Svarbu viską išsiaiškinti

Neringos teigimu, jūrų kiaulytės bene dažniausiai į Jūrų kiaulyčių augintojų asociacijos globą patenka, kai žmogus įsigyja gyvūną neturėdamas pakankamai informacijos apie šį gyvūnėlį – koks jis, ko iš jo tikėtis, kaip jis turi būti auginamas, kuo maitinamas, kokios sąlygos jam turi būti sudaromos.

„Kai augintinis įsigyjamas nepagalvojus, kur jis gyvens ir kuo maitinsis – tai yra labai bloga pradžia, – sako pašnekovė. – Aš iš savo veislyno „Švelnučių namai“ kiaulytes išleidžiu tik tada, kai mes su būsimais šeimininkais viską aptariame ir viskam pasiruošiame. Būtent tokia turi būti pradžia.“

Pasak veisėjos, jūsų kiaulytės – labai nervingi gyvūnėliai, pirmos dvi trys dienos naujoje vietoje joms pačios svarbiausios. Tad jei žmonės galvoja, kad iš pradžių nusipirks augintinį, o tik tada žiūrės, kaip ir ką įrengti, – taip netinka. Būtent pirmomis dienomis joms turi būti sukurta saugi ir jauki aplinka, kad streso patirtų kuo mažiau.“

Deja, su gyvūnėlių parduotuvėse pirktais gyvūnais dažniausiai taip ir būna: žmogus negauna pakankamai informacijos, tad jau po kelių dienų neretai skambina klausdamas, ką daryti – jūrų kiaulytė nieko neėda, nejuda ar net nugaišo vos po kelių dienų. Iš nežinojimo žmonės padaro daug klaidų, o kiaulytei patirtas stresas gali baigtis mirtimi.

Tikslas: Jūrų kiaulyčių augintojų asociaciją N. Rutkauskė įkūrė norėdama padėti žmonėms, kuriems kyla klausimų dėl šių gyvūnėlių auginimo, ir gyvūnams, kurie dėl įvairių priežasčių tampa nereikalingi. / N. Rutkauskės asmeninio archyvo nuotr.

Dar viena priežastis, kodėl kartais atsisakoma gyvūno, – paaiškėja, kad kas nors šeimoje alergiškas. Tą, anot Neringos, taip pat reikėtų išsiaiškinti prieš įsigyjant augintinį.

„Jūrų kiaulytė turi gana stiprių alergenų, tad jeigu žmogus yra linkęs į alergijas, turėtų iš anksto pasidaryti tyrimus arba apsilankyti pas ką nors, kas augina jūrų kiaulytes, priglausti gyvūnėlį prie savęs ir pažiūrėti, ar nebus reakcijos, – pataria pašnekovė. – Kiaulytės dažnai alergizuoja žmones. Ir alergizuoja ne plaukai, o tam tikras jų organizmo baltymas, tad net ir skiniukės – beplaukės jūrų kiaulytės – alergiškam žmogui greičiausiai sukels problemų.“

Kai kurie žmonės atsisako jūrų kiaulytės dėl absurdiškų priežasčių: ji tuštinasi, jos narvas smirda... Visi gyvūnai tuštinasi, o jeigu narvo netvarkai – jis smirda. Tačiau yra priemonių, kurios padeda išvengti nemalonių kvapų, be to, narvas turi būti pakankamai didelis, kad jis netaptų vien tik gyvūnėlių tualetu.

Kai manęs klausia, kokios veislės jūrų kiaulytę rinktis, aš visada sakau, kad rinktis reikia ne veislę, o tą gyvūnėlį, kuris krenta į širdį.

Reikia draugijos

„Aš nesu tik veisėja ir pardavėja – esu tarpininkė tarp žmogaus ir gyvūno. Mano misija – surasti jūrų kiaulytei jos žmogų, o žmogui – jo gyvūnėlį, padėti jiems susitikti, – sako Neringa. – Kai manęs klausia, kokios veislės jūrų kiaulytę rinktis, aš visada sakau, kad rinktis reikia ne veislę, o tą gyvūnėlį, kuris krenta į širdį. Gerai prižiūrima jūrų kiaulytė gyvena 8–10, būna, net ir 12 metų, tad tai yra įsipareigojimas ilgam laikui. Todėl rinktis reikėtų širdimi.“

Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad jūrų kiaulytės yra bendruomeniniai gyvūnai. Jei šuniukui, kačiukui pakanka žmogaus, tai jūrų kiaulytei būtina kito kiauliuko draugija – tada jie nedepresuoja, mažiau serga. Jei kiauliukas gyvena vienas, jis dažniau serga, trumpiau gyvena. Todėl šie gyvūnėliai turi gyventi ne po vieną, idealiausia – dviese, tos pačios lyties.

