„Labai džiaugiamės, kad pradedame trečiąjį tyrimo etapą. Tikrinsime turimos vakcinos saugumą ir veiksmingumą. Ji skirta užkirsti kelią Laimo ligai, kurią sukelia šešios Amerikoje ir Europoje labiausiai paplitusios Laimo bakterijų rūšys“, – sakė „Pfizer“ vakcinos vadovė Annaliesa Anderson.

Šunims skirtą vakciną galima įsigyti seniai, bet vienintelė žmonėms sukurta vakcina lygiai prieš 20 metų nepateko į rinką, nes kėlė abejonių dėl ilgalaikio efektyvumo. Dabar didžiausia pasaulyje vaistų gamintoja „Pfizer“ kartu su Prancūzijos ir Austrijos biotechnologijų bendrove „Valneva“ kurdamos naują vakciną siekė išvengti savo pirmtakės klaidų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Norime sezoninės vakcinos žmonėms, kurie gyvena erkių endeminėse teritorijose arba mėgsta keliauti, vaikščioti pėsčiomis, važinėti dviračiu. Manau, pasiskiepiję užkirsite kelią ligai. Žmonės bus apsaugoti“, – akcentavo A.Anderson.

Kasmet nuo Laimo ligos gydoma stulbinamai daug – beveik 500 tūkst. žmonių.

Jei bandymai pavyks, skiepytis galės asmenys nuo penkerių metų. Kol kas tūkstančiai savanorių iš Amerikos ir Europos laukia eilėje.

„Nuo tada, kai prieš kelis mėnesius sužinojome apie šį bandymą, žmonės buvo įtraukti į laukiančiųjų sąrašą ir laukia naujienų. Tikrai yra susidomėjusių žmonių, kurie laukia bandymų pradžios“, – pažymėjo specialistas.

Medžiotojo ir keliautojo Roberto aplinkoje Laimo liga sirgo daug draugų, todėl be jokių dvejonių prie vakcinavimo punkto į eilę atsistojo pirmas.

„Labai nekantrauju, tikiuosi, kad viskas pavyks ir nebereikės jaudintis. Mėgstu eiti į miškus, todėl noriu žinoti, kad, kai rasiu ant savęs erkę, man bus viskas gerai. Neturiu dėl ko jaudintis, nes nerimą būtent ir kelia grįžimas namo ir įsitikinimas, kad ant kūno nieko nėra“, – pasakojo savanoris Robertas Terwilligeris.

Kasmet nuo Laimo ligos gydoma stulbinamai daug – beveik 500 tūkst. žmonių.

Kaip kanda įvairūs vabzdžiai

Pasak gydytojos, vienas dažniausių ir nemaloniausių vasaros pavakario palydovų – uodai ir akliai, pastarųjų apstų atvirose erdvėse. Esame įpratę sakyti, kad jie kanda ar gelia, tačiau iš tiesų šie vabzdžiai siurbia mūsų kraują. Uodai turi ilgą dvivamzdį standų, bet tuo pačiu ir lankstų straubliuką, kurį įbeda į odą tam tikru kampu, kad lengviau aptiktų kraujagyslę. Vieną iš vamzdelių jie naudoja sušvirkšti seilėms, kuriose yra cheminių medžiagų mišinys, kuris sumažina skausmą, skystina kraują ir neleidžia jam krešėti. Kitas vamzdelis naudojamas kraujui siurbti. Siurbimas būna toks stiprus, kad gali suplėšyti kapiliarą – tuomet uodas tiesiog lengvai geria iš šio kraujo baseino tol, kol pasisotina. Įprastai tai trunka iki 4 minučių.  Tokiu pat būdu siurbia ir akliai bei kiti mašalai.

Kraują siurbia tik uodų patelės, nes jis yra vertingas baltymas kiaušinėliams auginti. Patinėliai minta nektaru.

Kraują siurbiantiems priskiriamos ir erkės. Įdomu tai, kad erkė gali įsisiurbti būdama bet kurioje savo vystymosi stadijoje – lervos, nimfos ar jau suaugusi. Įsisiurbusi, ji maitinasi tol, kol subręsta – tai trunka nuo 3 iki 6 dienų. Kuo ilgiau erkė siurbia kraują, tuo didesnė ligų perdavimo rizika. Kaip žinoma, seilėse esantis Laimo ligos ar erkinio encefalito užkratas patenka į žaizdą, kai erkė atpila, prisisiurbusi kraujo susimaišiusio su seilėmis. Be to, jei erkė buvo įsisiurbusi anksčiau, po 20–40 valandų jų seilės gali sukelti vietinę alerginę reakciją. Kartais ši alerginė reakcija aplink įsisiurbimo vietą būna gana intensyvi, ir net nesant Laimo ligos požymių, atrodo gąsdinančiai.

Visai kitaip mus gelia bitės, vapsvos, kamanės, skruzdėlės ir kiti plėviasparniai. Mūsų kraujo jie nesiurbia, bet įgeldami specialios struktūros geluonimi, priklausomai nuo vabzdžio rūšies, suleidžia įvairių baltymų, fermentų, histamino ir kitų medžiagų turintį skystį. Bičių ir kitų jiems giminingų vabzdžių nuodų liaukos gamina labai daug alergizuojančių baltymų.

Labai įdomu pastebėti, kad bitės turi labai meistriškai sukonstruotą gėlimo aparatą. Geluonies smaigalys turi spirale išsidėsčiusius tetraedro formos spyglius, įgėlimo metu įsisukančius į elastingą odą.  Dėl šios savybės, bitei suleidus gėluonį, jo ištraukti tampa neįmanoma. Todėl, bitei sprunkant, įgėlimo aparatas ir su juo susiję raumenys atsiskiria nuo likusio pilvo dalies, o įgėlimo procesas skausmingas tiek bitei, tiek jos įgeltam žmogui.

Kokie simptomai  išduoda apie įkandimą

Įprastai, mašalų, erkių įsisiurbimo vietoje atsiranda deginimo jausmas, išsivysto nedidelė papulė ir paraudimas, o kartais ir pūlinys, išsilaikantis kelias valandas ar net dienas, bėrimas aplink geluonies vietą. Bičių nuodai turi gerokai audringesnes reakcijas.

