Itin sunkioje operacijoje netrūko iššūkių: nestandartinio stento aortai skubiai teko ieškoti užsienyje. Medikai sako, tai, jog moteris – gyva, yra išskirtinis atvejis. Įprastai dėl tokių traumų, žmonės miršta iškart arba pakeliui į ligoninę.

Krekenaviškė Inga supranta esanti tas dėmesio vertas egzempliorius, kuris medikų, jų sustyguoto komandinio darbo dėka, ir net Latvijoje rasto nestandartinio stento į aortą liko gyva ir, kaip sakoma, jau apysveikė. Mirtis šiai moteriai kvėpavo į nugarą.

„Stambių kraujagyslių sužalojimai, praktiškai didžioji dalis pacientų nepasiekia gydymo įstaigos, miršta įvykio vietoje arba pakeliui į ligoninę“, – sakė Bendrosios chirurgijos skyriaus vedėjas Irmantas Grubinskas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Po avarijos kelyje praėjo vos keturi mėnesiai. Moteris dar bijo keliauti mašina. „Labai bijau, tai dabar važiuoju tik autobusu“, – sakė ji.

Bet prognozės moters pilnaverčiam gyvenimui, medikai sako, – geros.

„Prieš dešimt metų mes tikrai neturėjome galimybės išgelbėti tokių sužalojimų“, – tikino Respublikinės Panevėžio ligoninės vadovas Arvydas Skorupskas.

Po avarijos Panevėžio rajone moteris į ligoninę buvo atvežta kritinės būklės. Nors kelias iki ligoninės įprastai truktų 45 minutes, greitoji medicinos pagalba sužeistąją sugebėjo pristatyti per penkiolika minučių. Moteriai nustatytos gyvybiškai pavojingos traumos širdies aortoje ir žarnyne.

„Dėl žarnos pasaito pažeidimo vyko didelis vidinis kraujavimas. Operacijos metu vėliau pilvo ertmėje buvo rasta 1,5 litro kraujo“, – pasakojo Reanimacijos skyriaus vedėjas Arūnas Valikonis.

Kadangi kraujavimo pilve, išskyrus operacija, kitaip sustabdyti neįmanoma, pradėta nuo jo.

„Atlikta skubi operacija, sutvarkyti tie sužalojimai pilve, sustabdytas kraujavimas, taip pat rastas plonosios žarnos plyšimas sutvarkytas – netgi du sužalojimai. Tai kraujavimas ir žarnyno turinys irgi tekėjo į pilvo ertmę, kas yra infekcijos rizika labai didžiulė pilvo ertmėje“, – teigė I. Grubinskas.

Paskui sekė kitas etapas – širdies aorta. Kol moters būklė buvo toliau stabilizuojama, paaiškėjo, kad reikalingo stento Lietuvoje nėra.

„Turime mes stentų, kurie yra didesnio diametro. Pas moterį aorta buvo normalaus dydžio, tik ji buvo suplyšusi. Jeigu mes įdėtume didesnį, paskui moteris turėtų problemų ateityje, todėl reikėjo optimalaus tikslumo ir idealiai išmatuoto stento“, – aiškino Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas dr. Andrius Pranculis.

Nestandartinį stentą medikai rado Rygoje. Iš Latvijos jis atvežtas irgi palyginti greitai – per maždaug dvi valandas.

„Kai buvo vežamas, mes kvietėmės į operacinę ir iš karto jis buvo įdėtas“, – sakė dr. A. Pranculis.

„Gydytojas A. Pranculis, kai įdėjo stentą, buvo aišku, kad jau, kaip sakoma, sėkmė yra netoli“, – pasakojo A. Skorupskas.

Ši operacija, pasak medikų, buvo unikalus išbandymas: dėl gyvybės kovojo maždaug 30 įvairaus profilio medikų, jų sprendimai buvo itin greiti, darbas minutėmis sustyguotas. Medikai priduria, kad dar turi būti ir sėkmės faktorius.

Ramiai pagyventi

Pernai lapkritį iš A. Sipavičiaus buvo likęs tik jo šešėlis. Beveik 2 m vyras, didelę dalį gyvenimo aktyviai sportavęs, rūpinęsis savo mityba, pernai dėl kepenų problemų buvo taip nusilpęs, kad iššūkis buvo be pertraukėlės nueiti daugiau kaip dešimt žingsnių.

„Dabar jėgos beveik grįžusios, tik jaučiu šiokį tokį silpnumą. Viskas gerai. Gyvenu, dirbu ir džiaugiuosi. Anksčiau net nepagalvodavau, kaip gali labai nudžiuginti įvairios smulkmenos. Išgyvenu dieną – jau laimingas. Pastebėjau, kad mažiau nervinuosi, mažiau kreipiu dėmesio į nereikšmingus anksčiau erzinusius mažmožius. Po operacijos tapau ramesnis“, – palygino A. Sipavičius.

Kokie dar neįgyvendinti tikslai, siekiai? Kažkur nukeliauti, kažką nuveikti? „Noriu ramiai pagyventi. Pasidžiaugti gyvenimu, artimaisiais“, – sakė kaunietis, su žmona Rita užauginęs dvi dukras, stebintis, kaip auga nenuoramos anūkės.

