Prioritetas – mokslininkei

Kasmet prieš skelbiant „Metų klaipėdietės“ konkurso finalininkių šešetuką renkasi komisija ir vieną moterį į šį baigiamąjį konkurso etapą deleguoja bendru sutarimu, neatsižvelgiant į balsų skaičių. Ši tradicija gyvuoja jau seniai.

Autoritetingi miesto verslo, kultūros bei meno atstovai suteikia galimybę galbūt ne tokią gausią palaikytojų auditoriją turinčiai, bet itin reikšmingais savo darbais garsinančią mūsų miestą moterį deleguoti į konkurso finalą.

Šiemet šiek tiek pasikeitė komisijos sudėtis. Vietoje kasmet komisijoje dalyvaujančio spaustuvininko Sauliaus Jokužio teko kviesti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorių prof. Joną Genį. Mat S. Jokužio dukra Vaiva šiemet sėkmingai dalyvauja konkurse. Tokiu sprendimu siekta objektyvumo.

J. Genį dienraščio „Klaipėda“ žurnalistai yra paskelbę Metų tolerancijos žmogumi, jo padorumas ir objektyvumas nekelia abejonių.

Komisijos nare tradiciškai tampa praėjusių metų konkurso laimėtoja. Šįkart vienintelė moteris komisijoje buvo profesionali sportininkė, karatė kiokušin mokyklos „Okinava“ prezidentė, pirmoji moteris Lietuvoje, turinti juodąjį diržą, apsigynusi 5 DAN, Diana Mačiūtė.

Kiti komisijos nariai – konkurso mecenatas nuo pat jo pradžios bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas, Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys ir bendrovės „Klaipėdos dienraštis“ direktorius Vidas Milkevičius.

Redakcijos darbuotojai, kaip įprasta, pristatė konkurso dešimtuko sąrašą. Šiemet jis – itin margas, konkurso dalyvės kiekviena savaip garsina mūsų miestą ir dirba klaipėdiečių labui.

Komisijos nariai pirmu balsavimu prioritetus atidavė dviem pretendentėms, todėl teko balsuoti dar kartą.

Antrą kartą keturi komisijos nariai balsavo už mokslo atstovę ir į konkurso finalą delegavo profesorę dr. Dalią Kiseliūnaitę. Ji yra tarptautiniu lygiu pripažinta baltistė, tirianti Mažosios Lietuvos etninę kultūrą ir kalbą: tarmes, tautosaką, senųjų raštų ir giesmių kalbą, vardyną.

Dalia Kiseliūnaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Lėmė pripažinimas

Kitos penkios paskutiniojo konkurso etapo dalyvės tapo suskaičiavus už jas balsavusių klaipėdiečių balsus.

Konkurse toliau klaipėdiečiai galės įvertinti S. Jokužio spaustuvės vykdomosios direktorės Vaivos Jokužytės nuopelnus. Ji yra išskirtinės užrašų knygos dizaino autorė, ši knyga aplenkė solidžius konkurentus, nustebino pasaulį Dubajuje, prestižinėje kanceliarinių prekių ir dovanų sektoriaus parodoje. V. Jokužytės kūrinys pelnė „Gražiausios metų užrašų knygos dizaino“ titulą. Solidus laimėjimas atveria klaipėdiečiams kelius į itin išrankią Vidurio Rytų Azijos rinką. Klaipėdietei ir mūsų mieste veikiančiai įmonei šis įvertinimas labai svarbus, nes teko konkuruoti su pasaulinio garso dizaineriais ir garsių spaustuvių komandomis.

Vaiva Jokužytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Klaipėdiečiai aktyviai balsuoja ir taip išreiškia palaikymą gydytojai odontologei Girstenei Mineikienei, kuri nepabūgo imtis atsakomybės ir 2020 m. įkūrė funkcinės ir restauracinės odontologijos kliniką „Aš šypsausi“. Tai nebūtų išskirtinis atvejis, bet G. Mineikienė Tilžės gatvėje išsinuomojo patalpas ir ėmėsi savo verslo būdama trijų mažų vaikų mama. Savo komandos tada ji dar neturėjo. Labai greitai gydytoja užaugino ne tik savo klinikos personalą, bet ir didžiulį būrį pacientų. Kalbėdama apie savo darbą ir jo naudą kiekvieno kliento sveikatai bei nuotaikai, moteris džiaugiasi dar ir burianti bendruomenę.

Girstenė Mineikienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Bendruomenės padėka

Klaipėdiečiai, auginantys įvairių negalių kamuojamus, raidos sutrikimų turinčius bei sunkių ligų kaustomus vaikus, nuoširdžiausią padėką reiškia Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorei Aušrai Nikolajevienei. Nuo pirmų darbo dienų ji nuoširdžiai rūpinosi kiekvienu į įstaigą atvežtu tėvų globos netekusiu kūdikėliu. Kai tokių mažylių įstaigoje liko vos keli, įstaigos vadovė ėmėsi pertvarkų, kad pagalbą gautų šeimos, auginančios neįgalius vaikus. A. Nikolajevienė subūrė profesionalų komandą ir parengė institucinės globos pertvarkos planą. Jau nemažai metų įstaigoje ypatingi vaikai slaugomi, mankštinami, lavinami. Palikdami įstaigoje savo atžalas dienai tėvai gali dirbti, mokytis, skirti laiką kitiems savo šeimos vaikams. A. Nikolajevienė viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo įgyvendinti atokvėpio paslaugą neįgalius vaikus turinčioms šeimoms.

Aušra Nikolajevienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje besilankantys klaipėdiečiai gerai pažįsta čia referente dirbančią Godą Povilaitytę. Ji rūpinasi bažnyčios naujienų sklaida, katalikiškų renginių organizavimu ir jų transliavimu socialiniuose tinkluose. G. Povilaitytė yra ir piligriminių kelionių bei stovyklų organizatorė. Baigusi lietuvių kalbos studijas moteris savanoriauja ir moko ukrainiečius lietuvių kalbos, triūsia „Carito“ renginiuose. G. Povilaitytės tikslas labiau įtraukti į veiklą tikinčiųjų bendruomenę Klaipėdoje. Pernai vykęs evangelizacinis renginys „Pas ką mes eisime?“ atskleidė, kad tokie susiėjimai Klaipėdai reikalingi, todėl kažką panašaus ji planuoja surengti ir šiemet.

Goda Povilaitytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Monika Vaiciukevičiūtė dabar yra viena geriausių ir daugiausiai vilčių teikianti Lietuvos sportinio ėjimo profesionalių. Pernai ji pelnė ne vieną Lietuvos ir pasaulio apdovanojimą, pasiekė ne vieną rekordą. Keturias vasaras mergina dirbo Smiltynės ir Klaipėdos paplūdimių gelbėtoja. Sportuojant įgyta fizinė ištvermė jai padėjo iš mirties nagų Baltijos bangose išplėšti 11 žmonių ir taip padovanojo jiems antrąjį gimtadienį. Klaipėdos universitete baigusi kūno kultūros ir sporto pedagogikos bakalauro bei magistro studijas M. Vaiciukevičiūtė pajuto pašaukimą padėti žmonėms, todėl pernai Socialinių mokslų kolegijoje ėmė studijuoti bendrosios medicinos pagalbos dalykus.

Monika Vaiciukevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.

Balsuoti galima trejopai

Metų klaipėdietės vardo vertos kiekviena pretendenčių, bet konkurso sąlygos reikalauja išrinkti vieną moterį, todėl teks dar kartą balsuoti, ankstesni balsai nebeskaičiuojami.

Metų klaipėdietės vardo vertos kiekviena pretendenčių, bet konkurso sąlygos reikalauja išrinkti vieną moterį.