Žinodami ir suprasdami, kaip veikia mašalų ar bičių ir jiems giminingų vabzdžių įgėlimai ar įsisiurbimai, galima nuspėti, kaip toliau elgtis. Tačiau, jei pačio vabzdžio pamatyti nepavyksta, pagal jo paliktą žymę odoje labai sunku nustatyti, kas buvo nutūpęs ant odos. Juolab, kad kiekvieno organizmo reakcija į vabzdžio seiles ar toksinus yra labai individuali, todėl nėra paprasta pagal paliktą žymę vabzdį atpažinti. Jei nerimaujate dėl bet kokio įgėlimo ar įtariate, o gal ir žinote, kad buvo įsisiurbusi erkė, vertėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

Nors ir labai retai, tačiau mūsų šalyje visgi pasitaiko ir gyvačių įgėlimų. Nors vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje – angis, mėgstanti saulėtas ir drėgnas vietas, sutinkama gan retai, tačiau per metus užfiksuojama apie 60–70 jos įgėlimų. Angies įgėlimą galima įtarti, kai odoje pastebimi du kraujuojantys, per centimetrą vienas nuo kito nutolę taškai, o oda aplink juos patinusi ar pamėlusi Paprastai 70 proc. angies įgėlimo atvejų suleidžiami toksiški nuodai.

Kaip dažnai pasireiškia alergija bitėms

Jautrumas bičių nuodams pasireiškia net apie 40 proc. suaugusiųjų ir 50 proc. vaikų. Dažniausia alerginė reakcija pasireiškia daugiau nei 10 cm skersmens plotą apimančiu ir ilgiau nei 24 valandas trunkančiu patinimu, kuris sustiprėja praėjus 6–12 val. po įgėlimo, o didžiausią dydį pasiekia po 24–48 val. Tokios reakcijos pasireiškia apie 25 proc. įgeltųjų.

Shutterstock nuotr.

Apie 16 proc. patyrusių įgėlimą žmonių pasireiškia nežymi vietinė reakcija.  Jam būdingas nedidelis patinimas, paraudimas, skausmas po įgėlimo. Šie simptomai gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų. Sisteminės (anafilaksinės) reakcijos nėra dažnos ir pasireiškia iki 5 proc. sugeltųjų. Dar retesnės, tačiau vis tiek pasitaikančios, yra su įgėlimu susijusios mirtys. Jų skaičius pasaulyje varijuoja nuo 0,09 iki 0,13 proc. per metus.

Ar alergija bitėms reiškia ir alergiją medui

Nors yra atlikta gana daug ir išsamių tyrimų, tačiau jų išvados teigia, kad jei esate alergiškas medui tai dar nereiškia, kad jums pasireikš alergija bičių nuodams ir atvirkščiai.

Reakciją į medų gali sukelti paties medaus sudedamosios dalys. Kaip žinoma,  žiedadulkių kiekis meduje svyruoja vidutiniškai iki 7 proc., taigi, alergiški žiedadulkėms žmonės, suvalgę medaus, gali patirti alerginių reakcijų. Tuo tarpu bičių nuodų cheminiai tyrimai rodo įvairių sąsajų buvimą.  Bičių nuodų liaukos gamina sudėtingų junginių mišinį, kuris sudarytas iš baltymų, aminorūgščių, fosfolipidų, cukrų, biogeninių aminų, lakiųjų junginių, feromonų ir beveik 80 proc. vandens. Ištirta, kad tokiuose nuoduose randama net apie 113 rūšių baltymų. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) oficialiai patvirtinta, kad dvylika šių baltymų frakcijų yra alergijos sukėlėjai. Aštuonios šių baltymų frakcijos buvo aptiktos ir meduje.

Paprastai, jei pasireiškia alergija medui, tikėtina alergija ir kitiems bičių produktams (propoliui, bičių duonelei, pieneliui), tačiau tai nėra taisyklė. Visgi alergiškiems žmonėms bičių produktus vartoti reikėtų atsargiai.

Ištirta, kad alergiją sukeliančios medaus savybės taip pat gali atsirasti dėl išskyrų iš naminių bičių seilių ir hipofaringinių liaukų, esančių bitės galvoje. Taigi, ryšys tarp alergijos medui ir bičių nuodams gali atsirasti  dėl kryžminės reakcijos ar kitų priežasčių.

Kas sukelia šias alergijas

Kaip jau buvo minėta, bičių nuodų liaukos gamina labai daug alergizuojančių baltymų. Be to, šiame nuodų komplekse yra aminų-histamino, adrenalino, dopamino, serotonino ir kitų medžiagų. Šie kompleksas ne tik pats sukelia įvairias reakcijas – po įgėlimo pažeistos mūsų audinių ląstelės išskiria apsaugines medžiagas, kurios taip pat gina organizmą nuo svetimų bitės perduotų medžiagų. Taigi, priklausomai nuo to, ar žmogus alergiškas, kokiomis ligomis serga, kokius vaistus vartoja ir kitų faktorių, galime tikėtis pačių įvairiausių organizmo reakcijų,

Įdomu tai, kad tik bičių nuoduose yra specialių medžiagų – melitino ir apamino. Melitinas sudaro apie 60 proc. suleidžiamų nuodų ir yra mažas alergenas, tačiau ši medžiaga stipriai dirgina nervų galūnėles ir sukelia skausmą bitei įgėlus. Apaminas yra labai stiprus alergenas, dėl jo ir kitų baltymų vyksta alerginės reakcijos. Taigi, nuoduose esančių medžiagų kompleksas savo įvairialypiu poveikiu lemia greitesnį aukos organizmo apnuodijimą ir spartesnį nuodų plitimą.

Shutterstock nuotr.

Ką daryti, jeigu įgėlė bitė

Keletas naudingų patarimų:

Kuo greičiau pašalinkite geluonį. Šiam tikslui tinka viskas, kas tuo metu yra po ranka – švarus peilis, kreditinė kortelė, medžio pliauskos briauna. Tiesiog nubraukite jais geluonį. Nepatartina naudoti pinceto, nes juo suspaudžiant, galima įtrėkšti dar daugiau nuodų.

Nors iki šiol buvo rekomendojama atšaldyti sugeltą vietą šaltu vandeniu, ledo gabalėliu, ar bet kuriuo šaltu ar vėsiu daiktu, neseniai Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad skausmą ir patinimą ženkliai sumažina vietinis koncentruotas šiltas (51 laipsnių temperatūros) kompresas, laikomas ant įgeltos vietos iki 10 min. Taigi, remiantis tyrėjų išvadomis, tai vienas iš greičiausių būdų sumažinti skausmą, niežulį ir patinimą Tai patvirtina ir išbandžiusieji šią rekomendaciją.

