„Skiepai nuo erkinio encefalito yra mokami. Džiugu, kad yra priimtas sprendimas nuo rugsėjo pirmosios paskiepyti 50–55 metų amžiaus asmenis nemokamai. Beje, sergančiųjų šios amžiaus grupės asmenų registruojama daugiausiai, todėl tokios galimybės pasiskiepyti, tikimės, nepraleis šios amžiaus grupės gyventojai“, – sako NVSC atstovė.

NVSC duomenimis, kasmet vidutiniškai šia erkių platinama liga suserga apie 400–500 šalies gyventojų.

Primenama, kad kol kas skiepai yra efektyviausia priemonė nuo sunkios ligos. Skiepijantis pagal įprastą planą – pirmosios dvi dozės įskiepijamos vieno–trijų mėnesių intervalu, vėliau trečiosios ir sustiprinančiosios dozės įskiepijimo intervalai priklausomai nuo vakcinos gamintojo skiriasi, bet, dažniausiai, trečioji vakcinos dozė įskiepijama praėjus penkiems–dvylikai mėnesių po antrosios.

Pirmoji sustiprinamoji dozė įskiepijama praėjus trims metams po trečios erkinio encefalito dozės. Patikimiausią ir ilgiausią apsaugą garantuoja trys skiepų dozės: apie 99 proc. paskiepytųjų įgyja atsparumą erkiniam encefalitui trims–penkiems metams.

Efektyviausia – skiepytis

Šiemet pirmosios erkės rastos kovo 1 d., pernai vėliau – kovo antroje pusėje. Šiais metais jau sausį užregistruoti pirmieji Laimo ligos ir erkinio encefalito atvejai.

Erkės mėgsta drėgmę ir prieblandą, todėl gausiausia jų yra lapuočių miškuose. Dažniausiai erkės įsikuria tose teritorijose, kur daug laukinių gyvūnų, paukščių – nuolatinių jų maitintojų. Jų gali būti miško takelių pakraščiuose, tankiuose brūzgynuose, paupiuose, pelkėtose vietovėse. Nemažai erkių galima aptikti ir miško kirtimuose, kur daug senų kelmų ir šakų, miestų parkuose, skveruose, daugiabučių kiemų žaliosiose teritorijose.

Veiksmingiausia apsaugos priemonė, padedanti išvengti erkinio encefalito, yra skiepai. Puikus pavyzdys yra austrų patirtis. Austrijoje, kurioje sergamumo erkiniu encefalitu rodiklis siekė 8,75 atvejo 100 tūkst. gyventojų, 1982 m. buvo pradėta visuotinė žmonių vakcinacija nuo erkinio encefalito. Šiuo metu, kai 80–90 proc. šalies gyventojų yra pasiskiepiję nuo šios ligos, susirgimų erkiniu encefalitu sumažėjo daugiau kaip 12 kartų.

Nuo Laimo ligos skiepų nėra, tačiau nuo erkės įsisiurbimo padeda individualios apsaugos ir erkių gausą mažinančios priemonės.

Individualios apsaugos priemonės

Einant į mišką, reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais: viršutiniai drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis, rankogaliai turėtų gerai priglusti prie riešo; kelnių klešnių apačia taip pat turėtų būti gerai prigludusi prie kūno. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti gerai priglundančią kepurę, gobtuvą.

Būnant gamtoje patartina dažnai apžiūrėti save, o aptiktas per drabužius ropojančias erkes – sunaikinti.

Rekomenduojama naudoti repelentus – nariuotakojus atbaidančias medžiagas (juos naudoti pagal gamintojo nurodytą naudojimo instrukciją).

Siekiant apsisaugoti nuo erkinio encefalito, vartoti tik pasterizuotą arba virintą karvių, ožkų pieną ar jo produktus.

Svarbu tinkamai prižiūrėti parkų, poilsio vietų, dažnai žmonių lankomus miškus: nuo ankstyvo pavasario šienauti žolę, neleidžiant jai užaugti aukštesnei kaip 10 cm, iškirsti menkaverčius krūmus, sutvarkyti miško darbų atliekas, išvartas, nupjautą žolę išvežti arba sudeginti, praplatinti pasivaikščiojimo takus ir takus, vedančius link vandens telkinių, sporto aikštelių, laužaviečių.

Rekomenduojama naikinti graužikus.

Ką daryti įsisiurbus erkei

Aptikus įsisiurbusią erkę, ją reikia kuo greičiau ištraukti, nespausti erkės kūnelio, bet suimti erkę kaip galima arčiau odos ir staigiu judesiu traukti į viršų. Įsisiurbusios erkės netepti riebalais ar kitais skysčiais. Pašalinus erkę, žaizdelę reikia patepti dezinfekciniu skysčiu.

Po erkės įsisiurbimo apie vieną mėnesį reikia stebėti savo sveikatą ir įsisiurbimo vietą. Jeigu erkės įkandimo vietoje atsiranda paraudimas ir jis plečiasi ar pablogėja savijauta – būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Skaičių kalba

NVSC duomenimis, 2023 m. Lietuvoje buvo užregistruota 2 880 Laimo ligos atvejų, 2022 m. – 2 380 atvejų, sergamumo rodiklis išaugo nuo 84 iki 100,3 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Praėjusiais metais erkinio encefalito atvejų užfiksuota taip pat daugiau nei 2022 m., atitinkamai 377 ir 597 atvejai (sergamumo rodiklis padidėjo nuo 13,3 iki 20,8 atvejo 100 tūkst. gyventojų).

– Ar tiesa, kad babeziozė – šunų erkinis encefalitas?

– Ne, erkinis encefalitas veikia smegenis, babeziozė raudonuosius kraujo kūnelius, eritrocitus. Tai skirtumas yra. Bet abi ligas perneša erkės.

– Kada šuo gali apsikrėsti babezioze?

– Erkės yra aktyvios, kai temperatūra pakyla aukščiau aštuonių laipsnių, tai jeigu turim šiltesnę temperatūrą, tai gali praktiškai visus metus užsikrėsti.

– Ar jau jaučiate pacientų pagausėjimą?

– Pacientų šiais metais kol kas neturėjom, bet po trupučiuką prasideda. Vis tiek pats įkarštis bus pavasario gale-vasaros metu.