Patogumo dėlei balsuoti ir toliau galima trimis būdais. Iškirpus iš dienraščio „Klaipėda“ specialų kuponą ir jį užpildžius reikėtų siųsti adresu: Metų klaipėdietė, „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, LT-92118 Klaipėda. Galima šiuos kuponus įmesti į specialią balsavimo dėžę redakcijos skyriuje. 1 kuponas prilyginamas 10 balsų.

Balsuojant trumpąja žinute (Lietuvoje), ją reikėtų siųsti numeriu 1679 su tekstu „MKL XX“. XX – kandidatės numeris, esantis prie jos profilio portale metu-klaipediete.diena.lt. SMS kaina – 1 euras, žinutė prilyginama 10 balsų.

Klaipėdos universiteto profesorė, filologė, Mažosios Lietuvos baltų tarmių tyrinėtoja dr. Dalia Kiseliūnaitė jau daugelį metų dokumentuoja nykstančią kuršininkų kalbą ir taip praturtina bendrus baltų kalbos tyrimus. Pernai ji gavo Martyno Liudviko Rėzos premiją už Kuršių nerijos istorijos ir kultūros tyrinėjimą, sklaidą bei garsinimą. „Tai nauda ne tik premijos laureatui, bet ir pačiai bendruomenei. Premija yra padėkos ženklas“, – tikino Dalia. Mokslininkė parašė monografiją „Kuršių nerijos kuršininkų kalba. I dalis. Fonetika ir fonologija“. Dar aprašys morfologiją ir leksiką. Dalia vienintelė Lietuvoje tyrinėja kuršininkų kalbą. „Mačiau, kad niekas kitas nesiima kuršininkų kalbos temos, tuo metu šios temos negvildeno niekas visame pasaulyje. Supratau, jei aš to nepadarysiu, nepadarys niekas kitas“, – pasakojo Dalia. Kadangi ši kalba – senas latvių kalbos dialektas, turintis senosios kuršių kalbos ypatybių, mokslininkei teko bendradarbiauti ir su latvių kalbininkais. Be to, 2011 m. ji buvo apdovanota Latvijos Respublikos Pripažinimo kryžiaus II laipsnio ordinu Komandoro kryžiumi už Lietuvos ir Latvijos mokslinių ryšių puoselėjimą. Dirbdama Klaipėdos universiteto dėstytoja Dalia vadovavo lietuvių filologijos ir latvių kalbos programai, organizavo renginius, skirtus Latvijos nepriklausomybės dienai ir Latvijos dienoms, šiuose renginiuose dalyvavo ir ambasadoriai. 2012 m. buvo apdovanota Baltijos asamblėjos medaliu. Atradusi ryšį su evangelikų liuteronų bažnyčia, ji ir čia pasižymėjo savo gabumais – groja vargonais, suredagavo giesmyną. „Įsikinkiau į darbus ir supratau, kad šiais darbais prisidedu prie lietuviško giesmyno atnaujinimo, prie senų tradicijų puoselėjimo“, – sakė Dalia. Taip pat ji kartu su Arvydu Barysu sukūrė filmą apie savo gimtąjį miestą Plungę, jos dėka gimė ir septyni pusvalandžio trukmės filmai apie Mažosios Lietuvos gyventojų maistą, šeši filmai apie Klaipėdos krašto kaimus, dar planuojami keturi filmai apie nykstančius Klaipėdos rajono kaimus. 30 metų Dalia vadovavo vaikų folkloro ansambliui „Vorusnėlė“, kurio repertuare netrūko ir liuteroniškų giesmių. Pretendentė į Metų klaipėdietės titulą parengė ir išleido kompaktinę plokštelę „Giedok, tu mano siela“, vienoje jos dalyje – įvairios lietuviškos liuteronų giesmės, kitoje – laidotuvių.

Gydytoja odontologė Girstenė Mineikienė nepabūgo imtis atsakomybės ir 2020 m. įkūrė funkcinės ir restauracinės odontologijos kliniką „Aš šypsausi“. Tai nebūtų išskirtinis atvejis, bet G. Mineikienė Tilžės gatvėje išsinuomojo patalpas ir ėmėsi savo verslo būdama trijų mažų vaikų mama. Savo komandos tada ji dar neturėjo. Atkakliu darbu ir nuoširdžiu rūpesčiu savo pacientais G. Mineikienė pelnė klaipėdiečių pripažinimą. Apie tai ji sužino ne tik iš nuoširdžių padėkų, bet ir atsiliepimų internetinėje erdvėje. Praėjo vos keleri metai nuo klinikos įkūrimo, bet pokyčiai jos veikloje – labai ryškūs. Šiemet odontologė džiaugiasi ne tik profesionalia drauge dirbančia komanda, bet ir kasmet dvigubėjančiu pacientų skaičiumi. Tai rodo darbuotojų bei klientų pasitikėjimą G. Mineikiene. „Odontologija man – sritis, kurioje jaučiuosi galinti padėti žmonėms, o ir pati dirbdama jaučiu pasitenkinimą. Gyvenime vadovaujuosi nuostata, kad reikia stengtis aplenkti ne kitus, o pačią save. To mokau ir tris savo vaikus“, – apie gyvenimo kredo kalbėjo G. Mineikienė. Moteris kasdien įsitikina, kad jos darbas grąžina žmonėms šypsenas ir lengvina bendravimą, besišypsantys žmonės labiau pasitiki savimi. Šypsena rodo žmogaus draugiškumą, pasitikėjimą ir atvirumą, tokiems žmonėms lengviau sekasi asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Tyrimais įrodyta, kad šypsena teigiamai veikia psichologinę sveikatą. „Šypsena gali paskatinti išskirti endorfinus ir serotonino hormonus, kurie gali sumažinti stresą ir padėti pagerinti nuotaiką. Bet svarbiausia – sveiki dantys suteikia galimybę patirti vieną didžiausių gyvenimo malonumų – mėgavimąsi maistu. Sėkmingas gydymas ir geri pacientų atsiliepimai man yra didžiausias atpildas. Visa tai skatina toliau tobulėti. Stengiuosi įsiklausyti į pacientų poreikius, gyvenimo būdą, mitybos įpročius, gyvenimo sąlygas ir streso lygį. Taip pavyksta nustatyti visus veiksnius, kurie gali turėti įtakos žmogaus burnos sveikatai. Toks požiūris leidžia ne tik gydyti dantų ligas, bet ir siekti jų prevencijos bei palaikyti bendrą paciento gerovę“, – kalbėjo G. Mineikienė. 15-os darbo metų odontologe patirtis, įveikti sudėtingi gydymo atvejai, ryšys su pacientais leidžia jai teigti, kad savo darbu prisideda prie bendruomenės sveikatos ir gerovės.

