Japonų užmojai

„Nissan Motor Co.“ ketina investuoti beveik 3,5 mlrd. eurų į elektromobilių ir akumuliatorių jiems gamybą ir atitinkamą infrastruktūrą Jungtinėje Karalystėje.

Japonijos kompanija patvirtino, kad visi nauji automobilių modeliai Europoje bus visiškai elektriniai, o iki 2030-ųjų šioje rinkoje siūlys tik elektra varomas lengvąsias transporto priemones.

„Nissan“ anksčiau skelbė planus išplėsti Sanderlendo gamyklą, pradėjusią veikti 1986-aisiais ir dabar turinčią apie 7 tūkst. darbuotojų, ir paversti ją didelio pajėgumo elektrinių transporto priemonių ir joms skirtos įrangos gamybos centru.

Mažins darbo vietų

Vokietijos automobilių pramonės milžinė „Volkswagen“ pranešė svarstanti galimą darbo vietų mažinimą, galbūt išleidžiant vyresnio amžiaus darbuotojus į ankstyvą pensiją, kad būtų lengviau įgyvendinti svarbius išlaidų apkarpymo tikslus, nusistatytus dėl stringančio perėjimo prie elektromobilių gamybos.

„Padėtį galima vadinti kritine. Spaudimas patiriamas daugelyje rinkų. Mūsų gauti užsakymai, ypač elektromobilių, mažesni, nei tikėjomės“, – sakė „Volkswagen“ prekės ženklo vadovas Thomas Schaeferis.

„Volkswagen“ skiria dešimtis milijardų eurų, kad pereitų prie elektrinių transporto priemonių gamybos, tačiau šį sektorių smukdo silpna pasaulio ekonomika ir kritęs vartojimas.

Šiemet birželį koncerno vadovybė paskelbė 10 mlrd. eurų taupymo programą pelningumui padidinti, o dabar tvirtina, kad užmojai nebėra konkurencingi, ir paragino profesines sąjungas sutikti su nuo kitų metų planuojamomis skausmingomis priemonėmis personalui.

Dešimt prekių ženklų, tarp jų „Audi“, „Škoda“ ir „Seat“, valdantis koncernas susiduria su aršia konkurencija elektromobilių segmente, ypač itin svarbioje Kinijos rinkoje.

Debiutuos „Peugeot Noe“

Korporacijai „Stellantis“ priklausantis prancūzų „Peugeot“ parodoje „Solutrans Show“ pristatė elektrinio dviračio „Peugeot Noe“ keleivinę ir krovininę versijas.

Standartinis šio elektrinio dviračio, galinčio gabenti 180 kg krovinį, vienos įkrovos rezervas – 80 km, tačiau prireikus bus galima minti pedalus.

Keleivinis „Peugeot Noe“ tinkamas važiuoti vienam suaugusiajam ir dviem ar trim mažiems vaikams.

Planuojama, kad neįprasta transporto priemonė prekybos salonuose pasirodys 2024-ųjų gruodį ir kainuos maždaug 6 tūkst. eurų.

„Peugeot“ atstovai patvirtino, kad taip pat plės miesto ir užmiesčio („Digital e-Bike“) ir universalių krovininių su dviem bagažinėmis („Digital e-Front Load“) elektrinių dviračių gamybą.

Vis dėlto šiltus prisiminimus temdo skaudūs išgyvenimai. 2000-aisiais dėl neišmokėtų atlyginimų fabrike buvo kilęs bado streikas. Ilgus mėnesius prie fabriko vartų stovėjo palapinės, kuriose darbuotojai badavo, reikalaudami grąžinti ne vienus metus nemokėtus atlyginimus.

Spalvingas gyvenimas

„Inkare“ praleistus metus buvęs fabriko vyriausiasis inžinierius Juozas Valaitis prisimena maloniai. Pasak jo, be darbo inkariečiai fabrike turėjo daugybę laisvalaikio užsiėmimų. „Inkare“ veikė dainų ir šokių ansamblis, pučiamųjų orkestras, ledo ritulio ir futbolo komandos, taip pat „Inkaro“ laisvasis liaudies teatras, kuriam vadovavo režisierė Hana Šumilaitė. „Inkaras“ turėjo ir savo sporto salę, stadioną, vaikų darželį. Tad „Inkaro“ gamykla priminė miestą mieste.

„Važiuodavome į keliones, dalyvaudavome konkursuose, rengdavome koncertus, prie Lampėdžių buvusiame fabriko profilaktoriume švęsdavome įvairias šventes. Gyvenimas buvo labai įvairialypis, neapsiribojantis vien darbu, o išvykos ir pramogos kolektyvą be galo suartindavo“, – pasakoja buvęs inkarietis.

Pašnekovui įsiminė ir „Inkaro“ 50-mečio minėjimas 1983-iaisiais. Šia proga fabriko teritorijoje buvo pastatytas fontanas su krintančia vandens srove ir atminimo akmuo. Taip pat įrengta fabriko darbuotojų garbės alėja, kuriai išgrįsti buvo panaudotos netgi Laisvės alėjos plytelės. Kaip tik tuo metu vyko pagrindinės Kauno gatvės rekonstrukcija, tad pavyko gauti po rekonstrukcijos likusių grindinio plytelių.

„Taip pat fabriko teritorijoje apgyvendinta lama, kuri čia išbuvo kelerius metus. Gyvūnui buvo įrengtas specialus namelis su pamario nendrėmis dengtu stogu, o jos priežiūra ir maitinimas pavesti vieno iš cechų darbuotojams. Lama puošė fabriko teritoriją, vesdavomės svečius jos parodyti. Vis dėlto atėję nauji fabriko vadovai vėliau lamą pardavė“, – atskleidė jis.

Laisvalaikis: kolektyvą suartindavo išvykos ir pramogos. / „Inkaro“ fabriko darbuotojų asmeninio archyvo nuotr.

Kedai – geidžiamiausia prekė

Be abejonės, žinomiausia ir geidžiamiausia fabriko prekė buvo sportiniai bateliai guminiu padu – „inkariukai“. Pasak J. Valaičio, nors bateliai gera kokybe nepasižymėjo, sovietinėje Lietuvoje, kurioje vyravo didžiulis deficitas, jų buvo be galo trokštama.

