Doc. E. Kazėnaitė VUL Santaros klinikose dirbo nuo 1997 m. Nuo 2011 m. dirbo direktorės valdymui pavaduotoja farmacijai ir visuomenės sveikatai, nuo 2021 m. – Biomedicininių tyrimų vykdymo skyriaus vedėja, o nuo 2021 m. – Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vadove. 2003 m. apgynė daktaro disertaciją.

Docentė buvo uždegiminių žarnų ligų ir lėtinių virusinių B ir C hepatitų diagnostikos ir gydymo ekspertė Lietuvoje bei Baltijos šalyse. Paskelbė keliasdešimt mokslinių publikacijų tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose ir kituose recenzuojamuose periodiniuose bei tęstiniuose Lietuvos prestižiniuose medicinos mokslo leidiniuose, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose, buvo mokslinių pranešimų tezių medicinos kongresuose autorė. Daug dėmesio skyrė mokomajai literatūrai: išleido 2 originalias knygas, parengė 2 mokomąsias knygas, 1 vadovėlį (su bendraautoriais). Aktyviai dalyvavo mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MPTEP) veikloje, pripažintoje Lietuvos mokslo tarybos: vadovavo daugiau nei 40 biomedicininių tyrimų, projektų. 2012 metais drauge su tyrėjų ir koordinatorių komanda pirmą kartą Lietuvoje atliko Ib fazės vaistų klinikinį tyrimą (lėtinio virusinio C hepatito indikacija, pagrindinė tyrėja), o 2018 m. pirmą kartą Lietuvoje ir I fazės vaistų bioekvivalentiškumo tyrimą su sveikais savanoriais.

Doc. E. Kazėnaitės profesinio domėjimosi sritys apėmė racionalią infekcinių ir neinfekcinių ligų farmakoterapiją, gliuteninės enteropatijos ir kitų plonosios bei storosios žarnos ligų, kepenų ligų, mitybos nepakankamumo patogenezę, diagnostiką, gydymą ir prevenciją.

Docentė buvo aktyvi įvairių Lietuvos ir pasaulio organizacijų bei draugijų narė: Jungtinės Europos ir  Pasaulio gastroenterologų organizacijų, Europos mikrobiologų ir infekcinių ligų draugijos, Lietuvos klinikinės farmakologijos draugijos, Vaistininkų grupės, Šiaurės šalių vaikų hematologijos ir onkologijos draugijos, Amerikos ir Europos kepenų ligų tyrimo asociacijos, Europos Krono ir kolito organizacijos. Nuo 2018 m. iki 2022 m. buvo Lietuvos gatsroenterologų draugijos viceprezidentė, o nuo 2023 m. lapkričio – tos pačios draugijos atsakingoji sekretorė.

Jos nuopelnai įvertinti LR Sveikatos apsaugos  ministerijos: 2022 m. suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas ir tais pačiais metais apdovanota Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo garbės ženklu.

Mišias balandžio 13 d., 9 val. Dievo Gailestingumo šventovėje (Dominikonų g. 12, Vilnius) aukos rektorius-kunigas Povilas Narijauskas.

Atsisveikinti su doc. dr. E. Kazėnaite bus galima balandžio 14 d. nuo 9 iki 14 val. „Nutrūkusioje stygoje"  1 salėje (Ąžuolyno g. 10 , Vilnius).

Urna išnešama balandžio 14 d., 14 val.

Laidotuvės vyks Rokantiškių kapinėse. Šeima prašo ją palydėti vienu baltos gėlės žiedu.

Patyrė persileidimą

Į Regioninės Telšių ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių dėl naktį prasidėjusio kraujavimo tuomet kūdikio besilaukianti Ieva B. (pavardė redakcijai žinoma) su mama skubėjo rugpjūčio 29-osios ankstų rytą. Jauna moteris netrukus buvo paguldyta į šią gydymo įstaigą. Po poros dienų ji ligoninėje patyrė savaiminį persileidimą. Lemtingas akimirkas pašnekovė prisimena su siaubu.

„Prasidėjus persileidimui labai gausiai kraujavau. Kai vonioje pradėjau alpti, skyriuje nebuvo nė vienos medicinos sesutės. Jų ieškoti išbėgo kartu buvusi mano mama. Atėjusios jos pasakė: „Taip turi būti, tai  normalu.“ Jūs man pasakykite, ar normalu prarasti tiek kraujo, kad net imi alpti? Ar normalu, kai skyriuje nieko nėra?“ – kritikos Regioninės Telšių ligoninės personalui negailėjo Ieva B.

Jauna moteris tąkart buvo perduota ligoninėje budėjusiai akušerei-ginekologei Olgai Š. (pavardė redakcijai žinoma). Tada ši medikė Ievai B. pasirodė gera, maloni. Tačiau, kai po patirto persileidimo ji rugsėjį apsilankė dviejose šios akušerės-ginekologės konsultacijose, nuomonė apie ją pasikeitė.

Darbovietė: Regioninės Telšių ligoninės atstovai pripažino, kad skundų Olgos Š. atžvilgiu dėl galimai korupcinio pobūdžio veikos būta ir daugiau. / „Google“ nuotr.

Įtaria kyšininkavimu

„Rugsėjo 26 d. buvau užsiregistravusi pas akušerę-ginekologę Olgą Š. į antrą pakartotinę konsultaciją po persileidimo. Ji mane apžiūrėjo, pasakė, kad kaip ir viskas gerai – viskas išsivalė, gimda susitraukė. Paklausiau, ar gerti anksčiau paskirtus vaistus. Ji pasakė, kad ne, nes juos gėriau prieš persileidimą, kad nekraujuočiau. Kadangi po persileidimo man darė ir išvalymą (gimdos abraziją – aut. past.), ir atliko gemalinio audinio (histologinį – aut. past.) tyrimą, kurį siuntė į Vilnių, konsultacijos pabaigoje paprašiau jo atsakymo. Olga Š. pasakė, kad negali jo man duoti, kol jai asmeniškai už konsultaciją nesumokėsiu 40 eurų, arba registratūroje turėčiau susimokėti 70 eurų“, – pasakojo moteris.

Ieva B. pabrėžė, kad akušerė-ginekologė jos nebuvo informavusi iš anksto, kad pakartotinė konsultacija bus mokama. Pašnekovės teigimu, gydytoja susimokėti esą paprašė todėl, kad po pirmo jos apsilankymo rugsėjo 12 d., turint šeimos gydytojos siuntimą, Olga Š. siuntimą panaudojo ir nepratęsė, nors buvo paskyrusi pakartotinę konsultaciją rugsėjo 26 d.

Nemanau, kad oficialu paduoti gydytojai į rankas 40 eurų ir tuomet kažkaip atsiranda siuntimas.

„Paklausiau, už ką reikėtų jai susimokėti 40 eurų, juk siuntimas neatsiras interneto sistemoje... Olga Š. pasakė, kad tikriausiai nuneš į registratūrą ir sutvarkys. Kaip suprantu, 70 eurų sumokėti kasoje yra legalu, nes gaunamas čekis, o 40 eurų jai reikėjo paduoti tiesiog į rankas“, – detalizavo pašnekovė.

Girdėjo ir moters mama

Jauna moteris teigė akušerei-ginekologei pasakiusi, kad neturi grynųjų pinigų, todėl einanti paklausti prie kabineto jos laukusios mamos, ar ji turi. Tačiau patikino, kad mokėti nė vienu iš gydytojos pasiūlytų būdų neketino. Tuomet, kaip pasakojo Ieva B., jos mama nuėjo į gydytojų kabinetą, kuriame tuo metu buvo Olga Š., kad paklaustų, kodėl jai asmeniškai reikia sumokėti 40 eurų.

„Klausimui dar nenuskambėjus, gydytoja mano mamą greitai išsivedė iš kabineto sakydama: „Einam, mamyte, einam, tuoj pasiimsiu popierius“, nes į tą patį kabinetą užėjo ir Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėjas. Tikriausiai Olga Š. pabijojo, kad jis išgirs, jog ji tiesiogiai prašo kyšio. Mes, apimtos streso, nė nepagalvojome pasikviesti ir skyriaus vedėjo“, – atviravo Ieva B.

Pasak moters, tuomet Olga Š. ją su mama nusivedė į kitą, nei vyko apžiūra, kabinetą. Ten esą akušerė-ginekologė joms dar kartą pakartojo, kad Ieva privalo sumokėti 40 eurų, nes kitaip nebus galima į elektroninę sistemą įvesti informacijos apie apsilankymą, kadangi nėra siuntimo.

Būklė iš geros tapo bloga?

„Pastebėjusi, kad tikrai nemokėsime, šiaip ne taip gydytoja man atidavė tyrimo iš Vilniaus atsakymą. Išeidama iš kabineto dar kartą jos paklausiau, ar tikrai nebevartoti anksčiau paskirtų vaistų. Atsakė, kad vartoti neva reikia, o kai paklausiau, kiek tablečių gerti, pasakė: „Paskambink man po valandos, pasakysiu.“ Nors, kaip minėjau, per apžiūrą Olga Š. teigė, kad man viskas gerai, o dabar, girdint mamai, jai nesumokėjus, sakė, kad neva man nefunkcionuoja kiaušidės, todėl reikės registruotis vizito ir vėl pas ją apsilankyti“, – akcentavo Ieva.

Paklausta, kuo baigėsi šis apsilankymas pas gydytoją Olgą Š., kai  nesutiko susimokėti už konsultaciją, jauna moteris pridūrė: „Mama pasakė, kad jei šeimos gydytoja išrašys siuntimą, akušerė-ginekologė galės jį pasiimti. Olga Š. sutiko, bet man pasakė: „Vis tiek man paskambink, nes nemanau, kad šeimos gydytoja išrašys antrą siuntimą per mėnesį.“ Tačiau aš jai neskambinau.“

Įtarimai dėl galimo kyšininkavimo ir nuostaba dėl to, kad skyrėsi jaunai moteriai individualiai ir prie mamos išsakyta informacija apie sveikatos būklę, – ne vienintelės Ievos B. įvardytos kritikos strėlės gydytojai.

