Tai rodo transliuotojo „Sky News“ atlikta duomenų analizė.

Šios prekės, tarp kurių yra dronų įranga, optikos reikmenys ir sunkiosios mašinos, siunčiamos į Kaukazo ir Vidurinės Azijos šalis, įskaitant Armėniją, Kirgiziją, Uzbekistaną ir kitas, iš kur, kaip manoma, jos keliauja į Rusiją.

Skaičiai rodo, kad nepaisant to, jog prieš dvejus metus įvedus prekybos sankcijas, kai prasidėjo karas Ukrainoje, prekių srautas į Rusiją smarkiai sumažėjo, didžiuliai kiekiai jautrių, „dvejopos paskirties“ britiškų prekių vis dar patenka į Maskvą.

Analizėje pabrėžiamas mastas, kuriuo Jungtinė Karalystė dalyvauja šešėlinėje ekonomikoje, padedančioje aprūpinti Rusijos kariuomenę prieš Ukrainą naudojamų ginklų dalimis bei įranga.

Duomenys rodo, kad JK eksportas į Rusiją smarkiai sumažėjo, tačiau į buvusias sovietines satelitines valstybes – nuo Uzbekistano iki Sakartvelo – išaugo beprecedenčiu lygiu.

JK eksportas į Kirgiziją išaugo milžinišku mastu – daugiau nei 1 100 proc. Daugiausia eksportuojama sunkiųjų mašinų ir transporto priemonių, kurių nebegalima siųsti tiesiogiai į Rusiją. JK eksporto į Armėniją apimtys išaugo beveik taip pat smarkiai.

Analizė rodo, kad bene didžiausia į Sakartvelą, Armėniją, Kirgiziją ir Uzbekistaną siunčiamų prekių kategorija yra „lėktuvų, sraigtasparnių ar bepiločių orlaivių dalys“. JK bendrovės į šias keturias šalis eksportavo tokių prekių už 6 mln. svarų sterlingų, t. y. daugiau, nei jos paprastai eksportuodavo į šias šalis.

Kitos JK eksportuotojų siunčiamos prekės – tai duomenų apdorojimo mašinos, oro navigacijos įranga ir radijo navigacijos prietaisai.

Kitos Europos šalys, visų pirma Vokietija ir Lenkija, taip pat siunčia didelius kiekius techninės įrangos į Rusiją per šias Kaukazo ir Vidurinės Azijos valstybes.

Antikos žurnalistų Hesiodo (gimimo ir mirties datos nežinomos), Euripido (480–406 m. pr. Kr.) ir Apolonijaus iš Rodo (gimimo ir mirties datos nežinomos) duomenimis, į šiuos kraštus kadaise buvo atplaukęs senovės graikų didžiūnas Jasonas. Jis ieškojo vadinamosios aukso vilnos.

Kaukaze Jasonas ne tik rado šį artefaktą, bet ir susipažino su vietinio valdovo dukra Medėja, šventike ir burtininke, kuri jam padėjo pavogti tą aukso vilną. Jasonas išsivežė Medėją su savimi, tačiau, prabėgus daugeliui metų, paliko ją dėl jaunesnės moters. Sužinojusi apie graiko išdavystę, senovės gruzinė (kartvelė) taip įsiuto, kad net pats Saakašvilių Michailas (1967) veikiausiai būtų pabūgęs. Medėja ne tik nužudė naująją Jasono meilužę bei savo vaikus, bet dargi pabėgo ir susidėjo su Atėnų valdovu Egėju.

1992 m. vasarą pasauliui vis dar nespėjus atsigauti nuo „didžiausios XX a. geopolitinės katastrofos“ (Berlyno sienos griūties, abiejų Vokietijų susivienijimo ir SSSR žlugimo) sukelto šoko, Kaukaze įsikūrusioje Gruzijoje prasidėjo naujas, šiuo metu jau užmirštas karas.

„Kalnų tautų konfederacijos prezidento įsakymas: „Nepavykus taikiai išspręsti klausimo dėl okupacinės Gruzijos kariuomenės išvedimo iš Abchazijos teritorijos, įsakau visiems konfederacijos štabams garantuoti savanorių išdėstymą Abchazijos teritorijoje ginkluotai kovai su agresoriais. Visus gruzinų tautybės asmenis, esančius konfederacijos teritorijoje, laikyti įkaitais. Tam panaudoti visas priemones, įskaitant teroro aktus“, – skelbė televizijos ekranuose apsireiškęs keistuolis su akiniais nuo saulės.

Kaukazas – it Dzeuso surakintas Prometėjas, kuriam kiekvieną rytą erelis sulesa vis ataugančias kepenis.

Pasakojama, kad pabėgti iš užvirusio pragaro tebuvo trys keliai – jūra, kalnais ir oru. Nežinomo operatoriaus kamera įamžino ir ateities kartoms išsaugojo vaizdus iš oro uosto, kurį palikti ruošėsi galingas lėktuvas.

Žmonių jame buvo tiek daug (it žuvelių konservų dėžutėje), kad viena keleivė paprasčiausiai netilpo – ją teko išstumti lauk dar orlaiviui nepakilus. Po kelių akimirkų šį lėktuvą numušė raketa.

Politikoje svarbiausią vaidmenį atlieka ne idealai, o pragmatizmas. Kaukazas – it argonautų ieškota aukso vilna daugelį amžių viliojo ne tik Rusiją, bet ir Osmanų bei Persijos imperijas, nes tas, kas kontroliuoja šį regioną, valdo tarp Juodosios jūros ir Kaspijos ežero įsiskverbusį sausumos plotą bei Rytinę Europą ir Vakarinę Aziją jungiančius kelius. Be to, kaip parodė Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918), Kaukazą visada galima panaudoti kaip bazę puolimams, o natūralią gamtos suformuotą užtvarą gynybai, maža to, čia gausu aukso, sidabro, dujų, naftos ir kitų naudingų išteklių.

