Tikimasi, kad projektas leistų sujungti didžiausių šalies miestų kultūrinį, ekonominį ir žmogiškųjų išteklių potencialą, taip pat prisidėtų prie Rytų Lietuvos gyventojų civilinės saugos padidinimo Astravo atominės elektrinės incidento (avarijos) atveju, leistų priartinti valstybines institucijas arčiau Lietuvos geografinio centro.  Nutarimo projekto autorių nuomone, siūlomo projekto įgyvendinimas leistų geriau išnaudoti Karmėlavos oro uosto ir „Rail Baltica“ geležinkelio trasos galimybes.

Naujienų agentūros ELTA žurnalistės Jadvygos Bieliavskos kalbinti Seimo nariai – vilniečiai ir kauniečiai – pripažįsta, kad idėja yra gera, bet jos realizavimas gali būti sudėtingas ir tam reikės Vyriausybės paramos. Kai kurie tautos atstovai siūlo pasitvirtinti Dvimiesčio strateginį planą, surengti referendumą šiuo klausimu ir jei tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojai pritartų šiam projektui – pradėti jį įgyvendinti. Kai kurių parlamentarų nuomone, Vilniaus ir Kauno dvimiestis  turėtų du merus, galbūt būtų valdomas konfederacijos principu.

Nepaisant skirtingų nuomonių ir vizijų, kaip vieną pagrindinių privalumų Seimo nariai įvardija galimybę abiejų miestų gyventojams turėti daug geresnį susisiekimą.

– Ar realu būtų įgyvendinti Vilniaus-Kauno dvimiesčio  projektą ir kada?

Andrius Kupčinskas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, buvęs Kauno meras:

Manyčiau, kad iniciatyva yra prasminga, šios idėjos autorius prof. Jurgis Vanagas ne veltui ją pasiūlė prieš 20 metų. Vėliau buvo pasiūlyta ir visa koncepcija, tačiau valingų politinių sprendimų nebuvo. Be rimtų valstybės strateginių investicijų netgi ir didžiosios savivaldybės vienos nepajėgios įgyvendinti tokio projekto. Kita vertus, valingų sprendimų galbūt nebuvo ir todėl, kad šią iniciatyvą imta  savintis politiniais motyvais, ji buvo per daug politizuota. Prisimenu, buvo bendrų abiejų Miestų tarybų susitikimų Elektrėnuose, Kaune ir Vilniuje, perspektyva atrodė tikrai graži, bet, matyt, nepavaldi politinėms kadencijoms.

Mindaugas Puidokas, Mišrios Seimo narių grupės narys, į Seimą išrinktas Kaune vienmandatėje Aleksoto-Vilijampolės rinkimų apygardoje:

Ši vizija jau svarstoma 20 metų, ir akivaizdu, kad per tą laiką abu miestai augo ir stiprėjo. Juk dar neseniai Grigiškės buvo ne Vilnius.  Projekto įgyvendinimo galimybes ir trukmę turi vertinti Vyriausybė, bet akivaizdu, kad atskiri projekto elementai jau dabar juda įgyvendinimo link. Premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybė siekia perkelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną. Buvo ketinimų perkelti ir Aplinkos ministeriją. Tikrai greitu metu turės atsirasti greitasis traukinys tarp sostinės ir Kauno. Privalės būti rimtai gerinama ir automagistralė Kaunas-Vilnius. Keliauti automobiliu būtų greičiau ir paprasčiau. Dėl to kompleksinis, sistemingas požiūris tikrai būtų naudingas siekiant paspartinti šiuos procesus. Tas padėtų ne tik lietuviškam verslui, bet ir pritraukti daugiau užsienio investuotojų, kurie vertintų pagerėjusias logistikos galimybes bei išaugusį darbuotojų pasirinkimą. 

Lauras Stacevičius, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, į Seimą išrinktas Kaune vienmandatėje Dainavos rinkimų apygardoje:

Manau, kad projektas yra realus, tačiau gyvename demokratiškoje valstybėje, tad gyventojų nuomonė yra prioritetas. Todėl visų pirma siūlyčiau rengti referendumą šiuo klausimu ir jei būtų nuspręsta, jog tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojai pritaria šiam projektui, pradėti jį įgyvendinti. Projekto įgyvendinimo trukmė, mano nuomone, priklausytų nuo jo apimties ir gairių (atitinkamai – jei būtų nuspręsta, kad dvimiestis turėtų vieną savivaldą, projekto įgyvendinimo trukmė pailgėtų).

Manau, kad projektas yra realus, tačiau gyvename demokratiškoje valstybėje, tad gyventojų nuomonė yra prioritetas.

Rasa Budbergytė, Seimo socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja, vilnietė:

Vilniaus–Kauno dvimiesčio idėja buvo svarstoma dar 2003 metais, buvo net kai kas padaryta (greitesnis traukinys) suartinant du miestus. Seime naujai registruotas nutarimo projektas, kaip ir šios idėjos parlamentinės paramos grupė, man yra ne kas kita kaip dirbtinė tik pačios idėjos reanimacija. Idėja puiki, bet jos realizavimas gana sudėtingas.

Andrius Mazuronis, Mišrios Seimo narių grupės seniūnas, vilnietis:

Manau, šį projektą įgyvendinti taip, kaip ji supranta nutarimo projekto teikėjai, yra nerealu dėl labai paprastos priežasties: tokio projekto įgyvendinimas reikalautų vienos iš savivaldybių (tikėtina, mažesniosios – Kauno) atsisakyti dalies savo teisių ir funkcijų bei jas perleisti Vilniui. Tai labai mažai tikėtina  ir realu nebent popieriuje. Du miestai gali ir turi bendradarbiauti, pavyzdžiui, diegiant vieningo bilieto sistemą, pritraukiant daugiau turistų ir kitose srityse, tačiau kas dėl darbo vietų, sumokėtą GPM nuo darbo vietos į savivaldos biudžetą bei kitus ekonominius rodiklius, miestai visada bus konkurentai,  o ne bendradarbiai.