„Ligoninėje gulėjau nuo rugpjūčio 29-osios iki rugsėjo 1-osios, tačiau gydytoja Olga Š. išrašą iš ligoninės į e. sveikatą sugebėjo įvesti tik rugsėjo 21 d. Negana to, kai atvykau į pirmąją konsultaciją rugsėjo 12 d. ir paklausiau, ar yra tyrimo iš Vilniaus atsakymas, pasakė, kad nėra. Nors tyrimo dokumente užrašyta, kad atsakymas buvo gautas jau rugsėjo 6 d.“, – stebėjosi pašnekovė.

Jauna moteris neslėpė apmaudo – dėl to, kad įrašas apie gydymą Regioninėje Telšių ligoninėje e.sveikatoje atsirado tik rugsėjo pabaigoje, jos šeimos gydytoja esą negalėjo taikyti jokio gydymo, nes nežinojo, kas tiksliai nutiko.

Eiliškumas: SAM teigimu, jei pacientui kyla pagrįstų abejonių dėl mokėjimo už suteiktas paslaugas, jis su skundu pirmiausia turėtų raštu kreiptis į gydymo įstaigos administraciją. / freepik.com nuotr.

Pateikė skundus

Apie incidentą dėl galimo akušerės-ginekologės kyšininkavimo Ieva B. sakė per privačias žinutes socialiniame tinkle „Facebook“ pranešusi Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėjui. Jis, pasak pašnekovės, apgailestavo dėl įvykusios situacijos ir patarė pateikti oficialų skundą Regioninės Telšių ligoninės administracijai.

Jauna moteris kreipėsi ir į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), ir į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM). „Norėčiau, kad kitos moterys nepatektų į tokią situaciją. Juk mes mokame už privalomąjį sveikatos draudimą, kodėl turėtume sumokėti už apsilankymą pas gydytoją dar kartą? Man tai atrodo nesąžininga. (...) Be manęs, eilėje tą dieną laukė dar dvi moterys, kurioms, kiek žinau, taip pat buvo pasakyta susimokėti. Jei taip kasdien? Nemanau, kad oficialu paduoti gydytojai į rankas 40 eurų ir tuomet kažkaip atsiranda siuntimas“, – stebėjosi Ieva B.

Atsakė į kritiką

„Kauno dienos“ žurnalistams bandant susisiekti su gydytoja Olga Š., Regioninės Telšių ligoninės administracijos atstovai informavo, kad jos nėra darbe, o asmeninį medikės telefono numerį atskleisti atsisakė motyvuodami asmens duomenų apsauga. Tačiau patvirtino rugsėjo 27 d. sulaukę persileidimą patyrusios moters skundo dėl galimai korupcinio pobūdžio šios gydytojos veiksmų.

Šiais metais, tą pačią rugsėjo savaitę, sulaukėme dviejų rašytinių skundų šios gydytojos atžvilgiu dėl galimai korupcinio pobūdžio veikos.

Atsakydami į Ievos B. kritiką dėl to, kad tada, kai pablogėjo jos sveikata, gydymo įstaigos skyriuje nebuvo medicinos darbuotojų, į kuriuos būtų buvę galima kreiptis, ligoninės atstovai pirmiausia pateikė savo versiją. „Kiekvienoje palatoje, taip pat ir vonioje, yra pagalbos iškvietimo mygtukai. Budėjimo metu skyriuje dirba dvi akušerės, tad natūralu, kad šalia pacientės jos fiziškai visą laiką būti negali“, – aiškino jie.

Tačiau kodėl įrašas apie gydymą ir jaunos moters būklę e. sveikatoje atsirado ne netrukus, kai ji buvo išrašyta iš ligoninės, – rugsėjo 1 d., o tik rugsėjo 21-ąją? Pasiteiravome, ar tai normali praktika?

„Tuo atveju, kai atliekami histologiniai tyrimai, stacionaro epikrizė e. parašu pasirašoma tik gavus ir išanalizavus histologinio tyrimo rezultatus, tačiau tokiu atveju, išrašant pacientę, jai atiduodamas popierinis išrašas apie gydymą ir ambulatorinio gydymo rekomendacijas“, – akcentavo Regioninės Telšių ligoninės atstovai.

Nušalino nuo darbo

Ligoninės atstovų teigimu, Ievos B. skunde išdėstytoms aplinkybėms tirti dėl Olgos Š. buvo sudaryta komisija neplaniniam vidaus auditui atlikti. Dėl vykdomo tyrimo gydytoja šiuo metu yra nušalinta nuo darbo.

„Gydytoja išsakytus priekaištus įvardija kaip galimo nesusikalbėjimo padarinius, t. y. gydytojos teigimu, informavimas apie mokamą konsultaciją neturint siuntimo buvo suprastas ir interpretuotas neteisingai“, – Olgos Š. versiją pateikė ligoninės atstovai.

Paklausti, ar Regioninėje Telšių ligoninėje įprasta, kai už konsultaciją susimokama mažesnė suma tiesiogiai gydytojui, o jei pacientai nesutinka, liepiama susimokėti kasoje, jie tvirtino, kad toks būdas nėra įprastas ir toleruotinas. „Atlikus mokėjimą savitarnos kasoje, visais atvejais mokėjimas patvirtinamas čekiu. Jokie kitokie pinigų už suteiktas paslaugas mokėjimo būdai įstaigoje negalimi“, – aiškino ligoninės atstovai.

Pasak jų, jei pasitvirtins Ievos B. teiginiai ir bus įrodyta, kad Olga Š. reikalavo tiesiogiai jai už konsultaciją sumokėti 40 eurų, tai būtų galima vertinti kaip nusikalstamą veiką. Ligoninės atstovai tikino – skundų dėl tokių situacijų, kad ši akušerė-ginekologė paskirtų pacientėms pakartotinę konsultaciją, kai šeimos gydytojo siuntimas jau išnaudotas, ir lieptų už ją susimokėti, nėra buvę.

„Pagal galiojančią tvarką gydytojo-specialisto konsultaciją sudaro iki trijų apsilankymų dėl tos pačios priežasties, t. y. jei pacientė kreipėsi dėl tos pačios priežasties pakartotinai, šeimos gydytojo siuntimas nereikalingas ir už tokią konsultaciją pacientė mokėti neturi“, – paaiškino jie.

Atsidūrė STT akiratyje

Tačiau skundų, tarp kurių yra ir įtarimų dėl galimų Olgos Š. korupcinių veiksmų, būta. „Šiais metais, tą pačią rugsėjo savaitę, sulaukėme dviejų rašytinių skundų šios gydytojos atžvilgiu dėl galimai korupcinio pobūdžio veikos. Per pastaruosius penkerius metus buvo registruotas vienas rašytinis skundas dėl galimai neetiško gydytojos elgesio“, – vardijo Regioninės Telšių ligoninės atstovai.

Į Ievos B. skundą dėl galimo akušerės-ginekologės kyšininkavimo sureagavo ir teisėsauga. STT šiuo metu atlieka ikiteisminį tyrimą. „Informuojame, kad dėl jūsų užklausoje minėtos Regioninės Telšių ligoninės gydytojos yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kyšininkavimo“, – „Kauno dienos“ žurnalistams teigė laikinai einanti STT Komunikacijos skyriaus viršininko pareigas Julija Gorovniovaitė.

Ministerijos komentaras

Susimokėti ar ne?

Pasak SAM, tais atvejais, kai pacientas pirmą kartą atvyksta konsultuotis turėdamas šeimos gydytojo ar gydytojo specialisto siuntimą, o gydytojas specialistas paskiria apsilankyti pakartotinai, nes nepavyksta visos reikiamos pagalbos suteikti pirmojo apsilankymo metu (pvz., reikia įvertinti paskirtų tyrimų rezultatus arba atlikti papildomą (-us) tyrimą (-us), priskirtą (-us) gydytojo specialisto kompetencijai, arba įvertinti gydymo efektyvumą), pakartotiniems apsilankymams naujo siuntimo neturi būti reikalaujama. Siuntimai pas antrinio ir tretinio lygio gydytoją specialistą nebūtini, jeigu lankomasi pas tą patį specialistą dėl tos pačios priežasties.

Ministerijos teigimu, jei gydytojas vienos konsultacijos metu atliko visus tyrimus, įvertino jų rezultatus ir kt., o pacientas savo noru pageidauja specialisto konsultacijos, tyrimų ir pan., pacientui gali tekti susimokėti už gydymo įstaigoje suteiktas paslaugas. Jei pacientui teikiamos mokamos paslaugos, mokėti reikia į gydymo įstaigos kasą, kurioje išduodamas kvitas ar kitas mokėjimo dokumentas. Savo apsisprendimą ir sutikimą mokėti pacientas turi patvirtinti parašu.

Kur kreiptis suabejojus?

SAM pabrėžė, jei pacientui kyla pagrįstų abejonių dėl mokėjimo už suteiktas paslaugas, jis su skundu turėtų raštu kreiptis į gydymo įstaigos administraciją. Nagrinėjami tie skundai, kurie yra paciento pasirašyti, nurodytas jo vardas ir pavardė, faktinė gyvenamoji vieta ir duomenys ryšiui palaikyti, išdėstyta skundo esmė.

Jeigu pacientas kreipsis į sveikatos priežiūros įstaigą ir jos atsakymo nesulauks per teisės aktų nustatytą laikotarpį, t. y. 20 darbo dienų, arba įstaigos atsakymas netenkins, dėl, paciento manymu, pažeistų teisių, susijusių su privalomojo sveikatos draudimo klausimais, galima kreiptis į Valstybinę ligonių kasą ar į teritorinę ligonių kasą pagal gyvenamąją vietą, dėl paslaugų kokybės ir prieinamumo – į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą. Kartu pateikti reikia ir gydymo įstaigos atsakymo kopiją, jei gydymo įstaiga nepateikia atsakymo per teisės aktų nustatytą laikotarpį – pateikiama rašto, adresuoto šiai įstaigai, kopija.

Gavę paciento kreipimąsi, ligonių kasų specialistai atlieka patikrinimus. Jei nustatoma, kad pacientas neturėjo mokėti, įstaiga įpareigojama grąžinti pacientui jo sumokėtas lėšas. Apie patikrinimo rezultatus informuojami pacientai ir jiems patariama kreiptis į įstaigą dėl lėšų grąžinimo.

