Virtualusis muziejus

Artėjant Sausio 13-osios 30-mečiui, LRT kvietė visus 1991-ųjų įvykių liudininkus pasidalyti tų dienų nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, siekiant sukurti visiems prieinamą virtualųjį muziejų. Iš viso LRT pasiekė apie 150 laiškų su įvairia medžiaga. Daugiausia laiškuose – nuotraukos iš asmeninių archyvų.

Visą virtualųjį atminties archyvą galima apžiūrėti specialiame lrt.lt polapyje, kuriame lankytojai taip pat ras aktualių straipsnių, įvykių chronologiją, dokumentinius filmus apie Sausio 13-ąją, ciklą "Neužmiršti" apie žuvusius ginant laisvę.

Dėl pandemijos šalyje teko nukelti 30-mečiui ruoštą specialią erdvinio garso ir vaizdo instaliaciją ant visuomeninio transliuotojo pastato. Nepaisant to, LRT televizijos žiūrovų sausio 12 d. lauks speciali tiesioginė transliacija "Mūsų laisvė užaugo", kurioje bus rodomi specialūs reportažai, pokalbiai su įvykių liudininkais, atkuriamoji dokumentika. Programą ves LRT televizijos laidų vedėjai Eglė Bučelytė ir Deividas Jursevičius.

LRT radijas parengė trylikos stotelių ekskursiją "Kalbanti Sausio 13-osios istorija" – Vilniaus miesto gyventojai ir svečiai turės galimybę apkeliauti trylika stotelių, kurių kiekviena pasakoja istoriją.

Paralelės su šiandiena

E.Bučelytė tą lemtingą naktį sovietiniams desantininkams šturmavus Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, iš televizijos studijos komentavo įvykius, kol nutrūko tiesioginė transliacija.

Kiekviena sausio pradžia jai – prisiminimų laikas. Praėjus 30 metų, atmintyje iškyla tie patys vaizdiniai. "Ta pati niūri naktis, tamsus miestas, tylūs, susikaupę žmonės prie parlamento ir tyloje prasiskverbianti didžiulės minios malda. Tai yra labiausiai jaudinantis atmintyje išlikęs momentas", – atvirauja E.Bučelytė.

Eglė Bučelytė. E. Blaževič/LRT nuotr.

Žvelgdama iš šiandienos perspektyvos, žurnalistė akcentuoja, kad 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai suteikė esminę pamoką: kiekvieno žmogaus indėlis yra labai svarbus – tai akivaizdu ir šiandienės situacijos kontekste. "Ryte sėdėjau ir galvojau apie dabartinę situaciją, apie kardinaliai priešingą vaizdą Vilniuje. Prieš 30 metų miestas buvo pilnas žmonių, minios važiavo ginti parlamento ir kitų pastatų, o dabar miestas yra absoliučiai tuščias. Bet kaip tada buvo reikalingas žmonių palaikymas, taip ir šiomis dienomis būtinas visų susitelkimas. Savanorystė, kuri taip aktuali šiandien, prieš 30 metų ji irgi skleidėsi visa savo didžiąja ir gražiąja prasme, tik mes jos neįvardijome tuo konkrečiu žodžiu. Tai buvo kiekvieno apsisprendimas prisidėti ir būti ten, kur įsivaizduoji esant svarbiausia tuo metu. Bendrystės, greito apsisprendimo, reakcijos ir veiksmo pamoką išmokome visi ten buvę, ne tik aš", – dalijasi E.Bučelytė.

Sovietinių karių atšiaurumą atlaikiusi žurnalistė visada pabrėžia, kad nors Sausio 13-osios naktis ir visi 1991 m. buvo itin intensyvūs, tai buvo ypatingas laikas Lietuvai. "Jaunajai kartai tikriausiai sunku suvokti, bet tuo metu mes pirmą kartą patys buvome išsirinkę savo parlamentą, jo nariai nebuvo primesti sovietų valdžios, patys sprendėme, kokios Lietuvos norime. Džiaugėmės, kad Lietuva eina teisinga kryptimi, kad priimami šaliai svarbūs sprendimai. Sausio 13-oji parodė, kad žmonės yra pasirengę gyventi laisvoje Lietuvoje, o ne taikstytis su sovietais. Juk ir užimtoje Televizijoje bei radijuje vos keli asmenys sutiko dirbti su Maskvos statytiniais, visi kiti pasirinko darbą iš kitų vietų ir daug kartų sunkesnėmis sąlygomis. Tai buvo laikas, kai galėjai įvertinti ne tik save, bet ir greta esančius. Žurnalistams tai buvo ypatingas laikas: esi itin reikalingas, tavo žodis yra laukiamas, užgula didžiulė atsakomybė ir jauti atliekantis savo misiją. Sunkiai nusakomas jausmas", – tuometes nuotaikas perteikti stengiasi ji.

Pavydi laisvės kartai

Su laisva Lietuva per tris dešimtmečius užaugo ir laisvės karta, o kartu su ja – ir E.Bučelytės sūnus.

Žurnalistė šią kartą mato kaip visiškai kitokią, turinčią kitokių galimybių, bet lygiai tokią pačią veržlią kaip ir prieš 30 metų per Sausio įvykius sutikti žmonės. "Ištikus kritinėms situacijoms, pavyzdžiui, dabar, susidarius koronaviruso krizei, atsiranda daug jaunų savanorių, kurie nori dirbti ligoninėse, padėti. Mano sūnus bandė patekti į ligoninę savanoriauti. Matau, kad jie tokius pat sprendimus, kaip ir mes, priima, tik tai buvo kitas laikas ir kitos sąlygos, mes neturėjome tokių galimybių. Bet aš jiems tikrai pavydžiu tos šalies, tos Lietuvos, kurioje jie gyvena", – šypsosi E.Bučelytė.

Po 1991 m. sausio 13-osios įvykių gimusiam sūnui augant, Lietuvos laisvės tema visada buvo artima ir svarbi. "Mano sūnus su tuo užaugo. Buvo laikotarpis, kai mokyklose ir istorijos vadovėliuose Sausio 13-oji nebuvo akcentuojama, bet mūsų šeimoje kiekvieną Sausio 13-ąją labai daug apie tai kalbėdavome nuo pat pirmųjų sūnaus metų. Jam mama Sausio 13-osios naktį turbūt nėra niekuo išskirtinė. Tai yra mama, kuri tuo metu dirbo savo darbą. Mes visuomet kartu arba atskirai, bet einame prie minėjimo laužų, prisimename tuos laikus", – dalijasi žurnalistė.

