Apie santykį ir siekį pažinti

Kiek neįprasta festivalio pradžia – net du atidarymo filmai. Pirmasis – lietuvių režisieriaus, operatoriaus Vytauto Katkaus trumpametražis filmas „Uogos“. Tai filmas, kuriame per keliolika minučių ir buitinį vyšnių skynimo veiksmą atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai, šalčiu dvelkiantis atstumas, kartų skirtumai, kelios įsišaknijusios tradicijos, kurios sukelia ir šypseną, ir empatijos jausmą, skatina prisiminti panašias patirtis. Žavi ir netikėtas poslinkis į kiek siurrealistinę filmo pabaigą.

Santykių temą, tik šįkart dukros ir tėvo, pratęsia antrasis filmas – škotės Charlotte’ės Wells debiutinis ilgametražis filmas „Po saulės“. Tai istorija, konstruojama per dukros prisiminimų, užfiksuotų mini DV kasetėse, perspektyvą, siekiant kiek atskleisti paslaptingą jos tėčio paveikslą. Aktorinis jauno tėčio Kalumo (Paula Mescalis) ir vienuolikmetės Sofi (Frankie Corio) duetas įtraukia į savo melancholišką atostogų pasakojimą, gana tipiškus, bet jiems itin reikšmingus pramogavimo būdus.

Nepaisant ore nuolat tvyrančių mirčių ir nusikaltimų, filmas pasižymi ypatinga ramybe, elegancija ir režisieriui būdingu nenuspėjamumu.

Šalia saulėtos Turkijos peizažų filme ir liūdesys, slogumas, nutylėjimai ir neatsakyti klausimai. Atostogų džiaugsmai paliečiami kažkokios neapibrėžtos pabaigos nuotaikų, kartais netikėtos, keistos tėčio elgsenos ir visa tai bandančios reflektuoti mergaitės.

Karas – šiandienos dalis

Festivalis, prasidėjęs nuo šeimos santykius analizuojančių kino juostų, finalizuotas dar paties festivalio metu Lietuvos kino bendruomenės baigtu kurti dokumentiniu filmu „Laiškas Ukrainai“. Filmas, kuris lyg tam tikras veidrodis, atsuktas į mus, parodo, kiek veiksmų, mūsų, kaip visuomenės, atlikta, kad būtų galima padėti Ukrainai, į kurios gyvenimą įsiveržė agresorius, visa griaunantis karas.

Dokumentinė medžiaga netiesiogiai siūlo reflektuoti, kelti klausimus: ar viskas, kas įmanoma, jau nuveikta, ar pagalba neslūgsta? Kino pavasario metu žiūrovai turėjo galimybę pamatyti ir šviesaus atminimo, rusų nužudyto režisieriaus Mano Kvederavičiaus dokumentinį filmą „Mariupolis 2“, užbaigtą jo sužadėtinės Hannos Bilobrovos. Tai vis dar vykstančių karo žiaurumų liudijimas, perteikiamas per kelių žmonių, nedidelių grupių, kiekvieną dieną siekiančių išgyventi, prizmę. Antžmogiškų veiksmų padariniai jų gyvenimams, kasdienybei.

Tai tik keletas žmonių, o tokių istorijų, deja, tūkstančiai. Tikėtina, daugeliui žiūrovų šis filmas sužadino stiprius jausmus: pyktį ar net agresiją ir bejėgiškumą... negalint šios tragedijos sustabdyti. Europos kino apdovanojimuose ši juosta įvertinta kaip geriausias dokumentinis filmas.

Detektyvas, parodija, savianalizė

Festivalio programos kategorijoje „Meistrai“ pristatytas detektyvas  „Metas išeiti“ (orig. „Heojil kyolshim“, 2022). Jo autorius Parkas Chan-wookas – Pietų Korėjos kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris. Karjerą kino industrijoje Parkas pradėjo kaip kino kritikas, o praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje pradėjo režisuoti ir prodiusuoti kino filmus, taip pat yra režisavęs muzikinius vaizdo klipus, dirbo televizijoje.

Režisieriaus filmuose dažnai nagrinėjamos keršto, smurto ir psichologinių traumų temos, jie pasižymi stilingu vaizdu, sudėtingais siužetais ir netikėtais posūkiais. Ne vienas jo filmas jau rodytas ir „Kino pavasaryje“, žiūrovų ypač vertintas – „Tarnaitė“ (2016), kuriame Sarah’os Waters istorinio kriminalinio romano „Fingersmith“ pasakojimas iš Viktorijos laikų Anglijos perkeliamas į Pietų Korėją Japonijos okupacijos metais.

Filmas „Metas išeiti“ siūlo ne mažiau įtraukią istoriją, kurioje atrodytų gana tipinis detektyvas palaipsniui vis labiau klampina jo dalyvius – įvykį tiriantį detektyvą ir įtariamąją į istoriją, peržengiančią tiek profesinius, tiek loginius priežasties ir pasekmės ryšius, prarandamas racionalumas, pasineriama į emocijų, jausmų pasaulį. Nepaisant ore nuolatos tvyrančių mirčių, nusikaltimų, filmas pasižymi ypatinga ramybe, elegancija ir režisieriui būdingu nenuspėjamumu.

Kadras iš filmo „Mariupolis 2“ / Stop kadras.