N. Rutkauskės asmeninio archyvo nuotr.

Jūrų kiaulyčių augintojų asociacija vienišiems kiauliukams suranda draugą ir į naujus namus tolesniam gyvenimui išleidžia juos jau ne po vieną. Tie žmonės, kurie augina vieną kiauliuką, gali atvažiuoti su savo augintiniu į „Švelnučių namus“ ir rasti jam draugą, su kuriuo jis puikiai sugyventų. Šiuo metu Jūrų kiaulyčių augintojų asociacija yra priglaudusi vienuolika kiauliukų, kurie jų ankstesniems šeimininkams tapo nereikalingi.

„Tai yra, kaip aš sakau, prabangą mėgstantis gyvūnas – kad gyventų ilgai ir laimingai, jis turi gyventi jaukiai, su kompanija, gerai maitintis, – sako Neringa. – Kiauliukai labai individualūs, su savo charakteriais. Jei vienas bailesnis, jis palaipsniui visko išmoksta iš drąsesnio. Labai įdomu stebėti jų skirtingus pomėgius, skirtingus temperamentus.“

Terapiniai gyvūnai

N. Rutkauskė žmones, norinčius auginti jūrų kiaulytes, kviečia apsilankyti „Švelnučių namuose“, pamatyti, kaip šie gyvūnai gyvena, kokios sąlygos jiems turi būti sudaromos, kokia priežiūra jiems reikalinga. Įsigyjančiam kauliuką žmogui tai padeda išvengti klaidų.

Asociacija, kaip pelno nesiekianti organizacija, turinti paramos gavėjo statusą, gali kviestis į pagalbą moksleivius, kuriems mokykloje reikia surinkti tam tikrą kiekį socialinio darbo valandų. Tas valandas jie užsidirba savanoriaudami – padėdami pasirūpinti globos netekusiais kiauliukais: plaudami gertuves, keisdami vandenį, valydami narvelius, padėdami šieno, tiesiog bendraudami su gyvūnėliais ir mokydamiesi pasirūpinti mažesniais už save.

N. Rutkauskės asmeninio archyvo nuotr.

„Jūrų kiaulytės – terapiniai gyvūnai, – sako Neringa. – Jie labai jaučia žmogaus nuotaikas. Jeigu mes blogos nuotaikos ar pikti, jei jaučiame baimę – geriau neimti jų ant rankų, nes jie mūsų emocijas perima. Jie jaučia ir žmogaus transliuojamą meilę, todėl jei kažkam tai tik kvailas graužikas – toks jis ir bus. Tačiau jeigu tai yra mūsų mylimas gyvūnas, jis daug kartų daugiau mums tą meilę atiduoda: laižo rankas, veidą, eina iš paskos, laukia grįžtančio namo, prašosi ant rankų. Taip, užtrunka juos prisijaukinti, kol tampame savi, bet kai jau taip atsitinka – jie atsilygina savo meile ir rodo norą bendrauti.“

Su jūrų kiaulytėmis, pasak pašnekovės, reikia sulėtėti, nes jos prisibijo labai staigių judesių, tad tą mūsų šiandienį bėgimą per gyvenimą jos tari pristabdo: bendraudami su jomis turime būti čia ir dabar. Jūrų kiaulyčių dažnai įsigyja šeimos, kuriose yra į depresiją linkusių žmonių, nes bendravimas su šiais gyvūnėliais padeda nusiraminti ir suteikia teigiamų emocijų.

Jūrų kiaulytė – gyvūnas, kurį dažnai renkasi suaugę žmonės sau, nebūtinai vaikui. Tai idealus gyvūnas žmogui, kuris neturi galimybės vedžioti augintinio į lauką, bet nori šilto ryšio su gyvūnu. Jei kiauliukai gyvena dviese, jiems ne problema, kad šeimininkų dieną nebūna namie ar kad neturime laiko su jais užsiimti – jie randa, ką veikti.