– Ar tai tik šunų liga? Ar gali užsikrėsti ir katės, kiti gyvūnai?

– Pagrinde serga šunys. Katės serga kitomis erkių ligomis, jų simptomai nebūna tokie stiprūs.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokie simptomai praneša, kad gali būti babeziozė?

– Vangumas, apetito stoka, karščiavimas. Ligai pažengus galima pastebėti blyškias gleivines arba rausvos spalvos šlapimą. 

– Ar tai mirtina liga?

– Taip, gali baigtis mirtimi, jeigu laiku nepradėsime gydyti, nesuleisime vaistų. Reikėtų kuo anksčiau kreiptis, kad būtų didesni šansai išgelbėti augintinį.

– Kokios priemonės yra efektyviausios norint apsaugoti savo augintinį nuo erkių?

– Geriausiai veikia ilgo veikimo tabletės, kai kurių rūšių antkakliai, tik labai svarbu juos gerai uždėti, ne per laisvai, nes kitu atveju jie nepadės, reikia, kad būtų kontaktas su oda.

Plačiau apie tai papasakojo Nacionalinio sveikatos centro specialistė Milda Žygutienė.

– Turime erkinio encefalito susirgimų nemalonią statistiką.

– Esame lyderiai Europoje šiuo klausimu. Būtent pas mus registruojamas didžiausias sergamumas Europos Sąjungoje. Tai tęsiasi jau ne vienerius metus. Apie šiuos dar negalime kalbėti. Kol kas turime 8 mėnesių duomenis. Jie labai panašūs į praėjusių metų duomenis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O Laimo ligos taip pat esame rekordininkai?

– Jei registruojame erkinį encefalitą šimtais, tai Laimo ligą registruojame tūkstančiais. Vien šiais metais turime apie 1,7 tūkst. atvejų. Tai yra daugiau nei pernai.

– Kur glūdi viso to priežastys? Ar tai išgyvena visa Europa?

– Erkinis encefalitas yra registruojamas daugelyje šalių. Jo paplitimo teritorija juda link Šiaurės. Jei anksčiau Baltijos šalys buvo tie degantys raudoni taškai, tai šiuo metu Skandinavijos pietinėje dalyje registruojama vis daugiau atvejų. Kaltininkai yra du – erkė ir mes. Erkei gyventi Lietuvoje yra nepaprastai gera, ji turi visas sąlygas. Erkėms labiausiai patinka mišrūs lapuočiai miškai ir jų teritorija. Tačiau net ir smėlėtuose regionuose, kur vyrauja pušys ar eglės, erkių taip pat randama.

– Seniau kalbėdavome, kad prieš einant į mišką reikia apsirengti tinkamai, pasiskiepyti. Tačiau dabar ir miesto teritorijose galima pasigauti erkę.

– Dar nė vieno asfaltu einančio neužpuolė. Tačiau, kur yra parkas ar kokia nors žalia oazė, ypatingai vaikštant su savo augintiniais, galim pasigauti erkių. Vilniuje nėra nė vieno parko, kuriame nebūtų rastos erkės. Erkės labai išplito. Tik 1 proc. erkių yra užsikrėtusius erkiniu encefalitu, o Laimo liga – net 20 proc.

– Kaip apsisaugoti nuo erkių? Žinome, kad yra skiepai nuo erkinio encefalito.

– Jau kelis metus iš eilės skiepijamės taip pat. Tas labai džiugina, kad prie dabartinio skeptiško požiūrio į vakcinas, skiepijimasis nuo erkinio encefalito nemažėja. Tačiau skiepijamasi nepakankamai – turėtų kiekvienas Lietuvos žmogus būti paskiepytas.

Žinant erkės biologiją ir jos paplitimo zoną, mes išžudytume viską, bet nebūtinai pačias erkes.

– Ar įmanoma apsisaugoti nuo Laimo ligos?

– Nuo Laimo ligos veikia jau visai kiti metodai. Padeda tinkama apranga, erkes atbaidančios medžiagos. Einant į gamtą, reikėtų tuo pasirūpinti. Grįžus iš gamtos yra būtina patikrinti, ar nėra įsisiurbusi erkė. Jei ji aptinkama, reikia kuo greičiau ją ištraukti. Prie Laimo ligos yra reikalingas ilgesnis įsisiurbimo laikas, kad erkė galėtų perduoti sukėlėją. Kuo anksčiau ją pašalinsime, tuo mažesnė tikimybė, kad erkė užkrės.

– Galbūt valstybė galėtų išnaikinti erkes? Galbūt ji galėtų naudoti kokias nors chemines medžiagas?

– Europoje tai nėra rekomenduojama. Juk erkė nevalgo išorėje, kad galėtume pabarstyti kažkokių miltelių, kad ji žūtų. Erkei reikia cheminio preparato, kuris ją veiktų per odą. Žinant erkės biologiją ir jos paplitimo zoną, mes išžudytume viską, bet nebūtinai pačias erkes.

„Važiuoju į Žaliuosius ežerus ir ten nusimaudau. Tada pavalgiau mėlynių, atsitūpiau ir žiūriu – čia užsilipusi“, – pasidalijo patirtimi viena kalbinta moteris.

Erkinio encefalito piką stebi Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Būtent pajūrio miesto jūrininkų ligoninėje šią vasarą dėl erkinio encefalito gydyta 20 pacientų.

„Būklė vidutinio sunkumo, dar pakarščiuoja, pažymi tuos standartinius erkinio encefalito nusiskundimus – galvos skausmas, silpnumas, mieguistumas“, – komentavo Klaipėdos universitetinės ligoninės infekcinių ligų gydytoja Rūta Pundinienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Šiuo metu Klaipėdos universiteto ligoninėje – trys erkinio encefalito atvejai. O dar prieš savaitę buvo keturi. Anot Klaipėdos infektologų, retai ligoninėje vienu metu guli tiek šia liga sergančių pacientų.

„Pastaraisiais metais, esant pandemijai, tų pacientų mes tikrai turėjome žymiai mažiau ir toks kiekis gana retas ir išskirtinis“, – pridėjo gydytoja R. Pundinienė.

O štai sostinėje, Santaros klinikų infekcinių ligų skyriuje, – maždaug ketvirtadalis visų pacientų, sergančių erkiniu encefalitu,  vieno iš jų būklė – itin sunki.