Kiekviena imperija visada bus suinteresuota, kad šis regionas priklausytų jai arba kad jame būtų pasodinti jos vasalai, tad apie jokį faktinį Gruzijos, Armėnijos arba Azerbaidžano savarankiškumą negali būti nė kalbos, o čečėnai, ingušai ir kitos Rusijos etninės mažumos iš Kaukazo gali nė nesvajoti apie nepriklausomybę. Kaukazas – it Dzeuso surakintas Prometėjas, kuriam kiekvieną rytą erelis sulesa vis ataugančias kepenis.

Vienas pirmųjų Rusijos susikirtimų su kita geopolitine jėga dėl šio regiono įvyko dar XVII a. vid., valdant Aleksejui Michailovičiui (1629–1676), tačiau galima spėti, kad pirmieji rusų protėviai į šį regioną atsibastė žymiai anksčiau.

1556 m. valdant Ivanui Vasiljevičiui (1530–1584), rusai užėmė vadinamąjį Astrachanės chanatą, įsikūrusį šiaurinėje Kaspijos ežero pakrantėje, o 1651–1653 m. kariavo su persais dėl įtakos Kaukaze.

1722–1723 m., valdant Petrui Aleksejevičiui (1672–1725), Rusija ir Persija kariavo dar kartą, o 1723 m. rugsėjo 23 d. sutartimi Persija perleido Rusijai Derbento (dabartinis Dagestanas) ir Baku miestus, Širvano srities (dabartinis Azerbaidžanas) ir dabartinio Irano žemių. Praėjus daugiau nei dešimt metų, visos šios žemės vėl grįžo Persijos žinion.

1801 m., valdant Aleksandrui Pavlovičiui (1777–1825), Rusija aneksavo vadinamąją Kartlio-Kachetijos karalystę, apėmusią didelę dalį rytinių dabartinės Gruzijos žemių, o 1810 m. – vakaruose įsikūrusią Imeretijos karalystę.

Nuo 1804 iki 1813 m. Rusija vėl kariavo su persais, o 1813 m. spalio 24 d. sutartimi Rusijos žinion pateko nemažai dabartinių Gruzijos, Dagestano žemių, šiek tiek Armėnijos ir nemenkas gabalas Azerbaidžano.

Beveik tuo pat metu Rusijos generolas Aleksejus Petrovičius (1777–1861) atvyko į Kaukazą tam, kad sutramdytų priešiškas, islamą išpažįstančias kalniečių gentis. Bene labiausiai dėl to meto Rusijos politikos nukentėjo čerkesų tautos atstovai, tapę tremties, etninio valymo ir masinių žudynių aukomis.

Šią savaitę G. Landsbergis lankysis Armėnijoje, Sakartvele ir Azerbaidžane, kur susitiks su aukščiausiais šių šalių pareigūnais ir pilietinės visuomenės atstovais, aptars galimybes toliau plėtoti Lietuvos ryšius su Pietų Kaukazo valstybėmis bei jų bendradarbiavimo su Europos Sąjunga (ES) perspektyvas, išreikš paramą reformų procesams regiono šalyse.

„Vizitą vertinu ne tik kaip svarbią galimybę iš pirmų lūpų išgirsti apie šiose Rytų Partnerystės šalyse bei regione vykstančius procesus, bet ir kaip bandymą drauge apsibrėžti vienijančius elementus, kuriais ateityje remsimės tiek plėtodami dvišalius santykius, tiek ir geriau išnaudodami ES bei kitų tarptautinių organizacijų turimus instrumentus regione“, – sako G. Landsbergis.

Užsienio reikalų ministerija pranešimo teigia, kad ministro vizitas į Pietų Kaukazą atspindi vieną esminių Lietuvos užsienio politikos prioritetų – dėmesį ES Rytų kaimynystei. Visos Pietų Kaukazo valstybės dalyvauja Rytų partnerystės iniciatyvoje, skirtoje sustiprinti ES ryšius su Rytų kaimynėmis, atsižvelgiant į šių šalių siekius ir ambicijų lygį.

Be oficialių vizito programos renginių, ministro G. Landsbergio darbotvarkėje numatytas žaliosios erdvės „Lietuvos giraitė“, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-osioms metinėms bei Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių 30-mečiui, atidarymas viename iš Armėnijos regionų, apsilankymas prie okupuotos Sakartvelo teritorijos administracinės linijos, taip pat – Baku (Azerbaidžane) Lietuvos totoriams skirtos parodos atidarymas ir bendras su Lenkija renginys Gegužės 3–iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių proga.

„Į medicinos įstaigą atvežti du žmonės. Vienas iš jų – vyras su šautine trauma. Medikai jau ištraukė kulkas iš jo minkštųjų audinių. Jo gyvybei pavojus negresia. Antras nukentusysis taip pat atvežtas į medicinos įstaigą. Jis yra mokytojas. Jis patyrė kitų traumų“, – nurodė L. Šomachova.

Pasak jos, antrojo nukentėjusiojo, kuris buvo sumuštas, būklė vertinama kaip vidutinio sunkumo. Jis bus hospitalizuotas. 

Abiem nukentėjusiesiems respublikos klinikinėje ligoninėje buvo suteikta būtinoji medicinos pagalba, pridūrė ministerijos viceministrė.

Incidentas įvyko penktadienį vienoje Kabardos Balkarijos sostinės mokyklų.

Remiantis pirminiais Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, tarp aštuntos klasės mokinio ir jo mokytojo kilo nesutarimų mokomojo dalyko klausimu. Mokinys pasikvietė savo pažįstamų, kad pasiaiškintų su mokytoju.

