Kovoja teptuku

Drobė – šovinių dėžės. Bendraautoriai – kovos laukuose jas renkantys Ukrainos kariai ir savanoriai. Į Kauną atkeliavusių neeilinių ikonų kūrėjai – knygų iliustruotoja Sonia Atlantova ir dailininkas, rašytojas Oleksandras Klimenka – savęs nelinkę kelti ant pjedestalo. Jie tyliai daro tai, ką geba geriausiai, o į kovą su priešu stoja rankoje laikydami tą ginklą, kurį valdo profesionaliausiai. Ikonos, kuriamos ant savotiškų mirties įrankių – šovinių dėžių, tampa gyvenimo pergalės prieš mirtį simboliais. Tai ir yra svarbiausia į Kauną atkeliavusios parodos mintis – po tamsos išaušta rytas, o gėris visada laimi.

„Kiekvienas gėrio prieš blogį kare gali būt kariu ir tam visai nebūtina laikyti ginklą. Sonia ir Oleksandras laiko teptukus. Pamaniau, kad mano fotoaparatas taip pat gali tapti ginklu. Sukūrėme filmą, laukiame premjeros. Tikiuosi, visus į ją pakviesime pavasarį, o kol kas linkiu prasmingo laiko čia“, – susirinkusiuosius parodoje „Ikonos ant šovinių dėžių“ sveikino režisierius ir fotografas Sergėjus Orlovas.

Medžiaga: daugiausia šovinių dėžių atkeliavę iš Mariupolio ir Donbaso. (Aurimo Barkausko nuotr.)

2023-iaisiais susipažinę su juo ir jo darbais, Kauno IX forto muziejininkai planavo suorganizuoti Ukrainai skirtą parodą, tačiau keliai visai netikėtai susikirto su Lenkijos institutu, koordinuojančiu devyniolika Sonios ir Oleksandro ikonų. Taip, anot IX forto muziejininkų, dvi idėjos ir skirtingi menininkai susijungė į vieną visumą, žmonėms suteikiančią neeilinę patirtį neeilinėje vietoje.

Įvykių liudininkės

Neįprasta kūryba sutuoktiniai užsiima jau dešimt metų. Pirmą kartą mirtį sėjančių šovinių dėžių dangčiai sakraliniais piešiniais pasipuošė 2014-aisiais, kai šalyje įvyko Maidano revoliucija.

Karo lauke į rankas paėmęs besimėtančias medines dalis, dažniausiai virstančias liepsnų fakelais, O. Klimenka atrado labai daug panašumų su skydais, ant kurių tapomos tradicinės Ukrainos ikonos. Pagrindine meninio sumanymo mintimi tąsyk tapo noras gyvybės simboliu paversti niekam nereikalingus karo ir mirties įrankius. Parodos kuratorius negalėjo tiksliai atsakyti, iš kokių vietų pas menininkus atkeliavo šovinių dėžės ir kiek jų. Tik prasitarė, kad vienas pirmųjų, prie kurių prisilietė kūrėjų rankos, Mariupolyje karo lauke surinko ir atgabeno Ukrainos jūrų pėstininkai. Nemažai dėžių atkeliavo iš Donbaso. Tuo metu pats O. Klimenka jas ne sykį tapė labai neįprastomis sąlygomis, tarkime, poilsio minutėmis savanoriaudamas Pirogovo ligoninėje ar karo lauke.

„Menininkams labai svarbu, kad kiekviena dėžė būtų įvykių liudininke, todėl būkite tikri, kad visos jos buvo karo veiksmų zonoje, o į kūrėjų rankas pateko ne tik su buvusio turinio, bet ir su karių gyvenimo kvapu“, – kalbėjo S. Orlovas, su O. Klimenka ir S. Atlantova praleidęs nemažai laiko ir matęs, kaip mediniai dėžių dangčiai virsta meno kūriniais.

Ikonos ant mūšio lauke pabuvojusių šovinių dėžių fragmentų suteikia galimybę parodos lankytojui išgyventi dvilypius jausmus. Jie gali gėrėtis profesionaliai atlikta tapyba, bet kartu turėtų įžvelgti menininkų siunčiamą žinutę.

„Parodą pasirinkome ne kaip architektūrinį paminklą karui, o kaip šiuolaikinės imperijos atgimimo atspindį“, – kalbėjo Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas.

