Nurodyta, kad įrengtuose stovuose bus grėblys, kastuvas, lapų grėblys ir laistytuvų.

Stovai su įrankiais buvo įrengti, siekiant išlaikyti tvarką kapinėse ir kartu padėti lankytojams, kurie tvarko kapaviečių želdinius.

Dažnai žmonių palikti laistymui skirti plastikiniai indai paliekami krūmuose, o juos vėjuotą dieną išnešioja vėjas po kapinių teritoriją, atsiranda netvarka.

Taip pat šie stovai su įrankiais pravers kapinių lankytojams, iš anksto nenumačiusiems, jog prireiks laistytuvų gėlėms palaistyti ar įrankių sudygusioms piktžolėms apravėti.

Kapų priežiūros priemonėmis bus galima naudotis ne tik dabar, bet ir šiltuoju laikotarpiu. Kapinių priežiūros darbuotojai tikisi, kad pasinaudoję įrankiais žmonės juos grąžins į vietą.

Žmonės stebisi ir džiaugiasi, kad tokia naujovė atsirado.

Klaipėdos kapinių priežiūros tarnybos vadovės Daivos Breivės teigimu, stovai įrengti nuo rugsėjo 12-osios.

"Kol kas yra du stovai: vienas – Joniškės kapinėse, kitas – Lėbartų, prie centrinių įėjimų. Turime ir daugiau tų įrankių. Jeigu matysime, kad poreikis yra, planuojame ir daugiau tokių stovų įrengti ir įrankių asortimentą praplėsti, kad atsirastų daugiau kibirų, kad būtų kitokių papildomų priemonių. Stovus įrengėme prieš savaitę, bet tik dabar visus priedus gavome, viską sukabinome", – sakė D.Breivė.

Tarnybos vadovė pasakojo, kad ir anksčiau žmonėms buvo aktualu, ar kapinėse galima gauti kapų priežiūrai reikalingų priemonių.

"Kiti dar neatkreipė dėmesio. Jei šalia stovime, pasakome, kad žinotų. Kiti jau pamato. Kiek kalbėjome su Joniškės kapinių sargais, sakė, jog žmonės stebisi ir džiaugiasi, kad tokia naujovė atsirado. Būdavo, žmonės neplanuotai užsukdavo, paklausdavo, gal netyčia turime grėbliuką ar laistytuvą. Tad kilo ir mums mintis išbandyti tokią, manau, būtiną paslaugą", – tikino D.Breivė.

Jeigu naujovė pasiteisins, planuojama, kad kitais metais tokių stovų miesto kapinėse bus įrengta daugiau.

Pakanka ir po vieną

E.Balčiūnienė teigė, kad pasidairius po kapines į tai, kaip tvarkomi, prižiūrimi kapai, ją apima dviprasmiški jausmai.

„Džiugu, kad lietuviai po truputėlį jau renkasi skonį ir kokybę, o ne kiekį. Jau dažnai ant kapų tenka matyti gražių kompozicijų, matosi, kad ir profesionalų rankos pridėtos, pasitelkti floristai. Yra labai gražių puokštelių, kurioms naudojamos rudeninės gėlytės, samanos atsparios šalčiams sedulos šakelės, beržo žievės - natūralūs elementai“, - vardijo specialistė.

Bet, anot jos, dar yra daug žmonių, kuriems pagrindinis akcentas, panašu, yra kiekis: nesvarbu kokių gėlių ir žvakelių, svarbu, kad būtų daug.

„Mano supratimu, ekonomiška, ekologiška ir skoninga yra minimalizmas. Esmė šią dieną yra atiduoti pagarbą ir prisiminti žmogų. Tam pakanka uždegti ir vieną ar kelias žvakeles, padėti, pavyzdžiui, kad ir vieną chrizantemos žiedą“, - kalbėjo E.Balčiūnienė.

Ji pateikė pavyzdį, kad panaudojus samanas, įvairias šakeles, puokštė išsilaiko iki pavasario. „Sodinant viržius, jeigu juos gerai įsodini, jie išsilaiko iki pavasario ar net iki Motinos dienos“, - atkreipė dėmesį specialistė.