Per incidentą įvyko peštynės tarp mokytojo ir dviejų 36 ir 26 metų vietos gyventojų.

Po jų mokytojas išėjo pasiimti jo automobilyje buvusio trauminio pistoleto ir grįžo į mokyklą.

Šiuo metu teisėsaugos pareigūnai aiškinasi įvyko aplinkybes.

Šių įvykių nesieja joks naratyvas – nei apie tariamą Vladimiro Putino strateginį talentą, nei apie Vakarų sumišimą ir išsiblaškymą. Tikroji pamoka yra ta, kad nėra tokio dalyko kaip „Rytų Europa“, nėra tokios vietos kaip „buvusi Sovietų Sąjunga“, nėra tokios kategorijos kaip „buvęs komunistinis“ ir nėra tokios problemos kaip „įšaldytas konfliktas“.

Tiesa, kad Rusija tebeturi imperinių pretenzijų ir kad visos jos kaimynystėje esančios šalys turi grumtis su Kremliaus spaudimu ir intrigomis. Tačiau jos kaimynės driekiasi nuo Norvegijos iki Tadžikistano. Sunku būtų surasti platesnį ekonominį, politinį, socialinį ir kultūrinį spektrą.

Armėnijos ir Azerbaidžano atveju Kremlius pagrįstai gali švęsti savotišką pergalę. Jis pabrėžė Vakarų silpnumą regione, kuriame jie kadaise nustatinėdavo darbotvarkę. Jis sunaikino reformoms palankios Armėnijos vyriausybės patikimumą. Tai brangiai kainavo.

Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs.

Panašiai nutiktų, jei JAV nesugebėtų apsaugoti NATO valstybės (tarkime, Graikijos) nuo, pavyzdžiui, Egipto išpuolio. Bet kam tai rūpi? Šiaip ar taip, niekas nevertino KSSO rimtai. Kremliaus pasaulyje teisus tas, kuris stiprus, o Armėnija – silpna ir per daug pasitikinti savimi – kalta dėl savo pačios nelaimės.

Baltarusijoje Kremlius tempia laiką. Jis nenori būti siejamas su žiauriu Aliaksandro Lukašenkos valdymu; tai gali protestus paversti geopolitiniais. Taip pat jis nenori jo netvarkingo pasitraukimo; tai būtų blogas pavyzdys. Kremlius nenori ir kad jis liktų valdžioje neribotą laiką; jis ieško alternatyvos.

Vakarams trūksta svertų. Opozicijai trūksta impulso. Net kelios mirtys – R. Bandarenka tikriausiai buvo šeštoji auka – nesugebėjo sutelkti masinės darbininkų klasės paramos, reikalingos nuversti režimą.

Moldovoje Kremlius irgi stebi ir laukia. Jis palaikė dabartinį prezidentą Igorį Dodoną, tačiau nesiėmė plataus masto nešvarių triukų, kad šis išsilaikytų valdžioje. I. Dodonas susitaikė su pralaimėjimu 57 proc. prieš 43 proc. balsų.

Tikėtini pirmalaikiai parlamento rinkimai; jei juos laimės demokratiją palaikančios jėgos, Moldova po beveik 30 metų menamų proveržių ir nesėkmių galėtų pagaliau pradėti jai reikalingas ilgalaikes reformas ir vystymąsi.

Tai suteikia Europos Sąjungai galimybę išsaugoti savo reputaciją ir realiai pakeisti padėtį. Moldovos eksporto kvotų sumažinimas akimirksniu paskatintų ekonomiką. Įsipareigojimas jas visiškai pašalinti paskatintų investicijas. Truputis paspartintų išlaidų infrastruktūrai taip pat turėtų didelę reikšmę. Modernizuotas susisiekimas keliais su likusia Europa padėtų verslo ir žmonių ryšiams. Elektros jungtis (kartu su nauju dujotiekiu į Rumuniją) sustiprintų energetinę nepriklausomybę.

Pavertus teisėtos vyriausybės valdomą Moldovos dalį sėkmės istorija, labai padidėja galimybė išspręsti konfliktą su Kremliaus remiamu separatistiniu Padniestrės anklavu. Taip pat tai nusiųstų labai reikalingą signalą daug platesniam regionui. Pasinaudokite proga.

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

„Mūsų bičiuliai kartvelai jau dabar džiūgauja, kad pavežės tokiais ožkų takais, prieš kuriuos Bolivijos Mirties kelias atrodo kaip šaligatvis prie Seimo. Žodžiu, bus reikalų!“, – prieš kelionę yra sakęs atokius pasaulio kampelius kartu išmaišęs duetas.

Į naują kelionę antrąją didžiųjų metų švenčių dieną išsiruošę M. Starkus ir V. Radzevičius neabejoja, kad vėl kažkas TOKIO įvyks: „Juk visada įvyksta“.

Pirmasis Martyno ir Vytaro kelionių projektas „Afrika.Lt“, sulaukęs didžiulio visuomenės susidomėjimo, startavo dar 2006- ųjų pabaigoje. Nuo Meksikos iki Japonijos, nuo Afrikos iki Kinijos driekėsi šių dviejų kelionių romantikų maršrutai. Dešimtys tūkstančių nuvažiuotų kilometrų „atgulė“ į televizijos laidas, knygas, interneto puslapius. Tačiau toli gražu ne viskas buvo aprašyta, ne viskas buvo parodyta, ne viskas iškalbėta.

„Iš anksto apie keliones nemėgstame daug kalbėti. Juk to, kas iš tiesų nutinka, nuspėti net neįmanoma“, – patikino M. Starkus.