Jei pacientas galvoja, kad iš jo buvo reikalaujama kyšio, gydymo įstaigoje visada turi būti viešinama informacija, kur jis turėtų kreiptis dėl tokių įtarimų. Daugiau informacijos – sam.lrv.lt/lt/korupcijos-prevencija/pranesk-1.

Taip pat konfiskuotas 250 eurų kyšis, penktadienį pranešė Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).

Teismas tenkino Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu.

„Baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltinimus medikei, taip pat jai prisipažinus dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų, baudžiamoji byla baigta priėmus teismo baudžiamąjį įsakymą“, – teigia STT.

Tyrimą dėl gydytojos kyšininkavimo atliko STT Šiaulių valdybos pareigūnai, jį organizavo ir jam vadovavo Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras.

Tyrimo duomenimis, gydytoja septynis kartus iš pacientų priėmė kyšius už teisėtą ir neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – medicininę apžiūrą, konsultaciją, siuntimų gydymui išrašymą.

Šiame tyrime korupciniais nusikaltimais ir dokumentų klastojimu buvo įtariami dar keturi gydytojai ir viena slaugytoja.

Jų atžvilgiu atskirtame tyrime teismas tenkino prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir bendrai skyrė 38 tūkst. eurų baudų.

Sveikatos sistemos – skirtingos

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Skuodo filiale vidaus ligų gydytoja dirbanti Svitlana Krapivko iš Ukrainos palengva pratinasi prie lietuviško darbo ritmo. Ji viena iš dešimties ukrainiečių medikių, mūsų šalyje dirbančių pagal specialybę. Mokslinį docentės laipsnį turinti Svitlana Charkove dirbo medicinos universitete Vidaus ligų ir klinikinės alergologijos-imunologijos katedros vedėja ir gydytoja.

Ji pastebėjo, kad Lietuvos ir Ukrainos sveikatos apsaugos sistemos skiriasi.

„Esu pripratusi prie didelių darbo krūvių, nes mūsų sveikatos sistema kitokia. Universitete mokydavome studentus, ruošdavome metodikas, rašydavome mokslinius straipsnius ir tuo pačiu dirbome gydytojais. Norint dirbti mūsų katedroje, reikia trijų gydytojo specializacijų bei praktikos: vidaus ligų, kardiologo ir imunologo-alergologo. Daugiau nei 10 metų daugiausiai dirbau gydytoja kardiologe.

Ukrainoje gydytojas kardiologas per dieną privalo priimti 20 pacientų. Jei penkis išleidau namo, į jų vietą turiu paguldyti kitus. Terapeutai, kur patologijos kur kas įvairesnės ir sunkesnės, per dieną privalo pakonsultuoti 25 pacientus. Mažiausias krūvis tekdavo alergologui – 15 pacientų. Be to, dar laukdavo budėjimai ligoninėje, mokslinis darbas“, – pasakojo karo pabėgėlė.

Pastebėjus, kad mažesniame miestelyje darbo krūviai greičiausiai nėra tokie dideli, pašnekovė sutiko: „Taip, Skuode darbo mažiau, bet norint perprasti jūsų sveikatos apsaugos sistemą, ši darbo vieta man puikiai tinka. Didelėje gydymo įstaigoje gal taip kantriai ir išsamiai man nepaaiškintų visų darbo niuansų, kad galėčiau įsivažiuoti į darbo ritmą. Filialo skyriaus vedėjas, ligoninės direktoriaus pavaduotojas, kiti kolegos suteikė visą informaciją, aprodė, paaiškino, atsakė į kiekvieną iškilusį klausimą, tad šioje srityje nekilo jokių problemų“.

Kelionėje – bombų atakos

Svitlana pasakojo, kad su šeima bėgdama nuo karo Lietuvą bei Skuodą pasirinko tikslingai. Vyro tėvas kilęs iš Mosėdžio, tad Lietuvoje gyvenantys giminaičiai karui prasidėjus nerimavo dėl mūšių talžomame Charkove gyvenančių artimųjų. Iš pradžių Svitlana į Lietuvą planavo nuvežti tik vyro tėvus, bet pasiliko ir pati su šešiolikmete ir septynmete dukromis. Vyras liko kariauti Ukrainoje.

Pašnekovė prisiminė, kaip jau pirmąją karo dieną šeima persikraustė į vasarnamį netoli Charkovo. Po 12 dienų, nesiliaujant bombų sprogimams, šaudymams ir tvyrant įtampai bei nežinomybei, vyras paragino ruoštis kelionei į Lietuvą. Nuo gyvenamosios vietos iki sienos su Lenkija – apie tūkstantis kilometrų, tačiau kelionė užtruko kur kas ilgiau. Automobilį vairuojančiai Svitlanai vyras parinkdavo sąlyginai saugesnius, aplinkinius kelius, tad per dieną jie galėdavo nuvažiuoti apie 300 kilometrų. 

„Vienu metu iš įvairių Ukrainos miestų gausybė žmonių judėjo Lenkijos sienos link. Aplink krito bombos. Kai kur jos sunaikindavo ištisas automobilių kolonas su bėgančiais nuo karo žmonėmis, - pasakojo ukrainietė.  –  Kai pasiekėme Lucką, tuomet atrodžiusią saugiausią vietą, kur kelias dienas planavome atsikvėpti, paryčiais prasidėjo bombardavimas. Vos už kilometro nuo mūsų viešbučio, per langus matėme, kaip viskas aplink sproginėja. Tad nieko nelaukę susiruošėme važiuoti toliau. Kelionė iki Lenkijos iš viso užtruko keturias dienas, kol galiausiai pasiekėme Lietuvą“. 

Pasirinko ramybę

Mėnesį S.Krapivko šeima gyveno pas vyro seserį Skuode, kol ieškojo namų nuomai. Išsinuomoti atskirą būstą nebuvo taip paprasta – vietiniai vengia ukrainiečių, ypač su nepilnamečiais vaikais. Tad į kalbas apie nuomą nesileisdavo už jokius pinigus. Pastangas galiausiai vainikavo sėkmė.

„Kodėl likome Skuode? Miesto meras labai prašė, nes čia trūksta gydytojų. Charkove gyvenome apie 2 mln. gyventojų mieste, bet po karo nesinori kraustytis į didelį miestą, kur daug sumaišties, triukšmo, judėjimo. Dabar norisi tylos ir ramybės. Skuodas dabar puikiai tinka. Dukra gali pati nueiti į svečius pas senelius, mokyklą. Gal vėliau ir norėsime persikraustyti į Klaipėdą, kur man susidarys didesnės profesinės perspektyvos“, – pasakojo moteris.

Vyresnioji Svitlanos dukra šį rudenį išvažiavo studijuoti į universitetą Vilniuje. Pašnekovė pasidžiaugė, kad jauniausiąją dukrą mokykloje puikiai priėmė mokytojai, draugai, o ją pačią darbe – kolegos. Šiltas aplinkinių požiūris bei nuoširdus bendravimas nulėmė, kad šeima kol kas nusprendė likti Skuode.

Beje, moteris po kurio laiko trumpam buvo grįžusi į gimtinę aplankyti artimųjų, bet prisipažino, kad jai kuo greičiau norėjosi važiuoti atgal į Lietuvą.

Mokosi lietuviškai

S.Krapivko šiuo metu dirba vidaus ligų gydytoja ir laukia licencijos patvirtinimo dėl galimybės dirbti kardiologe. Jai teko girdėti, kad Skuode ir Klaipėdoje labai trūksta kardiologų.

Gydytoja iš Ukrainos patikino, kad problemų su pacientais dėl kalbos barjero nekyla, dažniausiai ji konsultuoja mokančius rusiškai. Tik kartą viena pacientė išsigando, kodėl gydytoja su ja bendrauja rusų kalba. Moteriai buvo paaiškinta, kad iš Ukrainos atvykusi gydytoja dar tik mokosi lietuviškai.

Laisvai angliškai kalbanti Svitlana kartu su dukra stengiasi kuo daugiau bendrauti ne taip lengvai įkandama lietuvių kalba, nors mama pastebi, kad šioje srityje jaunėlė ją gerokai lenkia.

Komentarai

Ramutė Berenienė, Respublikinės Klaipėdos ligoninės Skuodo filialo vadovė

Matau didžiules Svitlanos pastangas ir norą kuo greičiau ir geriau įsilieti į darbą mūsų gydymo įstaigoje. Tai rūpestingas, nuoširdus ir gydytojo vardo vertas žmogus. Ji daug kuo domisi, labai imliai priima informaciją, maloniai bendrauja su pacientais. Mūsų sveikatos apsaugos sistema gerokai skiriasi nuo ukrainiečių, tad pradžia niekam nėra lengva. Matosi, kad žmogus iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą ir mes su meile ir rūpesčiu stengiamės jai padėti perprasti mūsų darbo tvarką, medikamentų išrašymą, įvairius kitus niuansus. Gydytoja mokosi lietuvių kalbos ir jau stengiasi receptus rašyti lietuviškai. Kolegų ji prašo kalbėti lietuviškai, kad kuo greičiau išmoktų.  Pacientai į gydytoją iš Ukrainos reaguoja ramiai, paaiškiname, kad ji – geras specialistas. Planuojame Svitlaną supažindinti su mūsų turima aparatūra, kad galėtų atlikti  širdies echoskopijas ir, gavusi kardiologo licenciją, dirbti pagal šią specialybę. Mums trūksta kardiologo. Privačiose klinikose už kardiologo konsultaciją tenka nemažai sumokėti, tad žmonės iš kitų rajonų jau laukia, kada galės pas mus atvažiuoti. Tik baiminamės, kad klaipėdiečiai paskui pas save nepersiviliotų.