Išgelbėjo gyvybę

Viso to nebūtų, jei ne medikų ir viso ligoninės personalo profesionalumas, atsidavimas, medicinos ir technologinis progresas, be abejo, ir donoro artimųjų sprendimas.

„Esu labai dėkingas donoro artimiesiems, medikams ir visiems kitiems prisidėjusiems. Aš aukštaūgis – 198 cm. Dėl to dar sudėtingiau rasti atitikmenį“, – aiškino A. Sipavičius ir dėkojo transplantaciją atlikusiems Kauno klinikų Chirurgijos klinikos Kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos skyriaus vadovui doc. Tomui Vanagui ir prof. Antanui Gulbinui, Anesteziologijos klinikos gydytojai anesteziologei-reanimatologei Vilmai Traškaitei-Juškevičienei ir kt.

Pastebėjau, kad mažiau nervinuosi, mažiau kreipiu dėmesio į nereikšmingus anksčiau erzinusius mažmožius. Po operacijos tapau ramesnis.

Pabudęs rytais jis vis nejučia paliečia šoną – lyg pasitikrina, ar nėra požymių, kad naujosios kepenys atmestos. Skrupulingai vartoja būtinus vaistus. Jų reikės visą gyvenimą. Visa kita dienotvarkė mažai tepasikeitė.

Sveikas maistas ir gyvenimo būdas jį lydėjo visą gyvenimą. Valgiaraštį reikėjo dar labiau apriboti, bet maistas niekada nebuvo jo gyvenimo prasmė, visada maitinosi saikingai.

Lėmė išvyka?

Kaip nutiko, kas lėmė, kad prireikė tokios sudėtingos operacijos – kepenų transplantacijos? A. Sipavičius mano, kad jo kepenų problemų pradžia – paauglystėje.

„Žaidžiau krepšinį. Buvau aktyvus sportininkas. Žaidžiau „Žalgirio“ dublerių komandoje“, – į jaunystę mintimis grįžo kaunietis.

Kai jam buvo 16 metų, su komanda išvyko į Elektrostalę, miestą netoli Maskvos. „Atsimenu kaip šiandien, valgydavome valgykloje, o joje po stalais šunys lakstė“, – teigė pašnekovas. Valgyklos darbuotojos keturkojams padėdavo po stalu valgytojų indus, kad išlaižytų likučius.

„Po kelionės blogai pasijaučiau. Mane tyrė pusę metų. Buvo padidėjusios kepenys. Buvo silpna, gydė. Nustatė hepatitą B ir taip keistai gydė – gliukozės tabletėmis! Nesportavau metus. Po kiek laiko atsigavau. Grįžau į aikštelę. Toliau aktyviai sportavau. Jokių problemų. Jaučiausi gerai“, – pasakojo vyras.

Pribloškianti diagnozė

Prieš penkiolika metų, kai jau buvo persiritęs per 45-metį, per vieną profilaktinių patikrų A. Sipavičiui buvo nustatytas II tipo diabetas. Jis išmoko kontroliuoti šią ligą, tačiau maždaug po penkerių metų prireikė skrandžio operacijos. Teko šalinti išvešėjusius polipus. Patekęs medikų globon dėl skrandžio, sužinojo, kad turi ir kitų sveikatos problemų. Kepenų fermentų tyrimai neatitiko normų, šiek tiek jas viršijo. Echoskopijos rezultatai kėlė dar didesnį nerimą, o ištyrus paimtą mėginį nustatyta kepenų cirozė.

Loterija: A. Sipavičiui donoro kepenų paieškos buvo dar sudėtingesnės dėl jo aukšto ūgio. Regimanto Zakšensko nuotr.

Tai lėtinė kepenų liga, kai kepenys ima randėti, trinka kraujotaka per kepenis ir gali išsivystyti kepenų nepakankamumas.

„Žagtelėjau. Iš kur? Vaistais, alkoholiu niekada nepiktnaudžiavau, valgydavau paprastai, asketiškai“, – pasakojo A. Sipavičius.

Diagnozavus šią ligą, prižiūrimas gydytojų palyginti ramiai gyveno dešimt metų. Teko šiek tiek pakoreguoti meniu. Laikėsi visų medikų nurodymų. Vis dėlto per tą laiką prireikė atlikti kelias kepenų kraujagyslių šuntavimo operacijas.

Dar vienas posūkis

Baigęs sportininko karjerą, o vėliau išgirdęs apie kepenų cirozę vyras aktyvaus gyvenimo būdo neatsisakė. Su žmona poilsiaudami per dieną dviračiais numindavo ir po 50 km. Iki pablogėjimo likus vos keturiems mėnesiams, apvažiavo visą Kauną. „Tada jėgų dar buvo“, – pastebėjo vyras ir pridūrė, kad vėl nusipirko dviratį, bet ne rekordų siekti, o pasimėgauti.

Pernai savijauta labai suprastėjo. Jėgų buvo vis mažiau. „Vasarį buvau paguldytas į ligoninę. Galvojau, išgydys mane ir viskas bus gerai“, – sakė kaunietis.