„Visos galūnės paralyžiuotos, buvo sutrikusi kvėpavimo funkcija“, – apie paciento padėtį kalbėjo Vilniaus Santaros klinikų infekcinių ligų gydytoja Daiva Radzišauskienė.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės medikai tikina, kad Kaune situacija panaši būna kiekvieną vasarą.

„Visa Lietuvos teritorija yra pavojinga. Ir yra tik mažiau ar labiau pavojingos atskiros vietovės“, – teigė LSMU Kauno ligoninės infekcinių ligų klinikos vadovė Auksė Mickienė.

Tačiau Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) tikina, kad kelerius pastaruosius metus erkiniu encefalitu sirgusių skaičiai buvo maži. Tad šiemet to paties tikėtis esą negalima.

„Šiais metais jau per pirmą pusmetį turim 99 atvejus. Šiek tiek daugiau negu praeitais ir užpraeitais metais per tą patį pusmetį. Tačiau paties sergamumo pikas dar tik prasideda“, – kalbėjo NVSC užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus atstovė Milda Žygutienė.

Medikai primena, kad erkinis encefalitas – klastinga liga. Pirmiausiai sukyla temperatūra, siekianti daugiau nei 38 °C, vėliau atsiranda galvos skausmas, pykinimas, drebulys. O esant rimtoms komplikacijoms, netgi gali pasireikšti rimti nervų sistemos pažeidimai.

„Jeigu nebuvo erkių įsisiurbimo, tai nereiškia, kad žmogus negali sirgti erkiniu encefalitu, nes erkės įsiurbimas yra neskausmingas ir daugiau negu pusė sergančiųjų jokio erkės įsisiurbimo nepastebi. Ir dar noriu priminti, kad erkiniu encefalitu galima užsikrėsti per maisto produktus“, – teigė gydytoja D. Radzišauskienė.

O vienintelė patikima išeitis, esą – vakcinuotis.

„Laimo ligą galime pastebėti pamačius įsisiurbusią erkę, nes erkė turi būti įsisiurbusi 12–18 val. O erkinio encefalito erkė jau užkrečia labai greitai“ – pridėjo gydytoja D. Radzišauskienė.

Tačiau lietuviai tą daro vangiai.

„Nebijom. Būna erkių, bet mes atsargiai vaikščiojam visur, tai nėra tokios problemos“, – komentavo vienas pašnekovas.

„Aš pats nesiskiepiju. Kažkaip nepuola jos manęs“, – nusijuokė kitas vyras.

„Aš ne, nesiskiepijęs nuo erkinio encefalito, nes dar negalvojau apie tai“, – pritarė kitas pašnekovas.

„Lietuvoje kiekvienas turėtų būti pasiskiepijęs nuo erkinio encefalito, todėl kad tai yra labai endeminė šalis erkinio encefalito požiūriu ir mes turime didžiausią sergamumą Europoje“, – kalbėjo M. Žygutienė.

Praeitais metais nuo erkinio encefalito iš viso suleista beveik 328 tūkst. vakcinų. Tačiau 2021 m. skiepyta beveik 7 tūkst. vakcinų daugiau.

Skiepytis nuo erkinio encefalito rekomenduojama tik tiems, kurie laiką leidžia gamtoje ar gyvena kaime.

„Šis mitas yra neteisingas, nes erkių galima sutikti net prie laiptinių esančiose pievelėse, – paaiškina vaistininkas. – Šiltojo sezono metu žmonės sportuoja, pramogauja, vedžioja augintinius lauke, leidžia laiką prie upių ar ežerų. Lietuvoje yra fiksuojamas vienas didžiausių sergamumų erkiniu encefalitu, todėl apsauga būtina visiems, nepaisant to, kur gyvenate ar kokį gyvenimo būdą propaguojate.“

Greitai pašalinus erkę erkiniu encefalitu neužsikrėsi.

Dar vienas girdimas nepagrįstas mitas. R. Blyno teigimu, jei erkė įsisiurbė, jau susiduriate su ligos rizika. Išvengti užsikrėtimo galima nubaidžius dar neįsisiurbusią erkę. Todėl leidžiant laiką gamtoje, vaistininkas rekomenduoja dėvėti šviesių spalvų drabužius, ant kurių šis parazitas būtų gerai pastebimas, kelnes susikišti į batus, nepalikti atviro kūno, galvą pridengti gobtuvu ar skarele, o prieš vykstant namo ir sugrįžus gerai apžiūrėti save, artimuosius ir augintinius.

Erkinis encefalitas yra visiškai išgydomas.

„Erkinis encefalitas dažnai painiojamas su Laimo liga. Erkinis encefalitas nėra išgydomas, nuo šitos ligos vaistų nėra, o vienintelė apsauga yra skiepas“, – akcentuoja vaistininkas. Pasak jo, užsikrėtus Laimo liga dažniausiai skiriami antibiotikai, o užsikrėtusiems erkiniu encefalitu taikomas tik simptominis gydymas.

Erkinio encefalito simptomai dažnai gali būti labai apgaulingi. Pirmojoje ligos fazėje jie gali priminti gripą – kankina raumenų ir galvos skausmas, silpnumas, temperatūra gali siekti ir 39 laipsnius. Antroje fazėje gali pasireikšti smegenų, o dažnai kartu ir smegenų dangalų pažeidimo simptomai. Žmogų gali pykinti, skaudėti ar svaigti galva, sutrikti sąmonė, jis galim imti vemti, karščiuoti.

Erkiniu encefalitu persirgę žmonės gali jausti ilgalaikius sveikatos sutrikimus, tokius kaip pusiausvyros, kalbos, atminties, sąmonės, koncentracijos sutrikimai, paralyžius. Ligai pasiekus smegenis, pasekmės dažniausiai lieka visam gyvenimui, dalis atvejų baigiasi mirtimi.

Skiepą nuo erkinio encefalito rekomenduojama planuoti tik prieš laisvas dienas.