Pašaukimą kurti unikalias interjero lėles prieš 15 metų Sigita Bilotė atrado netikėtai – apsilankiusi uostamiestyje vykusioje parodoje. „Pamačiau ir mane užbūrė. Visada galvojau, kad galiu susikurti, ką noriu, tad grįžusi iš renginio visą naktį sėdėjau prie tos lėlės ir per tą naktį susidraugavau“, – pasakojo Sigita. Aplinkiniams parodžiusi savo pirmąją interjero lėlę, moteris sulaukė didelio susidomėjimo. „Pirmos lėlės buvo padovanotos, po to atsirado vienas kitas pirkėjas. Vėliau socialiniuose tinkluose pradėjau publikuoti savo darbus, o internetinėje prekyboje lėlės labai smarkiai pajudėjo į įvairias pasaulio šalis, jų jau galima rasti visuose žemynuose“, – sakė Sigita. Savo darbus ji paskelbė tarptautinėje rankdarbių platformoje, tad atsirado pirkėjų iš Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Pietų Afrikos, Singapūro, Australijos, Europos ir, žinoma, Lietuvos. „Turiu savo darbų parašą: visos interjerinės lėlytės yra be vieno batuko, viena basa kojele“, – pažymėjo moteris. Sigita kuria ne tik interjero lėles, bet ir vaikiškas, jų kūrybai pasitelkia pirmuosius vaikų rūbelius. Šių lėlių kūryba ji užsiima jau 10 metų. Idėja kurti tokias lėles gimė pagausėjus šeimai. Kadangi pirmuosius vaikų rūbelius buvo gaila išmesti, moteris nutarė iš jų pasiūti lėles. Po to šią idėją ji pasiūlė ir Lietuvos mamoms. „Kiekvieną savaitę pas mane atkeliauja po keletą siuntinių su pirmaisiais vaikučių rūbeliais – mamos išsaugota dukros suknele, kuriai 20 metų, krikštynų skraiste, kuriai 40 metų, tad iš tų rūbelių ir kitų audinių siuvu tekstilines lėles“, – kalbėjo Sigita. Šias lėles žmonės perka kaip dovaną savo artimiesiems. Dažniausiai pirkėjai pateikia lėlės aprašymą iki smulkmenų, kartais net atsiunčia šeimos nario nuotrauką, o reikiamomis medžiagomis Sigitai gelbsti siuvėjos, užuolaidų salonai. „Tos lėlytės – tai maži žmonių prototipai. Kiek mūsų pasaulyje daug, mes visi esame unikalūs, skirtingi, su savo emocijomis, spalvomis, auromis. Eidama gatve į vieną kitą pažiūriu ir tarsi nufotografuoju bei kūrinyje noriu perteikti žmogaus emocijas, judesį, išraišką“, – apie kūrybos procesą pasakojo Sigita. Savo veiklą ji prilygina meditacijai ir terapijai, kurios metu ilsisi. „Šlifuoju, kol lėlytė atsimerkia, tada pamatau rezultatą ir jaučiuosi pasiekusi pilnatvę“, – sakė Sigita.

Šešerius metus Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje referente dirbanti Goda Povilaitytė koordinuoja ir inicijuoja projektus, rūpinasi bažnyčios naujienų sklaida spaudoje, radijuje, televizijoje, katalikiškų renginių organizavimu ir jų transliavimu socialiniuose tinkluose. Ji taip pat yra piligriminių kelionių, stovyklų organizatorė. Kadangi pretendentė į Metų klaipėdietės titulą baigusi lietuvių kalbos studijas, šiuo metu ji savanoriauja ir moko ukrainiečius lietuvių kalbos. „Jeigu kažkur reikia pagalbos, „Carito“ renginiuose ar kuriant plakatus, visada vieni kitiems pagelbstime. Bendradarbiauju ir prisidedu ten, kur galiu, sugebu, kažką suprantu“, – sakė Goda. Ji į šią bažnyčią savanoriauti atėjo vos baigusi mokyklą, nuo 1996-ųjų: „Tiesiog buvo toks laikas, kai ieškojau naujos bendruomenės, naujų draugų, tad atėjau į grigališkojo choralo studiją ir mes visi kartu augome tame bendruomeniškume, savanoriavome, daug visokių darbų kartu nuveikėme, daug projektų turėjome. Buvo iš tikrųjų puikus metas“, – neslėpė Goda. Tai nebuvo vienintelė su muzika ir savanoryste susijusi veikla. Bažnyčios referentė taip pat giedojo renesanso polifonijos ansamblyje „decOrata“. „Apie dešimt metų mokėmės senosios muzikos. Kol kas esame padarę pertrauką dėl atlikėjų stygiaus. Labai ilgiuosi muzikos, bet tikiuosi, kad prie jos dar sugrįšiu“, – vylėsi Goda. Organizuoti katalikiškus renginius uostamiestyje ją kartu su kolegomis paskatino pavyzdžiai Vilniuje, Kaune, kadangi į tokius renginius susirinkdavo daugybė tikinčiųjų, kurie ieškodavo bendraminčių. „Norėjome kažkaip sujudinti tikinčio žmogaus širdį ir tikinčią Klaipėdos bendruomenę“, – teigė Goda ir pasidalijo, kad pernai vykęs evangelizacinis renginys „Pas ką mes eisime?“ atskleidė, kad tokio pobūdžio susiėjimai Klaipėdai iš tikrųjų reikalingi. „Žmonės yra linkę dalintis savo rūpesčiais, jeigu tik jaučiasi išklausyti“, – neabejojo Goda. Tad svarstoma ir šių metų vasarą uostamiestyje suorganizuoti panašų renginį. Goda taip pat įvardijo, kuo jai svarbus įvairiapusis darbas bažnyčioje. „Man tai duoda buvimą stiprioje bendruomenėje. Visada akcentuoju, kad vienas žmogus nelabai gali kažką nuveikti, tad man tai yra didžiulė dovana – būti tarp veiklių žmonių ir mokytis. Iššūkių yra labai daug, tad nėra kada užsisėdėti“, – teigė Goda.

Šokių mokytoja Ramunė Kūrienė kasdien dirba su klasikinių šokių besimokančiais vaikais. Jauniausiems jos auklėtiniams – vos treji, vyriausi yra abiturientai. R. Kūrienė moko šokti ir suaugusius žmones, veda linijinių šokių repeticijas, bendrauja su pagyvenusiais žmonėmis. Netrukus buvusių legendinio sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ šokėjų poros Ramunės ir Martyno Kūrų įkurtas klubas „Žingsnis“ paminės 25 metų sukaktį. „Neskaičiavau, kiek auklėtinių turėjome, gal ruošdamiesi sukakčiai suskaičiuosime, man pačiai bus įdomu tai sužinoti. Dar būdama pradinukė svajojau tapti šokių mokytoja arba darželio auklėtoja. Svajonė išsipildė, galiu prisipažinti – man šis darbas iki šiol teikia didžiulį malonumą“, – tvirtino R. Kūrienė. Klaipėdos metų trenerės titulą pelniusi moteris pagrįstai didžiuojasi savo mokiniais. Pernai jos auklėtiniai buvo pripažinti geriausia 2023-ųjų pasaulio pora jaunių II 10 šokių kategorijoje. O 2022-aisiais jos treniruojami sportininkai, būdami jauniausi tarp dalyvių, iškovojo ketvirtąją vietą pasaulio jaunimo dešimties šokių čempionate ir šeštą vietą Europos jaunimo Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate. Tai – pirmas toks aukštas Lietuvos sportinių šokių atstovų pasiekimas per visą sportinių šokių istoriją. „Man labai smagu dirbti su vaikais, dar smagiau, kai jiems sekasi ir galiu jiems padėti. Ne kartą esu išgirdusi iš tėvelių, kad gydytojai neleidžia vaikams mesti šokių, vengiant problemų dėl stuburo. Tėvai tikina, kad mes auklėtiniams – autoritetai, prašo įkalbėti juos nepalikti klubo, nes šokiai padeda išgyventi paauglystės sunkumus, tai labai prasminga veikla. Daugelį vaikų užauginame nuo trejų iki 18 metų, vėliau išsiskiriame su ašaromis, kai jie išvažiuoja studijuoti kitur. Tampame lyg viena šeima, kviečiamės vaikus į namus, drauge švenčiame ir poilsiaujame“, – apie ryšį su auklėtiniais pasakojo R. Kūrienė. „Man patinka dirbti su bet kurio amžiaus žmonėmis. Turime linijinių šokių grupę, kur šoka tik moterys, turime ir kursus, kur suaugusieji mokosi šokti poromis. Matau, kad šokdami žmonės jaučia malonumą, susiburia bendruomenė ne tik repeticijoms, bet ir degustacijoms, teminiams vakarėliams, taip darbas tampa ir pramoga. Net tie, kurie dėl sveikatos problemų nebegali šokti, ateina į mūsų šventes“, – džiaugėsi šokių mokytoja.

