Neišskirdavo net mirtis

Žirgai Lietuvoje visais laikais buvo gerbiami. Žemdirbių tauta, aišku, daugiausia rūpinosi darbinių arklių auginimu ir priežiūra, bet nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų iki pat šių dienų ne mažiau dėmesio skirta ir žirgininkystei.

Archeologai įrodė, kad žirgai ir mūsų protėviai buvo neatskiriami bičiuliai netgi po mirties. Žirgas buvo didžiausias kario turtas, jo apranga kainavo daugiau negu kiti namų apyvokos daiktai. Šiandien stebina kapinynuose randami žalvariniai ir pasidabruoti žirgo aprangos elementai, puošmenos. Žirgą balnoti ir puošti lietuviai pradėjo apie XI–XII a.

Žemaitijoje žuvęs karys buvo laidojamas kartu su ginklais ir pabalnotu žirgu. Dažnai į kario kapą buvo dedama tik žirgo galva ir balnas su kamanomis, kartais – tik žirgo apranga ar jos simboliai. Mirusius pradėjus deginti, toks pat likimas neretai ištikdavo ir žirgą. Vidurio ir Rytų Lietuvoje žirgai būdavo laidojami ir atskirai, specialioje pilkapio dalyje. Tokie žirgų kapinynai atskleidžia ir turtinę mūsų protėvių padėtį – kilmingi kariai palaidoti su keliais žirgais.

Kronikos liudija, kad ir Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas kartu su aštuoniolika žirgų.

Dainose ir papročiuose

Žirgas – ne tik kario sąvokos sudedamoji dalis. Jis ir bernelio, jojančio pas mergelę, pasididžiavimas. Dar Jonas Basanavičius rašė, kad nevedęs vyras be žirgo – kaip mergelė be rūtų. Užtat ir liaudies dainos liudija, kaip buvo puošiamas jo tymo balnas, kaip žirgas „auksu kamanojamas“, šeriamas avižėlėmis, kaip savo žvengimu įspėdavo nelaimę, o žuvus berneliui kare ar kitur parnešdavo žinią močiutei sengalvėlei.

Atrodo, tikėta, kad žirgas ar jo simbolis turi magišką galią, saugo namus. Taip atsirado ir garsieji žirgeliai ant stogų kraigo, į kuriuos šiandien jau žvelgiama vien kaip į liaudies meną, puošybą.

Lietuvoje žirgynų būta nuo seno. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė Vilniaus eržilų depas. Rietave ir Plungėje žirgynų turėjo kunigaikščiai Oginskiai. 

Žirgai kariuomenėje

Nuo seniausių laikų žirgai taip pat buvo naudojami kariuomenėje, kai kurios žirgų veislės buvo išvedamos specialiai karybai. Raitelių būriai dalyvavo koviniuose veiksmuose nuo LDK laikų iki Nepriklausomybės kovų.

Kariuomenei ar karybos istorijai skirtuose leidiniuose rašoma ir apie raitelių parengimą, kavalerijos panaudojimą kovose, raitųjų karinių dalinių organizacinę struktūrą. Lietuvos kariai raiteliai (riteriai) net buvo vaizduojami kunigaikščių antspauduose, istorinėje literatūroje dažnai piešiamas lietuvio kario žirgas kartu su raiteliu, LDK raitelio apranga.

KAVB saugoma įdomi husarų pulkininko grafo Juozo Tiškevičiaus (1835–1891) knyga apie Biržuose suburtą 17-ąjį lietuvių raitelių pulką, vadovaujamą Mykolo Juozapo Tiškevičiaus (1761–1839), dalyvavusį 1812–1815 m. kare prancūzų pusėje. Knygoje įdėtos M. Tiškevičiaus, pulko eskadrono vado Henriko Tiškevičiaus ir kitų fotografijos, spalvoti piešiniai, kuriuose vaizduojami 17-ojo raitelių pulko kariai ir vadai su šio pulko uniformomis (nors ir priklausė prancūzų karinei vadovybei, lietuvių pulkai turėjo teisę nešioti lietuvišką uniformą su Vyčiu).

Tarpukariu buvo leidžiamos knygos, skirtos raiteliams rengti, mokyti, kariuomenės žirgų priežiūrai, net buvo arklių kaustymo mokykla ir specialiai jai Ksavero Mašanausko parengti vadovėliai. Reprezentatyviuose Lietuvos kariuomenės leidiniuose skirta vietos ir kavalerijai, žirgų su raiteliais nuotraukoms. Pirmo husarų pulko leitenantas Justinas Liaukus iš prancūzų kalbos išvertė ir Lietuvos kariuomenei pritaikė rašomąja mašinėle atspausdintas mokymo priemones, kaip treniruoti kariuomenės žirgus.

Senieji leidiniai

Prisimindami šlovingas LDK kovas neįsivaizduojame savo kunigaikščių be žirgo. Į istoriją net įėjo mitas apie Lietuvos karius, girdžiusius savo žirgus Juodojoje jūroje. Aišku, lietuviai žinojo, kad žirgų negalima girdyti sūriu jūros vandeniu, bet tuo norėta simboliškai parodyti, kad lietuviai kariaudami su savo žirgais buvo pasiekę net tą tolimą kraštą.

Iš LDK laikų mus pasiekusių knygų apie žirgus nedaug. KAVB turime vieną jų, garsiosios Kristupo Manvydo Dorohostaiskio (1562–1615) „Hipikos“ antrąjį, 1647 m., leidimą. Pirmojo (1603) leidimo Lietuvos bibliotekose, deja, nėra. Šį lenkų kalba parašytą veikalą galima vadinti pirmuoju žirgininkystės vadovėliu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Jį parašęs K. M. Dorohostaiskis buvo LDK ir Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, Lietuvos didysis maršalka, Neapolyje studijavęs hipologiją ir pats užsiėmęs žirgininkyste.

„Hipikoje“ autorius pateikė pavyzdžių ir iš savo žirgyno Ašmenoje, ir garsaus kunigaikščių Radvilų žirgyno Kėdainiuose. Šio veikalo trečiojoje knygoje gausu žirgų inventoriaus piešinių, atliktų dailininko, kartografo Tomo Makausko ranka. KAVB turimas vienas knygos egzempliorius su rankraštiniais papildymais iš pradžių priklausė Kodeno šakos Sapiegoms, paskui jų padovanotas Raudondvario Tiškevičiams. Kiti du KAVB turimi egzemplioriai, nors išleisti maždaug tuo pačiu metu (po 1647), yra kito leidimo. Pirmas minėtas egzempliorius išleistas Krokuvos spaustuvininko ir knygininko Luko Kupiszo (1600–1655), o kiti du – Krokuvos akademinėje spaustuvėje.

Kito žymaus trijų tomų žirgininkystės veikalo lenkų kalba „Visuotinė žirgo istorija“ autorius Marijonas Čapskis (1816–1875), kaip ir K. M. Dorohostaiskis, pats užsiėmė žirgininkyste Radvilas menančiame Kėdainių žirgyne ir išvykęs iš Lietuvos.  „Visuotinės žirgo istorijos“ 2 tome autorius trumpai apžvelgė žirgininkystės padėtį Lietuvoje, o 3 tome aprašė ir lietuvių žemaičių žirgų veislę – žemaitukus. 2 tome minima dar viena lietuvių žirgų veislė – trakėnai. Tai žirgai, skirti joti, išvesti Trakėnų dvare (1).

„Knygos apie arklius“ 1 tome žemaitukus aprašė ir jų iliustracijas pateikė žymaus trijų tomų veikalo apie arklius autorius kunigaikštis Sergejus Urusovas (1859–1918). Dauguma knygos iliustracijų paimta iš grafo Carlo Gustavo Wrangelio knygos „Das Buch vom Pferde“ trečiojo leidimo (Štutgartas, 1895). KAVB saugomas S. Urusovo knygos 1 tomo egzempliorius priklausė buvusio Kauno miesto skerdyklų veterinarijos gydytojo Romualdo Žakevičiaus asmeninei bibliotekai.

Apie žirgininkystės padėtį Lietuvoje vokiečių kalba rašė ir su Lietuva susijusios garsios bajorų giminės atstovas Zdzislavas Poklevskis Koziela, tačiau šio autoriaus knygoje dauguma pavyzdžių yra iš jo Palenkės Januvo dvaro. Tarpukariu vienas šios giminės atstovų Aleksandras Poklevskis Koziela buvo Virbalio pasienio punkto veterinarijos gydytojas.

Tyrinėjantiems žirgininkystės raidą Lietuvoje bus įdomūs ir arklių surašymo Kauno gubernijoje statistiniai duomenys (deja, tik 1875).

Knygą su gražiomis spalvotomis iliustracijomis apie įvairias arklių veisles (užsimenama ir apie žemaitukus, bet nėra jų iliustracijų) 1895 m. Paryžiuje išleido Leonidas Simonovas ir Ivanas Merderis. Šią knygą savo asmeninėje bibliotekoje turėjęs veterinarijos gydytojas profesorius Konradas Aleksa prie spalvotų žirgų piešinių įklijavo lietuviškus užrašus (knyga rusų kalba).

Disertaciją apie žemaičių arklį (žemaituką) 1912 m. Vroclavo universitete apsigynė Vilniaus 1-ąją gimnaziją baigęs Ivo Moračevskis. Šiuo moksliniu darbu pradėti tyrinėti žemaitukai, kurie iki tol buvo minimi įvairioje literatūroje, bet nebuvo mokslinių tyrinėjimų objektas.