Jei visgi atsirado vietinis patinimas, niežulys, skausmas, rekomenduojama išgerti priešalerginių ar nuskausminančių vaistų.

Bitei įgėlus į galūnę, rekomenduojama ją palaikyti pakeltą.

Ką daryti, jei įsisiurbė erkė

Grižus iš lauko visada rekomenduojama gerai apsižiūrėti kūną. Jei pastebėjote įsisiurbusią erkę, jos dalį galvos srityje stipriai suimkite prie pat odos ir ištraukite. Šią vietą nuplaukite vandeniu su muilu ir dezinfekuokite. Apie 10 dienų stebėkite, kaip keičiasi įsisiurbimo vieta – ar keičiasi odos spalva, ar bėrimas plinta. Taip pat apie 2 sav. stebėkite bendrą savo būklę, o jei kyla temperatūra, skauda gerklę, galvą ar atsiranda galvos svaigimas, nedelsdami kreipkitės į gydytoją.

Ką daryti, jei įkando angis

Įkandus nuodingai gyvatei žaizda paprastai gausiai kraujuoja. Jos nereikia užspausti, tegul kraujas teka apie 30 sekundžių, kartu su juo pasišalins ir dalis nuodų. Svarbu žinoti, kad negalima mėginti išsiurbti žaizdos turinio, nes per burnos gleivinę nuodai dar gausiau pasklis po organizmą.

Įgėlimo vietą nuplaukite švariu vandeniu, nuimkite papuošalus ir laikrodį: jei galūnė smarkiai sutins, jie ims veržti. Tuomet uždėkite šaltą kompresą, jį tvirtai fiksuodami prie odos. Šaltis numalšins skausmą, sulėtins kraujotaką ir nuodai ne taip greitai pasklis po kūną.

Nors, įkandus angiai, labai išsigąsti nereikėtų, nes šios gyvatės suleistų nuodų koncentracija suaugusiam žmogui nėra labai didelė, vis dėlto patariama nedelsiant kreiptis į medikus, nes jei žmogus alergiškas, gali kilti rimtesnių komplikacijų.

Kokius pavojus sukelia bitės įgėlimas

Įgėlus bitei, mažiausiai 90 proc. nuodų maišelio turinio patenka per pirmąsias 20 sekundžių po įgėlimo, o geluonis pašalinamas praėjus 1 min. sumažina nuodų sukeltą toksiškumą. Vidutiniškai įgėlimo atveju patenka 140–150 mikrogramų nuodų, o mirtina bičių nuodų dozė svyruoja nuo 2,8 iki 3,5 miligramų vienam kilogramui žmogaus kūno svorio.  Taigi, galima daryti išvadą, kad nealergiškam, 60–70 kg sveriančiam žmogui kyla 50 proc. mirties rizika, įgėlus 1000–1500 bičių, nors yra duomenų apie mirties atvejus po 200–500 įgėlimų.

Remiantis moksliniais tyrimais, apsinuodijimo sunkumo laipsnį lemia sugeltojo amžius, kūno svoris, įgėlimų skaičius ir individualios jo savybės (imuninė būklė, gretutinės ligos, ankstesnis alerginis pasireiškimas). Sunkios toksinės alerginės  reakcijos ir anafilaksinis šokas yra sunkiausios būklės po bičių, širšių, vapsvų įgėlimo.

Kada po bitės įgėlimo ar angies įkandimo kreiptis pagalbos

Tiek po bičių, širšių, vapsvų  įgėlimo, tiek po angies įkandimo galimos įvairaus masto alerginės organizmo reakcijos, turinčios tokį pat išsivystymo mechanizmą. Taigi, gydytoja pateikia keletą visiems šiems atvejams naudingų patarimų.

Jeigu žmogus ima dusti, pasodinkite jį taip, kad būtų lengviau kvėpuoti.

Jei jaučia silpnumą, svaigsta galva, paguldykite ir kojas pakelkite aukščiau už galvą.

Stebėkite ir įvertinkite gyvybinius žmogaus požymius: sąmonę, kvėpavimą, pulsą, odos pokyčius. Jei nukentėjusysis netenka sąmonės ir nustoja kvėpuoti, tikėtina, kad įvyko sisteminė toksinė reakcija. Tokiu atveju atlikite dirbtinį kvėpavimą (kas 30 krūtinės ląstos paspaudimų du įpūtimai) ir skubiai kvieskite pagalbą.

Alergiškiems žmonėms vasaros sezonu rekomenduojama nuolat nešiotis ampulę adrenalino, kuris sušvirkščiamas iš karto po bičių įgėlimo į šlaunies ar peties raumenis.

Jei patinimas plinta, o simptomai sunkėja, reikėtų kviesti greitąją medicinos pagalbą arba nukentėjusį žmogų skubiai nuvežti į artimiausią gydymo įstaigą.

Net ir nealergiškam žmogui gali būti pavojingas atvejis, vabzdžiui įgėlus į burną ar ryklę, kai geriama iš stiklinės ar skardinės ir nepastebima ten įkritusių geliančių vabzdžių. Vietinės reakcijos metu atsiradęs patinimas gali užblokuoti kvėpavimo takus, dėl ko žmogus gali uždusti. Nors ir retai, tačiau gali pasireikšti anafilaksinis šokas, dėl kurio nukentėjusiojo veidas, liežuvis gali smarkiai ištinti, prikimti ar imti švokšti balsas. Todėl nelaukiant kol prasidės tinimas ir kol dar žmogus gali nuryti, reikia išgerti antialerginių antihistamininių vaistų arba skubiai kreiptis į gydymo įstaigą.

Baigdama pokalbį gydytoja V. Uzelienė primena, kad grįžus iš gamtos prieglobsčio, reikėtų gerai apsižiūrėti drabužius ir visą kūną. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad geriausia apsauga nuo erkinio encefalito – skiepai. Būnant gamtoje patartina naudoti repelentus – vabzdžius atbaidančias priemones, tačiau, svarbu žinoti, kad repelentai efektyvūs tik prieš kandančius nenuodingus nariuotakojus (uodus), tačiau geliančių vabzdžių (mašalų, širšių, bičių) neatbaido, tad norint išvengti susidūrimo su jais, reikėtų tiesiog imtis atsargumo priemonių – iškylaujant gamtoje vengti valgyti vaisius, ledus, gerti saldžius gėrimus, priskridusių vabzdžių nebaidyti mosuojant rankomis, o jiems priskridus, tiesiog ramiai atsitraukti. Ypatingai svarbu nelaikyti atidarytų tamsaus stiklo ar plastikinių butelių bei skardinių, nes galite nepastebėti saldžiu kvapu susiviliojusių ir į juos patekusių vabzdžių. Nepamatę vabzdžio, galite gėrimą išgerti su juo, o tai jau grėstų rimtu pavojumi.