Aušrinė Armonaitė, Mišrios Seimo narių grupės seniūno pirmoji pavaduotoja, vilnietė:

Visų pirma, man atrodo, kad  svarbu ne nutarimai prieš Seimo rinkimus, o tai kaip šalies miestams bendradarbiauti įgyvendinant strateginius Lietuvos projektus – ar tai būtų susisiekimo  projektai, tarkime, geležinkelis, oro uostai,  ar tai būtų investicijų pritraukimas. Manyčiau, norint išlikti konkurencingiems,  kad turėtume pranašumą prieš Lenkiją, prieš Baltijos valstybes ar net ir Skandinavijos valstybes,  tas bendradarbiavimas tarp Vilniaus ir Kauno yra būtinybė.  Dar daugiau pasakyčiau: mums reikia  galvoti, kaip įtraukti Klaipėdą į tą bendradarbiavimą. Tačiau  tikrai ne Seimo nutarimais, o realiais veiksmais  tiek Vyriausybės, tiek savivaldybių tai galima padaryti. Tą reikėtų daryti jau dabar, turint omenyje ES investicijas naujojoje perspektyvoje. Beje, Vilnius daug prarado šitos Vyriausybės ir  kai kurių Seimo narių dėka. Svarbu yra ne skaidyti Lietuvą į dvi Lietuvas, o tolygiai tas investicijas paskirstyti, ir man atrodo, kad  iš Vilniaus ir Kauno partnerystės  galėtų gimti visai valstybei gerų dalykų.

– Kokie būtų privalumai tokio dvimiesčio – dviejų miestų urbanistinio junginio?

A.  Kupčinskas:

Privalumai pirmiausia turbūt išryškėtų susisiekimo, transporto infrastruktūros pritaikymo ir kultūrinio bendradarbiavimo srityse. Tačiau daugiausia investicijų būtent ir reikalauja susisiekimo infrastruktūros tobulinimas, dėl kurios abiejų savivaldybių ir regionų žmonės galėtų patogiau ir sparčiau judėti tarp abiejų regionų. Nesu tikras,  ar dabartinė Vyriausybė būtų pasirengusi skirti strategines investicijas, kad didieji regionai artėtų vienas prie kito bei sukurtų dar didesnę bendrojo vidaus produkto dalį Lietuvoje. Vien Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) perkėlimas į Kauną tai simbolizuoja. O kad didesnis dėmesys regionams Lietuvoje apskritai būtinas, tai faktas, nes regioninė politika pradėjo nykti sulig apskričių panaikinimu Lietuvoje.

M. Puidokas:

Dvimiesčio projekto vystymas yra tikrai naudingas visuomenei ir visai Lietuvai, nes Kauno ir Vilniaus aktyvesnis bendradarbiavimas sustiprintų šalies ekonomiką ir leistų abiejų miestų gyventojams turėti daug geresnį susisiekimą. Patogus susisiekimas tarp miestų yra visa ko ašis. Tada aplinkinių miestelių, esančių kelyje nuo Kauno iki Vilniaus, gyventojai taip pat turėtų geresnes įsidarbinimo galimybes, nes galėtų greičiau ir lengviau pasiekti didmiestyje esančias darbo vietas. Kitas privalumas – jie galėtų toliau gyventi ramesnėje aplinkoje, neišsikeldami į sostinę ar Kauną. 

L. Stacevičius:

Šie privalumai vėlgi priklauso nuo projekto apimties. Galimai sumažėtų biurokratinis aparatas, pagerėtų susisiekimas tarp miestų.

R. Budbergytė:

Vilnius ir Kaunas gyventojų skaičiumi yra nedideli miestai, todėl nėra pakankamai patrauklūs užsienio investicijoms, taigi dvipolis kartu su bendrais infrastruktūros projektais (pvz., tarptautinio lygio oro uostas, modernus ir greitas susisiekimas geležinkeliu, miestus jungianti pralaidi automagistralė), sujungtais viešaisiais pirkimais ir pan., gerintų paslaugų prieinamumą ir mažintų kainas abiejų miestų gyventojams. Realizavus tokią idėją, būtų veiksmingiau ir racionaliau investuojamos ES lėšos kuriant gerai apmokamas darbo vietas, įgyvendinant žaliąją politiką. Transporto infrastruktūros tarp miestų išvystymas skatintų kultūrinius, edukacinius mainus.

A. Mazuronis:

Apie privalumus nelabai ką galėčiau pasakyti, nebent kad su tais pačiais bilietais galėsi važinėti abiejuose miestuose. Čia gal geriau atsakytų projekto teikėjai. Tačiau man atrodo,  kad Lietuvai reikia miestų,  kurie tarpusavyje sveikai konkuruotų kurdami naujas darbo vietas, pritraukdami investicijas ir skatindami žmones likti mieste, o ne bandytų dirbtinai susijungti. Atstumas tarp šių miestų yra per daug didelis ir jose išvystyta infrastruktūra  yra per daug skirtinga, kad būtų galima juos lengvai imti ir bandyti sujungti siekiant sinergijos. 

A. Armonaitė:

Tai konkurencingumas tarptautinėje erdvėje, konkurencingumas regione.  Vilnius jau atrodo tikrai sėkmingai, tačiau Kauno yra puiki geografinė padėtis dėl geležinkelio  susisiekimo, oro uosto. Pirmiausia  svarbu konkurencingumas, antras dalykas – visai Lietuvai stipresni miestai, stipresnė partnerystė reiškia, kad daugiau darbo vietų gali būti sukurta toje teritorijoje, daugiau žmonių gali rasti gerai apmokamą darbą. Pakartosiu, kad aš svarstyčiau dar drąsiau – galvoti apie Klaipėdos vaidmenį, kaip ją įkomponuoti į šį bendradarbiavimą.

– Jūsų nuomone, kas galėtų būti meras tokio dvimiesčio?