Monika Vaiciukevičiūtė šiuo metu yra viena geriausių ir daugiausiai vilčių teikianti Lietuvos sportinio ėjimo profesionalių. Mergina sportinę karjerą pradėjo Klaipėdos lengvosios atletikos mokykloje, o pernai ji pelnė ne vieną Lietuvos bei pasaulio apdovanojimą ir pasiekė ne vieną rekordą. Praėjusių metų vasarį M. Vaiciukevičiūtė pirmą kartą savo karjeroje pelnė Lietuvos uždarų patalpų čempionės aukso medalį 3 km distancijoje. Pasiekė geriausią Lietuvos sezono rezultatą. Tų pačių metų birželį, dalyvaudama Alytuje vykusiame 49-ame tarptautiniame sportinio ėjimo festivalyje, mergina iškovojo Lietuvos sportinio ėjimo čempionės aukso medalį olimpinėje 20-ies km distancijoje. Dar didesnė sėkmė jos laukė Australijoje, kur sportininkė dalyvavo trejose varžybose ir užfiksavo naujus Lietuvos sezono rekordus 10 km ir 20 km distancijose. Girdėdama mūsų šalies vardą tarptautinėse varžybose Monika jaučia ne tik pasididžiavimą, bet ir didžiulę atsakomybę bei įpareigojimą. „Manau, kad tai dar nėra mano sportinės karjeros pikas, aktyviai treniruojuosi ir tikiuosi pasiekti dar ne vieną rekordą. Ėjimas man yra ir kūno, ir tikėjimo stiprinimo praktika. Kaip ir kiekvienas tikintis žmogus, jaučiu pareigą padėti savo artimiems ir bendruomenei, kurioje gyvenu. Todėl jau keturias vasaras Smiltynės ir Klaipėdos paplūdimiuose sportuojant įgytą fizinę ištvermę išbandžiau dirbdama gelbėtoja. Iš jūros bangų ištraukiau 11 žmonių. Gyvybės trapumo pajautimas ir gebėjimas ją išsaugoti padėjo suprasti, kad esu apdovanota galimybėmis padėti žmonėms“, – atviravo mergina. Klaipėdos universitete ji yra baigusi kūno kultūros ir sporto pedagogikos bakalauro bei magistro studijas. O pajutusi pašaukimą padėti žmonėms, pernai M. Vaiciukevičiūtė įstojo į Socialinių mokslų kolegiją ir ėmė studijuoti bendrosios medicinos pagalbos dalykus. „Čia, kaip ir sporte, žinau, kad manęs laukia nelengvas darbas. Esu pasiruošusi ir į tai einu su tikėjimu“, – kalbėjo sportininkė. Iš Švenčionių rajono Pabradės miestelio kilusi mergina aštuonerius metus gyvena Klaipėdoje ir neslepia pamilusi uostamiestį, kaip gimtinę, todėl didžiuodamasi save jau vadina klaipėdiete. Monika – aktyvi Klaipėdos Šv. Kazimiero parapijos bendruomenės narė, kartu su bendraminčiais ji prisideda prie gailestingumo darbų tikintiesiems ir vargstantiesiems.

Pretendentei į Metų klaipėdietės titulą Dainorai Dvarionaitei pavyko iškovoti kelialapį į prestižines profesionalių kultūristų varžybas „Ms. Olympia“. Iki šio triumfo 26-erių sportininkei prireikė beveik dešimt metų atkaklaus darbo. Tai – kultūrizmo olimpas, pats prestižiškiausias pasaulio turnyras, tas pats, kurį aštuonis kartus laimėjo legendinis Arnoldas Schwarzeneggeris. Šis kartas bus antras istorijoje, kai Lietuvai atstovaus moteris, ir šį kartą vėl – klaipėdietė. Pasak D. Dvarionaitės, tai yra viršūnė kiekvienam atletui. „Patekti į šį turnyrą kultūristui yra toks pat prestižas, kaip bet kuriam sportininkui nuvykti į olimpiadą“, – sakė Dainora. Tik po beveik trisdešimties metų D. Dvarionaitė pakartojo Natalijos Murnikovienės, kitos garsios sportininkės iš Klaipėdos, sėkmę. Todėl tai, ką pavyko pasiekti Dainorai, tiesiog fantastiška. „Natalija labai džiaugėsi mano sėkme, mes nuolat bendraujame ir dirbame kartu, ji mane labai palaiko, labai tikėjo, kad man pasiseks“, – tikino Dainora, kuri profesionalios atletės statusą turi nuo 2021 m. Ispanijoje dėl kelialapio į „Ms. Olympia“ rungėsi 10 atlečių, tarp kurių D. Dvarionaitę teisėjai pripažino pačia geriausia. Į profesionalų kultūristų turnyrus atvyksta daug atlečių iš Brazilijos, Ispanijos, Portugalijos, kur šis sportas labai populiarus. Ir staiga mergina iš Lietuvos nuskynė laurus. Nenuostabu, kad visiems dalyviams buvo sunku suvokti, iš kur čia Dainora atsirado ir kaip ji tą padarė. „Kai aš visiems sakiau, kad tapsiu kultūrizmo profesionale, niekas manimi netikėjo. Kai laimėjau profesionalo kortą, prakalbau apie tai, kad vis tiek pateksiu į „Olympia“ turnyrą. Tada įvertinau savo galimybes ir pasakiau, kad tokiam lygiui pasiekti man reikėtų trejų metų. Bet tai man pavyko pasiekti per devynis mėnesius. Negalėjome suvokti, bet tai pavyko“, – kalbėjo Dainora, po beveik trijų dešimtmečių vėl išgarsinusi Lietuvos vardą kultūrizmo pasaulyje. Pasak atletės, triumfas yra trumpalaikis dalykas, euforija greitai baigiasi, tad tenka grįžti namo ir vėl sunkiai dirbti. Dabar visas dėmesys sutelktas į „Ms. Olympia“. Turnyrui pasiruošti Dainora turi metus. Ir ji tiki, kad tai įmanoma, tik reikia degti šia idėja, reikia tuo gyventi, įsitikinusi sportininkė, pretenduojanti į Metų klaipėdietės titulą.

Nuo 2012 m. Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namams vadovaujanti Aušra Nikolajevienė subūrė profesionalią komandą, kuri padeda jai tobulinti šios įstaigos veiklą ir imtis vis naujų sudėtingų darbų. A. Nikolajevienė stengėsi, kad mažyliai kuo greičiau apsigyventų šeimose. Moteris suprato, kad būtina neapsiriboti vien neįgalių našlaičių globa. 2014 m. jos vadovaujama įstaiga pradėjo teikti šeimose gyvenantiems vaikų raidos sutrikimų turintiems mažyliams ankstyvosios reabilitacijos paslaugas. Papūtus naujiems vėjams, nuspręsta, kad Lietuvoje visi vaikai turi augti šeimose, tai reiškė, kad netrukus Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namai gali būti išformuoti. A. Nikolajevienė nelaukė įstaigos panaikinimo ir ėmėsi ją pertvarkyti. Suprasdama, kad negalių kamuojamų vaikų tėvams būtina pagalba, moteris ėmėsi pokyčių įstaigoje. Vienas pirmųjų laimėjimų buvo, kad paslaugas leista teikti vaikams iki 18 metų. „Matydavau, kaip sunku įvairių negalių turinčių vaikų tėvams, kaip jie netenka galimybės dirbti, turėti bent trumpą laiką sau patiems ir kitiems šeimoje augantiems vaikams. Supratau, kad tokioms šeimoms būtina padėti. Taip 2015 m. vieni pirmųjų šalyje pradėjome teikti atokvėpio paslaugą. Greitai pajutome, kokios dėkingos už tai yra šeimos, auginančios vaikus su negalia, sergančius nepagydomomis ligomis“, – kalbėjo A. Nikolajevienė. Kasdien susidurdama su ypatingus vaikus auginančiomis šeimomis, moteris suprato dar vienos paslaugos svarbą ir būtinumą. Taip nuo 2018 m. Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose pradėta teikti paliatyviosios pagalbos dienos stacionaro paslauga. Neliko be įstaigos vadovės dėmesio ir mažyliai su autizmo spektro sutrikimais. Tais pačiais metais įstaigoje atsirado kompleksinių paslaugų vaikų dienos užimtumo centras. O 2020-aisiais pradėta teikti stacionarinė palaikomojo gydymo ir slaugos paslauga. „Nuolat trūksta įrenginių bei prietaisų mūsų prižiūrimiems vaikams tinkamai slaugyti, mankštinti, lavinti. Todėl pernai, įkvėpta ir padedama Klaipėdos Rotary klubo „Karalienė Luizė“ prezidentės Loretos Bosienės, dalyvavau Čikagos lietuvių Rotary klubo surengtame paramos ir labdaros renginyje. Jo aukcionuose surinkta 50 tūkst. dolerių parama, už kurią aukotojai nupirks reikalingiausių įrenginių“, – pasakojo A. Nikolajevienė.

