B.Woodwardą, kada norėsiąs susitikti ir nurodydavo laiką, o svarbi informacija būdavo perduodama požeminiame garaže, kuris priskiriamas vienam Vašingtono miesto tiltų. Vėliau W.M.Feltas perdavė žinią žurnalistams, jog FTB labai norėtų sužinoti jų informatoriaus tapatybę, mat laikraščio tyrimas "užkabino" žymiai didesnį nusikaltimą, nei manyta iš pradžių.

Kaip jau galima spėti, šis tyrimas lėmė daugelio R.Nixono aplinkos žmonių atleidimą iš darbo Baltuosiuose rūmuose bei apkaltas, o patį prezidentą privertė atsistatydinti. Vėliau žurnalistai savo tyrimą sudėjo į knygą "Visi prezidento žmonės" ("All the Prezident‘s Men", 1974). Šis pavadinimas yra aliuzija į rašytojo Roberto Penn Warreno (1905–1989) romaną "Visi karaliaus žmonės" ("All the King‘s Men", 1946), analizuojantį korupcijos ir politikos temas. B.Woodwardo ir C.Bernsteino knyga 1976 m. tapo keturis "Oskarus" laimėjusiu filmu (rež. Alanas J.Pakula).

Ką tik iltis išleidusius žurnalistikos vilkus vaidino tikros to meto ekrano žvaigždės – Dustinas Hoffmanas (1937) ir Robertas Redfordas (1936). Pernai pasirodė filmas, skirtas ir jų informatoriui, tiesa, nepateisinęs lūkesčių (Gilią Gerklę vaidino Liamas Neesonas (1952). Iš viso B.Woodwardui priskiriama 19 knygų (daugiausia – politikos temomis), iš kurių didžioji dalis tapo bestseleriais, bet sulaukė kritikos.

Viena labiausiai kritikuotųjų – "Šydas: Slaptieji CŽV karai" ("Veil: The Secret Wars of the CIA", 1987), pasakojanti apie Ronaldo Reagano (1911–2004) prezidentavimo metu CŽV direktoriaus pareigas ėjusį Williamą J.Casey (1913–1987). Knygoje teigiama, kad prezidentas suteikė W.J.Casey visišką veiksmų laisvę, o tai lėmė jo virsmą vienu galingiausių CŽV direktorių.

Knyga daugiausia buvo kritikuota dėl interviu su pagrindiniu herojumi. B.Woodwardas teigia ėmęs 4 minučių interviu iš mirties patale gulinčio respondento, kuris esą tesugebėjo ištarti vos 19 žodžių. Nors jo našlė tvirtino, kad šio interviu apskritai nebuvo, bet pats R.Reaganas pripažino, jog kai kurie epizodai knygoje – tiesa. Tačiau patį darbą JAV prezidentas pavadino šlykščiu niekalu apie žmogų, kuris aprašomuoju metu nesugebėjo pratarti nė žodžio.

Paklaustas, ar R.T.Erdoganas kuria diktatūrą, ministras atsakė: „Kas nors gali šitaip suprasti tą Konstitucijos pataisą“.

„Jeigu kas nors seka pastarųjų metų įvykius, jis gali rasti priežasčių ar įžvalgų (apie tai), (...) tačiau taip, esama ženklų, kurie kelia susirūpinimą“, - sakė ministras per tiesioginį interviu vokiečių savaitraščiui „Spiegel“.

Sekmadienį turkai balsuos, ar šalyje panaikinti ministro pirmininko pareigybę ir suteikti galią prezidentui paskirti ministrus. Analitikai sako, kad balsai referendume pasiskirstys labai panašiai, nepaisant „Taip“ kampanijos dominavimo žiniasklaidoje.

Pastaruoju metu Ankaros santykiai su kai kuriomis Europos Sąjungos šalimis ypač suprastėjo, kai tų valstybių pareigūnai neleido į jas atvykti Turkijos politikams, siekusiems agituoti referendumo kampanijoje.

Turkijos pareigūnai pareiškė, kad toks elgesys primena nacių Vokietiją, ir perspėjo Europoje matantys gilėjantį rasizmą ir islamofobiją.