Kur erkių daugiausia?

Erkės mėgsta drėgmę ir prieblandą, todėl gausiausia jų yra lapuočių miškuose. Dažniausiai erkės gyvena tose teritorijose, kur daug laukinių gyvūnų – nuolatinių jų maitintojų. Jų galima sutikti miško takelių pakraščiuose, tankiuose brūzgynuose – juose vešli žolė, daug perpuvusių augalų ir šakų. Nemažai erkių galima aptikti ir miško kirtimuose, kur daug senų kelmų bei šakų.

Žmogus erkių platinamomis ligomis (Laimo liga, erkiniu encefalitu, babezioze ir kt.) dažniausiai užsikrečia įsisiurbus užkrėstai erkei. Erkiniu encefalitu galima užsikrėsti ir vartojant nepasterizuotą, erkinio encefalito virusu infekuotą ožkų ir karvių pieną bei jo produktus.

Skiepai – geriausia priemonė apsisaugoti 

Nuo erkinio encefalito geriausiai apsaugos skiepai. Patikimiausią ir ilgiausią apsaugą garantuoja trys skiepų dozės: apie 99 proc. paskiepytųjų įgyja atsparumą erkiniam encefalitui 3–5 metams.

Skiepijantis įprasta schema – pirmosios dvi dozės įskiepijamos 1–3 mėn. intervalu, vėliau trečiosios ir sustiprinančiosios dozės įskiepijimo intervalai priklausomai nuo vakcinos gamintojo skiriasi, bet dažniausiai trečioji vakcinos dozė įskiepijama 5–12 mėn. po antrosios. Pirmoji sustiprinamoji dozė įskiepijama 3 m. po trečios erkinio encefalito dozės. Skiepijantis „pagreitinta“ schema nuo erkinio encefalito priklausomai nuo vakcinos gamintojo pirmosios dvi dozės įskiepijamos 7–14 d. intervale, vėliau trečioji 21 d. arba 5–12 mėn. po antrosios dozės įskiepijimo. Pasiskiepijus „pagreitinta“ schema pirmoji sustiprinamoji erkinio encefalito dozė turi būti įskiepijama 12–18 mėn. arba po 3 m. priklausomai nuo vakcinos gamintojo.

Labai svarbu nepamiršti, kad erkinio encefalito įgytas imunitetas pasiskiepijus bet kuria schema su laiku linkęs išblėsti, todėl reikia jį nuolat palaikyti ir toliau skiepijantis imunitetą sustiprinančiomis erkinio encefalito vakcinos dozėmis. Priklausomai nuo amžiaus pasiskiepyti reikėtų kas 3–5 m.

Kaip išvengti erkės įsisiurbimo?

Nuo Laimo ligos, babeziozės ir kt. erkių platinamų ligų Lietuvoje vakcinos nėra – belieka saugotis erkės įsisiurbimo.

NVSC Kauno departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Rima Gabrielaitė pataria, kaip išvengti erkės įsisiurbimo: vykdami į gamtą tinkamai apsirenkite – dėvėkite šviesius drabužius, pasiūtus iš lygaus audinio. Apykaklė ir rankogaliai turi būti prigludę prie kūno, kelnės įkištos į batus ar kojines. Drabužius ir atviras kūno vietas rekomenduojama apipurkšti repelentais – skysčiais, atbaidančiais erkes.

Periodiškai apžiūrėkite drabužius ir kūną – ar jais neropoja erkė. Ypač atkreipkite dėmesį į pažastų, kirkšnies sritis, kojas, liemenį, kaklą, galvą.

Poilsiui ir apžiūrėjimui pasirinkite atvirą, saulėtą aikštelę, kurioje nušienauta žolė. Erkės dažniausiai įsisiurbia poilsiaujant, nes judant raumenims joms sunkiau tai padaryti. Todėl gulėti žolėje ar sėdėti ant kelmų nepatartina.

Ką daryti, jei erkė jau įsisiurbė?

Jei erkė įsisiurbė, kuo greičiau ją ištraukite. Kuo ilgiau užsikrėtusi erkė bus įsisiurbusi, tuo daugiau ligos sukėlėjų paklius į organizmą. Aptiktą įsisiurbusią erkę reikia suimti pincetu kuo arčiau odos ir staigiu, tiesiu judesiu ištraukti, išvengiant erkės suspaudimo, sukiojimo, tampymo. Po to įkandimo vietą dezinfekuokite – nuplaukite muilu, patepkite spiritiniu tirpalu.

Nepamirškite apie žolėje tykančius pavojus ir keliaudami į kitas šalis – erkės paplitusios visame pasaulyje, taigi ligą galima parsivežti ir iš svetur.

Boreliozę platina erkės. Infekuotiesiems dažnai pasireiškia odos bėrimas bei į gripą panašūs simptomai, įskaitant raumenų ir sąnarių skausmus, taip pat galvos skausmai, pykinimas ir vėmimas. Liga retais atvejais gali baigtis mirtimi.

Mokslininkai tyrimo metu išanalizavo 89 studijų, kuriose dalyvavo 160 tūkst. asmenų, duomenis. Po Vidurio Europos daugiausiai Laimo liga sirgusių žmonių nustatyta Rytų Azijoje (15,9 proc.) ir Rytų Europoje (10,4 proc.). Mažiausias rodiklis fiksuotas Karibuose, kur antikūnų rasta tik 2 proc. žmonių kraujyje. Mokslininkai atkreipia dėmesį į tai, kad skaičiai dėl reguliaresnio testavimo regionuose, kuriuose liga apskritai pasireiškia dažniau, gali būti netikslūs.

Ankstesni tyrimai parodė, kad erkių platinamų infekcijų skaičius per pastaruosius dvylika metų išaugo dukart. Tai aiškinama dėl klimato kaitos ilgesnėmis ir sausesnėmis vasaromis, gyvūnų migracija ir „vis dažnesniais kontaktais su naminiai gyvūnais“.

