Vilniaus miestą užpuolė skruzdės. Ar verta jų bijoti? Ir ką su jomis daryti? Pokalbis – su gamtininku Almantu Kulbiu.

– Sakykite, gamtininke, ar verta jų bijoti, ar čia kasmet pasikartojantis reiškinys?

– Bijoti tikrai neverta. Toks reiškinys kaip skruzdėlių vestuvės, taip galima pavadinti, būna kiekvienais metais ir panašiu metu, liepos mėnesį, ir gali tęstis apie mėnesį, iki rugpjūčio pradžios.

– Ar verta sunerimti, ar verta jų bijoti? Galbūt kažkaip saugotis jų? Ar jos gali mums kažką padaryti?

– Tikrai ne. Skruzdėles iš skruzdėlynų, patinėliai ir patelės, šiuo metu būna sparnuoti, pakyla, skrenda, gali nukeliauti nemažą atstumą. Tai reikalinga tam, kad galėtų pasikeisti genetine medžiaga su, tarkime, gretimo skruzdėlyno skruzdėlėmis. Tada patinų gyvenimas trumpas, jie tiesiog išnyksta, žūva, jie nebereikalingi. O patelės praranda sparnelius ir ima ieškoti kažkur, tam tikrose vietose naujų skruzdėlynų vietų, o tos vietos gali būti, pavyzdžiui, grindinio plytelės, rieduliai. Turbūt visiems teko matyti, pakėlus riedulį, ten gyvenančias skruzdėles. Dažniausios yra lasius camponotus genties skruzdėlės. Jos būna stambesnės, todėl lengviau pastebimos. Ir didžiausia Lietuvos skruzdėlė su sparneliais gali būti beveik 2 cm. Kartais žmonės net pagalvoja, kas tai per gyvūnas. Na, ir įdomu tai, kad skruzdėlės priskiriamos plėviasparniams vabzdžiams. Jos yra giminaitės bitėms, tačiau skruzdėlynuose, atrodo, nėra jokio panašumo. Kai jos su sparnais, galime tikrai pamatyti, kad tam tikras panašumas yra – turi sparnelius, plėviškus sparnelius. Na ir, aišku, tik negelia, o tik skruzdžių rūgštimis mus gali pažeisti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar dažnas reiškinys, kaip minėjote, tos skruzdžių vestuvės mieste?

Ir nežinau, kas turėtų būti, kad jos žmogui padarytų kažką blogo, nebent imtume į rankas, sėstume ant skruzdėlyno. Bet iš tikrųjų bijoti, baimintis, naikinti, kai nėra reikalo, tikrai nedera.

– Mokslininkai yra nustatę, kad skruzdėlės ne rūšių skaičiumi, bet individų skaičiumi yra dažniausias pasaulio gyvūnas. Ir savo biomase, jeigu jas visas būtų galimybė pasverti, tai jos tikriausiai už visus žinduolius Žemėje svertų daugiau. Taigi iš tikrųjų mes jų galime rasti visur, todėl miestas taip pat yra ta aplinka, kur skruzdėlės puikiai jaučiasi. Ir bet kuris želdynas, pieva, netgi tokios vietos kaip grindinys ar mažiau apleista vieta – puiki terpė skruzdėlėms gyventi.

– Ar žmonėms verta jų bijoti? Jos netgi skraido, šiek tiek pakyla virš žemės.

– Teko girdėti tokių istorijų, kad kažkam yra įlindę į ausį, į nosį, bet iš tikrųjų tai labai reti atvejai. Ir nežinau, kas turėtų būti, kad jos žmogui padarytų kažką blogo, nebent imtume į rankas, sėstume ant skruzdėlyno. Bet iš tikrųjų bijoti, baimintis, naikinti, kai nėra reikalo, tikrai nedera. Kartais skruzdėlės tampa nepageidautinos ir įsikuria tokiose vietose kaip privačių namų terasose, netgi gėlių vazonuose. Teko tokį atvejį matyti, kai apsigyveno kapuose, prie paminklo. Tada žmonės bando jas pašalinti iš tų vietų.

– Ar tam turi įtakos kažkokie orai? Galbūt kai pašviečia saulė, kai būna karštesnės dienos, galbūt po lietaus jos išlenda masiškai?

– Iš tikrųjų skruzdėlės skrenda šiltu oru. Joms šaltis ir lietus nėra gera aplinka daugintis, todėl šiltos, karštos dienos yra puiki aplinka skruzdžių vestuvėms.

– Jeigu, pavyzdžiui, autobusų stotelėje laukiame autobuso ir ant grindinio, po mūsų kojomis, daugybė skruzdžių. Verta nuo jų trauktis, ar jos mieste nieko mums nepadarys?

– Turbūt peržengti ir duoti joms ramybę.

– Čia nėra ta rūšis, kuri gali mus kažkaip pažymėti, gali sužaloti?

– Ne, tokių žmogaus sveikatai, gyvybei pavojingų skruzdžių Lietuvoje nėra. Iš viso Lietuvoje gyvena nedaug skruzdžių rūšių – apie 40. Ir dar įdomu, kad vis dar galima tyrinėti ir rasti naujų skruzdėlių rūšių Lietuvoje.

Vilniaus miestą užpuolė skruzdės. Ar verta jų bijoti ir ką su jomis daryti pokalbis su gamtininku Almantu Kulbiu.

– Sakykite, gamtininke, ar verta jų bijoti, ar čia kasmet pasikartojantis reiškinys?

– Bijoti tikrai neverta. Toks reiškinys kaip skruzdėlių vestuvės, taip galima pavadinti, būna kiekvienais metais ir panašiu metu, liepos mėnesį, ir gali tęstis apie mėnesį, iki rugpjūčio pradžios.