"Visa mano šeima yra labai artimai visa tai išgyvenusi – mano tėtis tuo metu parlamente dirbo kaip žurnalistas, aš dirbau televizijoje, brolis buvo prie parlamento, mama taip pat. Visada randame, ką prisiminti ir išgyventi iš tų laikų", – priduria ji.

Tai buvo kiekvieno apsisprendimas prisidėti ir būti ten, kur įsivaizduoji esant svarbiausia tuo metu.

Lietuviai dažnai nepraleidžia progos bent trumpai pasikalbėti su E.Bučelyte, kartu prisiminti 1991-ųjų sausį. "Esu tas žmogus, kuris tiesiog sutapatinamas su ta data, žmonės, pamatę mane, prisimena tą laikotarpį, mintimis grįžta į dienas, kurios buvo ne vien sunkios morališkai, bet gražios bendru siekiu ir viltimi visiems mums Lietuvoje. Išsikalbėjęs su tos kartos atstovu, tu matai, kad jis pats dalyvavo įvykiuose – nebūtinai savo buvimu Vilniuje, bet ir kuriame nors mažame Lietuvos miestelyje – visa Lietuva buvo įsijungusi į Sausio 13-ąją", – patyrė E.Bučelytė.

"Šią vasarą vienas žmogus pasakojo: "Pamatęs ir išgirdęs jus paskutinę prieš užgęstant televizijos ekranui, bėgau į miestelio centrą, žinojau, kad ten bus autobusas, ir mes važiuosime ginti artimiausių radijo siųstuvų, kuriems gali grėsti pavojus." Mus visus, išgyvenusius Sausio 13-ąją, vienija bendrystės jausmas", – nė kiek neabejoja žurnalistė.

Ji tiki kad Sausio 13-oji niekada nebus užmiršta, nes tai iš tiesų yra sunkiai ir per skausmą iškovota laisvė. "Jeigu to nebūtų buvę, mes galbūt kitaip vertintume savo praeitį ir ateitį. Norėčiau, kad mus visus vienytų meilė savo šaliai, noras ją kurti. Kad tomis dienomis vienijęs bendrystės jausmas išliktų per amžius ir būtų perduotas ateities kartoms. Visi kartu esame jėga. Visi kartu galime labai daug padaryti", – nuoširdžiai viliasi E.Bučelytė.

Jaunuolio akimis

LRT radijo departamento vadovui Giedriui Masalskiui 1991-ųjų sausio 13-ąją buvo 20 metų. Jis gyveno prie pat Vilniaus televizijos bokšto, todėl tą naktį kartu su draugais bėgo pažiūrėti, kas ten vyksta, galbūt reikia jų pagalbos.

"Buvome nusiteikę ginti ir daryti tai, ką reikės, nes nežinojome, kokia konkreti pagalba bus reikalinga. Buvome ir po tankų taikikliais, ir įvykio vietoje, kur tankai važinėjo, iš kur žmones greitosios vežė", – prisimena jis.

Jauno žmogaus akimis, tąnakt viskas buvo persmelkta negandos nuotaikos. "Labai didelis stresas, labai daug adrenalino, nes tu visiškai nesupranti, kas vyksta, nes iki to laiko nebuvo didelių ženklų, kad taip gali nutikti. Važiuoja tankai per miestą ir ne šiaip sau – važiuoja Televizijos bokšto link per visas mūsų vaikystės ir jaunystės gatves. Kai yra visiška tamsa, nes tada nebuvo apšvietimo, koks viešose vietose yra dabar, ir tik trasuojančios kulkos šaudo ar tik tanko šūviai viską nušviečia, labai slogiai viskas atrodo, labai daug panikos buvo. Daug nemalonaus kolektyvinio jausmo. Bet visi jautėme, kad turime čia atsilaikyti ir neužleisti šitų pozicijų. Tik tiek, kad mes be ginklų visi buvome, o ten ginkluoti, man atrodė, apspangę kareiviai", – pasakoja G.Masalskis.

G. Masalskis. D. Umbraso /LRT nuotr.

Ir po 30 metų viskas atrodo taip pat. Radijo ir televizijos laidų bei projektų vedėjas pripažįsta, kad kartais atmintis ilgainiui iškraipo tam tikrus gyvenimo momentus, tačiau šio įvykio vaizdiniai – it gyvi. "Labai tiksliai viską prisimenu – kaip mes pamatėme viską per televiziją, pamatėme E.Bučelytę, viską išgirdome, prisimenu, kaip galvojome, imti ar neimti mano draugės patėvio šautuvą, ir kaip sėkmingai nusprendėme vis dėlto jo neimti, nes nelabai pasipriešinsi tokiai jėgai. Matėme į dangų trasuojančias iš televizijos bokšto paleistas kulkas ir slėpėmės už namų, kad nepataikytų į mus. Visa tai atsimenu ir su vaizdu. Atsimenu draugų veidus", – 30 metų į praeitį persikelia jis.

Pasak G.Masalskio, jaunatviškas nusiteikimas per akistatą su išskirtiniais įvykiais skatina galybę emocijų ir tik po kurio laiko supranti, kad tai – labai liūdnas įvykis ir itin agresyvus veiksmas. "Kai priėjome prie Televizijos bokšto, ant tilto pamatėme pėstininkų kovos mašiną su patrankėle viršuje, kuri gali bet kada šaudyti į žmones. Kai atsisuko jos bokštelis ir tiesiai į mane nutaikytas sustojo kelioms sekundėms, aš tiesiog apšalau. Iki šiol tai labai aiškiai atsimenu – kaip ir kiekvienas žmogus, prieš save pamatęs pistoleto vamzdį ir realiai supratęs, kad dabar gali šauti", – dalijasi jis.

G.Masalskis mano, kad pasakojant apie 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius jauni žmonės negali to pajusti ir suprasti visa prasme, tačiau tai tikrai nereiškia, kad jie nevertina laisvės ir to, ką turi. "Aš manau, kad mūsų kartai šie įvykiai tik dar labiau įprasmina gimtinę, kurioje gyveni, ir išsivadavimo jausmą. Mano karta patyrė tikrai ne tiek, kiek patyrė karus išgyvenę, bet mano karta patyrė sovietines nesąmones, prie kurių aš gimiau. Keičiantis santvarkai įvertinau, kad šie įvykiai tikrai buvo labai prasmingi ir reikalingi. Tai duoda atskaitos tašką", – įsitikinęs jis.