Dydis dar ne viskas

Kraštovaizdžio specialistė patarė vykstant į kapus puokštėmis, žvakėmis, kitais akcentais pasirūpinti iš anksto. „Puokštės prie kapinių – paskutinės akimirkos darbas. Perki tai, kas yra. Pavyzdžiui, būna įdėtos 4-6 dirbtinės gėlės, pora spygliuočių šakelių. To savikaina – pigi, jau nekalbu apie grožį, o prašoma nemažai. Ir nėra didelio pasirinkimo“, - pasakojo E.Balčiūnienė.

Esmė šią dieną yra atiduoti pagarbą ir prisiminti žmogų. Tam pakanka uždegti ir vieną ar kelias žvakeles.

Renkantis žvakeles ji patarė kreipti dėmesį ne į jų dydį, o koks nurodytas jų degimo laikas. Maža žvakė gali degti kur kas ilgau nei didelė. 

Nešti gyvų ar dirbtinių gėlių? „Reikia žiūrėti, kaip dažnai žmogus lanko kapavietę. Ar jis galės nuvytusias gėles galės nuimti po poros savaičių? Jeigu žino, kad negalės greitai užsukti, tuomet gal geriau dirbtinių gėlių puokštė?“ – sufleravo specialistė.

Ji pridūrė, kad viena išeičių tokiu atveju – kokybiška dirbtinių gėlių puokštė iš floristikos salono. „Tai brangoka, tačiau nepačiupinėjus, tik vizualiai užmetus akį sunku pasakyti, ar tai dirbtiniai, ar tikri augalai“, - teigė E.Balčiūnienė.

Tiems, kurie griežtai nusistatę prieš dirbtinius žiedus, į pagalbą ateina viržiai. Jie puikiai peržiemos ir bus gražūs dar ir pavasarį. „Tad nėra vienareikšmiško atsakymo, kas geriau: gyvos ar dirbtinės gėlės“, - komentavo pašnekovė.

Naujovės ir tendencijos

Viena paskutinių naujovių, kalbant apie kapavietes, - 3D antkapiai. „Gal ir negreitai ši mada praeis, bet neretai tokie antkapiai užsakomi negalvojant, ar jie tinkami, ar tai racionalu, kiek kainuoja. Kiti taip daro, ir man reikia“, - kalbėjo specialistė, patarusi neskubėti apsispręsti.

Gal ir negreitai ši mada praeis, bet neretai tokie antkapiai užsakomi negalvojant, ar jie tinkami, ar tai racionalu, kiek kainuoja.

Anot jos, maždaug prieš 10 metų prasidėjo daugėti šviesesnių antkapių užsakymų. „Pastaruoju metu beveik visi klientai, kurie kreipiasi, nori, kad kapavietė būtų šviesi, jauki, maloni ir, kad dar būtų koks nors akcentas. Net neatsimenu, kada paskutinį kartą įgyvendinome juodos spalvos projektą. O anksčiau juoda ir raudona juk buvo dvi pagrindinės spalvos“, - lygino E.Balčiūnienė.

Keičiasi ir pageidaujamos paminklų formos. Anksčiau būdavo ovalo arba stačiakampio. Dabar formos – įvairiausios. Kartais net pasirenkama statyti skulptūrą arba apskritai abstrakčios formos paminklą.

Kaip ji patartų įrengti kapavietę, kad būtų lengva prižiūrėti? Tai priklauso nuo aplinkos. Paprasčiau būna, kai aplink nėra medžių, kurie meta lapus. „Bet jeigu aplink medžiai – geras sprendimas – kapavietę išpilti granito kubeliais. Daug kas dengia plokšte, įsivaizduodami, kad jai nereikės jai priežiūros, bet ją reikia valyti, blizginti, nes apdulka. Ji praktiška tik tuo požiūriu, kad neauga žolės“, - komentavo E.Balčiūnienė, pridūrusi, kad žmonės dažniausiai renkasi smėlį, skaldą arba vien želdinius, pavyzdžiui,  kadagius, kurie suaugę padengia visą plotą. Jeigu kapavietė yra po medžiais, ji dažnai užpilama juodžemiu. Lapai nugrėbiami, ir viskas.