Į ligoninę teko grįžti ir pavasarį, ir vasarą. Kas mėnesį – po savaitę ligoninėje. Pernai liepą dėl sutrikusios kepenų veiklos pradėjo gausiai kauptis skysčiai. „Ištraukė 10 l“, – pamena pašnekovas, ligoninę tuo metu vadinęs antraisiais namais. „Visai neblogai man ten buvo. Labai tiko ligoninės maistas ir dienotvarkė. Ir dabar keliuosi 5 val. ryto“, – vardijo A. Sipavičius.

Maždaug prieš metus, vyro būklei vėl pablogėjus, Kauno klinikose jam buvo atlikti specialūs tyrimai ir nustatyta tikroji ilgus metus varginusi liga – kepenų venų trombozė. Imtas taikyti specialus gydymas, tačiau būklė negerėjo. Vienos konsultacijos metu gydytojas gastroenterologas prof. Limas Kupčinskas užsiminė: pagal būklės progresavimą jį reikėtų įtraukti į transplantacijos laukiančių asmenų sąrašą. „Nesitikėjau tokio posūkio. Galvojau, dar galima kažką pataisyti“, – tarstelėjo vyras.

Laikas tarsi sustoja

Būdamas ligoninėje A. Sipavičius matė dviejų palatos draugų mirtį. Laikas ligoninėje, kaip įvardijo, tarsi sustoja.

„Ligoninėje atsikeli kiekvieną rytą, žiūri pro langą – saulė kyla, troleibusai važiuoja, žmonės juda, visi užsiėmę ir niekas iš jų neįsivaizduoja, kas vyksta čia“, – sunkias akimirkas prisiminė A. Sipavičius.

Transplantacija jam atlikta pernai lapkritį. „Pamenu, guliu ligoninėje. Skambina Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Gastroenterologijos skyriaus vadovė gydytoja doc. Irena Valantienė. Sako, yra tinkamos donoro kepenys. Kokia mano reakcija? Pagalvojau, kuo man čia viskas baigsis. Rytojaus dieną – į operacinę“, – pasakojo kaunietis.

„Atsibudus po operacijos jausmas savotiškas, – tęsė pašnekovas. – Girdėjau, kaip bendrauja personalas. Tą darome, aną darome. Vamzdelių pilna prijungta. Taip pat į nosį ir visur kitur daugybė.“

Vos pažino save

Prieš operaciją aukštaūgis vyras svėrė apie 95 kg. Įprastas svoris būdavo apie 105 kg. „Po transplantacijos, kai užlipau ant svarstyklių, žagtelėjau. 80 kg! Vos pažinau save veidrodyje, bet paskui raumenys ir svoris atsistatė“, – toliau pasakojo A. Sipavičius.

Dar būdamas reanimacijos skyriuje jis stengėsi kuo greičiau sustiprėti. „Priežiūra buvo kapitalinė. Visas buvau apkarstytas vamzdeliais, bet norėjau būti savarankiškas. Kiek gali gulėti? Judėti buvo ir sunku, ir baisu. Šono, kur kepenys, neskaudėjo, bet jis buvo lyg patinęs. Saugojau labai. Nesinorėjo gulėti ant tos pusės“, – kalbėjo vyras.

Jam greitai pavyko atsistoti ant kojų. „Vien pastovėti buvo nelengva. Žengiant pirmus žingsnius kojos drebėjo kaip mažo vaiko. Dariau pratimus, stiprėjau. Sulaukiau didžiulio personalo palaikymo. Reanimacijos skyriuje buvome stebimi visą parą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Viena įsiminusių padrąsinančių akimirkų – kai kartą, eidamas į tualetą, sėkmingai įveikė kliūtis, buvo apdovanotas nuoširdžiomis ovacijomis. Kelią tikslo link stebėjo trys medikės. „Einu lėtai, kaip robotas. Vienas vamzdelių užsikabino už rankenos. Galvoju, ką daryti. Lėtai grįžau atgal. Atkabinau vamzdelį. Atsisukau – ploja man tyliai. Sakau, duokite daugiau teatro“, – juokėsi A. Sipavičius.

Žvelgiant retrospektyviai, kaip jis mano, ar būtų buvę galima kažką kitaip padaryti, kad nebūtų prireikę transplantacijos? „Ne, nieko. Profilaktiniai tyrimai visada rodydavo vos nežymius pakitimus. Finišas vis tiek būtų buvęs toks pats“, – įsitikinęs A. Sipavičius.

Į prekybos centrą "Lidl" (Taikos pr. 66B) užsukusį vyrą staiga ištiko priepuolis. Vaikštinėdamas prekybos salėje jis netikėtai pargriuvo, prasidėjo traukuliai ir įvyko klinikinė mirtis.

Tokiais atvejais žmonės dažnai sutrinka ir sunkiai sugeba surinkti pagalbos telefono numerį.

Parduotuvės darbuotojai ne tik paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, bet ir patys labai greitai suskubo padėti vyrui.

Prekybos centras buvo skubiai uždarytas, darbuotojai tuoj pat suformavo gyvą sieną aplink gaivinamą žmogų, taip pasistengta apsaugoti pirkėjo privatumą.

