Derybos surengtos Jerevanui jau daug mėnesių stengiantis nusigręžti nuo Rusijos.

Armėnija, tradicinė Rusijos sąjungininkė, piktinasi tuo, kad rusų taikdariai neįsikišo, kai Azerbaidžano pajėgos pernai surengė puolimą ir susigrąžino Kalnų Karabacho kontrolę.

„Kalbant apie mūsų dvišalius santykius, tai jie plėtojami gan sėkmingai“, – N. Pašinianui pasakė V. Putinas. Tai matyti Kremliaus paskelbtoje vaizdo medžiagoje.

Armėnijos lyderis į Maskvą atvyko dalyvauti Eurazijos ekonominės sąjungos – regioninio kai kurių buvusių sovietinių valstybių bloko – vadovų aukščiausiojo lygio susitikime.

V. Putino ir N. Pašiniano derybos įvyko praėjus penkiems mėnesiams po to, kai Armėnija prisijungė prie Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT), pagal kurio arešto orderį turėtų sulaikyti V. Putiną, jei šis atvyktų į Armėnijos teritoriją.

„Mes visuomet visų pirma kreipiame dėmesį į ekonominį bendradarbiavimą“, – sakė V. Putinas. Įtampos tarp abiejų šalių jis nepaminėjo.

Kalbant apie mūsų dvišalius santykius, tai jie plėtojami gan sėkmingai.

N. Pašinianas pastaraisiais mėnesiais vis kritiškiau komentuodavo Armėnijos ryšius su Rusija ir į Maskvą atvyko pirmą kartą nuo to laiko, kai kilo įtampa.

Maskva kaltino Armėniją – nedidelę kalnuotą valstybę – bandant nutraukti dešimtmečius trukusią partnerystę.

Armėnija 2023 metų pabaigoje boikotavo Maskvos vadovaujamo saugumo aljanso viršūnių susitikimą, nes šis blokas, pasak N. Pašiniano, nevykdė savo saugumo įsipareigojimų.

Armėnijos ministras pirmininkas leido suprasti, kad nedalyvaus Gegužės 9-osios parade, skirtame Sovietų Sąjungos pergalei prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare paminėti ir tapusiame viena svarbiausių Rusijos valstybinių švenčių valdant V. Putinui.

Rubenas Vardanianas atsisakė Rusijos pilietybės ir 2022 m. persikėlė į šį etninių armėnų regioną, kuriame nuo 2022 m. lapkričio iki 2023 m. vasario vadovavo separatistų vyriausybei. Azerbaidžanas jį sulaikė po to, kai praėjusių metų rugsėįj per žaibišką vienos dienos operaciją perėmė atsiskyrusio regiono kontrolę ir apkaltino jį „terorizmo“ finansavimu ir kitais nusikaltimais.

„Mano tėvas... nuo balandžio 5 d. vykdo bado streiką, kad pareikalautų paleisti visus armėnų kalinius“, – naujienų agentūrai AFP sakė jo sūnus Davidas Vardanianas ir pridūrė, kad „labai nerimauja“ dėl jo sveikatos.

R. Vardaniano advokatė rusė Viktorija Burkovskaja, kuri ketvirtadienį grįžo iš Azerbaidžano, nurodė, kad jos klientas bado streiką pradėjo balandžio pradžioje ir nėra aišku, ar jis gali naudotis savo kalėjimo medicinos paslaugomis.

AFP susisiekus su Azerbaidžano valstybės saugumo tarnybomis, šios pareiškė neturinčios „jokių žinių apie bado streiką“.

R. Vardanianas padėjo įkurti ir vadovavo Maskvos investiciniam bankui „Troika Dialog“. Anot „Forbes“, jo ir jo artimųjų turto vertė siekia 1,1 mlrd. JAV dolerių.