Šie pasisakymai sulaukė pasmerkimo Vokietijoje.

Paskutiniuoju metu šį klausimą paaštrino dar ir tai, kad H. Chavezo įpėdiniui Nicolui Maduro palankus Venesuelos Aukščiausiasis Teismas vienos savaitės tarpsniu blaškėsi, pirma priimdamas nutarimą atimti šalies parlamentui, vadinamajai Nacionalinei Asamblėjai, kur daugumą turi opozicija, teisę leisti įstatymus, paskui tą nutarimą atšaukdamas.

Todėl Ciuricho dienraštis „Tages-Anzeiger“ ir rašė, jog „tai, kad Nacionalinei Asamblėjai dabar oficialiai leidžiama egzistuoti toliau, dar nereiškia, jog Venesueloje tvarkingai veikia įstatymus leidžiančioji valdžia.

Juk laisvi rinkimai nacionaliniu ir regioniniu lygiu vilkinami, opozicijos politikai ir kritiški žurnalistai persekiojami arba areštuojami, tuo pačiu pasaulyje daugiausia naftos išteklių turinčioje šalyje trūksta benzino.“

„Socialistinė pagal formą demokratija šiandien patenkina visas sąlygas tapti diktatūra“, – brėžia išvadą Šveicarijos laikraštis.

Dar kategoriškiau pasisakė Ispanijos sostinės dienraštis „Mundo“. Anot jo, „čavizmas parodė savo tikrąjį veidą. Dabar žūtbūt reikia sustiprinti Venesuelos režimui taikomą tarptautinį spaudimą. Taip, valstybės perversmo išvengta, tačiau tai jokiu būdu nereiškia grįžimo prie politinės normalybės“.

„Faktas tas, kad Venesueloje nebėra teisinės valstybės. Prezidentas N. Maduro per praėjusius kelis mėnesius prisiskyrė sau ypatingus įgaliojimus“, – teigė Madrido dešiniųjų laikraštis.

Pasak Diuseldorfo dienraščio „Rheinische Post“, „N. Maduro bandymas susilpninti opozicijos valdomą šalies parlamentą kol kas gal ir subliuško, tačiau prezidentas ir toliau joja keliu į kariųjų diktatūrą.

Tai jam vienintelis būdas išsilaikyti valdžioje, nes, matydamas apgailėtinas piliečių gyvenimo sąlygas, jis turėtų prisibijoti bet kokių laisvų rinkimų“.

„Lieka atviras klausimas, ar galų gale Venesuelos neįsuks kruvinos prievartos ir atviro smurto smagratis. Juk pavojus didelis, kad venesueliečių nebebus galima daug ilgiau raminti vien geresnės ateities pažadais“, – rašė Vakarų Vokietijos regioninis laikraštis.

Anot nacionalinio dienraščio „Welt“, „H. Chavezo įpėdinis N. Maduro šiaip ar taip valdo tik įsakais. Politiniam čavistinės politikos tamtamui priklauso būgnijimas, kad dėl visų blogų dalykų kalti Šiaurės Ameriką valdantieji svetimšaliai“.

„Bėda ta, – tęsia Vokietijos laikraštis, – kad jau daugelį metų Jungtinėms Amerikos Valstijoms išvis nerūpi, kas Venesueloje dedasi. Todėl tai, ką čavistai pridarė, įsirašo tiktai į jų pačių sąskaitą.

O kitas Vokietijos nacionalinis dienraštis, „Frankfurter Allgemeine“, pažymėjo, kad „konkrečios programos vis labiau bejėgis Venesuelos prezidentas nebeturi. Visi jo veiksmai nukreipti į vieną tikslą – išlaikyti savo valdžią“.

„Užtat ir nereiktų dėti daug vilčių į tai, kad N. Maduro nepabandys dar kartą atimti iš parlamento įstatymų leidybos teises. Žinoma, tai galėtų privesti prie kažko panašaus į pilietinį karą. Tačiau toks dalykas niekada nesulaikė desperatiškų galiūnų nuo visko statymo ant vienos kortos“, – darė liūdną išvadą Frankfurto dešiniųjų liberalų dienraštis.