Kaip pranešė "Lidl Lietuva" atstovė ryšiams su visuomene Lina Skersytė, parduotuvės vadovas panaudojo automatinį išorinį defibriliatorių ir septynias minutes teikė pirmąją pagalbą pagal instrukciją, kol atvyko medikai. Jis telefonu bendravo su greitosios pagalbos stoties dispečeriais, kurie koordinavo pagalbą teikiančiojo veiksmus.

Jie taip operatyviai ir efektyviai pradėjo teikti pagalbą, kad verti pačių didžiausių pagyrų ir padėkų.

Pirkėjas atgavo sąmonę iki atvykstant medikams, bet gaivinimo veiksmai užtruko dar pusvalandį. Galiausiai pavyko atstatyti 42 metų vyro širdies veiklą ir sunkų ligonį išgabeno į Jūrininkų ligoninę.

"Mus šis žmogaus išgelbėjimo įvykis be galo nudžiugino. Jie taip operatyviai ir efektyviai pradėjo teikti pagalbą, kad verti pačių didžiausių pagyrų ir padėkų. Šiandien visi džiaugiamės ir dalijamės žinia apie šį neeilinį atvejį. Parduotuvės darbuotojai labai profesionaliai elgėsi ir atsakingai sudėliojo savo veiksmus", – gyrė Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties vyriausiojo gydytojo pavaduotoja Nijolė Dambrauskienė.

"Jie taip operatyviai ir efektyviai pradėjo teikti pagalbą, kad verti pačių didžiausių pagyrų ir padėkų", – teigė Nijolė Dambrauskienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Ji prisiminė, kad kai prekybos centre buvo įrengtas defibriliatorius, medikai darbuotojus mokė juo naudotis.

Praėjusią savaitę jis buvo panaudotas pirmą kartą, ir tai buvo puikus pavyzdys, kad net ne medikai gali išgelbėti žmogui gyvybę.

"Tai yra pamoka kiekvienam, kaip nesutrikti, atsakingai elgtis, panaudoti turimas gaivinimo priemones ir išgelbėti žmogaus gyvybę", – ragino medikė.

Kartais aplinkiniai baiminasi liesti nelaimės ištiktą žmogų, nenorėdami savo neprofesionaliais veiksmais pakenkti nelaimėliui.

N. Dambrauskienė atmeta tokius argumentus teigdama, kad blogiausia, kas gali atsitikti gaivinant žmogų – šonkaulių lūžis, kuris nėra didžiausia blogybė. Svarbiausia tokiu momentu – išsaugoti gyvybę.

Komentaras

Lina Skersytė, "Lidl Lietuva" atstovė ryšiams su visuomene:

Defibriliatoriai yra įrengti visose "Lidl" parduotuvėse visoje Lietuvoje, jie taip pat yra sumontuoti įmonės centriniame biure, logistikos centre. Visose tinklo parduotuvėse defibriliatoriai yra montuojami visiems prieinamoje vietoje – prie kasų arba tik įėjus į parduotuvę, prie šviežių kepinių zonos. Centriniame biure ir logistikos centre šiuos prietaisus montuojame ten, kur dažniausiai būna didžiausi darbuotojų susibūrimai. Parduotuvėse visas vadovaujantis personalas yra išėjęs pirmosios pagalbos mokymus ir apmokytas suteikti pirmąją pagalbą. Atidarius defibriliatoriaus dangtį ir jį išėmus, iškart susisiekiama pagalbos telefonu 112.

Liepos 22 diena pareigūnui pakrypo netikėtai, kai ne tarnybos metu važiuodamas iš Klovainių miestelio, jis pastebėjo, jog priekyje jo važiuojantis automobilis staiga ėmė stabdyti. Aurimas nieko nelaukdamas taip pat sustabdė savo automobilį ir ant važiuojamosios kelio dalies pamatė gulintį dviratininką. Tuomet pareigūnas išsyk suprato, jog vyrui negerai su sveikata – jis buvo be sąmonės.

Kritinėje žmogaus gyvybei ir sveikatai situacijoje, kai buvo svarbi kiekviena minutė, pareigūnas sureagavo iš karto – paskambino į bendrąjį pagalbos centrą ir, vykdydamas greitosios pagalbos dispečerės nurodymus, kartu su kitu vairuotoju pernešė gulintį dviratininką nuo važiuojamosios kelio dalies ant žolės ir pradėjo gaivinti – daryti širdies masažą. Neabejingi liko ir pro šalį važiavę vairuotojai, kurie sustojo padėti Aurimui.

Vėliau gaivinimą tęsė atvykę medikai, kurie panaudojo elektrošoką ir vyro širdis, laimei, atsigavo.

Netikėta dienos baigtis

Šis antradienis, kaip mena Nedas, nieko ypatingo nežadėjo – rytinis dušas, pusryčiai, gera knyga ir vakaro planas trumpam susitikti su draugu. Taip, laikrodžiui rodant 18 val., devyniolikmetis atsidūrė Domeikavoje, vienoje vietinėje parduotuvėje. Kai atsiskaitęs už prekes jis buvo besiruošiąs eiti pro duris, prie gretimos kasos pamatė keistai trūkčiojančią bendraamžę. Supratusi, kad situacija gali būti komplikuota, greta stovėjusi moteris nelaimėlę paguldė ant žemės, kad krisdama ši nesusižalotų. Nedas iškvietė greitąją pagalbą.