Tęsiant lengvai neprognozuojamų filmų temą, reikia pasakyti, kad festivalio ekranuose vėl turėjome progą pamatyti prancūzų režisieriaus ir scenaristo Quentin’o Dupieux naują filmą „Rūkymas sukelia kosulį“ („Fumer fait tousser“, 2022), šįkart aštrios parodijos objektas – superherojų filmai.

Šis filmas – turbūt vienintelis festivalio programoje išties pajėgus popkornų gerbėjus sukrėsti, šokiruoti ir natūraliai išbarstyti jų kibirėlių turinį. Trykštantis kraujas, skraidančios įvairių sutvėrimų kūno dalys – tai gana įprasti Q. Dupieux režisūriniai sprendimai, tačiau kuriamo pasakojimo alogiškumas atrodo su kiekvienu filmu evoliucionuoja ir kartkartėmis žiūrint šią kino juostą tikrai geba nustebinti. Šiuo laikotarpiu, kai vis dažnesnė superherojų refleksija, kritika, kuriamos juos pašiepiančios įvairios komedijos, šis filmas netgi tam tikrose vietose pasirodo kaip superherojų parodijų parodija.

Kitas filmas – britų režisieriaus Oliverio Hermanuso „Gyventi“ („Living“, 2022) ne apie herojus ar parodijas, o apie susitelkimą į save, savo gyvenimą artėjančios pabaigos akivaizdoje. Ši istorija atpažįstama iš japonų režisieriaus Akiros Kurosawos filmo „Gyventi“ (orig. „Ikiru“, 1952), sukurto pagal Levo Tolstojaus kūrybą.

2022 m. filmas nukelia į pokario Londoną, supažindina su pagrindiniu veikėju Viljamsu, įstrigusiu savo darbe – biurokratiniame mechanizme: sužinojęs apie nepagydomą ligą, artėjančią mirtį jis kardinaliai keičiasi, atranda gyvenimą iš naujo. Toks siužetas dažnas tiek plačiosioms auditorijoms skirtose dramose, tiek komedijose, įpinant pabaigoje siužeto vingį apie neteisingus tyrimus ar kažką panašaus, kas galiausiai personažą išgelbėja nuo mirties. Tad O. Hermanuso filmo stiprybė tikrai ne ši pasakojimo idėja ar itin didaktiška pabaiga, kurioje po Viljamo mirties jo kolegos diskutuoja, kas buvo nepastebėta ar ką reikėtų jiems savyje keisti, bet pagrindinį veikėją kuriantis aktorius Bill’is Nighty. Būtent jis savo subtilia transformacija, elegancija, vidine ramybe iškelia šią juostą iš daugybės kitų, reflektuojančių į ribinę situaciją patekusio žmogaus kaitą. Vertingi ir vizualūs sprendimai, operatoriaus darbas.

Meno (savi)refleksija

Lea’os Glob, danų kino režisierės, prodiuserės ir rašytojos, dokumentinis filmas „Apolonija, Apolonija“ (orig. „Apolonia, Apolonia“, 2022) panardina į menininkės gyvenimo istoriją, kuri nuo studijų buvo fiksuojama trylika metų. Nykstantis pogrindinis Paryžiaus teatras, sutikti žmonės, užsimezgusios draugystės, tik savo interesų paisantys mecenatai ir nuolatinis siekis surasti savo vietą ir įsitvirtinti meno pasaulyje. Daug dėmesio čia skiriama būtent moters menininkės paveikslui, kylantiems iššūkiams, savianalizei, paieškoms, nusivylimams, džiaugsmams.

Visų Apoloniją lydinčių įvykių sūkuryje ji išlieka nuosekli, neatsisakanti savo tikslų, siekianti daugiau. Įdomus, įtraukiantis pasirinktas pasakojimo principas, operatoriaus darbas, fiksuojantis įvairias, net ir buitines detales, atskleidžiančias pasakojimo herojės įvaizdį, charakterį. Tai priartina žiūrovą, suteikia galimybę stebėti jos gyvenimą iš arti taip, lyg čia pat gyvenančios pažįstamos.

(At)kurti santykį su gamta

Jaunesniųjų, vaikų, auditorijai skirtų filmų kino pavasario programa taip pat pasiūlė. Vienas jų – norvegų animatorės Kajsa’os Naess ilgametražis animacinis filmas „Titina Šiaurės ašigalyje“ (orig. „Titina“, 2022). Tai jautri, informatyvi ir sykiu žaisminga Šiaurės ašigalio pasiekimo istorija, pateikiama per italų inžinieriaus Umberto Nobile’ės šunytės Titinos, keliavusios kartu, perspektyvą.

Koncentruojamasi į norvegų keliautojo Roald’io Amundseno ir inžinieriaus U. Nobile’ės, sukonstravusio dirižablį, ekspediciją į Šiaurės ašigalį. Filmas pasižymi išraiškingais personažais, kontrastingu, gal kai kuriose vietose kiek stereotipišku italų ir norvegų gyvenimo būdo paveikslu. Nemažai dėmesio skiriama Šiaurės ašigalio atradėjų konfliktui dėl to, kurio indėlis į sėkmingą ekspediciją didesnis. Įdomu ir tai, kad ši istorija domina ir vaidybinio kino kūrėjus, vos prieš kelerius metus kino ekranus pasiekė norvegų režisieriaus Espeno Sandbergo filmas „Amundsenas“ (orig. „Amundsen“, 2019), kuris spaudos pranešimuose buvo pristatomas kaip „norvegų tyrinėtojo Roald’io Amundseno, pirmojo žmogaus, pasiekusio Pietų ašigalį, gyvenimas ir nuotykiai“, kiek eliminuojant U. Nobile’ės reikšmę.