Sutikti vilniečiai piktinosi apžėlusiu miestu.

– Ar pastebėjote Vilniaus vešlias žoles?

– Trūksta žodžių. Baisu kur atsistoti, o žmonės eina ir su vaikais.

– Baisu nusisukti, nes gali ir erkių pasigauti.

– Visko gali. Ir ne tik erkių. Eina su šunimis, nors ir susirenka viską, bet ant žolių, manau, vis vien kažko lieka. Trūksta žodžių tiesiog.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Vilniaus savivaldybė teigia, kad taip išsaugo gamtą.

– Tokių žolių ir dilgėlynų dar gyvenime nemačiau. Meras į pokalbius net nesileidžia...

Kitas sutiktas vilnietis teigė manantis, kad savivaldybė taip taupo.

Trūksta žodžių. Baisu kur atsistoti.

– Žiūrint, kodėl taip daro. Ar jie nori sutaupyti pinigų, ar nauja mada.

– Sako, kad reikia saugoti gamtą

– Man rodos, ne gamtą čia saugo, o pinigus.

Šnekinta jauna moteris užsiminė, kad dėl tokių žolių kyla rizika pasigauti erkių.

– Esame prieš erkes. Nelabai gerai, ypač kai vaikai bėga, tenka labai stabdyti.

– Ar jaučiate erkių riziką?

– Nejaučiu kaip Vingio parke, bet tikrai nesmagu ir atrodo netvarkingai.

– Neestetiškai?

– Tikrai ne. Šalia savivaldybės irgi klausimas, kodėl taip apleista. Centre norėtųsi tvarkos.

Apie gamtai paliktas Vilniaus erdves pokalbis su Vilniaus savivaldybės Miestovaizdžio skyriaus vedėja Ramune Baniuliene.

– Kodėl buvo suplanuota šiemet nešienauti pievų?

– Šiemet tęsiame pievų nešienavimą, propaguojame tvarų šienavimą. Pagrindiniai uždaviniai – vėsinti miestą per karščius vasarą ir grąžinti gamtą į miestą, didinti Vilniaus miesto biologinę įvairovę.

– Kiek miestas užkaista?

– Labai stipriai. Tyrimai rodo, kad nešienautoje vejoje per karščius yra apie 19 °C žemės paviršiuje, o kai įkaista ir išdega nušienautos vejos – apie 40–50 °C.

– Kai kurie miestiečiai kalba, kad taip Vilniaus savivaldybė taupo pinigus. Ar galima daug sutaupyti?

L. Balandžio/BNS nuotr.

– Sutaupyti nepavyksta, kadangi nušienavus pievas, mes jas šienausime liepos ir rugpjūčio mėnesiais, šieną reikės sugriebti, išvežti, tai irgi atitinkamos išlaidos.

– Kokios vietos pasirinktos nešienauti? Kaip tai vyksta?

– Šienaujame kiemus, pradalges prie kietųjų dangų, parkus, aikštes, skverus – ten, kur žmonės naudojasi žolynais. Tvariai šienaujame aplinkkelių šlaitus, gatvių infrastruktūros želdinius, skiriamąsias juostas, ten leidžiame žolei augti. Nuo liepos mėnesio pradėsime šienauti. Kai kurias vietas paliksime savaiminiam atžėlimui. Pradėsime po Joninių taškiniu būdu šienauti kur labiausiai to reikia, nes šiemet lyja lietus, žolė labai greitai auga, gali tekti ir anksčiau pradėti. Pernai šienavome nuo rugpjūčio 15 d. ir pasiteisino.

– Ar buvo žmonių, kurie, atėję į savivaldybę, skundėsi?

– Sulaukėme apie 70 pasiūlymų nušienauti daugiau daugiabučių aplinkoje. Maždaug 30 sulaukėme, norinčių nešienauti daugiabučių aplinkoje tam tikrose vietose, kur žmonės nori ilgiau džiaugtis žiedais. Siūlome kreiptis į seniūnijas, jie surenka informaciją ir reaguojame į kiekvieną pranešimą.

Kaip rašoma Vilniaus savivaldybės pranešime, saugant bioįvairovę, Vilniuje šienavimo atsisakyta ten, kur jis nėra būtinas: aplinkkelių šlaituose, daugumos gatvių skiriamosiose eismo juostose, transporto žieduose – ten, kur žmonės ir namuose prižiūrimi gyvūnai retai ar visai neateina. Šie ir panašūs plotai šienaujami prireikus, kelis kartus per metus arba išvis nešienaujami.

Sostinės viešosiose erdvėse ir kiemuose žolė pjaunama tik užaugusi aukštesnė nei 10 cm. Nebent bendruomenė kreipiasi į savo seniūniją ir prašo šienauti rečiau, saugant biologinę įvairovę jų gyvenamoje teritorijoje.

Saugantis nuo erkių ir dėl tvarkos prie asfaltuotų ar tiesiog per žaliąjį plotą išmintų pėsčiųjų takų paliekamos 1,5–2 m pradalgės. Tokio pat pločio pradalgės paliekamos greta važiuojamosios kelio dalies, kad aukštesnė žolė nevirstų į gatvę, netrukdytų pėstiesiems ar dviratininkams. Likę plotai paliekami natūralūs.

Specialistai pažymi, kad erkių skaičių natūraliai reguliuoja jomis besimaitinanti gyvūnija: kirstukai, varlės, rupūžės, driežai, įvairių rūšių paukščiai, plėšrūs vabzdžiai (pvz., piktvabaliai, parazitinės vapsvos), skruzdėlės, vorai, kurie geriau išgyvena kuo natūralesnėje aplinkoje.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro užkrečiamų ligų specialistė, entomologė Milda Žygutienė sako, kad šiltėjant klimatui, daugiau šiltakraujų gyvūnų išgyvena žiemas, tad susidaro erkėms maitintis palankios sąlygos - jos maitinasi pelių, žiurkių, voverių, lapių, stirnų, vilkų ir kitų šiltakraujų krauju. Neprižiūrimos žaliosios erdvės, aukšta, sezono metu nepjaunama žolė sukuria tinkamas sąlygas erkių išplitimui tose vietovėse. Erkės yra išplitusios visoje Lietuvoje, todėl, nepriklausomai nuo regiono, rizika užsikrėsti jų platinamomis ligomis – erkiniu encefalitu ir Laimo liga – yra visur, saugotis turime kiekvienas. Reikšmingos įtakos suvaldant vieną iš erkių platinamų ligų – erkinį encefalitą – turi skiepai, tad didesnė visuomenės vakcinacija yra siekiamybė.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, 2020 ir 2021 metais užsikrėtimų erkių platinamomis ligomis nedaugėjo, nepaisant to, kad oro sąlygos jų dauginimuisi buvo palankios, kaip ir kasmet.