„Užsienio gamybos sportinių batelių prekyboje nebuvo, o jei ir būtų buvę, jie būtų kainavę gerokai per daug, nei sovietinis žmogus galėtų įpirkti. Tad mūsų gamybos bateliai, jaunimo vadinti kedais, buvo labai populiarūs, – prisiminė jis. – Nors pagrindinė fabriko produkcija buvo įvairių rūšių sportinė avalynė, vėliau, technologijoms tobulėjant, pradėjome gaminti ir botus, ir kaliošus moterims, vyrams ir vaikams. Naudodami naujas technologijas netgi gaminome ažūrinius kaliošėlius, kurie priminė įspiriamus elegantiškus batelius. Už juos sąjunginėje pasiekimų parodoje, kaip batelių išradėjas, net gavau medalį.“

J. Valaitis juokiasi, kad, gaminant botus moterims, reikalai vieną kartą pakrypo tokia linkme, jog pašnekovas vos neatsidūrė teisme.

„Per Lietuvos komunistų partijos suvažiavimą melžėjos pasiskundė, kad neturi kuo apsiauti. Tada buvo išleistas Lietuvos TSR nutarimas, kad skubos tvarka turime organizuoti moteriškų botų gamybą. Įsigijome senos kartos įrengimų, kadangi greitai įsigyti naujų nebuvo įmanoma, ir paleidome juodų moteriškų botų liniją. Tačiau moterys vėl liko nepatenkintos, kad botai juodi. Tad buvome įpareigoti gaminti spalvotus botus. Iš ministerijos išsireikalavome naujoviškų įrengimų ir pradėjome juos gaminti, – prisiminė pašnekovas. – Po metų sulaukėme statybos banko patikros, ar įvykdėme pirmąjį, juodų botų gamybos, projektą. Tačiau dėl mūsų stropumo tikrintojai senųjų įrengimų neberado, nes jų vietoje jau dirbo naujoji, spalvotų botų, linija. Tad kilo įtarimas, kad mes nutarimo neįvykdėme. Laimei, partijos centro komitete dirbo buvęs „Inkaro“ darbuotojas, tad paaiškinau jam situaciją. Viskas baigėsi gerai, tačiau metus laiko nežinojau, ar būsiu pripažintas kaltu, ar ne.“

Naudodami naujas technologijas netgi gaminome ažūrinius kaliošėlius, kurie priminė įspiriamus elegantiškus batelius.

„Inkarui“ yra tekę gaminti avalynę ir Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams, taip pat trumpai – žalgiriečiams. Fabriko atstovai buvo susitikę su „Žalgirio“ žaidėjais ir jų tuomečiu treneriu V. Garastu, kuriems davė išbandyti „Inkaro“ produkciją. Vis dėlto 1980-aisiais „Žalgiriui“ išgarsėjus ir pradėjus keliauti po pasaulį, komandos žaidėjai gavo prieigą prie užsienyje gaminamų sportinių batelių ir „Inkaro“ produkcija profesionaliems krepšininkams nebetiko. Be avalynės, fabrikas taip pat gamindavo techninių gumos gaminių. Vienas įdomesnių užsakymų – guminės plokštės Varnių tiltui. 1983 m. pastačius tiltą, jam reikėjo specialių plokščių, kurios sugertų vibraciją ir smūgius. Šį atsakingą gaminį gamino būtent „Inkaras“.

Legenda: kelerius metus „Inkaro“ teritorijoje gyveno lama. / „Inkaro“ fabriko darbuotojų asmeninio archyvo nuotr.

Puoselėja atminimą

Gumos gaminių fabriką „Inkaras“ dar tarpukariu įkūrė žydų tautybės Latvijos ir Lietuvos piliečiai broliai Šragės. Sovietams okupavus Lietuvą, jis buvo nacionalizuotas. J. Valaitis pasakoja fabrike pradėjęs dirbti 1970-aisiais. Čia išdirbęs 24 metus, pašnekovas 1994-aisiais „Inkarą“ paliko, pamatęs, kad su naujųjų vadovų atėjimu darbovietė ėmė keistis. Po poros metų J. Valaitis buvo trumpam sugrįžęs dirbti į „Inkarą“, bet, prieš kylant garsiajam streikui, darbovietę vėl paliko.

„Nepagarbus naujųjų fabriko vadovų elgesys su darbuotojais tapo stipriu moraliniu smūgiu. Po fabriko žlugimo dar ilgai važiuojant pro šalį širdį kutendavo prisiminimai, vėliau jie išblėso. Tarpusavyje su kitais inkariečiais taip pat ilgainiui nustojome bendrauti, – pasakoja jis. – Tačiau puikia kibirkštimi vėl atnaujinti ryšį ir pažadinti prisiminimus tapo M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodų kuratorės Auksės Petrulienės 2020 m. surengta paroda „Didžioji pramonė: „Inkaras“. Tad kartu su buvusiais inkariečiais šiais metais paminėjome ir fabriko 90-ies metų sukaktį.“

1983 m. „Inkaro“ 50-mečio proga fabriko teritorijoje darbuotojai pastatė akmenį, prie kurio šiemet, švenčiant fabriko 90-metį, pridėta ir atminimo lentelė. J. Valaitis apgailestavo, kad šis sklypas yra privatus ir šiuo metu parduodamas. Tad akmens likimas neaiškus. Tačiau inkariečiai tikisi, kad pavyks jį perkelti į kitą, saugią buvusio „Inkaro“ teritorijos vietą. „Akmuo yra tvirtybės simbolis. Juk ne veltui statant pastatą į jo pagrindą pirmiausia dedamas kertinis akmuo, tikintis, kad jis suteiks nepalaužiamo tvirtumo. Deja, taip neįvyko – griuvo visa pramonė, o kartu su ja ir „Inkaras“, – kalbėjo J. Valaitis. – Šiandien iš fabriko liko tik prisiminimai ir anuomet užmegztos draugystės.“

„Inkaro“ fabriko darbuotojų asmeninio archyvo nuotr.

Glaudi bendruomenė

Turiningą inkariečių laisvalaikį šiltai prisimena ir 35-erius metus „Inkare“ dirbusi Bronė Cechanavičienė. „Inkaras“ – pirmoji ir paskutinė jos darbovietė. 1965 m. fabrike pradėjusi dirbti pašnekovė regėjo įvairius „Inkaro“ gyvenimo etapus – nuo aukso amžiaus, kai jis plėtėsi ir augo, iki fabriko griuvimo 2000-aisiais. „Inkare“ dirbo ir jos vyras, su juo susipažino Lampėdžiuose, gyvendama fabrikui priklausiusiame profilaktoriume.