„Plokštę galima uždėti nepadarant, kaip sakant šokių aikštelės, galima asmeniškiau, individualiau, pavyzdžiui, ją išpjaustant, palaiptuojant, padarant bangeles ar pan. O gal iš granito padaryti vieną elementą, kuris puoš kapavietę?“ - kalbėjo specialistė.

Netrūksta ir užsakymų kapavietę tiesiog užsodinti veja. „Prašo, per metus įgyvendinam kelis tokius projektus. Tokiems užsakovams svarbu natūralumas, bet tam reikalinga priežiūra. Maždaug kartą per savaitę, priklausomai nuo to, kokia užsodinta vejos rūšis, ją reikia pakirpti, palieti, patręšti, gali ligos užpulti – veja yra gyvas organizmas“, - sakė E.Balčiūnienė.

Veją rinktis ji patartų tik tuomet, jeigu yra galimybė dažnai lankytis arba yra finansinės galimybės periodinį rūpestį patikėti specialistams. Yra labai kokybiškų dirbtinės vejos kilimų, bet jie labai brangūs.

Kiek paprastesnis variantas yra šilokų kilimas. „Tai yra sukulentinis augalas, nereiklus orams ir priežiūrai. Kiek darėm, tai yra pasiteisinęs variantas“, - komentavo specialistė.

Klaipėdietė Birutė pasakojo, kad prieš daugiau nei 30 metų palaidojo savo tėvelį.

Lėbartų kapinės tuomet buvo neseniai atidarytos. Pasak moters, tada jose visko buvo: galėdavai naudotis grėbliais, kastuvais, kibirais, laistytuvais ir kitais įrankiais, kurie būtini tvarkant kapus.

"Būdavo labai patogu. Nereikėdavo nieko tempti savo. Pasiimdavai, sutvarkydavai kapelį ir grąžindavai", – prisiminė moteris.

Tačiau laikui bėgant įrankių mažėjo, kol kartą atvažiavusi moteris nieko neberado. Net kibiro.

"Klausiau darbuotojos: kur viskas dingo? Ji paaiškino, kad išvogta", – tvirtino Birutė.

Moteris įsitikinusi, kad ir šiais laikais žmonės naudotųsi įrankiais kapinėse, kad ir už simbolinį mokestį, tačiau abejojo, ar jų vėl kas nors nepasisavintų.

"Mano giminaičių yra palaidota ir vieno kaimelio, esančio Telšių rajone, kapinėse. Ten visas inventorius tebėra. Kai yra maža bendruomenė, gal lengviau sužiūrėti, kad įrankiai nedingtų", – svarstė klaipėdietė.

Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros skyriaus vedėja Zina Stankienė tvirtino, kad pastaruoju metu pasiūlymų dėl įrankių iš kapinių lankytojų nesulaukta.

"Problemos tikrai nėra. Aplink abejas kapines yra daug privačių paslaugų teikėjų. Jie paskolina laistytuvų, degtukų ar kastuvėlių, jei reikia – ir patys kapus sutvarko", – teigė vedėja.

Be to, anot Z.Stankienės, dauguma žmonių įrankių atsiveža patys. Jei reikia iš esmės sutvarkyti kapavietę, prie jos galima privažiuoti automobiliu.

"Nedidelius grėbliukus, purentuvus žmonės pasilieka prie kapo. Paslepia augaluose. Tais įrankiais naudojasi ir jų kaimynai. Matyt, susitaria. Jei įrankiai padėti tvarkingai, tikrai neimame. Surenkame, jei pastarieji mėtosi blaškomi vėjo", – komentavo vadėja.

Z.Stankienė atkreipė dėmesį, jog savivaldybė nėra verslo įmonė ir nuomoti įrankių, kad ir už simbolinį mokestį, negalėtų.