Kitas, jauniesiems nuotykių mėgėjams, skirtas prancūzų režisieriaus Pierre’o Coré filmas „Gražuolė ir Sebastianas“ (orig. „Belle et Sébastien: Nouvelle génération“, 2022), pasakojantis apie šiuolaikinį, technologijų apsuptyje gyvenantį berniuką, kuris staiga ir ne savo noru atostogauti išvežamas pas močiutę, gyvenančią gamtos – kalnų ir avių pasaulyje. Nuobodžių atostogų įspūdis išsisklaido, berniukui netikėtai susipažinus su Gražuole, tuomet prasideda jų nuotykiai, kuriuose ir pavojaus, ir įtampos atmosfera.

Neabejotinai, šiame filme vaizduojamas gamtovaizdžio grožis, jo neaprėpiamumas tik dar kartą primena, kodėl verta filmus žiūrėti kino teatre, ne kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Galima prisiminti, šie berniuko Sebastiano ir šuns nuotykiai skirtingose medijose tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Cécile Aubry, Jean’as Guillaume’as 1965 m. režisavo prancūzų televizijos serialą (13 serijų) „Gražuolė ir Sebastianas“. 1966 m. C. Aubry parašė romaną, kuris inspiravo ilgametražių Sebastiano filmų trilogiją (2013, rež. Nicolas Vanier; 2015–2017, rež. Christianas Duguay).

Tai tik maža dalis filmų, kuriuos žiūrovas galėjo išvysti festivalio metu, o kiek vėliau bus prieinami ir individualioms peržiūroms namų kino platformoje „Žmonės Cinema“.

Kaip kažkada yra pasakęs vienas žmogus (tegul jis būna pamirštas), iš visų menų svarbiausias yra kinas, tačiau ar kinas yra (tebėra) menas? Šis klausimas itin stebindavo vieną iškiliausių prancūzų kino režisierių, scenaristų ir kritikų Jean’ą-Lucą Godard’ą, atmetusį daug kino filmų kūrimo stereotipų, įtvirtinusį naują kino estetiką. Todėl suprantama, kad jam toks klausimas buvo šokiruojantis ir provokatyvus.

Tačiau, peržiūrėjus didžiumą festivalio filmų, šis klausimas nebe toks šiurkštus ir įžeidžiantis, kaip gali pasirodyti, nes, akivaizdu, kad kinas tampa itin priklausomas nuo politikos ir ideologijos, kuri per jį nori įtvirtinti savo gaires. Įtvirtinti gana suktai ir klastingai: pasitelkiant emocijas, jausmus pasėti tai, kas reikalinga. Tik yra vienas bet. Toms visoms manipuliacijoms beveik visada pritrūksta meninio talento, tad, nors ir gudriai paslėptos, jos kyšo kaip zuikio ausys ir menkai įtikina, nes menas nuo manipuliacijų skiriasi iš esmės. Menas nėra sutvertas tarnauti jokiai ideologijai, ir tai lengva suprasti vien pažiūrėjus dokumentinius filmus apie J.-L. Godard’ą  – „Godard’as yra kinas“ (rež. Cyrilas Leuthy) arba Joną Meką „Rojaus fragmentai“ (JAV režisierė Kate D. Davison). Ar jie kūrė meną? Štai šiuo atveju toks klausimas būtų paprasčiausiai kvailas ir net absurdiškas, bet darosi baisu, kad su viešųjų ryšių stebuklais ir visokiomis premijomis ir premijytėmis ar išėjusių iškilių menininkų vieton neatsistos paslaugūs tarnai kino gamintojai, juolab kad kinas paprastai pareikalauja ir nemažų finansinių išteklių, taigi, labai nepašokinėsi: arba – arba.

Nepaprastas filmas, gaila, kad Kaune parodytas tik vieną kartą, bet pilnutėlė salė jį palydėjo plojimais – toks kinas išties gali išgelbėti pasaulį.

Gal taip baisu dar nėra, bet liūdnos mintys aplankė ne šiaip sau, o žiūrint festivalio filmus – kai kurie jų liudijo bauginančią ateitį. Tačiau kol kas dar norisi galvoti šviesiau ir tą šviesą įžiebė taip pat festivalio filmai. Kad ir Irano režisieriaus Jafaro Panahi, kuriam tėvynėje kurti draudžiama (labai gali būti, kad menas, laisvas savo esme, bus draudžiamas visur, liks tik ideologiją atspindintys projektai), kino juosta „Lokių čia nėra“ – kaip visada įdomaus scenarijaus, prasmingos įtampos ir, svarbiausia, daugiabriaunis, „keliais dugnais“, vertinimą paliekantis pačiam žiūrovui, kai yra normalu, kad kito vertinimas gali kardinaliai skirtis. Tai ypač svarbu šiandien, kai mes praktiškai nebemokame diskutuoti neįžeidinėdami, be pykčio, neapykantos ir patyčių, o tiesiog norėdami apsikeisti nuomonėmis, kurios – net ir nesutampančios (!) – leidžia bendrauti toliau. Nepaklusę būti ideologijos tarnais, Irano kino menininko filmai festivalius pasiekia kaip kontrabanda, tačiau būtent tokių menininkų dėka kinas vis dar yra menas.