"Traukuliai truko maždaug 20–25 sek., o tada sekė šiurpiausias momentas – mano akyse mergina ėmė balti, jos lūpos pamėlo", – įvykius antradienio vakarą prisiminė kaunietis.

Pirmiausiai širdies masažą bandė daryti merginą ant žemės paguldžiusi moteris, tačiau netrukus iniciatyvą į savo rankas perėmė Nedas. Gaivinant žmogų, jo krūtinės ląstą, kad ši pasiektų širdį, gilyn reikia paspausti maždaug 5 cm. Silpnesniam žmogui padaryti tai gali būti pernelyg sunku, o Nedas jėgų nestokojo.

"Gaivinant dažnai lūžta šonkauliai, tačiau to bijoti nereikėtų, – kur kas svarbiau nei lūžę kaulai – išgelbėtas žmogus, – atkartojęs vieno dėstytojo žodžius, N.Palaima prisiminė ir akimirką, kai maždaug po trijų keturių krūtinės ląstos paspaudimų merginos skruostai ėmė rausti, o lūpos įgavo ankstesnę spalvą.

Nedui į pagalbą atskubėjo ir šalia buvusios vaistinės darbuotoja. Ji atnešė amoniako, kuris merginai padėjo greičiau atsigauti.

Labai norėčiau sužinoti, kaip jai sekasi. Tikiuosi, viskas gerai.

Gailisi nepaklausęs kontaktų

Atsimerkusi mergina dar kelias minutes negalėjo ištarti nė žodžio – gulėdama ji tik sukiojo akis į šalis ir bandė suvokti, kas vyksta aplinkui. Kalbėti pradėjo pasirodžius draugui ir jo mamai. Netrukus į įvykio vietą atvyko ir greitoji medicinos pagalba.

"Atvažiavusiems medikams papasakojau, kiek laiko truko traukuliai. Pasakiau, kad gaivinau. Jie pamatavo pulsą, deguonies saturaciją, paklausė, ar iki mašinos ji nueis pati, ar reikalingi neštuvai. Merginos draugas padėkojo už tai, ką padariau. Paspaudė ranką, – po sėkmingos istorijos atomazgos N.Palaima krimtosi, kad neužsirašė merginos telefono numerio, ir vylėsi, kad internete ir laikraštyje pasirodęs tekstas padės jiems susisiekti. – Labai norėčiau sužinoti, kaip jai sekasi. Tikiuosi, viskas gerai."

Nežinodamas tikrosios nelaimės priežasties, jaunuolis nesiryžo spėlioti ir galimos istorijos baigties. Tačiau neatmetė tikimybės, kad jei ne pirmoji pagalba, kurią suteikė, galėjo įvykti ir blogiausias scenarijus.

"Kai viskas baigėsi ir atsisėdau į automobilį, pajutau kažkokį lengvumą ir vidinį pakylėjimą, kad padariau gerą darbą. Kartu buvęs mano draugas stovėjo nustebęs. Sakė, kad mano vietoje nebūtų taip sureagavęs, nes paprasčiausiai nežinotų, ką daryti", – šie žodžiai N.Palaimai esą darsyk leido įsitikinti tuo, kad jis reikiamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje.

Didelis žinių bagažas

Negana to, devyniolikmetis suprato, kokios ribotos daugelio žmonių žinios apie pirmąją pagalbą. Tai rodo ir ne vienerius metus iš eilės atliekami tyrimai – tik labai nedidelė dalis šalies piliečių moka ir žino, kaip elgtis kritinėse situacijose.

"Įsivaizduoju, jei pakalbintume penkis vairuotojus, keturi iš jų pasakytų, kad nežino, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Neretai galvojama taip: aš nežinau, bet galbūt šalia bus kitas, kuris žinos, kaip elgtis. Tikrai ne. Geriau žinoti pačiam ir nepalikti visko kitų atsakomybei. Man tai buvo pirma situacija, kai kaip reikiant sukilo adrenalinas", – kaunietis N.Palaima džiaugėsi, kad dar mokykloje vykusių pirmosios pagalbos varžybų metu įgytos žinios nenuėjo perniek.

Dabar jis žino, kad ne visada reikia atlikti širdies masažą – kartais užtenka žmogų paversti tik į kitą padėtį. Nevalia žemyn galva purtyti ir užspringusio vaiko. Toks veiksmas jį gali smarkiai traumuoti. Užspringusį mažylį reikia apversti ant pilvo ir paguldyti galva žemyn išilgai ant savo šlaunies, penkis kartus stuktelėti kauline delno dalimi tarp menčių, tada apversti vaiką ant nugaros galva žemyn ir penkis kartus spustelėti pirštais krūtinkaulį. Šie veiksmai padeda pašalinti svetimkūnį iš kvėpavimo takų. Visai kitaip reikia teikti pagalbą užspringusiam suaugusiam žmogui. Jei jis sąmoningas, bet nebegali kalbėti, kosėti, apglėbkite jį iš nugaros, kiek palenkite į priekį, tada kauline delno dalimi stipriau penkis kartus stuktelėkite tarp menčių. Kairės rankos kumštį dėkite į duobutę po šonkauliais, ant jo – dešinę ranką ir penkiskart paspauskite gilyn ir į viršų. Jei svetimkūnis neiššoko, veiksmus kartokite, kol iššoks arba atvyks iškviesti medikai.