Darius Steponkus, Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius

Iki karo Ukrainoje teko dalyvauti keliuose forumuose kaip ekspertui ir pristatyti mūsų sveikatos apsaugos sistemą ir tuo pačiu susipažinti su jų sveikatos sistema. Abiejų skirtumai – gana akivaizdūs, pradedant požiūriu ir baigiant aprūpinimu, gydymo metodikomis. Jie sparčiai judėjo į priekį ir gal būtų mus pasiviję, jeigu ne karas. Šiandien situacija Ukrainos gydymo įstaigose nėra gera, jau nekalbant apie karo zonoje esančias gydymo įstaigas.  Mūsų ligoninėje dirba beveik 10 ukrainiečių medikių, nuo karo pabėgusių į Lietuvą. Jos baiminosi dėl artimųjų ir savo saugumo. S. Krapivko yra pirmoji gydytoja mūsų ligoninėje, gavusi gydytojo licenciją Lietuvoje. Jai įsilieti padeda mentoriai, kolegos gydytojai, slaugytojai. Pati gydytoja sparčiai mokosi ir džiaugiasi, kad po ilgos pertraukos vėl gali gydyti pacientus. Prisimenu, kaip gydytoja iš pradžių bijojo net išeiti namų Skuode, nes jai vis atrodė, jog tuoj pradės šaudyti. Ne tik Svitlana, bet ir kitos ukrainietės medikės patyrė daug karo baisumų, neteko namų, artimųjų, tad buvome surengę susitikimus su kolektyvu, kad sužinotume kuo galime pagelbėti, taip pat siekiame, kad jos daugiau bendrautų tarpusavyje. Medikes iš Ukrainos žavi bei stebina mūsų žmonių geranoriškumas. Jos net manė, kad lietuviams mokama už tokį malonų elgesį. Kai kurios jų pabėgusios iš Donbaso regiono, kur karo veiksmai prasidėjo dar 2014-aisiais, nesulaukė tokio tautiečių palaikymo ir supratimo, kaip atvykusios į Lietuvą.

Iškeitė pelningą darbą

– Kaip pediatrė tapo šeimos gydytoja ir echoskopuotoja?

– Man teko garbė studijuoti tuo metu, kai pediatrija Vilniaus universitete buvo atskira specialybė dėka mūsų gerbiamo prof. A. Raugalės. Mano kursas tapo viena iš paskutiniųjų pediatrų laidų. Po keleto metų viską apjungė šeimos medicina. Pediatrijos studijos suteikė neįkainojamų žinių, kurias, dabar dirbant šeimos gydytoja ir echoskopuotoja, taikau kasdien. Vaiko raidos etapai ir ligos labai skiriasi nuo suaugusiųjų, todėl nepaprastai vertinu tai, ką įgijau studijuodama pediatriją teoriškai ir besimokydama pediatrijos rezidentūroje praktiškai. Tačiau likimas pakrypo taip, kad pediatre visgi netapau. Per keletą metų darbo farmacinėse kompanijose, kurios visokeriopai praplėtė akiratį ir išmokė bendravimo subtilybių, mintyse svajojau apie gydomąjį darbą. Tai ir paskatino studijuoti  šeimos medicinos rezidentūrą. Nešina šiuo diplomu kartą sustojau prie vienos poliklinikos ir nuėjusi pas vadovę, pasakiau, kad noriu dirbti gydytoja. Kiek keistokai sureagavo, nes tuo metu  kaip tik dauguma gydytojų keitė gydomąjį darbą į gerokai pelningesnį farmacinėse kompanijose. Po poros dienų jau priėmiau pirmuosius pacientus.

Taip šeimos gydytoja dirbau 8 metus. Tačiau vis knietėjo perprasti daugumą vadybinių subtilybių ir atsakyti sau į klausimus, kodėl ir kaip funkcionuoja sveikatos sistema. Tai mane nuvedė į M. Romerio universitetą Sveikatos priežiūros įstaigų administravimo magistratūros studijas, kurias dirbdama šeimos gydytoja ir baigiau.

Šeimos gydytojos praktika skatino domėtis giliau. Knietėjo pažvelgti į žmogaus vidų: kas vyksta jame, kai žmogus serga. Taip įsitraukiau į echoskopijos studijas. Šeimos mediciną dar penketą metų derinau su echoskopija. Dešimt metų savo profesinę kelionę susiejau tik su echoskopija. O pastaruosius porą metų vėl susiliejau su šeimos medicina.

Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.

– Kaip suprantu, Jums darbe svarbiausias ne finansinis aspektas?

– Tikrai žinau – mano darbas yra mano pašaukimas. Kartais atrodo, kad tai lyg mano hobis, kuriuo mėgaujuosi. Ir tai taip įtraukia vis gilintis ir tobulėti. Kaip dažnai sakau, mano motyvatoriai yra pacientai. Kiekvieno paciento asmeniška ir savita istorija pastūmėja gilintis dar labiau ar net išmokti ko nors naujo. Be to, dalyvavimas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse konferencijose, suteikia žinių, naujo požiūrio, leidžia kitaip  pažvelgti į seniai žinomus dalykus ir juos apjungti. Pastaruoju laikotarpiu, kai didesnė dalis konferencijų vyksta virtualiai, labai planuoju laiką, kad tik suspėčiau jose dalyvauti. Kartais net trumpas seminaras yra didžiausios vertės. 

Kaip dažnai sakau, mano motyvatoriai yra pacientai. Kiekvieno paciento asmeniška ir savita istorija pastūmėja gilintis dar labiau ar net išmokti ko nors naujo.

Pacientams užduoda namų darbus

– Kuo jus traukia šeimos gydytojo darbas?

– Žaviuosi tiesioginiu bendravimu su žmogumi. Juk kiekviename iš jų slypi neaprėpiamai daugiau, nei vien tik tyrimų atsakymų skaičiai ir išvados. Visada norisi pažiūrėti į žmogų kaip į visumą.  Ir tinkamai jam užduoti klausimai neabejotinai pasiteisina. Vertinu tai, kai pacientas atskleidžia savo gyvenimo būdo plonybes, emocijas, įpročius, pastebėjimus, nuogąstavimus, kartais pasidalina net labai jautriomis detalėmis, žino savo genetinę situaciją giminėje. Tokie pokalbiai suteikia apie 80 proc. informacijos apie paciento būklę, belieka tyrimų rezultatus sugretinti su tuo, ką išgirdau, apžiūrėti pacientą. Turiu didžiulį privalumą "Nothway" medicinos centre dirbti naujausiais echoskopais. Šioje srityje jau nebesu naujokė ir, kaip sakau, tiriu viską, kas minkšta, išskyrus širdį, nėščiąsias ir žmogaus smegenis. Todėl pacientą dar ištyrus ir echoskopu nėra sudėtinga nustatyti diagnozę. Toks įvairiapusis paciento kaip žmogaus suvokimas man labai artimas ir yra mano esminis darbo principas.

– Man apie Jus teko girdėti kaip apie šiltą, malonų bei bendraujantį žmogų, kuris mėgsta viską paaiškinti. Tai išplaukia iš noro padėti žmonėms?

– Man patinka pacientui paaiškinti, kodėl skiriu vienokį ar kitokį gydymą, kodėl jo reikia ir ką galime tuo pasiekti. Džiaugiuosi, kad pacientai naršo internete, ypač jaunesni: jie žino labai daug, ir dauguma jų tiesiog ateina pasitikrinti, ar teisinga tai, ką jie perskaitė. Informacija paklaidina žmones savo gausoje ir apipina mitais bei neteisingomis interpretacijomis. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvoje tokia prasta širdies ir kraujagyslių ligų kontrolė? Žmonės dažnu atveju nesupranta, kodėl jie turi kasdien gerti vaistus, nors jaučiasi gerai. Trūksta periodinio paciento rezultatų stebėjimo ir jų vertinimo bei gydymo korekcijos, todėl bendraudama ir aiškindama paprastus dalykus stebiu ir džiaugiuosi, kaip žmogus įsitraukia į gydymo procesą, supranta savo būklę, gydymo naudą bei pasekmes.

Pacientui visada sakau, kad dirbsime kartu. Aš galiu parodyti kaip, o visą kitą darysite jūs, paskui stebėsime rezultatus ir prireikus juos koreguosime. Kai žmogus supranta, kad nebus paliktas vienas ir yra motyvuotas keistis. Tada rezultatai būna džiuginantys.

Pacientams duodu darbo: matuoti svorį, kraujospūdį, pulsą, kitus parametrus. Turiu nemažai pacientų, kuriems pavyko pasiekti puikių rezultatų: numesti svorio, kontroliuoti kraujospūdį, pakeisti gyvenimo būdą ir net mesti rūkyti. Džiaugiuosi, kai žmogus sugrįžta švytintis pasidžiaugti pagerėjusia sveikata. Tai vienas vertingiausių mano darbo momentų.

Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.

Nuovargį sugeria spalvos ir gamta

– Šeimos gydytojo darbas nėra lengvas. Kaip atstatote jėgas po darbo dienos?

–  Esu gamtos žmogus: išnaudoju bet kokią galimybę išvažiuoti dviračiu į mišką. Čia tokie puikūs takai, kad juose pamirštu visos dienos rūpesčius. Mano dažnas savaitgalio maršrutas – dviračiu nuo Klaipėdos iki Palangos ir atgal. O važiuodama Smiltynėje bangų suplakto smėlio krantu prarandu laiko pojūtį: atrodo, tas jūros ošimas ir gelsvas tolis užburia, paskęstu mintyse ir ramybėje. Po ilgo gyvenimo Vilniuje buvau labai pasiilgusi jūros, tad nuo pat atvykimo dažnai po darbo dviračiu nuvažiuodavau prie jūros, kur išbūdavau iki saulėlydžio. Nesuprasdavau, ar tą dieną dirbau, ar ilsėjausi.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado tapyba?

– Dar besimokydama mokykloje pamėgau kaligrafiją. Prisimenu, kaip vyresnėse mokyklos klasėse lankydavau ne visas pamokas – apipavidalindavau stendus, kuprinėje nešiojausi tušo, plunksnų. Paskui buvo didelė pertrauka. Kai šiek tiek paaugo vaikai, intuityviai po egzotinių kelionių įkvėptų potyrių  savo jausmus norėjau išreikšti spalvomis. Taip palengva atsirado pirmieji darbai.

Kai vyresnysis sūnus pradėjo studijuoti architektūrą, susižavėjusi stebėjau, kaip sumaniai dėstytojai skatina jaunų žmonių kūrybą, moko įžvelgti detales ir pateikti savo asmenines interpretacijas. Neretai, pritrūkęs laiko maketavimui, sūnus prašydavo mano pagalbos, o aš su malonumu prisidėdavau. Taip kūrybiškai bendraujant sūnaus dėka susipažinau su jo dailės dėstytoja doc. Lilija Puipiene, kuriai esu labai dėkinga už nuostabias tapymo pamokas. Kol piešdavau natiurmortą jos studijoje, ji man pasakodavo dailės istoriją, įspūdžius po plenerų, dailininkų asmenines istorijas. Nuostabus patyrimas!