„Su tvarios taikos viltimi stebime saugumo padėtį Pietų Kaukazo regione ir teigiamai vertiname Armėnijos pastangas ją pasiekti. Esame glaudesnių Armėnijos ryšių su ES rėmėjai ir galiu patikinti, kad Lietuva ir toliau bus pasirengusi padėti įgyvendinant Armėnijos demokratinių reformų darbotvarkę, grindžiamą skaidrumo ir teisinės valstybės principais“, – pranešime I. Šimonytė.

Susitikime premjerė išsakė Lietuvos palaikymą Armėnijos pastangoms normalizuoti santykius su kaimynėmis.

Buvusios sovietinės respublikos – Armėnija ir Azerbaidžanas – dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono kontrolės kariavo du karus: XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir 2020 metais. Per juos žuvo tūkstančiai žmonių abiejose pusėse ir šimtai tūkstančių buvo priversti bėgti.

Abiejose pusėse buvo sunaikinta kaimų, o kalnuotame regione po konflikto liko daugybė minų.

Dėl konflikto įtempti tapo ir Rusijos bei Armėnijos santykiai, Jerevanui manant, jog Maskva nepakankamai padėjo, kai Azerbaidžanas surengė puolimą.

Armėnija vasarį oficialiai prisijungė prie Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (TBT), nors šis Jerevano žingsnis papiktino Maskvą. Pagal TBT 2023 metų kovą išduotą arešto orderį šalis yra įpareigota sulaikyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, jei jis įžengs į Armėnijos teritoriją.

I. Šimonytė susitikime taip pat pasidžiaugė suintensyvėjusiais Lietuvos ir Armėnijos santykiais, prie kurių augimo dar labiau prisidėtų ES ir Armėnijos partnerystės plėtra, kurią Lietuva remia. Anot jos, ES vizų dialogo su Armėnija pradžia būtų sveikintinas ir palaikomas žingsnis.

Premjerė pažymėjo, kad Lietuva išliks atvira jau vykstančio bendradarbiavimo plėtrai stiprinant Armėnijos demokratinį atsparumą, kibernetinę saugą, atsinaujinančios energetikos bei kitose aktualiose srityse.

Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, paklaustas apie Azerbaidžano žiniasklaidoje pasirodžiusius pranešimus, kad Rusijos taikdariai pradėjo palikti savo pozicijas, pareiškė, kad tai tiesa.

Azerbaidžano ir Armėnijos karas dėl Kalnų Karabacho 2020 metais baigėsi Maskvai tarpininkaujant sudarytomis paliaubomis, pagal kurias regione buvo dislokuotos Rusijos taikos palaikymo pajėgos.

Tačiau Armėnija ėmė reikšti nepasitenkinimą, kad taikdariai nenutraukė Azerbaidžano vėliau surengtos kelio į Kalnų Karabachą blokados, nors tai buvo vienas iš jų įgaliojimų.

Be to, nuo rugsėjo, kai Rusijos taikdariai neįsikišo Azerbaidžanui surengus staigų karinį puolimą prieš etninius armėnus Kalnų Karabache ir galiausiai perėmus separatistinio regiono kontrolę, tarp Maskvos ir Jerevano tvyro įtampa.

Jerevanas ir Baku kariavo du karus – XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir 2020 metais – dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono, kurį Azerbaidžanas susigrąžino per praėjusiais metais surengtą žaibišką puolimą, kontrolės.

„Mes pateikėme Azerbaidžanui pasiūlymą dėl abipusės ginklų kontrolės mechanizmo ir nepuolimo pakto pasirašymo, jei taikos sutarties pasirašymas užtruktų“, – sakė N. Pašinianas per Armėnijos kariuomenės dienos minėjimo renginį.

Jis ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Aliyevas (Ilchamas Alijevas) anksčiau teigė, kad taikos susitarimas galėjo būti pasirašytas iki praėjusių metų pabaigos.

Tačiau tarptautiniu mastu tarpininkaujamoms taikos deryboms iki šiol nepavyko pasiekti proveržio.