„Iš pradžių dirbau prie sportbačių apdailos konvejerio, vėliau perėjau dirbti į naujai atsidariusį techninių gaminių cechą, dar vėliau – į laboratoriją. Dirbdama „Inkare“, susilaukiau dviejų vaikų, – pasakoja ji. – Su inkariečiais buvome labai artimi, nes bendraudavome ne tik darbo metu, turėjome įvairių bendrų laisvalaikio užsiėmimų. Fabrike veikė garsios futbolo, ledo ritulio ir kitos sporto komandos, o „Inkaro“ kultūros namuose – teatras, fabriko orkestras, ansamblis. Kartu švęsdavome šventes, varžydavomės spartakiadose su kitų gamyklų darbuotojais. Man pačiai yra tekę atstovauti „Inkarui“ krepšinio, tinklinio, stalo teniso varžybose.“

Pasak B. Cechanavičienės, „Inkaro“ darbuotojai sudarė išties glaudžią bendruomenę. Net ir šiandien jie jaučiasi kaip tikra šeima. „Nors ir praėjo daug laiko, sutikti inkarietį visada malonu. Atrodo, lyg kalbėtumeisi su artimu draugu, giminaičiu“, – šypsosi ji. Dar ir šiandien nemažai buvusių „Inkaro“ darbuotojų gyvena Lampėdžiuose, netoli buvusio fabriko. Ši miesto dalis visada buvo stipriai susijusi su „Inkaru“. Čia ne tik gyveno daug fabriko darbuotojų, bet ir veikė jo profilaktoriumas, pionierių stovykla.

„Inkaro“ fabriko darbuotojų asmeninio archyvo nuotr.

Streiko pradžia

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, įmonės ir gamyklos imtos privatizuoti. Kai kurios jų tokių pokyčių neatlaikė ir bankrutavo. Dalis gamyklų buvo tikslingai nuvestos iki bankroto. Taip nutiko ir „Inkarui“, kurio kontrolinį akcijų paketą įsigijo liūdnai pagarsėjusi investicinių bendrovių asociacija „East Baltic States West“ (EBSW). Ji siekdavo suformuoti naują gamyklos valdybą, o tada paimti investicinę paskolą užstačiusi įmonę. Po kiek laiko įmonei būdavo paskelbiamas bankrotas, o jos įrenginiai išparduodami. „Inkarą“ perėmus naujiems vadovams, situacija ėmė prastėti. Paskutinius fabriko gyvavimo metus jo darbuotojams nebuvo mokami atlyginimai.

„Fabrikas jau nebeveikė, įrenginiai nedirbo, tačiau vis tiek turėdavome kasryt ateiti į darbą ir pasižymėti, kad atėjome. Reguliaraus atlyginimo negavome metus, o gal ir daugiau. Sumokėdavo tik retkarčiais ir ne visiems, tad prie atlyginimo dažnai nė nesiverždavau – palikdavau jį tiems, kas turi mažų vaikų. Vyras gaudavo pensiją, o aš dirbau papildomą darbą, tad mums nebuvo taip baisu kaip kitoms šeimoms, – prisiminė B. Cechanavičienė. – Vieną kartą ceche vyko susirinkimas, kurio metu viršininko pavaduotojas pranešė, kad fabrikas įvykdė užsakymą iš Didžiosios Britanijos, todėl gaus pinigų. Paklausiau jo, ar darbuotojai taip pat ką nors gaus. Jis tiesiai šviesiai atsakė, kad mes tikrai nieko negausime.“

Nesumąstydami, kaip dar išsireikalauti uždirbtų pinigų, dalis darbuotojų nusprendė paskelbti bado streiką, jis pradėtas 2000 m. kovo 6 d. Pati B. Cechanavičienė nebadavo, bet veikė streikuotojų palaikymo komandoje – budėdavo prie streikuotojų, juos saugodavo, atnešdavo vandens. „Streikuotojai iš kažkur gavo didelę kareivišką palapinę, ją pastatė prie gamyklos vartų ir joje apsigyveno. Dienas ir naktis jie leisdavo palapinėje ant čiužinių, apsikloję antklodėmis, kad nesušaltų. Mes juos stebėdavome ir saugodavome, kad jų kas neužpultų ar kam bloga nepasidarytų. Jei kam nors sušlubuodavo sveikata, kviesdavome greitąją pagalbą“, – pasakojo buvusi inkarietė.

Įtampa: darbuotojų streikai žymėjo ilgos fabriko istorijos pabaigą. / „Inkaro“ fabriko darbuotojų asmeninio archyvo nuotr.

„Inkaro“ saulėlydis

Ieškodami paramos, darbuotojai rašė laiškus ir Seimo nariams, prezidentui, ministrams. Budėdami prie fabriko, streikuotojai ne tik reikalavo nesumokėtų atlyginimų, bet ir saugojo įmonės produkciją ir įrenginius, kuriuos taikėsi išvežti fabriko vadovai.

„Vieną kartą man reikėjo namo grįžti kiek anksčiau, tad stotelėje laukiau autobuso. Staiga pamačiau, kad netoli fabriko sustojo trys automobiliai, o iš jų iššoko tamsiai apsirengę jaunuoliai ir puolė bėgti link vartų, kur įsikūrę mūsiškiai. Šie jaunuoliai buvo pasamdyti išvežti produkciją. Iš pradžių norėjau bėgti paskui juos, bet supratau, kad nieko viena nepadarysiu. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo, tad negalėjau paskambinti policijai, – įtemptus įvykius prisiminė pašnekovė. – Nubėgau į kitą gatvės pusę, kur tvirtinimo detalių gamykloje buvo įsikūręs „Inkaro“ profesinės sąjungos lyderis – a. a. Kazimieras Ruževskis, aktyviai veikęs kaip streiko organizatorius ir jo palaikytojas. K. Ruževskis paskambino policijai ir pareigūnai apgynė mus. Tačiau jaunuoliai jau buvo spėję sumušti mano bendradarbę, tad ji išvežta į ligoninę.“

Nesėkmingai reikalaujant atlyginimų, B. Cechanavičienei buvo kilusi mintis, kad protestuoti nebeverta – vis tiek iš to jokios naudos. Tačiau sutuoktinis paskatino – jei jau pradėjote, eikite iki galo. Galiausiai, 2000 m. kovo 25 d. tuometis Kauno apskrities viršininkas Kazys Starkevičius priėmė sprendimą skirti kompensaciją devyniolikai streikuotojų, tarp jų – trims badautojams. Taip buvo siekiama pabaigti streiką, kol nesutriko badaujančiųjų sveikata. Iki tol streikuotojai iš įvairių institucijų atstovų buvo sulaukę daug tuščių pažadų, tad savo pozicijos kietai laikėsi iki pat pabaigos. Jie nutraukė bado akciją tik tada, kai į „Inkarą” buvo atvežti pinigai ir išmokėti visiems streikuotojams. Badautojai paskutiniai atsiėmė pinigus ir tik tada pasitraukė iš palapinės. Šie pinigai buvo sumokėti ne iš „Inkaro” sąskaitos.