Išskirtinis: „Hipikos“ egzempliorius, paženklintas spaudu „Biblioteka Czerwonodworska“, liudijantis apie knygos priklausomybę Raudondvario Tiškevičių asmeninei bibliotekai. / KAVB archyvo nuotr.

Dėmesys tarpukariu

Žirgininkyste domėtasi ir tarpukario Lietuvoje, tačiau specialiai tam skirtų leidinių nebuvo daug. Tuo laikotarpiu keletas autorių paskyrė specialias studijas žirgininkystės raidai Lietuvoje ir lietuvių žirgų veislių tyrinėjimams. Šios studijos iš pradžių paskelbtos periodinėje spaudoje, o paskui išleistos atskiromis knygelėmis.

Vienas reikšmingiausių tarpukario Lietuvos žirgininkystės leidinių buvo Mikalojaus Kvašnino-Samarino ir Zigmo Mockaus dviejų dalių knyga „Arklio kilmė ir lietuvių arklys“ (1926–1927). Ši studija iš pradžių buvo paskelbta žurnale „Kosmos“. Ją išplėtojo jau minėti ir kiti autoriai, žurnaluose „Kosmos“ ir „Veterinarija ir zootechnija“ buvo paskelbti dar keli straipsniai apie žemaitukus.

Tiesa, veterinarijos gydytojas S. Jankauskas knygai „Arklio kilmė ir lietuvių arklys“ pažėrė gerokai kritikos: tiek dėl knygos turinio, tiek dėl jos, pasak recenzento, prastų iliustracijų, tiek dėl vieno autorių M. Kvašnino-Samarino kvalifikacijos ir pareigų įvardijimo. M. Kvašniną-Samariną papiktino ne tiek ši knygos recenzija (į ją jis taip pat piktokai atsakė), kiek S. Jankausko pastaba, kad jis neteisėtai pasirašąs docentu ir privatdocentu. Dėl šios pastabos M. Kvašninas-Samarinas padavė S. Jankauską į teismą, byla buvo svarstyta įvairiose teismo instancijose, įskaitant ir Vyriausiąjį Tribunolą, ir Apeliacinį teismą, bet S. Jankauskas liko nenubaustas dėl M. Kvašnino-Samarino įžeidimo, nes sakė tiesą.

M. Kvašninas-Samarinas tik 1928 m. įgijo Tartu universiteto zootechnijos magistro laipsnį, o 1929 m. šiame universitete apsigynė ir daktaro disertaciją apie Rytų Europos arklių kilmę baltų šalių pavyzdžiu ir jau teisėtai galėjo pasirašyti privatdocentu, nes 1929 m. rugsėjo 1 d. gavo šias pareigas VDU Geologijos ir mineralogijos katedroje. Jo byla su S. Jankausku buvo viena kurioziškiausių Lietuvos teisėsaugos istorijoje. Kaip taikliai buvo parašyta žurnale „Veterinarija ir zootechnija“, ji buvo pavyzdys, kaip iš adatos priskaldyti vežimą (2).

Apie žemaitukus taip pat yra rašę agronomai, veterinarijos gydytojai Antanas Verbickas, Kazys Almenas ir kt. Straipsnį žurnale „Pieno ir gyvulių ūkis“ paskelbė agronomas, zootechnikas, Plungės žemesniosios žemės ūkio mokyklos ir žemaitukų veislės arklių žirgyno vedėjas, Gruzdžių aukštesniosios gyvulininkystės mokyklos vicedirektorius ir žemaitukų veislės arklių tyrimo stoties vedėjas Juozas Petraitis (1898–1981), sovietiniais metais parašęs ir disertaciją „Žemaičių veislės arklys“ (1948).

Ištvermingi ir kovoje, ir vagoje

Iki XIX a. pabaigos žemaitukai tenkino žemdirbių poreikius. Vėliau jie pradėti kryžminti su sunkiųjų, ristūnų, trakėnų ir kitų veislių arkliais. Išvestas naujas veislės tipas – sunkusis žemaičių veislės arklys.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą nykstančių žemaitukų veislės išlaikymu ypač rūpinosi kunigaikščiai Oginskiai. 1900 m. Paryžiaus tarptautinėje žemės ūkio parodoje žemaitukų eržilas buvo apdovanotas aukso medaliu.

Jungtinės Tautos žemaitukus pripažino kaip saugotiną veislę ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Už žemaitukų veislininkystę yra atsakinga 1997 m. įsikūrusi Žemaitukų arklių augintojų asociacija.

Ypatingo dėmesio verta kukli knygelė, reglamentuojanti ardėnų veislės arklių auginimą Lietuvoje. Ją išleido Ardėnų veislės arkliams auginti Lietuvoje draugija. Dėmesys gana paplitusiai Lietuvoje ardėnų sunkiųjų arklių veislei nebūtų kažkuo ypatingas ar stebinantis, tačiau ši knygelė vertinga jau vien tuo, kad yra labai reta. KAVB turime vienintelį Lietuvos bibliotekose esantį jos egzempliorių.

Žirgynų tradicija

Pirmieji žirgynai Europoje atsirado XI–XII a., daugiausia jų įkurta XVIII–XIX a. Čia išvestos geriausios arklių veislės: grynakraujai jojamieji, brabansonai, peršeronai, ardėnai, trakėnai, Hanoverio arkliai, Norfolko ristūnai.

Lietuvoje žirgynų būta nuo seno. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė Vilniaus eržilų depas. Rietave ir Plungėje žirgynų turėjo kunigaikščiai Oginskiai. Tarpukariu Gruzdžių žirgyne buvo veisiami žemaitukai, Kėdainių žirgyne – jojamieji žirgai. Šaliai atkūrus nepriklausomybę, veikė Nemuno, Vilniaus, Sūdavijos, Žagarės, Dusetų valstybiniai žirgynai su geriausiais aštuonių veislių arkliais. Juose buvo įrengti žirgų bėgimo takai, dengti maniežai žirgams treniruoti. 2012 m. įkurta bendrovė „Lietuvos žirgynas“.

Susidomėjimas žirgininkyste nenuslopo ir sovietmečiu, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę puoselėjančiųjų žirgininkystės tradicijas dar pagausėjo. Žemaitukų arklių veislės mokslinius tyrimus savo disertacijoje ir knygose plėtojo Lietuvos gyvulininkystės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, daktarė, Šiaulių universiteto mokslo darbuotoja Valė Garbačiauskaitė-Macijauskienė. Iš jos publikacijų populiarinant šią žemaičių arklių veislę parodoje pateikta 2002 m. išleista jos parengta knyga „Žemaitukai“.

Įvairių sričių mokslininkų bendradarbiavimas rengiant Lietuvos žirgininkystei skirtą knygą ypač gražiai atsiskleidžia 2008 m. leidinyje „Lietuviški žirgai“, kurio vieno straipsnio autorė yra V. Garbačiauskaitė-Macijauskienė. Vienas žirgininkystės Lietuvoje tyrinėjimų ir jos populiarinimo entuziastų yra pedagogas, istorikas, kraštotyrininkas, Arklio muziejaus Anykščiuose darbuotojas Egidijus Musteikis. Jo 2003 m. išleistoje knygelėje „Težvengia žirgeliai“ populiariai išdėstyta žirgininkystės Lietuvoje ir Arklio muziejaus Anykščiuose istorija, joje yra ir užduočių. Knyga skirta tiek jaunimui, tiek ir vyresniems skaitytojams. Jis taip pat parengė straipsnį „Stambieji žemaitukai – lietuviški važiuojamieji žirgai“, kuris įdėtas į ypač gražiai išleistą, netradicinę Gintaro Kaltenio parengtą knygą „Senuoju pašto keliu – žirgais ir karietomis“. Ši 2016 m. išleista knyga skirta kelionės žirgais ir karietomis istoriniu arklių pašto traktu Sankt Peterburgas–Krokuva–Varšuva rekonstrukcijai, kurią sugalvojo ir įgyvendino „Klajūnų klubas“.

Buvo leidžiamos ir žirgų kilmės knygos, kuriose buvo ne tik surašomi tam tikrų veislių žirgai, bet ir publikuojamos žirgų registravimo, jų įrašymo į kilmės knygas taisyklės. Šiais laikais, kaip ir tarpukariu, veikia tam tikros veislės žirgų augintojų draugijos, asociacijos.

Gražus pavyzdys pristatant Baltijos Hanoverio veislės žirgų populiaciją yra Baltijos Hanoverių veislės žirgų augintojų asociacijos 2008 m. išleista knyga. Prie žirgininkystės populiarinimo prisideda ir veterinarijos gydytojos, verslininkės Agnės Būtaitės-Levandavičienės 2006 m. parengtas fotografijų albumas „Lietuvos žirgai“. Šio leidinio nuotraukų autorius ir leidinio sudarytojas yra fotografas Andrius Repšys. Keletą gražių žirgininkystės leidinių, išverstų iš anglų kalbos, išleido leidyklos „Aktėja“ ir „Obuolys“. Nors šiuose leidiniuose nėra informacijos apie žirgus Lietuvoje, jie taip pat prisideda prie šios gyvulininkystės šakos populiarinimo.

1 – Mažosios Lietuvos dvaras ir gyvenvietė dabartinėje Kaliningrado srityje. Trakėnai buvo veisiami ir dabartinės Pagėgių savivaldybės teritorijoje, o vėliau paplito ir visoje Lietuvoje.

2 – Vet. gydyt. St. Jankausko ir agr. dr. Kvašnino-Samarino byla // Veterinarija ir zootechnija. – 1930, Nr. 4/5, p. 95–96.