– Ar verta sunerimti, ar verta jų bijoti? Galbūt kažkaip saugotis jų? Ar jos gali mums kažką padaryti?

– Tikrai ne. Skruzdėles iš skruzdėlynų, patinėliai ir patelės, šiuo metu būna sparnuoti, pakyla, skrenda, gali nukeliauti nemažą atstumą. Tai reikalinga tam, kad galėtų pasikeisti genetine medžiaga su, tarkime, gretimo skruzdėlyno skruzdėlėmis. Tada patinų gyvenimas trumpas, jie tiesiog išnyksta, žūva, jie nebereikalingi. O patelės praranda sparnelius ir ima ieškoti kažkur, tam tikrose vietose naujų skruzdėlynų vietų, o tos vietos gali būti, pavyzdžiui, grindinio plytelės, rieduliai. Turbūt visiems teko matyti, pakėlus riedulį, ten gyvenančias skruzdėles. Dažniausios yra lasius camponotus genties skruzdėlės. Jos būna stambesnės, todėl lengviau pastebimos. Ir didžiausia Lietuvos skruzdėlė su sparneliais gali būti beveik 2 cm. Kartais žmonės net pagalvoja, kas tai per gyvūnas. Na, ir įdomu tai, kad skruzdėlės priskiriamos plėviasparniams vabzdžiams. Jos yra giminaitės bitėms, tačiau skruzdėlynuose, atrodo, nėra jokio panašumo. Kai jos su sparnais, galime tikrai pamatyti, kad tam tikras panašumas yra – turi sparnelius, plėviškus sparnelius. Na ir, aišku, tik negelia, o tik skruzdžių rūgštimis mus gali pažeisti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar dažnas reiškinys, kaip minėjote, tos skruzdžių vestuvės mieste?

Ir nežinau, kas turėtų būti, kad jos žmogui padarytų kažką blogo, nebent imtume į rankas, sėstume ant skruzdėlyno. Bet iš tikrųjų bijoti, baimintis, naikinti, kai nėra reikalo, tikrai nedera.

– Mokslininkai yra nustatę, kad skruzdėlės ne rūšių skaičiumi, bet individų skaičiumi yra dažniausias pasaulio gyvūnas. Ir savo biomase, jeigu jas visas būtų galimybė pasverti, tai jos tikriausiai už visus žinduolius Žemėje svertų daugiau. Taigi iš tikrųjų mes jų galime rasti visur, todėl miestas taip pat yra ta aplinka, kur skruzdėlės puikiai jaučiasi. Ir bet kuris želdynas, pieva, netgi tokios vietos kaip grindinys ar mažiau apleista vieta – puiki terpė skruzdėlėms gyventi.

– Ar žmonėms verta jų bijoti? Jos netgi skraido, šiek tiek pakyla virš žemės.

– Teko girdėti tokių istorijų, kad kažkam yra įlindę į ausį, į nosį, bet iš tikrųjų tai labai reti atvejai. Ir nežinau, kas turėtų būti, kad jos žmogui padarytų kažką blogo, nebent imtume į rankas, sėstume ant skruzdėlyno. Bet iš tikrųjų bijoti, baimintis, naikinti, kai nėra reikalo, tikrai nedera. Kartais skruzdėlės tampa nepageidautinos ir įsikuria tokiose vietose kaip privačių namų terasose, netgi gėlių vazonuose. Teko tokį atvejį matyti, kai apsigyveno kapuose, prie paminklo. Tada žmonės bando jas pašalinti iš tų vietų.

– Ar tam turi įtakos kažkokie orai? Galbūt kai pašviečia saulė, kai būna karštesnės dienos, galbūt po lietaus jos išlenda masiškai?

– Iš tikrųjų skruzdėles skrenda šiltu oru. Joms šaltis ir lietus nėra gera aplinka daugintis, todėl šiltos, karštos dienos yra puiki aplinka skruzdžių vestuvėms.

– Jeigu, pavyzdžiui, autobusų stotelėje laukiame autobuso ir ant grindinio, po mūsų kojomis, daugybė skruzdžių. Verta nuo jų trauktis, ar jos mieste nieko mums nepadarys?

– Turbūt peržengti ir duoti joms ramybę.

– Čia nėra ta rūšis, kuri gali mus kažkaip pažymėti, gali sužaloti?

– Ne, tokių žmogaus sveikatai, gyvybei pavojingų skruzdžių Lietuvoje nėra. Iš viso Lietuvoje gyvena nedaug skruzdžių rūšių – apie 40. Ir dar įdomu, kad vis dar galima tyrinėti ir rasti naujų skruzdėlių rūšių Lietuvoje.

– Įpusėjo pavasaris. Kokia pirmoji pavasario pusė šiemet buvo jūsų, gamtininko, akimis?

– Tikrai... jau pavasaris įpusėjo... Jis buvo visoks, beveik galime sakyti – tradicinis. Juk regėjome šilumos ir šaltuko, sniego. Išbaidyti vėsių orų, mes nusprendėme, kad pavasaris sustojo ir nieko neveikia. Tačiau toks mūsų galvojimas – didžiausia klaida, nes gamtoje „nieko neveikimo“ nebūna – pavasaris vis kažką darė, kūrė. Šiandien matome to darbo rezultatus.

– Kokie procesai, kas svarbaus šiuo metu vyksta gamtoje ir Lietuvos gyvūnijos pasaulyje?