„Vėliau laikraščiai rašė, kad apskrities administracija šias lėšas paėmė iš melioracijai skirto biudžeto. Atrodė, nors imk ir grąžink tuos pinigus“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasibaigus pirmajam bado streikui, prasidėjo antrasis, kurio metu jau kiti darbuotojai reikalavo nesumokėtų atlyginimų. Antrojo streiko palaikymo komandai B. Cechanavičienė nupirkdavo maisto, atnešdavo bandelių ir pieno.

Kilę darbuotojų streikai žymėjo sėkmingos septynis dešimtmečius trukusios fabriko veiklos pabaigą. J. Valaitis pripažįsta, kad dar ilgai važiuojant pro buvusią „Inkaro“ vietą spurdėdavo širdis. Juk tiek metų čia praleista kartu su inkariečiais – juoktasi, džiaugtasi, dalytasi vargais ir skausmais. Šiandien buvusioje fabriko teritorijoje veikia privatūs verslai, parduotuvės, o „Inkaro“ administracinėse patalpose įsikūrusi policija. „Nors „Inkaro“ ir nebėra, tikimės, kad jo istoriją dar ilgai primins darbuotojų pastatytas atminimo akmuo“, – viliasi pašnekovas.

Komentaras

Auksė Petrulienė

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodų kuratorė

Fabrikas „Inkaras“ – vienas iš trijų tarpukario pramonės banginių, kuris drauge su „Drobe“ ir Kauno popieriaus fabriku palaikė modernų jaunos Lietuvos valstybės gyvenimą. „Jokio importo – mes viską galime pasigaminti patys!“ – toks ambicingas buvo valstybės tikslas. Tai „Inkaras“, pagaminęs pirmuosius pigius ir kiekvienam įperkamus lietuviškus kaliošus, paskatino tautos šuolį iš vyžų ir naginių į modernią avalynę. Nors specializavosi avalynės gamyboje, fabrikas gamino įvairią inovatyvią produkciją – nuo vaikiškų žaislų iki patentuotų audinių naro kostiumams.

Vėliau, sovietmečiu, „Inkaras“ pildė mūsų svajonę apie vakarietiškus kedus – net planinės ekonomikos sąlygomis, vertusiomis gaminti kuo pigiau ir kuo daugiau, išradingieji „Inkaro“ specialistai sugebėjo sukurti ir į gamybą paleisti trispalvius „inkariukus“ – žalius su geltona ir raudona juostelėmis. „Inkaras“, kaip ir kitos stambios Lietuvos gamyklos, tapo iš tremties grįžtančių lietuvių darbovietėmis, pavyzdžiui „Inkaro“ laboratorijoje dirbo garsūs disidentai, chemikai Alfonsas Andriukaitis ir Liudas Dambrauskas. Čia, Vilijampolėje, visą laiką buvo gyva laisvės dvasia – veikė Hanos Šumilaitės laisvasis „Inkaro“ liaudies teatras, garsėjęs sovietų valdžiai nepalankiais, draudžiamais arba cenzūruojamais spektakliais, į „Inkaro“ kultūros rūmus sutraukdavusiais minias žiūrovų.

Galiausiai, inkariečiai – visais laikais drąsūs streikininkai ir kovotojai. Jau tarpukariu „Inkaro“ darbininkai siekė, kad už darbo prastovas Nemuno potvynio metu būtų mokama ir didėtų atlyginimas. Akibrokštu Sovietų valdžios šūkiui „viskas – dėl darbo liaudies gerovės“ tapo 1978 m. „Inkaro“ sportinės avalynės darbininkų streikas. Tąkart inkariečiai sukilo prieš neįmanomą darbo normų didinimą – nepanoro bet kokia kaina skubėti į „komunistinį rytojų“. Laikinai normos buvo sumažintos, o apie streiką niekas Sovietų Sąjungoje neturėjo sužinoti – apie jį pranešė „Amerikos balsas“.

Istoriniu tapo 2000 m. „Inkaro“ 20 dienų bado streikas, kai inkariečiai iškovojo ne tik savo atlyginimus, bet ir garantinį fondą visoms bankrutuojančioms Lietuvos įmonėms.

Inkaras – vilties simbolis, o su šiuo ženklu veikusi legendinė Lietuvos gamykla – Kauno „Inkaras“, visais laikais įkūnijo geresnio gyvenimo ir laisvės viltį. Mes tikrai galime didžiuotis ir turime saugoti savo pramonės atminimą ir darbo istorijas.

Be to, numatoma pradėti naudoti žaliąjį vandenilį viešajame penkių didžiųjų miestų transporte, išbandyti elektros pavertimo dujomis ir atvirkščiai projektus, sukurti teisinę bazę ir tvarką, kad žaliojo vandenilio naudojimas būtų lankstus. Šiame  sektoriuje norima sukurti iki 1200 naujų darbo vietų.

Energetikos ministerija parengė tai numatantį Vyriausybės nutarimo projektą – jį priėmus konsultuodamasi su rinkos dalyviais ministerija iki lapkričio pabaigos turės parengti konkretų planą, kaip įgyvendinti vandenilio sektoriaus plėtros iki 2030 metų gaires. Jos numatytos šios Vyriausybės programoje.

Pasak projekto, Vyriausybė siekia sklandžios vandenilio sektoriaus plėtros, taip pat įvertinti tolesnį – iki 2050 metų – plėtros etapą. Gairėse apibrėžtos strateginės plėtros kryptys ir etapai, verslo aplinka ir technologijų naudojimo priemonės mažinant pramonės, transporto, energijos gamybos ir kitų sektorių poveikį aplinkai.

Rengiant gaires dalyvaus Ekonomikos ir inovacijų, Susisiekimo, Finansų, Aplinkos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, taip pat padės Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, Geologijos tarnyba, Klaipėdos jūrų uosto direkcija, valstybės valdomos energetikos įmonės, mokslo ir studijų institucijos.

Klaipėdos jūrų uosto direkcija su ES parama 2024 metų pavasarį žada pradėti 7 mln. eurų vertės žaliojo vandenilio gamybos projektą. Uoste vandenilis bus gaminamas naudojant polimerinių elektrolitų membranos (PEM) elektrolizerį, jo galingumas sieks iki 2 megavatų (MW).

Skaičiuojama, kad nuo 2025 metų vidurio viešajam sausumos ir vandens transportui kasmet prireiks iki 70 tonų vandenilio. Jį naudos Klaipėdos autobusų parkas, į uostą atplaukiantys prekybos laivai, taip pat uosto atliekų surinkimo laivas.