Žirginis sportas

Atskira leidinių grupė skirta tiek kariuomenės, tiek civilių organizuojamoms žirgų sporto varžyboms. Žirgų sportas buvo įtrauktas ir į pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą.

Kad žirgų sporto kariuomenei ir civiliams varžybos buvo svarbi tautinės olimpiados dalis, liudija ir tai, jog nebuvo pasitenkinta nuotraukomis ir paminėjimais bendrame olimpiadai skirtame leidinyje – išleistas atskiras tautinės olimpiados žirginio sporto varžybų leidinys su varžybų programa ir dalyviais. Išleistos dar kelios knygelės, reklamuojančios žirgų sporto varžybas Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Dusetose (ant Sartų ežero ledo) ir kitur.

Žirgų sporto varžyboms nemažai dėmesio buvo skiriama ir Lietuvos periodiniuose leidiniuose, buvo pateikiami išsamūs aprašymai, rezultatų suvestinės, nuotraukos. Autorių kolektyvo parengtas žirgų sporto entuziastams ir ūkininkams skirtas leidinys „Mano žirgas“, iliustruotas nuotraukomis iš įvairių varžybų, taip pat ir tradicinių žirgų lenktynių ant Sartų ežero ledo.

Populiariausia žirgų lenktynių rūšis pasaulyje – lygiosios žirgų lenktynės. Jų metu žirgai su žokėjais šuoliuoja visu greičiu 1–3,2 km stengdamiesi aplenkti varžovus ir pirmieji pasiekti finišą. Rekonstruotas Raseinių hipodromas – vienintelis Baltijos šalyse, tinkantis organizuoti lygiąsias žirgų lenktynes.

Dėl saugumo tradicinės žirgų lenktynės ant Sartų ežero ledo jau kelis dešimtmečius nebevyksta. Tūkstančius žiūrovus pritraukdavusi šimtametė šventė perkelta į Dusetų hipodromą.

Tačiau žirgų lenktynės – tik viena žirginio sporto rūšių. Šiais laikais jis labiau siejamas su tomis varžybomis, kurios yra įtrauktos į Europos ir pasaulio čempionatus, olimpines žaidynes. Tai olimpinėms sporto šakoms priklausantys dailusis jojimas (išjodinėjimas), konkūras ir trikovė.

Populiariausia rungtis – konkūras, atsiradęs XVIII a. Anglijoje. Lietuvoje šio sporto aukso amžiumi laikoma XX a. antroji pusė. Mūsų konkūrininkai ne tik karaliavo Sovietų Sąjungos aikštelėse, bet ir dalyvaudavo Europos ir pasaulio čempionatuose, visose trijose jojimo rungtyse.

Sovietiniais laikais taip pat buvo skiriamas dėmesys sportinių žirgų auginimo ir treniravimo literatūrai. Knygas šia tematika yra parengę agronomas, biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Barauskas, ristūnų žirgų sporto teisėjas Stasys Svetlauskas. Jau nepriklausomoje Lietuvoje tuo rūpinosi Lietuvos arklių augintojų asociacija. 2005 m. knygą „Sportinių ir laisvalaikio žirgų šėrimas“ parengė veterinarinės medicinos mokslų daktarė Giedrė Augonytė ir zootechnikas, biomedicinos mokslų daktaras Jurgis Kulpys.

Vaizdai: prezidentas Antanas Smetona rytinės mankštos metu žurnale „Kūno kultūra ir sveikata“ (1933 m.). / KAVB archyvo nuotr.

Svarbi ūkio dalis

Lietuvos ūkininkams išleista nemažai knygelių, kuriose apstu patarimų, į ką atkreipti dėmesį perkant arklius, kaip juos prižiūrėti, kad jie būtų sveiki ir darbingi. Tiek darbo arkliai, tiek sportui ar kariuomenei skirti žirgai buvo pristatomi Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose, kurios 1922–1936 m. buvo rengiamos Kaune. Šioms parodoms skirtuose specialiuose leidiniuose galime susipažinti su eksponuojamų arklių veislėmis (tam tikrų veislių arkliai buvo išskiriami į atskiras sekcijas), kokie arkliai laimėjo parodų prizus, kas jų savininkai.

Ketvirtos Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos (1925 m.) fotografijų albume, parengtame fotografijos bendrovės „Menas“, matome ir eksponuotų, laimėjusių arklių nuotraukų.

Laimėjusių arklių nuotraukos įdėtos ir į 1930 m. Vytauto Didžiojo metų Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos leidinį (šį leidinį paruošė ir išleido Lietuvos Prekybos ir pramonės rūmų referentas D. Gruodis). Yra išlikusios ir trečiosios bei septintosios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodų originalios nuotraukos (saugoma Kauno technologijos universiteto (KTU) bibliotekoje ir Lietuvos centriniame valstybės archyve).

Atsisveikinimas su Kauno konke (1929 m.). / KAVB archyvo nuotr.

Legendinė konkė

Atskira arklių panaudojimo sritis tarpukariu buvo Kauno arklių tramvajus, vežiojęs keleivius nuo 1892 m. iki 1929 m. Koncesija dėl arklių tramvajaus, dar vadinamo konke, eksploatacijos buvo pasirašyta 1887 m. su belgų inžinieriumi, Šveicarijos piliečiu Eugenijumi Diuponu, o įsigaliojo nuo 1892 m. gegužės 24 d., kai arklių tramvajus pradėjo vežioti keleivius.

Mirus E. Diuponui, arklių tramvajus priklausė jo žmonai Marijai Diupon. Iš Kauno arklių tramvajaus savininkės M. Diupon arklių tramvajaus nekilnojamąjį turtą, arklius ir koncesiją konkei 1919 m. įsigijo Martynas Yčas, Vulfas Frenkelis ir Simonas Švarcas.

1922 m. arklių tramvajaus bendrovei priklausė septyniolika vagonų (tinkamų naudoti buvo keturiolika) ir 38 arkliai, kasdien važinėjo dešimt vagonų žiemą ir keturiolika vasarą bei buvo 88 tarnautojai (3).

1927 m. vasarą, kai vyko koncesininkų derybos su miesto valdyba dėl arklių tramvajaus išpirkimo nepasibaigus koncesijos laikui, kursavo tie patys keturiolika vagonų. Kauno miesto valdyba planavo arklių tramvajų visai panaikinti, o kol bus įrengtas elektros tramvajus (kuris ir liko tik planuose), turėjo organizuoti platesnį susisiekimą autobusais. Bet tiek derybos, tiek arklių tramvajaus likvidavimas užtruko ir tik 1929 m. kovą įvyko garsiosios „konkės laidotuvės“.

Dar 1927 m. dalis konkės arklių buvo parduota iš varžytinių, o 1931 m. keli arkliai pateko į tų pačių koncesininkų valdomą „Ragutį“ vežioti vaisvandenius, kiti buvo parduoti ar išdalinti už bendrovės skolas jos darbininkams. Tada dešimt geresnių konkės arklių pateko į vieno iš buvusių arklių tramvajaus koncesininkų M. Yčo dvarą (4).

Arklių tramvajaus istorijos pradžia aprašyta darbininkams skirtame periodiniame leidinyje „Robotnik litewski“ [5], o apie visą arklių tramvajaus veikimą straipsnį žurnale „Technikos žodis“ paskelbė Česlovas Vištakas (6) ir Alvydas Surblys straipsnyje „Martyno Yčo ekonominės veiklos pėdsakais“ (7). Knygoje, skirtoje Kauno autobusų istorijai, skyrelį „Nuo diližano iki konkės“ parašė ir iliustracijas jam surinko Brigita Tranavičiūtė ir Arvydas Pakštalis (8).

3 – Kauno miesto susisiekimas // Tėvynės balsas. – 1922, rugpj. 17, p. 3.

4 – Ar dar gyvi arkliai, traukę Kauno konkę / E. Dantas [P. Kubilius] // Diena. – 1934, geg. 13, p. 2.

5 – Tramwaj Kowienski // Robotnik litewski. – 1897, Nr. 2, p. 34–35.

6 – Kauno konkės istorija / Č. Vištakas // Technikos žodis. – 1992, Nr. 2, p. 15–17.

7 – Martyno Yčo ekonominės veiklos pėdsakais / Alvydas Surblys // Kauno istorijos metraštis. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2006, t. 7, p. 116–119.

8 – Nuo diližano iki konkės // 80 metų kelyje / Brigita Tranavičiūtė, Arvydas Pakštalis. – Kaunas: Kopa, 2014, p. 13–27.

Pradėjo nuo šaudymo

Klubo pirmininkas Mantas Rumšas prisiminė, kaip gimė susidomėjimas karyba. Ir patikino, kad Remigijus Šuipys galėtų būti vadinamas "Baltijos štormo" gimdytoju.

Kai apie 2002-uosius šis vyras pradėjo rengti karines stovyklas vaikams, norėjo, kad berniukai turiningai praleistų dalį vasaros atostogų.

Pradžioje į stovyklas veždavosi savo sūnus, vėliau – giminaičių ir draugų atžalas, o galiausiai ir svetimus. M.Rumšas tada ir susipažino su R.Šuipiu. Tokia vyrų pažintis ir bendravimas trijų savaičių vasaros stovyklose truko apie dešimtmetį.

Apie 2008-uosius pradėjo populiarėti šratasvydis  (airsoftas) – sportinis karinis žaidimas, kurio dalyviai naudoja suspausto oro ginklus, atrodančius itin realistiškai.