Lygindamas koronaviruso paveiktą šiandienos gyvenimą su 1991-ųjų sausiu, jis mato tam tikrų panašumų. "Esame užrakinti, uždaryti namuose, yra gana daug nežinios. Nesakau, kad tai yra tas pats, bet 2020 m. įvykiai, "Laisvės kelias", parama Baltarusijai, bendri veiksmai parodo, kad bėdoje žmonės labai susivienija. Tam tikrų panašumų yra. Tačiau 30-mečiams ir jaunesniems belieka tik pasidžiaugti, kad jie taip gyvena. Gal ir gerai, kad jie nematė viso to, ką matėme mes", – svarsto G.Masalskis.

Norime priminti, kad reikia švęsti laisvę.

Kitoks gimtadienis

Tikriausiai niekas nedrįstų ginčytis, kad Sausio 13-oji prieš 30 metų buvo skaudi naktis, netekčių naktis, tačiau žurnalistas Deividas Jursevičius nori pabrėžti, kad tai buvo ir pergalės diena bei naktis, todėl užaugus naujai kartai atėjo laikas šios datos minėjimui suteikti naujų atspalvių.

"Norime priminti, kad reikia švęsti laisvę. Tų įvykių prisiminimai dar yra labai gyvi. Dirbame su kolegomis, kurie dirbo prieš 30 metų tiek LRT radijuje, tiek televizijoje, jiems buvo grasinama ginklais, kai kurie manė, kad LRT koridoriuose pabaigs savo gyvenimus – žinoma, tarp jų buvo ir E.Bučelytė", – pasakoja D.Jursevičius.

Jis pats 1991 m. sausio 12-ąją šventė savo 9-ąjį gimtadienį, kurį puikiai prisimena ir šiandien. "Jis buvo suplanuotas iš anksto, atėjo keli bendraklasiai, keli draugai, kurie gyvena aplink. Gyvenome bendrabutyje, penktame aukšte. Ten nuolat buvo įjungta televizija arba radijas. Kaip vaikai gal iki galo visko ir nesupratome, nors žinojome, kad vyksta kažkas svarbaus. Bet juk ruošėmės gimtadienį švęsti, torto valgyti… O mus ragino kuo greičiau baigti švęsti, nes buvo paskelbta komendanto valanda. Prisimenu, kad ėjau palydėti draugų, bet buvo keistas jausmas", – neslepia D.Jursevičius.

"Buvo labai tamsu ir tylu. Šviesos degė namuose, nebuvo didelio judėjimo, juo labiau, kad gyvenome Alytuje, keli šimtai metrų nuo karinio dalinio. Girdėdavosi, kai tankai pravažiuoja, kai karinė technika pravažiuoja. Žmonės buvo labiau susikaupę savo namuose. Visą naktį buvo įjungtas televizorius ir radijas, o kitą rytą atsikėlę sužinojome, kas įvyko tą naktį", – priduria jis.

Šiandien D.Jursevičių domina vizija, kaip žmonės anuomet įsivaizdavo laisvę ir kaip ją įsivaizduoja šiandien. "Nežinau atsakymo. Bet manau, kad specialioje LRT Sausio 13-osios laidoje kalbėdami su svečiais atsakysime į šitą klausimą. Pažvelgsime, kaip mes pasikeitėme. O kad pasikeitėme – tai yra faktas", – neabejoja žurnalistas.

Padarė įtaką gyvenimams

1–2 progimnazijos klasių mokinukams pamokas vedė Šaulių sąjungos nariai – Šventaragio kuopos vadas, advokatas Andrius Kaluina, pilotas Edvardas Mažeika, Mato Šalčiaus mokomosios kuopos 4 būrio vadė Karolina Savickytė.

Kaip "Vilniaus dienai" teigė A.Kaluina, tokie užsiėmimai padeda net ir pradinukams geriau suvokti, kas vyko Lietuvoje 1991 m., kodėl vyko, kodėl tai buvo svarbu.

Pats šaulys tų lemtingų įvykių metu buvo penkiolikos. Jis, paauglys, tuomet kartu su visais budėdavo prie televizijos bokšto. Tiesa, 12-osios vakarą išvažiavo namo, tad į pačius karščiausius įvykius nepateko.

"Man tai nebuvo žaidimas, – sakė A.Kaluina. – Prieš tai jau buvo įvykiai prie Spaudos rūmų – buvau ten tuo metu, kai sovietų kariuomenė juos šturmavo. Suvokiau, kad vyksta labai rimti ir Lietuvai reikšmingi dalykai."

Pasak šaulio, 1991-ieji turėjo įtakos jo tolimesniam gyvenimui. Kai prasidėjo įvykiai Gruzijoje, vėliau Ukrainoje, dar buvo gyvi jo paties prisiminimai apie tai, kas vyko Lietuvoje, tad buvo aišku, kad ir jam reikia kažką daryti. Tad nuo 2014 m. jis – Lietuvos šaulių sąjungos narys, o pagrindinis šios sąjungos tikslas – Lietuvos saugumas pačia plačiausia prasme: tiek tai, kad vakare išėjus į gatvę būtų saugu, tiek kad būtų saugu išoriškai, mažiau motyvacijos kam nors lįsti į Lietuvą ir mėginti įvesti savo tvarką, tiek ir informacine prasme.

Penktų klasių mokiniai susitiko su Geležinio vilko kuopos vadu, šauliu Andriumi Šmailiu, gimnazijos Šaulių būrelio narėmis Dominyka Unčiuryte ir Deimante Andrejeva.

Pirmų gimnazijos klasių ir šiemet pamokose dalyvavę Vilniaus licėjaus moksleiviai turėjo galimybę pabendrauti su į gimnaziją užsukusiu politiku Juozu Oleku, kuris atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos sveikatos apsaugos ministru, apdovanotu Nepriklausomybės medaliu.

Gimnazijos 2 klasių ir licėjaus mokiniai susitiko su Liutauru Vasiliausku – 1991–1992 m. Policijos departamento respublikinės policijos vyriausiuoju komisaru, Seimo gynybos štabo nariu, apdovanotu Vyčio Kryžiaus riterio ordinu, Sausio 13-osios medaliu.

