Unikalus renginys „Birželio sodas“ sujungia skirtingas kartas ir skatina puoselėti 1941 m. birželį prasidėjusių masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą atminimą. K. Jurevičiūtės teigimu, istorinė atmintis gali būti išsaugota tik jaunosios kartos pastangomis, todėl labai svarbu neleisti jaunimui užmiršti mūsų šaliai svarbių įvykių. Pokalbis su Metų renginio organizatore – apie meno galią sujungti kartas, jaunuolių įtraukimą į istorinės atminties puoselėjimą, primirštus svarbius mūsų istorijos įvykius ir šiandienos kontekste vėl aktualiomis tapusias istorines temas.

– Jūsų organizuojamas Gedulo ir vilties dienai skirtas renginys „Birželio sodas” neseniai gavo Lietuvos muziejų asociacijos Metų renginio apdovanojimą. Kauno IX forto memorialiniame komplekse šis renginys organizuojamas antrus metus, nuo pernai kiek pasikeitė jo formatas. Gal galite papasakoti apie „Birželio sodo“ idėją ir koncepciją?

– Sovietų vykdytos tremtys yra viena iš temų, kuriomis Kauno IX forto muziejus edukuoja visuomenę. Todėl Gedulo ir vilties dieną minime jau daugybę metų. Anksčiau tokiuose renginiuose daugiausia dalyvaudavo šių įvykių liudininkai – tremtiniai, kurie dalydavosi prisiminimais, atlikdavo meninius pasirodymus. Deja, laikui bėgant, tremtinių lieka vis mažiau. Pradėjome galvoti apie naują šios dienos minėjimo formatą, kuris įtrauktų ir jaunąją kartą – žmones, kurie ateityje puoselės šių įvykių istorinę atmintį. Naujo formato paiešką pradėjome 2021 m. Susitikome su jaunais žmonėmis, moksleiviais, domėjomės, ką jie žino apie šiuos įvykius ir kaip juos supranta, kokiais būdais patys norėtų prisidėti prie istorinės atminties išsaugojimo. „Birželio sodas“ prasidėjo 2022-ųjų birželį ir tapo kasmetiniu.

Pirmojo renginio metu pristatėme spektaklį, kurį pagal Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“ pastatė Kauno Veršvų gimnazijos teatro studija, ir jaunų atlikėjų dainuojamosios poezijos pasirodymų. 2023-iaisiais, norėdami auginti auditoriją ir paskatinti daugiau žmonių domėtis šiais įvykiais, pakvietėme ne tik pradedančiuosius, bet ir žymesnius atlikėjus – Roką Kašėtą, Vytautą V. Landsbergį. Muziejaus memorialiniame komplekse atidarėme tremtinių tekstilės ir menininkų sukurtų skulptūrinių objektų parodą „Sudygsniuota“. Įkvėpti autentiškų tremtinių rankdarbių, septyni menininkai – Džiugas Karalius ir Giedrius Bučas, Marius Jonutis, Eglė ir Rokas Kašėtos, Lina Jonikė ir Greta Kardi-Kardišiūtė – IX forto memorialiniame komplekse sukūrė jautrias menines instaliacijas. Parodą muziejaus teritorijoje bet kuriuo paros metu galima apžiūrėti ir šiandien.

Džiaugiamės, kad „Birželio sodo“ auditorija sparčiai auga. Renginys unikalus tuo, kad sujungia skirtingas kartas – ir tremtinius, ir jaunuolius, jaunas šeimas. Kiekvienas žmogus renginio pasirodymuose, spektakliuose, parodose randa ką nors jiems įdomaus. Tikimės, kad „Birželio sodas“ toliau augs, o jo dėka dar daugiau žmonių, galinčių prisidėti prie istorinės atminties išsaugojimo, susidomės sudėtinga tremties tema. Ateityje planuojame organizuoti kuo įvairesnius meninius pasirodymus – nuo dainuojamosios poezijos koncertų iki parodų atidarymų, spektaklių, performansų.

Įvertinimas: K. Jurevičiūtė su Metų renginio organizatorės apdovanojimu. / R. Pranckevičiūtės nuotr.

– Tam, kad skaudūs istoriniai įvykiai nebūtų pamiršti, turime nuolat viešai apie juos kalbėti. Kaip manote, kokie būdai padėtų aktualizuoti istorinę atmintį, sudominti ja šiuolaikinę visuomenę ir pritraukti jaunimą?

– Kauno IX forto muziejus pristato ne vieną skaudžią temą. Kasdienis mūsų iššūkis – pateikti šias temas įdomiai, sugalvoti naujų edukacijų, galinčių įtraukti jaunąją kartą. Patirtis rodo, kad, nepaisant amžiaus, žmonėms įdomiausia, kai istorijos įvykiai perteikiami per meną – pasitelkus šokį, performansus, spektaklius ir pan. Todėl šiandien daugiausia dėmesio skiriame meninėms iniciatyvoms.

Pavyzdžiui, daug dėmesio sulaukė 2021 m. IX forto muziejuje įvykusi Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklio „Dievų miškas“ pagal garsųjį Balio Sruogos romaną premjera. Po spektaklio sulaukėme daug gražių atsiliepimų, žiūrovai pasakojo visai kitaip pažvelgę į knygos siužetą. Kai kurie nebuvo skaitę „Dievų miško“, tad spektaklis tapo puikiai proga pasigilinti į knygos siužetą ir Holokausto temą. 2022 m. muziejaus erdvėje įvyko Kauno valstybinio muzikinio teatro Giuseppeʼės Verdi operos „Nabukas“ premjera, kurioje dalyvavo keli tūkstančiai žiūrovų. Operos siužetas pasakoja apie žydų tautos kovą už laisvę ir išsivadavimą iš Babilonijos priespaudos, tad jos tema atliepia mūsų muziejaus temas.

Esame turėję įvairių performansų, šiuolaikinio šokio pasirodymų, kurie sulaukė išties nemažo dėmesio. Džiugu, kad ir patys atlikėjai, menininkai – ir jauni, ir labiau patyrę – suinteresuoti skaudžią mūsų šalies istoriją perteikti per meną, jie tame mato svarbią misiją. Menininkai dažnai patys mums pasiūlo kokį nors projektą, o kai į juos kreipiamės patys, niekada neatsisako prisidėti. Džiaugiamės, kad beveik kiekviename muziejaus renginyje aktyviai dalyvauja arčiausiai mūsų esančios Kauno mokyklos – Kauno Veršvų gimnazija, Kauno Juozo Grušo meno gimnazija. Aktyviai įsitraukia ir tos mokyklos, kurios pačios susijusios su Holokausto tema, pavyzdžiui, Kauno J. ir P. Vileišių pagrindinė mokykla-daugiafunkcis centras. Malonu, kad moksleiviai rodo susidomėjimą, nes viena svarbiausių muziejaus misijų – išsaugoti istorinę atmintį edukuojant jaunąją kartą.