A.  Kupčinskas:

Juokaujant būtų galima sakyti, kad Vilniaus ir Kauno merai galėtų veikti ir keistis pareigomis kas mėnesį, nereiktų atskiro paskirto viršaičio projektui įgyvendinti. Bet tai jau būtų išbandymas ne tik jiems, bet ir piliečiams, kita vertus, galbūt ir naujos galimybės. O kalbant rimtai, Seime yra priimti Investicijų įstatymo pakeitimai dėl strateginių investicijų regionuose, kurios viršija 20 mln. eurų ir siekia 150 darbo vietų. Tad instrumentas yra, belieka susitarti savivaldybėms ir merams dėl abiem priimtinų nuostatų bei pasitvirtinti Dvimiesčio strateginį planą, kurio pagrindu ir būtų įgyvendinta Dvimiesčio idėja.

M. Puidokas:  

Ilgą laiką vykęs miestų aršus konkuravimas naudos neatnešė. Būtina partnerystė. Dėl to esu už miestų gražų bendradarbiavimą, bet tikrai esu įsitikinęs, kad Vilnius ir Kaunas privalo išsaugoti savo kultūrinę tapatybę. Abu miestai yra įdomūs savo istorija ir unikalūs. Manau, jie ir toliau turės du skirtingus merus, bet aktyvesnis bendradarbiavimas atneš daug naudos visai šaliai.  

L. Stacevičius:

Manau, kad demokratiškiausias sprendimas būtų, jog dvimiestis būtų valdomas konfederacijos principu.

R. Budbergytė:

Manau, kad Vilniaus ir Kauno merai šiame dvipolyje išliktų du, kaip ir dvi savivaldybės tarybos. Kita vertus, dvimiesčio bendradarbiavimas turėtų apimti ir Trakų, Kaišiadorių, Elektrėnų, Vievio savivaldybes. Tokio dvimiesčio valdymui reikėtų kitokio vienasmenio ar kolektyvinio valdymo modelio.

Be to, reikia nepamiršti to, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta, jog Lietuvos sostinė yra Vilnius. Aš su kolega Juliumi Sabatausku esu įregistravusi Sostinės įstatymo projektą, kuriuo siekiama padėti Vilniui, kaip sostinei, augti greičiau. Kol kas šis projektas sunkiai skinasi kelią.

A. Mazuronis:

Mero pareigybė – dar viena iš priežasčių, kodėl miestų sujungimas yra sunkiai tikėtinas. Toks sujungimas yra susijęs  su dalies savo funkcijų ir įgaliojimų atidavimu ar atsisakymu, o tai nebūtų priimtina niekam. Miestai gali ir turi bendradarbiauti kaip partneriai ten kur gali ir nori, tačiau ten,  kur tai yra sunkiai įmanoma, manau, reikėtų  palikti viską taip, kaip yra,  leidžiant kiekvienam savarankiškai įrodinėti savo privalumus.

A. Armonaitė:

Manau,  kad čia nereikia jokio mero rotavimo, nes visi miestai turi merus – Vilniaus meras yra Remigijus Šimašius,  Kauno meras – Visvaldas Matijošaitis, Klaipėdos – Vytautas Grubliauskas.

Manau, kad jie visi gali tartis, bet labai svarbu yra Vyriausybės palaikymas, ne tik vieno miesto, kaip dabar matome, kad dažnai premjeras Saulius Skvernelis myli Kauną, mažiau myli Vilnių. Čia reikia, kad visus mylėtų ir tą projektą palaikytų. Vyriausybės palaikymas tai yra čia būtina sąlyga. Jeigu jo nebus – tai tada  projektas tikrai bus žlugęs.

Nutarimo projektą dėl Vilniaus-Kauno dvimiesčio su bendra transporto sistema, ekonomikos kryptimis, kultūros mainais Seime registravo keturi liberalai: Jonas Liesys, Juozas Baublys, Jonas Varkalys ir Ričardas Juška. 

Jie siūlo Seimą įpareigoti Vyriausybę pradėti įgyvendinti projektą bei pripažinti jį ypatingos valstybinės svarbos.

Liberalų nuomone, Vilniaus-Kauno dvipolis sujungtų didžiausių Lietuvos miestų kultūrinį, ekonominį ir žmogiškųjų resursų potencialą į vieną visumą, pavyzdžiui, sukuriant greito susisiekimo sistemą tarp miestų. 

Be to, projektas būtų svarbus didinant rytų Lietuvos gyventojų saugumą, jei Astravo atominėje elektrinėje įvyktų incidentai. Projektas, anot iniciatorių, taip pat priartintų valstybės institucijas prie Lietuvos geografinio centro, geriau būtų išnaudojamos Kauno oro uosto ir „Rail Baltica“ geležinkelio galimybes.

Susitarimą dėl dvimiesčio projekto, vertinto daugiau nei 1,45 mlrd. eurų, dar 2002 metais pasirašė tuometiniai Vilniaus ir Kauno vadovai Artūras Zuokas ir Erikas Tamašauskas, bet 2013 metais jis sustabdytas dėl lėšų stygiaus.    

Vilniaus meras Remigijus Šimašius BNS yra sakęs, kad kalbos apie dvimiestį buvo „palaidotos praktinėmis problemomis ir neįvykdytais pažadais“: „Jeigu būtų integruotos vilniečio ir kauniečio kortelės,(...) galbūt tai būtų leidę ateityje ir traukiniu naudotis ta pačia kortele. Tai būtų tikri, rimti žingsniai link dvimiesčio, paskatintų jausmą, kad mes gyvename kartu bendroje erdvėje“. 

Dvimiesčio sukūrimas numatytas Lietuvos bendrajame plane.

Šiandien Vilniaus ir Kauno bendravimas primena nedrąsią paauglišką simpatiją – pasveikina vienas kitą gimtadienio proga, pakviečia į svečius. Bet santuoka nė nekvepia, nors tokie įžadai duoti dar 2002 m. Juos ketinama atnaujinti – Seimas lapkritį turėtų balsuoti už Lietuvos teritorijos bendrojo plano – svarbiausio valstybės erdvinio planavimo strateginio dokumento – koncepciją.

Projekte tokia partnerystė numatyta, o Seime ji gali sulaukti palaikymo, nes net 79 skirtingų frakcijų parlamentarai vasarą susibūrė į laikinąją dvimiesčio Vilnius–Kaunas paramos grupę. Tikimasi, kad tai padėtų sutelkti dviejų miestų potencialą inovacijomis ir verslumu konkuruojant su kaimyninių šalių didmiesčiais Ryga, Varšuva, Minsku. Tokie dvimiesčiai ar net trimiesčiai kaip kad Lenkijos Gdansko–Gdynės–Sopoto kitose šalyse davė impulsą proveržiui.