Mie­li au­gin­ti­niai

Vik­to­ri­jos Šlė­gu­vie­nės na­muo­se pir­mo­sios jū­rų kiau­ly­tės ap­si­gy­ve­no prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Tai bu­vo dvi gra­žios pū­kuo­tos pa­te­lės, įsi­gy­tos gy­vū­nų par­duo­tu­vė­je.

„Po ku­rio lai­ko pa­ste­bė­jo­me, kad vie­na jų sto­rė­ja, dar po tri­jų sa­vai­čių ji at­si­ve­dė du ma­žy­lius, –

pa­sa­ko­ja V.Šlė­gu­vie­nė. – Gims­ta jie la­bai gra­žūs, plau­kuo­ti, jau at­si­mer­kę. Po ke­lių die­nų pa­tys ban­do ės­ti. Ūg­te­lė­ju­sius pa­do­va­no­jo­me gi­mi­nai­tei.“

Po ku­rio lai­ko Vik­to­ri­ja už­si­no­rė­jo be­plau­kės jū­rų kiau­ly­tės. Sa­ko, te­ko ge­rai paieš­ko­ti, bet pa­vy­ko ras­ti to­kią veis­ly­ne.

Bu­vo tam tik­ras lai­ko­tar­pis, kai Vik­to­ri­jos na­muo­se jū­rų kiau­ly­tės ne­gy­ve­no, ta­čiau neil­gai, nes jau bu­vo pri­pra­tu­si prie šių au­gin­ti­nių.

„Man šie gy­vū­nė­liai la­bai mie­li, bend­rau­jan­tys, mie­la klau­sy­tis jų sklei­džia­mų gar­sų, ypač kvyk­sė­ji­mo“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Ne­ma­žas bū­rys

Štai prieš pus­me­tį jos šei­ma į na­mus pa­siė­mė gra­žų jū­rų kiau­liu­ką. Kad vie­nas ne­liū­dė­tų, ieš­ko­jo jam drau­go, nes jū­rų kiau­ly­tės – so­cia­lūs gy­vū­nai, joms links­miau gy­ven­ti dvie­se ar net bū­riais. Taip na­muo­se at­si­ra­do du pa­ti­nė­liai, ku­rie vi­siems tei­kė daug džiaugs­mo.

Po ku­rio lai­ko pa­ma­čiu­si skel­bi­mą apie par­duo­da­mas dvi tos pa­čios va­dos pa­te­les, šei­ma pa­no­ro ir jas įsi­gy­ti. Nau­jų au­gin­ti­nių te­ko va­žiuo­ti net į Že­mai­ti­ją, da­bar na­muo­se gy­ve­na ke­tu­rios jū­rų kiau­ly­tės.

Vi­sos jos ne­veis­li­nės, skir­tin­gų kai­liu­kų: vie­nas pa­ti­nė­lis ly­giap­lau­kis, ki­tas ver­pe­tuo­tas, dvi pa­te­lės il­gap­lau­kės gar­ba­nės. „La­bai gra­žu žiū­rė­ti į ne­ma­žą jų bū­rį“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Sugyvena: V.Sleguvienės namuose gyvenančios jūrų kiaulytės – kiekviena su savo charakteriu, tačiau visos puikiai sutaria. / V. Sleguvienės asmeninio archyvo nuotr.

Ga­li­ma pa­mo­ky­ti triu­kų

„Ge­ra jas au­gin­ti, nes jos links­mos, drau­giš­kos – nė kar­to nė­ra įkan­du­sios, – ti­ki­na Vik­to­ri­ja. – Jū­rų kiau­ly­tės pri­si­ri­ša ir at­pa­žįs­ta sa­vo šei­mi­nin­ką, kvyk­si, kai atei­ni jų pa­mai­tin­ti. Jos mie­lai bū­na ant ran­kų, mėgs­ta bū­ti glos­to­mos, kar­tais lyž­te­li pirš­tus – taip pa­ro­do sa­vo drau­giš­ku­mą. Kiek­vie­na tu­ri sa­vo cha­rak­te­rį, pa­ti­nė­liai jud­res­ni, o pa­te­lės – ra­mes­nės.“

Nors kiau­ly­tės gy­ve­na di­de­liuo­se nar­vuo­se, šei­ma jas pa­lei­džia pa­laks­ty­ti po kam­ba­rį – gy­vū­nė­liai mėgs­ta pa­dūk­ti. Ta­čiau prieš pa­lei­džiant rei­kia ati­džiai ap­žiū­rė­ti, kad kur nors ne­bū­tų joms pa­sie­kia­mų lai­dų, nes jū­rų kiau­ly­tės yra grau­ži­kės.