– Papasakokite daugiau apie tai, kaip su Holokausto istorija susijusios mokyklos įsitraukia į muziejaus veiklas.

– Aš pati baigiau Kauno J. ir P. Vileišių pagrindinę mokyklą-daugiafunkcį centrą, bet tik prieš šešerius metus, įsidarbinusi Kauno IX forto muziejuje, sužinojau, kad ugdymo įstaiga, kurią lankiau tiek metų, stovi Kauno žydų geto teritorijoje – Demokratų aikštėje. Šioje aikštėje 1941 m. spalį įvyko vienas baisiausių Holokausto istorijoje įvykių – atranka į „Didžiąją akciją“. Spalio 28-ąją į šią aikštę buvo sukviesti visi Kauno geto gyventojai. Jie buvo skirstomi į dešinę arba į kairę pusę ir siunčiami toliau gyventi arba mirti. Mirti buvo pasmerkti net 9 200 žmonių, kurie spalio 29 d. buvo atvesti į Kauno IX fortą ir čia per vieną dieną sušaudyti. Įsidarbinus muziejuje ir sužinojus šį faktą, pasidarė labai keista – kodėl per tiek metų mokykloje nebuvo plačiai kalbama šia tema, nors Demokratų aikšte kiekvieną dieną vaikšto mokiniai?

Kreipiausi į mokyklą ir pasiūliau prisidėti prie šio istorinio įvykio atminimo. 2021 m. drauge minėjome „Didžiosios akcijos“ 80-metį. Kartu su ne tik šios, bet ir kitų Lietuvos mokyklų mokiniais ir mokytojais bei kitais visuomenės atstovais susirinkome Demokratų aikštėje. Po aukų pagerbimo ceremonijos visi pėsčiomis patraukėme link IX forto teritorijos tuo keliu, kuriuo prieš 80 metų ėjo myriop pasmerkti žmonės. Pasiekę IX fortą, prie masinių žudynių lauko padėjome po atminimo akmenėlį, kuriuos nešėmės visus tuos kelis kilometrus. Moksleiviai labai įsijautė į šį procesą, eidami link IX forto jie bandė suvokti, ką prieš tiek metų galėjo jausti tuo pačiu keliu ėjusios aukos. Toliau bendradarbiaujame su šia ir kitomis Kauno mokyklomis ir džiaugiamės jaunosios kartos įsitraukimu.

– Kokios apskritai yra muziejaus edukacinės galimybės puoselėti istorinę atmintį? Kauno IX forto muziejus yra įsikūręs autentiškose, istorija alsuojančiose patalpose, kuriose neįrengsi modernių projekcijų. Kaip tokiu atveju pritraukti šiuolaikinį lankytoją?

– Nuolat ieškome būdų, kaip edukacinius užsiėmimus padaryti įdomius jaunajai kartai. Atsižvelgdami į šiuolaikinių vaikų interesus, įtraukiame informacines technologijas. Pavyzdžiui, planšetinius kompiuterius, kuriuose lankytojai gali peržiūrėti tam tikrą vaizdinę medžiagą ar interaktyviai įsitraukti į veiklas. Panašias priemones naudoja ir užsienio muziejai, kurie, kaip ir mes, įsikūrę autentiškose erdvėse, kurių negalima transformuoti. Tačiau vaikus domina ne tik kompiuteriai. Pastebėjome, kad jaunieji lankytojai labai mėgsta edukaciją tremties tema, kurios metu ne tik sužino istorinius faktus, bet ir gauna įdomią užduotį. Susiskirstę grupelėmis, iš įvairiausių daiktų – megztinių, puodų ir pan. – turi išsirinkti, kuriuos daiktus patys imtų į tremtį. Vaikams tai būna įdomiausia dalis, jie liečia kiekvieną daiktą, mąsto, kas galėtų praversti Sibire. Net pasibaigus edukaciniam užsiėmimui, nemažai lankytojų ateina dar kartą apžiūrėti daiktų, užduoti klausimų. Žinoma, užsiėmimuose naudojami daiktai nėra muziejinės vertybės, tai – specialiai sukurti analogai, kuriuos galima liesti, nešioti, įdėti į lagaminą.

– Kaip manote, kurie mūsų šaliai svarbūs įvykiai yra nepelnytai primiršti, kuriems reikėtų skirti daugiau dėmesio?

– Kaip Kauno IX forto muziejaus darbuotoja, manau, kad pamirštame, jog 2024 m. liepos mėnesį sukaks 80 metų nuo Kauno žydų geto likvidavimo. 1944 m. liepos 14 d., artėjant Sovietų armijai, naciai, besitraukdami iš Kauno, padegė getą, todėl daugybė žmonių žuvo liepsnose, užtroško dūmuose. Viliuosi, kad 2024 m. ne tik Kauno IX forto muziejus, bet ir kitos miesto įstaigos atkreips dėmesį į šią datą ir ją paminės. Be to, reikėtų prisiminti jau minėtą „Didžiąją akciją“, įvykusią 1941 m. spalio mėnesį.

2021 m. muziejus minėjo Kauno geto įkūrimo 80-metį – šiam įvykiui šalies mastu taip pat skiriama per mažai dėmesio. Susirinkę Kauno geto teritorijoje pagerbėme ten gyvenusius ir Holokausto metu žuvusius žmones. Išlikusi gyva geto kalinė Fruma Kučinskienė su mumis pasidalijo prisiminimais apie gyvenimą Kauno gete. Vėliau pasivaikščiojome po buvusio geto teritoriją, aplankėme svarbiausius objektus, o pasivaikščiojimą baigėme jau minėtoje Demokratų aikštėje. Buvo sudėtinga pritraukti žmones į tokį renginį – juk tai sudėtinga tema, skaudu apie ją kalbėti, todėl ieškojome kuo patrauklesnių renginio formų. Labai džiugu, kad atėjo nemažai žmonių – tarp jų ir vietinių gyventojų. Buvusio geto teritorijoje daugybę metų gyvenantys žmonės dažnai nežino geto istorijos, todėl mums svarbu juos edukuoti, kad į savo aplinką pažiūrėtų kitaip, jautriau.

M. Plepio nuotr.

– Skaudžios mūsų istorijos temos, apie kurias su jumis kalbame, vėl tampa aktualios. Prasidėjus karui Ukrainoje, nemažai ukrainiečių, ypač vaikų, buvo ištremti į Rusijos gilumą. O Izraelyje prasidėjęs karas vėl iškėlė antisemitizmo klausimus. Kaip šiuolaikiniai įvykiai gali aktualizuoti istorinę atmintį?