Pirmo dublio fiasko

Vienas dvimiesčio rėmėjų grupės narių – Kauno eksmeras Andrius Kupčinskas pats buvo šios idėjos pirmojo bandymo dalyvis. "Bet buvau saikingas dvimiesčio entuziastas, – prisipažįsta jis ir priduria: – Idėja turi racionalaus grūdo, miestai turėtų daugiau bendrauti, savo interesams Vyriausybėje ir europiniame kontekste atstovauti ne tik pavieniui. Bet gal ta dvimiesčio idėja buvo per daug politizuota, gal Vilniaus meras ją bandė prisiskirti tik sau kaip nuopelną."

Be to, jo žodžiais tariant, politikoje daug vandens nuteka Nemunu ar Nerimi, kol nuo deklaracijų pereinama prie konkrečių darbų. Bet laiko praėjo daug, o apčiuopiamų dvimiesčio rezultatų sunku rasti. Taip, anuomet "Rail Baltica" atrodė kaip nepasiekiamas horizontas, prisimena tuometis Kauno meras. Tačiau šis pagaliau kiek išjudėjęs amžiaus projektas – ne dvimiesčio nuopelnas. "Dabar Vilnius ir Kaunas bent jau pasveikina vienas kitą su gimtadieniu", – šypsosi A.Kupčinskas. Tačiau lūkesčiai buvo kur kas didesni.

Vienas dvimiesčio rėmėjų grupės narių – Kauno eksmeras A.Kupčinskas pats buvo šios idėjos pirmojo bandymo dalyvis.

Vilniaus ir Kauno dvimiestis oficialų pagrindą įgijo 2002 m. Seime patvirtinus Lietuvos teritorijos bendrąjį planą. Tuomečiai Vilniaus ir Kauno merai Artūras Zuokas ir Erikas Tamašauskas jau buvo pasirašę ketinimų protokolą sujungti abiejų miestų potencialus ir bendradarbiauti kuriant Europos lygio traukos centrą Lietuvoje. Gruodžio 6-ąją dvimiesčio pusiaukelėje – Elektrėnuose susirinkusios Vilniaus ir Kauno tarybos įsteigė dvimiesčio rėmėjų draugiją, o po metų ten pat pritarė galutiniam Vilniaus ir Kauno dvimiesčio strateginiam planui. Įkurta ir Dvimiesčio regioninė grupė, sudaryta iš Elektrėnų, Birštono, Širvintų, Kaišiadorių ir Trakų savivaldybių. Kaunas ir Vilnius drauge prisistatė ir tarptautiniu mastu 2004-ųjų pavasarį vienoje didžiausių Europos tarptautinių nekilnojamojo turto parodų Kanuose. 2005 m. atlikta dvimiesčio oro uostų plėtros galimybių, po dvejų metų – regiono urbanistinės plėtros galimybių studija. 2006 m. autoritetingoje FDI (Foreign Direct Investments) tarptautinėje miestų perspektyvų apžiūroje Vilniaus ir Kauno dvimiesčio projektas paskelbtas Europos ateities regionu ir apdovanotas specialiu sertifikatu.

Orą virpino ateities vizijos – užsienio investicijų antplūdis, supergreitas ekspresas, stabtelėjantis didmiesčių palydoviniuose miestuose, kuriuose taip pat galėtų įsikurti modernių technologijų klasterių darbuotojai su šeimomis, būtų vystomi socialinių paslaugų centrai, regiono svarbos tarptautinis oro uostas, čia plūstų pasaulinės konferencijos ir kultūros bei sporto renginiai ir t.t., ir pan.

Strateginiame plane vyravo projektai, kuriuos ir taip žadėjo įgyvendinti abu miestai ar Vyriausybė. Bandyta idėją gaivinti naujų merų bendradarbiavimo deklaracijų pasirašymais, tačiau 2013 m. gegužę paskelbta – projektas stabdomas. Kauno politikai pranešė, kad Dvimiesčio komisija išardoma, nes pinigų nėra, o ir apčiuopiamos pridėtinės vertės eksperimentas nesukūrė. Netgi atvirkščiai – Kaunas prarado investicijų mastą, o protų nutekėjimas į Vilnių dar suintensyvėjo. Vilniečių Dvimiesčio komisija piktinosi, kad su pasiūlymais vis prašėsi į Kauną, bet kauniečiai susitikimus paskutinę dieną atšaukdavę. Tačiau anksčiau kauniečiai skundėsi, kad prieš keletą metų tuomečio Vilniaus mero Juozo Imbraso neprikalbino susitikti ir aptarti dvimiesčio idėjų. Skyrybų klasika – kaltinti vienas kitą .

Svarbu partnerystė

Nors pirmasis dvimiesčio bandymas patyrė fiasko, dabar idėja vėl gaivinama. "Bendrojo plano koncepcijos projekte norime išlaikyti idėjos tęstinumą, nes tai svarbu siekiant Lietuvos konkurencingumo Europoje, o gal ir pasaulyje. Su šalių kaimynių didmiesčiais Ryga, Varšuva, Minsku tiek Vilniui, tiek Kaunui atskirai konkuruoti daug sunkiau, nei kartu turint beveik milijoną gyventojų, bendrą darbo rinką", – sako vienas iš Bendrojo plano projekto vadovų aplinkos viceministras Marius Narmontas. Jis patikslina, kad dažnai klaidingai įsivaizduojama, kad dvimiestis – tai dviejų miestų sujungimas užstatant teritoriją nuo Vilniaus iki Kauno. Bet tai – ne fizinis miestų suartėjimas, o funkciniai jų ryšiai – bendra darbo rinka, gera susisiekimo sistema, kuri ir padėtų tokią rinką turėti, bendradarbiavimas švietimo sistemoje, partnerystės kitose srityse – aplinkosaugoje, ekonomikoje ir kt. Toks bendradarbiavimas apimtų ne tik Kauno ir Vilniaus miestų, bet ir rajonų, taip pat ir Trakų, Vievio, Elektrėnų, Kaišiadorių savivaldybes.