Kaip paaiškina ekspertas, skiepai nuo erkinio encefalito dažnai painiojami su vakcinomis nuo kitų ligų. Pasak jo, šalutinis poveikis šiuo atveju dažnai nepasireiškia arba būna vos jaučiamas, todėl toks požiūris taip pat priskiriamas prie mitų. „Pasitaiko, kad pacientai jaučia skausmą dūrio vietoje, paraudimą, kartais bendrą silpnumą, bet tai trunka ne daugiau nei 1–2 dienas. Vis dėlto palyginus visa tai su nauda, kuri yra didelė, bijoti nepageidaujamų simptomų tikrai neverta. Pasiskiepijus žmonėms savo įprastos rutinos dažniausiai keisti nereikia“, – pabrėžia R. Blynas.

Skiepytis reikėtų žiemą, kad spėtų susiformuoti imunitetas.

„Šis teiginys teisingas tik iš dalies“, – sako vaistininkas. Daugelis vasaros sezonui ruošiasi jau žiemą, kad spėtų susiformuoti imunitetas ir žmogus drąsiai jaustųsi laiką leisdamas gamtoje. Tiesa, vaistininkas pabrėžia, kad nėra netinkamo laiko skiepytis nuo šios sunkios ligos. „Mūsų tikslas – ilgalaikė, o ne sezoninė apsauga. Svarbu pirmi skiepai, kad susiformuotų imunitetas, o paskui jį reikia tik reguliariai stiprinti ir palaikyti. Jei žmogus pradės skiepytis dabar, vasarą jau bus susiformavęs nestiprus atsparumas, kuris vis tiek yra geriau nei visiškai jokio. Tad, tinkamas laikas visada yra dabar“, – teigia „Camelia“ vaistininkas.

Įprastinė skiepijimo schema – 1–3 mėn. mėnesių laikotarpiu suleidžiamos dvi dozės, o trečia – praėjus 5–12 mėn. po antrosios injekcijos. Įgytas imunitetas išlieka 3–5 metus, praėjus šiam laikotarpiui reikalinga revakcinacija.

1. Trečdaliui susirgusiųjų lieka pasekmės. „Erkinis encefalitas – tai nepagydoma liga, kuri gali pažeisti smegenis ir periferinius nervus. Žvelgiant į sergamumo šia liga statistiką Europoje, net trečdalis žmonių, persirgusių erkiniu encefalitu, nevisiškai pasveiko ir gyvena su tokiais liekamaisiais reiškiniais, kaip nuolatiniai galvos skausmai, negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, elgesio pokyčiai. Kartais neišvengiama ir paralyžiaus. Tačiau tam užkirsti kelią galima pasiskiepijus nuo erkinio encefalito“, – sako T. Gečienė.

2. Įkandimo datą žymėkite kalendoriuje. Pasak vaistininkės, pakanka vos dešimt minučių, kad įsisiurbusi erkė per seiles perduotų mums erkinį encefalitą, tačiau erkinio encefalito ligos simptomai pasimato ne iš karto, o per porą savaičių, todėl ištraukę erkę, būtinai jos įsisiurbimo datą pasižymėkite kalendoriuje. Ateinančias dvi savaites stebėkite, ar nepajutote peršalimo simptomų, karščiavimo, galvos skausmų ir bendro silpnumo. Pastebėjus bent vieną iš jų, svarbu pasidaryti tyrimą erkiniam encefalitui nustatyti.

Net trečdalis žmonių, persirgusių erkiniu encefalitu, nevisiškai pasveiko ir gyvena su tokiais liekamaisiais reiškiniais, kaip nuolatiniai galvos skausmai, negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, elgesio pokyčiai.

3. Neignoruokite sąnarių skausmo. Visiems jau gerai žinoma, jog Laimo ligą galima atpažinti iš atsiradusio apskritimo ant odos toje vietoje, kur buvo įsisiurbusi erkė. Tačiau apie ligą gali išduoti net paprasčiausias kurio nors sąnario skausmas ar jo įkaitimas — kai prilietus ranka jaučiama šiluma. Dažnu atveju šis sąnarys yra netoli įkandimo vietos. Tada svarbu kuo greičiau kreiptis į gydytoją, nes laiku pastebėjus Laimo ligą, priešingai negu erkinį encefalitą, ją galima pagydyti antibiotikais.

4. Jokių aliejų ir sukimų rodyklės kryptimi. „Vis dar tenka išgirstų istorijų, kaip žmonės, traukdami erkę, bando ją sukti laikrodžio rodyklės kryptimi. Iš tiesų, ją suėmus pincetu reikėtų traukti staigiai ir tiesiai link savęs. Kitas dalykas, ko nereikėtų daryti – tepti įsisiurbusios erkės aliejumi. Nuo riebalų ji tik pradės dusti ir taip išskirs dvigubai daugiau infekcijos sukėlėjų į jūsų organizmą“, – įspėja T. Gečienė.

5. Imunitetas — per 1,5 mėnesio. Pasak vaistininkės, pasiskiepiję žmonės jau po pusantro mėnesio gali turėti dalinai įgytą imunitetą erkiniam encefalitui. Atlikus pilną pagrindinio skiepijimo planą, kurį sudaro trys skiepo dozės, įgyjamas imunitetas, suteikiantis patikimą apsaugą. Antrąjį skiepą atlikti galima praėjus vos keturiolikai dienų arba vienam mėnesiui po pirmojo. Tada susidaro 70 proc. apsauga. Trečiajai skiepo dozei reikėtų atvykti praėjus 5—12 mėnesių nuo antrojo skiepo. Pabaigus pagrindinę skiepijimo schemą, palaikomoji dozė reikalinga po trejų metų.

Du aktyvumo pikai

Pavasarį dažnai vyrauja permainingi orai, todėl sudėtinga nuspėti, kada prabunda erkės. Pasak veterinarijos specialistės Justinos Maniušienės, apsauga nuo erkių reikėtų pasirūpinti kuo anksčiau: kai sniegas nutirpsta arba dar tada, kai jo danga būna nebevientisa, o oro temperatūra dienos metu pasiekia +6 °C.

Pasak jos, šių kraujasiurbių aktyvumo piką galima pastebėti du kartus per metus – pavasarį, kai po žiemos erkės būna alkanos, ir ankstyvą rudenį, kai jos išsivysto į kitą brandumo stadiją ir vėl išalksta.