S. Jokužio spaustuvės vykdomoji direktorė Vaiva Jokužytė, išskirtinės užrašų knygos dizaino autorė, aplenkusi solidžius konkurentus, nustebino pasaulį Dubajuje, prestižinėje kanceliarinių prekių ir dovanų sektoriaus parodoje. Jos kūrinys pelnė „Gražiausios metų užrašų knygos dizaino“ titulą. Šis solidus laimėjimas atveria klaipėdiečiams kelius į itin išrankią Vidurio Rytų Azijos rinką. Klaipėdietei šis įvertinimas labai svarbus, nes teko konkuruoti su pasaulinio garso dizaineriais ir garsių spaustuvių komandomis. Klaipėdiečiai jau kelerius metus gamina CLOUD LINE prekės ženklo užrašų knygas, kurios labai populiarios Lietuvoje. Būtent jas ir nusiuntė į Dubajų. „Šis prekės ženklas jau tapo žinomas, įėjo į istoriją. Ir tai net ne mano pačios ar mūsų įmonės vardo, bet Klaipėdos ir Lietuvos garsinimas. Kažkur labai toli, už tūkstančių kilometrų, žmonės pirmąsyk išgirdo apie Lietuvą. Todėl savo stende parodoje mes buvome pakabinę Lietuvos žemėlapį ir trispalvę. Lankytojams nuolat rodėme, kur yra mūsų šalis. Žinoma, visi klausė, ar esame prie jūros. Klausimų po mūsų laimėjimo apie Lietuvą sulaukdavome labai daug, ypač iš Rytų kraštų. O išgirdę, kiek pas mus gyvena žmonių, juos ištikdavo savotiškas kultūrinis šokas, kad tokia maža šalis kuria tokius produktus“, – kalbėjo Vaiva, dėl kurios kūrinio didelė pasaulio dalis staiga išgirdo apie Klaipėdą ir Lietuvą. Pasaulinio garso įvertinimas pačiai Vaivai buvo didelis motyvacinis stimulas, svarbus kiekvienam kūrėjui. „Tai, ką darau, darau iš širdies, su didele meile, nes kūryboje toks dalykas labai svarbus. Ir kad mūsų pastangos ir darbas buvo taip įvertinti, neįkainojama jokiais pinigais. Kai pastebimas kūrėjo darbas, jam yra pats didžiausias apdovanojimas. Ar po to sulauksime daugiau užsakymų, šis klausimas yra antraeilis, svarbiausia – įvertinimas, nes tai suteikia dar daugiau motyvacijos toliau kurti, vykti į parodas, rodyti savo darbus, kalbėti, kad tai sukurta ir pagaminta Lietuvoje, Klaipėdoje“, – tvirtino pasaulinėje parodoje Dubajuje savo darbais sužibėjusi kandidatė į Metų klaipėdietes V. Jokužytė. Kiekvienos naujos darbo knygos atsiradimas prasideda būtent nuo Vaivos idėjos, tačiau kūrėja pripažįsta, kad be kūrybiškos ir atsidavusios komandos bet kokį sumanymą įgyvendinti būtų labai sunku.

Klaipėdos socialinių paslaugų centro „Danė“ senyvo amžiaus žmonių padaliniui Airida Rinkevičienė vadovauja jau devintus metus, nuo pat jo įkūrimo. Tai – dienos centras senyvo amžiaus žmonėms, kuriems neretai prireikia ne tik fizinės, bet ir dvasinės pagalbos. „Kai pabaigiau studijas, mano darbas buvo susijęs tik su senjorais. Pirmieji mano socialinio darbo žingsniai buvo globos namuose. Deja, po ketverių metų teko keisti darbą, nes labai susitapatinau su jų gyvenimais, skausmais, paskui prasidėjo netektys, buvo labai sunku. Todėl trumpam pasitraukiau, bet išėjusi iš globos namų supratau, kad be socialinio darbo negaliu“, – kalbėjo A. Rinkevičienė. Moteris teigė, kad daug turėjo dirbti su savimi, kad sutvirtėtų morališkai, kad paskui galėtų padėti kitiems, kuriems to labiausiai reikia. „Man pavyko. Ir didžiausias komplimentas, kai pagalbos ieškantys žmonės po pokalbio su manimi išeina su viltimi, neretai sako, kad kaip po terapijos. Man tai jau daugiau nei darbas, tai tapo gyvenimo būdu. Neskaičiuoju nei darbo laiko, nei jėgų“, – kalbėjo su senoliais dienos centre dirbanti Airida. Moteris neslepia, kad daugumą darbų daro neatlygintinai. Tą pastebi ir žmonės, su kuriais ji dirba. Centrą nuolat lanko apie 40 senjorų. Jų nuomone, A. Rinkevičienė itin nuoširdus ir rūpestingas žmogus, daranti kur kas daugiau, nei priklauso pagal pareigas, ir ji itin verta Metų klaipėdietės titulo. Jos dėka centre senjorai turi galimybę dalyvauti įvairiose veiklose, kūrybiniuose užsiėmimuose. Veikla neapsiriboja tik pačiame centre, senjorai vyksta į ekskursijas ir susitikimus. Senoliai tikina, kad centras yra antri jų namai, kur jie praleidžia beveik visą dieną, bet laikas jiems prabėga greitai, linksmai ir turiningai Airidos ir viso personalo dėka. „Tai yra tokia vieta, kur labai greitai matosi, kuris darbuotojas yra tarsi ne savo vietoje. Džiugu, kad jų kaita pas mus nėra didelė, bet ta komanda, kuri čia dirba, labai džiaugiuosi. Tai labai nuoširdžiai socialiniam darbui atsidavę žmonės. Jei ne jų pastangos, ir tų gerų atsiliepimų nebūtų. Tai ne mano vienos nuopelnas, o visų centro darbuotojų. Nes jei nesutartume ar į skirtingas puses visi žiūrėtume, turbūt vargiai būtume sukūrę tą aplinką, kurioje atgaivą randa pagyvenę žmonės“, – įsitikinusi kandidatė į Metų klaipėdietės titulą.

Per daugiau negu dvidešimtmetį buvo tituluotos įvairių profesijų atstovės – mokytojos, menininkės, gydytojos, verslininkės. Jų dėka uostamiestyje talentingų moterų ratas kasmet auga.

Tad ir šiemet, siekiant apdovanoti dar vieną „Metų klaipėdietės“ titulo vertą moterį, nuo šiandien iki vasario 19 d. 12 val. visi kviečiami balsuoti ir padėti išrinkti finalinį pretendenčių šešetuką. Pradedant trečiąjį konkurso etapą, balsai skaičiuojami iš naujo, tad senieji balsai nebegalioja.