Prabils ir vaizdais

Ypatingos ne tik ikonos, bet ir ekspozicijai skirta erdvė. V. Petrikėnas pasakoja, kad IX fortas Rusijos imperijos okupacijos laikotarpiu buvo karinės paskirties objektas – Kauno tvirtovės dalis. Vakarų pasienio tvirtovės paskirtis buvo ne tik saugoti imperiją nuo kitų valstybių įsiveržimo, bet ir užtikrinti vidaus organizuoto pilietinio pasipriešinimo apraiškas užgrobtoje teritorijoje.

Kiekvienas gėrio prieš blogį kare gali būt kariu ir tam visai nebūtina laikyti ginklą.

„Muziejaus ekspozicijos dalis, kurioje pasakojama apie Kauno tvirtovės ginkluotę, panirs į šešėlį ir laikinai užleis vietą parodai apie kovą su šių dienų desperatiškai atgimti bandančia Rusijos imperija. Tai bene geriausia vieta Kaune, o gal ir visoje Lietuvoje, atskleisti prievartos imperijos tęstinumą ir tendenciją istorijai kartotis, jei neišmokstame skaudžių jos pamokų“, – kalbėjo V. Petrikėnas.

Prie parodos erdvių dirbo dizainerė Renata Kazlauskienė. Ji padarė viską, kad nedidelės patalpos virstų ekspozicijų sale, kurioje vietą rado ir devyniolika ikonų, ir didžiulis ekranas, kuriame rodoma audiovizualinė instaliacija, kurią parengė S. Orlovas. Susėdę ant imitacinių šovinių dėžių, muziejaus ir parodos lankytojai galės išvysti niekur neskelbtus, jo paties fiksuotus, ikonų kūrybą atskleidžiančius ir karo nusiaubtą Ukrainą perteikiančius vaizdus.

Ikonos – parduodamos

Prieš dešimt metų sukurta paroda „Ikonos ant šovinių dėžių“ yra ciklo „Pietitus“ dalis. Menininkai ant šovinių dėžių teptukų potėpiais išpiešė šventuosius ir tam tikras religines scenas, kaip antai Petro išsižadėjimą, Kristaus išplakimą, Viešpaties įėjimą į Jeruzalę, Paskutinę vakarienę, kryžiaus nešimą.

Debiutas: pristatyta daugiau nei 120 skirtingų vietų, Kaune paroda vieši pirmą kartą. (Aurimo Barkausko nuotr.)

„Autorius neišskiria savo darbų, visgi, labiausiai jam patinka „Miręs Kristus“ ir „Sopulingoji Dievo Motina“, – arčiau ikonų žengęs V. Petrikėnas negalėjo nepastebėti, kas pastarosios išties kitokios.

Beje, visos ikonos yra parduodamos, tačiau ne po vieną, o kartu. Kokia yra devyniolikos darbų kaina, sužinoti nepavyko. Susidomėję asmenys turėtų susisiekti arba su autoriumi, arba su parodos kuratoriais. Gautus pinigus kūrėjai skirs mobiliesiems medicinos punktams pirkti.

„Tai, kas iškeliauja iš kovos lauko, į jį ir vėl grįžta, tik kita forma“, – pridūrė S. Orlovas.

Pristatyta vasario 29-ąją, paroda Kaune bus eksponuojama iki šių metų rugsėjo 25-osios. Pasirinktas terminas, anot muziejininkų, nėra atsitiktinis ir turi simbolinę reikšmę. Vasario 24-ąją buvo minimos antrosios karo Ukrainoje metinės, o rugpjūčio 24-ąją bus 33-osios Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metinės. Atsisveikinusios su Kaunu, ikonos tęs savo kelionę po pasaulį.

Antradienį Kultūros ministerija pranešė, kad jis buvo vienintelis konkurso dalyvis.

Istorikas M. Pečiulis Kauno IX forto muziejuje dirba nuo 2014 metų, o jam vadovauja nuo 2019-ųjų.

M. Pečiulis taip pat yra Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas.

Vytauto Didžiojo universitete jis yra baigęs istorijos magistro studijas.

Muziejaus vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Kauno IX forto muziejuje pristatoma Kauno tvirtovės, nacistinės ir sovietinės okupacijų, valstybingumo atkūrimo ir Kauno IX forto muziejaus istorija.