– Dabar kiekvieną akimirką regime atgimstančią gyvybę, ypač vabzdžius, taip pat neršti keliaujančius varliagyvius ir, žinoma, parskrendančius paukščius. Jau daug kur lizduose baltuoja gandrai, paskui juos parskrido baltosios kielės. Čia pat diena, kai pasigirs pilkosios pečialindos giesmelė, ims suokti liepsnelės, švilpauti strazdai giesmininkai. Atsisveikinimas su žiemos sąstingiu nėra lengvas, žemė dar labai šalta, todėl skubėti nepavyksta. Tačiau visi dėsningumai yra tie patys, viskas kuriasi palengva, bet – labai įtikinamai.

– Sparčiai gerėjantys orai kviečia žmones pasivaikščioti gamtoje. Galbūt norėtumėte jiems patarti, į ką vertėtų atkreipti dėmesį?

– Taip, šis metas būti gamtoje – pats geriausias. Tie, kas nuolat keliauja po gamtą, kas girių takais įveikia didesnius atstumus, įspūdžių nestokoja. Žinoma, viena yra tik girdėti ir matyti, kita – atpažinti. Taigi, pastabumas yra gerai, o gebėjimas suprasti atrastus dalykus – puiku. Būtų neatsakinga siūlyti pamatyti ir girdėti „viską“ – tam neužteks įgūdžių, žinių. Tai vargins ir neteiks malonumo. Todėl keliaujant keliese, galima susitarti, kad vienas būtų „atsakingas“ už augalus, kitas – giesmes, trečias – drugius ir visus vabzdžius. Kaip jau minėjau – gamtoje visada bus ką atrasti, dažnai kiekvieną pavasarį stebimės ir džiaugiamės žydinčiomis tomis pačiomis šilagėlėmis ar žibuoklėmis, ore plazdančiais drugiais citrinukais. Gali būti, kad tą darysime visą gyvenimą, ir nuo to netapsime mažiau žinantys apie gamtą. Juk svarbiausia – ne pribloškianti naujiena, o bendravimo su gamta nuotaika.

Kaip jau minėjau – gamtoje visada bus ką atrasti, dažnai kiekvieną pavasarį stebimės ir džiaugiamės žydinčiomis tomis pačiomis šilagėlėmis ar žibuoklėmis, ore plazdančiais drugiais citrinukais.

– Tikėdamasis kuo daugiau žmonių pakviesti į gamtą, kartu su keliautoju Vytautu Kandrotu sukūrėte stalo žaidimą „Fotomedžioklė“. Ko šis pažintinis žaidimas gali išmokyti?

– Iš tikro, stalo žaidimas „Fotomedžioklė“ gali išmokyti daug. Visų pirma – pažinti daugybę gyvūnų – tam yra specialios kortelės su jų atvaizdais ir aprašymais. Ne mažiau svarbus jų išsidėstymas žaidimo lentoje – ji labai artima gamtai, ir gyvūnų pasiskirstymas joje, sakyčiau, artimas tikrovei. Kaip ir kiekvienas stalo žaidimas, šis skatina azartą ir... moko neskubėti: taip yra ir fotografuojant gyvūnus – karščiuodamasis, skubėdamas gali viską sugadinti.

– Žaidimas gali paskatinti jaunosios kartos susidomėjimą gyvūnų fotografija. Bet tikriausiai reikėtų pradėti nuo mažesnių tikslų, nei nufotografuoti tokią lapę, kokia į mus žvelgia nuo šio stalo žaidimo viršelio? Ką patartumėte susidomėjusiems fotomedžiokle?

– Gyvūnų (arba visos gamtos) fotografija turi ypatingus reikalavimus. Jeigu jai turime kokius nors reikalavimus, tai jie, visų pirma, skirti mums patiems. Bandydami fotografuoti nežinomus gyvūnus ir nežinia kaip, nieko gero nepasieksime. Todėl svarbiausia – apie juos kuo daugiau žinoti ir suprasti. Svarbu ir atminti, kad jokia fotografija negali būti padaryta gyvūnams sukeliant nepatogumų, juos baidant, žalojant. Gamtoje esame svečiai, taip turime ir elgtis. Ar galime suplanuoti būsimą rezultatą? Galbūt, kada nors... kol kas fotografuokime daug, kuo daugiau, negailestingai trinkime abejotinus kadrus, po antrosios peržiūros – dar sykį, dar... Palikime tik tai, kas gali turėti vertę.

– Netrukus su besižavinčiais jūsų veikla ir kūryba susitiksite Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Žmonės visuomet nekantriai laukia susitikimų su jumis, o kokias emocijas tokie renginiai sukelia jums?

– Kiekvienas toks renginys man – šventė, nes susitinku su tikslingai atėjusiais, vadinasi – besidominčiais, norinčiais suprasti, skaitančiais, pagaliau – žaidžiančiais, fotografuojančiais. Jeigu susitikime galiu pasakyti, perteikti ką nors naudingą, man būna labai gera...

Darbėnų miestelyje apsistojusi ekspedicijos komanda susipažino su Sigitu Kalniumi, Šlaveitų kaime įkūrusiu „Pelėdų namus“. 3,5 ha teritorijoje vyras kuria namus įvairiems gyvūnams ir paukščiams. „Pelėdų namai“ – realybe tapusi Sigito vaikystės svajonė gyventi gamtos prieglobstyje.

Pirmąkart Selemono ir Sigito keliai susikirto prieš kelis dešimtmečius, kai tuomet dar moksleivis Sigitas atvažiuodavo į Selemono steigiamos Nepriklausomos ornitologų draugijos susitikimus. Sigitas, pasirodo, vis dar turi išsaugotus gamtininko jam, dar vaikui, rašytus laiškus apie paukščių stebėjimą. „Vaikystėje norėjau būti gamtininku, fotografu ir keliautoju – kaip Paltanavičius, Šoblevičius, Drobnelis. Taigi užsibrėžiau, kad turiu būti gamtininku ir taip atsidūriau čia, kuriu savo sodybą“, – pasakos S. Kalnius.