M.Narmontas pasakoja, kad, be Kauno–Vilniaus, modeliuojamas dar ir Šiaulių–Panevėžio dvimiestis. Be to, siūloma vystyti dar keturiolikos centrų, apimančių po kelias savivaldybes, partnerystę, panaudojant turimą tiek socialinę, tiek inžinerinę infrastruktūrą.

"Konkurencijos principas, kuris buvo iki dabar plėtojant miestus ir regionus, išsėmė savo galimybes, o partnerystė duotų naują postūmį ekonominei ir socialinei plėtrai, padėtų išeiti iš stagnacinės būklės. Bendradarbiaujant dalijimosi, partnerystės principu galima sukurti daug naudos. Bet tai turi būti visuotinai suprasta nuo žemiausio lygio – bendruomenių iki aukščiausio – ministerijų, centrinės valdžios institucijų", – aiškina Bendrojo plano esamos būklės analizės vadovė Laimutė Janulienė, teritorijų planavimo srityje turinti per 30 metų patirtį.

Pasak jos, kai du ar daugiau miestų pozicionuoja save kaip partneriai, kaip vienetas, abu tampa geriau matomi, įdomesni investicijoms. Pavyzdžiui, Šiauliai ir Panevėžys: vienas turi universitetą, kitas turės šalia eisiančią "Rail Baltica". Partnerystė galima ne tik tarp pačių didžiausių miestų, bet ir tarp mažesnių, pavyzdžiui, tarp Alytaus ir Marijampolės, Panevėžio, Rokiškio ir Biržų.

Reikia gubernatoriaus

Miestų konkurencingumui labai svarbus populiacijos dydis ir susisiekimo intensyvumas, pabrėžia ir regioninės politikos ekspertas, Generolo Jono Žemaičio Karo akademijos prorektorius mokslui ir studijoms dr. Mantas Bileišis. Visose trijose Baltijos šalyse tėra 6 mln. gyventojų, trijose sostinėse ir Kaune iš viso gyvena apie pusė šios populiacijos. Tad, pasak eksperto, dvimiesčio principas puikus – mokslinėje literatūroje įrodyta didelių miestų kuriama masto ekonomija tiek inovacijų, tiek pramonės, tiek investicijų pritraukimo, tiek socialinių paslaugų ar pramogų prasme. Tačiau dvimiestis užkoduoja konkurenciją, nes visada bus ginčų, kuriame iš "dvynių" statyti fabriką ar plėtoti kokias investicijas, o iš valstybės pusės savivaldybės neturi jokių paskatų bendradarbiauti.

"Kad dvimiestis veiktų, taptų organišku, inovacijas kuriančiu, bendrą darbo rinką kuriančiu dariniu, to neįsivaizduoju be administracinės sąrangos pakeitimo. Turi būti bendras valdymas – gubernatorius, taryba, kurie turėtų stipresnius įgaliojimus nei miestų tarybos. Bet tokių valdymo institucijų mūsų valdymo sąrangoje nėra. Kad tai atsirastų, turi būti mąstymo proveržis, ir nežinau, ar net 79 Seimo narių pakaktų palaikyti tokią idėją", – mano M.Bileišis.

Vilnius ir Kaunas jau dabar yra du trečdaliai visos valstybės ekonomikos, vadinasi, pasak eksperto, jei būtų įsteigta dvimiesčio institucinė struktūra, ji turėtų atimti iš valstybės, ministerijų didžiąją dalį pagrindo joms egzistuoti. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos funkcijas praktiškai būtų galima atiduoti dvimiesčio administracijai.

Reikėtų pripažinti, kad tai strateginis kelių dešimtmečių tikslas, vadinasi, reikėtų kitaip koncentruoti investicijas, siekti, kad sutelktos profesionalų darbo rinkos dalyviams būtų lengva judėti – kurti gerą susisiekimo infrastruktūrą tiek tarp miestų, tiek ir juose, pakeliui garantuoti socialinių paslaugų – darželių, mokyklų pasiūlą.

Miesteliai nyksta patys

Tačiau baiminamasi, kad koncentracija į dvimiestį numarintų kitas savivaldybes.

"Jos numirs savaime. Automatizuojant žemės ūkį, stambėjant ūkiams jis tampa pramonės forma, darbuotojų reikia mažai, o mažuose miesteliuose sunku gyventi iš kažko kito nei žemės ūkio. Mažo miestelio tėvų vaikai po studijų nenori grįžti, ir karta po kartos tie miesteliai nyksta. Bet kas galėtų motyvuoti studijas baigusį jauną žmogų grįžti, kai jis jau renkasi, ar likti Vilniuje, ar gyventi 3 mln. mieste kur nors Vakarų Europoje? Bandyti procesą apsukti priešinga kryptimi – kova su vėjo malūnais", – neabejoja M.Bileišis ir primena, kad išimtis – Norvegija, kuri savo turtus iš naftos per socialines programas meta tam, kad išlaikytų žmones mažuose miesteliuose.

Tad kalbant apie europinio didmiesčio sukūrimą, M.Bileišio nuomone, vienintelis šansas ir viltis – Vilniaus ir Kauno dvimiestis, ir tai klausimas, ar ir juos sujungus nebus per maža masė žmonių, nes kiti Europos didmiesčiai turi po kelis milijonus gyventojų.

Pasak eksperto, siūlomas Šiaulių ir Panevėžio dvimiestis per mažas, nes net kartu sudėjus nesudaro nė vieno Kauno. O Klaipėda Baltijos šalyse atsiduria podukros vietoje – transeuropinio tinklo infrastruktūroje ji lieka nuošalyje "Via Baltica" ir "Rail Baltica", kurios eis per didžiuosius Latvijos ir Estijos uostus Rygą ir Taliną. Tad Klaipėdai uostas sukuria ekonominio saugumo pagalvę, bet kad įvyktų proveržis, susikurtų gyvybinga inovatyvi ekonomika kaip kituose Europos uostuose, M.Bileišio prognozėmis, nerealistiškos svajonės.