„Vasarą erkių aktyvumas priklauso nuo oro sąlygų, jei temperatūra itin aukšta ir yra gana sausa, erkių aktyvumas mažėja, tačiau tikrąją lietuvišką vasarą, kai drėgna ir vyrauja žemesnė temperatūra, erkės yra ypač aktyvios“, – pasakoja gyvūnų priežiūros specialistė.

Tinkama apsauga

„Renkantis priemones nuo erkių reikėtų atkreipti dėmesį į preparato naudojimo rekomendacijas. Labai svarbu apsaugą atnaujinti pagal visas rekomendacijas, nes daugelis preparatų tampa veiksmingi per 24–48 valandas.

Pavyzdžiui, lašus nuo erkių rekomenduoja lašinti kas tris–keturias savaites, šis laikas svarbus, nes nuo trečios savaitės preparato veiksmingumas pradeda mažėti ir didėja tikimybė pasigauti erkių, todėl lašus reikėtų lašinti ne lygiai po keturių savaičių, bet tarp trečios ir ketvirtos savaitės, kad nauji lašai pradėtų veikti laiku. Svarbu laikytis gamintojo rekomendacijų“, – sako J. Maniušienė.

Tiesa, vien lašiukais galima neapsiriboti, apsaugos priemonių nuo šių parazitų yra daug, todėl, renkantis tinkamiausias, naudinga pasikonsultuoti su specialistais: kiekvienas gyvūnas yra labai skirtingas, todėl ir priemones reikėtų rinktis tinkančias individualiai.

Apsaugos priemones reikėtų rinktis pagal augintinio rūšį, svorį, amžių – tai pats svarbiausias dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį.

„Apsaugos priemones reikėtų rinktis pagal augintinio rūšį, svorį, amžių – tai pats svarbiausias dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, taip pat peržiūrėkite sudėtį, ar nėra alergizuojančių medžiagų, – rekomendacijomis dalijasi veterinarijos specialistė. – Ilgo ir tankaus kailio augintiniams dažniausiai netiks apsauginiai antkakliai, nes jie turi liestis prie odos, o per ilgą kailį tai yra beveik neįmanoma.“

Pašnekovė pataria atkreipti dėmesį į tai, kad augintiniui daug maudantis gali sumažėti kai kurių preparatų aktyvumas, todėl reikėtų rinktis priemones, atsparias vandeniui, – tabletes ar antkaklius.

„Jei dažnai lankotės miškuose, naudokite dvigubą apsaugą – ilgalaikes apsaugos priemones ir repelentus, veikiančius lokaliai, kelias valandas“, – pataria specialistė.

Pasivaikščiojimo rutina

Prasidėjus erkių sezonui, vien pasirinkta tinkama pasivaikščiojimo maršrutų vieta tikrai nepadės išvengti šių parazitų, jų sutikti galima bet kurioje pievoje ar net prie daugiabučių laiptinių, tačiau, pasak specialistės, į kai kurias vietas vertėtų atkreipti dėmesį.

„Reikėtų vengti pievų, kuriose itin aukšta nešienaujama žolė, laikytis bendrinių rekomendacijų dėl vietų, kuriose erkių populiacija itin didelė, ir stengtis tokiose vietose, jei įmanoma, nesilankyti“, – pataria J. Maniušienė.

Po pasivaikščiojimų lauke rekomenduojama apžiūrėti augintinio kailį, o didžiausią dėmesį, specialistės teigimu, reikėtų atkreipti į vietas, kur oda ploniausia ir kraujagyslės arčiau odos paviršiaus – ausys, snukis ir lūpų vidinė pusė, kirkšnys, pažastys, prie alkūnių, tarpupirščiai, po uodega, po antkakliu. Šiose vietose įsisiurbimų pastebima dažniausiai, tačiau apžiūrėti reikia visą kūną, nes įsisiurbti gali ir bet kurioje kitoje vietoje.

Tiesa, kaip aiškina specialistė, jei namuose yra keli augintiniai ir bent vienas jų eina į lauką, – saugoti nuo erkių reikėtų ir kitus.

„Erkę į namus galime parnešti tiek mes, tiek kiti augintiniai ir tokiu atveju net ir neinančiam į lauką augintiniui padidėja tikimybė, kad įsisiurbs erkė. Nesvarbu, ar augintinis eina į lauką, ar ne, atsargumo priemonių reikia imtis visais atvejais“, – paaiškina specialistė.

Ką daryti pastebėjus erkę

• Prieš traukdami erkę, tos vietos netepkite aliejais, alkoholiu ar kitomis medžiagomis.

• Specialiu erkių traukikliu ar pincetu suimkite erkės galvutę kuo arčiau augintinio odos.

• Nespauskite, nenutraukite kūno. Jokiu būdu nesuspauskite erkės pilvelio, pasišalinęs pilvelio turinys gali sukelti infekciją.

• Tvirtai ir lėtai, nesukdami ištraukite erkę.

• Ištrauktą erkę sunaikinkite, geriausia įmesti į indą su alkoholiu.

• Įsisiurbimo vietą dezinfekuokite.

• Dezinfekuokite pincetą ar traukiklį.

• Nusiplaukite rankas.

• Pasižymėkite dieną, kada ištraukėte erkę, ir 21 dieną stebėkite augintinio būklę. Būtent per tiek dienų gali pasireikšti erkių platinamų ligų simptomai.

„Labai džiaugiamės, kad pradedame trečiąjį tyrimo etapą. Tikrinsime turimos vakcinos saugumą ir veiksmingumą. Ji skirta užkirsti kelią Laimo ligai, kurią sukelia šešios Amerikoje ir Europoje labiausiai paplitusios Laimo bakterijų rūšys“, – sakė „Pfizer“ vakcinos vadovė Annaliesa Anderson.

Šunims skirtą vakciną galima įsigyti seniai, bet vienintelė žmonėms sukurta vakcina lygiai prieš 20 metų nepateko į rinką, nes kėlė abejonių dėl ilgalaikio efektyvumo. Dabar didžiausia pasaulyje vaistų gamintoja „Pfizer“ kartu su Prancūzijos ir Austrijos biotechnologijų bendrove „Valneva“ kurdamos naują vakciną siekė išvengti savo pirmtakės klaidų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Norime sezoninės vakcinos žmonėms, kurie gyvena erkių endeminėse teritorijose arba mėgsta keliauti, vaikščioti pėsčiomis, važinėti dviračiu. Manau, pasiskiepiję užkirsite kelią ligai. Žmonės bus apsaugoti“, – akcentavo A.Anderson.