Bene populiariausi XXI amžiaus Lietuvos keliautojai sako dažnai sulaukiantys besidominčiųjų įvairiais žygiais klausimų socialiniuose tinkluose. Atsakymams, kurių neįmanoma rasti internete, tiek Martynas, tiek Vytaras skiria daug laiko: „Mielai papasakojame apie kraštų, kuriuose esame buvę, subtilybes. Tikrai ne visa informaciją galima rasti viešojoje erdvėje. Net ir šiais laikais.“

Labiausiai norinčiuosius leistis į nuotykius domina, kas lemia vienos ar kitos išvykos krypties pasirinkimą, maršruto sudarymą, būtiniausi pasiimami daiktai. 32 dienas šįkart kelionėje praleisiantis duetas įsitikinęs, jog svarbu neapsikrauti antraeiliais dalykais ir pasiimti su savimi tik tai, kas iš tiesų aktualu.

„Yra daiktų, kurie su mumis keliauja tol, kol nusidėvi. Tačiau daug ką galima ir nusipirkti, jei netikėtai prisireikia“, – patikino keliautojai.

M. Starkus užsimena – tik ką prasidėjusioje kelionėje jau išgyveno naujų potyrių.

„Šiais laikais sunkiai tiesiogiai suprantame frazę „be ryšio“. Jei taip sako, tai reiškia filmas nepatiko, maistas neskanus, knyga prasta. Bet mes ten buvome iš tiesų. Lygiai dvi paras. Vos tik keltas paliko Černomorsko pakrantę ir nusitaikė į Batumį. Nėra „Wi-Fi“, nėra interneto, vietoje televizijos programų restorane sukasi DVD su įrašyta rusiško komedijų kanalo dienos programa. Tu nežinai, kaip sužaidė „Žalgiris“, kas nutiko feisbuke, neturi kaip apie save pranešti į namus ir patikrinti elektroninio pašto. Tu atskirtas. Man visiška informacinė abstinencija, totaliai izoliuotas nuo viso pasaulio. Tik didelis, tykias Juodosios jūros bangas skrodžiantis laivas, kelios dešimtys vangių tolimųjų reisų vairuotojų, per daug į akis nekrintanti įgula ir tavo kelionės draugai. Net valgyti tvarkingai pakviečia tris kartus per dieną, tuo pačiu laiku. Viskas būna jau padėta ant tavo stalo, tad net rinktis netenka. Ką veikti? Baras su gausia pasiūla yra. Jei ir uždarytas, tai žinai, kad jo šeimininkas gyvena 432 numeryje, pabeldus tuoj pat ateis. Gali miegoti. Tai taip pat populiaru. Būna žmonės čia ir savo baltus kūnus ant denio pašildo, anekdotą kokį išgirsti. Dar slampinėja be tikslo ir daug rūko. Aš štai guliu ant viršutinės lovos ankštoje, bet tvarkingoje kajutėje, ką tiktai prabudau, nes po pusryčių nusprendėme permiegoti iš naujo nakties miegą, šis pasirodė nekokybiškas. Man sekasi nekaip, o štai apačioje pasiekimai geresni – girdžiu tolygų Radzevičiaus kvėpavimą. Jis ramina. Kažkur jau pamečiau akinius, tad knygos ilgai neskaitau, ji šiaip, guli šalia. Užtat daug spoksau į ant sienos kabantį paveikslą. Keistas toks. Jei būtų audra ir laivą pradėtų stipriai supti, užplūdus jūros ligai tas žmogų pritrėškęs milžiniškas kiaušinis ramybės nesuteiktų. Bet dabar neslegia. Antrą dieną bandau spėlioti jo prasmę, bet dar labai toli nepažengiau, reikia pagalvoti“, – įspūdžiais, kai teko likti be ryšio, savo socialiniuose tinkluose dalinosi M. Starkus.

Jau kelis tūkstančius metų šiaurės rytų Kaukaze gyvena ir čečėnų tauta, kurią nuolat kas nors bandė pavergti bei užkariauti. Išskirtinė aplinka ir nuolatinė kova už savo laisvę suformavo išdidumo bei karingumo sklidiną etninį charakterį ir visuomeninę santvarką, kurioje svarbiausią vietą užimdavo klanai. Nors ši tauta turėjo savą pagonišką religiją, laikui bėgant, daugelis jos atstovų tapo musulmonais.

Ilgą laiką dėl čečėnų pavergimo konkuravo Osmanų bei Persų imperijos, vėliau jiems ėmė grasinti ir trečia kylanti jėga – Rusija. Pastarajai besiplečiant į pietus, čečėnų ir rusų susidūrimai tapo vis dažnesni. Nors Petrui I (1672–1725) karo su Persija (1722–1723) metu pavyko įsisavinti kone visą Kaukazą, čečėnai kovojo su atėjūnais iki pat XIX a. antrosios pusės.

1917 m. Rusijos imperija žlugo. Kaip ir daugelis kitų tautų – Ingušijos, Čečėnijos ir Dagestano gyventojai bandė pasinaudoti šia proga. Buvo sukurta Šiaurės Kaukazo Kalnų Respublika, kuri gyvavo vos ketverius metus. 1921 m. jos egzistenciją nutraukė Romanovus pakeitę bolševikai ir regionas buvo integruotas į Sovietų Sąjungą.

Prieš 75-erius metus, 1944 m. vasario 23 d., bolševikų caras Josifas (1878–1953) tūkstančius čečėnų apkaltino bendradarbiavimu su naciais ir įsakė juos ištremti į Sibirą bei Centrinę Aziją. Daugelis tremtinių žuvo kelyje, o išvarytus čečėnus regione pakeitė atvykėliai iš kitų SSRS teritorijų. Tik 1957 m. sovietų valdžia čečėnams leido grįžti į tėvynę.