Atsinaujinančios energetikos kompanija „European Energy“ anksčiau pranešė per artimiausius kelerius metus planuojanti investuoti 250 mln. eurų į žaliojo vandenilio gamyklą, o Jonavos azoto trąšų gamykla „Achema“ balandį pranešė planuojanti už 344 mln. eurų iki 2027 metų rudens pastatyti šio vandenilio gamybai skirtą 213 MW įrenginį.

Energetikos ministras Dainius Kreivys anksčiau teigė, kad Lietuva Baltijos jūroje ateityje gali turėti energetinę salą, kurioje iš jūrinio vėjo pagamintos elektros būtų gaminamas vandenilis, o per ją tiek Latvijos, tiek Estijos gaminamos elektros kelias greičiausiai tiesis į Vakarų ir Centrinę Europą.

„Visi iki vieno rusų tankai, kurie susidūrė su šiuo ginklu, buvo sunaikinti – ir seni sovietiniai, ir naujausi rusiški. Žinoma, šaulys turėdavo pataikyti, o agresoriui nepadėdavo niekas – net moderniausi šarvai“, – pabrėžė Švedijos ginklų gamintojo atstovas Matsas Fagerbergas.

Todėl Švedijos prieštankinio ginklo gamintojas vos spėja suktis.

„Dėl to, kaip gerai šis ginklas pasirodė Ukrainoje, jo paklausa labai išaugo. Paprastai klientams sakome, kad pristatysime juos per metus ar dvejus, dabar tai užtrunka kur kas ilgiau – kiek tiksliai, negaliu pasakyti, nes priklauso nuo užsakymo dydžio. Tiekimo linijos braška, bet gamyba vyksta“, – apie išaugusį pardavimo mastą prakalbo M. Fagerbergas.

 Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Dauguma ginklų gamintojų Vakaruose nespėja tiekti ginkluotės taip greitai, kaip iki karo Ukrainoje.

„Anksčiau projektas be jokio karo užtrukdavo apie septynerius metus, o dabar – tikrai ne trumpiau“, – pastebėjo ginkluotės ekspertas Arturas Plokšto.

Tačiau kiti gamintojai, net ir sulaukdami daugiau užsakymų, pristatymo laikotarpio neilgina.

„Užtrunkame tik šiek tiek ilgiau pristatydami savo produkciją. Tačiau tai tik todėl, kad pastaruoju metu įmonė labai išaugo, o karinė pramonė, kuri gamina viską, kas susiję su dronais, – dar labai nauja“, – pabrėžė Lenkijos ginklų gamintojo atstovas Dariuszas Wichniarekas.

Turkijoje gaminamo šarvuoto mobilaus minosvaidžio su norvegiška ginkluote ilgai laukti nereikėtų.

„Maždaug penki šeši mėnesiai ir galutinis vartotojas gaus mūsų produktą. Aišku, dar priklauso nuo pagrindinių dalių tiekimo, ginklų gamintojų. Gamyba neužtrunka, nes tai nėra labai stipriai šarvuota transporto priemonė“, – aiškino Turkijos ginklų gamintojo atstovas Emre Akinas.

Pasak eksperto, nors kol kas ginkluotės užsakymų ir padaugėjo kelis kartus, gamyba vis dar gėdingai atsilieka.

„Gali pagaminti 30 tankų į metus. Šaltojo karo metu gamindavo 300. Pirmas žingsnis – bent atkurti gamybos pajėgumus, kurie buvo per šaltąjį karą. Europa kol kas dar to nedaro“, – sakė A. Plokšto.

Gali pagaminti 30 tankų į metus. Šaltojo karo metu gamindavo 300.

Ginklų gamintojai sako, kad duokite ilgalaikių užsakymų ir jie pradės investuoti į gamybą. Gaminti ginklus norėtų ir Lietuvos valdžia.

„Lietuvos gamintojai jau ir dabar tiekia optikų, lazerių, kai kurių kitų komponentų pasauliniams gamintojams, jutiklių, daiktų interneto sprendimų. Tai yra. Aišku, norime, kad dalis tų vardų ateitų čia gaminti, ne tik kad mes įsigytume technologiją, bet ją ir čia gamintų“, – apie ateities norus prakalbo ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.

Tačiau A. Armonaitė pripažįsta, kad tam, jog Lietuvoje būtų pradėta gaminti moderni ginkluotė, reikia įdėti dar daug darbo ir pinigų.

Ekonomistai taip pat mano, jog geriausiu atveju šiemet tikėtina pramonės stagnacija ar nedidelis susitraukimas, kita vertus, sunkmečiu taupantys vakariečiai gali duoti Lietuvai papildomų gamybos užsakymų.

„Šiandien paskelbti pramonės duomenys patvirtina tai, ką buvo galima įtarti – Lietuvos ekonomika jau yra recesijoje. Tuo pačiu metu matome nemažai ekonominės šizofrenijos arba, geriausiu atveju, grubios dichotomijos ženklų – mažmeninė prekyba maisto produktais šiemet krito 7,5 proc., bet apyvartos restoranuose ir baruose išaugo 10,5 proc. (reali, atsižvelgus į infliaciją)“, – feisbuke rašo „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis.  

Ekonomistas Aleksandras Izgorodinas mano, kad Lietuvos ekonomika šiuo metu yra dviejų greičių: pramonėje jau fiksuojama recesija, o vartojimas kol kas laikosi gerai, bet ir jis greičiausiai susitrauks ateityje.

„Recesija yra ir recesiją iš esmės patvirtina šiandien paskelbti pramonės rodikliai“, – pirmadienį BNS sakė A. Izgorodinas.

N. Mačiulis BNS sakė manantis, jog Lietuvoje nėra krizės, bet yra akivaizdus atvėsimas.

Bet vidaus vartojimas Lietuvoje laikosi kol kas labai stipriai, jį palaiko kylantys atlyginimai ir žemas nedarbo lygis, taip pat – tas faktas, kad Lietuvoje gyventojų skolos lygis yra vienas iš mažiausių Europoje.

„Matome daugiau bėdų pramonėje, kai kuriose mažmeninės prekybos srityse, bet bendrai kol kas daugelis gyventojų jaučiasi gerai, darbo vietų netrūksta, pajamos auga, dėl to negalime kalbėti apie tai, kad Lietuvoje yra krizė, bet yra akivaizdus atvėsimas, kuris dabar matosi pirmiausia pramonėje, labai tikėtina, kad pasimatys ir kituose sektoriuose“, –  BNS sakė ekonomistas.