– 2021 m. mūsų muziejus turėjo šūkį: visada prisiminti, neleisti pasikartoti. Deja, kaip matome, skaudūs istoriniai įvykiai ir vėl kartojasi. Antrojo pasaulinio karo metu buvo žudomi ir grobiami žmonės, šiandien tai vyksta Ukrainoje ir kitose šalyse. Prasidėjus karui Ukrainoje, pastebime didesnį susidomėjimą Antrojo pasaulinio karo temomis, lankytojai ekskursijų metu užduoda daugiau klausimų. Anksčiau žmonės į muziejų ateidavo siekdami tiesiog įdomiai praleisti laiką, tačiau dabar daugėja lankytojų, kurie ateina su iš anksto paruoštais konkrečiais klausimais. Lankytojai muziejuje apsilanko ne norėdami tiesiog pasivaikščioti, bet vis dažniau užsisako ekskursijas, siekia daugiau sužinoti apie Antrojo pasaulinio karo įvykius ir suprasti, kaip tam tikri sprendimai gali nuvesti iki didžiulių žiaurumų ir nusikaltimų žmogiškumui.

– Kalbant apie atminties ženklus, gražus britų pavyzdys. Atmindami per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusius karius, jie kiekvieną lapkritį prisisega aguoną, panašiai kaip mes Sausio 13 d. segime neužmirštuoles. Toks veiksmas ne tik pagerbia aukas, bet ir skatina jaunosios kartos smalsumą. Kokių jūs žinote pavyzdžių iš užsienio, kaip kiekvienais metais gražiai prisimenami skaudūs istoriniai įvykiai? Kaip tai padeda puoselėti istorinę atmintį?

– Varšuvos geto sukilimo minėjimo metu visi segi narcizus. Narcizų tradiciją pradėjo sukilimo organizatorius Marekas Edelmanas, kuris kiekvienais metais per sukilimo atminimo ceremoniją prie monumento Varšuvos geto herojams padėdavo puokštę geltonų gėlių. Kai 2009 m. jis mirė, šią tradiciją tęsė Lenkijos žydų istorijos muziejus. Taip narcizas tapo simboliu. Šiandien minėdami Varšuvos geto sukilimo metines žmonės į ceremoniją ateina ne tik įsisegę narcizo ženkliuką, bet ir nešini geltonų gėlių puokšte.

Manau, kad Kaune taip pat būtų galima atrasti tokių simbolių, kuriuos pasufleruotų buvę Kauno geto kaliniai ar tremtiniai. Būtų įdomu patyrinėti tremtinių Sibire sukurtus rankdarbius ir ten įžvelgti tam tikrus simbolius. Muziejaus parodoje „Sudygsniuota“ esu mačiusi daug tremtinių rankdarbių, kur vaizduojama ąžuolo gilė, rūtos šakelė. Pasigilinus ir patyrinėjus šias temas, tikrai būtų galima surasti ką nors gražaus ir simboliško. Simboliai žadina jaunosios kartos smalsumą, skatina labiau domėtis gimtosios šalies istorija, todėl tai puikus būdas puoselėti istorinę atmintį.

Pažymėti 1941 m. birželio įvykių Garliavos ugdymo įstaigų mokiniai ir vietos bendruomenė rinkosi į Krizių centro kiemelį. Čia vyko Tremtinių ir politinių kalinių metų ir Sąjūdžio 35-mečio minėjimas. Jo metu įprasminti žmonių likimai, skaitant nužudytųjų ir ištremtųjų vardus.

„Šiandien dažnai skambės vardai, pavardės ir žodžiai – grįžo, negrįžo... Jie liudija patį tragiškiausią ir skaudžiausią mūsų tautos laikotarpį. Birželio 14-oji – tai diena, kalbanti apie labai skaudžias patirtis ir sakanti, kad tai istorija, kuri negali būti užmiršta. Mes visi turime iš kartos į kartą perduoti, kad tų žmonių auka, buvimas tuose ledynuose ir miškuose, iš tikro atvedė mus į kitą etapą – į Kovo 11-ąją, į Sąjūdžio metus ir mes vėl tapome laisvi ir nepriklausomi“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Meras kartu su vicemere Raminta Popoviene, tarybos narėmis Asta Ulinskaite ir Irena Marcinkevičiene, Garliavos apylinkių seniūnu Eimuntu Raugevičiu, Garliavos seniūno pavaduotoja Jūrate Seiliuviene uždegė žvakes prie Krizių centro kiemelyje esančio paminklo tremtiniams ir čia niekintiems partizanams, taip pat prie tremtinių kapo Jonučių kapinėse.

Pirmasis šią misiją atliko miesto meras Arvydas Vaitkus, paprašęs tylos minute pagerbti tuos, kurie žuvo be kaltės pakeliui į tolimus kraštus, kalinami ar būdami tremtyje.

Kasmet rengiamoje akcijoje kviečiami dalyvauti žmonės mūsų mieste perskaito 4310 pavardžių, paminėdami, ir kaip susiklostė šių žmonių gyvenimas: grįžo, negrįžo, likimas nežinomas.

Ankstesniais metais būdavo galima iš anksto registruotis ir ateiti pavardžių skaityti numatytu laiku. Šiemet tai daroma gyva eile. Pernai akcija baigėsi beveik valanda anksčiau nei kitais metais – apie 20 val.

„Skaitant tremtinių pavardes pirmos mintys – apie artimuosius. Turbūt kiekvienas šitokią dieną skaitydamas tokį tekstą prisimena tai, kas jam yra artimiausia, žinoma, prisimenamas šeimų skausmas. Labai džiaugiuosi, kad mes turime tokią tradiciją. Tai labai svarbu pagerbiant žmones, kurie negrįžo ir kurie, ačiū dievui, grįžo ir liudija istoriją. Ypatingai tai svarbu jaunajai kartai, kad jie suprastų, kodėl mes skaitome šias pavardes, kodėl pasakojame šių žmonių istorijas. Manau, tai yra geriausia priemonė jaunajai kartai išmokti mylėti ir ginti savo Tėvynę, jei toks poreikis būtų“, – kalbėjo miesto meras.

Užsiminęs apie savo šeimos patirtį A. Vaitkus turėjo omenyje ištremtą savo mamos tėvą Kazį Paulauską, kurio likimas iki šiol nežinomas. Jo žmonos Ilonos abu tėvai – nukentėjo nuo stalininių represijų, tėvelis iš tremties grįžo, mama ilgą laiką slapstėsi nuo trėmimo.

Po meto prie tribūnos stojo vicemerai ir keli savivaldybės darbuotojai.

Istorikai teigia, kad Lietuvoje nėra žmogaus, kurio giminaičiai ar pažįstami nebūtų ištremti, įkalinti ar kitaip nukentėję nuo sovietų valdžios.

Trečiadienį sostinės Nepriklausomybės aikštėje iškėlus Lietuvos vėliavas eisena Gedimino prospektu pajudėjo link Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Aukų gatvėje.

Čia, prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams, gėles kartu su pirmąją ponia padėjęs prezidentas Gitanas Nausėda teigė, jog „istoriniai nusikaltimai niekada nebuvo tinkamai įvertinti ar atpirkti“, pasak jo, trėmimai atėmė daugelį šviesaus, gabiausių, kūrybingiausių Lietuvos žmonių.