Rugsėjo 19 dieną I. Aliyevas pasiuntė karius į Kalnų Karabachą ir jau po vienos dienos kovų su armėnų separatistais, kurie tris dešimtmečius kontroliavo šį regioną, šie pasidavė ir sutiko vėl prisijungti prie Baku.

Tačiau gruodį separatistų lyderis Samvelas Šachramanianas Jerevane pareiškė, kad jo ankstesnis dekretas, įsakantis išformuoti separatistines institucijas, negalioja.

Po Azerbaidžano puolimo iš Kalnų Karabacho pabėgo beveik visi etniniai armėnai – daugiau kaip 100 tūkst. žmonių.

Seniai ginčijamo regiono kontrolę Azerbaidžanas susigrąžino po rugsėjį surengto žaibiško puolimo prieš armėnų separatistus. Po to pašlijo Armėnijos ir jos ilgametės sąjungininkės Rusijos santykiai, o Baku ir Jerevanas atnaujino bandymus pasiekti taikos susitarimą.

Azerbaidžano sąjungininkė Turkija pastaraisiais metais pati priešokiais bandydavo normalizuoti istoriškai komplikuotus savo santykius su Armėnija.

Turkijos užsienio reikalų ministerija sakė sveikinanti ketvirtadienio proveržį ir remianti Armėnijos bei Azerbaidžano darbą dėl papildomų pasitikėjimą skatinančių žingsnių.

„Tikimės, kad taikos susitarimas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos bus pasirašytas kuo greičiau“, – sakoma turkų ministerijos pareiškime.

JAV ir Europos Sąjunga taip pat sveikino susitarimą.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles'is Michelis (Šarlis Mišelis) ketvirtadienį jį pavadino dideliu proveržiu.

Rusija irgi išreiškė paramą Armėnijos ir Azerbaidžano susitarimui.

„Maskva su pasitenkinimu pasveikino Azerbaidžano Respublikos prezidento administracijos ir Armėnijos Respublikos ministro pirmininko kanceliarijos bendrą pareiškimą, patvirtinantį abipusį ketinimą normalizuoti santykius ir sudaryti taikos sutartį tarp abiejų šalių“, – sakoma Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės spaudai pareiškime.

Baku ir Jerevanas jau dešimtmečius konfliktuoja dėl Kalnų Karabacho regiono kontrolės. Baku pajėgos rugsėjį žaibiškai atkovojo anklavo kontrolę iš armėnų separatistų.

Vašingtonas, Briuselis ir Maskva deda diplomatines pastangas, kad normalizuotų abiejų šalių santykius, tačiau platesnis taikos susitarimas vis dar nepasiektas.

Azerbaidžanas atsisakė dalyvauti anksčiau šį mėnesį planuotose derybose JAV dėl, jo nuomone, šališkos Vašingtono pozicijos.

Antradienį telefoninio pokalbio su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Aliyevu (Ilchamu Alijevu) metu A. Blinkenas pabrėžė Jungtinių Valstijų tvirtus santykius su Azerbaidžanu, tačiau taip pat atkreipė dėmesį į pastarojo meto susirūpinimą keliančius dalykus, sakoma jo atstovo spaudai Matthew Millerio (Metjaus Milerio) pareiškime.

Šis pokalbis buvo vertinamas kaip bandymas sugrąžinti JAV į derybų centrą vyraujant Vašingtono ir Baku diplomatinei nesantaikai.

Anksčiau lapkritį JAV valstybės sekretoriaus padėjėjas Europos ir Eurazijos reikalams Jamesas O'Brienas (Džeimsas Obrajenas) pareiškė, kad Vašingtonas atšaukė kelis aukšto lygio vizitus į Azerbaidžaną ir pasmerkė rugsėjo 19-ąją Baku surengtą vienos dienos karinę operaciją Kalnų Karabache.