Kas mene yra svarbiausia? Atsakymų, kaip ir minėtame filme, gali būti įvairiausių ir labai skirtingų, nes vieni mene ieško naujovių, eksperimentų, klausimų, net provokacijų, kiti – nusiraminimo, atsakymų, tradicijų, sąžinės, gėrio triumfo. Jei menas domina ne visus žmones, tai tikrai visus domina klausimas, kas svarbiausia žmogaus gyvenime? Šiame festivalyje kino filmai davė atsakymą. Pavyzdžiui, filmas „Gyventi“ (rež. Oliveris Hermanusas), kuriame garbaus amžiaus žmogus, turintis ne itin aukštą, bet vadovaujamąjį postą, sužino, kad ligos įveikti nebepavyks, laiko liko nedaug, bet užtenka apmąstymams apie prabėgusį gyvenimą, kuriame taip ir nepavyko rasti to, kas suteikia laimę ir nugyvento gyvenimo prasmę. Atsakymas daugiau nei paprastas – geri, nesavanaudiški darbai, bent vienas kilnus poelgis suteikia nuostabią palaimą, ramybę ir išsipildymą. Nepaprastas filmas, gaila, kad Kaune parodytas tik vieną kartą, bet pilnutėlė salė jį palydėjo plojimais – toks kinas išties gali išgelbėti pasaulį.

Keista, kad tik vieną kartą kamerinėje „Romuvos“ salėje, kurioje tėra penkios eilės su devyniomis vietomis kiekvienoje jų, buvo rodomas filmas „Apie tiesą ir melą“ (rež. Orsonas Wellesas), festivalio organizatorių pristatytas kaip „genialiausias filmas visoje festivalio programoje, o gal net kino istorijoje“. Organizatoriai neapgaudinėjo, tai išties įspūdingas filmas (beje, sukurtas ne šiuo laiku, o 1975 m.), bet kodėl buvo rodytas mažiausioje salėje? Ar todėl, kad sujaukdamas protus, ypač pabaigoje, verčia susimąstyti ne tik apie klastotės ir originalo dialektiką mene, bet ir apie siaubingą propagandos mašiną, kuri net visišką absurdą gali paversti nekvestionuojama tiesa?

Festivalį pristatančiame klipe sukosi trumputis vaizdas, kuriame vyresnio amžiaus moteris išleidžia į kiną jaunus tėvus, pasilikusi prižiūrėti kūdikį, nes juk: „Kai šaukia kinas, tu eini“, – skelbė festivalio moto, tačiau į kiną galėjo nueiti ir toji senjorė, pavyzdžiui, į filmą „Paskutinis šokis“ (rež. Delphine Lehericey) – išimtinai giedrą, nors kalbantį apie artimojo mirtį, vyresniųjų vienišumo problemą, o svarbiausia – į šipulius sudaužantį stereotipą „ai, man jau per vėlu“. Taigi, įvertinus festivalio klipą lygių galimybių inspektoriaus žvilgsniu, galima būtų padaryti išvadą, kad per kitą festivalį jauni tėvai tegul lieka su savo vaikeliu, nes jiems dar viskas prieš akis, o į kiną eina jų tėvai, seneliai ir močiutės. Ne tik į kiną, bet ir į kokią šiuolaikinio šokio trupę, ir ne žiūrėti, o... šokti. „Paskutinis šokis“ įtikina, kad tai labai naudinga ir jauniems, ir seniems, ypač kai visi drauge.

Koks buvo šiųmečio „Kino pavasario“ netikėtumas? Filmas „Metas išeiti“ – Pietų Korėjos režisieriaus, scenarijų autoriaus ir prodiuserio Parko Chan-wooko sukurtas itin stilingas, estetiškas detektyvas. Nors toks derinys sunkiai įsivaizduojamas, talentingas kūrėjas, net kurdamas detektyvą apie žmogžudystes, gali įrodyti, kad kinas yra menas.

Filmas apie traukinio avariją, kurioje dalyvavo jo žaisliniai traukinukai, atvėrė klodus kūrybai, kruopščiai ir sėkmingai puoselėjamai iki šiol.

S. Spielbergas gimė ortodoksų žydų šeimoje Sinsinatyje, Ohajo valstijoje, 1946 m. gruodžio 18 d.

Jo mama Lėja buvo koncertuojanti pianistė, o tėvas Arnoldas – elektros inžinierius. Jis turi tris jaunesnes seseris: Anne, Sue ir Nancy.

S. Spielbergo seneliai kilę iš Ukrainos, jie XIX a. devintajame dešimtmetyje emigravo į JAV.

Režisierius atskleidė, kad vaikystėje turėjo tam tikrų mokymosi sunkumų. Jam prireikė daugiau negu dvejų metų, kad išmoktų skaityti. Dėl to iš jo tyčiojosi bendraamžiai, o mokytojai vadino tinginiu.

Tik gerokai vėliau, S. Spielbergui sulaukus 60 m., buvo diagnozuota disleksija.