Panašiai argumentavo ir amerikiečių nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai. Jie rašė, kad „Venesuelos prezidentas ketina formuoti savo paties valdomas savisaugos pajėgas.

Kodėl? Ogi todėl, kad atsidūrusi prieš didžiausią ūkio krizę Venesuelos istorijoje, vyriausybė Karakase įgyvendins planus savo politiniam išlikimui garantuoti.

O tai reiškia ne tik apriboti opozicijos dalyvavimą bet kokiuose būsimuose rinkimuose, bet ir sukurti naujas prezidento kontroliuojamas karines pajėgas iš vyriausybės samdomų ir jai besidarbuojančių civilių. Tos pajėgos bus vėliau formaliai integruotos į valstybės kariuomenę.

Taigi, jau dvejus metus besitęsiant giliai ekonominei krizei be jokių pasitaisymo ženklų, Venesuelos valdžia ruošiasi išsigelbėti – ir išgelbėti ją grindžiančią ideologiją – visais galimais būdais“.

„O „XXI amžiaus socializmas“, kaip Venesuelos politinę filosofiją  pavadino buvęs prezidentas H. Chavezas, gali išlikti tik tuo atveju, jeigu išsilaikys ir ją palaikantys politikai. Tačiau šalį valdančios Venesuelos Vieningosios socialistų partijos reitingai smunka kartu su ekonomika, ir dabar pagal apklausas tik trečdalis Venesuelos rinkėjų palaikytų dabartinę vyriausybės politiką. Taigi – ateitis neaiški“, – duoda suprasti „Stratfor“ analitikai.

Kur iškeliavo vienas paskutiniųjų Šaltojo karo rudimentų? Į rojaus ar į pragaro muziejų? Socializmo šalininkai, net vadindami religiją opiumu liaudžiai, giliai širdyje tiki, kad Fideliui Dievas atleis jo nuodėmes ir įvertins tariamus pasiekimus.

Tuo pat metu priešininkai spėlioja, kaip atrodo ta nelabojo tvirtovė, į kurią pateko Kubos diktatoriaus siela? Ar tai kažkas panašaus į klasikinį pragarą su sieros kubilais? O gal tai sovietinis gulagas, suprojektuotas tam, kad komunizmo dievaitis pats išmėgintų savo ideologijos skonį liaudies priešo pozicijoje?

Kaip ten bebūtų, mes to nesužinosime. Užtat galime įvertinti šio asmens vaidmenį istorijoje ir paspėlioti, kas laukia Kubos žmonių.

Galima daryti prielaidą, jog su F.Castro mirtimi yra užverčiamas paskutinis senojo Šaltojo karo skyriaus puslapis. Kas laukia Kubos? Galima tik tikėtis, jog dabar valdžioje esant Fidelio broliui Rauliui Modesto Castro Ruzui ši maža sala veikiausiai vis labiau megs ryšius su laisvosios rinkos šalimis ir žengs netvirtus, bet būtinus žingsnius demokratijos link.

Kodėl taip turėtų atsitikti? Na, visų pirma, R.Castro taip pat nebe to amžiaus, kad tęstų klasių kovą ir priešintųsi tariamai JAV hegemonijai. Antra, Kuba po SSRS žlugimo prarado ne tik pagrindinę politinę sąjungininkę ir ekonominę donorę, bet ir savo strategiškai reikšmingą vaidmenį geopolitinėje šachmatų lentoje. Nors pastaraisiais metais vykstančią konfrontaciją tarp Vakarų ir Rusijos taip pat galima įvardyti nauju Šaltuoju karu, tačiau dabar Kuba nebevaidina tokio vaidmens, kaip seniau.

Anksčiau Kuba buvo itin svarbi strateginė geografinė vieta, iš kurios ne tik buvo galima grasinti Jungtinėms Valstijoms branduoliniais užtaisais, bet ir eksportuoti marksizmo ideologiją į kitas Lotynų Amerikos šalis.