14. Paulina ŽILINSKAITĖ – šokių studijos „Me Gusta“ šokėja, tapusi pirmąja lietuve, pelniusia IDO hiphopo pasaulio čempiono titulą. Tai dvyliktokė kaunietė padarė rungdamasi suaugusiųjų grupėje.

Į pasaulio čempionatą vyko pasiruošusi patekti į geriausių gatvės šokėjų dešimtuką. Pirmoji vieta, anot merginos, pranoko lūkesčius.

Iš pradžių P. Žilinskaitė lankė pramoginius šokius, vėliau laisvalaikiu žaidė badmintoną, kol akis užkliuvo už šokių studijos „Me Gusta“ kvietimo. Tai, kad studijos treniruotės vyko arti namų, – didelis privalumas, tačiau išbandžius šiuolaikinius šokius atstumas jau menkai ką tereiškė.

„Aš visą laiką buvau sportiška, bet jokia veikla man nesuteikė tokio malonumo kaip šokis. Šokdama išgyvenu ypatingus jausmus“, – atviravo pasaulio čempionė.

Šį titulą lėmė talentas, charizma, treniruotės studijoje kiekvieną dieną ir papildomas darbas namuose.

„Ar kada nors norėjau mesti šokius? Žinoma, bet ne dėl to, kad nepatiktų. Buvo laikas, kai galvojau, kad stoviu vietoje, nepadarau visko, ką galėčiau padaryti. Esu reikli sau. Dabar gal kiek mažiau nei anksčiau. Matyt, brandžiau žiūriu į šokius“, – apie silpnumo akimirkas yra kalbėjusi P. Žilinskaitė.

Jai pasitaiko dienų, kai nėra nuotaikos. Anot kaunietės, svarbiausia nepasiduoti visiškai blogoms emocijoms, nes viskas praeina.

Šokdama išgyvenu ypatingus jausmus.

Šokis ją taip įtraukė, kad tapo svarbesnis už visas kitas pramogas. Už titulus daug brangiau yra patirtos teigiamos emocijos. Kaip teigė, svarbiau sutikti žmonės, išmoktos pamokos ir jausmas, kurį kaskart patiria šokių aikštelėje ir kurį dovanoja tiems, kurie į ją žiūri.

Kauno technologijos universiteto (KTU) licėjaus dvyliktokei šie mokslo metai išskirtiniai ir dėl to, kad tai paskutiniai metai mokykloje. Ar per abitūros egzaminus seksis taip pat gerai kaip ir pasaulio čempionate? Bus matyti.

16. Renata BUINICKIENĖ – iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorė, ligoninėse su vienišais vaikais leidžianti ir šventes, nes buvimas šalia, nuoširdus dėmesys būtinas visiems vaikams, o ką jau kalbėti apie ligoniukus. Ji neabejoja, kad prasminga savanorystės veikla praturtina ir pačius savanorius, ir stiprina, brandina mus kaip visuomenę.

„Niekieno vaikus“ pasirinkau labai sąmoningai, nes jau stebėjau šios organizacijos veiklą, jos siunčiamą labai aiškią ir jautrią žinutę – kad nė vienas vaikas ligoninėje neliktų vienišas. Pati esu mama, tad man temos apie vaikus visada rūpi, o ką jau kalbėti apie sergantį, ligotą vienišą mažylį ar paauglį“, – sakė R. Buinickienė.

Kodėl savanorystė? „Nuskambės banaliai: noriu būti reikalinga. Tai labai aiškiai suvokiau ir nuėjusi į pirmąjį budėjimą prie trijų mėnesių kūdikio: šią akimirką manęs reikia čia. Yra tik vaikelis, tik jis, ne aš, ne mano ar man. Tik jis – pažeidžiamas, jautrus, nuvargintas skausmo. Tikrai nuoširdžiai matau to buvimo prasmę – suteikti dėmesį, draugystę, išklausyti, apkabinti ar tik žvilgsniu paglostyti. Todėl „Niekieno vaikai“ jau tapo mano gyvenimo dalimi – nelengva, bet kartu ir labai gražia dalimi“, – pasakojo kaunietė, ligoninėse savanoriaujanti jau trečius metus.

Kiekvienas budėjimas prie vaiko – iššūkis. Kiekviena situacija – jautri, nauja ir dažnai nenuspėjama. Akivaizdu, kad savanoris negali išgydyti sergančių vaikų, bet gali būti tas, kurį vaikas pirmą pamatys pramerkęs akis ir pajus, kad palatoje ne tik baltos sienos, bet ir žmogus, kuriam jis rūpi.

„Šis suvokimas teikia didelį pasitenkinimą. Be to, didelis džiaugsmas širdžiai pamatyti pirmą vaikelio šypseną, pastebėti išdygusį dantuką ar kartu su iš komos pabudusiu paaugliu mokytis skaičiuoti“, – vardijo pašnekovė ir pridūrė, kad baimė, nepasitikėjimas dingsta vos įžengus palatą.

Pati esu mama, tad man temos apie vaikus visada rūpi, o ką jau kalbėti apie sergantį, ligotą vienišą mažylį ar paauglį.

Savanorystė reikalauja daug jėgų ir laiko, bet pastangos, veikla, akcentavo R. Buinickienė, keičia žmogų, aplinką ir galiausiai keičia visuomenę.

„Pasirinkdama savanorystės kelią pasirenku duoti: šilumą, dėmesį rūpestį, laiką. Tačiau štai koks paradoksas: gaunu nepalyginamai daugiau – nuoširdų ligoniukų ir personalo priėmimą ligoninėje, gebėjimą kuo geriau planuoti savo laiką ir bendrystę su nuostabiais žmonėmis. Turiu galvoje mūsų, „Niekieno vaikų“, bendruomenę. Kaip palatoje gulintis vaikas nenori likti vienas su savo skausmais ir baimėmis, taip ir savanoris nenori likti vienas su patirtais per budėjimą džiaugsmais ar iššūkiais. Aš nelieku. Visada jaučiu kitų savanorių ar koordinatorių, psichologių palaikymą. Tad kiekvienai moteriai linkėčiau patirti tokią dovaną – švelnių rankų, rūpestingų akių, šiltų šypsenų ir didelių širdžių žmonių bendrystę. Nesvarbu, kokį kelią pasirinktų, kad ir kur būtų, kiekviena moteris verta būti pastebėta, išgirsta ir sulaukti palaikymo“, – teigė kaunietė.

BALSUOTI GALITE:

DIENRAŠTIS

Iš dienraščio išsikirpkite ir užpildykite lapelį ir siųskite adresu: „Metų kaunietė“, „Kauno dienos“ redakcija,  I.Kanto 18 g. 44296, Kaunas;

arba atneškite ir įmeskite į specialias dėžes redakcijos skyriuje, I.Kanto g.18, Kaunas.

! Esant galimybei dienraščio iškarpas prašome į redakciją siųsti paštu.

Vienas kuponas prilygsta dešimčiai balsų

SMS ŽINUTĖS

Balsuoti galite SMS žinutėmis.

Siųskite SMS žinutę (Lietuvoje) tel. 1679 su tekstu „MKA XX“.

XX – kandidatės numeris, esantis prie jos profilio.

SMS kaina – 1 Eur.

SMS žinutė prilygsta dešimčiai balsų

PORTALAS

11. Marija ARUTIUNOVA – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, 2022 m. itin ryškiai sužibėjusi vokališkai ir dramaturgiškai sudėtingu Elizabet vaidmeniu Michailo Kunze’ės ir Sylvesterio Levay miuzikle „Elisabeth“, Kauną ir Lietuvą garsinanti vokalinėmis muzikinių žanrų – nuo miuziklo iki operos galimybėmis, savo aktoriniais gebėjimais scenoje ir būdama kino filmų balsu.