„Vadovauti Trakų istorijos muziejui – tai savo žiniomis, gebėjimais, patirtimi ir pasidalinta lyderyste kurti atvirą kultūrinio ir socialinio dialogo erdvę, ugdyti visuomenės istorinę ir kultūrinę savimonę, bendruomeniškumą, pilietiškumą, aktualizuojant Lietuvos kovos už savo valstybingumą bei Trakų miesto ir čia gyvenusių tautinių bendrijų istoriją“, – sako kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.

Pasak viceministro, ši pozicija reikalauja suvokti šiuolaikinio muziejaus kuriamą vertę visuomenei ir valstybei, suprasti politinius, ekonominius ir socialinius procesus, išmanyti valstybės kultūros politiką, partnerystės strategijas, vertinti aplinkos, kurioje veikia muziejus, unikalumą ir pokyčius.

Penktadienį paskelbtame pranešime ministerija nurodo, kad Šiaulių „Aušros“ muziejus yra vienas seniausių ir didžiausių Lietuvos muziejų Šiaurės ir Vidurio Lietuvos regione, saugantis turtingą istorijos, technikos ir kultūros paveldą.

Anot ministerijos, užduotis šio muziejaus vadovui – kurti bendruomeniškumą, pilietiškumą, puoselėti šiam regionui būdingos dvarų kultūros ir turtingo techninio paveldo savitumą.

Kauno IX forto muziejaus vadovui keliami lūkesčiai kokybiškai organizuoti istorinės ir kultūrinės savimonės ugdymą plėtojant dialogą su visuomene temomis, kurios ilgą laiką totalitarinių režimų buvo ribojamos ir net draudžiamos.

„Nacistinės ir sovietinės okupacijų padaryta žala valstybingumui, nusikaltimai žmogiškumui ne visuomet yra temos, kuriomis patogu kalbėtis, tačiau tai daryti būtina. Kauno IX forto muziejus ir yra ta erdvė, kurioje turi būti ne tik prisimenama bei primenama sudėtinga mūsų praeitis, bet ir aktyviai diskutuojama šiandieninio karo akivaizdoje iš naujo apmąstomomis valstybingumo, laisvės ir žmogiškumo išsaugojimo bet kokiomis aplinkybėmis temomis“, – teigia R. Mikaitis.

Pretendentų prašymai dalyvauti konkursuose priimami iki vasario 8 dienos.

Unikalus renginys „Birželio sodas“ sujungia skirtingas kartas ir skatina puoselėti 1941 m. birželį prasidėjusių masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą atminimą. K. Jurevičiūtės teigimu, istorinė atmintis gali būti išsaugota tik jaunosios kartos pastangomis, todėl labai svarbu neleisti jaunimui užmiršti mūsų šaliai svarbių įvykių. Pokalbis su Metų renginio organizatore – apie meno galią sujungti kartas, jaunuolių įtraukimą į istorinės atminties puoselėjimą, primirštus svarbius mūsų istorijos įvykius ir šiandienos kontekste vėl aktualiomis tapusias istorines temas.

– Jūsų organizuojamas Gedulo ir vilties dienai skirtas renginys „Birželio sodas” neseniai gavo Lietuvos muziejų asociacijos Metų renginio apdovanojimą. Kauno IX forto memorialiniame komplekse šis renginys organizuojamas antrus metus, nuo pernai kiek pasikeitė jo formatas. Gal galite papasakoti apie „Birželio sodo“ idėją ir koncepciją?

– Sovietų vykdytos tremtys yra viena iš temų, kuriomis Kauno IX forto muziejus edukuoja visuomenę. Todėl Gedulo ir vilties dieną minime jau daugybę metų. Anksčiau tokiuose renginiuose daugiausia dalyvaudavo šių įvykių liudininkai – tremtiniai, kurie dalydavosi prisiminimais, atlikdavo meninius pasirodymus. Deja, laikui bėgant, tremtinių lieka vis mažiau. Pradėjome galvoti apie naują šios dienos minėjimo formatą, kuris įtrauktų ir jaunąją kartą – žmones, kurie ateityje puoselės šių įvykių istorinę atmintį. Naujo formato paiešką pradėjome 2021 m. Susitikome su jaunais žmonėmis, moksleiviais, domėjomės, ką jie žino apie šiuos įvykius ir kaip juos supranta, kokiais būdais patys norėtų prisidėti prie istorinės atminties išsaugojimo. „Birželio sodas“ prasidėjo 2022-ųjų birželį ir tapo kasmetiniu.