– Ką tapote ir kiek dažnai? Reguliariai ar laukiate įkvėpimo?

– Man patinka abstrakcijos. Žinau, kokias mintis ar jausmus norėčiau pavaizduoti, tačiau gerokai užtrunka, kol jos virsta kontūrais, spalvomis ir formomis. Kurį laiką nešioju vaizdą galvoje, tačiau kol jis tampa potėpių rinkiniu ir nugula ant drobės, užtrunka, o kartais įgyvendinu jau tą patį vakarą. Bet tapymas man kaip orų prognozė rytojui: prisėdi ir bandai išreikšti savo nuotaiką. Kartais sodrios spalvos brūkšnys taip įkvepia, kad netikėtai nukrypstu visai netikėta linkme, bandau nuspėti būsimą siužetą spalvų deriniais. Tapydama nejaučiu  laiko, labai atsipalaiduoju, paskęstu spalvose. Visiems rekomenduoju: spalvos labai išlaisvina, tai tikra meditacija.

Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.

– Tapote tik sau? Galbūt galvojate ir apie parodą?

– Kai ką padovanojau, tačiau daugumą darbų turiu namie. Pagalvoju ir apie parodą, nors ir nedrąsiai. Bet ši mintis gyva. Tam reikia skirti laiko, sugalvoti temą. Nors mėgstu spalvas, vis dažniau norisi pabandyti ir kitokių technikų. Pastaruoju metu žavi faktūrinės technikos su minimaliomis spalvomis.

– Ar Jūsų darbuose atsispindi gyvenimo etapai?

– Manau, kad pažiūrėjus į spalvas, tai matosi, gal ne tiek gyvenimo etapai, kiek ryškūs įspūdžiai. Kai buvo sunkūs asmeniniai išgyvenimai, buvo vienokios spalvos, dabar matau, kad iš to etapo išėjau – spalvos tapo šviesesnės, gaivesnės.

– Kokia Jūsų mėgstamiausia spalva?

– Visi atspalviai – nuo balto iki rausvo. Man patinka sodrus dažų tepimas. Prisimenu, kaip pirmą kartą lankiausi ką tik atsidarytame MO muziejuje, labiau žiūrėjau ne į paveikslo visumą, o kaip lūžta linijos – labiau domino techniniai dalykai. Eksperimentuoju nuolatos.

– Ne tik pati tapote, bet ir domitės menu?

– Taip, kai tik turiu galimybių. Žaviuosi šiuolaikiniu minimalizmu, vienas mėgstamiausių atstovų vokiečių dailininkas Christian Hetzel. Jo darbuose yra labai mažai spalvų ir paviršiaus tekstūros, tačiau jo paveikslai prikausto dėmesį giliomis įžvalgomis ir ramybe. Patinka ekslibrisai, grafika. Įspūdinga, kaip dailininkas sugeba tiek daug istorijos, siužeto sudėti į mažą  kūrinį! Neseniai lankiausi Skaudvilėje, kur veikia nuolatinė žinomo grafiko Alfonso Čepausko paroda. Iš susitikimo su juo parsivežiau jo darbų albumų. Kartais atsisėdu ir ilgai studijuoju jo darbus. Kiekvienas jo kūrinio lopinėlis tarsi alsuoja energija, savyje įkūnija garbingus ir įsimintinus mūsų tautos istorijos etapus. 

Lankausi parodose mūsų mieste ir visur, kur tik tenka svečiuotis, keliauti. Ir supratau, kad lietuvių dailininkai yra unikalūs savo kūryba. O savitu braižu nė kiek nenusileidžia žinomiems pasaulio dailininkams.

– Kokius iššūkius dabar esate sau išsikėlusi?

– Profesinėje srityje visada turiu iššūkių.  Šeimos medicina, echoskopiniai tyrimai – labai plačios sritys, kuriose nuolat daug naujovių, įvairių mokslinių tyrimų. Nuolatinis žinių alkis jau keletą metų suformavo poreikį kasmet išmokti ką nors naujo. Kai turiu tikslą, tai kryptingai jo siekiu, gilinuosi: skaitau, dalyvauju konferencijose, pritaikau praktikoje, tol, kol man tampa savaime suprantama sritimi. Tada ateina naujas tikslas.

Praeitais metais tapau Lietuvos Širdies asociacijos nare ir įsipareigojau atstovauti Lietuvos pacientus Europos Šeiminės hiperlipidemijos asociacijoje. Kartu su kitų šalių pacientų ambasadoriais laukia labai intensyvus švietėjiškas darbas.

Pomėgių sritis taip pat laukia rudens. Planuoju lankyti Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos fakultete piešimo kursus suaugusiems. Pastebiu, kad kartais trūksta žinių, ne visada pavyksta išreikšti tai, ką noriu.

– Kaip suprantu, griežtai planuojate savo dieną?

– Tik taip gali ko nors pasiekti (juokiasi). Esu struktūrizuotas žmogus ir mėgstu turėti planą. Iki šiol gyvenu labai intensyviai. Turiu daug įdomios ir prasmingos veiklos ir tik planuodama laiką galiu save įprasminti savo veiklose.

Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.

Šeimoje kalba tarmiškai

– Kelis dešimtmečius gyvenote Vilniuje, užėmėte aukštas pareigas – vadovavote poliklinikos Radiologijos skyriui. Kodėl sostinę iškeitėte į Klaipėdą?

– Išvažiavau į Vilnių būdama aštuoniolikos, tik vasaras  grįždavau į Klaipėdą. Svajonėse visada vaikščiodavau pajūriu, jis man buvo ir yra visokeriopas įkvėpimo ir ramybės šaltinis. Vilniuje nėra galimybių tiek daug kilometrų važiuoti mišku ar po darbo nulėkti prie jūros. Čia 15 minučių ir jau persikeli į Smiltynę, ten – 1,5 valandos praleidi kamščiuose.

Esu gryna žemaite iš Kretingos rajuona (prabyla žemaitiškai). Kai Vilniuje sutikdavau žemaitį, ilgam likdavo šilta viduje. Atrodė, toks artimas lyg giminaitis.

Be to, Vakarų regione kūrėsi "Northway" medicinos centras, kur man buvo patikėtos direktorės medicinai pareigos. Taigi man apsispręsti ilgai neužtruko.

– Užsiminėte apie sūnūs. Papasakokite apie juos daugiau.

– Vyresniajam sūnui Benediktui – 26 metai. Baigęs architektūros studijas VGTU, tęsia magistratūros mokslus Lioveno universitete Olandijoje ir Belgijoje. Vasarą kartu su drauge greičiausiai grįš į Palangą visam laikui. Jis kelerius metus dirbo prestižinėje Olandijos kompanijoje. Kurį laiką dirbo Lietuvoje, kur turėjo galimybę projektus įgyvendinti nuo.. iki – jaunam žmogui tokia praktika labai naudinga. Jis tikras darboholikas, ką nors sugalvojęs įklimpsta tol, kol neįgyvendina savo sumanymo. Sūnus sako, kad užsienyje naudinga pasisemti žinių, inovatyvių idėjų apie ekologiją, tvarumą bet daug geriau dirbti savame krašte.

Šešiolikmetis jaunėlis Vytautas Jurgis mokosi gimnazijoje, bet kol kas sprendžia: architektūra arba interjero dizainas. Turi labai ryškų polinkį piešti, kartais vakare mane paragina: mama, einame piešti. Groja muzika ir abu kiekvienas sau piešiame.

Keletą metų važinėja triukiniu paspirtuku ir dirba treneriu uždarame AJE skate parke, kur triukų moko vaikus, teisėjauja varžybose, o laisvalaikiu ir ten pat ir savanoriauja.

Sūnūs mane įkvepia aktyviai veiklai, yra mano mokytojai, kritikai ir patarėjai. Juose matau  dalį savęs.

Laimėjimas – visų

„Bėgu į Skubios pagalbos skyrių konsultuoti vaiko. Todėl iškart atsiprašau, jei reikės manęs luktelėti. Stengsiuosi spėti laiku“, – telefono ekrane išvydusi M.Dambrauskienės žinutę džiaugiausi, kad ji apskritai rado mums laiko.

Medikės dienos rutinoje, kurią veikiau vadinčiau sprintu maratono trasoje, man pavyko išpešti visą valandą! Belaukdama Kauno klinikų gydytojos vaikų neurologės, savo nuopelnų eilutę papildžiusios dar vienu – „Metų kaunietės 2021“ titulu, ėmiau dairytis aplink. Matydama pro stumdomąsias Vaikų klinikos duris pirmyn atgal judančius mažutėlius, prisiminiau savo vaikystę ir karščio bangą priešais save išvydus žmogų baltu chalatu. Kažką panašaus jaučiu net ir būdama 40-ies, tik žinau, kad verkti nebegalėsiu, o ir tėtei į ranką neįsikibsiu.

M.Dambrauskienė pasuko mamos V.Lukšienės pėdomis, o ar tai padarys jos dukra? (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Sveiki, aš jau čia!“ – vieną po kito kylančius prisiminimus išvaikė kažkur girdėtas balsas ir tarp žmonių išniręs M.Dambrauskienės, mojančios ranka, siluetas. Tiesa, prieš atsisėsdama, ji atidavė duoklę dienraščio fotografei ir dar spėjo pajuokauti, kad negalėtų dirbti modelio darbo, nes sunkiai priprastų prie pozavimo ir prie fotoaparatų blyksčių. Nors prieš dieną Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje atrodė, kad fofoobjektyvai jos visiškai netrikdo.

„Jei atvirai, galvojau, kad šventė neįvyks“, – po akimirkos „Metų kaunietė 2021“ prasitarė netikėjusi ir savo pergale. Iš spintos išsitraukusi suknelę, kurią vilkėjo dukros pradinės mokyklos išleistuvių šventėje, Kauno klinikų gydytoja manė liksianti nugalėtojos šešėlyje. Vis dėlto žmonių balsai tą vakarą pergalę lėmė būtent jai.