Iš pirmų lūpų

Bene daugiausia dėmesio sulaukė Senvagės gimnazijoje vykęs susitikimas su sausio 13-osios įvykių liudininke, žurnaliste, Lietuvos televizijos diktore E.Bučelyte.

Prisimindama tai, kas vyko prieš 29 metus, žurnalistė pasakojo, jog tuomet jau kelis mėnesius Lietuvoje buvo jaučiamas sovietų kariuomenės suaktyvėjimas, kariškiai jau buvo užėmę kelis pastatus. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, nebuvo leidžiama taip lengvai pasitraukti iš Sovietų Sąjungos, buvo daromas spaudimas ir tikimasi, kad žmonės išsigąs, atsisakys savo laisvės troškimo. Bet lietuvių nepriklausomybės siekis buvo stipresnis.

"Man teko tą naktį dirbti eteryje – tiesiog toks buvo grafikas. Ir taip atsitiko, kad tomis paskutinėmis minutėmis studijoje dirbau aš. Bet aplink buvo begalė žurnalistų, niekas jau nebeskaičiavo darbo valandų, dirbo dieną ir naktį, nes nuolatos buvo jaučiama įtampa, kad kažkas gali nutikti, ir tą kažką būtinai reikės parodyti, – pasakojo E.Bučelytė. – Šiek tiek numigę žurnalistai eidavo į darbą, važiuodavo į filmavimus, nuolat laikė įjungtus radijo imtuvus, nes bet kurią minutę galėdavo pasigirsti šaukinys, pranešantis, kad tam tikras objektas, ko gera, yra užimamas ir ten reikalinga žurnalistų pagalba. Visi gyvenome tokiu pusiau budėjimo režimu, nes ir eiliniai žmonės, išgirdę, kad reikalinga apginti tam tikrą objektą, tiesiog eidavo, važiuodavo ir tą darydavo. Mat visuose vadovėliuose buvo parašyta, kad pagrindinis veiksmas perversmo atveju – užimti paštą, radiją, televiziją, t. y. pagrindinius informacijos šaltinius. Tad žmonės saugojo tuos objektus."

Mes galime nemėgti vienų ar kitų politikų, bet kai kyla tavo valstybės, tavo laisvės, išlikimo klausimas, žmonės susivienija.

Prisimindama sausio 13-osios naktį žurnalistė teigė, kad daugeliui tai buvo netikėtas kariuomenės žingsnis. Net ir žinant, kad taip gali atsitikti, buvo sunku patikėti, jog taip gali būti šiuolaikiniame pasaulyje.

"Labai daug žmonių buvo susirinkę prie Radijo ir televizijos pastato, daug ansamblių suvažiavę, žmonės šoko, dainavo", – pasakojo E.Bučelytė.

Anot jos, visi buvo įsitikinę, kad jeigu bus daug civilių, taikiai nusiteikusių žmonių, kariuomenė tikrai nedrįs per juos žengti, šaudyti, važiuoti tankais. Net policininkai, kurie saugojo Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, savo ginklus buvo saugiai užrakinę, kad, gink Dieve, kas nors nesugalvotų įvykdyti kokios nors provokacijos, nes Sovietų Sąjunga jau buvo žinoma kaip puiki machinatorė, sugebanti išprovokuoti tam tikrus veiksmus. Tad pagrindinis žmonių ginklas buvo daina, geras nusiteikimas ir laisvės siekis.

"Buvo jau pasibaigusios pagrindinės naujienų laidos, redakcijoje tiesiog sėdėjome, aptarinėjome įvykius. Ir staiga pradėjo skambėti visi mūsų redakcijos laidiniai telefonai – mobiliųjų nebuvo, interneto nebuvo. Skambino žmonės, gyvenantys prie Šiaurės miestelio, kur tuo metu buvo įsikūręs sovietų armijos karinis dalinys. Jie pranešė, kad iš dalinio išvažiavo dvi tankų kolonos. Joms judant miesto gatvėmis žmonės vis skambindavo pranešti, kur jie yra, o mes tiesiog žemėlapyje galėjome žymėtis, kur jie važiuoja. Galiausiai paaiškėjo, kad viena kolona juda link televizijos bokšto, o kita pasuko į S.Konarskio gatvę, link Lietuvos radijo ir televizijos pastato, – prisiminė E.Bučelytė. – Spontaniškai su kolegomis nusprendėme bėgti į studiją ir transliuoti, kad galėtume informuoti žmones, kas vyksta. Kol nusileidome iki studijos, jau girdėjome šūvius, sproginėjimus. Tie operatoriai, kurie su kameromis išbėgo į lauką, tikėdamiesi nufilmuoti, kas vyksta, ir dar spėti atnešti medžiagą, kad galėtume ją parodyti, to jau nesugebėjo padaryti. Viskas vyko labai greitai – pakako dvidešimties minučių, kad pastatas būtų užimtas, šimtai darbuotojų iš jo išvaryti: kur ašarinėmis dujomis papurškė, kur padaužė šautuvų buožėmis. Studijoje mes buvome likę vos keliese, dar bandėme transliuoti, bet tegalėjome pasakyti, jog aplink šaudo, sproginėja, jog mūsų kolegos išvaryti iš pastato. Jaučiausi dviprasmiškai: negalima panikuoti, negalima išgąsdinti žmonių, nors pats girdi sproginėjant, šaudant ir nežinai tiksliai, kas ten vyksta, net nežinai, ar pats dar išeisi iš to pastato gyvas, tačiau žinai, kad visos Lietuvos akys įsmeigtos į tą ekraną, kuris jiems – vienintelis informacijos šaltinis. Sunki buvo užduotis. O po kurio laiko kariškiai iškapojo studijos duris ir atstatę ginklus liepė mums išeiti."

Nuo puolimo pradžios iki to laiko, kol E.Bučelytę ir transliavusius kolegas kareiviai išvarė iš pastato, praėjo gal pusvalandis, tačiau vaizdas, pasak žurnalistės, skyrėsi kaip diena ir naktis. Išėję jie pamatė išdaužytus, iššaudytus langus, matėsi, kaip lekia trasuojamosios kulkos, sukinėjasi tankų vamzdžiai, per megafonus rusų kalba kažkas rėkia, kad žmonės atsitrauktų, nes Lietuvos valdžia nuversta, atstatyta buvusioji tvarka. Minia, kuri vos prieš pusvalandį draugiškai leido laiką, nustumta tolyn, prie gyvenamųjų pastatų, kurių langai jau kalami lentomis, nes išdaužyti, iššaudyti. Tačiau minia stovi ir su siaubu laukia, kas bus toliau.