Šie gy­vū­nė­liai la­bai mie­li, bend­rau­jan­tys, mie­la klau­sy­tis jų sklei­džia­mų gar­sų, ypač kvyk­sė­ji­mo.

Bep­lau­kė Vik­to­ri­jos jū­rų kiau­ly­tė mo­kė­jo už­šok­ti ant lo­vos ir nuo jos nu­šok­ti, pa­ti grįž­da­vo į sa­vo nar­vą, ži­no­jo sa­vo var­dą. Anot mo­ters, ga­li­ma jas pa­mo­ky­ti ne­su­dė­tin­gų triu­kų, bet la­biau­siai šie gy­vū­nė­liai mėgs­ta kram­ty­ti – yra ga­na ėd­rūs, to­dėl svar­bu ne­per­šer­ti.

„Vi­si ma­no na­miš­kiai ža­vi­si jū­rų kiau­ly­tė­mis, – tei­gia Pa­ne­vė­žy­je gy­ve­nan­ti pa­šne­ko­vė. –

Tie­sa, to ne­ga­liu už­tik­rin­tai pa­sa­ky­ti apie du mū­sų tak­sų veis­lės šu­niu­kus, tad jų ne­lei­džia­me prie kiau­ly­čių, kad ne­su­žeis­tų, neuž­pul­tų.“

Gy­vū­nas – ne žais­las

Gy­vū­nė­liai la­bai mėgs­ta įvai­rius na­mu­kus, tu­ne­liu­kus, kur ga­lė­tų pa­si­slėp­ti. Nar­ve vi­sa­da tu­ri bū­ti šva­raus van­dens ir šie­no, sau­so mais­to, dar­žo­vių – jos mėgs­ta agur­kus, sa­lo­tas, pa­pri­kas, obuo­lius, mor­kas, cu­ki­ni­jas, mo­liū­gą, pet­ra­žo­les, va­sa­rą mie­lai mė­gau­ja­si žo­le.

Šie­no joms ne­tu­ri nie­ka­da trūk­ti, nes taip jos ga­lan­da dan­tis, ku­rie nuo­lat au­ga. Dar joms rei­kia duo­ti vi­ta­mi­no C, nes jų or­ga­niz­mas jo ne­ga­mi­na.

Kaip ir vi­siems na­mi­niams gy­vū­nas, jū­rų kiau­ly­tėms rei­ka­lin­ga prie­žiū­ra, tin­ka­mos lai­ky­mo są­ly­gos – erd­vus nar­vas, jį bū­ti­na va­ly­ti, tvar­ky­ti, kad neat­si­ras­tų ne­ma­lo­naus kva­po. Rei­kia joms kirp­ti na­gu­čius, jei kiau­ly­te il­gap­lau­kė, rei­kia šu­kuo­ti. To­dėl gy­vū­nė­lio įsi­gi­ji­mas, V.Šlė­gu­vie­nės įsi­ti­ki­ni­mu, ne­ga­li bū­ti vai­kų už­gai­dų ten­ki­ni­mas. Už­gai­dos daž­nai bū­na trum­pa­lai­kės, o jū­rų kiau­ly­tės gy­ve­na penkerius–aštuonerius me­tus ir il­giau.

„Kai mano dukra pasakė, kad nori gyvūnėlio, jai buvo 6 metai. Aš metus laiko laukiau, ar tas noras praeis, ar ne. Noras nepraėjo ir tada per filmavimą gamtininko Selemono Paltanavičiaus užklausiau – vaikas nori gyvūno, bet aš žinau, kad aš neturiu laiko šuns vedžioti rytą ir vakarą. Man truputėlį gaila savo namų remonto, todėl šuo arba katė irgi atkrenta. Vėžliukas, kuris miega žiemos miegu, vaikui irgi tikriausiai nelabai tinkamas. Sako, idealus gyvūnėlis yra jūrų kiaulytė. Karolina tikėjosi, kad namuose atsiradęs gyvūnas padės dukrą mokyti atsakomybės. Ir… Iš tiesų truputėlį padeda – mano dukrai dar aštuoneri, tai dar manau, kad ji mergina su perspektyva. Jeigu paprašau įpilt vandens, įdėti joms šieno, nes joms yra būtinas šienas kiekvieną dieną, ji tai padaro“, – pasakoja laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėja K. Liukaitytė.