Klaipėdos kapinių priežiūros tarnyba sulaukė neįprasto prašymo. Viena klaipėdietė pareiškė norą oficialiai prižiūrėti svetimo ir niekada nepažinoto žmogaus kapą Joniškės kapinėse. Tas kapas yra jos artimųjų kapavietės kaimynystėje. Moteris neslepia, jog ateityje ji norėtų ten būti palaidota pati.

Keistas skelbimas

Dienraštyje ne taip seniai pasirodė skelbimas, kuriuo prašoma atsiliepti Grigorijaus Jefimovo, mirusio 1977 m. sausio 12 d. ir palaidoto Klaipėdoje esančiose Joniškės kapinėse, 66 kvartale, artimuosius dėl kapo priežiūros. Toliau rašoma: "Neatsiliepus, kapo priežiūra gali būti perrašyta kitiems asmenims".

Pasak Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros skyriaus vadovės Zinos Stankienės, tai tas atvejis, kai neprižiūrimą kapą nori prižiūrėti kaimyninio kapo artimieji.

Pageidavimas atrodo keistas, nes neprižiūrimą kapą tvarkyti galima ir be oficialių įsipareigojimų.

"Atėjo pensinio amžiaus moteris ir pasakojo, kad šalia jos močiutės kapo yra kita, jau daugybę metų apleista kapavietė, kurią ta moteris irgi patvarko. Dabar ji pateikė prašymą oficialiai įsiteisinti to kapo priežiūrą. Galimas dalykas, kad tokį norą pareiškusi klaipėdietė turi ketinimų kada nors pati ten būti palaidota", – svarstė Z.Stankienė.

Esą į senelės kapą ketina atgulti tos moters mama. Taigi jai pačiai vietos ten lyg ir nelieka, tad ji, kai ateis laikas, norėtų būti palaidota gretimame svetimo žmogaus kape, kurio niekas neprižiūri. Todėl ir ketina oficialiai įsipareigoti tą kapą prižiūrėti.

Laidotis – ant svetimų kaulų

Kapinių priežiūros skyriaus darbuotojai, ieškodami G.Jefimovo artimųjų, kol kas pateikė viešą skelbimą ir metus lauks, ar jie atsilieps.

Jei atsitiktų, kad niekas neapsireikš, kapo priežiūra oficialiai bus perrašyta klaipėdietei, kuri pareiškė norą tai daryti.

"Mes dabar nufotografavome tą kapavietę. Ten nėra jokių identifikacinių ženklų, tik žalia veja. Ir tik pagal įrašus žurnaluose sugebėjome atsekti, kad ten buvo palaidotas žmogus. Tačiau po metų mes tai moteriai kapo priežiūrą perrašysime, jei neatsilieps artimieji. Bet visko būna, žmonių mintys keičiasi. Gal klaipėdietė dar persigalvos ir atsisakys savo ketinimų, nes dažniausiai niekas nenori laidotis ant svetimų kaulų", – dėstė Z.Stankienė.

Jefimovas – populiari pavardė

Tik nuo 1992 m., tai yra praėjus 15 metų po G.Jefimovo mirties, pradėta taikyti tvarka, kai palaidojus artimąjį į kapinių registracijos žurnalą įrašomas už kapo priežiūrą atsakingas asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė.

Taigi, kas turėtų būti atsakingas už apleisto G.Jefimovo kapo priežiūrą, atsekti neįmanoma.

Beje, tose pačiose Joniškės kapinėse 2006 metų lapkritį palaidotas dar vienas Grigorijus Jefimovas, velioniui buvo 77-eri. Jis atgulė 88-ame Joniškės kapinių kvartale. O jo bendravardis ir bendrapavardis palaidotas 66-ame tų pačių kapinių kvartale.

Remiantis 2003 m. telefonų knyga, Klaipėdoje tuo metu šia pavarde telefonus buvo įregistravę net 29 Jefimovai. O uostamiestyje jų gyveno turbūt dar daugiau.

Yra tikimybė, kad bent dalis jų – giminės. Tačiau maža vilties, jog tarp jų ieškomi konkretaus G.Jefimovo artimieji.

"Kam žolė, o kam – kapas"

Joniškės kapinėse kasmet palaidojama iki 300 mirusiųjų. Jau daugelį metų kapinių ribos neplečiamos, nes jų nėra kur plėsti. Tad velioniai atgula esamuose savo giminių kapavietėse.