Dabar viskas vyksta kitaip, gerokai subtiliau ir nuožmiau. Dabar Rusija ne tik gali konfrontuoti su Vakarais Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, vykdyti totalų smegenų plovimą naudodamasi internetu, bet ir infiltruoti sau palankius žmones į tiesioginių priešų – Vakarų šalių valdžią bei finansuoti ir kitaip remti tiek kairiąsias, tiek dešiniąsias populistines partijas.

Kuba dabar Rusijai yra buvusi nebuvusi. Ir savo regionui tai viso labo tik randas, tačiau jokiu būdu ne mirtiną pavojų kelianti piktžaizdė. Kad laikui bėgant iš komunistinės diktatūros Kuba galėtų tapti normalesne šalimi, byloja ne tik pasikeitusios aplinkybės, bet ir konkretūs darbai.

Visų pirma, dar šių metų pavasarį Barackas Obama tapo pirmuoju JAV prezidentu, po 88 metų pertraukos atvykusiu į Kubą. Tai itin svarbus diplomatinis gestas, reiškiantis gerokai daugiau, nei vien teorinį B.Obamos norą atidirbti už jam avansu suteiktą Nobelio taikos premiją. Politikoje ir diplomatijoje tokie žingsniai šiaip sau nežengiami.

Šalia B.Obamos apsilankymo galima prirašyti ir Romos popiežiaus Pranciškaus vizitą. Visų antra, Kuboje nemokamą istorinį koncertą surengė roko muzikos "blogiukai", įkūnijantys viską, ko gali nekęsti kairieji ir dešinieji tironai, – "The Rolling Stones".

Na, ir trečia, R.Castro dar 2013 m. pradėjo svarbią reformą, leidžiančią kubiečiams išvykti iš šalies, o išvykusiems grįžti. Be to, jis pats pastaruoju metu važinėjo po užsienį ir iš diplomatinių susitikimų grįždavo nutaisęs patenkintą veido išraišką. O kur dar paties F.Castro pomėgis vis dažniau viešumoje rodytis vilkint išeiginius "Adidas" treningus vietoj uniformos?

Ir nors visi šie žingsniai demonstruoja teorinę Kubos galimybę išsipančioti iš socializmo spąstų, kas jau kas, o posovietinės erdvės žmonės puikiai žino, jog šie pirmi darbai, kad ir kokie svarbūs bebūtų, yra palyginti niekis su tais milžiniškais kalnais, kuriuos teks nuversti kubiečiams, norintiems, kad jų vaikai gyventų demokratinėje, žmogaus teises ir galimybes gerbiančioje šalyje. Juolab kad pikčiausi diktatūros demonai slepiasi ne F.Castro kūne ir net ne jo slaptosios policijos gretose, o pačiuose penkiasdešimt metų tironijoje pragyvenusių žmonių protuose, kurie net fiziškai išsilaisvinę jaučia pasąmoninį potraukį būti valdomiems vieno "gero" dėdės arba tokių dėdžių gaujos.

Grįžkime prie velionio. Kokie svarbiausi F.Castro gyvenimo epizodai Šaltajame kare? Pirma, pati 1959 m. Kubos revoliucija ir ilgamečio diktatoriaus Fulgencio Batistos Zaldivaro (1901–1973) nuvertimas.

Tai buvo itin reikšminga ir SSRS pergalė, kadangi dar niekad komunizmas nebuvo priartėjęs prie JAV teritorijos taip arti ir dar niekada sovietai neturėjo tokios patogios galimybės grasinti Amerikai tiesiogiai.

Antra, Fidelio dėka sužlugdytas CŽV perversmas, rengiant išsilaipinimą Kiaulių įlankoje.

Trečia, vadinamoji Karibų krizė XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kurios metu F.Castro leido SSRS dislokuoti branduolinį užtaisą galinčias nešti sistemas Kubos teritorijoje.

Tokiu būdu JAV ir SSRS buvo pirmą kartą priartėjusios prie branduolinio karo ribos.

Pasak gandų, po šio incidento JAV prezidentas J.F.Kennedis siaurame rate prasitarė, kad per šias dienas atidirbo už visos kadencijos algą.