Pirmojo renginio metu pristatėme spektaklį, kurį pagal Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“ pastatė Kauno Veršvų gimnazijos teatro studija, ir jaunų atlikėjų dainuojamosios poezijos pasirodymų. 2023-iaisiais, norėdami auginti auditoriją ir paskatinti daugiau žmonių domėtis šiais įvykiais, pakvietėme ne tik pradedančiuosius, bet ir žymesnius atlikėjus – Roką Kašėtą, Vytautą V. Landsbergį. Muziejaus memorialiniame komplekse atidarėme tremtinių tekstilės ir menininkų sukurtų skulptūrinių objektų parodą „Sudygsniuota“. Įkvėpti autentiškų tremtinių rankdarbių, septyni menininkai – Džiugas Karalius ir Giedrius Bučas, Marius Jonutis, Eglė ir Rokas Kašėtos, Lina Jonikė ir Greta Kardi-Kardišiūtė – IX forto memorialiniame komplekse sukūrė jautrias menines instaliacijas. Parodą muziejaus teritorijoje bet kuriuo paros metu galima apžiūrėti ir šiandien.

Džiaugiamės, kad „Birželio sodo“ auditorija sparčiai auga. Renginys unikalus tuo, kad sujungia skirtingas kartas – ir tremtinius, ir jaunuolius, jaunas šeimas. Kiekvienas žmogus renginio pasirodymuose, spektakliuose, parodose randa ką nors jiems įdomaus. Tikimės, kad „Birželio sodas“ toliau augs, o jo dėka dar daugiau žmonių, galinčių prisidėti prie istorinės atminties išsaugojimo, susidomės sudėtinga tremties tema. Ateityje planuojame organizuoti kuo įvairesnius meninius pasirodymus – nuo dainuojamosios poezijos koncertų iki parodų atidarymų, spektaklių, performansų.

Įvertinimas: K. Jurevičiūtė su Metų renginio organizatorės apdovanojimu. / R. Pranckevičiūtės nuotr.

– Tam, kad skaudūs istoriniai įvykiai nebūtų pamiršti, turime nuolat viešai apie juos kalbėti. Kaip manote, kokie būdai padėtų aktualizuoti istorinę atmintį, sudominti ja šiuolaikinę visuomenę ir pritraukti jaunimą?

– Kauno IX forto muziejus pristato ne vieną skaudžią temą. Kasdienis mūsų iššūkis – pateikti šias temas įdomiai, sugalvoti naujų edukacijų, galinčių įtraukti jaunąją kartą. Patirtis rodo, kad, nepaisant amžiaus, žmonėms įdomiausia, kai istorijos įvykiai perteikiami per meną – pasitelkus šokį, performansus, spektaklius ir pan. Todėl šiandien daugiausia dėmesio skiriame meninėms iniciatyvoms.

Pavyzdžiui, daug dėmesio sulaukė 2021 m. IX forto muziejuje įvykusi Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklio „Dievų miškas“ pagal garsųjį Balio Sruogos romaną premjera. Po spektaklio sulaukėme daug gražių atsiliepimų, žiūrovai pasakojo visai kitaip pažvelgę į knygos siužetą. Kai kurie nebuvo skaitę „Dievų miško“, tad spektaklis tapo puikiai proga pasigilinti į knygos siužetą ir Holokausto temą. 2022 m. muziejaus erdvėje įvyko Kauno valstybinio muzikinio teatro Giuseppeʼės Verdi operos „Nabukas“ premjera, kurioje dalyvavo keli tūkstančiai žiūrovų. Operos siužetas pasakoja apie žydų tautos kovą už laisvę ir išsivadavimą iš Babilonijos priespaudos, tad jos tema atliepia mūsų muziejaus temas.

Esame turėję įvairių performansų, šiuolaikinio šokio pasirodymų, kurie sulaukė išties nemažo dėmesio. Džiugu, kad ir patys atlikėjai, menininkai – ir jauni, ir labiau patyrę – suinteresuoti skaudžią mūsų šalies istoriją perteikti per meną, jie tame mato svarbią misiją. Menininkai dažnai patys mums pasiūlo kokį nors projektą, o kai į juos kreipiamės patys, niekada neatsisako prisidėti. Džiaugiamės, kad beveik kiekviename muziejaus renginyje aktyviai dalyvauja arčiausiai mūsų esančios Kauno mokyklos – Kauno Veršvų gimnazija, Kauno Juozo Grušo meno gimnazija. Aktyviai įsitraukia ir tos mokyklos, kurios pačios susijusios su Holokausto tema, pavyzdžiui, Kauno J. ir P. Vileišių pagrindinė mokykla-daugiafunkcis centras. Malonu, kad moksleiviai rodo susidomėjimą, nes viena svarbiausių muziejaus misijų – išsaugoti istorinę atmintį edukuojant jaunąją kartą.