"Būna, kad žmonės kapinėse išrauna senus kelmus ir taip atsiranda vieta dar vienam kapui. Bet naujos vietos kapavietėms Joniškės kapinėse jau seniai nebeformuojamos", – tvirtino Z.Stankienė.

Pasak Kapinių priežiūros skyriaus vadovės, neprižiūrimi kapai žole apauga labai greitai, per vieną vasarą gali nė ženklo nelikti, kad ten buvo kas nors palaidotas.

Joniškės kapinės yra senesnės už Lėbartų, tiek vienose, tiek kitose egzistuoja apleistų neprižiūrimų kapų. Tačiau esą kai kurie žmonės iš įsitikinimų kapo netvarko. Kapinių darbuotojams yra tekę išgirsti ir tokių atsikirtimų: "Kam žolė, o kam – kapas".

"Tradicijos labai skirtingos, tad sunku pasakyti, kas prižiūri kapą, o kas neprižiūri. Juk ir šeimos narių santykiai būna įvairūs – vieni gėles ant kapo sodina, kiti ateina – išrauna. Tai labai subtilus reikalas", – palygino Z.Stankienė.

Reikia mokytis iš estų

Pagal Vyriausybės patvirtintas kapinių tvarkymo taisykles neprižiūrimi kapai, net ir tų mirusiųjų, kurių giminaičiai gyvi, po metų savivaldybės ar seniūnijos sudarytų komisijų sprendimu gali būti naikinami.

Kapas iškart nėra naikinamas, pirmiausia įspėjami giminės.

Pagal įstatymą kapą, kuriame ankstesnis laidojimas buvo prieš 25 m. ir jis neprižiūrimas daugybę metų, galima naikinti. Tai yra užlaidoti ant viršaus.

Teigiama, kad tokių neprižiūrimų kapų, kaip pas mus, Vakarų valstybėse nėra. Ten populiarėja kremavimas. Stovi kolumbariumai, kurie neužima tokių didelių teritorijų, kaip lietuviškos kapinės.

"Pas mus tokia tendencija – kuo daugiau žemės užsigriebti, lyg mirusiajam tai būtų svarbu. Yra buvę tokių atvejų, kad dėl kelių kapavietės centimetrų vieni kitiems kibo nagais į akis. Mums reikėtų iš estų pasimokyti. Jų šalyje visiems mirusiesiems yra skiriamos vienodos lentelės. Kapinės irgi vienodos: žalia veja, lentelė su pavarde, ir viskas. Tokių "daržų ir žolynų", kaip pas mus, ten nėra", – pabrėžė viešumo nepanorusi klaipėdietė.

Ar kis papročiai?

Pasak etnologo Liberto Klimkos, laidojimo papročiai Lietuvoje keičiasi nuolatos, bet labai lėtai. Esą laidojimo tradicijos – vienas stabiliausių lietuvių įpročių.

"Pavyzdžiui, dabar vis populiaresnis tampa palaikų deginimo paprotys. Tai vėl atgimsta ir tai yra grįžimas prie labai senos baltiškos tradicijos, kuriai Bažnyčia dabar neprieštarauja. Manau, kad prie to lietuviai sugrįš ir išspręs daug problemų", – įsitikinęs L.Klimka.

Etnologo teigimu, dabartiniuose laidojimo papročiuose reikėtų santūrumo, ypač kalbant apie kapų puošybą. Esą nebūtina pernelyg didelė prabanga.

"Pavyzdį mums reikėtų imti iš liuteronų, kurie pabrėžia, jog mirtis visus sulygina. Tačiau džiugu, kad laidojimo tradicijos jau keičiasi ir linksta į gerąją pusę. Bet kapų tvarkyme žmonių sąmonėje lūžis įvyks dar negreitai. Mes beveik visi tapome miesto žmonėmis, tad pensininkai laiko turi ir į kapines laksto kas antrą dieną laistyti gėlių. Ir tai taip greitai nepasikeis", – teigė L.Klimka.