„Stengiuosi, kad atėjęs į teatrą žiūrovas atsipalaiduotų, pamirštų visus savo rūpesčius, rutiną, patirtų gerų emocijų, kad tas vakaras taptų švente, ir namo jis grįžtų pasisėmęs teigiamos energijos. Kai atlieku dramatinius vaidmenis, tokius kaip Elizabet, tikiuosi, kad žiūrovui pavyks išlaisvinti savo emocijas, kartu su spektaklio herojais išgyventi akimirkas, kurias jis galbūt atpažins savyje, savo praeityje, pajus sielos palengvėjimą ir atsiribos nuo blogų minčių“, – kalbėjo M. Arutiunova.

Marija iš savo patirties žino, kaip svarbu rasti laiko nukreipti mintis į kažką gražaus. „Man tai yra menas: teatras, muzika, dailė. Taip galima pailsėti, išvalyti sielą, pasisemti naujų jėgų. Mano didžiausia ir svarbiausia misija – pasidalyti teigiama energija su klausytojais, leisti jiems mėgautis gražiu dainavimu ir įtaigia vaidyba, vedant juos scenoje atskleidžiamos istorijos keliu“, – dėstė solistė, kurią lydėjo dainavimo dėstytojos Birutės Sodaitytės profesionalumas, teatro vadovo Benjamino Želvio ir kitų pedagogų palaikymas.

Teatras jai visuomet atrodė lyg magiška vieta. Čia jai negresia rutina. Dirbdama teatre turi unikalią galimybę pasimatuoti daugybę skirtingų charakterių ir gyvenimų: tenka atlikti karalienių, tarnaičių, artisčių vaidmenis, nuolatos lydi lyriškos, dramatiškos, komiškos istorijos ir scenos.

Labiausiai didžiuojuosi ne tiek savo pasiekimais, kiek atkaklumu ir valia.

M. Arutiunovai tenka save stiprinti tiek fiziškai, tiek emociškai, nes žiūrovams atiduoda didžiulius srautus emocinės energijos, sudeda visą širdį. Net ir peršalti nevalia, nes sirguliuodama negali nei dainuoti, nei garsinti filmų. Šventės ir savaitgaliai – visuomet darbo dienos. Iš pradžių tai atrodė sunku, tačiau šiandien jai šventinę dieną būti scenoje – šventė.

Dainuoti tenka ne tik lietuvių kalba, be to, įvairių kompozitorių ir žanrų (teatro sceninius ir koncertinius) kūrinius.

„Labiausiai didžiuojuosi ne tiek savo pasiekimais, kiek atkaklumu ir valia. Tapti dainininke, teatro artiste svajojau nuo vaikystės ir labai tikslingai to siekiau, niekada nenukrypau nuo numatyto kurso. Abejonių ir kliūčių buvo visada, ne viskas klostėsi lengvai ar be pastangų – juk iš karto netapau Kauno valstybinio muzikinio teatro soliste. Scenos kelią pradėjau mylimų kolegų – choro artistų gretose“, – į pradžią nusikėlė pašnekovė. Ji išpildė ir svajonę dainuoti Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Marijos, kaip įgarsintojos, kelias prasidėjo nuo mažyčių reklamų, kelių frazių animaciniuose filmuose, paskui jau įgarsinti pagrindiniai personažai ir filmai.

„Mano ryžtas tuo nesibaigia – noriu įgyvendinti dar daug gerų ir gražių darbų savo mylimame mieste Kaune ir mylimame teatre. Todėl toliau mokausi, nuolat stengiuosi tobulėti, augti kaip dainininkė ir aktorė, nes tik įdedamos pastangos atveria duris, apie kurias žmogus kartais drįsta tik pasvajoti“, – entuziazmo nestokoja M. Arutiunova.

12. Meda SURDOKAITĖ – pernai Nyderlanduose vykusiame ES jaunųjų mokslininkų konkurse atstovavo Lietuvai, laimėjo pirmąją vietą ir buvo apdovanota specialiuoju prizu – kvietimais į Nobelio premijų teikimo ceremoniją ir į prestižinį Stokholmo jaunųjų mokslininkų seminarą.

Vienas šios kaunietės tikslų – populiarinti mokslą. „Noriu tapti mokslo bendruomenės dalimi. Ne veltui žmonės jungiasi į bendruomenes visose srityse, nes su kiekvieno nario motyvacija ir pagalba galime padaryti daugiau. Tam, kad tai pasiekčiau, turiu būti gera gamtos mokslų specialistė, kuri gilinasi ir ieško atsakymų kylančioms problemoms spręsti“, – kalbėjo M. Surdokaitė, daug dėmesio skirianti bendruomenei.

Su ja susijęs ir ES jaunųjų mokslininkų konkurse nugalėjęs jos atliktas chemijos srities tyrimas „Fluorescencinio dažiklio „Nile Red“ sintezės optimizavimas“. Tyrimo metu rasta alternatyvų, kaip toksišką tirpiklį pakeisti mažiau toksišku, kartu padidinant sintezės išeigą, o dažiklį paversti prieinamesniu visiems.

Visa pagalba, motyvacija ir buvimas kartu duoda rezultatų.

Populiarindama mokslą ji siekia chemiją, biologiją priartinti prie visuomenės, sudominti ir šviesti būsimus mokslininkus, kurie kažkada pakeis dabartinius. „Ilgalaikėje perspektyvoje noriu paskatinti, suteikti motyvacijos ir bendruomeniškumo jausmą būsimiems mokslininkams“, – sakė kulautuviškė, Raudondvario gimnazijos absolventė, dabar Kauno technologijos universiteto taikomosios chemijos studentė.

Viena geriausių akimirkų merginai – dalyvavimas tarptautiniame konkurse, buvimas tarp bendraamžių ir bendraminčių, kurie taip pat, kaip ir ji, dega meile mokslui.

Ji brangina ir pačią tyrimo eigą, bendruomeniškumo jausmą, kurį patyrė.

„Visa pagalba, motyvacija ir buvimas kartu duoda rezultatų. Šie puikūs pasiekimai – ne mano vienos indėlis. Esu dėkinga visiems, kurie dalijosi savo žiniomis ir atsakė į užduodamus klausimus, esu dėkinga tiems, kurie niekada nepavedė ir leido man tobulėti. Buvo išties smagu matyti, kaip mano optimizuotos sintezės dažiklis buvo panaudotas realiems tyrimams su vėžinėmis ląstelėmis, ir ne tik“, – dėstė  M. Surdokaitė, savo žinias tobulinusi Kauno tvirtovės VII forte veikiančioje mokykloje.

BALSUOTI GALITE:

DIENRAŠTIS

Iš dienraščio išsikirpkite ir užpildykite lapelį ir siųskite adresu: „Metų kaunietė“, „Kauno dienos“ redakcija,  I.Kanto 18 g. 44296, Kaunas;

arba atneškite ir įmeskite į specialias dėžes redakcijos skyriuje, I.Kanto g.18, Kaunas.

! Esant galimybei dienraščio iškarpas prašome į redakciją siųsti paštu.

Vienas kuponas prilygsta dešimčiai balsų

SMS ŽINUTĖS

Balsuoti galite SMS žinutėmis.

Siųskite SMS žinutę (Lietuvoje) tel. 1679 su tekstu „MKA XX“.

XX – kandidatės numeris, esantis prie jos profilio.

SMS kaina – 1 Eur.

SMS žinutė prilygsta dešimčiai balsų

PORTALAS

03. Daiva MORKŪNAITĖ – trijų nuostabių dukrų mama, profesionali renginių organizatorė. Jos pastangomis ir idėjomis valstybinės šventės Kaune ėmė skleisti nepakartojamą patriotinę ir uždegančią atmosferą, pritraukiančią minias žmonių. Be to, Daiva – didžiulės širdies ir neaprėpiamo gerumo ambasadorė. Aktyviai savanoriauja, rūpinasi ir lietuviais, ir daugiau kaip 500 Kaune apsistojusių ukrainiečių.