Kaip elgtis įvykus lūžiui? Šiukštu nebandykite lūžusio kaulo atstatyti į įprastą padėtį. Tai veiksmo filmų įskiepytas mitas. Tokios pastangos gali tik dar labiau pakenkti ir kaului, ir sužaloti aplink lūžio vietą esančius audinius. Todėl nekentėjusiojo negalima judinti. Reikia palikti jį tokioje padėtyje, kokioje radote, o lūžusį kaulą imobilizuoti tik tada, kai nukentėjusįjį būtina vežti į gydymo įstaigą.

Stoka: N.Palaimos manymu, žmonės turėtų labiau domėtis, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Vilmanto Raupelio nuotr.

Padėjo savanorystė

Šiuos mokslo metus greičiausiai ir baigsime taip, tačiau labai tikiuosi, kad rudenį grįšime į normalų ritmą

Žinios apie pirmąją pagalbą – ne tik iš mokyklos laikų. Devyniolikmetis gelbėtojas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) studentas. Nors dar prieš dešimtį metų, paklaustas apie svajonių darbą, Nedas tikrai nebūtų paminėjęs mediko profesijos. Suvokimas, kad tikrasis jo pašaukimas – medicina, atėjo kur kas vėliau.

"Gal dešimtoje klasėje. Man gerai sekėsi chemija, biologija, tačiau laboratorijoje savęs neįsivaizdavau. Tada ir ėmiau galvoti apie mediciną, – N.Palaima prisiminė tolesnius įvykius, leidusius suprasti, kad jo pasirinkimas teisingas. – Keli draugai tuo metu savanoriavo Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje. Iš jų sužinojau, kad yra galimybė savanoriauti Kauno klinikose, todėl užsirašiau."

Netrukus įvyko mokymai, o iš karto po jų vienuoliktokas buvo paskirtas į Urologijos skyrių, kuriame dirbo pačius įvairiausius darbus. Jaunuolis pasakojo ne tik nešiojęs tyrimus į laboratoriją, bet ir lankęsis operacinėje.

"Savanoriavau metus. Kai tik turėdavau laisvo laiko, tai ir eidavau į skyrių. Galima sakyti, kad po pamokų praktiškai visą laiką praleisdavau u Klinikose. Ten dirbančių specialistų dėka mediciną pamačiau iš kitos pusės, – laikas Kauno klinikose, anot jaunuolio, galutinai sudėliojo visus taškus ir dar labiau jį užgrūdino. – Stebėjau ir skrodimą, ir operacijas. Visada save nuteikdavau taip, kad atėjęs likčiau neutralus. Kraujo taip pat nebijau. Aš visuomet sakau, kad tie, kurie bijo kraujo, bijo savęs."

Viskam randa laiko

Bebaigdamas vidurinę Nedas, priešingai nei dalis bendraamžių, išvengė galvosūkio, kokį kelią rinktis. Abiturientas žinojo, kad, užvėrus "Varpo" gimnazijos duris, jam atsivers kitos – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto. Šiuo metu Nedas – pirmakursis, po studijų baigimo save mato chirurgu. Tiesa, tam dar reikia ne vienų metų sunkaus darbo.

"Labai gaila, bet kontaktinio mokymosi teko nedaug. Turbūt vos kelis mėnesius. Nuo lapkričio mus visus patupdė prie kompiuterių. Šiuos mokslo metus greičiausiai ir baigsime taip, tačiau labai tikiuosi, kad rudenį grįšime į normalų ritmą", – pašnekovas vylėsi, kad kartu su įprastinėmis kontaktinėmis studijomis, šurmuliu auditorijose grįš visi kiti gyvenimo džiaugsmai: ir kelionės po pasaulį, ir krepšinio turnyrai su draugais.

"Mokslai atima daug laiko, tačiau jo visada randu ir kitiems malonumams. Tarkim, domiuosi įvairaus žanro muzika. Žaviuosi ir didžėjų darbais", – savo požiūriu N.Palaima darsyk įrodė, kad labai norint galima visur ir viską spėti, o ką išmoksi – ant pečių nenešiosi.

Incidentas įvyko vėlų pirmadienio vakarą, kai oro uoste budėjęs pareigūnas Jeffrey Croissant'as (Džefris Kruasanas) prie bagažo atsiėmimo pastebėjo ant žemės gulintį 60 metų vyrą.

J. Croissant'as šūktelėjo pagalbos ir nedelsiant pradėjo nežinomo vyro širdies ir plaučių gaivinimą (CPR). Vyras nekvėpavo, jo pulso nepavyko apčiuopti, pranešė oro uosto administracija.