Kasmet nuo Laimo ligos gydoma stulbinamai daug – beveik 500 tūkst. žmonių.

Jei bandymai pavyks, skiepytis galės asmenys nuo penkerių metų. Kol kas tūkstančiai savanorių iš Amerikos ir Europos laukia eilėje.

„Nuo tada, kai prieš kelis mėnesius sužinojome apie šį bandymą, žmonės buvo įtraukti į laukiančiųjų sąrašą ir laukia naujienų. Tikrai yra susidomėjusių žmonių, kurie laukia bandymų pradžios“, – pažymėjo specialistas.

Medžiotojo ir keliautojo Roberto aplinkoje Laimo liga sirgo daug draugų, todėl be jokių dvejonių prie vakcinavimo punkto į eilę atsistojo pirmas.

„Labai nekantrauju, tikiuosi, kad viskas pavyks ir nebereikės jaudintis. Mėgstu eiti į miškus, todėl noriu žinoti, kad, kai rasiu ant savęs erkę, man bus viskas gerai. Neturiu dėl ko jaudintis, nes nerimą būtent ir kelia grįžimas namo ir įsitikinimas, kad ant kūno nieko nėra“, – pasakojo savanoris Robertas Terwilligeris.

Kasmet nuo Laimo ligos gydoma stulbinamai daug – beveik 500 tūkst. žmonių.

Kaip kanda įvairūs vabzdžiai

Pasak gydytojos, vienas dažniausių ir nemaloniausių vasaros pavakario palydovų – uodai ir akliai, pastarųjų apstų atvirose erdvėse. Esame įpratę sakyti, kad jie kanda ar gelia, tačiau iš tiesų šie vabzdžiai siurbia mūsų kraują. Uodai turi ilgą dvivamzdį standų, bet tuo pačiu ir lankstų straubliuką, kurį įbeda į odą tam tikru kampu, kad lengviau aptiktų kraujagyslę. Vieną iš vamzdelių jie naudoja sušvirkšti seilėms, kuriose yra cheminių medžiagų mišinys, kuris sumažina skausmą, skystina kraują ir neleidžia jam krešėti. Kitas vamzdelis naudojamas kraujui siurbti. Siurbimas būna toks stiprus, kad gali suplėšyti kapiliarą – tuomet uodas tiesiog lengvai geria iš šio kraujo baseino tol, kol pasisotina. Įprastai tai trunka iki 4 minučių.  Tokiu pat būdu siurbia ir akliai bei kiti mašalai.

Kraują siurbia tik uodų patelės, nes jis yra vertingas baltymas kiaušinėliams auginti. Patinėliai minta nektaru.

Kraują siurbiantiems priskiriamos ir erkės. Įdomu tai, kad erkė gali įsisiurbti būdama bet kurioje savo vystymosi stadijoje – lervos, nimfos ar jau suaugusi. Įsisiurbusi, ji maitinasi tol, kol subręsta – tai trunka nuo 3 iki 6 dienų. Kuo ilgiau erkė siurbia kraują, tuo didesnė ligų perdavimo rizika. Kaip žinoma, seilėse esantis Laimo ligos ar erkinio encefalito užkratas patenka į žaizdą, kai erkė atpila, prisisiurbusi kraujo susimaišiusio su seilėmis. Be to, jei erkė buvo įsisiurbusi anksčiau, po 20–40 valandų jų seilės gali sukelti vietinę alerginę reakciją. Kartais ši alerginė reakcija aplink įsisiurbimo vietą būna gana intensyvi, ir net nesant Laimo ligos požymių, atrodo gąsdinančiai.

Visai kitaip mus gelia bitės, vapsvos, kamanės, skruzdėlės ir kiti plėviasparniai. Mūsų kraujo jie nesiurbia, bet įgeldami specialios struktūros geluonimi, priklausomai nuo vabzdžio rūšies, suleidžia įvairių baltymų, fermentų, histamino ir kitų medžiagų turintį skystį. Bičių ir kitų jiems giminingų vabzdžių nuodų liaukos gamina labai daug alergizuojančių baltymų.

Labai įdomu pastebėti, kad bitės turi labai meistriškai sukonstruotą gėlimo aparatą. Geluonies smaigalys turi spirale išsidėsčiusius tetraedro formos spyglius, įgėlimo metu įsisukančius į elastingą odą.  Dėl šios savybės, bitei suleidus gėluonį, jo ištraukti tampa neįmanoma. Todėl, bitei sprunkant, įgėlimo aparatas ir su juo susiję raumenys atsiskiria nuo likusio pilvo dalies, o įgėlimo procesas skausmingas tiek bitei, tiek jos įgeltam žmogui.

Kokie simptomai  išduoda apie įkandimą

Įprastai, mašalų, erkių įsisiurbimo vietoje atsiranda deginimo jausmas, išsivysto nedidelė papulė ir paraudimas, o kartais ir pūlinys, išsilaikantis kelias valandas ar net dienas, bėrimas aplink geluonies vietą. Bičių nuodai turi gerokai audringesnes reakcijas.

Žinodami ir suprasdami, kaip veikia mašalų ar bičių ir jiems giminingų vabzdžių įgėlimai ar įsisiurbimai, galima nuspėti, kaip toliau elgtis. Tačiau, jei pačio vabzdžio pamatyti nepavyksta, pagal jo paliktą žymę odoje labai sunku nustatyti, kas buvo nutūpęs ant odos. Juolab, kad kiekvieno organizmo reakcija į vabzdžio seiles ar toksinus yra labai individuali, todėl nėra paprasta pagal paliktą žymę vabzdį atpažinti. Jei nerimaujate dėl bet kokio įgėlimo ar įtariate, o gal ir žinote, kad buvo įsisiurbusi erkė, vertėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

Nors ir labai retai, tačiau mūsų šalyje visgi pasitaiko ir gyvačių įgėlimų. Nors vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje – angis, mėgstanti saulėtas ir drėgnas vietas, sutinkama gan retai, tačiau per metus užfiksuojama apie 60–70 jos įgėlimų. Angies įgėlimą galima įtarti, kai odoje pastebimi du kraujuojantys, per centimetrą vienas nuo kito nutolę taškai, o oda aplink juos patinusi ar pamėlusi Paprastai 70 proc. angies įgėlimo atvejų suleidžiami toksiški nuodai.