„Manau, kad filmų kūrimas buvo mano didžioji išeitis, tai buvo būdas pabėgti nuo viso to“, – pažymėjo S. Spielbergas.

Baigęs vidurinę mokyklą jis persikėlė į Los Andželą, pateikė paraišką stoti į Pietų Kalifornijos universiteto kino mokyklą ir buvo tris kartus atmestas. Po to jis nusprendė pateikti paraišką į Kalifornijos valstybinį universitetą, į jį buvo priimtas.

Kiek vėliau jis metė studijas šiame universitete, kai jam buvo pasiūlytas stažuotojo darbas prodiusavimo kompanijoje „Universal Television“. Jos vadovas Sidas Sheinbergas labai susižavėjo jaunojo režisieriaus darbu.

Keli žinomiausi S. Spielbergo filmai: „Šindlerio sąrašas“ (1993), „Dirbtinis intelektas (2001) su aktoriumi Haley Joel Osment, „Pagauk, jei gali“ (2002), kuriame vaidina aktorius Leonardo DiCaprio, „Terminalas“ (2004) su aktoriumi Tomu Hanksu ir daugelis kitų.

S. Spielbergas kiekvieną pelno, gauto iš filmo „Šindlerio sąrašas“, centą aukoja 1994 m. jo įkurtam JAV Šoa fondui, kurio tikslas – filmuoti ir išsaugoti interviu su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis ir liudininkais.

Jis yra dviejų garsių Holivudo aktorių krikštatėvis: Drew Barrymore ir Gwyneth Paltrow.

Anot kino teatro „ArleKinas“ vadovo Agniaus Acaus, tarp žiūrovų pastebėta tų, kurie į „Kino pavasarį“ atvyko pirmą kartą, jų įspūdžiai – įvairūs.

„Vienas klientas sakė, kad visi filmai – „su mintimi“. Ar yra festivalyje paprastų filmų? Ne, nėra, čia – „Kino pavasaris“. Visi filmai yra iš kokių nors festivalių, atrinkti. Šis festivalis turi labai gerą reputaciją. Gal kam nors filmas ir nepatinka, bet niekas neklausia, kodėl jis yra programoje. Viena vertus, pas mus, lyginant su pernai, yra didžiulis auditorijos padidėjimas. Tačiau, kita vertus, palyginus su Vilniumi ir Kaunu, lankomumas nėra didelis“, – pažymėjo pašnekovas.

Pabrėžiama, kad visų pirma tai – Vilniaus tarptautinis kino festivalis, tad vilniečiai yra pagrindiniai organizatoriai, su jais derinama viso festivalio programa.

Žmonės nėra pratę eiti į gerą kiną, nes jo tiesiog nėra, o jo nėra, nes platintojai mano, kad Klaipėdoje tokie filmai nesurinks žiūrovų.

„Žmonės nėra pratę eiti į gerą kiną, nes jo tiesiog nėra, o jo nėra, nes platintojai mano, kad Klaipėdoje tokie filmai nesurinks žiūrovų. Mes einame sunkiuoju keliu ir filmus rodome bet kuriuo atveju“, – sakė A. Acus.

Šių metų favoritu išrinktas režisierių Charlottes Vandermeersch ir Felixo van Groeningeno filmas „Aštuoni kalnai“.

„Jis buvo hitas tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek pas mus“, – tikino „ArleKino“ vadovas.

Klaipėdoje lankėsi ir kai kurių filmų režisieriai. Žiūrovai turėjo galimybę užduoti klausimus apie filmo kūrimo procesą, aktorius, scenas ir kita.

Tačiau visų režisierių pakviesti nėra galimybių, kadangi reikėtų ieškoti vietų, kur juos apgyvendinti.

„Pas mus buvo nemažai susitikimų, ir visi jie išėjo ne visai planuotai. Nebuvome į prekybą „paleidę“ visų kino seansų, tad organizatoriai kreipėsi ir pasiūlė rodyti kelis filmus, kurių režisieriai gali atvykti ir juos pristatyti“, – teigė A. Acus.

Filmai žiūrovams įdomūs ne tik tuo, kad yra nominuoti „Oskarams“, bet ir tuo, kad yra atviresni.

„Europietiški filmai, kurių čia buvo labai daug, yra daug drąsesni, rizikingesni. Tie filmai gali labai suerzinti, sužavėti, jie nėra „saugūs“. Manau, kad kai kuriuos jų rodyti atskirai – per daug rizikinga dėl tematikos, formos, istorijos papasakojimo sudėtingumo“, – teigė A. Acus.

Dėl šešių filmų verta atšaukti visus savo planus ir keliauti tiesiai į kino teatrus.

Roma ir P. Cruz

Sophia’os Loren ir saulės pliūpsnio derinys – taip viena kritikė apibūdino „Oskaro“ laureatės Penelope’ės Cruz vaidmenį filme „Begalybė“.

Aktorės įkūnyta Klara ir jos vyras nebemyli vienas kito, tačiau nedrįsta žengti skyrybų keliu. Ji, prislėgta ir nusivylusi, visą dėmesį skiria trims savo vaikams, ypač – vyriausiajam, kuris jaučiasi tarsi gimęs ne savo kūne.

Klara, nepaisydama aplinkinių nuomonės, savo vaikams perduoda tokį pasaulį, kokį mato pati, – kupiną fantazijų, džiaugsmo ir laisvės, net jei tai dar labiau ima skaldyti jos šeimą.