Vertybės išlieka

"Dar toks labai ryškus vaizdas išlikęs – nors buvo naktis, miestas staiga tarsi atgijo. Staiga pradėjo važiuoti troleibusai, žmonės iš atokiausių miesto kampelių į Vilniaus centrą kaip upeliukai teka pėstute, visi traukia prie tuometės Aukščiausiosios Tarybos kaip į širdį, kur tu gali būti kartu su kitais ir žinoti, kad dar esame. Ir tas visuotinis vienybės jausmas, – sakė E.Bučelytė. – Pažįstu ne vieną žmogų, sužeistą tą sausio naktį, pažįstu kai kurių žuvusiųjų artimuosius, ir nė iš vieno jų neteko girdėti – ko aš ten ėjau, kam aš leidau ten eiti savo vaiką. Ir kai kalbame apie tuos laikus, aš visada sakau: esu labai dėkinga likimui, nes daugiau niekada tokios vienybės, tokio visuotinio bendrumo neteko ir, ko gero, jau neteks patirti. Iš vienos pusės, tai – labai baisus laikas ir baisūs įvykiai, iš kitos – galimybė suvokti, kad ir aš esu savo valstybės dalis, ir aš galiu kažką dėl jos padaryti."

E.Bučelytę džiugina ir faktas, kad nė vienas Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojas po tų įvykių nenuėjo dirbti į jų darbo vietoje įsikūrusią ir pusmetį "pasakas sekusią" kolaborantų televiziją, nors jiems ir buvo siūloma. Visą tą laiką Lietuvos televizija transliavo laidas iš studijos Kaune, o galiausiai rugpjūtį, po rugpjūčio pučo Maskvoje, atgavę savo pastatą, rado jį nusiaubtą, sudaužytą ir sugadintą įrangą, sunaikintus, išmėtytus archyvus. Išsaugoti pavyko tik tai, ką varomi iš pastato tuomečiai darbuotojai sugalvojo išnešti savo iniciatyva.

Moksleiviams pasiteiravus, kaip įsivaizduoja šiandienę visuomenę panašioje situacijoje, žurnalistė teigė nedrįstanti prognozuoti, bet vis dėlto norinti tikėti, jog ir dabar tauta būtų vieninga: "Mes galime nemėgti vienų ar kitų politikų, kritikuoti juos, pykti ant jų, bet kai kyla tavo valstybės, tavo laisvės, išlikimo klausimas, žmonės susivienija. Atrodytų – skambūs žodžiai, bet iš tiesų daug kam tai yra vertybės, kurias būtina ginti."

Vakar kartu su dar vienuolika žinomų Lietuvos žmonių ji išvyko į Ruklos poligoną, kuriame bus filmuojamas jau trečiasis LRT televizijos projekto „Tikri vyrai“ sezonas.

Kartu su S. Naine šiais metais karišką uniformą išmėgins ir atlikėja Girmantė Vaitkutė, žinių vedėja Eglė Bučelytė, renginių vedėja Donalda Meiželytė, žurnalistė Neringa Skrudupaitė ir rašytoja Eva Tombak bei šeši vyrai: žurnalistas Saugirdas Vaitulionis, sportininkas, reperis ir verslininkas Vytautas Medineckas-Ironvytas, choreografas Aurelijus Liškauskas, grupės „Du Donatai“ atlikėjas Donatas Čižauskas, buriuotojas Rokas Milevičius bei atlikėjas Justinas Lapatinskas.

Nors paskutinėmis dienomis visuomenę iš Ruklos pasiekė net kelios nerimą keliančios naujienos, pati S. Nainė skuba raminti, kad projekto dalyviai baimintis neturi ko. Tiesa, veiklos taip pat netrūksta – pačią pirmą dieną dalyviai apie 22:30 vakaro vis dar mokėsi apie ginklus. Dėl didelio užimtumo pati S. Nainė savo įspūdžius tik naktį galėjo greitai nupasakoti trumpąją žinute.

„Viskas labai puikiai, tik nesitikėjau, kad taip stipriai nuovargį jausiu dienos pabaigoje“, – rašė S. Nainė, pridūrusi, kad per visą dieną tikrai nenutiko nieko, kas galėtų kelti nerimą dėl sveikatos ar saugumo poligone. „Griežta disciplina, mokymai ir fizinės parengties įvertinimas pareikalavo daug jėgų. Manau, kuo toliau, tuo įdomiau bus“, – įspūdžiais dalinosi atlikėja.

Visgi daug poilsio projekto „Tikri vyrai“ dalyviai tikėtis neturėtų – dienos Rukloje baigiasi vėlai ir prasideda anksti. „Labai noriu pamatyti mūsų visų veidus ryt, keliantis 6 ryto“, – pridūrė S. Nainė, žinutės ekrane palydėjusi šiuos žodžius šypsenėlėmis.

Socialiniuose tinkluose savo įspūdžiais bei nuotraukomis dalyviai jau dalinasi. V. Medineckas-Ironvytas sulaukia daug palaikymo iš savo bičiulių, projekto kūrėjų teigimu, jis sulaukė ir daug kariškių dėmesio poligone. Tuo tarpu D. Meiželytė, neseniai grįžusi iš atostogų Egipte, džiaugėsi, kad gali paragauti taip pasiilgto lietuviško maisto – kariuomenės valgyklai aktorė komplimentų negailėjo. Kaip sekėsi prie kariuomenės prisijungusioms įžymybėms, LRT televizijos laidos „Tikri vyrai“ žiūrovai sužinos jau šį rudenį.

„Nereikia skųstis, kad Lietuva – nepriklausoma, bet iš jos visi bėga. Žmonės visais laikais išvažiuodavo, ieškojo laimės, nuotykių, geresnio gyvenimo. Tik mes Sovietų Sąjungoje tokios galimybės neturėjome. Jei būčiau jaunesnė, ir aš mielai važiuočiau pasimokyti, padirbėti, pamatyti pasaulio, bet su perspektyva grįžti. Bet kuriuo atveju, žmogus grįžta namo: vienas anksčiau, kitas – vėliau“, – interviu portalui LRT.lt sako LRT TELEVIZIJOS žurnalistė Eglė Bučelytė.

Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos – proga šalies vadovė Dalia Grybauskaitė apdovanojo ilgametę LRT TELEVIZIJOS žurnalistę ir šalies nepriklausomybės puoselėtoją E. Bučelytę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Trisdešimt metų LRT dirbanti žurnalistė pripažįsta, kad šis medalis jai buvo didelis netikėtumas.

E. Bučelytė buvo viena pirmųjų Lietuvoje, apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu. „Sausio 13-osios medalis man labai brangus, jį labai vertinu ir juo didžiuojuosi, o šis apdovanojimas man buvo netikėta staigmena.  Esu įsitikinusi – tai sakiau ir per apdovanojimo ceremoniją kolegoms iš radijo, –  kad jau pasirinkdamas specialybę žurnalistas pasirenka būti objektyvus, sąžiningas, o apdovanoti  už tai, kad būtent taip jis ir atlieka savo pareigą, nemanau, kad būtina. Kita vertus, toks įvertinimas yra labai garbingas“, – teigia E. Bučelytė.

– Buvote pristatyta kaip nepriklausomybės puoselėtoja. Ką jums reiškia puoselėti nepriklausomybę?

– Man pasisekė gimti nuostabiu laiku, kai produktyviausias ir kūrybiškiausias metas sutapo su Lietuvos atgimimu, nepriklausomybe, valstybės kūrimusi. Turėjau progą, kaip ir daugelis mano kartos žurnalistų ir kitų specialybių žmonių, tai patirti. Tuo metu nebuvo abejonių turėti kitą pasirinkimą, juolab kad ir visa šeima buvo įsitraukusi į Sąjūdį. Mano tėtis tuo metu buvo aktyvus žurnalistas,  rengė reportažus ne tik apie tai, kas vyko Lietuvoje, bet buvo vienas iš labai nedaugelio, perdavinėjusių žinias iš Maskvos pučo metu, iš degančių Rusijos Baltųjų rūmų.  Sausio 13-osios atminimo medaliais apdovanoti ir mano tėtis bei vyras. Didžiuojuosi visa savo šeima, kad virsmo, Sąjūdžio metu niekam nekilo jokių dvejonių. Tačiau buvo žiniasklaidos atstovų, kurie perėjo į kitą barikadų pusę.

– Tas virsmas, ko gero, yra vienas įdomiausių dalykų, kurie gali nutikti žurnalistui.

– Taip, žinoma. Iš vienos sistemos į kitą perėjome su dideliu entuziazmu, euforija – didžiulis džiaugsmas kalbėti apie dalykus, apie kuriuos Sovietų Sąjungoje vien užsiminęs galėjai tapti persekiojamas. O kai turi galimybę pats tai pranešti į eterį, pavyzdžiui, apie didžiuosius mintingus, Baltijos kelią ar šiaip naujus jau savos valdžios sprendimus, patikėkite, tai yra nepakartojamas jausmas. Pamenu, kai dirbome „Vakaro žiniose“, informacijos nebuvo daug, nebuvo naujienų portalų, tik viena naujienų agentūra ir savi šaltiniai. Sėdėdavai prie telefono, ieškodavai, kas galėtų patvirtinti kad ir menkiausią žinią. Tuo metu daugelyje Sovietų Sąjungos respublikų taip pat vyko pasikeitimai, pagaliau, buvo smalsu, ar kitur gyvenančiuosius pasiekia žinios iš Lietuvos, kaip vertinami mūsų žingsniai, nes sovietinė propaganda įvykius bandė nušviesti kitaip. Viena ausimi nugirsdavai, kad buvo kažkoks įvykis Ukrainoje, mitingas Moldovoje. Tuomet ieškodavai kontaktų, skambindavai kolegoms, kad sužinotum, kas nutiko, ir galėtum perpasakoti žiūrovui. Ne visos žinios tuo metu buvo iliustruotos vaizdais, bet didžiausias džiaugsmas buvo, kad tai gali pranešti žiūrovui.

– Kodėl žmonės yra nusivylę laisve ir savo pasirinkimu?

– Žmonės negali būti nusivylę laisve. Juk turime tai, kas per amžius buvo labiausiai siekiama vertybė. Ir jei šiandien pasiūlytų grįžti atgal, manau, nedaugelis pasinaudotų šia galimybe. Pasižiūrėkite reportažus iš Ukrainos, Gruzijos. Jei nori pajusti, kaip gyvenai prieš 26 metus, išvažiuok į buvusią Sovietų Sąjungą, ir tau pasidarys labai aišku, iš kur ištrūkai. Matome nuotraukas iš Rusijos gilumos – mes taip gyvenome, bet nesusimąstome, kad taip gali būti ir dabar, kad laisvė tikrai nėra duotybė. Mes ją susikūrėme, labai jos norėjome, bet nepamirškime, kad ji gali būti prarasta. Aš tikrai nesiilgiu Sovietų Sąjungos. Ir po 1990-ųjų Kovo 11-osios buvo žmonių, žiūrinčių, kaip pasisuks įvykiai, gal geriau pralaukti ir kol kas niekur nesikišti . Ne visa Lietuva ir Baltijos kelyje stovėjo, galvojo, kaip viskas tęsis. Todėl dabar taip pat būtina galvoti apie kiekvieno atsakomybę už Lietuvos ateitį.

– Paminėjote, kad virsmo metu buvo žiniasklaidos atstovų, perėjusių į kitą barikadų pusę. Ar daug matote nesąžiningų žurnalistų ir nesąžiningos žiniasklaidos?

– Visuomenė žiniasklaida pasitiki labiau nei daugeliu valdžios institucijų – tai rodo, kad dirbame ne veltui. Deja, prarasti reputaciją labai lengva. Turime situaciją, kai žiniasklaida būna priklausoma nuo vietos valdžios, politikų, ar tuomet galima kalbėti apie sąžiningą žurnalistiką? Ar gali sąžiningai informuoti asmens ar interesų grupės valdomas leidinys ar žiniasklaidos priemonė? Didesnių pinigų besivaikantys žurnalistai, kuriantys lengvas nepatikrintas naujienas, paskalas, nedarančias jokio socialinio pokyčio? Kartais matau savo kolegas kitose televizijose, per žinių laidas pasakojančius apie nugraužtas močiutės kojas. Nelaikau to žurnalistika ir galvoju, kaip turi jaustis žmogus, priverstas skaityti tokią žinią. Manęs kartais klausia, kodėl tik vienoje televizijoje visą laiką dirbu. Aš čia jaučiuosi komfortiškai dirbdama taip, kaip suprantu žurnalisto darbą.