„Dabar namuose harmonija. Vyras – Lietuvos mokslo premijos laureatas, turi savo statulėlę, aš – savo. Tik maniškė aukštesnė, – garbingoje vietoje patupdžiusi stiklo dizainerio Edmundo Unguraičio darbą, M.Dambrauskienė dėkojo savo bendražygiams ir žmonėms, kurie ja visą laiką tikėjo. – Šio įvertinimo nepriimu kaip asmeninio. Už manęs – komanda, stiprus užnugaris, todėl ir pergalė – mūsų visų.“

Šeimai, anot M.Dambrauskienės, pavyksta atsikovoti jos dėmesį, deja, draugams – ne visada. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Mamos pėdomis

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus kalbinau vaikų ligų gydytoją Virginiją Lukšienę – M.Dambrauskienės mamą. Mintimis tąkart ji leidosi į vaikystę, kai eilute išrikiuotoms lėlėms bruko po šaukštą mikstūros, o pliušinių meškinų kojas rišo tvarsčiais. Gerai žinomos medikės dukra iš savo mamos perėmė ne tik žaidimus, bet ir profesinį pašaukimą.

„Neturėjau jokio kito varianto. Kiek save pamenu, būdama darželyje, o vėliau, mokydamasi mokykloje, norėjau būti vaikų gydytoja. Man tai atrodė smagus darbas, be to, norėjau būti panaši į mamą“, – viskas, ką jos mama darė, M.Dambrauskienei tuo metu atrodė magiška. Net ir vėlyvi pacientų skambučiai į laidinį namų telefoną!

Savo svajonės link M.Dambrauskienė ėjo labai tikslingai. Vis dėlto dvyliktoje klasėje abiturientė nusprendė pasitikrinti, kiek stiprus yra jos pašaukimas. Taip ji apsilankė Atvirų durų dienose Žurnalistikos fakultete.

„Kodėl susidomėjau žurnalistika? Geras klausimas. Greičiausiai dėl naujienų ir galimybės jomis dalytis su kitais“, – M.Dambrauskienė pasakojo, kad susitikimas su Laimonu Tapinu sudėliojo taškus ten, kur buvo klaustukai.

Žinomo vyro žodžiai, esą būsimieji žurnalistai ateidami turi žinoti viską, jaunai merginai leido suprasti, kad „viskas“ – labai abstrakti sąvoka, dažniausiai reiškianti „nieko“.

Naudinga pertrauka

Kalbantys, kad ketveri metai bakalauro studijų ir dar dveji magistro – amžinybė, dabar turėtų susigėsti. M.Dambrauskienė medicinos mokslus krimto penkiolika metų, po kurių, kaip sakė ji pati, dingo noras dirbti.

„Po pirmųjų šešerių metų gavau diplomą. Tada – pirminė rezidentūra, paskui – ketveri metai pediatrijos ir dar dveji vaikų neurologijos rezidentūros, – ant popieriaus skiautės rašydama įvykių chronologiją, M.Dambrauskienė darsyk prisiminė kiekvienus metus, dovanojusius neįkainojamos patirties. – Rezidentūroje pamatai kitokią mediciną nei studijų metais. Todėl dabar galiu drąsiai teigti, kad reikėjo kiekvienos dienos, kiekvieno budėjimo, kiekvienos klaidos, nes visa tai buvo naudingos pamokos.“

Antrinės rezidentūros metu moteris susilaukė sūnaus Jorio. Po kelerių metų pasaulį išvydo dukra Jonė. Kai pirmagimis buvo pradinukas, o jaunėlė – darželinukė, M.Dambrauskienė padarė pertrauką ir ėmėsi darbų, kurie ne taip smarkiai ribojo jos ir vaikų laiką. Tuo metu ji vertė knygas, vedė seminarus, kelias valandas per savaitę dirbo privačioje klinikoje. Maždaug po poros metų atokvėpio ji netikėtai sulaukė pasiūlymo, išpildžiusio trumpą dvyliktos klasės svajonę, – moteris grįžo į Kauno klinikas ir pradėjo dirbti Komunikacijos skyriuje atstove spaudai. Dar po kelerių metų įžengė į Vaikų neurologijos skyrių. Dabar M.Dambrauskienė – viena mylimiausių specialisčių, dėl kurios mažieji pacientai drauge su tėvais atvyksta ir iš kitų Lietuvos miestų. Tiesa, patekti pas ją nelengva. Kauno klinikose M.Dambrauskienė dirba puse etato, todėl talonėlių į konsultacijas pas ją nedaug. Lenktynes laimi tie, kurie greičiau reaguoja.

Galimybe gyvenimą pradėti iš naujo M.Dambrauskienė nesinaudotų, o jei taip būtų lemta – nieko nekeistų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Žinoma, čia yra spragos, apie kurias būtų galima daug kalbėti. Tarkim, kai kuriose užsienio šalyse žvilgtelėjęs į siuntimą specialistas gali jį atmesti, taip suteikdamas vietą ligoniui, kuriam konsultacija yra kur kas reikalingesnė“, – M.Dambrauskienė apgailestavo, kad Lietuvoje tokios sistemos nėra, todėl neretai eidama į darbą ji neįsivaizduoja, su kokiais pacientais susidurs.

Galbūt prie durų lūkuriuos vaikas, turintis raidos sutrikimų, kuriuos išaugs, o galbūt – mažylis, kuriam nustatyta sunki, sparčiai progresuojanti liga.

Kitoks mediko paveikslas

Prisiminusi mudviejų pokalbio pradžią ir Mildos svajonę būti vaikų gydytoja pasmalsavau, ar vaikystėje pieštas mediko portretas skiriasi nuo to, kurį dabar ji iliustruoja savo asmenybe.

M.Dambrauskienė neslėpė, kad anuomet buvo daugiau rožinių spalvų, dabar – visa paletė ir suvokimas, kad vaikų gydytojo darbas neapsiriboja vien tik mažuoju pacientu.

„Visų pirma, tai darbas su tėvais. Susitikęs su jais, tu kalbi, dėlioji gydymo planą, – anot vaikų neurologės, bendradarbiavimas su suaugusiaisiais gydymo procese yra labai svarbus. – Žinote, aš esu iš tų, kurie yra už skaitymą ir informacijos ieškojimą internete, žinoma, atsirenkant šaltinius. Tikrai yra daug tėvų, kurie tekstus verčiasi iš anglų kalbos, kurie priklauso uždaroms grupėms, vienijančioms tokiomis pačiomis ligoms sergančių vaikų tėvus iš viso pasaulio. Labai gerai, kai suaugusieji domisi, žino vaiko ligos pavadinimą, vartojamus vaistus, pastebi jų šalutinį poveikį ir t.t.“

Prieš devynerius metus M.Dambrauskienė tapo kraujo donore. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Žinojimas, anot medikės, padeda nurimti ir tvirčiau jaustis ant žemės, nelaukiant stebuklų. Tiesa, fakto, kad jie egzistuoja, medikė nepaneigė. Antai, visai neseniai ji susitiko su viena ligoniuke, pasmerkta judėti neįgaliojo vežimėliu be vilties kada nors iš jo pakilti. Per Kalėdas mergaitė atsistojo ant savo kojų. Tokios akimirkos, vaikų neurologės teigimu, yra kompensacija už visus sunkumus darbe, apie kuriuos ji žinojo ir kuriems ruošėsi.

„Džiaugsmo mano darbe yra daug. Džiaugsmas, kai nepasitvirtina diagnozė. Džiaugsmą jauti ir tada, kai pavyksta išnarplioti detektyvą, išspręsti lygtį ir, neturint daug požymių, sudėlioti gana aiškų paveikslą. Džiaugsmas, kai su tuo paveikslu susitaiko tėvai ir laimės ima ieškoti kasdieniuose dalykuose, mažuose vaiko pasiekimuose“, – kaunietė medikė neabejojo, kad jos džiaugsmai suprantami ne visiems.

Asmeninio archyvo nuotr.

Niekada nemeluoja

Anksčiau maniusi, kad darbas su vaikais – vienas malonumas, išvydusi prakaitą nuo kaktų braukiančias sesutes po bandymų maždaug šešerių berniukui paimti kraujo iš venos gydytoja suprato, jog smarkiai klydo. Su suaugusiaisiais juk paprasčiau? Su jais galima susitarti, jie neverkia.

„Užtai vaikai niekada neapsimetinėja, kad serga, ir pasveikti jie nori greičiau“, – vaikų tikrumas tirpdė neurologės širdį.

M.Dambrauskienės pacientai – kūdikiai ir paaugliai iki aštuoniolikos metų. Pastarieji į gydymo įstaigą neretai ateina vieni, su jais bendrauti paprasta. Recepto, kaip susidraugauti su mažesniais ligoniukais, gydytoja neturi. Dažniausiai pokalbį ji pradeda klausimu, kas geriausiai sekasi mokykloje. Dviejų vaikų mama įsitikinusi, kad kalbėti apie sėkmes kur kas smagiau nei apie nesėkmes.

Dabar namuose harmonija. Vyras – Lietuvos mokslo premijos laureatas, turi savo statulėlę, aš – savo. Tik maniškė aukštesnė.

„Žinoma, yra visokių vaikų. Kai kuriems vienintelis mokykloje patinkantis dalykas yra pertraukos“, – paklausta, kaip sekasi prisijaukinti mažiausiuosius, M.Dambrauskienė prasitarė turinti savo taktiką. Matydama dideles baimės akis, neurologė pirmojo susitikimo metu laikosi atstumo, tačiau nesiliauja stebėti, kaip mažieji pacientai ima žaisliukus, kaip ropščiasi ant mamų ar tėčių kelių. Tokiuose veiksmuose esą būna užkoduota nemažai naudingos informacijos.

Įvertinimas – įpareigojimas

Gyvename ne pasakoje ir ne kine – nusimetus chalatą nepakanka pirštų spragtelėjimo darbo režimą perjungti į poilsio. Todėl net ir peržengusi namų slenkstį M.Dambrauskienė galvoja apie pacientus, darbus, kuriuos padarė ir kuriems galbūt pristigo laiko.

„Tik po darbų, visiškoje ramybėje, galiu atsakyti į laiškus, žinutes, skambučius“, – telefonas, anot medikės, nerimsta visą dieną, kaip kad anuomet jos mamos. Mums kalbant pypsėjimais apie save jis pranešė bent kelis kartus. M.Dambrauskienė spėjo, kad, tapus „Metų kauniete 2021“, mobilusis bus dar triukšmingesnis.