Sulaukęs kito žmogaus pagalbos J. Croissant'as ne iš karto pažino, kad jo pagalbininkas – televizijos garsenybė M. Ozas, turintis kardiochirurgo kvalifikaciją, atskridęs tuo pačiu lėktuvu.

Abu vyrai drauge darė CPR, kol trys pareigūnai atnešė deguonies ir defibriliatorių. Gaivinamasis ilgainiui atgavo pulsą ir buvo išvežtas į ligoninę.

„Kas gali padėti geriau nei kardiochirurgas?“ – po visko sakė J. Croissantas.

30-metės moters kairiosios krūties implantas nukreipė kulką nuo gyvybiškai svarbių organų į kitą krūtį, sakoma straipsnyje, kuris praėjusią savaitę buvo paskelbtas medicinos žurnale SAGE.

Incidentas, kuris įvyko 2018 metais, yra vienas iš nedaugelio atvejų, kai moteris išgelbėja krūtų implantai, ir pirmasis toks atvejis, susijęs su silikoniniais implantais, rašoma straipsnyje.

Pacientė, kurios vardas neskelbiamas, pajutusi skausmą krūtinėje ir pamačiusi kraują, nuvyko į skubios pagalbos skyrių šiame Kanados mieste.

Chirurgai surado vieną kulkos įėjimo žaizdą ir iš po dešiniosios krūties ištraukė pačią kulką. Vėliau policijos ekspertai nustatė, kad tai variu dengta 10 mm kalibro kulka.

Chirurgai išėmė krūtų implantus, o straipsnyje paskelbtos nuotraukos ir kompiuterinės tomografijos atvaizdai rodo, kad kulka perskrodė kairįjį implantą ir pataikė į dešinįjį.

„Pagal kulkos įėjimo trajektorijos klinikinį ir radiologinį įvertinimus, [nustatyta], kad vienintelė kulkos nukrypimo priežastis yra kairiosios krūties implantas“, – rašoma straipsnyje.

„Šis implantas dengia širdį ir krūtinės ląstos ertmę, todėl tikriausiai išgelbėjo moters gyvybę“, – teigiama jame.

Atvejį aprašęs chirurgas Giancarlo McEvenue (Džankarlas Makevenjus), televizijai CNN sakė, kad kulka į moters kūną pateko kairėje pusėje ir, atšokusi rikošetu, per krūtinkaulį pateko į dešiniąją krūtį.

„Implantas pakeitė kulkos trajektoriją, – sakė jis. – Kairėje pusėje yra širdis ir plaučiai, jei kulka būtų patekusi į krūtinę, sužeidimas būtų buvęs daug sunkesnis, galbūt keliantis pavojų gyvybei.“

Nors moteriai iš arti šauta į krūtinę, ji nukentėjo nesunkiai: jai skilo šonkaulis ir buvo sugadinti implantai.

Šaudymas buvo tiriamas, bet „šaunamasis ginklas taip ir nerastas, šaulys lieka nežinomas“, nurodoma straipsnyje.

Viena tokių istorijų nutiko ir prieš savaitę, sausio 27-osios vakarą, Vilniuje. Laimingai susiklosčiusių aplinkybių, neabejingų aplinkinių ir pavyzdingų pareigūnų dėka pavyko išgelbėti žmogaus gyvybę.

Istorija prasidėjo nuo to, kad 19 val. 45 min. skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 paskambino vyras, prisistatęs taksi vairuotoju. Atsiliepusiam pagalbos skambučių operatoriui jis papasakojo ką tik vežęs neblaivų keleivį, kuris dėl jį užklupusių asmeninių negandų kalbėjo apie savo norą suvesti sąskaitas su gyvenimu. Nors neblaivių keleivių netrūksta, šį kartą vairuotojui nedavė ramybės mintis, kad vyro žodžiai skambėjo kaip gana rimtas ketinimas.

Išsiaiškinęs aplinkybes, surašęs el. pranešimą ir jau norėdamas jį siųsti policijai, jaunas Bendrojo pagalbos centro operatorius sudvejojo. Perskambinęs taksi vairuotojui paprašė apibūdinti keleivio išvaizdą, skiriamuosius bruožus, nors to panašiais atvejais nėra klausiama. Visą sužinotą papildomą informaciją jis taip pat surašė į kortelę ir tada išsiuntė policijai.

Nurodytu adresu nuvykę policijos patruliai atsidūrė priešais dviejų butų namą. Vieno buto šeimininkė paliudijo, kad jos bute joks vyras negyvena, o kitas butas buvo užrakintas.

Užsukę pas gretimuose namuose gyvenančius žmones pareigūnai teiravosi, ar jiems neteko matyti vyro, kuris atitiktų taksi vairuotojo įvardintus bruožus. Jie paliudijo matę panašų vyrą su užrakinto buto savininke.

Pareigūnai grįžo pas pirmojo buto šeimininkę, prašydami jos susisiekti su savo kaimyne. Telefonu atsiliepusi antrojo buto savininkė patvirtino, jog pažįsta vyrą, atitinkantį taksi vairuotojo apibūdinimą. Ir dar pasakė, jog kaimynė turi jos buto raktą, bei leido apžiūrėti savo butą pareigūnams. Deja, ieškomo vyro ten nebuvo.