Trūksta politinės valios

Tiesa, iš popieriaus gali išlankstyti visokiausių origamių. Kol kas tai – tik siūlymai svarstyti. Bendrojo plano koncepcijos rengėjai pateikia dvi alternatyvas: pirmoji – evoliucinė, nekeičiant dabartinės šalies teritorijos planavimo sistemos, antroji – pertvarkų, diegiant sistemines partnerystes, keičiant valstybės institucijų, savivaldos struktūrų ir visuomenės veikimo bendruosius ir teisinius santykius. Viceministras M.Narmontas sako esąs už antrąją – permainų alternatyvą, alternatyvų vertinimai rodo, kad ji būtų naudingesnė Lietuvai. Bet ką daryti, kad ir vėl viskas neliktų tik popieriuje?

Kad dvimiestis veiktų, turi būti bendras valdymas – gubernatorius, taryba, kurie turėtų stipresnius įgaliojimus nei miestų tarybos, į dvimiestį reikėtų nukreipti valstybės investicijas.

"Jei savivaldybės nenorės, jokių siūlymų neįgyvendinsime. Bet reikia sudaryti paskatas, kad jos norėtų tai daryti", – mano M.Narmontas. Pasak jo, patvirtinus Lietuvos bendrąjį planą valstybė turėtų savivaldybes paskatinti pagal jį keisti savivaldybių bendruosius planus, gal net iš dalies šį darbą finansuoti. Sprendinius, kurie apima kelias savivaldybes, galima įgyvendinti per regionų plėtros planus. Bendrojo plano sprendiniams įgyvendinti reikėtų skirti investicijų per įvairius valstybės fondus, specialias programas, pavyzdžiui, Kelių fondą, Klimato kaitos programą.

Regionų politikos ekspertas M.Bileišis optimistiškai nenusiteikęs: "Suvokiant, kokio masto pokytis regionalizacijos požiūriu turėtų įvykti, jei būtų nutarta koncentruotis į dvimiestį, diskusijos, kurios dabar vyksta, tėra viešieji ryšiai, teritorijų papaišymas žemėlapyje. Toks buvo ir pirmasis dvimiesčio bandymas. Idėja gera, todėl atsisako numirti. Bet jos įgyvendintojai atsisako priimti svarbius sprendimus."

2002 m. patvirtintas Bendrasis planas baigia galioti kitąmet, Lietuva dabar renkasi viziją, kaip jai augti artimiausius tris dešimtmečius. Pasak aplinkos viceministro, tikimasi, kad naująją koncepciją jau lapkritį patvirtins Seimas, o po to konkrečius sprendinius jau tvirtins Vyriausybė. Įvyko keli forumai, projekto pristatymai politikams.

Atrodytų, į diskusijas jau turėtų būti įsitraukę ne tik ekspertai ir politikai, bet ir visi aktyvūs piliečiai, nes jau po mėnesio su trupučiu ketinama priimti sprendimą, kokia dalia bus skirta jų savivaldybėms. Tačiau – tyla, lyg iš anksto būtų susitaikyta, kad iš esmės keistis politinės valios nebus – juk kitąmet Seimo rinkimai, laikas, kai einama prekė – saldūs pažadai, o ne karti tiesa.

Valstybės stuburas

Dviejų miestų tarybos dvimiesčio idėją patvirtino prieš 15 metų. Tačiau buvęs Vilniaus meras ir dvipolio idėjos autorius Artūras Zuokas tvirtino, kad šis projektas šiandien aktualus ne mažiau nei tada: "Jei Kaunas ir Vilnius dirbtų kartu – pasiekimai būtų ženkliai didesni ir patiems miestams, ir pačiai valstybei. Kaunas ir Vilnius yra valstybės ekonominis stuburas. Mažas pavyzdys – jei Vilnius ir Kaunas perka autobusus, suvienijus viešuosius pirkimus ir įsigyjant didesnį kiekį autobusų abu miestai juos gautų už žemesnę kainą."

Pasak A.Zuoko, Kaunui bei Vilniui reikėtų ir toliau galvoti apie bendrus projektus, kurie skatintų dar didesnį abiejų miestų artumą.

"Tai ne tik 120 km per valandą greitis autostradoje, kuris, beje, galėtų būti ir didesnis. Ne tik greitesnis traukinys. Vilnius reklamuojasi kaip G taškas. Bet jis labai mažas ir rasti jį Europos žemėlapyje velniškai sunku. Tad kalbant apie Kauno ir Vilniaus dvimiestį ir buvo idėja parodyti Europai Kauno ir Vilniaus regioną, kuriame yra 1,5 mln. gyventojų", – kalbėjo buvęs sostinės meras.

Kur tas milijonas?

Susitikimuose su investuotojais, pasak dabartinio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, paprastai tenka išgirsti klausimą, ar Vilniuje yra pakankamai žmonių.

"Vilniuje oficialiai yra 550 tūkst. gyventojų, realiai – apie 650 tūkst. Kyla klausimas, ar pakankamai, nes per du miestus būtų daugiau nei milijonas. Ir realiai – bent jau Vilniuje – tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko dalis investuotojų pasirinkdavo, pavyzdžiui, Bukareštą arba Varšuvą, kur lengviau pasamdyti du tūkstančius žmonių iš karto. Tai būtų sunku tiek Vilniuje, tiek Kaune", – sakė R.Šimašius.

Vilniuje oficialiai yra 550 tūkst. gyventojų, realiai – apie 650 tūkst. Per du miestus būtų daugiau nei milijonas.

Jo nuomone, tą supranta ir jis, ir Kauno miesto meras, tačiau "neužtenka vien kalbų". Dvimiesčio idėją prisiminęs R.Šimašius teigė, jog tąsyk jai buvo išleista nemažai pinigų, tačiau naudos – ne kažin kiek. Tad prie dvimiesčio idėjos įgyvendinimo kol kas labiausiai prisideda bendrovė "Lietuvos geležinkeliai" – traukiniu dabar vieną miestą nuo kito teskiria 45 minutės, o ateityje numatoma "tilpti" į 35 minutes.