– Bet greičiausiai ne kartą esate sulaukusi pasiūlymo dirbti kitame televizijos kanale?

– Yra kvietę, bet, ačiū Dievui, nesusigundžiau. Esu patenkinta dirbdama LRT.

– Daug kas atkreipia dėmesį į tai, jog televizija pastaraisiais dešimtmečiais tampa vis labiau pramoginė ir paviršutiniška – esą joje mažėja rimtos analizės, turiningų diskusijų, žiūrovo išprusimo reikalaujančių temų. Ar Jūs asmeniškai pastebite šią tendenciją? Jei taip, tai kokias įžvelgiate priežastis ir kokią ateitį prognozuojate?

– Pramoginė televizija nėra blogai, blogiau – paviršutiniška. Pati esu rimtosios televizijos šalininkė. Rimtosios ta prasme, kad net ir linksmindama televizija neturi būti pigios pramogos šaltinis. Mūsų kanalas pastaraisiais metais puikiai įrodo, kad galima kurti dėmesį pritraukiančias laidas, randa formas kokybiškiems projektams.

– Žmones taip pat traukia ir socialinės aktualijų laidos, kuriose rodomos mušamos žmonos, vaikai, iš sielvarto raudančios motinos...

– Manau, kad tai vis dar besivaduojančių iš sovietinės praeities žmonių bruožas. Statistika rodo, kad Lietuvoje mušama kas trečia moteris. Yra žmonių, kurie nori matyti, kad ne jiems vieniems gyvenime yra blogai. Kiti galbūt iš to juokiasi – mėgaujasi kito nelaime. Tą rodant ir tuo mėgaujantis, pažeidžiama žurnalistinė etika. Negalima iš to daryti pramogos. Iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad žiūrimiausi – kriminalai. Buvo laikas, kai ir mes rodėme eilinius kriminalus, tačiau nusprendėme, jog tai – nesolidu, ir to rodyti nebūtina. Beje, reitingai nuo to nesumažėjo. Ko gali iš to pasimokyti, sužinoti? Tai – visiškai nemąstančio žmogaus žiūrėjimas: pamatė, paliūdėjo, pasijuokė, ir tuo baigėsi. Tai neskatina galvoti ar apmąstyti reiškinį.

– Daugybę metų dirbate žiniasklaidoje, kas vakarą pranešate gausybę žinių. Ar jus dar stebina kokie nors įvykiai Lietuvoje?

– Be abejo, daug kas stebina. Iki šiol negaliu susitaikyti su į akis meluojančiais politikais. Mane stebina pastarieji įvykiai, susiję su aplinkos ministru Kęstučiu Trečioku. Mane tai stebina ne tik kaip žurnalistę, bet ir kaip pilietę.

Dirbau tą dieną, kai Rusijos Dūma balsavo už tai, kad būtų galima įvesti karines pajėgas į Ukrainą. Negalėjau patikėti savo akimis ir ausimis. Kodėl, kaip tai įmanoma? Dabar, žvelgdamas į Ukrainos situaciją, supranti, kad ji ne tokia, kokia buvo Lietuva prieš 26 metus. Ukraina jau yra paveikta Rusijos, galbūt ir tuomet buvo paveikta labiau nei mes. Tuomet džiaugiesi, kad vis dėlto labai laiku pasprukome – susidariusios sąlygos išeiti iš Sovietų Sąjungos buvo mums palankios, galėjome tai padaryti. Matome, kas būtų buvę, jei nebūtume to padarę.

– Kaip prieš 26 metus įsivaizdavote, kokia galėtų būti Lietuvos žiniasklaida? Žurnalistas Rimvydas Valatka yra teigęs, kad Lietuvos universitetai žurnalistus ruošia neegzistuojančiai profesijai, esą nesuteikiančiai jokios perspektyvos žmogui. Traukiasi ir darbo vietos žurnalistams.

– Visuomet atrodo, kad vėliau bus gera, gražu, lengva ir paprasta, tačiau kuo ilgiau gyveni, tuo geriau suvoki, kad nieko lengvo gyvenime nėra. Viskas dažniausiai yra tavyje – kaip tu žiūri į reiškinį ir sugebi daryti jam įtaką. Nemanau, kad žiniasklaidos ateitis yra beviltiška. Ji yra labai išsisluoksniavusi, yra daug skirtingos žiniasklaidos – kiekvienam pagal pasirinkimą. Žmonės skundžiasi, kad visi portalai rašo tą patį. Palauk, neskaityk tų penkių – skaityk kitus tris. Jie piktinasi, kad televizija rodo lavonus, bet tai juk galima išjungti. Žmogui galbūt sunku pasirinkti tarp to, ką nori matyti, ir to, kas iš tiesų yra svarbiausia. Žiniasklaida visuomet bus reikalinga kaip tarpininkas tarp žmogaus, kuris nori žinoti, ir to, kuris perteikia žinią.

Tie, kurie iš tikrųjų nori būti žurnalistais, jais ir bus, nes tai tampa gyvenimo būdu, o ne pinigų ieškojimu. Iš tiesų tai yra sunkus darbas, ir dažniausiai jame nėra nieko romantiško.

– Diktorės darbas, ko gero, yra vienas objektyviausių? Galbūt netgi objektyvesnis nei žurnalisto, reporterio?

– Taip, nes, dirbdamas reporteriu, pasirenki, kurį pašnekovą kalbinti, o kurio – ne. Tuo metu naujienų laidos vedėjas savo nuomonę privalo pasilaikyti sau, žiūrovas pats turi daryti išvadas. Niekada nepalieku reportažų pristatymuose žodelių „net“, „vos“, kad informacija būtų be mano vertinimo.

– Kas Jums yra sunkiausia šiame darbe – kai yra daug naujienų, įvykių? O gal kaip tik labiausiai vargina rutina?