„Man tai buvo ypatingas įvykis. Sigitas parodė albumą, kur suklijuoti mano laiškai, rašyti prieš 32 metus – tiek laiko nesimatėme. Labai įdomus susitikimas, netikėta pamatyti savo veiklos rezultatus. Kaip jaunystėje pasodinus medelį grįžti po penkiasdešimt metų ir rasti užaugusį didelį ąžuolą. Pamatai nebe vaiką, o aukštą vyrą, kurio akys pamačius paukštį tebežiba. Sigitas ir vaikystėje jau buvo užsidegęs, aš tik sustiprinau jo norą būti žmogumi arti gamtos“, – po susitikimo kalbės S. Paltanavičius.

„Kelias dešimtis metų tik tą ir darau – bandau uždegti žmones meile gamtai. Radijo laidos, straipsniai spaudoje ir vaikams, ir suaugusiems. Vienintelis tikslas – supažindinti, o jei atsiranda labiau besidominčiųjų – ir susirašinėjame. Dažniausiai tai – jaunuoliai, kuriems kažką paaiškinu ir galbūt padedu pasirinkti savo kelią. Didelis džiaugsmas juos susitikti po kiek laiko. Net nebūtinai jiems tapus gamtininkais, biologais – geras žmogus, to ir užtenka“, – sako „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvis gamtininkas S. Paltanavičius.

„Nacionalinę ekspediciją“ žiūrėkite antradieniais nuo 21.30 val. per LRT televiziją.

Memorialinė sodyba-muziejus

T.Ivanausko įdukra E.Baltuškevičienė išsaugojo šią unikalią vietovę, įsikūrusią Akademijos seniūnijoje ant Nemuno šlaito prieigų – su retų augalų kolekcija, dalimi akademiko sodintų senųjų obelų veislių sodo. Po sodybos įkūrėjo mirties, 1973 m., E.Baltuškevičienės iniciatyva Obelynėje buvo įrengta T.Ivanausko memorialinė sodyba-muziejus.

Kol mes su vyru gyvi, užkardai ir spynos pakeliui į visiems atvirą T.Ivanausko sodybą nekabos.

"Kol mes su vyru gyvi, užkardai ir spynos pakeliui į visiems atvirą T.Ivanausko sodybą nekabos", – yra sakiusi E.Baltuškevičienė. Ji buvo pasirašiusi sodybos panaudos sutartį su Kauno rajono savivaldybe, paversdama šį objektą visiškai atviru visuomenei – čia buvo įsteigtas Kauno rajono muziejaus padalinys. Sodybą paveldėję Eleonoros vyras Algirdas Baltuškevičius ir jų sūnūs Tadas ir Raimondas laikosi tokios pačios nuomonės: sodyba turi likti atvira visuomenei.

"Mes gražiai sugyvenom, vienas prie kito buvom prisitaikę. Taikiai pragyvenom kartu 60 metų ir vienas kitam nenusibodom. Dėl to dabar aš jos labai pasiilgstu", – prisipažįsta prieš mėnesį žmoną palaidojęs A.Baltuškevičius. 84-erių vyras atsuka laiko juostą atgal. "Susipažinom su Eleonora būdami studentais. Kai aš buvau šeštame kurse, susituokėme – vestuves iškėlėme kuklias, studentiškas. Šiemet sausio mėnesį suėjo 60 metų nuo tos dienos. Deimantinį vestuvių jubiliejų planavom atšvęsti vasarą – tikėjomės, kad Eleonoros sveikata pagerės. Nespėjom", – versdamas seną fotoalbumą, iš kurio nuotraukų šypsosi du jauni žmonės, atsidūsta pašnekovas.

Puse etato muziejininkas

Ruošiantis kurti bendrą gyvenimą, tuometis Kauno medicinos instituto studentas A.Baltuškevičius buvo supažindintas ir su T.Ivanausku, ir su tikrąja Eleonoros šeima. "Eleonora buvo kilusi iš Pyplių – 3 km nuo Obelynės, einant tiesiai per mišką. Tėvai, auginę dešimt vaikų, ateidavo į profesoriaus sodybą padėti dirbti įvairius darbus. Eleonora labai pamėgo čia augintus gyvuliukus, paukščius. Tai pastebėjęs profesorius su žmona Honorata pasiūlė tėvams mergaitę paaugint. Tėvai sutiko, o paskui T.Ivanauskas ją įsidukrino", – istoriją, kaip Eleonora tapo Ivanauskaite, prisimena našlys.

Šeimininkauti sodyboje jam padeda Kauno rajono muziejaus samdomas ekologas, prižiūrintis sodybos augalus. "Po Eleonoros mirties teko man pačiam pradėti dirbti – esu puse etato muziejininkas", – prisipažįsta seniai į pensiją išėjęs gydytojas reumatologas.

Senajame sodybos name išsaugota autentiška aplinka: T.Ivanausko darbo kambarys, darbo stalas.

Čia saugomi vertingi eksponatai – gyvatės oda įrišta profesoriaus knyga apie ekspediciją į Braziliją, šaudymo varžybose jo žmonos Honoratos laimėtas kavos servizas. Gausūs gamtininko medžioklės, žūklės trofėjai atiduoti T.Ivanausko zoologijos muziejui, Obelynėje liko keletas, tarp jų – 1905 m. būsimo akademiko sumedžioto briedžio galva.