Kaip dažnai pasireiškia alergija bitėms

Jautrumas bičių nuodams pasireiškia net apie 40 proc. suaugusiųjų ir 50 proc. vaikų. Dažniausia alerginė reakcija pasireiškia daugiau nei 10 cm skersmens plotą apimančiu ir ilgiau nei 24 valandas trunkančiu patinimu, kuris sustiprėja praėjus 6–12 val. po įgėlimo, o didžiausią dydį pasiekia po 24–48 val. Tokios reakcijos pasireiškia apie 25 proc. įgeltųjų.

Shutterstock nuotr.

Apie 16 proc. patyrusių įgėlimą žmonių pasireiškia nežymi vietinė reakcija.  Jam būdingas nedidelis patinimas, paraudimas, skausmas po įgėlimo. Šie simptomai gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų. Sisteminės (anafilaksinės) reakcijos nėra dažnos ir pasireiškia iki 5 proc. sugeltųjų. Dar retesnės, tačiau vis tiek pasitaikančios, yra su įgėlimu susijusios mirtys. Jų skaičius pasaulyje varijuoja nuo 0,09 iki 0,13 proc. per metus.

Ar alergija bitėms reiškia ir alergiją medui

Nors yra atlikta gana daug ir išsamių tyrimų, tačiau jų išvados teigia, kad jei esate alergiškas medui tai dar nereiškia, kad jums pasireikš alergija bičių nuodams ir atvirkščiai.

Reakciją į medų gali sukelti paties medaus sudedamosios dalys. Kaip žinoma,  žiedadulkių kiekis meduje svyruoja vidutiniškai iki 7 proc., taigi, alergiški žiedadulkėms žmonės, suvalgę medaus, gali patirti alerginių reakcijų. Tuo tarpu bičių nuodų cheminiai tyrimai rodo įvairių sąsajų buvimą.  Bičių nuodų liaukos gamina sudėtingų junginių mišinį, kuris sudarytas iš baltymų, aminorūgščių, fosfolipidų, cukrų, biogeninių aminų, lakiųjų junginių, feromonų ir beveik 80 proc. vandens. Ištirta, kad tokiuose nuoduose randama net apie 113 rūšių baltymų. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) oficialiai patvirtinta, kad dvylika šių baltymų frakcijų yra alergijos sukėlėjai. Aštuonios šių baltymų frakcijos buvo aptiktos ir meduje.

Paprastai, jei pasireiškia alergija medui, tikėtina alergija ir kitiems bičių produktams (propoliui, bičių duonelei, pieneliui), tačiau tai nėra taisyklė. Visgi alergiškiems žmonėms bičių produktus vartoti reikėtų atsargiai.

Ištirta, kad alergiją sukeliančios medaus savybės taip pat gali atsirasti dėl išskyrų iš naminių bičių seilių ir hipofaringinių liaukų, esančių bitės galvoje. Taigi, ryšys tarp alergijos medui ir bičių nuodams gali atsirasti  dėl kryžminės reakcijos ar kitų priežasčių.

Kas sukelia šias alergijas

Kaip jau buvo minėta, bičių nuodų liaukos gamina labai daug alergizuojančių baltymų. Be to, šiame nuodų komplekse yra aminų-histamino, adrenalino, dopamino, serotonino ir kitų medžiagų. Šie kompleksas ne tik pats sukelia įvairias reakcijas – po įgėlimo pažeistos mūsų audinių ląstelės išskiria apsaugines medžiagas, kurios taip pat gina organizmą nuo svetimų bitės perduotų medžiagų. Taigi, priklausomai nuo to, ar žmogus alergiškas, kokiomis ligomis serga, kokius vaistus vartoja ir kitų faktorių, galime tikėtis pačių įvairiausių organizmo reakcijų,

Įdomu tai, kad tik bičių nuoduose yra specialių medžiagų – melitino ir apamino. Melitinas sudaro apie 60 proc. suleidžiamų nuodų ir yra mažas alergenas, tačiau ši medžiaga stipriai dirgina nervų galūnėles ir sukelia skausmą bitei įgėlus. Apaminas yra labai stiprus alergenas, dėl jo ir kitų baltymų vyksta alerginės reakcijos. Taigi, nuoduose esančių medžiagų kompleksas savo įvairialypiu poveikiu lemia greitesnį aukos organizmo apnuodijimą ir spartesnį nuodų plitimą.

Shutterstock nuotr.

Ką daryti, jeigu įgėlė bitė

Keletas naudingų patarimų:

Kuo greičiau pašalinkite geluonį. Šiam tikslui tinka viskas, kas tuo metu yra po ranka – švarus peilis, kreditinė kortelė, medžio pliauskos briauna. Tiesiog nubraukite jais geluonį. Nepatartina naudoti pinceto, nes juo suspaudžiant, galima įtrėkšti dar daugiau nuodų.

Nors iki šiol buvo rekomendojama atšaldyti sugeltą vietą šaltu vandeniu, ledo gabalėliu, ar bet kuriuo šaltu ar vėsiu daiktu, neseniai Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad skausmą ir patinimą ženkliai sumažina vietinis koncentruotas šiltas (51 laipsnių temperatūros) kompresas, laikomas ant įgeltos vietos iki 10 min. Taigi, remiantis tyrėjų išvadomis, tai vienas iš greičiausių būdų sumažinti skausmą, niežulį ir patinimą Tai patvirtina ir išbandžiusieji šią rekomendaciją.

Jei visgi atsirado vietinis patinimas, niežulys, skausmas, rekomenduojama išgerti priešalerginių ar nuskausminančių vaistų.

Bitei įgėlus į galūnę, rekomenduojama ją palaikyti pakeltą.