Tiesa, kai Karolina nutarė pirkti jūrų kiaulytes, iškart įsigijo dvi. „Galvojau, kad vienai tikriausiai bus liūdna šiek tiek gyvent, nes ir dabar narvai stovi šalia, kad jos bent jau viena kitą jaučia, užuodžia, nėra visiškai svetimos“. Tačiau Karolina abiejų kiaulyčių į vieną narvą nesuleidžia. Kadangi tai abu patinėliai, jie konkuruoja. K. Liukaitytė tikisi, kad patinėliai vieną dieną atras namuose taiką.

Kokių šunybių Karolinai yra iškrėtusios jūrų kiaulytės, kaip įsirengti šių gyvūnų narvą, kaip išmokyti šunis cirko triukų, papasakos LNK laida „Gyvūnų pasaulis“ šį šeštadienį 17.55 val.

Nuo plikų iki ilgaplaukių

Jūrų kiaulytės į Europą buvo atvežtos maždaug prieš 400 metų. Kodėl šie gyvūnai vadinami jūrų kiaulytėmis? Greičiausiai todėl, kad buvo atvežti iš už jūrų ir skleidžia garsus, panašius į negarsų kiaulės žviegimą. Beje, jūrų kiaulyčių populiarumas Europoje ypač išaugo po Antrojo pasaulinio karo.

Netrūksta susidomėjimo šiais gyvūnėliais ir Lietuvoje – tuo nesunku buvo įsitikinti neseniai Žemės ūkio akademijoje vykusioje gyvūnų parodoje. Ten su savo augintinėmis dalyvavęs finansų srityje dirbantis Lukas Maciulevičius sutiko pasidalyti savo daugiamete patirtimi, auginant jūrų kiaulytes.

Visos brangios ir mielos

Luko namuose kiaulytės gyvena atskiroje šiltoje patalpoje, erdviuose narvuose. Gyvūnėliai labai skiriasi savo išvaizda, nes Lukas augina dešimties skirtingų veislių jūrų kiaulytes – nuo visiškai plikų iki ilgaplaukių ir garbanotų. Šie gyvūnėliai skiriasi ne tik kailio plaukų ilgiu, bet ir jų spalva, sukrumu.

Paklaustas, kurios iš augintinių jam brangiausios, Lukas nedvejodamas atsakė: "Man jos visos brangios. Jei turite galvoje kainą, tai mažiausiai – nuo 50 eurų – kainuoja trumpaplaukės jūrų kiaulytės. Parodose labiausiai vertinamos dėmėtos. Brangiausios yra ilgaplaukės texel veislės jūrų kiaulytės. Populiariausios iš šių – rusvaplaukės. Iš savo gentainių išsiskiria lunkarya veislės jūros kiaulytės, kurių kailyje yra dvi rozetės, t.y. verpetai, nuo kurių priklauso ilgų, garbanotų plaukų augimo kryptis.

Naudingi patarimai

Žmonėms minėtoje parodoje labai patiko visiškai plikos jūrų kiaulytės, tačiau labiau buvo domimasi tamsios kūno spalvos, o ne, pavyzdžiui, rusvos, panašios į paršiuką, odos gyvūnėliais raudonomis akimis. Šios veislės gyvūnėliai ypatingi ir tuo, kad servetėlėmis nuo jų odos reikia valyti dulkes, kitus nešvarumus.

Vienuose narvuose gyvena vienos lyties jaunikliai, kituose narvuose – kitos, kai kuriose – nėščios patelės. Pasak Luko, jei norite auginti jūrų kiaulytę ir daug laiko praleidžiate namuose, tai galima įsigyti ir vieną gyvūnėlį, tačiau tuo atveju, jei jūsų visą dieną nėra namuose, reiktų dviejų vienos lyties gyvūnėlių. Mat tai labai socialūs gyvūnai. Kodėl reikia įsigyti tos pačios lyties gyvūnus? Todėl, kad tokiu būdu bus išvengta nepageidaujamų palikuonių. Antraip, neišmanantys šių gyvūnų veisimo ypatybių žmonės greitai pražudo patelę", – aiškino Lukas.