Gausu retų medžių

Obelynės parke gausu garsaus gamtininko sodintų retų medžių: veši tulpmedžiai, japoninis puošmenis, ginkmedis, pelkinis ąžuolas, kurilinis maumedis. Dalis vertingojo T.Ivanausko įveisto sodo prieš keletą metų buvo sunaikinta. Akademiko sūnui jam Eleonoros padovanotą parko dalį pardavus, naujieji savininkai iškirto T.Ivanausko sodintas senųjų lietuviškų veislių obelis – čia ruoštasi statyti gyvenamuosius namus. Istorinio sodo naikintojų tąkart nesustabdė nei Kultūros paveldo departamentas, kuris Obelynės parką yra paskelbęs nacionalinio lygio kultūros vertybe, nei Aleksandro Stulginskio universitetas, žadėjęs, bet neradęs lėšų žemės sklypams iš privačių savininkų išpirkti, nei kitos institucijos. Prieš ketverius metus Kultūros paveldo departamentas saugotiną parko teritoriją sumažino perpus – nuo 8 iki 4 ha. Naujiesiems savininkams priklausantis plotas – su Obelynės gatve besiribojanti parko dalis, iškirstasis sodas – nebepatenka į kultūros paveldo objekto teritoriją.

Valerijus Makūnas

Kauno rajono meras

Neseniai mus palikusi Eleonora Baltuškevičienė – nepaprasta, aristokratiškos sielos asmenybė. Savo meilę gimtajam kraštui ji rodė ne žodžiais, o veiksmais. Šios moters kilnus poelgis leido Obelynės sodybą atverti Kauno rajono ir visos Lietuvos žmonėms. Nedaug yra žmonių, kuriems visuomenės interesas yra aukščiau už materialinį gėrį. Eleonora buvo viena tokių. Tik jos dėka unikali vieta, jos įtėvio, žymaus gamtininko profesoriaus T.Ivanausko sodyba bus išsaugota ateities kartoms. Todėl E.Baltuškevičienės vardas bus amžiams įrašytas į mūsų istoriją ir žmonių atmintį.

Varšuvos gimnazijos pėdsakas

T.Ivanauskas – ne tik mokslininkas, gamtininkas, bet ir laisva valia tapęs aktyviu Lietuvos piliečiu. Jei apie jo mokslinę veiklą Lietuvoje yra gerai žinoma, apie patriotinę – menkai. Ypač apie jo dalyvavimą Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) veikloje. Anot šios sąjungos V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidento Stasio Ignatavičiaus, šauliškos T.Ivanausko savybės pradėjo ryškėti Varšuvos gimnazijoje, kur jis mokėsi su lenkais (nei gudų, nei lietuvių ten nebuvo). Bendramoksliai jį pravardžiavo, tyčiojosi iš Musteikos (Varėnos r.) atvažiavusio gimnazisto tarmės – lenkišo-gudiško-lietuviško žargono.

Nuolat šitaip skaudinamas T.Ivanauskas tapo įžūliu, neklusniu mokiniu, kuris buvo už tai išmestas iš gimnazijos su vilko bilietu. Laimė, tuo metu Peterburge gyvenęs ir aukštas pareigas užėmęs jo tėvas pasirūpino, kad sūnus baigtų Peterburgo 10-ąją berniukų gimnaziją. Po studijų Sorbonos universitete, T.Ivanauskas dar studijavo Peterburgo universitete, tačiau dirbti jame negalėjo, nes dalyvavo pogrindinės lietuvių studentų organizacijos veikloje. Tada jis organizavo mokslo priemonių laboratoriją-dirbtuvę, kurią bolševikai nacionalizavo 1917 m.

Vešlūs lietuvybės daigai

"Po Vasario 16-osios akto paskelbimo, 1918 m. gegužės mėnesį, T.Ivanauskas, kaip Lietuvos Vyriausiosios Tarybos Rusijoje delegacijos narys, atvyko į Lietuvą. Matydamas sunkią padėtį švietimo srityje, jis Musteikoje įsteigė ir pats mokytojavo pirmoje toje vietoje privačioje lietuviškoje mokykloje, kurioje nemokamai mokė aplinkinių miestelių ir kaimų vaikus", – pasakojo S.Ignatavičius.

1919 m. birželio pabaigoje, kai Lietuvą puolė bolševikai, lenkai, artėjo bermontininkai, T.Ivanauskas aktyviai įsijungė į Vlado Putvinskio, Mato Šalčiaus, Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Žukausko-Vienuolio, Balio Sruogos, Fausto Kiršos ir kitų Lietuvos inteligentų patriotų steigiamos Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) veiklą", – teigė S.Ignatavičius.

Pavojingas lenkų POW

Tapęs vienu iš LŠS kūrėjų, T.Ivanauskas drauge su kitais šios organizacijos iniciatoriais Kaune, Vytauto kalno aikštelėje, lankė rikiuotės ir naudojimosi ginklais užsiėmimus, kuriems vadovavo Jonas Sutkus, vėliau tapęs brigados generolu, ir būsimas brg. gen. Kazys Musteikis, vėliau tapęs paskutiniu tarpukario Lietuvos krašto apsaugos ministru.

T.Ivanauskas važinėjo po Lietuvą, kviesdamas žmones stoti į organizaciją, būrė šaulių-partizanų būrius kovai su bolševikais, lenkais, o vėliau – su bermontininkais, platino patriotinius atsišaukimus, aktyviai veikė sužlugdant lenkų karinės POW (Polska organizacija vojskova) organizacijos Lietuvoje rengtą perversmą.