Azerbaidžanui atgavus regiono kontrolę, beveik visi 100 tūkst. jo gyventojų, daugiausia etninių armėnų, pabėgo į Armėniją ir šalyje sukėlė pabėgėlių krizę.

Kalnų Karabachas tarptautiniu mastu pripažįstamas kaip Azerbaidžano dalis, tačiau dešimtmečius jame gyveno armėnų dauguma. Nuo XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios šį regioną kontroliavo Armėnijai palankūs separatistai.

Baku teigimu, I. Aliyevas pasakė A. Blinkenui, jog pastarieji Vašingtono pareiškimai ir veiksmai smarkiai pakenkė Azerbaidžano ir JAV santykiams.

Nepaisant to, pasak Azerbaidžano pusės, abi šalys susitarė, jog J. O'Brienas gruodį apsilankys Azerbaidžane, o A. Blinkenas savo ruožtu pažadėjo panaikinti draudimą Azerbaidžano pareigūnams lankytis JAV.

Atskiro pokalbio metu A. Blinkenas taip pat kalbėjosi su Armėnijos ministru pirmininku Nikolu Pašinianu ir pabrėžė, kad JAV remia pastangas pasiekti ilgalaikį ir orų taikos susitarimą, sakė jo atstovas spaudai.

Buvusių sovietinių respublikų taikos derybose, kurioms tarpininkaujama tarptautiniu mastu, kol kas padaryta nedidelė pažanga, tačiau abiejų šalių vadovai teigė, kad išsamus susitarimas vis dar gali būti pasirašytas iki metų pabaigos.

Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) paskelbė, kad Azerbaidžanas privalo sudaryti sąlygas visiems, norintiems grįžti į Kalnų Karabachą, tai padaryti „saugiai, netrukdomai ir greitai“.

Rugsėjo viduryje Azerbaidžanas pradėjo žaibišką puolimą prieš armėnų separatistų pajėgas Kalnų Karabacho regione.

Po mažiau nei parą trukusių kovų Azerbaidžanas atgavo visišką šio kalnuoto regiono kontrolę.

Beveik visi Kalnų Karabacho etniniai armėnai – apie 100 tūkst. žmonių – po šio puolimo per kelias dienas siaury Lačino koridoriumi pabėgo į Armėniją, taip sukeldami pabėgėlių krizę.

Jerevanas kaltina Baku „etniniu valymu“ Kalnų Karabacho regione, o Azerbaidžanas tai griežtai neigia.

TTT taip pat pareiškė, kad Azerbaidžanas privalo leisti visiems norintiems išvykti iš teritorijos ir užtikrinti, kad joje likę žmonės „negalėtų naudoti jėgos ar būti bauginami“.

Armėnija kreipėsi į TTT su prašymu taikyti vadinamąsias laikinąsias priemones, kad priverstų Azerbaidžaną nutraukti bet kokius veiksmus, kuriais „siekiama (...) iškeldinti likusius etninius armėnus iš Kalnų Karabacho“.

TTT sprendžia valstybių ginčus, tačiau, nors jo sprendimai yra teisiškai privalomi, jis neturi įgaliojimų juos vykdyti.

Moralinė išdavystė

Kalnuotą Gorio miestą Rytų Armėnijoje prieš mėnesį užplūdo autobusai ir automobiliai, gabenę savo namus netoli esančiame Kalnų Karabache palikti priverstus gyventojus.

Azerbaidžanas žaibiškai greitai susigrąžino pagal tarptautinę teisę jam priklausančio anklavo kontrolę. Baku skelbia, kad Kalnų Karabachas kaip separatistinė Armėnijos respublika nustos egzistuoti jau 2024 m. sausio 1-ąją. Šis faktas šioje teritorijoje karta po kartos gyvenimus kūrusiems etniniams armėnams nekelia jokio džiaugsmo. Tik maža dalis jų demonstruoja palankumą N. Pašinianui.