Laikas nenumaldomai bėgo. Tada buto šeimininkė užsiminė apie greta esantį statomą namą. Nuėję prie jo pareigūnai vėl rado užrakintas duris. Dar kartą susisiekus su ieškomo vyro pažįstama, ji paaiškino, kur galima rasti atsarginius statomo namo raktus.

Suradus raktus ir užėjus į namą, antrajame jo aukšte buvo rastas ieškomas vyras. Silpna gyvybė dar ruseno, todėl pareigūnai pasirodė pačiu laiku. Iškviesta greitosios medicinos pagalbos brigada išvežė vyrą į ligoninę, kur jis visai atsigavo.

„Ši istorija baigėsi gana laimingai ne tik dėl sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių. Kur kas didesnį vaidmenį joje suvaidino žmogiškasis faktorius. Visų pirma, reiktų labai padėkoti neabejingam taksi vairuotojui, nuo kurio skambučio ir prasidėjo visa ši istorija. Jis ne tik vežė keleivį, buvo jo nuodėmklausiu ir psichologu, bet ir nė akimirkos nesudvejojęs paskambino skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112. Vėliau, geranoriškai bendradarbiaudamas, jis suteikė visą prašomą informaciją Bendrojo pagalbos centro operatoriui. Šaunuolis ir Bendrojo pagalbos centro operatorius, kuriam pasirodė, jog policijai gali praversti vyro išvaizdos apibūdinimas – tai iš tiesų palengvino ir pagreitino jo paiešką. Na, ir galiausiai, didelių pagyrų nusipelno policijos pareigūnai, kurie atkakliai, žingsnis po žingsnio ieškojo apibūdinto žmogaus ir galiausiai rado jį pačiu laiku. Jei paieška būtų buvusi ne tokia sėkminga, jei ji būtų užtrukusi ilgiau, galėjo būti ir per vėlu“, – rašoma bendrojo pagalbos centro pranešime.

Specialistai primena, kad jūsų ištiesta ranka, laiku surinktas telefono numeris 112 gali padėti išsaugoti neįkainojamą turtą – žmogaus gyvybę.

Antradienio vakarą Velžio kaimo, Žemdirbių gatvės gyventojai pajuto dūmų kvapą, o pas kažką iš gyventojų pradėjo veikti autonominis dūmų detektorius.

Pamatę, kad laiptinėje tvyro dūmai, gyventojai iškvietė ugniagesius. Atvykusiems ugniagesiams teko laužti buto, kuriame kilo gaisras, duris. Viduje taip pat buvo daug dūmų, degė dviejų lovų čiužiniai.

Bute ugniagesiai rado sąmoningą vyrą, jį išnešė į lauką ir perdavė medikams. Jie į kiemą išgabeno ir smilkstančius čiužinius. Tikėtina, jog gaisras galėjo kilti dėl neatsargaus rūkymo, pranešė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.

Šį gaisrą gesinęs Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos ugniagesys gelbėtojas Arūnas Kulikauskas pasakojo, jog iš buto išnešė ne tik smilkstančius čiužinius, bet ir apdegusią lovą.

„Išlaužę buto duris viduje radome miegantį vyrą. Jį išnešėme ir perdavėme medikams. Kadangi jis prisikvėpavo dūmų, greitoji medicinos pagalba jį nuvežė į ligoninę. Kaimynai pasakojo, jog pas juos pradėjo veikti dūmų detektorius, todėl jie paskambino skubios pagalbos telefonu 112. Kai laiku pastebi gaisrą, tada ir jo nuostoliai mažesni“, – sako ugniagesys.

A. Kulikausko namuose įrengtas dūmų detektorius irgi yra išgelbėjęs kaimynės gyvybę.

„Šių metų sausio 22-ąją aš budėjau gaisrinėje ir gavome pranešimą apie gaisrą mano name. Tuo metu namo grįžo mano žmona ir jau kieme išgirdo, kad kažkur kaukia dūmų detektorius. Atidarė buto duris, o ten jau buvo pilna dūmų. Mūsų name – du butai. Kitame bute gyvena moteris. Atvykę apžiūrėjome namą ir paaiškėjo, kad pas kaimynę kūrenasi krosnis, o dūmtraukis užsikimšęs. Nors gaisro ir nebuvo, tačiau stresą teko patirti. Nemalonus jausmas, kai praneša apie gaisrą tavo name“, – sakė ugniagesys gelbėtojas.  

Pasak šios valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus inspektoriaus Renaldo Nacicko, Panevėžyje šiemet jau yra buvę keletas atvejų, kai gyvybes ir turtą išgelbėjo pas kaimynus įrengti dūmų detektoriai.

„Neseniai daugiabutyje, 3-iajame aukšte kilus gaisrui, pradėjo veikti 5-ajame aukšte įrengtas dūmų detektorius“, – sakė jis.

Nuo pernai gegužės autonominius dūmų detektorius privaloma įrengti visuose gyvenamuosiuose būstuose.