„Netekome energijos, dvasinės stiprybės, moralinių ir pilietinių dorybių. Netekome svajonių ir originalių sumanymų, kuriuos jie būtų galėję įgyvendinti čia, Lietuvoje“, – kalbėjo šalies vadovas.

Į renginį susirinko per 100 žmonių, paskaityti tremtinių ir politinių kalinių vardus nuo pakylos gali kiekvienas norintis.

Žurnalistas Povilas Sigitas Krivickas BNS sakė, jog jam ši diena primena žuvusį dėdę, tėvo kalėjimą Panevėžyje bei baime persmelktą gyvenimą.

„Man šita diena primena mano dėdę, kuris žuvo Vorkutoje per garsųjį šachtininkų streiką“, – pasakojo 84-erių Vinco Kudirkos premijos laureatas.

P. Peleckio / BNS nuotr.

„Mes irgi buvome kandidatai pasivažinėti, bet laiku įspėjo ir pasitraukėme į kaimą (...). Aišku, kadangi aš jau nugyvenau aštuonias dešimtis metų, tai yra iš pažįstamų ir bičiulių daug kas nukentėjęs, kas tam laike buvo. Dabar tiesiog iškilmės beliko. Šiaip tai man atrodo, kad daug abejingų yra. Nelabai suvokia, kas tada buvo, ir jų kaltinti negalima nes dar tada nebuvo“, – kalbėjo jis.

Taip pat žurnaliste dirbusi 75-erių Angelina Liaudanskienė-Orenderaitytė teigė, jog minėjimas bus reikšmingas dar daug metų ir viliasi, kad šie tragiški istoriniai įvykiai nesikartos.

Tikriausiai kaip ir daugelis, atėjau pagerbti, prisiimti ir išreikšti ne tik pagarbą, bet ir kartu norą, kad tai nepasikartotų.

„Man šita diena labai daug reiškia. Buvau be penkių minučių tremtinė (...). Jis turi būti reikšmingas ir šiandien, rytoj ir poryt, ir ateityje, nes tai yra gyvas nervas“, – kalbėjo ji.

„Tikriausiai kaip ir daugelis, atėjau pagerbti, prisiimti ir išreikšti ne tik pagarbą, bet ir kartu norą, kad tai nepasikartotų“, – BNS sakė ir 64-erių pensininkė Olga Ionovna-Kolesnikova.

Ji kalbėjo, jog ši diena primena kiek daug sunkumų turėjo patirti jos šeima ir artimieji.

G. Nausėda, prisimindamas ir šiuo metu vykstančią Ukrainos kovą už laisvę, pažymėjo, kad „esame nemarios vilties atspindys“.

„Su viltimi diena iš dienos kuriame nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Su viltimi remiame didvyrišką Ukrainos žmonių kovą su atgimusiomis blogio jėgomis. Puikiai žinome, kad už kiekvieno vardo, kuris šiandien nuskambės, slepiasi unikali žmogaus gyvenimo istorija“, – sakė prezidentas.

Dabar tiesiog iškilmės beliko. Šiaip tai man atrodo, kad daug abejingų yra. Nelabai suvokia, kas tada buvo, ir jų kaltinti negalima nes dar tada nebuvo.

O. Ionovna-Kolesnikova teigė turinti artimųjų Ukrainoje, ji pažymėjo „įsivaizdavusi, kad dvidešimt pirmais metais bus nubrėžta riba ir visi supras praeities klaidas, neskirstant kas geriau, kas blogiau ir pradės gyventi vienas kitą gerbdami“.

P. S. Krivickas kalbėjo prisimenantis Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kuomet jam tebuvo šešeri, kareivius, oro mūšius, vykusius virš jo gimtojo kaimo.

„Tai aišku, kad aš vienaip žiūriu, o tie, kas dabar, tai jų didžiausia priedermė yra, jeigu gali – padėti materialiai ukrainiečiams, jeigu ne, tai, bent moraliai palaikyti“, – kalbėjo P. S. Krivickas.

Renginiai, skirti Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų netektims bei pasipriešinimui atminti, trečiadienį vyksta Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, sovietmečio trėmimų aukos pagerbiamos ir Europos Parlamente (EP) Strasbūre.

1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Sovietinių represijų laikotarpiu per 11 metų iš Lietuvos ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių, koncentracijos stovyklose buvo įkalinta apie 150 tūkst. lietuvių.

„Deja, tenka konstatuoti, kad raudonasis teroro režimas užsibuvo ir toliau verčia kentėsi žmones jau, galima sakyti, šimtą metų. Ko gero, kol Ukraina pagaliau nepasieks galutinės pergalės, mes negalėsime kalbėti, kad šiam režimui tikrai pradėtas kryžius“, – trečiadienį po Gedulo ir vilties dienos minėjimo Seime žurnalistams sakė prezidentas.

Jis taip pat teigė, kad stalinistinis totalitarizmas dar nėra tinkamu lygiu pasmerktas kaip nacizmas ir reikia dirbti, kad „visa Europa nusistatytų labai aiškų santykį su abiem totalitarizmo atmainom“.

„Šiandien Europa turi suvokti, kad totalitarizmas turi dvejas atmainas. Jei visoje Europoje nacistinė totalitarizmo pusė pasmerkta, tai raudonojo teroro arba stalinistinio totalitarizmo, putinistinio totalitarizmo hidrai, deja, galva dar nenukirsta“, – kalbėjo G. Nausėda.

Anot jo, faktas, kad Vakarų Europos miestuose dar galima rasti paminklų su Stalino citatomis rodo, kad „dar reikia gerokai padirbėti istorinės atminties požiūriu“.

P. Peleckio / BNS nuotr.

Apie tokį paminklą minėjime Seime kalbėjo tarptautinės Europos atminties ir sąžinės platformos atstovė, istorikė Monika Rogers, kuri teigė, kad demokratinė Europa „labai vėluoja teisingumo įgyvendinimo darbe“.

„Kartais Lietuvoje ir dar dažniau kitur Europoje pasitaiko atvejų, kai aukų atmintis, teisė į teisingumą yra neigiamos. Vakarų Europoje iniciatyvos įvertinti sovietų nusikaltimus neretai vis dar laikomos kontroversiškomis. Nėra plačiai žinoma apie trėmimus ir kitus masinius sovietų nusikaltimus. O štai Berlyne, Treptovo parke, tebestovi sovietų kariams dedikuotas didžiulis memorialas su paties Stalino citatomis“, – sakė M. Rogers.

Premjerė Ingrida Šimonytė minint Gedulo ir vilties dieną pažymėjo, kad nepakanka vien kalbėti, kad „tai negali pasikartoti“.

„Kova už laisvę, valstybingumo ir stiprios visuomenės auginimas yra nesibaigiantis darbas. Kiekviena karta turi savą laisvės kovų kontekstą ir itin svarbu, kad, semdamiesi stiprybės iš praeities, drąsiai plėstume ateities Lietuvos perspektyvas“, – sakė Vyriausybės vadovė.