„Metų kaunietės titulas – ne tik įvertinimas, bet ir įpareigojimas. Negali vėluoti į darbą, turi drausmingai vairuoti, mandagiai kalbėti. Tikiu, kad kurį laiką būsiu tarsi po didinamuoju stiklu“, – akylesnis žvilgsnis ir dėmesys M.Dambrauskienės negąsdina. Ji – punktuali darbuotoja, kultūringa vairuotoja. Vaikai pasakytų – nuostabi mama, vyras paantrintų, kad puiki žmona, o mama pridurtų – geriausia dukra. Pastabų veikiausiai turėtų draugai, kuriems nuolatos užsiėmusi M.Dambrauskienė retai randa laiko. Pirštu dėl pusryčių, kuriuos praleidžia, pagrūmotų ir dietologai.

„Mano pusryčiai – naujienos ir kava“, – pirmą kartą, anot M.Dambrauskienės, ji valgo darbe. Užtai jos vakarai kvepia ne tik naminiu maistu, bet ir ramybe, kai po mokslų ir darbų prie stalo sėda šeimos trejetas – Milda, jos vyras Žilvinas ir dukra Jonė. Devyniolikmetis Joris šiuo metu studijuoja Prancūzijoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Tikrai ne mediciną. Jis pasirinko socialinius mokslus, – paklausta, ar KTU gimnazijos pirmokė penkiolikmetė Jonė nežada sekti šeimos moterų pėdomis, M.Dambrauskienė gūžtelėjo pečiais. – Kol kas nesigirdi tokių minčių. Man atrodo, vaikai mato, kiek visomis prasmėmis kainuoja medicina. Jei labai norės – tegul stoja. Tikrai neatkalbinėsiu. Svarbiausia man, kad jie rastų tai, kas jiems įdomu. Jokio skirtumo, ar tai bus medicina, ar choreografija.“

Pataria nenaktinėti

Supratusi, kiek laiko M.Dambrauskienė skiria pacientams, bandžiau iškvosti, kaip atrodo valandos, kurias ji leidžia ne gydymo įstaigoje. Knygos, rankdarbiai, saldūs kepiniai?

„Gaminti maistą esame visi talentingi. Dėl to namie nekyla problemų. Rankdarbiai? Nei mezgu, nei siuvinėju. Apskritai, visi mes namuose būname labai mažai, o kai būname, tikrai negulime lovoje neturėdami ką veikti“, – Kauno klinikų vaikų neurologė, Kauno moterų LIONS klubo prezidentė pasakojo save dalijanti prasmingoms veikloms, kurios pasitarnauja kitiems ir praturtina ją pačią.

„O kaip grožio procedūros?“ – pasiteiravau. Išgirdusi klausimą Milda nusijuokė. Toks laiko švaistymas – ne jai. Vietoje įvyniojimo procedūrų ar atpalaiduojamųjų masažų ji esą geriau renkasi dviračius, slides, pasivaikščiojimą su keturkoje šeimos bičiule Bella ir, žinoma, kokybišką miegą. Vadovautis psichoterapeutų geros savijautos patarimu, o parą dalyti į tris dalis, aštuonias valandas skiriant darbui, aštuonias – poilsiui, maloniai veiklai ir tiek pat valandų miegui, nepavyksta. Darbas braunasi į laisvalaikio ir malonumų laiką, todėl kenčia ir miego valandos.

„Tobuliausias variantas – aštuonios devynios valandos. Vis dėlto dažniausiai išmiegu septynias valandas. Anksčiau ir tiek nebūdavo… Apskritai manau, kad apie miego naudą reikia kalbėti jau nuo paauglystės, kai ateina noras naktinėti“, – anot medikės, tai būtų vienintelis dalykas, ką ji keistų, jei galėtų laiką atsukti atgal. Daugiau viską paliktų taip, kaip yra.

Sunerimę dėl COVID-19 padarinių vaikams

Nors teigiama, kad dauguma vaikų perserga lengva COVID-19 forma ar net be simptomų, Santaros klinikų Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėjai, vaikų ligų gydytojai dr. Ingai Ivaškevičienei jau teko matyti ne vieną sunkiai sergantį vaiką, todėl jai nekyla abejonių, ar verta vaikus skiepyti nuo šios ligos.

„Žinoma, daugumai vaikų neprireikia ligoninės, tačiau dalis suserga sunkiau – turėjome ne vieną pneumonijos atvejį. Todėl, mano manymu, verta pasinaudoti galimybe apsaugoti vaiką nuo ligos, dėl kurios jis gali patekti į ligoninę. Su dar rimtesnėmis situacijomis susiduriame, kai po persirgtos COVID-19 infekcijos kai kuriems vaikams išsivysto dauginis uždegiminis sindromas – reta, bet labai rimta būklė, reikalaujanti gydymo intensyvios terapijos skyriuje. Tai audringas uždegiminis organizmo atsakas į buvusią infekciją, kai labai atkakliai ir stipriai karščiuojama ir pažeidžiamos mažiausiai dvi organų sistemos.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Kiekvienu atveju gali būti pažeisti skirtingi organai – vieniems pasireiškia nervų sistemos bei žarnyno sutrikimai, kitus kamuoja galvos skausmai ir viduriavimas, tretiems pažeidžiama širdies ir kraujagyslių sistema ar inkstai. Gali būti paveikti bet kurie organai. Pavojingiausia, kai pažeidžiama širdis. Ir šiuo metu dar neturime galutinių duomenų, ar šis sindromas praeina be ilgalaikių pasekmių, ar gali turėti pasekmes visam gyvenimui. Tai kelia didelį nerimą visai pasaulio pediatrų bendruomenei. Deja, ir Lietuvoje turėjome ne vieną tokį vaiką. Kuo labiau didės vaikų sergamumas, tuo daugės ir šio sindromo atvejų“, – pasakojo gydytoja.

Oficialios JAV institucijos skelbia, kad nuo 2020 m. gegužės buvo pranešta apie 4404 šio sindromo atvejus jaunuoliams iki 20 metų, 37 iš jų mirė.

Taip pat šiuo metu labai daug kalbama apie tai, kad po persirgtos COVID-19 infekcijos kai kuriems vaikams sutrinka jų įprastinė raida, nes jie ilgai jaučia bendrą silpnumą, nuovargį, jiems sunku susikaupti. Tai labai stipriai paveikia jų gebėjimą mokytis.

„Šalyse, kuriose gyventojų skaičius didesnis nei Lietuvoje, tokių atvejų yra nemažai. Tačiau ir pas mus yra tekę girdėti, kai vaikai net turėjo nutraukti mokslo metus, nes nepajėgė po infekcijos grįžti į įprastą ritmą ir į mokyklą“, – teigė pašnekovė.

I. Ivaškevičienė pasidžiaugė bent jau tuo, kad Lietuvoje iki šiol pavyko išvengti vaikų mirties atvejų, kurių užfiksuota svetur.

Vaikų vakcinacijos tyrimo rezultatai

Kai Europos vaistų agentūra (EVA) gegužės pabaigoje patvirtino galimybę skiepyti „Comirnaty“ vakcina vaikus nuo 12 metų, ši žinia Lietuvoje buvo priimta nevienareikšmiškai. Tėvai dalinosi baimėmis, ar vakcina tikrai saugi vaikams, ar nesutrikdys vaiko raidos, ar nesukels autoimuninių ligų.

Vaikų gydytojos šie klausimai nenustebino: „Mes, pediatrai, su šiomis tėvų baimėmis susiduriame nuolat. Kadangi vaikų skiepijimo kalendorius yra labai intensyvus ir vis plečiasi, atsiradus bet kuriai naujai vakcinai girdime tuos pačius nuogąstavimus. Taip buvo su vakcinomis nuo rotaviruso, nuo meningokoko ir pan. Iš pradžių skiepijimas nauja vakcina būna vangus, tačiau su metais tėvai apsipranta ir saugumo klausimas atkrenta. Šiuo metu nauja tik tai, kad skiepams nuo COVID-19 skiriamas didelis dėmesys viešojoje erdvėje, visi yra tapę skiepų ekspertais – aktyviai reiškiasi šia tema ir leidžia sau konsultuoti kitus. Man dažnai tai primena lietuvių požiūrį į krepšinį, kai visi žiūrovai jaučiasi treneriais, geriau žinančiais, ką daryti, nei komandos treneris.“

Pašnekovės teigimu, vien faktas, kad vakcina vaikams buvo registruota, užtikrina, jog ji praėjo visus keliamus saugumo reikalavimus. Mat vaikams skirtiems preparatams yra keliami labai dideli reikalavimai. Skiepyti vaikus leidžiama tik tuomet, kai gaunama pakankamai duomenų apie skiepijamą tam tikro amžiaus grupę.

Šiuo atveju, kaip ir bet kurių kitų medicininių preparatų atvejais, tyrimai buvo atliekami pakopomis. Pirmiausia buvo tiriamas jų saugumas suaugusiems. Vėliau tyrimai buvo atliekami su paaugliais nuo 16 metų. Gavus teigiamus rezultatus, amžiaus riba dar labiau sumažinta – iki 12 metų. Tyrimą atsakingos institucijos leido pradėti tik gavusios pediatrinį vaistų tyrimų planą, kuriame turėjo būti atsakyta į visus specialistų klausimus, susijusius su vakcinos saugumu, dozavimu ir pan. Pagal patvirtintą planą natūraliomis gyvenimo sąlygomis vakcinos poveikis įvertintas 2260 vaikų, kurių amžius buvo nuo 12 iki 15 metų.

Iš 1005 vaikų, paskiepytų vakcina, nė vienas nesusirgo COVID-19, iš 978 vaikų, kuriems buvo atlikta placebo injekcija, 16 susirgo. Tai reiškia, kad šiame tyrime vakcinos veiksmingumas buvo šimtaprocentinis. Dažniausi šalutiniai poveikiai, pasireiškę 12–15 metų vaikams, buvo skausmas injekcijos vietoje, nuovargis, galvos, raumenų ir sąnarių skausmai, šaltkrėtis ir karščiavimas. Šie šalutiniai poveikiai dažniau pasireiškė po antrosios dozės, jie paprastai buvo lengvi ar vidutinio sunkumo ir praėjo per kelias dienas po vakcinacijos. Taigi vaikai vakciną toleravo netgi geriau nei suaugusieji.