Moraline išdavyste premjerą kaltina ir tie, kurie gyvena Armėnijoje. Prieš mėnesį tūkstančiai demonstrantų sostinėje Jerevane protestavo prieš miglotus ministro pirmininko santykius su Azerbaidžanu ir Rusija. Didelės armėnų dalies įsitikinimu, Kalnų Karabacho nebylus perleidimas Baku kontrolei tolygus dvasinės armėnų tėvynės išdavystei.

Nors kol kas atrodo, kad pirminiai neramumai suvaldyti, ekspertai mano, jog pastarieji įvykiai ilgalaikiame šių Pietų Kaukazo tautų konflikte gali reikšti N. Pašiniano valdymo pabaigą.

Veržėsi gilyn

„Tai pats baisiausias dalykas pasaulyje, kai šitaip viskas prarandama“, – „Euronews“ žurnalistams sakė Mila Hovsepjan iš prieglaudos Goryje. Ji ir jos motina Maro, serganti sunkia psichikos negalia dėl pažengusios  aterosklerozės, atvyko autobusu iš Kalnų Karabacho sostinės Stepanakerto. „Mes čia neturime šeimos“, – tęsė ji.

Dabar tūkstančiai šeimų yra benamiai. Azerbaidžanas yra kaip garo volas, einantis per asfaltą.

Šių moterų istorija yra gana tipiška. Didžioji dauguma bėgusių iš Kalnų Karabacho veržėsi gilyn į Armėniją, bijodami likti arti sienos ir ten dislokuotų Azerbaidžano pajėgų. Pasilikę Goryje dažniausiai yra pagyvenę, neįgalūs asmenys arba Armėnijoje neturintys artimųjų, kurie galėtų suteikti kokią nors pagalbą.

Nors Arcachas, kaip Kalnų Karabachą vadino etniniai armėnai, buvo blokuojamas beveik metus, Azerbaidžanui apribojus maisto tiekimą ir vaistus, Gorio mero pavaduotoja Irina Yolyan teigia, kad apie 2,8 mln. gyventojų turinčios Armėnijos valdžia vargiai galėjo geriau pasiruošti tokio masto atvykėlių antplūdžiui.

Spalio 19 d. vyriausybės duomenimis, valdžios institucijos užregistravo 101 848 pabėgėlius, iš kurių 48 964 yra vyrai ir 52 884 moterys. Iš jų 9 tūkst. žmonių yra neįgalieji, 12 tūkst. vyresnio amžiaus (65 metų ir vyresni) asmenų ir 30 tūkst. vaikų.

Švietimo, mokslo, kultūros ir sporto ministerijos duomenimis, 2023 m. spalio 20 d. į mokyklas buvo įrašyti 15 388 pabėgėlių vaikai.

Apgyvendinimas ir pašalpos

Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) žiniomis, Kalnų Karabacho gyventojai išsibarstė po įvairius Armėnijos regionus, tačiau daugiausia jų apsistojo Ararate, Kotaike ir sostinėje Jerevane ir jo apylinkėse (43 proc. atvykėlių). Dauguma pabėgėlių apsigyvena tose vietovėse, kur turi šeimos narių, kur yra palankesni socialinės paramos tinklai ir galima naudotis valdžios teikiamomis paslaugomis.

Asmenis, kurie Armėnijoje neturi šeimos narių arba kurie nepajėgia išsinuomoti būsto, vyriausybė siunčia į vietoves, kuriose yra laisvas laikinas būstas. Iš 80 tūkst. pabėgėlių, kurie iš karto po atvykimo į Armėniją apsistojo vyriausybės suteiktuose būstuose, įskaitant senus ar tuščius pastatus, daugiau nei 25 tūkst. žmonių rado naują gyvenamąją vietą. Armėniją palikti ir iškeliauti į kitas šalis galiausiai nusprendė apie 2 500 žmonių.