O ketvirta, 1980 m. gegužę F.Castro leido daliai kubiečių vykti į JAV pas savo giminaičius, pareikšdamas, kad jei šie nenori prisitaikyti prie Kubos revoliucijos dvasios, tai šaliai jų nereikia. Per kelias dienas Floridos krantus pasiekė daugiau nei 125 tūkst. pabėgėlių, tarp kurių buvo net penktadalis teistų asmenų – daugiausia kriminaliniai elementai. Šis sprendimas – nuleisti Kubos socialines išmatas į JAV teritoriją sutapo su kokaino išpopuliarėjimu Amerikoje, o jo pasekmė – ilgainiui prasidėjęs nusikaltėlių karas Majamyje tarp kokaino rinką kontroliuojančių kolumbiečių ir iš jų šį verslą perimti norinčių išeivių iš Kubos.

Tokiu būdu Majamis Floridoje iš pensininkų pamėgto kurorto tapo tikra skerdykla, o tai paskatino Olivierį Stone‘ą ir Brianą De Palmą sukurti filmą "Žmogus su randu" ("Scarface", 1983) su Alu Pacino pagrindiniame vaidmenyje. Tai buvo genialus Fidelio strateginis žingsnis, siekiant griauti imperialistines JAV iš vidaus.

Praėjusią savaitę Naujajame Džersyje dalyvaudamas savo sutuoktinės Hillary (Hilari) rinkimų kampanijoje ir sakydamas paramos kalbą B.Clintonas pareiškė, kad, nors šios dvi Rytų Europos šalys be JAV pastangų „nebūtų laisvos“, jos nusprendė, jog „demokratija (kelia) per daug problemų“.

„Jos nori Putino stiliaus vadovavimo; tik duokit man autoritarinę diktatūrą ir neįleiskit užsieniečių. Kažkur girdėta?“ – sakė jis, tuo tikriausiai užsipuldamas ir JAV respublikonų tikėtiną kandidatą į prezidentus Donaldą Trumpą (Donaldą Trampą).

„Billas Clintonas žino, kad vengrai dėl Vengrijos ateities nusprendė demokratiškuose parlamento rinkimuose“, – antradienį vietos žiniasklaidai sakė Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto (Pėteris Sijartas).

Jo pareiškime sakoma, kad „niekas, net Billas Clintonas, negali sau leisti taip įžeidinėti Vengrijos žmonių“, net jeigu toks jų pasirinkimas jam nepatinka.

Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ir anksčiau yra sulaukęs kritikos dėl savo autoritarinių polinkių.

Lenkijos premjerė Beata Szydlo (Beata Šydlo) taip pat sakė, kad B.Clintonas turėtų atsiprašyti už tuos komentarus.

Ji pavadino B.Clintono žodžius „nepagrįstais ir paprasčiausiai neteisingais“. B.Clintonas „išpūtė ir turėtų atsiprašyti“, trečiadienį sakė ji Lenkijos valstybiniam radijui.

Lenkijos dešiniojo sparno lyderis Jaroslawas Kaczynskis (Jaroslavas Kačynskis) irgi piktinosi palyginimu su V.Putinu ir rekomendavo B.Clintonui „siekti medicininės priežiūros“.

„Bet kas, teigiantis, kad Lenkijoje šiandien nėra demokratijos, turi siekti medicininės priežiūros“, – antradienį vakare Varšuvoje žurnalistams sakė J.Kaczynskis.

Nors valdančiosios populistinės partijos „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) lyderis ir neturi jokio posto vyriausybėje daugelio jis yra laikomas tikrąja jėga vyriausybėje, kuri į valdžią per spalio rinkimus atėjo su antiimigracine ir populistine programa.

Vietos ir užsienio kritikai dešiniųjų vyriausybes Lenkijoje ir Vengrijoje kaltino demokratinių laisvių atšaukimu griežtinant žiniasklaidos kontrolę ir pakertant kitus demokratinės stabdžių ir atsvarų sistemos principus.

Budapeštas ir Varšuva taip pat atsisakė priimti pabėgėlius pagal ES kvotų sistemą, kuri buvo sukurta siekiant spręsti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Europos migrantų krizę.