Tema: partizanų uniformos nėra labai ryškios, bet išsirikiavę prie kovotojų žeminės rekonstruktoriai tarsi sugrąžina žiūrovus į pokario laikus. / Klubo "Baltijos štormas" archyvo nuotr.

– Ar tada ir gimė idėja sukurti rekonstruktorių klubą?

– Taip. Remigijus su savo sūnumis Karoliu ir Edgaru, būsimas jo žentas Martynas Latakas sudarėme šratasvydžio ir karybos sporto klubo branduolį. Ruošdami įstatus numatėme ir istorinės rekonstrukcijos galimybę. Mėgome senus filmus apie karą, mums patiko viskas, kas byloja apie Antrąjį pasaulinį. Gal todėl ir rinkomės rekonstruoti ne vikingų laikus ar napoleonmetį, o Antrojo pasaulinio karo metą. 2012-aisiais oficialiai įregistravome karybos istorijos klubą ir pasukome nuodugnesnio domėjimosi karybos istorija linkme. Mūsų veiklą gerokai palengvino tai, kad rinkoje atsirado karo meto ginklų kopijos – suslėgto oro pneumatiniai ginklai.

Vienos spintos – negana

– Koks buvo pirmasis jūsų pasirodymas visuomenei?

– 2015 metais Macikuose, kur yra buvusi vokiška belaisvių stovykla, o vėliau ir sovietinis kalėjimas vyko muziejų dienos renginys, jame vilkėjome NKVD (Sovietų Sąjungos represinė žinyba) kariškių uniformomis. Vėliau susivokėme, kad jų uniformos tinka ir partizaninio ir Antrojo pasaulinio karo rekonstrukcijai.

– Iš kur gaunate tokių uniformų?

– Mes jau gerokai vėlavome, lyginant su kitais klubais, kurie buvo apsirūpinę geromis uniformomis ir amunicija. Rekonstruktorių bendruomenės stengiasi išlaikyti aukštus standartus. Jei kokia nors detalė neatitinka atkuriamos epochos, jos negali naudoti. Pirmąsias rimtas, tiksliai atkartotas uniformas pasisiuvome atkartodami NKVD kariškių aprangą. Remigijus – tikras auksarankis, jis pats sukuria nemažą dalį uniformų. Pasiima pavyzdį, jį išsiardo ir pagal jį siuva kitas. Sunkiausia buvo gauti tinkamos medžiagos ir originalų rūbą, iš kurio galima gaminti kopijas. Dalį uniformų ir jų detalių atsisiuntėme iš Rusijos ir Baltarusijos, tuo metu tai dar buvo įmanoma. Panašiu metu susikomplektavome pokario mūsų partizanų uniformas, norėjome parodyti, kaip atrodė abi kovojusios pusės. Vėliau kai kurie mūsų klubo nariai įsigijo amerikietiškas, britiškas to paties laikmečio uniformas. 2019 metais Kaune vyko Marso dienos, šiame renginyje mes pristatėme Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų uniformas.

Metamorfozės: šiemet Vasario 16-ąją klubo vyrai įkūnijo bermontininkus. / Klubo "Baltijos štormas" archyvo nuotr.

– O kokios paskutinės jūsų atkurtos uniformos?

– Visai neseniai, gal prieš metus, pasigaminome ir bermontininkų uniformas. Antrojo pasaulinio karo rekonstrukcijos renginių nėra labai daug, todėl pagalvojome ir apie Lietuvos nepriklausomybės kovas. Taip gausėja rekonstruktoriškas garderobas. Jam jau reikia atskiros ir nemažos spintos, aš tiems dalykams turiu visą sandėliuką.

– Kokį laikotarpį ar kariuomenės atstovą įdomiausia rekonstruoti pačiam?

– Man įdomiausias Antrasis pasaulinis, o jame – amerikiečiai arba britai. Įdomiausias faktas iš to laiko, kad 1943 metais visos kariuomenės pakeitė uniformas. Todėl, norėdamas turėti viso karo uniformas ir dar skirtingų šalių, turėjau įsigyti po du komplektus rūbų. Žodžiu, namuose susikaupė gausybė drabužių ir aksesuarų.

Rekonstrukcija – lyg teatras

– Ką jūsų klubo nariai daro dar be to, kad dalyvauja rekonstrukciniuose renginiuose?

– Dažnai bendraujame su asociacija "Gargždų jungtinės pajėgos", kuri kasmet rengia pėsčiųjų žygius. Pagal pasirinktą žygio temą mes apsirengiame tam tikromis uniformomis ir stovime postuose, pasitinkame žygeivius, uždedame antspaudus jų lapuose. Kai žygis buvo skirtas  S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui paminėti, įrengėme tris postus: amerikiečių, vokiečių ir lietuvių. Kartais mus pakviečia į kokio nors renginio atidarymą. Kartą dalyvavome vienos mokyklos edukacinėje programoje, skirtoje trėmimams. Teko įsijausti į blogųjų – stribų vaidmenį. Kartą Renavo dvare vyko vieno degalinių tinklo darbuotojų sąskrydis. Mes ten demonstravome partizaninio karo ginklus, uniformas.

– Į kokius klausimus masiniuose renginiuose dažniausiai tenka atsakinėti?

– Žmonės jau priprato prie mūsų. Bene dažniausiai klausia, ar ginklai tikri. Tenka nuvilti, kad ir šautuvai, ir granatos – tik butaforija. Kartais klausia, kiek kainuoja taip apsirengti. Neretai paveikti įspūdžio prašo telefono numerio, tikina, kad ir patys norėtų prisijungti prie mūsų, tiesa, nė vienas taip ir nepasirodo. Nauji nariai dažniausiai ateina per pažįstamus.

– Kiek narių dabar vienija klubas?

– Skaičius nuolat keičiasi. Balandį buvo atėję du kandidatai, bet iki vasaros neliko nė vieno jų. Dabar esame 10 vyrų būrys. Per dešimtmetį mūsų sudėtis labai pasikeitė. Nuo pradžios tebesame trys: aš, R.Šuipys ir jo sūnus Edgaras. Gal pora metų vėliau prisijungė Edvardas Ylakis.

Priminimas: Raudonosios armijos karių uniformas rekonstruktoriams atkurti pavyko nesunkiai. / Klubo „Baltijos štormas“ archyvo nuotr.

Publikai labai patinka, kai apsimetame girtais ar kvailais, bet stengiamės, kad tai būtų nepersūdyta.

– Koks jausmas lįsti į aršiausių priešų kailį?

– Per vieną festivalį kalbėjome su bendraminčiais, rekonstruojančiais Kryžiuočių ordiną – dar vieną lietuvių tautos priešą. Jie taip pat minėjo, kad atkurdami mūsų tautos priešų vaizdą išgyvena dvejopus jausmus. Mes žinojome, kur lendame, paradoksalu, bet nesijaučiame stokojantys dėmesio. Nesistengiame NKVD šlovinti, tik rodome, kaip jie atrodė, kalbinami pasakojame apie jų piktadarybes. Priklausomai nuo mūšio rekonstrukcijos scenarijaus, kuris yra grynas teatras, kiekvienas mūsų stengiamės perteikti savo personažą tam tikroje šviesoje. Svarbu, kad būtų įdomu žiūrovams. Publikai labai patinka, kai apsimetame girtais ar kvailais, bet stengiamės, kad tai būtų nepersūdyta.

Dovanų nelaukia

– Šiandien minėsite savo klubo 10-metį. Kaip jį švęsite?

– Lauksime visų, kas mus palaiko. Tikimės, kad atvyks mūsų asmeniniai ir viso klubo draugai. Tai labiau primins atvirų durų dieną. Paprastai stengiamės parengti programą. Anksčiau rengdavome teatro pastatymą primenančius vaidinimus. Aštuntąjį gimtadienį minėjome 1944 metų spalio 6–7 dienų Sedos kautynių rekonstrukcija, kai lietuvių savanorių pulkas kovėsi su artėjančia sovietų armija. Tada sulaukėme svečių iš kitų klubų, todėl mūšis buvo įspūdingas. Šiemet esame sugalvoję viktoriną. Tikimės dalyvių azarto ir geros nuotaikos. Kitų klubų narius kviečiame atvykti savo atkurtomis uniformomis, nes tai kiekvienam rekonstruktoriui yra didelis džiaugsmas. Didžiausia dovana – kad mūsų draugai ir besidomintys atvyksta. Norime parodyti, ką turime, ką mokame, pamatyti kitus. Tikimės, kad šventės vietą žmonės sužinos panaršę mūsų klubo tinklalapyje ir "Facebook" paskyroje.

– Kaip žiūrovai išreiškia savo susidomėjimą?

– Dažnai įvairių švenčių metu žmonės nori fotografuotis su tam tikrą laikmetį ar kariuomenę reprezentuojančiais žmonėmis. Yra buvę ir įvairių kuriozų. Per vieną renginį aš vilkėjau amerikiečių uniforma, ji, tiesą sakant, visiškai neišsiskiria – tokia pilka, turbūt nežinantiems priminiau eigulį. Šalia manęs stovėjo SS uniformą vilkintis Remigijus – visas ryškus ir matomas iš tolo. Ne vienas žmogus tiesė man telefoną ir prašė nufotografuoti su R.Šuipiu, nė neįtardami, kad aš čia – taip pat personažas. Gargždiškių žygiui dviejuose postuose vilkėjome partizanų uniformomis, o dviejuose – enkavėdistų. Žygeivius pasitikdavome improvizuodami istorine tema, klausinėjome, ar nematė čia stribų. Tada labai stebėjomės – žmonės kur kas labiau veržėsi fotografuotis su NKVD uniformomis vilkinčiais rekonstruktoriais. Gal daugelis jau nebeturi savyje jausmo, kad tai – buvo aršiausi mūsų priešai, vertina išorinį efektą. Stribų kepurės ir kelnės – mėlynos, antpečiai – blizgūs, auksiniai, atrodo labai ryškiai ir traukia akį, o partizanai buvo rudi, tiesiog nepastebimi greta jų. Net vienas Seimo narys fotografavosi su stribo kepure. Tikėtina, kad jam bloga reklama irgi išėjo į gera, kita vertus, kontekstas buvo paaiškintas.