Vyriausybės paskelbtame pranešime ji taip pat pažymėjo, kad sovietų okupacija bei trėmimai giliai įsirėžė į tautos atmintį: nepriklausoma, stiprėjanti ir modernėjanti valstybė patyrė, kaip akimirksniu galima visko netekti.

„Ateities svajones nubraukė tremtys, įkalinimai, okupantų priespauda. Partizanai savo krauju bandė nuplauti valstybės nedrąsos priešintis okupacijai gėdą. Istorija neturi tariamosios nuosakos ir svarbu ją priimti tokią, kokia buvo. Tuo labiau, kad galime didžiuotis stulbinančio žmonių heroizmo lageriuose, žeminėse pavyzdžiais“, – pabrėžė Vyriausybės vadovė.

Savo ruožtu užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigė, kad nuo trėmimo nukentėjo „beveik kiekviena lietuvių šeima, taip pat ir mano“.

„Tokia ta „šlovingoji“ SSRS, kurią taip desperatiškai bando atkurti Putinas“, – įraše „Twitter“ teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.

1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Sovietinių represijų laikotarpiu per 11 metų iš Lietuvos ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių, koncentracijos stovyklose buvo įkalinta apie 150 tūkst. lietuvių.

„Itin skaudu, kad nei trėmimai, nei kiti nusikaltimai žmoniškumui vis dar nėra tik istorijos objektas. Mūsų visų užuojauta šiandien – kenčiančios bei narsiai kovojančios Ukrainos žmonėms“, – trečiadienį Seime per Gedulo ir vilties dienos minėjimą sakė M. Rogers.

Ji taip pat pabrėžė, jog tenka pripažinti, kad demokratinė Europa „labai vėluoja teisingumo įgyvendinimo darbe“ ir ir ne visi totalitarinių režimų budeliai dėl senyvo amžiaus sulaukė teisingumo.

„Kartais Lietuvoje ir dar dažniau kitur Europoje pasitaiko atvejų, kai aukų atmintis, teisė į teisingumą yra neigiamos. Vakarų Europoje iniciatyvos įvertinti sovietų nusikaltimus neretai vis dar laikomos kontroversiškomis. Nėra plačiai žinoma apie trėmimus ir kitus masinius sovietų nusikaltimus. O štai Berlyne, Treptovo parke, tebestovi sovietų kariams dedikuotas didžiulis memorialas su paties Stalino citatomis“, – kalbėjo M. Rogers.

Istorikė Monika Rogers, L. Balandžio / BNS nuotr.

Anot jos, svarbu akcentuoti, kad aukas skaudina jas kankinusių režimų simbolių buvimas viešojoje erdvėje, ir nors Lietuvoje įvestą komunizmo ir nacizmo simbolių draudimą kai tas laikė pertekliniu, iš aukų perspektyvos jis reiškė bent jau dalinį teisingumo įgyvendinimą.

Net ir nuasmeninta sovietų kareivio statula prievartautai moteriai, jos dukrai ar anūkei greičiausiai simbolizuoja moterų kankintoją.

„Net ir nuasmeninta sovietų kareivio statula prievartautai moteriai, jos dukrai ar anūkei greičiausiai simbolizuoja moterų kankintoją“, – sakė istorikė.

M. Rogers taip pat pabrėžė, kad teisingumo trūkumas yra faktorius, dėl kurio patirta psichologinė trauma negyja, o kolektyvinė trauminė patirtis perduodama ateities kartoms.

„Kartais savo darbe tenka girdėti argumentą, kad jau pavėlavome. Juk daug aukų ir budelių anapus. Vis tik, mano nuomone, teisingumo klausimas aukų atžvilgiu neturi senaties“, – reziumavo istorikė.

1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Sovietinių represijų laikotarpiu per 11 metų iš Lietuvos ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių, koncentracijos stovyklose buvo įkalinta apie 150 tūkst. lietuvių.

Gedulo ir vilties dienos minėjime Seime trečiadienį parlamento vadovė taip pat pažymėjo, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą „žymia dalimi yra recidyvas sovietinės totalitarinės sistemos, kuri dabar Rusijoje sparčiai reabilituojama ir pritaikoma prie šiandienos realijų“.

Kalbėdama apie sovietų okupaciją 1940 metų birželio 15 dieną ir 1941 metų birželio 14 dienos trėmimus Seimo pirmininkė juos įvardino kaip kruvinus pavyzdžius neišprovokuotos sovietinės agresijos, kuri buvo vykdoma pagal susitarimą su nacistiniu režimu.

„Pastarasis yra sulaukęs griežto, ryžtingo pasmerkimo ir Europoje, ir visame pasaulyje. Deja, sovietiniai, ypač stalininio laikotarpio nusikaltimai dar nėra taip pat ryžtingai įvertinti. Jų pasmerkimas bendroje Europos sąmonėje dar nėra savaime suprantamas“, – apgailestavo V. Čmilytė-Nielsen.

Tikiu, ateis laikas, kai priskirti save sovietiniam totalitariniam paveldui bus tolygu vadintis nacizmo šalininku.

„Mūsų istorinė patirtis sako: su šita nužmoginta sistema neįmanoma susitarti. Neįmanoma jos atžvilgiu likti neutraliam. Jos veikimo būdas – prievarta. Ji pripažįsta tik jėgą. Laviruojantys, ieškantys kompromisų, kalbantys apie kažkokius taikos susitarimus turi suprasti, kad tai leidžia tai sistemai persitvarkyti, atgauti jėgas, pasiruošti kitam agresijos etapui“, – kalbėjo Seimo pirmininkė.

Ji taip pat pabrėžė, kad kiekvienas karas anksčiau ar vėliau baigiasi taika, tačiau taika privalo būti teisinga, o šiandien teisingos taikos pagrindas yra Ukrainos pergalė, kuri „duos pradžią tos nežmoniškos sistemos pabaigai“.

„Tikiu, ateis laikas, kai priskirti save sovietiniam totalitariniam paveldui bus tolygu vadintis nacizmo šalininku. Taip per Rytų ir Vakarų istorinės atminties sąsają Europos sąmonėje būtų atstatytas teisingumas – ir europiniu, ir tarptautiniu lygiu“, – sakė parlamento pirmininkė.

1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Sovietinių represijų laikotarpiu per 11 metų iš Lietuvos ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių, koncentracijos stovyklose buvo įkalinta apie 150 tūkst. lietuvių.

Čia dauguma jų liko masinėse kapavietėse. Kraupius vadinamojo laidojimo vaizdus liudija tai matę.