Jo nuomone, restoranų ir barų apyvartą didino ir didesnis atvykstančių turistų srautas bei tai, kad didesnes pajamas gaunančių gyventojų, ypač didmiesčių, perkamoji galia nesumažėjo, jų galimybės vartoti ne pirmo būtinumo prekes ir paslaugas nėra sumažėjusi ir jie toliau gyvena kaip anksčiau.

„Tuo tarpu nemažos dalies gyventojų perkamoji galia iš tiesų sumažėjo dėl praėjusių metų infliacijos ir jie priversti ieškoti, kaip sutaupyti kasdieninėse savo išlaidose“, – sakė analitikas. 

A. Izgorodinas  taip pat mano, kad recesija Lietuvoje šiuo metu yra tik pramonėje, tuo metu vidaus vartojimas išlieka geras.

„Fundamentaliai šiandien Lietuvos ekonomika yra dviejų greičių: recesijoje yra tik tie sektoriai, kurie dirba su eksporto rinkomis, ypač pramonė, kuri daugiau nei pusę savo produkcijos eksportuoja (...) Bet vidaus vartojimas Lietuvoje laikosi kol kas labai stipriai, jį palaiko kylantys atlyginimai ir žemas nedarbo lygis, taip pat – tas faktas, kad Lietuvoje gyventojų skolos lygis yra vienas iš mažiausių Europoje“, – BNS teigė A. Izgorodinas.

Prognozuodamas pramonės tendencijas artimiausiais mėnesiais N. Mačiulis sako, jog pramonės suklestėjimo, spartaus atsigavimo nereikėtų tikėtis: geriausiu atveju šiemet tikėtina stagnacija ar nedidelis susitraukimas.

„Gyventojų vartojimo struktūra grįžta ten, kur ji buvo prieš pandemiją – perkama daugiau paslaugų, mažiau prekių. Gyventojai labai daug nusipirko baldų, buitinės technikos, įvairiausių namų apyvokos prekių pandemijos metu, kuomet daugiau laiko praleisdavo namie, norėjo atnaujinti savo buitį, dabar to poreikio nėra ir matome – bendra pasaulinė prekyba prekėmis atslūgsta, eksporto užsakymai mažėja ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų euro zonos valstybių“, – aiškino „Swedbank“ ekonomistas.

Anot ekonomisto A. Izgorodino, Lietuvos pramonės rodikliai prastėja dėl besitraukiančio vartojimo pagrindinėse eksporto rinkose – Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse, ir jeigu situacija nesikeis, tai dar labiau paveiks Lietuvą, nes nuo eksporto priklausanti pramonė ir transportas gali pradėti atleisti darbuotojus.

„Ateityje, žinoma, ir vidaus vartojimas pradės mažėti dėl Lietuvos darbo rinkos subtilumų, nes pramonė ir transportas yra vieni didžiausių darbdavių šalyje, – tie sektoriai, kurie yra priklausomi nuo eksporto. Tai jeigu pramonės rodikliai prastės tokiu tempu, kaip dabar, tai faktas, kad matysime darbo vietų mažėjimą, kas anksčiau ar vėliau paveiks vidaus vartojimą per nedarbą“, – sakė A. Izgorodinas.

N. Mačiullis priminė, kad Lietuva turėjo labai gerus trejus ekonomikos klestėjimo metus, ypač pramonėje, o dabar atėjo kiek sudėtingesnis laikotarpis pramonei, kuri nuo 2020-ųjų pradžios iki piko 2022-aisias buvo išaugusi daugiau nei 30 proc.

„Tai buvo auksiniai metai, bet dabar jau matome kelis pastaruosius mėnesius, pramonės apimtys arba nedidėja, arba šiek tiek traukiasi. Likusiai ekonomikai, likusiems sektoriams neigiamo poveikio nėra, nedarbo lygis išlieka gana žemas, jis šiek tiek padidėjo šių metų pradžioje“, – sakė N.Mačiulis. 

A. Izgorodinas nelinkęs manyti, kad pasaulyje ekonominė situacija pasitaisys taip greitai, kad Lietuva išvengtų pasaulinių procesų nulemtų pasekmių: „Reikia tikėtis to rizikingo, blogesnio scenarijaus, kad pasaulio ekonomika patirs ne techninę, o didesnę recesiją“.

Tada, kai pasaulyje yra blogai, Vakarų Europos gamintojai kreipsis į Baltijos šalių gyventojus ir prašo tam tikras prekes pagaminti pigiau.

Anot analitiko, pasaulio ekonomika prastėja, nes centriniai bankai didina palūkanų normas, o dėl nepakankamų Vakarų Europos užsakymų neatsigauna Kinijos pramonė.

„Kažkokių lūkesčių, kad staiga pasaulio ekonomika šoks, aš neturėčiau“, – sakė jis.

A. Izgorodinas teigia, jog kad dėl mažesnio Lietuvos gyventojų įsiskolinimo valstybė į didėjančią bazinę palūkanų normą gali reaguoti ne taip jautriai, kaip Vakarų Europa, be to, jo žiniomis, sunkmečiu taupantys vakariečiai gali duoti Lietuvai papildomų gamybos užsakymų.

„Tada, kai pasaulyje yra blogai, Vakarų Europos gamintojai kreipsis į Baltijos šalių gyventojus ir prašo tam tikras prekes pagaminti pigiau. Tas irgi suteiks tam tikrą impulsą mūsų pramonei, ir šiaip, mūsų ekonomikoje nėra tiek disbalanso, kaip buvo 2008 metais. Todėl manau, kad labai nerimauti dėl Lietuvos ekonomikos nereikėtų, bet reikia susitaikyti, kad ji nukris“, – kalbėjo A. Izgorodinas.

Šiemet sausį-kovą pramonės produkcija Lietuvoje siekė 9 mlrd. eurų to meto kainomis ir, palyginti su tuo pačiu laiku pernai, sumažėjo 11,9 proc. (nepašalinus darbo dienų skaičiaus įtakos –10,6 proc.). Vien kovą visos produkcijos vertė siekė 3,1 mlrd. eurų – 0,8 proc. daugiau nei vasarį (nepašalinus –15,1 proc.), bet 16,6 proc. mažiau nei pernai kovą (15,3 proc.), skelbia Valstybės duomenų agentūra.

Anot Osvaldo Čiukšio, tokio reaktoriaus galia siekia 20 megavatų.

„Jie ir yra kuriami tam, kad jų statybos kaštai būtų įkandami netgi ir lietuviškam verslui. Pavyzdžiui, apie reaktorių 20 megavatų ir 70 megavatų šilumos tai yra orientacinė kaina apie 100 milijonų eurų ir mažiau“, – LRT radijui pirmadienį sakė O. Čiukšys.