Emanuele’ės Crialese’ės režisuota drama – didžiausio ekrano vertas reginys, kuriame spindi ne tik P. Cruz ar žavinga itališkos popklasikos energija, bet ir aštuntojo dešimtmečio Roma, ir muzikinės fantazijos.

Stop kadras.

Bičiulystė gamtos fone

Kvapą gniaužiantys kalnai, neblėstanti draugystė, gyvenimo kelio pasirinkimas ir dar kartą kalnai – į šiuos žodžius sutelpa Charlotte’ės Vandermeersch ir Felixo van Groeningeno režisuoto filmo „Aštuoni kalnai“ esmė. Epas apie visą gyvenimą trunkančią bičiulystę pernai Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas žiuri prizu.

Jo centre yra du berniukai – Pietras (Luca Marinelli) ir Brunas (Alessandro Borghi), kurie užaugę vengia tėvų išmintų takų ir, nepaisydami klystkelių, vis tiek grįžta namo. Kalnietiškai kilmei ištikimas Brunas ir po pasaulį besiblaškantis Pietras metams bėgant vis susitinka – išgyvena meiles, praradimus, apmąsto savo šaknis.

Nuo pirmų filmo minučių lengvai pamiršite, kad esate kino teatre. Jus apsups didžiajame ekrane atsiskleidžianti įspūdinga gamta: Italijos Alpės, slėniai ir besikeičiantys metų laikai, o istorija įtrauks ir nepaleis iki pat pabaigos.

Stop kadras.

Grožis ir skausmas

„Oskaru“ už geriausią dokumentinį filmą „Pilietis Edwardas Snowdenas“ apdovanota režisierė Laura Poitras sugrįžta su Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ pelniusia dokumentika „Tiek grožio, tiek skausmo“. Tai – tik antras kartas per šio festivalio istoriją, kai aukščiausią apdovanojimą pelnė dokumentinis filmas.

„Oskarui“ nominuota ir naujausia režisierės dokumentika, jos užkulisiuose slypi Sacklerių – farmacijos verslininkų ir filantropų – šeima, iš kurios Nan Goldin reikalauja atsakomybės už JAV sukeltą opiatų krizę. L. Poitras kamera stebi žymios fotografės N. Goldin begalinį ryžtą užkirsti kelią į meno pasaulį Sacklerių kruviniems pinigams – ji pasinaudoja savo įtaka, organizuoja protesto akcijas ir taip sukelia šoko bangą svarbiausiose šiuolaikinio meno institucijose.

Režisierė kuria itin atvirą, jaudinantį ir epišką pasakojimą apie šią menininkę, susiedama jos novatorišką fotografiją, aistringą aktyvią veiklą su grožio ir skausmo kupinu asmeniniu gyvenimu.

Stop kadras.

Lietuviška šeimos drama

Linas – buvęs grupės „Karališka erdvė“ šokėjas. Jis lipa iš alkoholio liūno. Kaip atskleidžia filmo „9-tas žingsnis“ pavadinimas, jis šiuo metu dalyvauja dvylikos žingsnių programoje ir stovi ties devintuoju laipteliu – turi prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti įskaudintų žmonių.

Debiutuojanti režisierė Irma Pužauskaitė pasakoja apie vyrą, kuris gauna galimybę pasirūpinti vaikystėje palikta paaugle dukra Ieva. Apsigyvenus kartu, iš naujo užmegzti prarastą ryšį nelengva. Ievos geriausia draugė Maja leidžia daug laiko jų namuose ir jos žaismingumas ir lengvesnis požiūris palengvina situaciją. Tačiau Maja pajunta tėčiui simpatiją ir situacija tampa dar sudėtingesnė.

„I. Pužauskaitė dalį savo karjeros paskyrė ypač svarbioms etikos ir saugumo kino aikštelėje temoms ir buvo intymių scenų koordinatorė Baltijos šalyse. Todėl nenuostabu, kad savo debiutiniame filme ji drąsiai renkasi nepatogias neįmanomų santykių ir sumišusių jausmų temas. Tikiu, kad daug kam filmas pasirodys artimas, nes skirtingos siužeto detalės kuria atpažįstamą ir kažkuo lietuvišką aktualijų peizažą“, – sako „Kino pavasario“ programos vadovė Aistė Račaitytė.

Stop kadras.

Drama apie motinystę

Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje pristatytas filmas „Kitų žmonių vaikai“ pasakoja apie Rašelę. Ji norėtų turėti vaikų, bet kol kas ją supa kitų atžalos – jaunesnioji sesuo laukiasi, o pati Rašelė dirba mokytoja ir kovoja už kiekvieno mokinio ateitį. Be to, ji įsimyli ir ima rūpintis naujojo draugo dukrele. Tačiau prisirišti prie kitų žmonių vaikų yra rizikinga.

„Filme paliečiamos mūsų laikų aktualijos – vėlyva motinystė, gyvenimas su partnerių vaikais, skyrybos. Nors šios temos artimos daugeliui suaugusių žmonių, prancūzų kino režisierė Rebecca Zlotowski pasigedo visa tai išgyvenančios 40-metės moters personažės kine ir nusprendė šią spragą užpildyti. Empatiją stimuliuojanti romantinė drama apie nemokančius vienas kito ir savęs išgirsti suaugusius žmones“, – pasakoja festivalio programos sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė.