„Rusijos caras trėmė už poliarinio rato, prie ledjūrio, sukilusius prieš monarchiją, o Stalinas minėtą vietą prie Laptevų jūros laikė tinkamiausia Baltijos šalių tremtiniams: moterims, vaikams ir seneliams. Ta vieta – amžinas, daugiau kaip 0,5 km gylio įšalas Trofimovsko, Tit Arų, Stolbų salose, Bykovo, Mastacho iškyšuliuose, Janos upės pakrantėse. Gyvenimą tame lediniame pragare savo piešiniuose pavaizdavo buvęs tremtinys Gintautas Martynaitis, aprašė Dalia Grinkevičiūtė, Ričardas Vaicekauskas, Arvydas Vilkaitis, Olga Merkienė, Eugenijus Barniškis, broliai Staugaičiai ir kt., – pasakojo Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ 1992 m. įkūrėjas ir vadovas Jonas Markauskas, gimęs Trofimovsko saloje. – Išlaipinti prie Trofimovsko tremtiniai iškart suprato, kad čionai, į ledo kamerą, jie atgabenti pražūčiai. Tai liudija 1941 m. tremtinio R. Vaicekausko užrašyti ir išleisti prisiminimai apie klaikią būtį ir buitį prie Laptevų jūros. Anot jo dukros Ritos Vipartienės, jos tėtukas sakydavo – jei po jo mirties liks tik kelios poros naujų batų, paltų, kostiumų, tai niekam to nereikės. Todėl jis paliko būsimoms kartoms prisiminimų apie tremtį prie ledjūrio knygų, kuriose užfiksavo dramatišką Lietuvos tremtinių likimą amžinojo įšalo žemėje. Be to, R. Vaicekauskas sukūrė ir pagamino Lietuvos bažnyčioms 26 sietynus, devyniolika šventųjų skulptūrėlių.“

Pateikiame skaitytojams kelis R. Vaicekausko atminties liudijimus apie rafinuotai stalinistų nukankintų tremtinių iš Lietuvos „laidotuves“, kitas pribloškiamas nežmoniško elgesio su mirusiuoju patirtis. Novelėje „Pirmyn!“ autorius, be kita ko, pasakoja ir liudija, kaip jis, būdamas šešiolikmetis, savo akimis matė tas pasibaisėtinas „laidotuves“. Skaitytojui, greičiausiai, bus sunku patikėti, kad tai, ką aprašė R. Vaicekauskas – ne klaikus sapnas.

Sugrįžimas:  J. Markauskas Lenos žiotyse, Trofimovsko saloje. Kairėje matyti bangų paplauto salos kranto kraštas su atplyšusia velėna. Būtent ji buvo naudota kapų imitacijai R. Vaicekausko aprašytame stalininiame tremtinių „laidojime“. 1989 m.

Ištrauka iš novelės

(...) Grupė kalinių, lydima sargybos, išėjo į Trofimovską vežti lavonų. Mudu su Vaclovu Vaitulioniu, Lietuvos policininku iš Nedzingės, likome kūrenti laužų, kad lavonų vežėjai neklaidžiodami galėtų grįžti. (...) Grįžę ir pasišildę prie laužų, atsigėrę arbatos, kaliniai buvo vėl išvaryti antrą kartą vežti tą baisų krovinį. (...)

Supratęs, kad įšale iškirsti masiniams kapams duobę bus sunku, (Artemjevas) nutarė lavonus skandinti. Mudu su Vaclovu Vaitulioniu dviejų metrų storio lede iškirtome erdvią eketę. Tuojau pat prisistatė Artemjevas ir, atsivedęs du žaliūkus, liepė į eketę mesti lavonus. Žaliūkai, pagriebę sušalusį lavoną, metė jį į eketę. O, siaube! Lavonas plūduriavo ir neskendo. (...)

Išlaipinti prie Trofimovsko tremtiniai iškart suprato, kad čionai, į ledo kamerą, jie atgabenti pražūčiai.

Dar pasikamavęs Artemjevas liepė lavoną traukti lauk. Pagulėjęs ant ledo lavonas ėmė blizgėti it laku nuteptas, mat pasidengė plonyte ledo plutele. Mums buvo liepta eketę pailginti taip, kad jos vienas nuožulnus galas liestų ledo paviršių, o antrasis – eketės apačią po vandeniu. Kitaip tariant, padaryti nuožulnų kelią... į amžinybę. (...)

Nereikės įšale kirsti duobės! Betgi, kaip reikės įrodyti (viršininkams) palaidojus žmones? Juk turi būti matomos masinių kapų vietos. Išeitis ir čia buvo rasta. Apšmirinėjęs salą ir gretimas kitas, Artemjevas rado bangų paplautą krantą, ant kurio vos laikėsi velėna. Tuojau pat visi kaliniai su rogelėmis ir kirtikliais atsidūrė prie paplauto kranto. Be didelio vargo laužėme velėnas ir, jas pakrovę į rogeles, tempėme į mūsų „bazę“. Velėnomis užvertėme geroką tundros plotą. Ant velėnų bėrėme iš pakrantės atvežtą sausą smėlį, jį apliedami vandeniu. Išėjo puiki masinių kapų imitacija. (...)

Moksleivis: 11-metis J.Markauskas Jakutske. 1957 m. žiema. J. Markausko archyvo nuotr.

Viskas buvo galutinai paruošta lavonams skandinti. Brigada sutemus vežė sušalusius lavonus, o prašvitus jau kiti kaliniai juos bruko po ledu. (...) Kiekvieną rytą rasdavome atvežtų naujų lavonų. Jų buvo nemažai. Mirties konvejeris buvo pajėgus per dieną sudoroti nors pusę Trofimovsko. Tik spėk vežti. O vežė rimtai. Lavonus vertė netoli eketės ir, susikaupus jų krūvai, tiktai po Artemjevo patikrinimo buvo galima po ledu „šauti žmūriką*“... (...)

Nenutuokdama apie apgaulę, Trofimovsko administracija buvo patenkinta laidojimo tempais, nes buvo aišku, kad greitai nieko neliks ir nebus pavojaus epidemijai kilti. Savo pramogai, gal laikui paįvairinti, o gal koviniam pasiruošimui Artemjevas sugalvojo kažką panašaus į viduramžių riterių turnyrą. Protakos lede, netoli eketės su palapine, pažymėjęs vietas, liepė iškirsti keliolika negilių duobučių (maždaug iki kelių). Priėjęs prie atvežtų lavonų ir pirštu parodęs keletą jų, liepė juos įstatyti į iškirstas duobutes.

Mes viską stebėjome nesuprasdami, kas gi čia darosi. Kodėl lavonai pastatyti? Žingsniais išmatavęs nuotolį, Artemjevas ledo sniege nubrėžė liniją. Išrikiavęs prie linijos ginkluotus sargybinius ir nurodęs kiekvienam konkretų lavoną, liepė jam mostelėjus šauti. Šūviai! Vieni pataikė, kiti – ne. Pataikė irgi skirtingai. Pratimą vėl pakartojo. Nepatenkintas šauliais, Artemjevas riktelėjo: „Žiūrėkite, kaip turi šaudyti tikras čekistas! Žiūrėkite! Aš tam „žmūrikui“ tuojau pat išmušiu dešinę akį, o paskui – kairę. Žiūrėkite, aš nepasiruošęs šausiu!“

Tai taręs, Artemjevas, pakėlęs šautuvą, iškart iššovė. Patraukęs šautuvo spyną, šovė antrą kartą. Abu kartus kulkos pataikė, išmušdamos akių vietose skyles. Gėrėdamasis savo pasiekimu, Artemjevas, netverdamas juoku, riktelėjo: „Dabar „žmūrikas“ aklas, ir aš jį nušausiu!“ Driokstelėjo šūvis. Šį sykį sprogstamąja kulka. Galva ištiško. (...)