Ką daryti, jei įsisiurbė erkė

Grižus iš lauko visada rekomenduojama gerai apsižiūrėti kūną. Jei pastebėjote įsisiurbusią erkę, jos dalį galvos srityje stipriai suimkite prie pat odos ir ištraukite. Šią vietą nuplaukite vandeniu su muilu ir dezinfekuokite. Apie 10 dienų stebėkite, kaip keičiasi įsisiurbimo vieta – ar keičiasi odos spalva, ar bėrimas plinta. Taip pat apie 2 sav. stebėkite bendrą savo būklę, o jei kyla temperatūra, skauda gerklę, galvą ar atsiranda galvos svaigimas, nedelsdami kreipkitės į gydytoją.

Ką daryti, jei įkando angis

Įkandus nuodingai gyvatei žaizda paprastai gausiai kraujuoja. Jos nereikia užspausti, tegul kraujas teka apie 30 sekundžių, kartu su juo pasišalins ir dalis nuodų. Svarbu žinoti, kad negalima mėginti išsiurbti žaizdos turinio, nes per burnos gleivinę nuodai dar gausiau pasklis po organizmą.

Įgėlimo vietą nuplaukite švariu vandeniu, nuimkite papuošalus ir laikrodį: jei galūnė smarkiai sutins, jie ims veržti. Tuomet uždėkite šaltą kompresą, jį tvirtai fiksuodami prie odos. Šaltis numalšins skausmą, sulėtins kraujotaką ir nuodai ne taip greitai pasklis po kūną.

Nors, įkandus angiai, labai išsigąsti nereikėtų, nes šios gyvatės suleistų nuodų koncentracija suaugusiam žmogui nėra labai didelė, vis dėlto patariama nedelsiant kreiptis į medikus, nes jei žmogus alergiškas, gali kilti rimtesnių komplikacijų.

Kokius pavojus sukelia bitės įgėlimas

Įgėlus bitei, mažiausiai 90 proc. nuodų maišelio turinio patenka per pirmąsias 20 sekundžių po įgėlimo, o geluonis pašalinamas praėjus 1 min. sumažina nuodų sukeltą toksiškumą. Vidutiniškai įgėlimo atveju patenka 140–150 mikrogramų nuodų, o mirtina bičių nuodų dozė svyruoja nuo 2,8 iki 3,5 miligramų vienam kilogramui žmogaus kūno svorio.  Taigi, galima daryti išvadą, kad nealergiškam, 60–70 kg sveriančiam žmogui kyla 50 proc. mirties rizika, įgėlus 1000–1500 bičių, nors yra duomenų apie mirties atvejus po 200–500 įgėlimų.

Remiantis moksliniais tyrimais, apsinuodijimo sunkumo laipsnį lemia sugeltojo amžius, kūno svoris, įgėlimų skaičius ir individualios jo savybės (imuninė būklė, gretutinės ligos, ankstesnis alerginis pasireiškimas). Sunkios toksinės alerginės  reakcijos ir anafilaksinis šokas yra sunkiausios būklės po bičių, širšių, vapsvų įgėlimo.

Kada po bitės įgėlimo ar angies įkandimo kreiptis pagalbos

Tiek po bičių, širšių, vapsvų  įgėlimo, tiek po angies įkandimo galimos įvairaus masto alerginės organizmo reakcijos, turinčios tokį pat išsivystymo mechanizmą. Taigi, gydytoja pateikia keletą visiems šiems atvejams naudingų patarimų.

Jeigu žmogus ima dusti, pasodinkite jį taip, kad būtų lengviau kvėpuoti.

Jei jaučia silpnumą, svaigsta galva, paguldykite ir kojas pakelkite aukščiau už galvą.

Stebėkite ir įvertinkite gyvybinius žmogaus požymius: sąmonę, kvėpavimą, pulsą, odos pokyčius. Jei nukentėjusysis netenka sąmonės ir nustoja kvėpuoti, tikėtina, kad įvyko sisteminė toksinė reakcija. Tokiu atveju atlikite dirbtinį kvėpavimą (kas 30 krūtinės ląstos paspaudimų du įpūtimai) ir skubiai kvieskite pagalbą.

Alergiškiems žmonėms vasaros sezonu rekomenduojama nuolat nešiotis ampulę adrenalino, kuris sušvirkščiamas iš karto po bičių įgėlimo į šlaunies ar peties raumenis.

Jei patinimas plinta, o simptomai sunkėja, reikėtų kviesti greitąją medicinos pagalbą arba nukentėjusį žmogų skubiai nuvežti į artimiausią gydymo įstaigą.

Net ir nealergiškam žmogui gali būti pavojingas atvejis, vabzdžiui įgėlus į burną ar ryklę, kai geriama iš stiklinės ar skardinės ir nepastebima ten įkritusių geliančių vabzdžių. Vietinės reakcijos metu atsiradęs patinimas gali užblokuoti kvėpavimo takus, dėl ko žmogus gali uždusti. Nors ir retai, tačiau gali pasireikšti anafilaksinis šokas, dėl kurio nukentėjusiojo veidas, liežuvis gali smarkiai ištinti, prikimti ar imti švokšti balsas. Todėl nelaukiant kol prasidės tinimas ir kol dar žmogus gali nuryti, reikia išgerti antialerginių antihistamininių vaistų arba skubiai kreiptis į gydymo įstaigą.

Baigdama pokalbį gydytoja V. Uzelienė primena, kad grįžus iš gamtos prieglobsčio, reikėtų gerai apsižiūrėti drabužius ir visą kūną. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad geriausia apsauga nuo erkinio encefalito – skiepai. Būnant gamtoje patartina naudoti repelentus – vabzdžius atbaidančias priemones, tačiau, svarbu žinoti, kad repelentai efektyvūs tik prieš kandančius nenuodingus nariuotakojus (uodus), tačiau geliančių vabzdžių (mašalų, širšių, bičių) neatbaido, tad norint išvengti susidūrimo su jais, reikėtų tiesiog imtis atsargumo priemonių – iškylaujant gamtoje vengti valgyti vaisius, ledus, gerti saldžius gėrimus, priskridusių vabzdžių nebaidyti mosuojant rankomis, o jiems priskridus, tiesiog ramiai atsitraukti. Ypatingai svarbu nelaikyti atidarytų tamsaus stiklo ar plastikinių butelių bei skardinių, nes galite nepastebėti saldžiu kvapu susiviliojusių ir į juos patekusių vabzdžių. Nepamatę vabzdžio, galite gėrimą išgerti su juo, o tai jau grėstų rimtu pavojumi.