Stop kadras.

Senatvės spalvos

Gyvenimo ribas peržengianti meilė, spalvinga senatvė ir šiuolaikinio šokio scena – toks tampa Žermeno gyvenimas staiga netekus žmonos filme „Paskutinis šokis“.

Nespėjus suvokti praradimo, į jo kasdienybę įsispraudžia ne tik pernelyg rūpestingi vaikai, anūkai ir kaimynai, bet ir mylimajai duotas, slapta įgyvendinamas pažadas – pratęsti jos vaidmenį šiuolaikinio šokio spektaklyje.

Šis Delphine’os Lehericey režisuotas filmas žiūrovams primena apie gyvenimo džiaugsmą. Tai – šviesi komedija apie itin mielą senjorą, kuris mums įrodo, kad niekada nėra per vėlu.

Stop kadras.

Anot Vilniaus kino biuro vadovės Jūratės Pazikaitės, ekspertai vertino 2017–2021 metais įvykusių projektų ekonominę naudą.

„Vilniaus kino biuras pirko kino projektų ekonominės naudos įvertinimo paslaugas, kad būtų nustatyta kino projektų ekonominė nauda Vilniui. Tokio tipo analizė, kai vertinama nauda konkrečiam miestui, Lietuvoje buvo atliekama pirmą kartą“, – BNS sakė J. Pazikaitė.

Tyrimą už 46 tūkst. eurų atliko bendrovė „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, jį, pasak J. Pazikaitės, žadama pristatyti kitų metų pradžioje.

Prodiusavimo bendrovė „Baltijos filmų paslaugos“ yra skelbusi, kad Vilniuje 2015 metais filmuoto britų nacionalinio transliuotojo BBC filmo „Karas ir taika“ sąmata siekė 7 mln. eurų, ne mažiau įvertintas ir 2018 metais čia filmuotas JAV televizijos HBO miniserialas apie Černobylio branduolinę katastrofą.

Vėliau Vilniuje pristatyti pirmieji kino turizmo maršrutai – ekskursijos po objektus ir apylinkes, kur buvo filmuoti filmai.

Lietuvos sostinėje taip pat filmuotas JAV internetinės televizijos „Netflix“ mokslinės fantastikos serialas „Stranger Things“, HBO serialas „Jekaterina Didžioji“, daug kitų užsienio ir Lietuvos kino kūrėjų darbų.

Ekrano kontrastai

Atidarymo filmas „Korsažas“ (rež. Marie Kreutzer) savotiškai reflektavo feministinę temą, dar beprošvaistę, bet nebeviltišką, nors skaudžią moters išsivadavimo iš realaus ir metafizinio, be galo suveržto korseto aušrą. (Beje, įdomi detalė, kad šiuo metu tarp jaunimo ypač madinga yra korseto modifikacija aprangoje.) Vis dėlto filmas gana nuspėjamo scenarijaus, žongliruoja kostiumais, interjerais, paviršutiniais dalykais, o nuobodulio kamuojama moteris – Austrijos imperatorienė  – atsiskleidžia tik kaip gana ekcentriška asmenybė, neužkabinama jos vidinio pasaulio, žiūrovui paliekama tenkintis istorine tematika, kuri romantiškai žavi: puošnūs dvarai, menės, iškilmės, karališka prabanga ir, žinoma, tos prabangos tuštumas, tačiau gana tuščia ir scenarinė linija. Kita vertus, kaip atidarymo filmas gal ir visai geras – puošnus, nesudėtingas, tarsi įvedantis į festivalinę kino šventę.

Kadras iš filmo „Korsažas“.

Visai kitas reikalas buvo su uždarymo filmu „Kaulai ir visa kita“ (rež. Luca Guadagnino), kurio pasirinkimas gerokai stebino ir daugelio liko nesuprastas, nes po keleto atvirų, dideliu planu rodomų kanibalizmo scenų, kai dar šiltą mirusįjį pagrindiniai filmo herojai plėšė ir valgė dantimis, žiūrovai ėmė eiti iš salės.

Keista, kad šiųmetėje „Scanoramoje“ dėmesį patraukė siaubo filmai, nes paprastai jie nedomindavo, tačiau pasiūlyta jų gausa suintrigavo, bet leido įsitikinti, kad ne veltui jų tematika buvo svetima. Tai turbūt specifiniam žiūrovui, kuriam patinka matyti siaubą ekrane ir jausti komfortišką kėdės atlošo veliūrą. Deja, ekrane dažniau buvo rodomas ne siaubas, o bjaurumas, vizualinis šiukšlynas, lyg imtum ieškoti glaistyto varškės sūrelio dvokiančiame konteineryje. Erzino seniai „išgroti“, t. y. ne kartą matyti, scenarijai, banalios klišės, fantazijos stoka. (Tiesa, tai neliečia filmo „Dėdė“, tačiau tai ne tiek siaubo, kiek absurdo komedija ir puiki totalitarizmo alegorija.) Gal jie turi savo žiūrovą, kaip skelbė festivalio motto: „Kiekvienas filmas turi savo žiūrovą.“ Arba atvirkščiai.

Menas turėtų apskritai atsikratyti varžymosi, ypač – propagandinių triukų, tuomet kelią galbūt lengviau prasiskintų sąžinė ir talentas.