– Kas lėmė klubo pavadinimą "Baltijos štormas"?

– Štormas simbolizuoja veržlumą, jėgą. Norėjome vadintis tiesiog vien šiuo žodžiu, bet kai reikėjo įteisinti pavadinimą, paaiškėjo, kad toks jau yra, tada teko pridėti ždį "Baltija". Taip savotiškai lokalizavome savo buvimo vietą, juk gyvename prie jūros.

Im­por­tuo­ti ir patobulinti

Len­ki­jos Ka­ra­lys­tė „im­por­ta­vo“ hu­sa­rus iš Veng­ri­jos XV a, ta­čiau tuo me­tu jie dar be­veik nie­kuo ne­pri­mi­nė Sparnuotų­jų hu­sa­rų, mū­šio lau­ke pa­si­ro­džiu­sių Ste­po­no Ba­to­ro val­dy­mo me­tu. Taip pat to laik­me­čio hu­sa­rų nederė­tų pa­inio­ti ir su XVIII a vi­so­je Eu­ro­po­je išpopuliarėju­sia, taip pat veng­riš­ko sti­liaus, leng­vą­ja kavale­ri­ja.

O net ir pati Vengrija taip pat importavo šiuos raitelius iš Serbijos, kai šią XV a. nukariavo Osmanų Imperija. Ir tada husaras buvo lengvasis raitininkas.

Nedederėtų jos painioti ir su iš Lenkijos perimtais lengvaisiais husrais, ginkluotais ietimi ir skydu. Tokie husarai uždavė garo maskvėnam Ūlos ir Oršos mūšiuose, tačiau nebuvo riterių atitkmuo ir neturėjo riteriams būdingo sunkumo, įgalinančio tiesiogine to žodžio prasme, laužti kad ir ilgomis ietimis ginkluotos pėstininikų rikiuotės.

Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­se hu­sa­rai iš pra­džių bu­vo tik dar vie­na kavaleri­jos rū­ši­mi, daž­niau­siai ne­tu­rė­ju­sia le­mia­mos įta­kos mū­šio ei­gai, ta­čiau vis­kas pa­si­kei­tė 1576 m., kai Ste­po­nas Ba­to­ras ta­po Len­ki­jos ka­ra­liu­mi ir Lietuvos di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu.

Jo ini­cia­ty­va, anks­čiau leng­vą­ja (ar­ba vidutinio sunkumo) ka­va­le­ri­ja bu­vę husarai trans­for­ma­vo­si į vi­siš­kai nau­ją ir tik mū­sų re­gio­nui bū­din­gą ka­va­le­ri­jos rū­šį – Spar­nuo­tuo­sius hu­sa­rus. Tai bu­vo vi­du­ti­nė-su­nkio­ji ka­va­le­ri­ja, pa­kei­tu­si ti­piš­kus Re­ne­san­co epo­chai itin su­nkiai šar­vuo­tus ir to­dėl la­bai bran­giai kainuojan­čius su­nkiuo­sius rai­tuo­sius ie­ti­nin­kus. Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau nebepri­mi­nė ir sa­vo veng­riš­kų „pro­tė­vių“ – tai bu­vo ry­tie­tiš­kos ir va­ka­rie­tiš­kos ka­ry­bos de­ri­nys. Šis de­ri­nys pa­si­ro­dė toks sėk­min­gas, kad maž­daug 100 me­tų Spar­nuo­tie­siems hu­sa­rams ne­bu­vo ly­gių prieš­inin­kų nei Ry­tuo­se, nei Vakaruose. Dau­ge­ly­je šal­ti­nių jie iki šiol va­di­na­mi ge­riau­sia to lai­ko­tar­pio kavale­ri­ja Eu­ro­po­je, o gal­būt ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Il­gas ko­vų kelias

Ste­po­no Ba­to­ro re­for­mos pra­dė­tos XVI a 8-ame de­šimt­me­ty­je, o Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų „auk­so am­žius“ pra­si­de­da jau 1577 m. per­ga­le Liu­bi­še­vo mū­šy­je. Nuo šios per­ga­lės iki pat Vie­nos iš­va­da­vi­mo nuo tur­kų ap­gul­ties 1683 m. Sparnuotie­ji hu­sa­rai bu­vo ta jė­ga, ku­ri nu­lem­da­vo Lie­tu­vos - Len­ki­jos kariuomenės perga­les, daž­nai prieš skait­lin­ges­nius prieš­us.

XVIII a Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau „pa­se­no“ ir ne­bea­ti­ti­ko mo­der­nios ka­ry­bos reika­la­vi­mų bei vir­to fak­tiš­kai ce­re­mo­ni­niais da­li­niais. Ta­čiau kaip ka­va­le­ri­jos rūšis vis dar iš­li­ko ka­riuo­me­nė­je iki pat 1776 m., kuo­met jų tra­di­ci­jas pe­rė­mė leng­vo­ji ka­va­le­ri­ja – ulo­nai.

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų is­to­ri­jos ke­lias pa­žy­mė­tas dau­gy­be įsta­bių per­ga­lių: Liubiše­ve (1577 m.), Bi­čy­no­je (1588 m.), Ko­ken­hau­ze­ne (1601 m.), Kir­chol­me (1605 m.), Klu­ši­ne (1610 m.), Cho­ci­me (1621 m.), Trčia­no­je (1629 m.), Ochmato­ve (1644 m.), Be­res­teč­ko­je (1651 m.), Po­lon­ko­je (1660 m.), Cho­ci­me (1673 m.), Lvi­ve (1675 m.) ir Vie­no­je (1683 m.). Vi­suo­se šiuo­se mū­šiuo­se Sparnuo­tie­ji hu­sa­rai bu­vo le­mia­mas per­ga­lės fak­to­rius.

Kil­nio­ji kavalerija

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų da­li­nius su­da­rė tur­tin­ges­nie­ji Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ba­jo­rai. Kiek­vie­nas hu­sa­ras, va­di­na­mas „drau­gu“ (len­kiš­kai – „to­war­zysz“) pats finansuo­da­vo sa­vo ir dar ke­le­to kom­pan­jo­nų par­en­gi­mą ir ap­rū­pi­ni­mą. Pa­gal su­sik­los­čiu­sią tra­di­ci­ją, ka­ra­lius mo­kė­da­vo tik už ie­tį.

Ke­le­tas to­kių bū­rių bū­da­vo ap­jun­gia­mi į di­des­nį da­li­nį – „vė­lia­vą“, ku­rią su­da­rė nuo 30 iki 60 rai­te­lių. Le­mia­mų at­akų me­tu „vė­lia­vos“ bū­da­vo jun­gia­mus į gauses­nius bū­rius po 150 – 200 hu­sa­rų. To­kia tvar­ka bu­vo pir­miau­siai organizuo­ta Ste­po­no Ba­to­ro as­me­ni­nė gvar­di­ja, bet jau pa­sku­ti­nia­me XVI a dešimt­me­ty­je jos pa­vyz­džiu bu­vo or­ga­ni­zuo­ti pra­ktiš­kai vi­si Len­ki­jos ir Lie­tu­vos hu­sa­rų pul­kai.

Paprastai vienos vėliavos priekyje jojo tik viena ar dvi husarų ir tikrų aristokratų eilės. Už jų rikiuodavosi vasalai, dažniausiai lengviau šarvuoti ir prasčiau ginkluoti.

Kaip mi­nė­ta anks­čiau, dau­gu­ma hu­sa­rų bu­vo ki­lę iš ti­krai tur­tin­gų ba­jo­rų šei­mų, nes to­li gra­žu ne kiek­vie­nas šlėch­tos at­sto­vas ga­lė­jo sau leis­ti to­kį žir­gą, šarvus, gink­lus bei puo­šy­bos ele­men­tus, ku­riuos tu­rė­jo Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai.

Spar­nų fenomenas

Ži­no­ma, pa­grin­di­nis Lie­tu­vos – Len­ki­jos hu­sa­rų at­ri­bu­tas bu­vo jų spar­nai, dėl ku­rių šie rai­te­liai ir ga­vo sa­vo var­dą. Spar­nus su­da­rė me­di­nis kar­ka­sas, tvirtintas iš pra­džių prie bal­no hu­sa­rui už nu­ga­ros, o vė­les­niuo­ju lai­ko­tar­piu – tie­siai prie rai­te­lio nu­ga­ros. Šis kar­ka­sas bu­vo puo­šia­mas plunks­no­mis, dažomas rau­do­na ar­ba pur­pu­ri­ne spal­va ir kaus­to­mas žal­va­riu. Su­si­da­ry­da­vo įspū­dis, kad hu­sa­rai iš tie­sų yra „spar­nuo­ti“.