"Man atrodo, kad tai labai svarus žingsnis, nes kai bus supratimas, kad žmogus gali įlipti į traukinį Kaune, nuvažiuoti į Vilnių apsilankyti teatre ir grįžti atgal, daliai žmonių tai taptų vienu miestu", – teigė R.Šimašius.

A.Zuokas atsikirto

Dabartinio mero kritika dėl dvimiesčio idėjos nepatiko A.Zuokui. "Kai turi idėjų ir bandai įgyvendinti – visko šimtu procentu nepadarai. Kai kurie žmonės, kurie nelabai ką turi ir nelabai ką daro, o visą laiką turi neigiamą nuomonę ir kritikuoja. Esminiai dvimiesčio sprendimai: padidintas Kauno oro uosto keleivių skaičius, kai pagal dvimiesčio programą buvo nuspręsta pirkti reklamą iš oro linijų, laisvos ekonominės zonos koncentracija Kaune, nutarimas, kad Vyriausybės programoje atsirastų geresnė autostrada ir geležinkelis. Visa tai yra dvimiesčio nuopelnai. Dar vienas projektas – "Fluxus ministerija", kai vienas didžiausių Lietuvoje grafičių darbų "Senelis išminčius", kurį pats ir inicijavau, yra Kaune. Dabar, kai apie Kauną rašo užsienio žiniasklaida, dažniausiai būna iliustruojama "Senelio išminčiaus" nuotrauka. Tad gal geriau kalbėti apie tai, kas vyksta dabar, o ne vertinti tuos, kurie darė, ir kritikuoti, kas nepadaryta", – kalbėjo A.Zuokas.

Tačiau faktą, jog Vilniuje atsisakyta kurti laisvąją ekonominę zoną, R.Šimašius vadina ne pliusu, o minusu. Anot jo, tai – viena iš priežasčių, dėl ko investuotojai pasirinko kitas valstybes, o ne Lietuvą: "Nes Vilniuje tokios zonos nėra. Ir dabar aš žinau, kas už tai atsakingas."

Jei Kaunas ir Vilnius dirbtų kartu – pasiekimai būtų ženkliai didesni ir patiems miestams, ir pačiai valstybei.

Nors dauguma diskusijos dalyvių pritarė, kad dirbtinai dvimiesčio idėjos gaivinti nereikia, kai kurie klausimai, kalbant apie gyventojų patogumą, turėtų būti išspręsti. Vienas iš pavyzdžių – vieninga viešojo transporto bilieto sistema.

"Jei merai kryptingai dirbtų, daugelį sprendimų, kurie sujungtų miestų gyvenimus, būtų įmanoma įgyvendinti. Bendra bilieto sistema, bendros parkavimo aplikacijos – tai priartintų Kauną prie Vilniaus ar Vilnių prie Kauno. Galima to nevadinti dvimiesčiu. Bet dėl tokio bendradarbiavimo laimėtų vilniečiai, kauniečiai ir Lietuvos ekonomika. Kalbant apie skaičius, Kaunui dar daug kur reikia vytis Vilnių. Pavyzdžiui, Kaunas į valstybės biudžetą sumoka 20 kartų mažiau gyventojų pajamų mokesčio", – teigė A.Zuokas.

Šią savaitę Šiauliuose susitikę Šiaulių ir Panevėžio miestų vadovai sutarė atgaivinti dvimiesčio idėją.

Pasak mero Panevėžio mero Vitalijaus Satkevičiaus, 2014-2020 metų Panevėžio plėtros strateginio plano rengėjai rekomendavo artimiau bendradarbiauti ne tik su apskrities miestais, bet ir su kitu didžiuoju šalies miestu, galbūt kurti Šiaulių–Panevėžio dvimiestį.

Kad tokia galimybė turėtų būti rimtai svarstoma, pritarė ir Šiaulių meras Justinas Sartauskas, teigiama Panevėžio savivaldybės pranešime.

„Dviejų regionų centrų bendradarbiavimas būtų naudingas, suvienijus jėgas galima vykdyti stambesnius projektus, pretenduoti į didesnę Europos struktūrinių fondų paramą“, – sakė Šiaulių meras.

Abu merai susitarė dvimiesčio idėja aptarti per kitą susitikimą. Numatyta suburti specialias darbo grupes, spręsiančias, kokiose srityse miestų bendradarbiavimas būtų naudingiausias, miestų sąjungos planai būtų svarstomi ir savivaldybių tarybų komitetuose.

Susitarimą dėl dvimiesčio projekto įgyvendinimo 2002 metų kovą buvo pasirašę Vilniaus ir Kauno vadovai, bet pernai projekto vykdymas sustabdytas dėl lėšų stygiaus.

Dabar daug kalbama ir rašoma apie būtinumą vienytis, būti vieningiems įvairiais svarbiais kolektyvo, visuomenės, net tautos klausimais. Apie vieningumo stoką visuomenėje turiningai rašo prof. J.A. Krištopaitis (R.1014.01.31) Filosofas nesiplėsdamas, bet išsamiai aptaria sąvokas ir grėsmes. Vieną jų aš pasilieku straipsnio pabaigai.

Vienas pirmųjų apie demokratiją mūsų valstybėje drąsiai kalbėdavo prezidentas A. Brazauskas, tarsi siekdamas ją patvirtinti. Kalbėjo ir kiti, tik dabar pritildyti. Apie menamas tiesas, teises ir laisves, jomis visiškai nusivylęs, pilietis išmoko „patylėti“. 

Visus stebina 300 tūkstančių balsų už referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Dabar kai kurie  dvejoja, ar gerai padarė. Kiti paakinti. Nes aiškumo piliečiui dėl  daug ko trūko nuo pat referendumo dėl konstitucijos priėmimo. Jo (aiškumo) vis mažėja, jis slepiamas. 

Yra klausimai, kurie keblūs net ir taip vadinamiems specialistams. Štai Lukiškių aikštės, arba Laisvės kovų įamžinimo monumentas. Tema ne nauja, keletą metų svarstyta, bet pati savaime yra probleminė. Nesėkmės įrodo tiek organizacinius, tiek ir kūrybinius trūkumus. Neužmirština, kad tauta svarstomu istoriniu periodu buvo likusi našlaite, be vyriausybės, be vadovavimo.