"Pažymėtina, kad šio sąmokslo organizatoriai buvo sudarę jiems palankių ir pavojingų asmenų sąrašus. Į pastaruosius pateko šauliai – partizanai Vladas Pūtvis, Petras Leonas, Antanas Žmuidzinavičius, Tadas Ivanauskas ir kt. Jei sąmokslas būtų pavykęs, T.Ivanausko likimas būtų nežinia koks", – tvirtino S.Ignatavičius.

Stulbino savo aktyvumu

1919 m. vasarą T.Ivanauskas drauge su kitais bendraminčiais parengė pagrindinius teisinius LŠS dokumentus, buvo išrinktas į šios sąjungos Centro valdybą, svarbiais sąjungai klausimais buvo susitikęs su anuomečiu krašto apsaugos ministru Antanu Merkiu ir kariuomenės vadu Silvestru Žukausku.

"Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, profesorius vėl rimčiau įniko į mokslinį darbą, tačiau dalyvavo ir šaulių organizuojamuose renginiuose, daugybės kitų visuomeninių organizacijų veikloje", – teigė pašnekovas.

1940 m. sovietiniai okupantai neskyrė didelio dėmesio gamtininkui, tačiau antros okupacijos metu jis su žmona Honorata vos išvengė tremties. Vėliau sovietų valdžia vis dėlto įvertino jo nuopelnus mokslo srityje, tačiau sunkiai galėjo pamiršti profesoriaus visuomeninę patriotinę veiklą tarpukario Lietuvoje, jo atsisakymą propaguoti absurdišką sovietinio biologo Trofimo Lysenkos mokslinę teoriją, studentijos sveikinimus Kalėdų ir Velykų švenčių progomis.

Įvairiapusė veikla

T.Ivanausko tėvas Leonardas buvo išsilavinęs žmogus, Dmitrijaus Mendelejevo bendradarbis; Tado brolis Ježis – Lenkijos visuomenės veikėjas, ministras; brolis Vaclavas – Baltarusijos švietimo ministras, Minsko burmistras; brolis Stanislovas – Vilniaus  advokatas. Tadas turėjo ir seserį Heleną.

T.Ivanauskas mirė 1970 m. birželio 1 d., palaidotas Tabariškių kapinaitėse (netoli jo namų Obelynėje). Antkapinis akmuo pastatytas pagal architektų brolių Nasvyčių projektą.

T.Ivanausko žmona Honorata Paškauskaitė buvo viena iš šaulių moterų vadovių, šauliškų vaikų aikštelių steigėja, Koordinacinės šaulių moterų tarybos narė.

1919 m. kartu su kitais įkūrė Gamtos tyrimo stotį (su Zoologijos muziejumi) ir jai vadovavo.

1921–1939 m. "Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos" įkūrėjas ir pirmininkas.

Parašė 37 knygas ir brošiūras. Svarbiausias veikalas – "Lietuvos paukščiai" (3 knygos), 2 vadovėlius, 15 mokslinių veikalų, daugiau nei 600 straipsnių periodiniuose leidiniuose.

1927–1938 m. redagavo žurnalą "Medžiotojas".

1923 m. kartu su Konstantinu Regeliu įkūrė Kauno botanikos sodą. Su žmona Honorata organizavo pirmąją Nacionalinę paukščių dieną ir Medžių sodinimo šventes, kurių metu buvo pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai.

1920 m. kartu su kitais įkūrė Kaune Aukštuosius kursus ir Lietuvos universitetą.

1929 m. suorganizavo pirmąją kailinių žvėrelių augintojų akcinę bendrovę ir įkūrė kailinių žvėrelių fermą Obelynėje, netoli Kauno.

1929 m. Ventės rage (Šilutės rajonas) įkūrė ornitologijos stotį, 1937 m. su kitais kolegomis – Žuvinto rezervatą, o 1938 m. – Kauno zoologijos sodą.

1922 m. T.Ivanauskas tapo profesoriumi, 1940 m. – gamtos mokslų daktaru, 1941 m. – Lietuvos MA tikruoju nariu, 1945 m. – Lietuvos nusipelniusiu mokslo veikėju.

– Ar nepavojinga šiuo metu brautis į pelkes?

– Į pelkes brautis nereikėtų, bet įžengti, susipažinti galima. Pavojų pelkėse nėra tokių, kokius kartais rodo filmuose, ypač jei būsime atsargūs. O įdomių dalykų galima rasti. Tik įžengę į pelkę, galime pajusti ypatingą aurą, kvapą. Pelkėse, žinoma, pirmiausia pamatome kiminus, o užuodžiame gailius. Taip pat daugelis girdėjo apie uogą, liaudyje vadinamą girtuokle, o gamtininkai ją vadina vaivoru. Senas mitas apie girtuoklę – kad, renkant šias uogas, galima apsvaigti.

– Galima ar ne?

– Teisingai, apsvaigti galima, bet ne dėl vaivorų, o dėl nuodingų gailių. Labai įdomu, kad dabar juos mokslininkai priskyrė kilmingai rododendro genčiai. Kai gailiai žydi, o bitės neša medų, tas medus yra nuodingas, todėl su gailiais reikia atsargiau.

Bet jų puokštelė spintoje atbaidys kandis. Tai galima daryti, ypač retai vėdinamose spintose.

– Ko dar, be girtuoklių, galima prisirinkti?

– Greitai bus galima prisirinkti spanguolių. Spanguolė – ta pelkės dovana, kurią tikrai galima ir reikia rinkti, tik nereikėtų rinkti tada, kai ji dar neprinokusi, nes ir pačią spanguolę sunaikinsime, ir naudos negausime.