Iki šiol ka­ry­bos is­to­ri­kai gin­či­ja­si, ko­kia bu­vo ti­kro­ji hu­sa­rų spar­nų pa­skir­tis. Vieni tei­gia, kad bu­vo tik puo­šy­bos ele­men­tas, su­tei­kian­tis hu­sa­rams itin iš­ki­lią iš­vaiz­dą ir taip pa­brė­žian­tis jų aukš­tą kil­mę ir eli­ti­nių pa­jė­gų sta­tu­są. Kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai net tvir­ti­na, kad spar­nai bu­vo tik par­adi­nis ele­men­tas, nie­ka­da nedėvė­tas mū­šy­je.

Ki­ti prie šio api­bū­di­ni­mo pri­de­da ir tai, kad ke­le­to tūks­tan­čių spin­din­čiais šar­vais ir leo­par­do kai­liais (bū­ti­nas at­ri­bu­tas kiek­vie­nam hu­sa­rui) pa­si­da­bi­nu­sių „mir­ties an­ge­lų“ at­aka tu­rė­jo kel­ti siau­bą prieš­o ka­rei­viams.

Kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai taip pat pa­žy­mi ir pra­kti­nę spar­nų pa­skir­tį. Pir­miau­siai, sparnai ga­lė­jo sau­go­ti hu­sa­ro nu­ga­rą nuo kar­do kir­čio. Be to, jie ne­leis­da­vo užmes­ti ant rai­te­lio la­so, o tai skam­ba kaip iš tie­sų nau­din­gas gy­ny­bos elementas, at­siž­vel­giant į tai, kad mi­ni­mu lai­ko­tar­piu daug ka­riau­ta su to­to­riais ir tur­kais os­ma­nais, ku­rių leng­vie­ji rai­te­liai daž­nai nau­do­jo kil­pas, kad iš­vers­ti sunkiuo­sius prieš­o rai­te­lius iš bal­no. Dar vie­na teo­ri­ja tei­gia, kad hu­sa­rų spar­nų plunks­nos kel­da­vo di­de­lį triukš­mą, to­dėl žir­gai ne­si­bai­dė mū­šio ka­ko­fo­ni­jos.

Tik tai, kas geriausia

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­ro eki­pi­ruo­tė per jų kles­tė­ji­mo šimt­me­tį kei­tė­si, ta­čiau išsaugant jų di­din­gą iš­vaiz­dą ir vi­sa­da tik ko­ky­biš­kes­nės gink­luo­tės nau­dai. Tai ypač pa­sa­ky­ti­na apie šar­vus. Ste­po­no Ba­to­ro lai­kais hu­sa­rai at­si­sa­kė su­nkių šal­mų ir di­de­lių me­di­nių sky­dų (veng­riš­ka tra­di­ci­ja) ir kuo to­liau, tuo la­biau orien­ta­vo­si į leng­vus, bet itin aukš­tos ko­ky­bės šar­vus. Ti­piš­ką šar­vų komp­lek­tą su­da­rė šal­mas su da­lies vei­do ap­sau­ga, krū­ti­nės ir nu­ga­ros šar­vai, leng­vi dilbius ir šlau­nis sau­gan­tys šar­vai. XVII a Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų eki­pi­ruo­tė ta­po to­kia stan­dar­ti­zuo­ta, kad ją jau ga­li­ma pra­ktiš­kai va­din­ti uni­for­ma. Pa­na­šūs šarvai, vi­siems hu­sa­rams pri­va­lo­mi spar­nai bei leo­par­do (kar­tais ki­tų egzotinių gy­vū­nų) kai­liai aiš­kiai su­tei­kė rai­te­liams bend­rą, juos cha­rak­te­ri­zuo­jan­čią išvaizdą.

Ne ma­žiau įspū­din­gas už šar­vus bu­vo ir kiek­vie­no hu­sa­ro gink­lų rin­ki­nys. Svarbiau­sias hu­sa­ro gink­las – la­bai il­ga (iki 5 m), bet la­bai leng­va (spe­cia­liai hu­sa­rams ga­min­ta, iš dvie­jų da­lių su­de­da­ma tuš­čia­vi­du­rė) ie­tis. Ar­ti­mo­je ko­vo­je įpras­tu gink­lu bu­vo il­gas ir lenk­tas ka­va­le­ri­jos kar­das, nors daž­nai mi­ni­ma, kad prie bal­no bū­da­vo tvir­ti­na­mas dar ir at­sar­gi­nis su­nkus kar­das – pa­la­šas. Karinin­kai ne­re­tai nau­do­da­vo ir kuo­kas ar­ba ko­vos kū­jus. Be to, hu­sa­rai tu­rė­jo šau­na­muo­sius gink­lus – po du bal­no prie­ky­je tvrti­na­mus pis­to­le­tus ar­ba kavaleri­jos ka­ra­bi­ną (mi­ni­mas re­tai). Pa­vie­niais at­ve­jais nau­do­ti ir to­to­riš­ko ti­po su­dur­ti­niai lan­kai.

Plie­ni­nio kumš­čio taktika

Tai­gi, Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai bu­vo vi­du­ti­nio su­nku­mo, la­bai grei­ta ir uni­ver­sa­liai pa­nau­do­ja­ma ka­va­le­ri­ja. Pa­grin­di­nė jos tak­ti­ka bu­vo tie­sio­gi­nis smū­gis, išsklaidan­tis prieš­o ri­kiuo­tę. Hu­sa­rai pul­da­vo la­bai glaus­to­mis gre­to­mis, bū­riais po 150 – 200 rai­te­lių, iš­ri­kiuo­tų į 2 ei­les. Ri­kiuo­tė bu­vo to­kia tan­ki, kad sa­ko­ma, jog hu­sa­rai lies­da­vo­si ke­liais. Tai by­lo­ja apie aukš­tą rai­te­lių meis­triš­ku­mo ly­gį, ką pa­tvir­ti­na ir fak­tas, kad Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai net vi­su grei­čiu lėk­da­mi į at­aką (mak­si­ma­lus grei­tis bū­da­vo iš­vys­to­mas be­veik prieš pat su­si­dū­ri­mą su prieš­u), su­ge­bė­da­vo sinch­ro­niš­kai at­lik­ti stai­gius po­sū­kius – t.y. ne­ti­kė­tai smog­ti į ki­tą prieš­o ri­kiuo­tės vie­tą, nei tas ti­kė­da­vo­si.

Jei prieš­o ri­kiuo­tė ne­suir­da­vo nuo pir­mo smū­gio, at­akas hu­sa­rai ga­lė­da­vo karto­ti po ke­le­tą kar­tų. Spe­cia­liai tam ka­riuo­me­nė su sa­vi­mi ga­ben­da­vo atsargines ie­tis.

Nau­do­da­mi Eu­ro­po­je jau pa­se­nu­sia lai­ky­tą tie­sio­gi­nio smū­gio tak­ti­ką, Sparnuotie­ji hu­sa­rai pa­si­ro­dė be­są kur pra­na­šes­ni už eu­ro­pie­tiš­ką vi­du­ti­nę ir su­nkią­ją ka­va­le­ri­ją, ku­ri tuo me­tu bu­vo la­bai ne­pas­lan­ki ir nau­do­jo itin sta­tiš­ką tak­ti­ką.

Pa­vyz­džiui, šve­dų rei­ta­rai bu­vo iš­mo­ky­ti šau­dy­ti po vie­ną ei­lę, kuo­met pir­mo­ji gre­ta trauk­da­vo­si už drau­gų nu­ga­rų už­si­tai­sy­ti gink­lų. Tu­rint ome­ny­je, ko­kių grei­čiu į juos rėž­da­vo­si Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai, to­kia tak­ti­ka bu­vo vi­siš­kai neefekty­vi.

Tuo me­tu ko­vo­jant prieš to­to­rius ar­ba ka­zo­kus, Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau naudojo­si ti­piš­kai va­ka­rie­tiš­kais pri­va­lu­mais – šau­na­mai­siais gink­lais ir nepalygi­na­mai ko­ky­biš­kes­niais šar­vais.

Hu­sa­rų gink­luo­tės ir šar­vų su­nku­mo bei grei­čio de­ri­nys lei­do jiems efek­ty­viai kau­tis ir gy­ny­bo­je. Gel­to­nų­jų Van­de­nų mū­šy­je (1648 m.), Chmel­nic­kio ka­zo­kų su­ki­li­mo me­tu, vos Len­ki­jos 1500 ka­rei­vių (iš jų tik 200 hu­sa­rų) sėk­min­gai gynėsi nuo 11 tūkst. ka­zo­kų. Sėk­mę ga­ran­ta­vo bū­tent Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų meis­triš­ku­mas.

Sparnuotieji husarai populiarijoje istoriografijoje tapo legenda. Vienos išvadavimui paminėti 2014 m. pastatytas vaidybinis filmas, o 2016 m. švedų sunkiojo metalo grupė Sabaton įtraukė husarus, greta švedų pėstininkų Poltavos mūšyje ir kitų legendinių mūšių, kai nedaugelis kovėsi prieš daug gausesnes pajėgas, į savo albumą „The Last Stand“:

„Jei Die­vas su mu­mis...“

Per šimt­me­tį šlo­vin­gos ko­vų is­to­ri­jos Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai pa­si­žy­mė­jo ne tik meis­triš­ku­mu ir pui­kia eki­pi­ruo­te, bet pir­miau­sia – bea­to­dai­riš­ka nar­sa. Jie dažnai pul­da­vo vi­siš­kai ne­pai­sy­da­mi kie­ky­bi­nės prieš­o pers­va­ros. At­ro­do, kad bū­tent šiems Lie­tu­vos – Len­ki­jos aris­to­kra­tams la­biau­siai ti­ko pa­čios vals­ty­bės mo­to: „Si Deus no­bis­cum, quis con­tra nos?“ („Jei Die­vas su mu­mis, kas tuo­met prieš mus?“).