Vilniuje 2020 m. erkiniu encefalitu užsikrėtė 124 žmonės, Laimo liga sirgo 742 žmonės (visoje Lietuvoje atitinkamai  – 679 ir 2865).  2021 m. susirgimo atvejų Vilniuje sumažėjo: 101 žmonės susirgo erkiniu encefalitu, 477  – Laimo liga (visoje Lietuvoje atitinkamai – 365 ir 1780).

2022 m. iki šiol Vilniuje užfiksuoti 5 erkinio encefalito ir 66 Laimo ligos atvejai.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras erkių užsikrėtimo informaciją sostinėje šiuo metu ruošiasi atnaujinti.

Beveik 50 cm ir vos vienas žingsnis iki kur vilniečiai aktyviai sportuota – važiuoja dviračiu, vaikščioja, bėgioja. Ne todėl, kad būtų pamiršta nušienauti žolę, tiesiog tokia Vilniaus politika. Jau dvejus metus aktyviai auga vešlios pievos.

Natūralios pievos laisvai želia prie Vilniaus greitkelio, Barbakano kalno, žaliuosiuose ruožuose tarp eismo juostų, transporto žieduose. Prie pėsčiųjų ir dviračių takų šienaujama tik iš kraštų, o prie Baltojo tilto, Misionieriaus soduose šienaujama aukštesnė nei 10 cm žolė.

Vilniečiai dėl erkių baiminasi ne be reikalo. Sostinei nusprendus auginti vešlias pievas, šoktelėjo ir sergamumas erkių platinamomis ligomis. Pernai užfiksuota kone 130 daugiau erkinio encefalito ir 730 daugiau Laimo ligos atvejų, palyginti su užpernai. Kaune – situacija priešinga. Per metus erkinio encefalito atvejų sumažėjo daugiau nei perpus, o Laimo ligos taip pat ryškiai sumažėjo. Ekspertai neneigia, kad vešlios pievos prisideda prie erkių platinamų ligų.

„Aišku, jos neprisideda prie geresnių rezultatų. Kur nupjauta žolė nei paukščiai gerai ir saugiai jaučiasi, nei smulkieji graužikai ir erkės. Jei pieva iki kelių – visiems puiku“, – sakė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro medicinos entomologė Milda Žygutienė.

Kaunas, kur sergamumas erkių platinamomis ligomis mažėja, vešlias pievas palieka tik upių šlaituose ir pakrantėse, Nemuno ir Nevėžio kraštovaizdžio draustinyje. Miesto centre žolę kauniečiai pjauna trumpai.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Ten vaikšto daug žmonių, mažų vaikų. Natūralios pievos yra gražu, tačiau miestuose yra žmonių, kurie kenčia nuo įvairų alergijų. Žinoma, nešienautoje žolėje veisiasi visų mūsų siaubas – erkės“, – teigė Kauno miesto savivaldybės aplinkos pasaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė.

Tačiau augantis sergamumas sostinės valdžios nebaugina –Vilnius neketina didinti šienaujamų vejų ploto, mat, ne pirmus metus taikoma praktika duoda rezultatų. Natūralios pievos vėsina karštomis vasaromis, gerėja biologinė įvairovė.

„Pievų kokybė gerėja. Iš augalų pievose matome vis daugiau atsikuriančių rūšių“, – sakė Vilniaus miesto administracijos Miestovaizdžio skyriaus vedėja Ramunė Baniulienė.

Atsisakyti masinio šienavimo nėra tik Vilniaus išmonė, pasirodo, nešienavimo politiką įveda ir kiti Europos miestai. Tik neaišku, kaip juose mėgsta gyventi erkės.

Trumpai pjaunama žolė toliau bus prie daugiabučių kiemų ir aktyviai lankomų erdvių. Viena tokių – Vingio parkas. Čia šienautojai žolę pjauna visur.

Situacija dėl erkių platinamų ligų komentavo ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro medicinos entomologė Milda Žygutienė.

– Ar nešienautos pievos tikrai yra priežastis, dėl kurios sostinėje daugėja erkių platinamomis ligomis sergančių žmonių?

– Pradėkime nuo to, kaip erkės plinta. Jos maitinasi ilgą laiką pasikabinusios ant kitų šiltakraujų, maitinasi jų krauju. Suaugusi erkė gali taip įsikibti iki savaitės. Taip jos išsibarsto po teritoriją ir išplinta į netikėtas vietas. Virusas plinta per erkių įsisiurbimą, bet gamtinis rezervuaras yra smulkieji graužikai. Jų kraujyje cirkuliuoja tiek erkinio encefalito virusas, tiek Laimo ligos sukėlėjas, nedarydamas jokio įtakos jų savijautai. Prisisiurbusi erkė su tais sukėlėjais siurbdama kitą kartą aukai gali pernešti sukėlėją. Toje aukštoje pievoje labai gerai jaučiasi graužikai. Pati erkė iš miško neatropos, ji naudojasi pavežėjais, pvz., paukščiais. Pasimaitinusi erkė nukritusi į tokią aukštą pievą jausis puikiai, nes pakankamai drėgmės ir gali išgyventi. Tai tiesioginis ryšys su erkių patinamomis ligomis.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar augintinio namo parsinešta erkė neatropos iki šeimininko?

– Jei erkė nukris ant kokio kilimo, vadinasi, šeimininkas laiku nepanaikino jos iš augintinio ir ji jau pasimaitinusi. Tolesnio kelio jai išgyventi nebėra. Erkė ant šuns, priklauso nuo veislės, ilgą laiką negali patekti ant kūno dėl tankaus kailio, todėl, tokiu atveju, galia ropoti ir iki šeimininko.

– Kaip derėtų prižiūrėti kiemus, kad ten nebūtų patogios sąlygos erkėms?

– Didžioji dalis asmenų užsikrečia gyvenamojoje teritorijoje. Nereikia leisti žolei užaugti aukštesnei nei 10 cm nuo pat ankstyvo pavasario pradžios.