– Iš tiesų pavargsti nuo įvykių gausos, tačiau tuomet dirbti yra daug smagiau, nei kai nėra įvykių. Man patinka, kai atsitinka netikėtų, nelauktų įvykių.  Įdomiausia – kai turime „gyvą“ eterį, kai apie vos sužinotą naujieną gali pranešti tiesiogiai. Štai, kad ir praėjusių metų balandį, kai prie prezidentūros stovėjo žmogus su lagaminu ir grasino viską susprogdinti. Kolegė Ugnė Galadauskaitė tuomet išvažiavo tiesiogiai pasijungti iš įvykio vietos, o aš transliavau informaciją į eterį. Man įdomu, kai vyksta svarbūs pasitarimai ir sprendimų priėmimai Briuselyje, buvo įdomu dirbti Maidano įvykių metu. Toks jau mūsų naujienų žurnalistų darbas: geriausia naujiena – netikėta naujiena. Gaila, kad Lietuvoje tokių būna ne kasdien.

Daug darbo turėjome 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, kai griuvo Niujorko bokštai dvyniai. Buvo rami diena, sukome galvas, kurią žinią kelti į laidos pradžią, nuo ko pradėti „Panoramą“. Ir staiga – kolegos Vykinto Pugačiausko „vau!“, visi subėgome į jo kabinetą. Matėme, kaip dega vienas iš dvynių, spėliojome, kas nutiko, ir tuomet rėžėsi antras lėktuvas. Po truputį pradėjo tekėti informacija. Paprastai tokiais ekstremaliais atvejais pirmiausia ištinka informacijos badas, vėliau – perteklius, dažnai žinios prieštaringos ar perdėtos. Tuomet eteryje su kolegomis dirbome pakeisdami vienas kitą, žinias transliavome nepertraukiamai, bet dirbti buvo nepaprastai įdomu. Grįžti namo pavargęs, bet jauti labai didelį moralinį pasitenkinimą, kad pavyko gerai atlikti darbą.

– Kaip Jums pavyksta suvaldyti jaudulį, ar tai – patirtis? Prisiminus Sausio 13-osios įvykius, eteryje buvo jaučiamas šioks toks jūsų jaudulys, nes dirbti tokiomis sąlygomis išties nebuvo lengva. Bet apskritai darbą atlikote labai profesionaliai.

– Matyt, tai lemia patirtis, nors lemtingąją Sausio 13-ąją dar neturėjau jos tiek daug.

– Noriu Jūsų pasiteirauti apie pilietines iniciatyvas. Sausio 13-ąją įsisegate neužmirštuolės žiedą, tačiau kitose akcijose jūsų nematyti. Lietuvoje netrūksta pilietinių iniciatyvų: buvo referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kova dėl skalūnų žvalgybos... Kaip jūs žiūrite į kitas pilietines iniciatyvas?

– Palaikau racionalias pilietines iniciatyvas nesireklamuodama. Mano supratimu, žurnalistas turi santūriai vertinti kai kurias iniciatyvas, kitaip jis bus neobjektyvus. Save laikau tokia pačia, kaip ir visi Lietuvos žmonės. Nenoriu spekuliuoti savo vardu arba leisti kažkam kitam spekuliuoti.

– Jūs nenorite naudotis savo vardu, o kiti nori? Ar partijos jus kvietė dalyvauti rinkimuose? Esate gerai žinomas veidas.

Ne, nekvietė. Aš noriu būti žurnaliste, o ne visuomenės veikėja. Mane dažnai kviečia į mokyklas pasikalbėti su vaikais apie Sausio 13-ąją.  Skamba banaliai, kad vaikai – mūsų ateitis, bet vaikai turi žinoti apie mūsų praeiti, visiškai netolimą istoriją. Jei tai galima pavadinti tam tikra pilietine akcija, tai mielai jose dalyvauju.

– Ir kokia ta būsima Lietuvos ateitis? Kokie jums atrodo dabartiniai vaikai?

– Nuostabūs, visiškai kitokie, nei buvome mes! Jie drąsūs, natūralus, jiems kyla klausimų. Mums, kai į mokyklą ateidavo kokie nors karo veteranai papasakoti apie Didįjį tėvynės karą, tai buvo taip svetima ir neįdomu, nenorėdavome nieko klausti. Mokyklai reikėdavo užsidėti pliusiuką, kad kažkas atėjo papasakoti, mes pasėdėdavome, pakikendavome, pasistumdydavome salėje, ir tiek. Dabartiniams vaikams viskas įdomu, aktualu, nes tai – jų tėvynės istorija. Šie vaikai yra smalsūs, daug žinantys. Nueini į penktokų auditoriją ir sulauki tokių klausimų, kokių neužduotų suaugę.

– Apie pilietiškumą mėgstama kalbėti cituojant Johno F. Kennedy šūkį – neklausk, ką valstybė gali duoti tau, klausk, ką tu gali duoti valstybei. Kaip manote, ar, praėjus 26 nepriklausomybės metams, Lietuvai sparčiai nykstant dėl rekordinės emigracijos, nereikėtų labiau susimąstyti ir apie tai, ką turėtų duoti ir – ko neduoda – valstybė?

– Visi bijo, kad Lietuva išsivažinės. Bet kodėl visas pasaulis per egzistavimo laikotarpį neišsivažinėjo vieni pas kitus? Mes buvome uždaryti 50 metų, niekur negalėjome ištrūkti, o dabar galime tai padaryti. Jei tais laikais būtų buvę galima išvažiuoti, nė vieno nebūtų likusio. Nereikia skųstis, kad Lietuva – nepriklausoma, bet iš jos visi bėga. Žmonės visais laikais išvykdavo iš vienų šalių į kitas, kartais buvo priversti bėgti, tautos maišėsi, ieškojo geresnio gyvenimo, todėl emigracijos neverta sureikšminti. Be to, daug kas grįžta.

Jei būčiau jaunesnė, ir aš važiuočiau kuriam laikui svetur – mokytis, dirbti, pasaulio pamatyti. Tikrai tai daryčiau, nes tai – įdomu.  O valstybė, be abejo, atsako už tai, kad kuo daugiau žmonių norėtų pasilikti Tėvynėje. Deja, jokio realaus plano iki šiol nesu girdėjusi...

Bet kuriuo atveju, žmogus dažniausiai grįžta namo: vienas anksčiau, kitas – vėliau.