1989–1991 m. žlungant Sovietų Sąjungai, regionas vėl bandė vaduotis iš imperijos gniaužtų. Nepriklausomybės vedliu tapo Džocharas Dudajevas (1944–1996), pirmasis čečėnas sovietinėje armijoje gavęs generolo laipsnį.

1992 m. priimta Konstitucija, kuri Čečėniją skelbė nepriklausoma pasaulietine valstybe, valdoma prezidento ir parlamento.

Visas kortas sumaišė faktas, jog Čečėniją kerta svarbus naftotekis, kurio Rusija nenorėjo paleisti. 1994 m. gruodžio 11 d., nepaisant politinio bei visuomeninio spaudimo ir dalies armijos pajėgų vadovybės skeptiško žvilgsnio į naują kampaniją, Boriso Jelcino (1931–2007) palaiminti tankai pajudėjo Čečėnijos link "susidoroti su išdavikais bei banditais".

Šios pajėgos ir jų vadovybė itin pasitikėjo savo tariamu pranašumu ir iš aukšto žiūrėjo į būsimą priešininką. Jie dar nežinojo, kas jų laukia.

Naujųjų metų išvakarėse pradėto Grozno šturmo metu Rusijos kariai labai greitai iš puolančiųjų tapo besiginančiais. Artilerijos ugnies galia miesto gilumoje prarado savo pranašumą, o šarvuota technika gatvėse tapo lengvais čečėnų kovotojų taikiniais – daugelis ja važiavusių asmenų tiesiog sudegė gyvi.

Maža to, čečėnai sugebėjo įsilaužti į Rusijos pajėgų radijo eterį, kuriame tarp keiksmažodžių ir nevilties šūksnių pasigirsdavo kraują stingdantis juokas.

Vėliau karas iš miesto persikėlė į kalnus ir virto ne ką mažiau žiauriu partizaniniu pasipriešinimu, kuriame nevengta ir galvų pjaustymo.

1995 m. birželio 14 d. Šamilio Basajevo (1965–2006) vadovaujami kovotojai užėmė Budionovsko miesto ligoninę. Rusijos specialiosios pajėgos krizę bandė spręsti itin grubiomis priemonėmis, pražudydamos ir įkaitais paimtus savo piliečius. 1996 m. balandžio 21 d. per raketų ataką žuvo D.Dudajevas.

Tų pačių metų antrojoje pusėje karas baigtas čečėnams palankia taikos sutartimi, o į politinę areną iškilo Aslano Maschadovo (1951–2005) figūra. Jis 1997 m.  išrinktas Čečėnijos prezidentu, tačiau galutinis regiono nepriklausomybės klausimas dar nebuvo išspręstas. Teigiama, kad A.Maschadovas, kaip ir D.Dudajevas, siekė taikiai atsiskirti nuo Rusijos bei sukurti demokratišką, Vakarų standartais valdomą šalį Kaukazo regione.

Deja, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Per gana trumpą laiką regione išaugo nusikalstamumas bei islamo fundamentalizmas, ėmė plisti vadinamasis vahabizmas, reikalaujantis grąžinti islamui jo "pirmapradį grynumą", o madingiausiu "verslu" čia tapo žmonių grobimas už išpirką.

1999 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais suintensyvėjo susirėmimai tarp Rusijos pajėgų ir čečėnų sukilėlių Čečėnijos–Dagestano pasienyje, o 1999 m. rugsėjį keliuose Rusijos miestuose įvyko serija mįslingų sprogimų daugiabučiuose. Konkretūs kaltininkai nesurasti, tačiau naujoji Rusijos valdžia apkaltino čečėnus.

Skiriamieji Antrojo Čečėnijos karo bruožai – tiesioginio kontakto vengimas, pirmenybę teikiant raketoms, artilerijai ir aviacijos smūgiams, bei specialiųjų pajėgų atliekami "valymai" miestuose ir kaimuose, per kuriuos tūkstančiai vyrų bei moterų dingdavo tarsi į vandenį.

Šio karo metu iškilo ir Kadyrovų šeima. 2000 m. birželį Achmatą Kadyrovą (1951–2004) Rusija paskyrė Čečėnijos lyderiu. 2003 m. įvyko formalūs rinkimai, skelbiantys jį regiono prezidentu, tačiau 2004 m. gegužę jį pražudė bombų sprogimai.

Visas tuo metu islamo fundamentalizmu paremtas arba Čečėnijos nepriklausomybės reikalaujantis teroras krėtė pačią Rusiją, pražudydamas niekuo dėtus žmones. Nepaisant to, Rusijos specialiosios pajėgos nužudė ir fundamentalistą Š.Basajevą (2006 m. liepą), ir taikaus sprendimo šalininką A.Maschadovą (2005 m. kovą), kurį pakeitė agresyvesni Abul-Halimas Sadulayevas (1966–2006) bei Doku Umarovas (1964–2013).

Tuo pat metu regione vis labiau įsitvirtino A.Kadyrovo sūnus Ramzanas (1976). Jis ne tik gauna visapusišką politinę Maskvos paramą, bet ir milžiniškas finansines dotacijas.

Regione įsivyrauja stabilumas, keliuose užlyginamos duobės, o Grozne pristatoma dangoraižių, kuriuose niekas negyvena. Nepaisant šios "gerovės", žmonės Čečėnijoje ir toliau dingsta, o viešai apie 1944-ųjų trėmimą kalbantys intelektualai yra apkaltinami nebūtais dalykais (pvz., narkotikų platinimu).

Šis prieš du milijonus metų iškilęs ugnikalnis yra laikomas aukščiausiu Europos kalnu (5642 m). Ekspedicija skiriama taikai – būdami aukščiau viso žemyno žygeiviai ketina pasiųsti taikos ir santarvės linkėjimą visai Europai.