Koks pasityčiojimas iš žmogaus! Net mirusio! Juk žmogus ne savu noru mirė nuo bado ar epidemijos. Mirusį žmogų sušaudė, paskui paskandino! Ar teko ką nors panašaus girdėti? Nei hunai, nei totorių ordos, nei fašistai to nedarė. Inkvizicijos laužai neprilygo šioms patyčioms! Tas viskas vyko ne sapne, ne pasakose, o SSRS, Jakutijoje, Užpoliarėje, prie Trofimovsko esančioje bevardėje saloje. Kada? 1943 m. pavasarį!

Lavonų buvo atvežta įvairių, net baltųjų lapių apgraužtų. Tai buvo ne tik suaugę vyrai ir moterys, bet ir vaikai. (...) Krūvoje gulėjo mirusi mergaitė, gal kokių penkerių metų, rankyte prispaudusi prie krūtinės skudurinę lėlytę...

Knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ 174 p. Dalia Grinkevičiūtė užsimena, kad kaliniai laidojo mirusiuosius. Niekas, net pats direktorius, į salą, kurioje tai vyko, negalėjo patekti, nes ją kiaurą parą saugojo ginkluota sargyba. Trofimovsko gyventojai, jeigu ir žinojo, kad kaliniai laidoja mirusius, tai net ir šiurpiausiame sapne negalėjo susapnuoti, kaip visa tai vyksta.

Iš Ričardo Vaicekausko prisiminimų „Pirmyn!“. Leidinys „Lietuviai Arktyje“, 2010 m.

Įvertintas: G. Martynaičio (nuotraukoje) piešinius pirmasis paviešino J. Markauskas. Jis pasiūlė Lietuvos nacionaliniam muziejui juos restauruoti ir konservuoti. Piešiniai ten saugomi ir dabar. Nuotr. iš G. Martynaičio piešinių albumo „Ledo vaikystės prisiminimai“. 2011 m.

Palinkėjimas tautiečiams

R. Vaicekauskas santūriai, labai tiksliai aprašė ir kitas pribloškiančias nežmoniškumu patirtis tremtyje prie ledjūro, Trofimovsko saloje. Štai 1944 m. ar 1945 m. jis buvo išsiųstas kartu su kitu lietuviu šunų kinkiniu į Arangastacho salą, esančią už 150 km nuo jo tremties vietos.

Čia Ričardas su draugu turėjo priimti izoterminę baržą, skirtą žuvims sūdyti, šaldyti ir transportuoti. Bevažiuodami pamatė tolumoje stovint kažką panašaus į stulpą. Priartėję išvydo ne stulpą, o mirtinai sušalusį žmogų. Jis buvo pastatytas taip, kad ranka rodytų kryptį į tą salą, kurios link važiavo R. Vaicekauskas su draugu. Abu tremtiniai išlipo iš rogių, o priėję artyn prie rodykle tapusio žmogaus atpažino saviškį Česlovą Pakštį. Pasirodo, kad jis sušalo, kai iš Stolbų lagerio kaliniai buvo varomi į Tiksį. Tuomet iš 40 kalinių gyvi liko tik septyni. Būtent tada sušalo ir Č. Pakštys, nugriuvęs ištiesta ranka. Kažkas jį, mirusį, pastatė ant kojų ledo karalystėje kaip rodyklę.

85-ojo gimtadienio proga lankydama savo tėvelį ligoninėje, dukra Rita Vaicekauskaitė-Vipartienė, be kita ko, paklausė: „Tėtuk, ko palinkėtum Lietuvos žmonėms?“. „Išminties, sąžiningumo ir meilės Lietuvai“, – trumpai atsakė R. Vaicekauskas, kuriam buvo likusios gyventi vos kelios dienos. Be savo tiesiog neįkainojamų prisiminimų knygų apie tremtinių gyvenimą lediniame pragare, šis nuostabus žmogus, grįžęs į Lietuvą, sukūrė bažnyčioms devyniolika šventųjų skulptūrėlių ir 26 sietynus.

Pamoka: motinos stengėsi, kad jų vaikai tremtyje nepamirštų lietuvių kalbos – apšvietimui uždegdavo į žuvų taukus pamirkytą skudurėlį ir mokydavo juos rašyti, skaityti.

Šešerių nusikaltėlis

Gintautas Martynaitis į Trofimovsko salą pateko su mama ir broliu, pats būdamas šešerių metukų. Šeimos galva, kaip anuomet įprasta, buvo atskirtas nuo šeimos ir išsiųstas mirti į Rešiotų lagerį. Tik sulaukęs garbaus amžiaus, G. Martynaitis savo artimiesiems nupiešė vaikystėje matytus tremties lediniame pragare vaizdus.

G. Martynaičiui pavyko labai nuoširdžiai ir kartu tiksliai pavaizduoti trėmimo dieną, vagonus su tremiamais žmonėmis, ginkluotus sargybinius, šimtus žmonių, išlaipintus Lenos upės žiotyse, pragarišką darbą lediniame vandenyje traukiant rąstus, gaudant žuvis, statant neįprastus būstus saloje, gyvenimą juose, atsisveikinimą su mirusiaisiais, jų krovimą į rietuves prie barakų, spiginant siaubingam šalčiui, „laidojimą“ ir kt.

Gintautas paliko 29 piešinius ir Lenos žiočių schemą su gyvenvietėmis. Anot Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Arvydo Šaltenio, G. Martynaičio piešiniai – mūsų tautos tremtinių kančios, aukos, vilties ir tikėjimo liudytojai.

G. Martynaičio piešiniai pirmą kartą (1996 m.) buvo išleisti albume „Ledo vaikystės prisiminimai“.

Laidotuvės: 1942–1943 m. žiemą nuo bado mirė nemaža dalis tremtinių. Lavonvežių brigados mirusiuosius be karstų (valdžia lentų tam neskyrė) krovė į bendrą krūvą.

Tautos naikinimas

1941-ųjų birželio 14–18 d. sovietai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus – į Sibirą iškeliavo septyniolika tremtinių ešelonų.

Daugiausia žmonių buvo ištremta į Altajaus kraštą. Buvo tremiama ir į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR (autonominė respublika).

Apskritai per pirmąją sovietų okupaciją 1940–1941 m. iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių – milžiniškas skaičius pagal mūsų nedidelę šalį.