Pripažindama, kad pabėgėlių krizės sprendimas nebus rastas nedelsiant, Armėnijos vyriausybė nusprendė kiekvienam pabėgėliui skirti vienkartinę 236 eurų pašalpą, o vėliau – 118 eurų mėnesinę pašalpą, kuri turėtų padengti būstui ir maistui skirtas išlaidas.

„Mes taip pat registruojame žmones ir stengiamės suprasti, ko jiems gali prireikti artimiausiu ar vidutiniu laikotarpiu, ypač artėjant žiemai“, – pasakojo Gorio mero pavaduotoja I. Yolyan.

Paklausus, kaip Armėnijos premjeras tvarkė santykius tiek su Azerbaidžanu, tiek su Rusija, formaliai tebebuvusia šių šalių tarpininke, jos elgesys staiga tapo šaltas.

„Dabar tūkstančiai šeimų yra benamiai. Azerbaidžanas yra kaip garo volas, einantis per asfaltą, – kalbėjo mero pavaduotoja. – Niekas jų nestabdo ir ši situacija sukelia didelį nelaimę, didelį nepasitenkinimą teritoriniais praradimais ir didžiuliu žmonių kančių lygiu.“

Naujos grėsmės

Visa tai skamba kaip ryškus kontrastas, prisiminus, kad dauguma armėnų palankiai įvertino tai, kas atrodė lyg nauja šalies politikos aušra, kai N. Pašinianas perėmė valdžią po demokratijos ir antikorupcinės revoliucijos 2018-aisiais.

Pasak Pensilvanijos Užsienio politikos tyrimų instituto bendradarbio Maximiliano Hesso, Kalnų Karabacho žlugimas sukėlė rimtų abejonių dėl N. Pašiniano diplomatijos. Atrodo, kad ministro pirmininko teisėtumas dabar priklauso nuo klausimo, kaip jo vyriausybė susidoros su kylančios pabėgėlių krizės valdymo iššūkiais ir kaip sumažins potencialios azerbaidžaniečių agresijos prieš suverenią Armėnijos teritoriją riziką.

Dar gerokai prieš Kalnų Karabacho puolimą Azerbaidžanas reiškė didelį susidomėjimą perspektyva atverti koridorių per Armėniją į Nachičevanę – autonominį azerbaidžaniečių anklavą Armėnijos pasienyje. Taip būtų suformuotas sausumos perėjimas į Turkiją ir toliau stiprinamas Azerbaidžano, kaip pagrindinio Rusijos prekybos ir tranzito centro statusas, Vakarų sankcijų Maskvai fone.

„Vyriausybė dabar yra tokioje vietoje, kur ji turi labai mažai erdvės manevruoti, – sakė M. Hessas. – Pabėgėlių krizė iš tikrųjų yra valstybės pajėgumo klausimas – tai ne itin turtinga šalis. Tolesnes demonstracijas paskatintų su pabėgėliais susijusi blogėjanti padėtis, taip pat galimas tolesnis konfliktas su Azerbaidžanu.“

„Nesakau, kad politinė krizė būtinai lems revoliucinius valdžios pokyčius, – patikslino jis. – Tačiau N. Pašinianui reikės tarptautinės pagalbos, kad ši krizė toliau negilėtų dėl Azerbaidžano agresijos, pavertusios ją pačios Armėnijos ateities klausimu.“

Kol kas visos šios platesnės geopolitinės dilemos Bernikui Lazarianui, kuris iš Kalnų Karabacho pabėgo kartu su žmona, motina ir mažamete dukra, atrodo pernelyg tolimos. „Neįsivaizduoju, kas su mumis nutiks toliau, – neslėpdamas nerimo kalbėjo jis Goryje. – Tiesiog turime rasti būdą gyventi.“

Ekonomikos išbandymas

Pastaraisiais metais Armėnija patyrė didelių socialinių, politinių ir ekonominių sukrėtimų. Šie įvykiai apėmė 2018-ųjų revoliuciją, 2020-ųjų dvynius – COVID-19 pandemijos ir atsinaujinusio konflikto su Azerbaidžanu sukrėtimus, dabar galima pridėti ir daugiau nei 100 tūkst. etninių armėnų įsiliejimą į šalies gyvenimą.