Pagrindinis kopimo tikslas – aukštesnioji vakarinė Elbruso smailė (rytinės aukštis – 5620 m). Nors alpinistiniu požiūriu techniškai ji nėra labai sudėtinga, tačiau dėl stačių apledėjusių šlaitų, gilių ledyno tarpeklių yra pakankamai pavojinga. Dėl mažo orientyrų skaičiaus, Elbrusas yra ypač grėsmingas esant mažam matomumui, kilus pūgai ar audrai, kurios dėl permainingų ir sunkiai nuspėjimų orų yra gana dažnos. Mokslininkų nuomone, šis kalnas – veikiantis ugnikalnis. Nors paskutinį kartą didesni seisminiai pokyčiai buvo fiksuoti 1958 m., tačiau neabejojama, kad Elbrusas vis dar turi pakankamai potencialo netikėtinai išsiveržti ir netgi sunaikinti apylinkėse įsikūrusius miestelius. Pagal graikų mitologiją, būtent ant Elbruso kalno Dzeusas nubaudė Prometėją už iš Olimpo išneštą ugnį žmonėms.

Kopimui pasirinktas pietinis maršrutas iš Terskolo slėnio Kabardino Balkarijos regione. Tai nemenkas turistų traukos centras. Iki stoties „Mir“, įrengtos daugiau nei trijų kilometrų aukštyje, ir „Bačkų“, pastatytų beveik keturių kilometrų aukštyje, šiandien galima pasikelti lyno keltuvais, o nuo ten žemyn nusileisti slidinėmis.

Tačiau daugelio turistų kelionė ir asmenukė su niekada nenutirpstančiomis Elbruso viršukalnėmis dvynėmis čia ir baigiasi. Atsitiktiniai lankytojai, vejami prastos savijautos, gana sparčiai leidžiasi žemyn. Viršutinė, daugiau nei pusantro kilometro aukščio Elbruso atkarpa skirta ne tik patyrusiems kalnų entuaziastams bei septynių žemynų aukščiausių viršūnių kolekcionieriams, bet ir atitinkamai pasiruošusiems, prieš tai padariusiems aklimatizacijai skirtus apšilimo žygius. Vasaros metu Elbruso bazinėje stovykloje susirenka komandos iš viso pasaulio. Tarptautinis alpinistų tinklalapis „Mountain Planet“ skelbia, kad 2017 m. vasaros mėnesiais į Elbruso viršūnę rengiamos ne tik lietuvių, bet ir rusų, bulgarų, argentiniečių ekspedicijos.

Elbruso šlaituose įkurtos „Mir“ stoties pavadinimas pasufleravo šių metų ekspedicijos tikslą. Rusų kalba viena iš nedaugelio, kurioje tas pats žodis reiškia ir taiką, ir pasaulį. Šiuo metu ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje taikos vertybės turi atlaikyti didžiules grėsmes. Šiuo iššūkiu norima dar kartą atkreipti dėmesį į išaugusią būtinybę siekti taikos ir santarvės tarp visų pasaulio žmonių, nesvarbu kokie jų įsitikinimai, patirtys, galimybės, profesijos, pomėgiai, amžius, pasaulėžiūra, tautybė ar religija bebūtų.

Liepos pabaigoje rengiamas kopimas į Elbruso viršūnę jau yra antrasis bandymas pusei šios ekspedicijos dalyvių. 2014 m. rugpjūčio 20 d. dešimt lietuvių pasiekė Elbruso balną 5364 m aukštyje, tačiau likus mažiau nei 280 m apsigręžė žemyn dėl itin stiprios sniego pūgos. Tąkart ekspedicija buvo skirta K.Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Ant kalno buvo skaitomos šio literatūros klasiko sukurtos eilės.

Šių metų ekspedicija buvo sugalvota praėjusią žiemą. Pusę metų truko pasiruošimas. Nemaža dalis komandos narių – patyrę kalnų keliautojai, dalyvavę žygiuose Alpių, Karpatų, Kaukazo kalnuose, anksčiau kopę į Kilimandžarą, Grosgloknerį, Triglavą, Kebnekaisę ir kitas viršukalnes. 2016 m. nemaža jų dalis dalyvavo beveik 100 km pėsčiomis poliarinėje ekspedicijoje, kuri buvo skirta paremti unikalią norvegų geografų idėją pakoreguoti Suomijos ir Norvegijos valstybinę sieną, kad Suomijos aukščiausia vieta būtų ne kalno šlaite, o aukščiausioje vietoje – Halčio viršūnėje. Šių metų birželio pabaigoje keli ekspedicijos dalyviai sėkmingai įkopė į Gerlacho kalną – aukščiausią Tatrų ir visų Karpatų kalnų viršukalnę.

Ekspedicija organizuojama kartu su keturiais partneriais: vaizdus padeda fiksuoti „Sony“, drabužius parenka „Thermowave“, įvaizdžiu rūpinasi „Virgo dizaino studija“, informacija dalijasi „Kauno diena“.

Ekspedicijos puslapis: https://www.facebook.com/narsuoliai/

Trečiadienio vakarą „nežinomas asmuo paleido ugnį iš automatinio ginklo“ į teisėją Ubaidulą Magomedovą jo namų kieme kalnų kaime Asabe, nurodė Rusijos tyrimų komiteto Dagestano padalinys.

„Teisėjas mirė įvykio vietoje“, – sakoma pranešime.

Dėl šio išpuolio pradėtas baudžiamasis tyrimas: „Magomedovo profesinė veikla laikoma pagrindine pasikėsinimo į jo gyvybę priežastimi“.