Šių gyvūnėlių pagrindinis jutiklis yra uoslė, o ne rega ar klausa.

Gyvūnėlių mityba

Pašnekovas parodė jauniklių grupelę narve. Jie kažką uostinėjo. "Šių gyvūnėlių pagrindinis jutiklis yra uoslė, o ne rega ar klausa. Jūs įėjote, ir jie pajuto naują kvapą. Uostinėdami jie pažįsta pasaulį. Beje, jūrų kiaulytės, kaip žinia, yra vegetarės: minta specialiu pašaru, žaliomis morkomis, salotų, kopūstų lapais, įvairiais grūdais, šienu. Būtent šienas sudaro didžiąją dalį pašaro. Jis reikalingas jūros kiaulyčių virškinimo sistemai ir dantims, kurių jos turi 20.

Kadangi jūrų kiaulytės įpratusios nuolat kramtyti, tai jos šeriamos kelis kartus per dieną. Jei pritrūksta dėmesio ar skanesnio maisto, pradeda švilpti. Ir tas švilpimas gali pasigirsti bet kuriuo dienos metu. Beje, šiuos gyvūnėlius galima palepinti ir vietiniu obuoliu, arbūzu, šviežiu agurkėliu. Jei pastarasis augintas savo darže, be chemikalų, jo lupti nereikia, o jei pirktas – odelę nulupti. Labai svarbu, kad indelyje niekada netrūktų šviežio kambario temperatūros geriamo vandens", – patarė Lukas, auginantis jūrų kiaulytes nuo vaikystės.

Susižavėjo, būdamas 12-metis

Jūrų kiaulytės – pasaulyje yra 15–16 skirtingų jų veislių – lytiškai subręsta per 60–90 dienų, fiziologiškai – per 5–8 mėnesius ir jauniklius gali vesti bet kuriuo metų laiku. Gyvena netrumpai – 5–8 metus, o kartais ir ilgiau. Negalima šių gyvūnėlių laikyti akvariumuose dėl prastos oro cirkuliacijos juose. Lengvos konstrukcijos metaliniame voljere vienai jūrų kiaulytei reiktų apie 0,7 kv. m ploto, kad gyvūnėlis galėtų patogiai gyventi.

Anot Luko, jūrų kiaulytėmis jis susižavėjo būdamos 12-metis. "Vedžiodavome kartu su kaimyne savo šunis, šnekėdavomės apie šį bei tą. Kai sužinojau, kad ji namuose turi beplaukių jūrų kiaulyčių, nuėjau jų pažiūrėti ir susižavėjau. Ilgai ieškojau, kur jų, plikų, įsigyti. Mat Lietuvoje tokių buvo labai nedaug. Tad teko važiuoti į kitas šalis ir parsivežti šių gyvūnėlių", – kalbėjo Lukas, servetėle valydamas plikutėlės jūros kiaulytės odą.

Imsis lauktos iniciatyvos

Pamažu Lukas didino savo augintinių veislių įvairovę. "Dabar turiu dešimties veislių jūrų kiaulyčių. Į parodas atrenku pačias geriausiais, kurios atitinka visus tarptautinėse parodose tokiems gyvūnams keliamus reikalavimus. Nesu pasiekęs įspūdingų laimėjimų, bet pernai vykusioje tarptautinėje šių gyvūnų parodoje Ukrainoje maniškis skinny veislės patinėlis Piggy Wiggy Paul pelnė antrąją vietą", – kalbėjo Lukas.

Pašnekovas pasidalijo gera žinia tiems, kurie domisi jūrų kiaulytėmis – Lukas su bendraminčiais imasi iniciatyvos organizuoti tų gyvūnėlių parodas ir Lietuvoje, pasikviečiant vertintojus iš užsienio. Kaip vertinamos jūrų kiaulytės? Veislės atstovė padedama ant specialaus apvalaus padėklo priešais veislės savybes vertinančio teisėjo akis. Jūros kiaulytės, skirtingai nei, pavyzdžiui, pelės, labai tinkamos tokiai apžiūrai, nes jos geba sustingti ant padėklo. Kai kurios Luko jūros kiaulytės jau elgiasi kaip profesionalios pozuotojos parodose. Tad linkime Lukui ir jo įspūdingoms augintinėms sėkmės Lenkijoje rengiamame jūros kiaulyčių Žiemos čempionate.