O vienas įdomiausių augalų, kurį pirmiausia pamatome ir per kurį žengiame, yra kiminai – samanos. Kiminai – atskira samanų grupė (samanų Lietuvoje yra 35 rūšys). Kiminus kažkas pavadino amžinu augalu, amžina samana, nes jie neturi nei šaknų, nei samanoms būdingų rizoidų.

– Kas yra rizoidai?

– Rizoidai – tokie plaukeliai, kuriais samanos įsitvirtina dirvoje, bet kiminai jų neturi. Jie turi viršūnę, kuria auga nuolatos keletą centimetrų per metus į viršų, ir turi apačią, kuri kasmet nunyksta ir virsta durpėmis.

Labai įdomu, kad po vieną kiminai negalėtų augti, štai kodėl pelkėse tokie didžiuliai jų kilimai. Paėmę vieną kiminą ir atsargiai ištraukę, pamatytume, kad jis gležnas ir užsibaigia niekuo. Todėl, jei pelkėje nebūtų kiminų, gamta tiesiog turėtų juos išrasti.

– O kodėl būtent pelkėje kiminai auga?

– Kiminas ypatingas dar viena savybe – jis turi dviejų tipų ląsteles. Vienos ląstelės yra chlorofilinės, o kitos kaupia vandenį – dėl jų pelkės ir tampa pelkėmis. Kiminų gausa pelkėje sukaupia didžiulę drėgmę.

Vienas pelkėtyrininkas palygino, kad pelkė yra lyg žalias vulkanas, iš kurio vidurio veržiasi kiminai, kaupia drėgmę, ir taip aukštapelkės gyvuoja kaupdamos didžiulį vandens kiekį. Pelkės lyg ir žemės inkstai – išvalo didžiulį kiekį vandens.

– Pelkėse dar slepiasi lietuviškos orchidėjos. Kokie tai augalai?

– Tai gegužraibinių šeimos augalai. Gegūnes, gegužraibes visi yra matę drėgnose pievose ir pelkėse, ypač tarpinio tipo pelkėse. Galima pamatyti labai įdomių orchidėjų, bet jas pamatys ne kiekvienas, nes jos smulkutės, pavyzdžiui, dvilapis purvuolis, vienlapis gedutis, pelkinė laksva. Tai sprindžio didumo orchidėjos, jam pamatyti labai sunku, o kai nežydi, beveik ir neįmanoma.

– Jos panašios į mums įprastas?

– Tikrai nepanašios. Jos labai kuklios, bet jų įdomu ieškoti – mokslininkai dažniausiai vaikšto pasilenkę, kad jų nepražiūrėtų, o radę labai džiaugiasi, nes tai reti ir sparčiai nykstantys augalai. Tad naujos jų radavietės Lietuvoje yra svarbios.

Anot jo, talkos reikalingos, tačiau turėtų būti imamasi priemonių, kad kasmet nesikauptų nauja šiukšlių „porcija“. „Darom“ direktorė Roberta Ažukaitė sutinka, kad vieni šiukšlina, kiti tas šiukšles renka, todėl esą vien jų pastangų pažaboti aplinkos teršimą nepakanka.

Šeštadienį visoje šalyje įvyks kasmetė visuotinė akcija „Darom“. Gamtininkas A. Gaidamavičius mano, kad ši akcija yra reikalinga, tačiau tuo pačiu ji esą išlepino tuos šiukšlintojus, kurie galvoja, kad vis tiek atsiras durnelių, kurie šiukšles surinks. „Dirbdamas Labanoro regioniniame parke vykdžiau projektą, kuriuo poilsiautojus skatinome rūšiuoti [šiukšles] ir sudarėme tam visas sąlygas. Tada labai džiaugėmės, kad žmonės tapo kultūringi ir nepalieka šiukšlių paežerėse, bet išrūšiuotų atliekų neturėjome, kur padėti. Dabar antrinis perdirbimas yra pažengęs, bet žmonių kultūra gamtoje stipriai sumenko. Man, iki šiol gyvenančiam Labanoro parke, susidaro įspūdis, kad visi kultūringi poilsiautojai emigravo ir liko tik tie, kuriuos mes nuo seno vadinome „savaitgaliniais drugeliais“, – žmonės, dažnai vietiniai, ieškantys gražios vietos palėbauti“, – sako gamtininkas.

A. Gaidamavičius mano, kad kiekviena teritorija privalo turėti savo šeimininką ir aplinkos švarinimas turi būti jo rūpestis. „Dabar, jei yra valstybinė žemė, tai ji – kaip ir niekieno. Atsakomybę viena kitai verčia seniūnija, miškų urėdija, regioninio parko direkcija, Aplinkos apsaugos agentūra. Jei šiuos pareigūnus priverstume rinkti atliekas, jie greitai sugalvotų, kaip sudaryti žmonėms galimybę kultūringai atsikratyti atliekų ir kaip sukontroliuoti tuos, kurie piktybiškai šiukšlina. Akcija „Darom“ – tik kova su pasekmėmis, tačiau tai nesprendžia priežasčių“, – įsitikinęs A. Gaidamavičius.

Jo teigimu, turi būti pažabotas nebaudžiamumas – aplinkosaugininkai, esą, puikiai žino, ką teisės aktuose reikia pakeisti. „Lietuvoje, net ir pagavus šiukšlintoją, labai sunku jam priteisti žalos gamtai atlyginimą, nes tą žalą reikia įrodyti. Bet juk puikiai žinome, kad šiukšlių žala gamtai trunka daug metų. Man patinka Skandinavijoje galiojanti tvarka, kai reikia susimokėti ne už gamtai padarytą žalą, o už visą potencialią žalą gamtai, kuri gali įvykti“, – lygina A. Gaidamavičius.