U. Magomedovas dirbo federaliniu teisėju Šamilio rajono teisme Dagestane. Į šias pareigas 2007 metų rugsėjį jį paskyrė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Viešai prieinamoje informacijoje nurodoma, kad jis pastaruoju metu narinėjęs bylas dėl narkotikų laikymo ir prekyba ginklais; tačiau Dagestano Aukščiausiojo Teismo atstovas sakė naujienų agentūrai TASS, kad U. Magomedovas dirbo ir su terorizmo bei ekstremizmo bylomis.

Tuo tarpu kitoje vietovėje – Andi kaime netoli Čečėnijos, per susišaudymą nukauti trys įtariami „banditai“, sakė ketvirtadienį naujienų agentūrai „RIA Novosti“ vienas saugumo pareigūnas.

Nežinoma, ar tarp minėtų dviejų įvykių esama kokio nors ryšio. Atstumas tarp šių vietovių yra mažesnis nei 40 km.

Kas paskatino konfliktą Kalnų Karabache? Istorinė nesantaika tarp tautų? O gal viskas yra gerokai paprasčiau, pavyzdžiui, susirėmimus įžiebė koks nors incidentas pasienyje, po kurio situacija tapo nevaldoma. Arba sąmoningai norima pamosikuoti kardais, kad visuomenės akys būtų nukreiptos į priešą.

Pavojaus signalas

Apsupta nedraugiškų valstybių krikščioniška Armėnija praeityje ne sykį kentėjo nuo kaimyninių šalių agresijos. Osmanų imperija įvykdė masines armėnų žudynes, o kaimyninis Azerbaidžanas negali atleisti armėnams už pralaimėjimą kare dėl Kalnų Karabacho 1994 m.

Kita vertus, grasinti – tai viena, o štai ką nors reikšmingo pasiekti mūšio lauke – visai kas kita.

1992–1994 m. armėnai šventė pergalę – jie ne tik užsitikrino Kalnų Karabacho regiono kontrolę, tačiau ir perėmė savo žinion priklausančias Azerbaidžanui teritorijas, kurios jungia tą anklavą su Armėnijos teritorija.

Nors po to nuožmaus karo, kuris baigėsi įsikišus Rusijai, problemą buvo bandyta spręsti diplomatinėmis priemonėmis, per daugiau nei dešimtmetį taip ir nebuvo rastas joks sprendinys, kuris galėtų patenkinti abi puses.

Nesantaika tarp abiejų tautų tik gilėjo.

Konfliktas, sakykime, įšalo.  Vis dėlto kitaip nei kiti vadinamieji įšaldyti konfliktai posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabacho konfliktas laikomas pačiu pavojingiausiu.

Kitaip tariant, daugelis nuogąstauja, kad šis konfliktas gali bet kuriuo metu peraugti į rimtą tarpvalstybinį karą, į kurį, tikėtina, dar galėtų įsikišti ir išorės jėgos: Azerbaidžaną palaikanti Turkija ir su Armėnija šiltus santykius palaikanti Rusija.

Juolab kai šiuo metu Ankara ir Maskva – susipykusios.

Tiesa, jeigu taip nutiktų, situacija regione būtų katastrofiška. Tačiau gal visai ne to siekiama.

Žibalas į ugnį

Iki praėjusios savaitės Kaukaze tvyrojo sąlyginė ramybė, t.y., nors Armėnijos ir Azerbaidžano kariai nuolatos apsišaudo pasienyje, nuo pat 1994 m. paliaubų regione nebuvo rimto smurto protrūkio.

Azerbaidžane antiarmėniškos nuotaikos – labai stiprios, nes nuolat kurstomos režimo. Taip pat ir Armėnijoje. Tiesa, armėnai turi daugiau priežasčių nerimauti.

Tiek Turkija, tiek jos sąjungininkas Azerbaidžanas nuolat primena, kad armėnams gailestingi nebus. Ankara, netgi šią savaitę vykstant susišaudymams Kalnų Karabache, pylė alyvą į ugnį. Turkai aiškino, esą visokeriopai palaiko Baku ir netgi pareiškė, kad vieną dieną Azerbaidžanas atsiims tą teritoriją.

Revanšui, akivaizdu, nuosekliai ruošiasi ir Azerbaidžano režimas, kuris per pastaruosius metus skyrė milijardus JAV dolerių, gautų už parduotą naftą bei dujas, ginklams įsigyti.

Niekas neabejoja, kam tie ginklai skirti. Armėnai seniai spaudžia sąjungininkę Rusiją, kad ši nustotų pardavinėti ginklus Baku.

Tai savaime suprantamas Jerevano prašymas.

Skurdi Armėnija negali skirti tiek daug lėšų krašto gynybai, kiek energetinių išteklių turtingas Azerbaidžanas, tad karo atveju Jerevanui, net jeigu armėnų kariuomenė – geriau pasirengusi kovai, kaip tai buvo 1992–1994 m., būtų labai sunku priešintis Baku antpuoliui.

Priešo paieškos

Kalnų Karabacho apylinkės – vienas iš labiausiai militarizuotų regionų Europos pakraštyje. Čia sutelkta nemažai ginkluotės: nuo artilerijos pabūklų, tankų iki karinių dalinių ir t.t.

Tačiau kodėl būtent dabar įsiplieskė kovos?

Ekspertai svarsto dvi versijas: pirmoji – neramumus galėjo išprovokuoti koks nors netyčinis incidentas pasienyje – jų, šiaip jau, gana dažnai pasitaiko. O tada viskas tapo nekontroliuojama.

Ir tik po to, kai abi pusės patyrė rimtų nuostolių, buvo nutarta susirėmimus nutraukti, t.y. sudaryti paliaubas.

Antroji versija – Azerbaidžanas sąmoningai bandė surengti mažos apimties karinę operaciją ginčytinose teritorijose. Tik kas iš to?