1948 m. Jungtinių Tautų priimta konvencija genocidu pripažįsta sąmoningus veiksmus, siekiančius visai arba iš dalies sunaikinti tautines grupes. Sovietiniai trėmimai kaip tik ir buvo dalies lietuvių tautos sąmoningas žudymas, sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kurios vedė į visišką ar dalinį tremtinių sunaikinimą.

Kaip rašė knygos „Lietuviai Arktyje“ įžangoje Vytautas Landsbergis, tik 1998 m. Lietuvos Seimas priėmė įstatymą, teisiškai apibūdinusį sovietinius trėmimus – okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savąją (okupantės) – vienas sunkiausių karo nusikaltimų. Tačiau tik dabar, Rusijai užpuolus Ukrainą ir pradėjus žvėriškai ten elgtis, pasaulis pagaliau atsipeikėjo ir rengiasi teisti nusikaltėlius. Tačiau komunizmo, stalinizmo nusikaltimai dar nepralaužė pasaulio neišmanymo ar nenoro apie tai žinoti.

Brolija „Lapteviečiai“, nepaisydama pasaulio abejingumo, išleido daugiau kaip 20 įvairių leidinių keliomis kalbomis apie kraupias tremtinių patirtis prie Laptevų jūros, įrengė Tautos tremties ir pasipriešinimo sektorių Lietuvos liaudies buities muziejuje, kur stovi tremtinių jurta, autentiškas tremties vagonas; pastatė stelą Vilniuje, prie Genocido aukų muziejaus (ją V. Putino administracija uždraudė statyti Jakutsko miesto aikštėje); tremties prie Laptevų jūros vietose drauge su kitais ekspedicijų dalyviais statė kryžius ir paminklus Lietuvos tremtiniams; tarptautiniam Vilniaus kongresui Komunizmo nusikaltimams įvertinti parengė ir išleido dokumentinę knygą „Lietuviai Arktyje“, atliko daugybę kitų darbų.

Lapteviečiai kasmet rengia Gedulo ir vilties dienos minėjimus. Šiemet lapteviečiai  birželio 17 d. 12 val. kviečia į tradicinį tremtinių susitikimą Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie žeminukės – jurtos.

*žargoniškai „žmūrikas“ – prisimerkęs žmogus. Šiuo atveju – mirusysis.

Birželio 14 d., 11.45 val., skambės Klaipėdos kariliono varpai. Kęstutis Kačinskas gros Vydūno, Juozo Naujalio, Benedetto Marcello, Ferenco Liszto kūrinius.

Jau penktus metus projektas „Misija Sibiras“ birželio 14-ąją, 11.59 val., visoje Lietuvoje skelbia Visuotinę tylos minutę, prie kurios gali prisidėti kiekvienas. Vienai minutei muziką išjungia prekybos centrai, nutyla radijas mūsų automobiliuose, nustojame naršyti internete, atsiplėšiame nuo darbų ir pagerbiame tylos minute tuos, kurie niekada negrįžo namo. Šiemet Visuotine tylos minute kviečiama pagerbti ir karo Ukrainoje aukas.

Lygiai 12 val. prie paminklo vieningai Lietuvai „Arka“ prasidės Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos rengiama pilietinė akcija „Atminties neištremsi“, kuri keičia iki šiol „Ištark, išgirsk, išsaugok“ vardu žinomą iniciatyvą. Jos metu bus įprasminti tremtinių bei politinių kalinių likimai, perskaitant jų vardus, pavardes ir likimus (grįžo / negrįžo / likimas nežinomas).

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus organizuoja ekskursiją po vietas, susijusias su tremties ir rezistencijos istorija Klaipėdoje. Ketinantys dalyvauti kviečiami 12 val. rinktis prie pastato, esančio S. Nėries g. 4 (dab. Klaipėdos teritorinė muitinė). Ekskursiją ves muziejininkas istorikas Saulius Karalius. Informacija tel. (8 46) 21 95 82.

Valandos trukmės pasivaikščiojimas neatsitiktinai prasidės nuo vietos, sovietmečiu priklausiusios represinėms struktūroms NKVD, MGB, o vėliau – KGB. Apie tai byloja ant sienos pritvirtinta memorialinė lenta ir pastato rūsyje įkurta nedidelė muziejinė ekspozicija, menanti pokariu kalintus žmonės. Po to ekskursijos dalyviai stabtels prie buvusios Pedagoginės mokyklos (dabar Klaipėdos universitetas), kur 1937–1939 m. mokėsi sovietų nukankintas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Dar vienas objektas, kurį planuojama aplankyti ir padiskutuoti apie tragiškus uostamiesčiui įvykius – Klaipėdos geležinkelio stotis. Toliau žingsniuojant pro Vytauto Didžiojo gimnaziją bus prisiminta pedagogo, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo Kazio Trukano gyvenimo bei tremties istorija. Ekskursiją užbaigs sustojimas Tremtinių skvere.

17 val. Tremtinių skvere (I. Kanto g. ir S. Daukanto g. sankryža) Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga rengia Gedulo ir vilties dienos minėjimą. Renginyje dalyvaus Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus, Karinių jūrų pajėgų kapelionas plk. ltn. mgr. Remigijus Montsvilas, Lietuvos Respublikos Seimo nariai ir kiti svečiai, tremties prisiminimais pasidalins Kęstutis Valatka. Bus iššautos salvės už tėvynę Lietuvą, už gyvus ir mirusius laisvės kovų dalyvius, politinius kalinius ir tremtinius, visas 1941 m. okupacijos aukas, už Klaipėdą ir klaipėdiečius. Muzikinėje programoje – Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių mišrus choras „Atminties gaida“ (vadovas Vytautas Saikauskas) ir Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras (vadovas Egidijus Miknius). Renginio vedėjas – Klaipėdos dramos teatro aktorius Linas Lukošius.

Eugenijus Chrebtovas. Organizatorių nuotr.

Po minėjimo, 18 val., Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje (Bokštų g. 10) bus aukojamos šv. Mišios už politinius kalinius ir tremtinius bei 1941 m. okupacijos aukas.

18 val. Klaipėdos Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinyje (Šlaito g. 10a) įvyks muzikos vakaras „Tremtinių dainos“, kuriame koncertuos džiazo dainininkė Indrė Dirgėlaitė ir Šiaulių dramos teatro aktorius Arnoldas Jalianiauskas.

Gedulo ir vilties dienai skirtų renginių programos finaliniai muzikiniai akordai nuskambės 19 val. parko estradoje prie Klaipėdos koncertų salės (Šaulių g. 36). Čia eilę metų Klaipėdos Žvejų rūmai rengia atminimo koncertus. Šiemet koncerto „Balsai atminčiai“ atlikėjai – operos solistas Eugenijus Chrebtovas (baritonas) ir mišrus choras „Klaipėda“ (dirigentas Kazys Kšanas). Programoje skambės Vytauto Klovos, Stasio Šimkaus, Laimio Vilkončiaus, Vytauto Kernagio, Gintauto Tautkaus ir kitų lietuvių autorių kūriniai.