Išties, kiekvienas žiūrovas išsirenka ir savo filmą, o per kino festivalį išsirenka paprastai kelis. Taigi, apie jubiliejinės „Scanoramos“ favoritus, dėl kurių jau dabar imi laukti kito festivalio.

Vieno žmogaus galia

Be jokios abejonės, filmas „Salų tyla“ (rež. Albertas Serra), kaip buvo rašyta jo pristatyme, – šedevras. Taip, tenka sutikti, tai šventė kiekvienam kino mėgėjui jau vien todėl, kad filmas kitoks, scenarijus visiškai nenuspėjamas, savita žaismė, „keli dugnai“, ilgai liekantis atmintyje ir apmąstymuose. 2,5 valandos kaip ir apie nieką ypatingo, bet neįmanoma net į tualetą prispyrus nubėgti, kad to tarsi nieko ypatingo nepraleistum, nes nežinai, ką praleisi: greičiausiai kažką labai svarbaus. Išties, to svarbaus ten yra, taip talentingai sukurto, kad kėdėje sustingsti, ir nereikia rodyti jokių žmogienos valgytojų ar katinėlių kankintojų. Siaubas slypi mumyse ir jis yra metafizinis, tačiau talentingas kūrėjas gali jį pakrapštyti nagu.

Kadras iš filmo „Miss Viborg“.

Lygia greta šalia įsimintiniausių ir sužavėjusių filmų tikrai būtų kino juosta „Toris ir Lokita“ (rež. Jeanas Pierre’as Dardenne’as ir Lucas Dardenne’as). Talentingieji broliai Dardenne'ai, kaip jau įprasta, ir vėl sukūrė nuostabią kino giesmę žmogiškumui ir atjautai, akcentuodami, kad kiekvienas iš mūsų galime, o ir pakreipiame įvykių grandinę viena ar kita linkme, kuri kartais lemia vienokius arba kitokius įvykius, gyvenimą arba net mirtį. Jei klausomės savo širdies, joje sukaupę atjautos, sukuriame visai kitą įvykių grandinę, savotiškai padauginame gyvenimo, bet jei krūtinės kairėje širdis tėra mechanizmas, tuomet belieka aklai laikytis taisyklių, tačiau vadovautis vien jomis gali ir robotai, mums duota kur kas daugiau nei tiesmukas taisyklių rinkinys, ir niekas nesako, kad jas reikia ignoruoti: du paaugliai Toris ir Lokita, pabėgę iš Vakarų Afrikos į Belgiją, atskleidžia ir parodo kur kas daugiau – kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip kuriame gyvenimą ne tik sau, bet ir kitam.

„Žmonija yra tarsi vienas kūnas ir, jei pažeidžiamas pirštas (šiuo atveju – žmogus), juk skauda visam kūnui, kitaip būti negali, kūnas mobilizuoja jėgas, kad pirštas sugytų“, – panašiai kalbėjo Irano režisierius ir rašytojas Ebrahimas Golestanas prancūzų kino genijui Jeanui-Lucui Godard’ui, o jų susirašinėjimo dokumentinis filmas „Iki penktadienio, Robinzonai“ (rež. Mitra Farahani) – nuostabi dovana kino festivalio žiūrovui, nes tokius filmus paprastai įmanoma pamatyti tik festivaliuose. Gaila, nes filmas vertas keleto peržiūrų ir dėl puikaus režisierės darbo, ir dėl nepaprastai įdomių dviejų išskirtinių kūrėjų minčių, kurias norėtųsi dar ir dar apmąstyti.

Tai, kas tikra

Ilga, lėto veiksmo skandinaviška kino juosta „Prakeikta žemė“ (rež. Hlynuras Pálmasonas) visiškai pateisino savo lėtumą ir ilgumą, nes leido žiūrovui atitrūkti nuo akropolinių išpardavimų ir panirti į kitą realybę, kurioje diktuoja sąlygas atšiauri gamta ir tiek pat atšiaurūs, bet drauge ir tvirti žmonių charakteriai ir santykiai. Filmas, kuris iš lėto panardina į tėkmę, o iš jo išėjęs pasijunti ten tarsi buvęs, kartu išgyvenęs ir išorines, ir vidines dramas.

Pirmą festivalio Kaune dieną parodytas filmas „Mis Viborgas“ (rež. Marianne Blicher) taip pat pasirodė ryškesnis už atidarymo filmą, nors ir nepasipuošęs ypatingais apdovanojimais, tačiau visi laimėjimai dažnai labiau klaidina ir retai yra informatyvūs, festivaliuose tenka pamatyti ypatingų filmų, kurie be jokių apdovanojimų ir, deja, atvirkščiai. Regis, menas turėtų apskritai atsikratyti varžymosi, ypač – propagandinių triukų, tuomet kelią galbūt lengviau prasiskintų sąžinė ir talentas. Taigi, „Mis Viborgas“ –  apie paprastą, jau pagyvenusią moterį, bet iš tiesų apie daugelį iš mūsų: liūdintį ir piktą, svajojantį apie geresnę ateitį, taupantį ir besitaupantį ir... taip ir negyvenantį. Scenarijus netrykšta naujoviškumu, vis dėlto filmas įtaigus ir įtikinantis, priremiantis prie sienos – ar nesame taupantys pinigus ir, beje, jausmus?