Laimėjusio pirmąją vietą projekto negalima net monumentu vadinti – jis absoliučiai nemonumentalus, netektoniškas. Tokia ar panaši forma turi tvirtai stovėti ant žemės, „išlaikyti“ save vizualiai ir konstruktyviai. Komisijos narių nuomonės turi būti reiškiamos motyvuotai ir aiškiai, be „universalių abstraktybių.“ Tokiai temai, privalančiai išreikšti begalines fizines ir dvasines kančias, visuotinį tautos skausmą, šiuo atveju neabejotinai dera visuotinai suprantami simboliai. Pasiekti „visuotinumą“ panašiais klausimais vargu ar įmanoma, bet „objektas“ privalo veikti už save. Sveikintina, kad įsikišus visuomenei Kultūros ministerija paprotinta, o projekto eiga sustabdyta. Girtinas  VU studentas Marius Karčiauskas, (R 1014.01.31) šia tema , sakyčiau, paskelbęs rimtesnę studiją. Delsimas, arba tariamas neįgalumas šiuo klausimu yra tik dalinai pateisinamas.

Kur čia neįgalumo šaknys? Ruošiantis panašiam konkursui, jo nuostatai turi būti ruošiami ne kokio antraeilio klerko. Turi būti numatyti organizaciniai, finansiniai ir itin svarbūs kūrybos tikslo klausimai. Itin svarbus čia vertintojų –ekspertų sąstatas, jų mąstymo giluma ir akiračio plotis.  Šalia tiesioginių kūrėjų čia geidautini visuomenėje gerbiami humanitarai, filosofai. Konkursiniai kūriniai turi būti viešai aptariami, svarios nuomonės publikuojamos. Čia skuba (kokie nors sovietiniu pavyzdžiu numatomi terminai) jokiu būdu netoleruotina.

Svarbiausia, žinoma, kūrybos problema. Ji priklauso  nuo istorinio patyrimo, istorinės ir kultūrinės brandos, nepriklausomybės, specialių kūrybinių tradicijų, kurias brandina laikas, nuo Mokyklos plačiąja prasme. Viso to, galima sakyti, neturėjome. Dabartinis skulptūrą studijuojantis studentas apie monumentiką nieko negirdi. Tenka vadovautis savo talentu, kuris kartais nuveda klystkeliais.

Dabartinė visuomenė labai struktūrizuota, grupuojasi pagal pažiūras, pomėgius, darbą. Lietuvis labiau mėgsta stabilumą, pastovų darbą, ramią veiklą. Jį nelengva sužadinti kokiam nors, kad ir tikslingam bendram tikslui. Tą galime pasakyti ir apie viešąsias, valstybines institucijas.Turiu skaudų pavyzdį. Prieš keletą metų kompetentingas specialistas, architektūros profesorius,
urbanistas  J.Vanagas  viešai kėlė dvimiesčio Vilnius – Kaunas idėją. Dipolio (gal su Kauno stoties modernizavimu, perkėlimu) privalumai, poveikis platesniam regionui  - akivaizdūs. Šiuolaikiniame urbanizuotame pasaulyje aglomeracijai 100 km. su išvystytu šaudykliniu vidaus transportu – tai ne atstumas. Tai būtų organiškas ryšis, integracija. Kas yra dipolis? Tai dviejų artimų miestų (ir bendrų teritorijų) junginys, susidarantis dėl jų ekonominės, socialinės, kultūrinės integracijos ir bendros plėtotės. Bet idėja numarinta tylėjimu. Tokiai idėjai reikalingi pasišventę piliečiai, drąsi, kūrybinga vyriausybė, bet kada tokią turėjome?

Kai prasidėjo kalbos apie „Rail Baltica“, sujudo transportininkai, logistikos puoselėtojai. Prie dipolio prijunkime Klaipėdą –„imkime ir sukurkime pirmąjį šalies istorijoje“ tripolį, ateityje galbūt galėsiantį tapti net Šiaurės Europos miestų logistikos paslaugų žvaigžde !? (LŽ 2014 02 12). Ar su prekiniais vagonais Lietuvoje ims neregėtai plisti „gyvoji prekė“ iš Tolimųjų Rytų ir kitų pašalių? Kurdami istoriją ar išlaikysime proporcijas?

Dabar estai visiškai teisūs, protestuodami atšakos Kaunas –Vilnius finansavimą iš transeuropinės magistralės lėšų. Be to, vingis per Vilnių ilgintų maršruto laiką ir jį brangintų. Taip lietuviškas nerangumas sovietinius „čempionus“ palieka paskutiniais 21 a. Europoje, „ištobulintos“ korupcijos tėvonijos specialistais.

Mintys  apie  Estijos fenomenalumo priežastis nepalieka. Tai ne tik racionali, išbalansuota ekonomika, tikslingas darbas. Racionaliam visuomenės organizavimui tiko santūrus, šiaurietiškas charakteris. Ko trūko mums, ką praradome? Kodėl kalbame būtuoju laiku?

Visuomenėje subrandintas autonomiškas archetipas, anima (lot. dvasia, siela), glūdintis kolektyvinėje žmogaus (mūsų žmonių) pasąmonėje.  Ėmė ryškėti antiįstatyminiai, konfliktuojantys su visuomene poelgiai ir veiksmai. Nusivilta sava visuomene, gimta žeme, tėvyne. Nors žiniasklaidoje kai kas nutylima, bandoma pagražinti. 

Vienybė buvo mūsų vienintelis ginklas kovoje dėl nepriklausomybės. Dabar partiniai, tikrovėje savanaudžiai interesai žmones sugrupavo į politines partijas, tarpusavyje aršiai kovojančias. Ar tikrai „aršiai“? Juk pasirašytas tarpusavio santarvės paktas, svarbiausių partijų vadai vos ne glebesčiuojasi. Mažai apsirinka jaunasis politikas, teigdamas, kad nemato skirtumų tarp vyraujančių partijų praktinės veiklos. Simptomai, vedantys į visišką pakrikimą.