Viena vertus, Kalnų Karabachas – strategiškai svarbus rajonas. Už vos kelių kilometrų nuo konflikto zonos eina pagrindinis naftotiekis, jungiantis Kaspijos jūroje esančius naftos telkinius su pasaulio rinkomis.

Tad tam tikrų teritorijų kontrolė Azerbaidžanui – labai reikšminga.

Kita vertus, Azerbaidžano režimas karo veiksmais tiesiog bando nukreipti visuomenės dėmesį nuo šalies ekonominių problemų, kurias lėmė nukritusios naftos kainos pasaulinėje rinkoje.

Beje, ne tik Azerbaidžano, bet ir Armėnijos visuomenėje pamažu kaupiasi pyktis dėl prastėjančios socialinės ir ekonominės padėties. Tai, be abejo, grasina režimų abejose šalyse stabilumui.

Kalnų Karabachas: svarbiausi faktai

• Kalnų Karabachas – geografiškai ir kultūriškai savitas istorinis regionas, kurį nuo maždaug VI a. pr. m. e. ėmė kolonizuoti armėnai.

• XIX a. regione įsitvirtino Rusijos imperija.

• 1917 m. Užkaukazėje formuojantis nepriklausomoms valstybėms, naujai atsiradęs Azerbaidžanas, gavęs tarptautinį pritarimą, paskelbė regioną savo dalimi, tuo sukeldamas vietos armėnų pasipriešinimą, kuris peraugo į 1920 m. Kalnų Karabacho karą.

• Tą konfliktą sustabdė Užkaukazę perėmusi SSRS, kuri atidavė Kalnų Karabachą Azerbaidžanui ir suformavo jame Kalnų Karabacho autonominę sritį.

• Susirėmimai tarp azerbaidžaniečių ir etninių armėnų tada Azerbaidžano TSR priklausiusiame Kalnų Karabache prasidėjo žlungant SSRS (1988 m.)

• 1991 m. gruodžio 10 d. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę nuo Azerbaidžano. Tačiau nei Azerbaidžanas, nei kuri kita valstybė, įskaitant ir kaimyninę Armėniją, taip pat nei viena tarptautinė organizacija nepripažino Kalnų Karabacho nepriklausomybės.

• Apie 1992 m. metus konfliktas sustiprėjo ir peraugo į tikrą Azerbaidžano ir Armėnijos, jau tapusios nepriklausomomis respublikomis, karą, nusinešusį apie 35 tūkst. gyvybių. Šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais. Karas oficialiai nėra baigtas, bet 1994 m. užtvirtintos neoficialios paliaubos, kuriomis Kalnų Karabacho armėnai kontroliuoja didelę dalį Azerbaidžano teritorijos ir yra paskelbę nepriklausomybę, kuri nėra pripažinta tarptautiniu mastu.

Konfliktai posovietinėje erdvėje

Centrinė Azija

• 1992–1997 m. Tadžikijoje vyko pilietinis konfliktas. Tarpusavyje kovojo gentys ir klanai, politiniai judėjimai, tautinės mažumos, bandė atsiskirti Kalnų Badachšano regionas. 1997 m. pavyko pasiekti susitarimą tarp kovojančių grupuočių.

• 2010 m. pietrytinėje Kirgizijos dalyje kilo konfliktas tarp kirgizų ir uzbekų bendruomenių. Kilusi politinė krizė išvertė iš posto Kirgizijos prezidentą Kurmanbeką Bakijevą.

• 2010–2012 m. Tadžikijoje vyko (ir tebevyksta) susirėmimai tarp klanų, etninių grupių ir režimo pajėgų.

Šiaurės Kaukazas

• 1994 m. Rusijai priklausanti Čečėnijos Respublika paskelbė apie nepriklausomybę. Prasidėjo pirmasis Čečėnijos karas, kuris baigėsi po dvejų metų. Po šio karo Maskva faktiškai prarado absoliučią respublikos kontrolę.

• 1999 m. prasidėjo antrasis Čečėnijos karas. Rusija įveikė čečėnų separatistų pasipriešinimą ir įtvirtino kontrolę.

• 1999 ir 2007 m. Rusijos pajėgos malšino sukilimus Dagestane, Ingušijoje ir kituose Šiaurės Kaukazo regionuose.

Pietų Kaukazas

• 1988 m. kilo konfliktas Kalnų Karabache. Po Azerbaidžano pralaimėjimo kare, kuris kilo 1992 m., o baigėsi 1994 m., Kalnų Karabachas paskelbė apie faktinę savo nepriklausomybę.

• 1991–1993 m. vyko pilietinis karas Gruzijoje. Po karo Pietų Osetijos regionas tapo de facto nepriklausomas. 1993 m. apie savarankiškumą paskelbė ir Abchazija.

• 2004 m. Gruzijoje kilo Adžarijos regiono krizė. Tiesa, po šios krizės Adžarijos regionas išliko Gruzijos teritorijoje.

• 2008 m. Gruzijai jėga pabandžius prisijungti Pietų Osetiją kilo konfliktas tarp Rusijos ir Gruzijos. Rusija ir Nikaragva pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę.

Rytų Europa

• 1990 m. Padniestrės regionas paskelbė apie savo nepriklausomybę nuo Moldovos. Po taikos susitarimo Padniestrėje buvo dislokuotos Rusijos karinės pajėgos.

• 2013–2014 m. Ukrainoje kilo vadinamoji Maidano revoliucija. Po šių įvykių rytinėje Ukrainos dalyje kilo sukilimas prieš Kijevo valdžią. Donecko ir Luhansko apskritys pasiskelbė nepriklausomomis liaudies respublikomis.