– Ką daryti su Vilniaus parkais, žaliomis erdvėmis, kurios nešienaujamos? Ar yra kitų priemonių, kaip išvengti erkių?

– Vaikščioti asfaltuota danga, nenukrypti. Rekomenduojame, jei netvarkoma visa teritorija, bent po kelis metrus šonuose nuo takelių nušienauti.

– Vienintelis apsaugos būdas – skiepai. Ar gyventojai noriai skiepijasi?

– Ne tiek noriai, kiek reikėtų ir linkėtų specialistai. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas asmenims, kurie vyksta į šalis, kuriose registruojami penki ir daugiau atvejų 100 tūkst. gyventojų, reikėtų pasiskiepyti nuo erkinio encefalito. Mūsų šalyje registruojama 15–20 atvejų 100 tūkst. Vadinasi, esame labai endeminė šalis. Kiekvienas turėtume apsiskiepyti.

– Dar ne per vėlu skiepytis?

– Niekada nevėlu. Aišku, tinkamiausias laikas praleistas. Tarp pirmos ir antros dozės turi praeiti mėnuo. Po antros dozės praėjus dviem savaitėms jau galima jaustis saugiam. Reikėtų tęsti toliau pagal schemą skiepijimąsi, kad susiformuotų saugus imunitetas ateičiai.

– Kokia situacija kituose Lietuvos miestuose? Ar mažėja, daugėja erkių?

– Utenos apskritis iš pirmaujančių. Pajūrio teritorijoje mažesnis sergamumas. Noriu atkreipti dėmesį, kad ne kiekviena erkė užsikrėtusi. Skaičiuojama, kad tiek Europoje, tiek Lietuvoje apie 1 proc. Niekada nežinome, kokia erkės įsisiurbs.

Pasak medicinos entomologės, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Mildos Žygutienės, svarbiausia, kad žmonės ne tik įsisąmonintų faktą, kad erkių yra visoje šalyje, tiek miškuose, tiek ir miestų parkuose, tačiau taip pat imtųsi ir atitinkamų apsisaugojimo nuo jų veiksmų.

„Nors tyrimai rodo, kad daugiau nei 90 proc. mūsų šalies gyventojų gerai informuoti apie erkių keliamas grėsmes ir žino, kokiomis ligomis jie gali susirgti įsisiurbus infekuotai erkei, tačiau Lietuva vis dar pirmauja pagal erkių sukeliamų ligų sergamumo rodiklį Europoje“, – sako M. Žygutienė.

Anot jos, toks rezultatas rodo, kad žmonės vis dar nepakankamai įvertina galimas rizikas, o kartais apskritai numoja ranka į erkių sukeliamas ligas.

„Pasiteisinimų nesiskiepyti būna įvairiausių – nuo to, kad niekada nesilankoma miške, iki apibendrinimo, kad „jau man tai tokia liga negresia“, – komentavo NVSC atstovė ir pridūrė, kad statistika rodo visai kitokią realybę. Lietuvoje kasmet encefalitu užsikrečia keli šimtai žmonių, iš kurių apie 80–90 proc. būna priversti gydytis ligoninėse.

Vis dėlto M. Žygutienė pastebi, kad situacija nors ir pamažėl, tačiau gerėja. Pasak jos, kasmet bent pirmąją skiepo nuo encefalito dozę nusprendžia gauti vis daugiau lietuvių. Tačiau kol kas vakcinacijos lygis, NVSC atstovės teigimu, dar nepakankamas.

1. Laimo liga – kas tai?

Laimo ligą (LL) – boreliozę, sukelia bakterija Borrelia burgdorferi. Žmonėms ši bakterija perduodama, kai įsisiurbia borelijomis užsikrėtusi erkė. Erkės užsikrečia, kai maitinasi paukščių ar žinduolių krauju, užkrėstu Laimo ligos sukėlėju (borelijomis). Laimo ligos pavadinimas kilęs nuo JAV esančio Laimo miestelio (Old Lyme) pavadinimo.

2. Kaip užsikrečiama Laimo liga?

Laimo ligos sukėlėją žmogui perneša įsisiurbusios erkės. Lietuvoje Laimo ligą platina iksodinės (ganyklinės) Ixodes ricinus erkės. Tiek nimfos tiek suaugusios erkės gali užkrėsti žmogų. Kartą užsikrėtusios borelijomis, erkės išlieka nešiotojomis visą savo gyvenimą. Borelijų infekcijos šaltiniai – įvairūs gyvūnai, dažniausiai smulkūs žinduoliai, paukščiai. Ta pati erkė gali būti ir kitų ligų (pvz., erkinio encefalito viruso, babezijos) pernešėja. Per karvių ir ožkų pieną Laimo ligos sukėlėjai neplinta. Užsikrėtus borelijomis, nebūtinai susergama Laimo liga, t.y. tuomet gaminasi specifiniai antikūnai prieš borelijas, tačiau ligos požymių nebūna.

3. Ar Laimo ligos sukėlėjų perdavimas žmogui susijęs su erkės įsisiurbimo trukme?

Kuo ilgiau erkė išbūna įsisiurbusi, tuo didesnė tikimybė, kad Laimo ligos sukėlėjai bus perduoti žmogui. Didžiausia rizika užsikrėsti, kai įsisiurbusi erkė išbūna apie dvi paras (48 val.).

4. Kokie Laimo ligos simptomai?

Inkubacinis periodas – 2–10 dienų (iki 3 sav.). Pasibaigus inkubaciniam periodui, gali atsirasti ligos simptomai.

Pirmoje (ankstyvoje) ligos stadijoje erkės įsisiurbimo vietoje atsiranda odos uždegimas, pasireiškiantis žiedo pavidalo  paraudimu (eritema) ryškiais kraštais. Paraudimas dažniausiai atsiranda praėjus 1- 4 savaitėms po erkės įsisiurbimo, tačiau kartais odos paraudimas (eritema) gali atsirasti anksčiau arba tik po 2 mėnesių. Paraudimo skersmuo paprastai būna 5 cm. dydžio. Jis periferiškai plečiasi, kraštais ryškėja, o centras blykšta, todėl paraudimas dar vadinamas migruojančia eritema (erythema migrans).  Eritema yra dažniausia Laimo ligos klinikinė forma, pasireiškianti 80-90 proc. atvejų. Paraudimo vietoje oda dažniausiai būna nepatinusi, neskausminga, neniežti. Išskirtinis paraudimo bruožas yra tas, kad per kelias dienas jis palaipsniui plečiasi periferiškai, t.y. gali išplisti iki 20 cm dydžio. Penktadaliui žmonių odos paraudimą lydi karščiavimas iki 38 C, galvos skausmas, silpnumas (į peršalimą panašūs simptomai). Negydoma infekcija gali plisti į sąnarius, širdį ir nervų sistemą.