Liu­be­šo­vo mū­šy­je, prieš 7 tūkst. – 12 tūkst. su­maiš­ta­vu­sio Dan­ci­go ka­rei­vių sto­jo vos 2 tūkst. ka­rių Ja­no Zbo­rovs­kio va­do­vau­ja­ma ar­mi­ja. Pės­ti­nin­kams nutil­džius vo­kie­čių pa­tran­kas ir at­rė­mus pi­ki­nie­rių puo­li­mą, į Dan­ci­go kariuomenės flan­gą smo­gė Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai. To už­te­ko, kad bėg­tų vi­sa Dan­ci­go ka­riuo­me­nė.

Kah­len­ber­go mū­šy­je (Vie­nos iš­va­da­vi­mas nuo tur­kų ap­gul­ties) da­ly­va­vo didžiulės są­jun­gi­nin­kų pa­jė­gos (apie 80 tūkst. ka­rei­vių), ta­čiau le­mia­mu mū­šio mo­men­tu ka­ra­lius Jo­nas III So­bies­kis net ne­lau­kė kad tur­kų gre­toms smog­tų visa gau­si są­jun­gi­nin­kų ka­va­le­ri­ja (tai bu­vo di­džiau­sia ka­va­le­ri­jos at­aka istorijoje), o pats su 3 tūkst. Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų smo­gė os­ma­nams, per ku­rių gre­tas hu­sa­rai pe­rė­jo, kaip pei­lis per svies­tą, su­kel­da­mi pa­ni­ką vi­so­je li­ku­sio­je tur­kų ar­mi­jo­je. Flangus rėmė maždaug tiek pat vokiečių pėstininkų samdinių.

Beje LDK husarai mūšyje nedalyvavo, nes tuo pačiu metu vykdė reidus Vengrijoje, o kitaip tariant – siaubė šalį – tuo metu visiškai priimtinu būdu ir monetą į kišenę įsidėti, ir sukaustyti gausias priešo pajėgas tam tikroje teritorijoje. Net tokioje didelėje, kaip Vengrijos karalystė.

Kai kurie istorikai iki šiol priekaištauja husarams, kad šie sutrukdė visiškam Osmanų armijos sunaikinimui, nes visą parą plėšė jų stovyklą, lėbavo ir jų nepersekiojo.

Ypa­tin­ga nar­sa Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai pa­si­žy­mė­jo Klu­ši­no mū­šy­je prieš mask­vė­nus. Ten 6,8 tūkst. Lie­tu­vos – Len­ki­jos ka­rei­vių sto­jo prieš 35 tūkst. mask­vė­nų, be to dar tu­rė­ju­sių vienuolika pa­tran­kų prieš dvi mū­siš­kes. Hu­sa­rai net ke­le­tą kar­tų (vie­nas am­ži­nin­kas nu­ro­do 8 at­akas) puo­lė įtvir­tin­tas mask­vė­nų pėstininkų po­zi­ci­jas, kur ka­va­le­ri­ja tie­siog ne­ga­lė­jo nu­ga­lė­ti. Ta­čiau šios at­akos iš­pro­vo­ka­vo vie­na­me Mask­vos ka­riuo­me­nės flan­ge bu­vu­sią ka­va­le­ri­ją pul­ti ir ne­va „pri­baig­ti“ pa­var­gu­sius hu­sa­rus. Su­si­dū­ri­me mask­vė­nų ka­va­le­ri­ja bu­vo sunai­kin­ta ir taip at­ver­tas ke­lias į jų ka­riuo­me­nės flan­gą, kas ir už­ti­kri­no per­ga­lę.

Nė vie­nam lie­tu­viui tur­būt ne­rei­kia pri­min­ti ir Kir­chol­mo (Sa­las­pi­lio mū­šio), kuomet 3,6 tūkst. Jo­no Ka­ro­lio Chod­ke­vi­čiaus ka­rių su­triuš­ki­no 11 tūkst. šve­dų. Le­mia­ma­me mū­šio eta­pe 300 Chod­ke­vi­čiaus Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų „su­ra­ki­no“ visą šve­dų pės­ti­nin­ki­ją mū­šio lau­ko vi­du­ry­je ir da­vė pa­kan­ka­mai lai­ko pėstininkams ir leng­vą­jai ka­va­le­ri­jai su­muš­ti šve­dus flan­guo­se ir ap­sup­ti li­ku­sias jų pa­jė­gas.

Tai tik ke­le­tas la­bai trum­pų pa­vyz­džių iš šlo­vin­gos Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų kau­ty­nių is­to­ri­jos. Ži­no­ma, bū­da­vo ir pra­lai­mė­ji­mų, ta­čiau net gau­ses­nis prieš­inin­kas po to di­džiuo­da­vo­si, kad įvei­kė Lie­tu­vos – Len­ki­jos pa­jė­gas, ku­rių gre­to­se bu­vo bent kaž­kiek Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų.

Daž­nas skep­ti­kas ga­li pa­sa­ky­ti, kad dau­ge­lis XVII a per­ga­lių bu­vo tik epizodinės – juk ir su­mu­šant prieš­ą mū­šio lau­ke, ka­rai bū­da­vo lai­mi­mi re­tai ir vals­ty­bės sie­nos lė­tai, bet ne­pa­liau­ja­mai trau­kė­si. Ta­čiau tai – la­bai pla­tus klausi­mas, api­man­tis vi­sas vals­ty­bės gy­ve­ni­mo sfe­ras, o ne hu­sa­rų ko­ky­bę. Bet koks prie­kaiš­tas at­šo­ka, kaip strė­lė nuo Spar­nuo­to­jo hu­sa­ro ki­ra­sos, nes šie raite­liai ta­po gy­va mū­sų vals­ty­bės le­gen­da, ap­gin­da­mi jos gar­bę kiek­vie­na­me mū­šio lau­ke, kur tik jiems te­ko kau­tis.

Pasak autoritetingo amerikiečių leidinio, Pentagonas naujos technologijos įsisavinimui skiria milžiniškas lėšas. Pasak karybos analitikų, bent jau iš dalies taip daroma todėl, kad Kiniją paskelbė 5G savo karybos prioritetu.

Kariškiai visoje šalyje eksperimentuoja su 5G bazėmis. Šiam darbui skirta 600 mln. JAV dolerių. Tą patį daro ir Kinija, kuri daug nekalba apie savo eksperimentus, bet analitikų nuomone, skiria naujai technologijai labai daug dėmesio. Apie tai byloja Kinijos pastangos IT technologijomis susieti privatų sektorių ir karinės pramonės objektus. Pekinas ne tik siekia tapti pasauliniu 5G technologijos lyderiu, bet ir išmokti pritaikyti šią technologiją karyboje.

JAV vis labiau nerimauja dėl kitose šalyse diegiamų Kinijos gamybos 5G tinklų. Kinų gamintojai tai neigia, bet amerikiečių specialistai yra įsitikinę, kad kinietiški tinklai kels saugumo grėsmes jais besinaudosiančioms kompanijoms ir organizacijoms. Baiminamasi, kad kinų gamintojai naudos savo tinklus vartotojų sekimui arba netgi kibernetinių atakų organizavimui.

JAV telekomunikacijų tinkluose kiniška įranga yra faktiškai uždrausta, tačiau amerikiečių kariškiai dirba ir daugelyje kitų valstybių, kurių telekomunikacijų tinklai plačiai naudoja kinų gaminamą įrangą. Taigi, Pentagonas ieško būdų, kaip užtikrinti saugų ryšį tarp karinių tinklų JAV teritorijoje ir kitose valstybėse.

Pentagonas taip pat ketina pasitelkti 5G technologiją, kad užtikrintų patikimesnę ir saugesnę komunikaciją mūšio lauke. Kinija ir Rusija investavo didžiules lėšas į karinių komunikacijų blokavimo technologijas, todėl Pentagonas, dirbdamas su nauja 5G technologija, tikisi sumenkinti minėtas kinų ir rusų galimybes.

Vienas iš pavyzdžių – JAV Karinių oro pajėgų (KOP) atliekamas eksperimentas, kurio metu bandoma naujai pažvelgti į KOP vadavietės modelį. Tradicinėje vadavietėje sukoncentruotas visas personalas ir komunikacijos, o tai paverčia ją viliojančiu taikiniu. Todėl JAV kariškiai eksperimentuoja su išsklaidytos vadavietės modeliu, kuomet atskiri jos segmentai yra ne tik skirtingose vietose, bet kai kurie iš jų galėtų būti ir nuolat judantys.

Kariškiai taip pat tikisi, kad 5G sparta ir pajėgumas apdoroti milžiniškus duomenų kiekius, padės daug efektyviau organizuoti tokias logistikos operacijas, kaip kad amunicijos pristatymas į karo veiksmų zonas.

Svarstomi ir labiau futuristiniai scenarijai: kariškiai tyrinėja, kaip papildomos tikrovės ir virtualios tikrovės technologijos galėtų padėti misijų planavimui, karių apmokymui ir netgi karo veiksmams. Manoma, kad su 5G pagalba bus galima efektyviau valdyti dideles dronų formuotes ir pagerinti jų gynybą nuo priešo atakų.

Policijos departamento duomenimis, apie 4.30 val. į Kauno ligoninę pristatytas ir dėl įvairių sužalojimų paguldytas 1973 metais gimęs Lietuvos šaulių sąjungos Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šaulys.