Tokiame reaktoriuje gaminamos elektros kilovatvalandės kaštai siektų 12–15 centų, sako O. Čiukšys.

„Iki 12–15 centų už kilovatvalandę“, – teigė jis.

Asociacijos vadovo teigimu, tokio reaktoriaus statyba jau suplanuota kaimyninėje Lenkijoje.

Anksčiau Kim Jong Unas žadėjo „eksponentiškai“ didinti branduolinių ginklų gamybą. Naujausias jo grasinimas buvo pareikštas į Pietų Korėją antradienį atvykus JAV karinio jūrų laivyno lėktuvnešio smogiamajai grupei.

Oficialioji Korėjos centrinė naujienų agentūra (KCNA) pranešė, kad Kim Jong Uną informavo šalies branduolinių ginklų instituto pareigūnai. Lyderis pareiškė, kad Šiaurės Korėja turėtų pasirengti panaudoti branduolinius ginklus „bet kada ir bet kur“, ir paragino pareigūnus plėsti „ginklams tinkamų branduolinių medžiagų“ gamybą.

Kim Jong Unas taip pat „skatino toliau gaminti galingus branduolinius ginklus“, kurie įvarytų baimę šalies priešams, pridūrė KCNA.

Oficialiojo laikraščio „Rodong Sinmun“ paskelbtose nuotraukose matyti, kaip Kim Jong Unas, apsuptas uniformuotų pareigūnų, apžiūrinėja, kaip teigiama, taktines branduolines galvutes.

Kompaktiškos žalios kovinės galvutės „Hwasan-31“ gali būti montuojamos ant įvairių tipų raketų, kaip matyti iš fone ant sienos esančių schemų.

Praėjusiais metais Šiaurės Korėja pasiskelbė esanti „negrįžtama“ branduolinė galybė, o Kim Jong Unas neseniai paragino „eksponentiškai“ didinti ginklų, įskaitant taktinius branduolinius ginklus, gamybą.

Septintasis branduolinis bandymas?

Šiaurės Korėjos valstybinė žiniasklaida antradienį paskelbė daug pranešimų branduolinėmis temomis, o tai, pasak analitikų, rodo, kad šalis rengiasi septintajam branduoliniam bandymui.

„Šį kartą Šiaurės Korėja pristatė smarkiai sumažintą taktinę branduolinę galvutę ir daugelis abejoja, ar ji tikrai gali sprogti“, – sakė Pietų Korėjos privačios organizacijos „Sejong Institute“ ekspertas Cheong Seong-changas (Čeong Seongčangas).

„Padidėjo tikimybė, kad Šiaurės Korėja atliks septintąjį branduolinį bandymą su šiomis taktinėmis branduolinėmis galvutėmis“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.

Vienas ekspertas teigė, kad Pchenjano raketų paleidimai ir bandymai reaguojant į JAV ir Pietų Korėjos karines pratybas reiškia didžiules finansines išlaidas nuskurdusiai šaliai.

„Šiaurės Korėja perspėjo, kad į kiekvienus bendrus Pietų Korėjos ir JAV mokymus atsakys didžiule jėga, tačiau, atsižvelgiant į paleistų raketų skaičių, jie negali to tęsti amžinai“, – AFP sakė Seulo „Ewha“ universiteto profesorius Park Won-gonas (Pak Vongonas).

„Jei taip, septintasis branduolinis bandymas reikš tam tikrą pabaigą, jie pasiskelbs branduoline galybe ir pradės derėtis su Jungtinėmis Valstijomis“, – sakė jis.

Šiaurės Korėjos kariuomenė pirmadienį taip pat surengė šaudymo pratybas, imituodama branduolinę ataką taktinėmis balistinėmis raketomis, sakoma atskirame KCNA pranešime. Tai yra dalis rekordinės ginklų bandymų serijos.

„Šiaurės Korėja siunčia labai aiškią žinią. Jie kovoja už tai, kad būtų pripažinti... branduoline galia“, – pridūrė Park Won-gonas.

Šioje gamykloje 60 žmonių komanda ir automatizuotos mašinos gamina baldų detales ir plokštes. Kas mėnesį iš čia iškeliauja 20 baldų detalėmis pakrautų sunkvežimių. Ir kol kas ženklų, kad darbų tempai kristų, nėra.

„Sausis ir vasaris buvo geri, kovas irgi nusimato neblogas. Ir toliau mūsų pagrindiniai užsakovai sako, kad aprūpins mus darbais bent jau artimiausius pora mėnesių“, – sakė UAB „Pats sau baldžius“ gamybos vadovas Dmitrijus Špitaliovas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tačiau daliai verslininkų turėti užsakymų tik dviem mėnesiams į priekį nėra gerai. Pramonininkų konfederacijos vadovas sako, kad užsakymų skaičius ėmė  trauktis. Trumpėja ir užsakymo laikas.

Nauji investuotojai nebesidomi Lietuva. Mes labai nuskambėjome, kaip paskelbėme karą Kinijai. Kitas dalykas – energijos kainos. Pernai metų antrąjį pusmetį jos buvo didžiausios Europoje.

 

„Tarkime, jei praeitų metų rudenį užsakymų vidurkis buvo 6–9 mėnesiams, tai dabar tas užsakymų skaičius sutrumpėjo iki trijų mėnesių. Ir tai kelia nerimą. Įmonės pradeda svarstyti, kas būtų, jei tie užsakymai sustotų“, – teigė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.

Krenta ir gamybos apsukos. Anot Valstybinės duomenų agentūros, pramonės gamybinių pajėgumų panaudojimas vasarį 10 proc. mažesnis nei pernai tuo pačiu metu.

„Mes bandome optimizuoti savo gamybą, kad sumažintume gamybos kaštus. Galbūt pagreitinti kažkokius procesus, kad su mažesnėmis sąnaudomis galėtume pagaminti daugiau produkcijos“, – komentavo D. Špitaliovas.

„Ir palūkanų normos kyla, prieiga prie kapitalo mažėja, kai turime karą Ukrainoje, kai turime uždarytą visą rytinį flangą, dėl ko neatvyksta žaliavos“, – svarstė V. Janulevičius.

Kuo mažiau užsakymų į priekį, tuo įmonėms sunkiau eksportuoti ir į kitas šalis. Anot ekonomisto, sausį išvežta kone 5 proc. mažiau lietuviškos kilmės prekių nei pernai tuo pačiu metu.