„Ji tiesiog spinduliuoja ramybe ir gėriu, kurio šiais nelengvais laikais mums visiems taip trūksta. Kiekvieną sutiktą žmogų apgaubia šiluma ir rūpesčiu“, – taip D. Morkūnaitę apibūdina bičiuliai.

Ir nedidelių, ir masinių miesto renginių organizatorė dėl originalių ir įtraukiančių idėjų Kauno miesto šventėse tūkstančiams miestiečių dovanojo daugybę džiaugsmo ir pasididžiavimo akimirkų.

Daug širdies įdeda ir rūpindamasi 500 Kaune apsigyvenusių ukrainiečių, kuriems padeda spręsti pačius įvairiausius klausimus – nuo neįgalių vaikų gydymo galimybių iki dokumentų tvarkymo ar šiltų batų paieškos.

Įkvėpimo ir energijos semiasi šeimoje – augina tris puikias dukras, su kuriomis mėgsta ir jaukiai vakaroti prie židinio, ir leistis į beprotiškiausius nuotykius.

„Dainų dainelės“ laureatė, J. Naujalio muzikos gimnazijos moksleivė, chorvedė, kultūros vadybininkė. „Pradėjusi dirbti su vaikų kolektyvais supratau, kad man to maža – galvoje sukosi idėjos, norėjau, kad jos džiugintų kuo daugiau žmonių. Tai mane atvedė į Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyrių, kur galutinai pasinėriau į renginių pasaulį, šiuo metu šį kelią tęsiu koncertinėje įstaigoje „Kauno santaka“, – pasakojo D. Morkūnaitė.

Renginių organizavimas ją žavi savo netikėtumais, iššūkiais, pateikiamais galvosūkiais, kurių sprendimas atskleidžia ir leidžia ir apie save sužinoti vis ką nors naujo. „Džiaugsmą, kurį pajuntu pasibaigus kiekvienam renginiui, galiu palyginti su kūdikio gimimu – užsimezga idėja, kurią brandini, paskui įgyvendini ir džiaugiesi rezultatu – tai man adrenalinas“, – teigė kaunietė.

Ji tiesiog spinduliuoja ramybe ir gėriu, kurio šiais nelengvais laikais mums visiems taip trūksta.

Jos įgyvendintų idėjų kraitelėje – sukurta daina „Labas“, su kuria pamokose pasisveikina ir atsisveikina veik visų Kauno mokyklų mokiniai, Sakurų alėja Nemuno saloje, metaliniai paukščiai VDU Botanikos sode, skulptūros Panemunės šile, šventinių Kauno Kalėdų eglių įžiebimo, valstybinių švenčių siautulio su trispalvėmis akcijomis koncepcijos, Europos vyrų krepšinio čempionato kultūrinė programa, miesto parkų atidarymai ir daugybė kitų renginių.

D. Morkūnaitė pasakojo, kad veiklos su ukrainiečiais jai pačiai, ko gero, reikėjo ne mažiau nei jiems. „Prasidėjus karui neradau sau vietos, baimė dėl trijų dukrų saugumo tiesiog paralyžiavo – negalėjau susikoncentruoti, mąstyti. Supratau, kad turiu kažko imtis – nepraėjus nė savaitei pasisiūliau savanoriauti fonde „Saulės smiltys“. Veikla mane nuramino, leido vėl pajusti žemę po kojomis. Kita vertus, jaučiu, kad tai yra visų mūsų karas, ir džiaugiuosi galėdama prisidėti prie pergalės“, – dėstė pašnekovė, kuri savo laimės receptą nusakė taip: šeima, Dievas, kūryba ir supantys žmonės.

19. Virginija VITKIENĖ – menotyros mokslų daktarė, tarptautinių meno ir mokslo projektų vadovė ir parodų kuratorė, dešimtmečio projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, tebegarsinančio Kauną ir Lietuvą visame pasaulyje, sukūrusio platformą šalies menininkams bendradarbiauti tarpusavyje ir su kitomis organizacijomis, burtis ir skleisti kūrybines idėjas, paraiškos ir įgyvendinimo vadovė.

„Pagrindinė mano užduotis buvo suburti komandą, didinti žmonių, tikinčių šio projekto jėga, ratą“, – kalbėjo V. Vitkienė, kuriai su komanda pavyko išjudinti įsisenėjusius stereotipus, įtikinti nemažai skeptikų, kad kultūra pati savaime gali atnešti didžiulių pokyčių.

Labiausiai jai širdį glosto, kad projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginiai, iniciatyvos pritraukė ne tik gausybę lankytojų, bet ir dalyvių į kūrybinį, organizacinį procesą. Tai buvo labai ryšku Bendruomenių programoje.

„Labai gera, kad visi suprato, jog tai ne nupirktas ir atvežtas iš užsienio šou. Programos renginiuose sugulė labai daug gyventojų istorijų iš įvairių miestelių, gyvenviečių, mikrorajonų. Tokia galimybė ir programos tikslas žmonėms paliko didelį įspūdį. Tai atsispindi visose apklausose“, – atkreipė dėmesį V. Vitkienė.

Po projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ skėčiu surengta daugiau nei 3 tūkst. renginių, kuriuos aplankė per 2 mln. žiūrovų ir lankytojų. Skaičiuojamas trečdaliu išaugęs muziejų ir galerijų lankomumas, pagausėję turistų srautai. Projektas pritraukė užsienio šalių žiniasklaidos dėmesį.

V. Vitkienės vertinimu, Kauno kultūrinis gyvenimas pernai susilygino su pirmaujančių pasaulio sostinių. Neabejojama, kad projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ poveikis Kaunui ir Lietuvai bus ilgalaikis. Taps postūmiu.

Man, kaip kultūros profesionalei, labai svarbu buvo paskatinti tarpusavyje bendradarbiauti kultūros įstaigas, kad užsimegztų ilgalaikės partnerystės su vietinėmis ir užsienio organizacijomis.

„Man, kaip kultūros profesionalei, labai svarbu buvo paskatinti tarpusavyje bendradarbiauti kultūros įstaigas, kad užsimegztų ilgalaikės partnerystės su vietinėmis ir užsienio organizacijomis. Tai leidžia tęsti ir plėtoti pradėtas kultūros iniciatyvas, festivalius“, – džiaugėsi V. Vitkienė.

Per dešimtmetį, kai buvo pradėta rengti projekto paraiška, kauniečiai užsiaugino smalsumo sparnus, išaugo poreikis kokybiškiems kultūros ir meno renginiams, jų įvairovei. Projektas padėjo išsigryninti, ką turime išskirtiniausio. Pradėjome tai labiau vertinti, saugoti ir puoselėti.

V. Vitkienė paskirta Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 m. komisare, kuriai patikėta koordinuoti organizacinius klausimus ir programą, skirtą Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinis ryšiams stiprinti, padėti Prancūzijai geriau pažinti Lietuvos kultūrą, mūsų pasaulėžiūrą.

BALSUOTI GALITE:

DIENRAŠTIS

Iš dienraščio išsikirpkite ir užpildykite lapelį ir siųskite adresu: „Metų kaunietė“, „Kauno dienos“ redakcija,  I.Kanto 18 g. 44296, Kaunas;

arba atneškite ir įmeskite į specialias dėžes redakcijos skyriuje, I.Kanto g.18, Kaunas.

! Esant galimybei dienraščio iškarpas prašome į redakciją siųsti paštu.

Vienas kuponas prilygsta dešimčiai balsų

SMS ŽINUTĖS

Balsuoti galite SMS žinutėmis.

Siųskite SMS žinutę (Lietuvoje) tel. 1679 su tekstu „MKA XX“.

XX – kandidatės numeris, esantis prie jos profilio.

SMS kaina – 1 Eur.

SMS žinutė prilygsta dešimčiai balsų

PORTALAS