Antroji Laimo ligos stadija pasireiškia praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams po eritemos atsiradimo. Šioje ligos stadijoje pasireiškia  nervų sistemos (neuroboreliozė), širdies, sąnarių, odos pažeidimai, kuriems būdingi skirtingi simptomai. Neuroboreliozė gali pasireikšti nervų uždegimais (neuritais), kaklo, krūtinės ar juosmens - kryžmens srities uždegiminiais skausmais arba galvos nervų pažeidimo simptomais bei kartais smegenų ar smegenų dangalų uždegimu. Taip pat ligoniai gali skustis nuovargiu, miego sutrikimu, atminties susilpnėjimu, galvos svaigimu. Vaikams šioje stadijoje pasireiškia meningitas (smegenų dangalų uždegimas) arba veidinio nervo parezė.

Sąnarių pažeidimai – tai dar viena Laimo ligos forma. Dažniausiai tai stambiųjų sąnarių (kelių, alkūnių) uždegimas (vieno ar abiejų). Anksčiausiai pažeidžiamas sąnarys, esantis šalia erkės įsisiurbimo - pirminio odos pažeidimo. Sąnarys būna sutinęs, karštas, paraudęs. Sąnario uždegimas gali trukti nuo vienos savaitės iki kelių mėnesių. Apie pusę metų gali kartotis sąnario uždegimo atakos, o dešimtadaliui, nesigydant, išsivysto lėtinis artritas (sąnario uždegimas).

Širdies ir odos pažeidimai šioje boreliozės stadijoje pasitaiko retai.

Vėlyvoje (lėtinėje) Laimo ligos stadijoje progresuoja nervų sistemos pažeidimai, lėtinis sąnarių uždegimas, lėtinis odos pažeidimas. Ši stadija diagnozuojama tada, kai nervų, sąnarių ir odos pažeidimų simptomatika išlieka ilgiau nei 6 mėnesius. Vėlyvosios Laimo ligos prognozė yra nepalanki. Savaime nepasveikstama. Būtinas gydymas. 

Freepik.com nuotr.

5. Kaip diagnozuojama ir gydoma Laimo liga?

Ligai diagnozuoti naudojami laboratoriniai serologiniai ir kiti tyrimai, tačiau jų interpretacija nėra paprasta. Reikalinga patirtis derinat tyrimų rezultatus su klinikine ligos simptomatika. Simptomine Laimo liga sergantys asmenys yra efektyviai gydoma antibiotikais, išskyrus vėlyvąją ligos stadiją, kurios metu taip pat skiriami antibiotikai ir kiti medikamentai, tačiau visiško išgijimo gali nepavykti pasiekti, nes Laimo ligos pažeidimai gali būti negrįžtami.

Ar persirgus Laimo liga susidaro patvarus imunitetas?

Persirgus Laimo liga, imunitetas neįgyjamas, ir žmogus šia liga gali susirgti pakartotinai.

7. Ar galima pasiskiepyti nuo Laimo ligos?

Skiepų nuo Laimo ligos nėra.

8. Kaip apsisaugoti nuo erkių įsisiurbimo ir Laimo ligos užkrato?

Einant į gamtą (pvz., mišką), rekomenduojama apsivilkti šviesiais drabužiais. Viršutiniai drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo. Kelnių klešnės turėtų būti sukištos į kojines arba batų aulus. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti gerai priglundančią kepurę.

Naudoti erkes atbaidančias medžiagas (repelentus). Einant į gamtą, repelentais apruošti atviras kūno vietas (veidą, kaklą, rankas). Drabužiams skirti repelentai neturėtų būti naudojami ant odos (skaitykite repelento instrukcijas). Vaikams naudoti tik vaikams skirtus repelentus. Repelentų poveikio trukmė yra skirtinga (skaitykite repelento instrukciją).

Vengti aukštos žolės ir krūmų. Erkės mėgsta vietas, kur daug krūmų, aukšta žolė, ant žemės daug lapų. Būnant gamtoje patartina dažnai apžiūrėti save ir bendrakeleivius, ar neropoja erkės.

Nepamirškite grižus iš gamtos, apžiūrėti drabužius ir kūną. Erkės mėgsta įsisiurbti ten, kur plonesnė, drėgnesnė oda. Visų pirma reikia apžiūrėti už ausų, pažastis, kirkšnis, bambą, pakinklius, po krūtimis ir visur kitur. Mažiems vaikams apžiūrėti galvą, kaklą, nes būtent tose vietose vaikams randamos erkės. Vilkėtus drabužius rekomenduojama pakabinti negyvenamoje patalpoje arba saulėtoje vietoje.

9. Ką daryti radus įsisiurbusią erkę?

Radus įsisiurbusią erkę, būtina kuo skubiau ją ištraukti. Nes kuo ilgiau erkė įsisiurbusi, tuo didesnė tikimybė, kad bus perduotas užkratas. Nerekomenduojama aplink erkę tepti jokiais tepalais, tirpalais, nes sudirginta erkė išskiria daugiau seilių, kuriuose gali būti ligos sukėlėjų. Traukiant erkę, nereikia jos spausti. Traukti erkę geriausia su pincetu, kuo arčiau odos, staigiu judesiu. Ištraukus, dezinfekuoti žaizdelę. Užsirašykite datą, kada ištraukėte erkę. Tirti, ar ištraukta erkė yra borelijų nešiotoja, yra netikslinga, nes gali būti taip, jog erkė nespėjo perduoti ligos sukėlėjų žmogui ir neįmanoma nuspėti, ar infekuotas žmogus susirgs (nes galimos ir besimptomės boreliozės formos).

10. Ar būtina ištraukus erkę kreiptis į šeimos gydytoją?

Nebūtina. Tačiau būtina save stebėti. Mažiausiai mėnesį. Jei šiame tarpsnyje atsirado odos paraudimas erkės įsisiurbimo vietoje, karščiavimas, skausmai (galvos, raumenų ir kt.), tuomet būtina kuo skubiau kreiptis į savo šeimos gydytoją.