Gamtininkas tikina pasigendantis rimtos socialinės reklamos šia tema. „Žmonėms reikia rodyti vaizdo klipus, panašius į [tuos, kurie sukurti] apie karą keliuose. Reikia vaizduoti šiukšlių prisivalgiusius, mirštančius ar dėl šiukšlių susižeidusius gyvūnus; rodyti, kaip viena skardinė surenka pusę Raudonosios knygos vabalų ir juos pragaišina; kaip viena nuorūka užnuodija kubinį metrą vandens ir tokiame vandenyje vėliau gaudome žuvį“, – kalbėdamasis su LRT.lt tvirtina A. Gaidamavičius.

„Darom“ direktorė: vieni renka, kiti mėto

Aplinkos tvarkymo akcijos „Darom“ direktorė R. Ažukaitė sutinka, kad vien tik akcijos nepakanka. Esą nors yra keliamas tikslas, kad kažkada per šią akciją būtų renkamos ne šiukšlės, o poilsiaujama, daug kas priklauso nuo finansų.

„Mes – nevyriausybinė organizacija. Darome pakankamai daug veiklų, kurios yra nefinansuojamos, o gauti pinigų edukacijai nėra lengva“, – lrt.lt sakė R. Ažukaitė. Jos skaičiavimu, pora metų iš eilės surenkamų atliekų kiekis yra panašus, tačiau jis stipriai sumažėjęs, palyginti su pirmosiomis „Darom“ akcijomis. „Aktyviau rūšiuojama, startavo taromatai – šios priemonės padeda sumažinti surenkamų atliekų kiekį“, – kalbėjo „Darom“ organizatorė.

A. Gaidamavičius priduria, kad taromatai šiukšlintojams sąmoningumo neįkrės: „Seniai sakiau, kad užstato mokestis Lietuvoje yra per mažas. Kitose šalyse jis yra 5 ar 10 kartų didesnis.“

Akcijos direktorė teigia, kad vien tik savanorių, dirbančių akcijos metu, nepakanka – esą reikia ir glaudaus bendradarbiavimo su valstybinėmis institucijomis, ypatingai su savivaldybėmis, atliekų tvarkymo centrais ar Aplinkos ministerija „Ne kas kitas, o mes patys šiukšliname. Šiukšlės iš niekur neatsiranda. Viliamės, kad tų mėtytojų skaičius mažėja. Turime ir „Darom“ patrulius, kurie stebi, kad šiukšlintojų būtų mažiau, arba fiksuoja pažeidimus. Padeda ir žiniasklaida, kuri žinutes, gautas iš visuomenės, paskelbia“, – pažymi R. Ažukaitė.

Dar tik spalio pradžia, Lietuvon plūstelėjo šiaurio vėjo atnešta vėsa. Ar mes jau patikėsime, kad esame arti rudens vidurio, kad pasižvalgius jau galima regėti tikrus rudeniškus pokyčius? Mūsų apsisprendimus lengvina kasdien vis ryškesnėmis spalvomis nušvintantys miškai.

Šių dienų šalnos spalvas sėja kaskart. Jei pašals dar labiau ir pūstelės stipresnis šiaurys, pradės byrėti lapai, plikti šakos ir atsivers girių tankmės. Šis procesas bus ilgas – mes būsime jo liudininkai. Tik turėkime kantrybės ir mokėkime viską matyti...

Kartais rudens atradimai būna labai nelaukti. Štai rugsėjo 23-iąją prie Juodkrantės stebėtas čiurlys tapo sensacija, o spalio 4-ąją Kuršių nerijoje mačiau nardančias dvi šelmenines kregždutes. Buvo dar labai šilta, saulėta. Paklausite – o gal paukščiai skubėjo jausdami ateinančias šalnas? Ko gero, ne. Jiems skubėti liepia trumpėjanti diena. O tie, kurie dar pasiliko, yra įvairių likimų: vieni užtruko lizduose, kiti gyveno, nes buvo radę ramias, su gausybe lesalo vietas.

Ar tokie yra gandrai, apie kuriuos mums vis praneša žmonės iš visos Lietuvos? Matyt, šie paukščiai yra kitokie. Vieni jų – luošiai, kiti dėl kažkokių elgsenos sutrikimų atsisakė skristi į pietus. Kas laukia šių paukščių?

Gamtoje toks paukščių apsisprendimas būtų lemtingas – jau lapkritį jie žūtų dėl lesalo stokos. Tačiau gandrai, pasislėpus varlėms, giliau nunirus sliekams, patraukia pas žmones. Štai tada juos bus galima įvilioti į ūkinius pastatus, sugauti ir perduoti gyvūnų globėjams. Dabar tą daryti dar anksti.

Prie kelių randame vis daugiau žuvusių gyvūnų. Tai ne stambieji žvėrys, o lapės, kiškiai, kiaunės, ežiai. Gal ne visada galima išvengti jų žūties, tačiau kruvinos dėmės ant asfalto – mūsų visų nuodėmė. Juk žuvo gyvas padaras!

Kasmet, ypač rudenį ir pavasarį, kalbame, perspėjame, prašome – būkite atidūs, būkite pastabūs, saugokite ne tik save ir savo automobilį. Kur ten! Visose situacijose kaltas būna gyvūnas... Gaila, kad mes taip lėtai keičiamės, kad jautrumas tebėra mums svetimas.

Nakties šalnos, giedros dienos – gražiausias rudens metas. Kas nori, gali jas laikyti dar viena bobų vasara. Turime gražiausią rudenį ir jis dar tęsiasi. Džiaukimės juo, vertinkime ir mylėkime.