Tačiau Pasaulio banko vertinimais, per pastaruosius penkerius metus Armėnija padarė reikšmingą pažangą. Šių metų kovą ji tapo IDA – vieno didžiausių pagalbos šaltinių 75 skurdžiausioms pasaulio šalims – donore. Pats Jerevanas tik prieš devynerius metus nustojo būti tokios paramos gavėju ir tik prieš ketverius metus įgijo aukštesnių vidutinių pajamų šalies statusą.

Pasaulio banko duomenimis, 2022 m. Armėnija patyrė įspūdingą ekonomikos augimą ir tapo sparčiausiai augančia Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalimi. 12,6 proc. augimo tempą paskatino migrantų antplūdis, verslo gyvybingumas ir po Rusijos invazijos į Ukrainą išaugęs kapitalas. Šis teigiamas impulsas tęsėsi ir pirmąjį 2023 m. pusmetį, o bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempas siekė 10,5 proc. Kaip ir 2022-aisiais, skatinant šį augimą svarbų vaidmenį suvaidino paslaugų sektorius, ypač IT, prekyba ir transportas.

Tikimasi, kad visų 2023-iųjų perspektyvoje ekonomikos augimas sulėtės iki 6,6 proc. Vidutinės trukmės laikotarpiu prognozuojama, kad augimas bus nuosaikus – sieks vidutiniškai 4,3 proc. 2024–2025 m. Numatoma, kad vidutinė infliacija bus artima 4 proc.

Prognozuojama, kad šiemet biudžeto deficitas sieks 2,4 proc. BVP – jis bus mažesnis, nei planuota iš pradžių dėl mokestinių pajamų viršijimo. Tačiau Pasaulio bankas pabrėžia, kad šiose prognozėse neatsižvelgiama į poveikį, kuris bus susijęs su Kalnų Karabacho krize. Gresia didelė rizika – neaišku, kaip Kalnų Karabacho gyventojams seksis integruotis Armėnijos darbo rinkoje, taip pat minimas galimas piniginių srautų pasikeitimas ir poveikį potencialiai turėsiantis prekybos partnerių ekonomikos sulėtėjimas.

Prezidento kanceliarija išplatino Azerbaidžano kariuomenės ir karinio orkestro, išsirikiavusio centrinėje Chankendžio, armėnų vadinto Stepanakertu, aikštėje, nuotraukas. Jose matyti mėlynos, raudonos ir žalios spalvos Azerbaidžano vėliavos, iškeltos priešais įspūdingą sovietmečio pastatą, kuriame kadaise buvo Karabacho separatistų lyderio biurai, o dabar puošia Azerbaidžano emblema.

Prezidentūros pranešime sakoma, kad ceremonijoje taip pat dalyvavo pirmoji ponia Mehriban Alijeva, griežtai kontroliuojamos šalies pirmoji viceprezidentė, ir I. Alijevo sūnus Heidaras.

Dėl Kalnų Karabacgo Baku ir Jerevanas kariavo du karus 2020 ir 1990 metais. Trečiadienį minimos trečiosios Azerbaidžano triuškinamos pergalės per šešias savaites trukusį karą su Armėnija metinės. Per šį karą Baku atkovojo dalį savo žemių, Armėnijos pajėgų kontroliuotų tris dešimtmečius.

Šiemet rugsėjį Baku surengė puolimą, kad susigrąžintų visą regioną, ir po mažiau nei parą trukusių kovų armėnų separatistų valdžia sudėjo ginklus bei sutiko reintegruotis į Azerbaidžaną. Per kitas dienas į Armėniją pabėgo beveik visi regiono gyventojai armėnai – daugiau nei 100 tūkst. žmonių.