Tyrimas rodo, kad vaikų imuninis atsakas į vakciną labai geras.

Nepagrįstos tėvų baimės 

„Tyrimas rodo, kad vaikų imuninis atsakas į vakciną labai geras. Žinoma, mažai tikėtina, kad galutiniame variante išliks šimtaprocentinis vakcinos efektyvumas, nes vaikų populiacija įvairi, yra sergančių įvairiomis imuninėmis ligomis, jų organizmas tikrai negali taip gerai reaguoti kaip visiškai sveikų vaikų, tačiau bet kuriuo atveju vaikams vakcina labai pasiteisina“, – įsitikinusi I. Ivaškevičienė.

Pasak jos, tėvų baimės, kad vakcina gali paveikti vaiko raidą, nepagrįstos jau vien dėl to, kad dvylikamečiai raidos požiūriu jau susiformavę. Tačiau 12 metų riba buvo pasirinkta ne todėl, o dėl to, kad šiuo metu gauti tyrimų rezultatai tik šioje amžiaus grupėje. Amžiaus riba gali būti mažinama palaipsniui – taip elgiamasi su visomis vakcinomis. Atsakingos institucijos neleistų peršokti kurią nors tyrimų grandį, nes jos visos yra privalomos. Tik neseniai leista atlikti tyrimus su kūdikiais nuo šešių mėnesių. Kai bus gauti rezultatai, bus sprendžiama, ar galima šia vakcina skiepyti vaikus nuo tokio amžiaus.

„Suprantu, kad gali atrodyti, jog vakcina patvirtinta labai greitai. Tačiau procesus pagreitino keletas veiksnių. Pirmiausia tai didelių pastangų rezultatas. Visi supranta, kokią didelę žalą daro pandemija ir turbūt niekas nebenorėtų grįžti atgal į karantiną ir nuotolinį vaikų mokymą. Noriu tikėti, kad visi supranta karantino žalą ekonomikai, psichinei sveikatai, vaikų raidai, mokymosi procesui. Turbūt nėra srities, kurios nebūtų palietusi pandemija, ir vienintelis kelias ją suvaldyti yra skiepai. Todėl tyrimams buvo mestos didžiulės pajėgos, pasitelkti tiek finansiniai, tiek žmogiškieji resursai. Pavyzdžiui, konkrečiuose vakcinų kūrimo etapuose dirba ne po vieną (kaip būdavo įprasta) mokslininkų grupę, o po kelias, daug didesnes ir net keliose šalyse paraleliai. Visi supranta, kad tai mūsų prioritetas. Be to, svarbu nepamiršti, kad COVID-19 vakcinų kūrimui buvo pasitelktas ankstesnis mokslininkų įdirbis, tad ne viską reikėjo pradėti nuo nulio“, – teigė pašnekovė.

Šiuo metu klinikinių tyrimų registracijos svetainėje nurodoma, kad pasaulyje vykdoma daugiau nei 6000 klinikinių tyrimų, nagrinėjančių įvairius COVID-19 aspektus, tarp jų ir skiepijimą. Tai ne vien tik paprasti skaičiai, už visa to slypi be galo daug darbo, pastangų ir dažnai žmonių, kurie stengiasi vardan visos žmonijos gerovės, bemiegės naktys.

Be to, palengvinti biurokratiniai dalykai, kurių medicinoje yra daug ir kurie „suvalgo“ labai daug laiko. Atliekant kiekvieną tyrimą būtina gauti Bioetikos komiteto leidimą. Procedūra paprastai užtrunka keletą mėnesių. COVID-19 tyrimams sukurtas vadinamasis žalias koridorius ir leidimą galima gauti per kelias dienas.

„Istoriškai niekada taip greitai viskas nevyko kaip dabar, nes visai žmonijai reikia atsakymų, kaip suvaldyti COVID-19. Tačiau galiu užtikrinti, kad kartelė saugumui ir kitiems reikalavimams tikrai nenuleista. Viskas, kas naudojama pediatrijoje, tiek vakcinos, tiek vaistai, yra vertinama daug griežčiau. Dėl to suaugusieji ir turi daugiau vaistų bei gydymo galimybių“, – patikino I. Ivaškevičienė.

Kas moksleivių laukia mokykloje

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, skiepytis moksleiviai suskubo prieš pat naujus mokslo metus. Daugiausia paskiepytų mokinių yra tose mokymo įstaigose, kuriose yra daugiau vyresnių moksleivių. Visose amžiaus grupėse moksleivių vakcinacijos lygis pats didžiausias yra Vilniaus mokyklose. Dešimt iš dvylikos mokyklų, kurių moksleivių vakcinuota daugiausia, yra Vilniuje.

Likus kelioms savaitėms iki mokslo metų pradžios Vilniuje buvo pasiskiepiję kiek daugiau nei trečdalis (38 proc.) 12–15 metų vaikų ir daugiau nei du trečdaliai – 70,2 proc. – 16–24 metų jaunuolių.

Pagal Švietimo, mokslo ir sporto bei Sveikatos apsaugos ministerijų patvirtintą tvarką ikimokyklinis, priešmokyklinis ir pradinis, pagrindinis ir vidurinis ugdymas ateinančiais mokslo metais turi vykti tik kontaktiniu būdu, laikantis patvirtintų saugumo priemonių. Klasėje nustačius užsikrėtimo atvejį, izoliuotis turės tik tie moksleiviai, kurie yra nepasiskiepiję nuo COVID-19 arba nepersirgę ir neturi antikūnų.

Vilniuje greitai pasiskiepyti galima gauti LITEXPO vakcinacijos centre, Lukiškių aikštėje ir V. Gerulaičio g. 1 esančiuose skiepijimo punktuose, po sostinę važinėjančiuose skiepobusuose ar mokykloje, į ją atvykus sveikatos priežiūros specialistų komandai.

Sudaro sąlygas savanoriškai testuotis

Pradinukai toliau periodiškai testuosis kaupinių metodu kas 4–7 dienas. Paaiškėjus, kad vienas iš kaupinių turi COVID-19 ligos požymių, visi mokiniai iš vieno kaupinio bus kviečiami atlikti PGR testą V. Gerulaičio g. 1. Atlikus PGR testą ir paaiškėjus, kad vaikas serga COVID-19, visa klasė izoliuojama ir pamokos tęsiamos nuotoliniu būdu.

Moksleiviai iki 12 metų taip pat turės galimybę periodiškai atlikti savikontrolei skirtus antigenų testus. Nustačius COVID-19 atvejį, mokykla spręs, kaip toliau tęsti ugdymo procesą – mišriu ar nuotoliniu būdu.

12 metų ir vyresni mokiniai gali skiepytis, o tai užtikrina ne tik apsaugą nuo COVID-19 komplikacijų, bet ir tai, kad klasėje nustačius COVID-19 kontaktą turėjusiam pasiskiepijusiajam nereikės izoliuotis. Kadangi pamokos vyks kontaktiniu būdu, nepasiskiepiję mokiniai turės reguliariai testuotis. Jiems bus atliekamas antigeno testas.

Tais atvejais, kai moksleiviai persirgo COVID-19 ir nuo ligos praėjo ne daugiau kaip 210 dienų, kaip ir pasiskiepijusiems dviem vakcinos dozėmis, testavimas nebus privalomas. Testavimas nebus privalomas ir turintiems antikūnų, jeigu nuo greitojo serologinio testo atlikimo nepraėjo daugiau kaip 60 dienų.

Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.

Byloje kaltomis iš viso pripažintos trys šiaulietės: gydytoja, slaugytoja ir socialinė darbuotoja.

Šiaulių apygardos prokuratūros organizuotame ikiteisminiame tyrime slaugytoja E. R. bei socialinė darbuotoja R. J. nuteistos dėl sukčiavimo apgaule įgyjant teisę į neva netekto darbingumo (dėl regėjimo funkcijų sutrikimo) pensijų išmokas. Joms padėjusi Respublikinės Šiaulių ligoninės Konsultacijų poliklinikos gydytoja oftalmologė D. M. pripažinta kalta dėl piktnaudžiavimo tarnyba, sukčiavimo ir dokumentų klastojimo.

LAT pakeitė 2019 m. birželio 27 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu gydytojai D. M. paskirtą bausmę. Pirmos instancijos teismo skirtą laisvės atėmimą ketveriems metams, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams sumažino trimis mėnesiais – moteriai skirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams ir devyniems mėnesiams jos vykdymą atidedant. Nuteistajai taip pat trejus metus uždrausta užsiimti medicinos praktika.

Šioje byloje slaugytoja E. R. privalės sumokėti jai paskirtą 5 649 eurų baudą, o socialinė darbuotoja R. J. nuteista laisvės atėmimu trejiems metams, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams. Nuteistosios taip pat privalės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui atlyginti padarytą turtinę žalą: D. M. – 12 296 eurus, E. R. – 3 102 eurus, R. J. – 9 193 eurus.

Šį ikiteisminį tyrimą atliko Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Šiaulių valdybos pareigūnai, tyrimui vadovavo Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Andrejus Mirnyj.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pagal gydytojos D. M. parengtus medicininius dokumentus minėtoms šiaulietėms Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje (NDNT) buvo nustatytas tikrovės neatitinkantis darbingumo lygis. Surinkta įrodymų, kad E. R. nepagrįstai, apgaule savo naudai nuo 2014 iki 2016 metų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus gavo 6205 eurų išmokų dėl jai nustatyto neįgalumo – neva didelių regėjimo funkcijų sutrikimų. Lygiai taip pat, tik gerokai didesnę sumą – 18 387 eurų – nuo 2007 iki 2017 metų gavo ir R. J.

Vykstant ikiteisminiam tyrimui ir R. J. piktybiškai atsisakant pasitikrinti regėjimo būklę, 2017 m. NDNT savo sprendimu R. J. pripažino darbinga 100 proc., o E. R. po to, kai 2016 m. jai baigė galioti sumažintas darbingumo lygis, dėl jo tolesnio nustatymo į NDNT nebesikreipė.

Ši LAT nutartis yra galutinė ir neskundžiama.