„Beveik visuose pagrindiniuose lietuviškos kilmės prekių eksporto rinkose mes matome arba labai akivaizdų eksporto augimo sulėtėjimą, arba kai kuriose rinkose matome netgi eksporto mažėjimą, tarkim, į Vokietiją“, – savo įžvalgomis pasidalino ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.

Anot A. Izgorodino, šiemet sausį mažiau parduota ne tik Vokietijai. Į Prancūziją eksportas esą krito trečdaliu. Panašiai tiek – ir į Jungtinę Karalystę bei Daniją. O į Belgiją lietuviškų prekių siunčiama perpus mažiau. Ar tai krizės užuomazgos, ministerija neatsako.

„Vasario mėnesį mes jau jautėme sumažėjusią lietuviškų prekių paklausą užsienyje, pavyzdžiui Vokietijoje ir kitose šalyse. T. y. mūsų pagrindinėse eksporto rinkose. Aš situacijos nedramatizuočiau, bet tarptautinis kontekstas iš tikrųjų išlieka labai trapus. Na, turime likti budrūs“, – konstatavo Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.

Vasario mėnesį mes jau jautėme sumažėjusią lietuviškų prekių paklausą užsienyje.

 

Tačiau pramonėje yra ir daugiau nerimą keliančių ženklų. Nauji investuotojai nebežiūri į Lietuvą. Ekonomistas Sigitas Besagirskas rodo grafiką, kaip investicijos pernai liepą akivaizdžiai ėmė kristi.

„Nauji investuotojai nebesidomi Lietuva. Ir kol kas tos investicijos, kurios statistiškai dar matomos, tai yra ankstesnių susitarimų pasekmė“, – savo pastebėjimus išsakė S. Besagirskas.

Pramonės gamybos ir eksporto apimtis tiesiogiai veikia globalūs iššūkiai. O štai investicijas, anot S. Besagirsko, išbaidė pati valdžia.

„Mes labai nuskambėjome, kai paskelbėme karą Kinijai. Kitas dalykas – energijos kainos. Pernai metų antrąjį pusmetį jos buvo didžiausios Europoje. Ir  taip pat – infliacija, kuri pernai buvo didžiausia Europoje. Tai indikuoja, kad mūsų Vyriausybė nesusitvarkė su tais iššūkiais“, – teigė S. Besagirskas.

Kiek jau sulaukta investicijų šiemet nei statistikai, nei „Investuok Lietuvoje“ duomenimis nesidalina. O įmonės skundžiasi, kad investicijų nesulaukia ne tik iš užsienio kompanijų.

„Galbūt sprendimai šiek tiek pristabdo tas investicijas, kadangi yra skirta labai mažai lėšų paramai“, – aiškino  D. Špitaliovas.

Pernai į Lietuvą investavo 26, o užpernai – 27 užsienio kompanijos.

Planuojama, jog vien šiemet pagal pasirašytus ketinimų protokolus bus instaliuota apie 400 MW vėjo galios, pranešė Energetikos ministerija. 

„Vėjo energetika Lietuvoje vystoma jau dvidešimt metų, tačiau tik pastaraisiais metais stebime spartų jos augimą“, – pranešime sakė energetikos ministras Dainius Kreivys.

Pasak jo, instaliuoti vėjo pajėgumai Lietuvoje nuo 2020 metų išaugo dukart: 2021 metų pradžioje ši galia buvo beveik 550 MW, pernai – 946 MW.

2030 metais šalyje turėtų būti instaliuota bent 5 GW vėjo energijos: 3,6 GW sausumos ir 1,4 GW – jūros parkuose.

Pasak bendrovės Strategijos departamento direktoriaus Liutauro Varanavičiaus, kainų augimą lėmė sumažėjusi hidroelektrinių gamyba ir jas pakeitusios brangesnės šiluminės elektrinės.

„Vasarį visame regione reikšmingai mažėjo hidroelektrinių generacija, kurią turėjo pakeisti gamyba iškastinį kurą deginančiose elektrinėse. Baltijos šalyse didžiausios hidroelektrinės yra Latvijoje, sausį jos pagamino apie 630 gigavatvalandžių elektros energijos, o vasarį jų generacija sumažėjo iki 370 gigavatvalandžių. Palyginti visos Baltijos šalys vasarį suvartojo apie 2000 gigavatvalandžių, todėl gamybą reikšmingai turėjo didinti Rygos šiluminės elektrinės. Nors šiluminių elektrinių kaštai pingant gamtinėms dujoms mažėjo, vasarį brango taršos leidimai“, – „Litgrid“ pranešime teigė L. Varanavičius.  

 Nors šiluminių elektrinių kaštai pingant gamtinėms dujoms mažėjo, vasarį brango taršos leidimai.

 

Pasak jo, praėjusį mėnesį mažėjo ir vėjo gamyba – nuo 209 iki 182 GWh, o mėnesio pradžioje dėl itin mažos gamybos kiek sparčiau augo kainos. Tuo metu saulės jėgainių gamyba Lietuvoje vasarį išaugo nuo 5 iki 14 GWh.

„Litgrid“ praneša, jog vasarį elektros kainos apie 10 proc. augo ir daugelyje Vakarų Europos šalių – Vokietijoje jos siekė 128 eurus už megavatvalandę (MWh), Prancūzijoje – 149 eurus. Daugelyje zonų kainos krito tik Šiaurės Europoje – Norvegijos ir Švedijos zonose kainos vasarį nesiekė 50 eurų už MWh, Suomijoje bei Švedijos pietuose, iš kurių įprastai importuoja Baltijos šalys, elektros kaina buvo iki 100 eurų.

Elektros suvartojimas Lietuvoje vasarį siekė 935 GWh – 15 proc. mažiau nei sausio mėnesį. Palyginti su tuo pačiu metu pernai, šiemet vartojimas mažėjo 11 proc.

Elektros gamyba Lietuvoje sumažėjo 15 proc., o vietos elektrinės užtikrino apie 41 proc. šalies elektros suvartojimo. Bendrai Lietuvoje per vasario mėnesį buvo pagaminta apie 379 GWh elektros.

Bendras importo srautas sudarė 68 proc. šalies suvartojimo. Importas į Lietuvą mažėjo 14 procentų. Vasarį importas iš Skandinavijos per „NordBalt“ jungtį siekė apie 47 proc., iš Latvijos – 51 proc., iš trečiųjų šalių – 0 proc., o iš Lenkijos apie 2 procentus.

Eksportas vasarį mažėjo 20 proc. iki 184 GWh. Didžiausia dalis buvo nukreipta į Lenkiją – 98 proc., 2 proc. – į Latviją.