Teigiama, kad vyras nukrito nuo forto sienos iš 4 metrų aukščio.

Pirminiais duomenimis, keli šauliai savarankiškai tobulino savo įgūdžius ir tai nebuvo jų organizacijos planinės pratybos.

Pirmą kartą tokios dienos buvo surengtos 2008-aisiais, o vėliau tapo tradiciniu renginiu, siekiant stiprinti pilietiškumo ugdymą ir bendradarbiavimą su mokyklomis.

Į Oro gynybos batalioną Radviliškyje iš arčiau susipažinti su kariuomene, iš pirmų lūpų išgirsti apie kario kasdienybę, patiriamus išbandymus bei apžiūrėti Karinių oro pajėgų įrenginius – raketinę ginkluotę, radarus ir kita, atvyko per du šimtus Šiaulių regiono mokyklų vyresniųjų klasių moksleivių.

„Labai smagu, visai gundo stoti į Lietuvos kariuomenę ir pabandyti dirbti su tokiais realybėje“, – sakė Dominykas iš Šiaulėnų.

„Daug ko nežinojau, daug ką žinau, nes ateitį planuoju sieti su kariuomene. Apie ginklų sudėtį nežinojau, ir buvo ginklų, kurių dar nesu mačiusi“, – kalbėjo Auksė iš Šiaulių.

„Labai patiko ginklai, sraigtasparnis labai įdomus, ten, kur nušaut lėktuvą reikia“, – džiaugėsi Vilius iš Radviliškio.

Kariškiai teigia pastebėję padidėjusį moksleivių domėjimąsi karo tarnyba, tai rodo ir didėjantis savanorių šauktinių skaičius. Iš viso šiemet iki metų pabaigos bus pakviesta apie 3,5 tūkst. jaunuolių, dauguma jų – savanoriai. Prieš keletą mėnesių Oro gynybos batalione tarnybą pradėję kariai sako tokiu pasirinkimu nenusivylę.

„Sukarintoje organizacijoje tarnauju 3 metus, šauktiniu pradėjau prieš 2,5 mėnesio. Abejojantiems patarčiau sudalyvauti tokioje puikioje progoje, nes tai, ko išmokstame per 9 mėnesius, galima panaudoti bet kokiu atveju civiliniame gyvenime“, – pasakojo KOP Oro gynybos bataliono šauktinis Lukas Livdans.

„Disciplinos mumis išmoko, tvarkytis išmoko, savęs nesigailėti, visas jėgas atiduoti“, – kalbėjo KOP Oro gynybos bataliono šauktinis Linas Bružas.

Radviliškyje Krašto apsaugos dienų renginiuose prisistatė visi Šiaulių įgulos padaliniai – Karinių oro pajėgų aviacijos bazė, kur dislokuoti NATO oro policijos misiją atliekantys kariai ir naikintuvai, karo policija, ginkluotės remonto depas, oro gynybos batalionas.

„Galima pamatyti ginkluotės remonto techniką, katapultos kėdę, pamatyti gelbėjimosi įrangą, karo policijos įrangą, su kokia spec. įranga jie dirba, kaip ją panaudoti, galima užduoti klausimus įvairius“, – sakė Karinių oro pajėgų vyriausiasis puskarininkis seržantas majoras Alvydas Tamošiūnas.

Krašto apsaugos diena pirmą kartą buvo surengta 2008 m. Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Karaliaus Mindaugo mechanizuotame pėstininkų batalione. Nuo 2014-ųjų ji tapo  tradiciniu renginiu. Pasak karių, taip stiprinamas kariuomenės ir mokyklų bendradarbiavimas.

Iš tikrųjų originali idėja priklauso amerikiečiams, kurie apie arsenalo laivą dar dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Mintis labai paprasta, bet kartu ir geniali. Laivas statomas kuo didesnis, potencialiai panaudojant tankerių ar krovininių laivų korpusus. Juose įrengiama visa galybė raketų paleidimo vamzdžių. Tokia sistema galėtų būti ginkluota „Tomahawk“, SM-2, SM-3 ar kitomis raketomis.

Nors toks arsenalo laivas teoriškai nebūtų labai brangus, jis savo ugnies galia lenktų kitas alternatyvas. Visgi, JAV tokio laivo idėjos atsisakė, nes jo tuo metu vykstančiuose konfliktuose paprasčiausiai nereikėjo. JAV liko prie įprastų lėktuvnešių, povandeninių laivų ir kreiserių. Tačiau dabar Kinija arsenalo laivus mato kaip galimybę greitai padidinti savo laivyno galią.

Kai kurie šaltiniai skelbia, kad Kinija kuria paviršinį laivą, kuris tam tikrais atvejais gali panerti, išvengdamas priešo radaro. Kiti pasakoja, kad Kinija kuria paprasta povandeninį laivą, ginkluotą šimtais raketų. Tuo tarpu „Popular Science“ ir „Popular Mechanics“ mano, kad tai du atskiri arsenalo laivai – vienas povandeninis, o kitas – ne.

Ekspertai mano, kad kinų statomas prototipas turės apie 300 raketų paleidimo vamzdžių. Šiuo metu daugiausiai jų turi Pietų Korėjos „Sejong the Great“, turintis 128 tokius vamzdžius. Povandeninė arsenalo laivo versija tikriausiai turėtų apie 200 tokių vamzdžių.

Arsenalo laivai atlieka tik vieną funkciją – vieną taikinį apšaudo raketų lietumi. Jie negali kovoti prieš povandeninius laivus, negali atlikti specialių operacijų, nukreiptų prieš piratus, jie net negali kovoti vieni. Arsenalo laivus visuomet turi lydėti kiti laivai, galintys ginti nuo potencialių užpuolikų ar pranešti apie taikinius. Todėl pasaulio vandenynuose veikiančiam laivynui jie nėra tokie naudingi.

Kita vertus, Kinija tikriausiai jiems numatė tik vieną užduotį – neleisti jokiems kitiems laivams laisvai plaukioti Pietų Kinijos jūros vandenyse. Patys kinai spėlioja, kad pirmasis toks laivas bus pademonstruotas jau 2020 metais.

Absoliučiai visi Jungtinių Valstijų karinių jūrų pajėgų povandeniniai laivai dabar yra pritaikyti tik vyrams. Sklendės, valdymo įranga, gyvenamosios patalpos – viskas pritaikyta laivyno vyrams. Moterys iki šiol nebuvo laukiamos povandeniniuose laivuose.

Sunkiai atsidarančios sklendės šiuolaikiniuose laivuose galbūt ir nebėra didelė problema, tačiau daugeliui kitų užduočių vis dar reikia vyriškos jėgos. Norint lygiateisiškai integruoti moteris į povandeninių laivų įgulas, reikia atlikti keletą nemenkų pakeitimų. JAV tai jau pradedama daryti. Bet kokius pakeitimus teks atlikti?

JAV atšaukė draudimą moterims tarnauti povandeniniuose laivuose dar 2010 m., ir šiek tiek daugiau nei 100 moterų jau tarnauja šioje karinio laivyno dalyje.

Visų pirma, reikės pasirūpinti didžiaisiais patobulinimais. Gyvenamosios patalpos dabar turės turėti du skyrius: vieną – moterims, o kitą – vyrams. Dėl to reikės ir atskirų tualetų bei dušų. Papildomų patalpų įrengimas jau pats savaime nėra lengvas procesas, tačiau šalia jo bus ir kur kas smulkesnės užduotys, kurias būtinai reikės atlikti. Pavyzdžiui, kai kurios virš galvos įrengtos sklendės turės būti įrengtos žemiau, kad jas pasiektų ir moterys. Įvairūs liukai bei durys dabar turės atsidaryti lengviau, ypač jei nuo jų valdymo priklauso viso laivo saugumas. Šalia trijų aukštų lovų bus įrengti laipteliai (vyrai į viršutinį gultą patenka prisitraukdami), jie taip pat atsiras ir prie keliais aukštais sukrautų skalbyklių ir džiovyklių.

Pirmasis naujas toks povandeninis laivas turėtų būti paleistas 2021 metais, tačiau ir dabar naudojami povandeniniai laivai po truputį bus modifikuojami. JAV atšaukė draudimą moterims tarnauti povandeniniuose laivuose dar 2010 m., ir šiek tiek daugiau nei 100 moterų jau tarnauja šioje karinio laivyno dalyje. Šis skaičius neabejotinai augs, tačiau saugumo reikalavimai jo auginti kol kas neleidžia.

Deguonies kaukes daugelyje laivų vyrai prisijungia prie palube einančių linijų, kurios kai kurioms žemesnėms moterims būtų nepasiekiamos arba bent jau keltų nepatogumų. Kai kurios sklendės, kurios yra kritiškai svarbios nelaimės atveju, sunkiai pasiduoda ir stipriems vyrams. „Electric Boat“, rangovas modifikuojantis JAV povandeninius laivus, pasakoja, kad nuo šiol sklendės bus suprojektuotos taip, kad joms valdyti nereikėtų didelės raumenų jėgos.

Žinoma, šios žinios tradiciškai susilaukė ir skeptikų pašaipos. Jie klausia, kam reikalingos papildomos išlaidos ir kokia nauda valstybei iš to, kad povandeniniuose laivuose tarnaus moterys. Į tai dažniausiai atsakoma, kad kovinio potencialo ir darbo jėgos atsisakyti negalima. JAV kariniame jūrų laivyne tarnaujančios moterys neišstumia vyrų ir jų nepakeičia. Tai – papildomos rankos ir akys, skirtos karinei jėgai didinti.