– Papasakokite daugiau apie tai, kaip su Holokausto istorija susijusios mokyklos įsitraukia į muziejaus veiklas.

– Aš pati baigiau Kauno J. ir P. Vileišių pagrindinę mokyklą-daugiafunkcį centrą, bet tik prieš šešerius metus, įsidarbinusi Kauno IX forto muziejuje, sužinojau, kad ugdymo įstaiga, kurią lankiau tiek metų, stovi Kauno žydų geto teritorijoje – Demokratų aikštėje. Šioje aikštėje 1941 m. spalį įvyko vienas baisiausių Holokausto istorijoje įvykių – atranka į „Didžiąją akciją“. Spalio 28-ąją į šią aikštę buvo sukviesti visi Kauno geto gyventojai. Jie buvo skirstomi į dešinę arba į kairę pusę ir siunčiami toliau gyventi arba mirti. Mirti buvo pasmerkti net 9 200 žmonių, kurie spalio 29 d. buvo atvesti į Kauno IX fortą ir čia per vieną dieną sušaudyti. Įsidarbinus muziejuje ir sužinojus šį faktą, pasidarė labai keista – kodėl per tiek metų mokykloje nebuvo plačiai kalbama šia tema, nors Demokratų aikšte kiekvieną dieną vaikšto mokiniai?

Kreipiausi į mokyklą ir pasiūliau prisidėti prie šio istorinio įvykio atminimo. 2021 m. drauge minėjome „Didžiosios akcijos“ 80-metį. Kartu su ne tik šios, bet ir kitų Lietuvos mokyklų mokiniais ir mokytojais bei kitais visuomenės atstovais susirinkome Demokratų aikštėje. Po aukų pagerbimo ceremonijos visi pėsčiomis patraukėme link IX forto teritorijos tuo keliu, kuriuo prieš 80 metų ėjo myriop pasmerkti žmonės. Pasiekę IX fortą, prie masinių žudynių lauko padėjome po atminimo akmenėlį, kuriuos nešėmės visus tuos kelis kilometrus. Moksleiviai labai įsijautė į šį procesą, eidami link IX forto jie bandė suvokti, ką prieš tiek metų galėjo jausti tuo pačiu keliu ėjusios aukos. Toliau bendradarbiaujame su šia ir kitomis Kauno mokyklomis ir džiaugiamės jaunosios kartos įsitraukimu.

– Kokios apskritai yra muziejaus edukacinės galimybės puoselėti istorinę atmintį? Kauno IX forto muziejus yra įsikūręs autentiškose, istorija alsuojančiose patalpose, kuriose neįrengsi modernių projekcijų. Kaip tokiu atveju pritraukti šiuolaikinį lankytoją?

– Nuolat ieškome būdų, kaip edukacinius užsiėmimus padaryti įdomius jaunajai kartai. Atsižvelgdami į šiuolaikinių vaikų interesus, įtraukiame informacines technologijas. Pavyzdžiui, planšetinius kompiuterius, kuriuose lankytojai gali peržiūrėti tam tikrą vaizdinę medžiagą ar interaktyviai įsitraukti į veiklas. Panašias priemones naudoja ir užsienio muziejai, kurie, kaip ir mes, įsikūrę autentiškose erdvėse, kurių negalima transformuoti. Tačiau vaikus domina ne tik kompiuteriai. Pastebėjome, kad jaunieji lankytojai labai mėgsta edukaciją tremties tema, kurios metu ne tik sužino istorinius faktus, bet ir gauna įdomią užduotį. Susiskirstę grupelėmis, iš įvairiausių daiktų – megztinių, puodų ir pan. – turi išsirinkti, kuriuos daiktus patys imtų į tremtį. Vaikams tai būna įdomiausia dalis, jie liečia kiekvieną daiktą, mąsto, kas galėtų praversti Sibire. Net pasibaigus edukaciniam užsiėmimui, nemažai lankytojų ateina dar kartą apžiūrėti daiktų, užduoti klausimų. Žinoma, užsiėmimuose naudojami daiktai nėra muziejinės vertybės, tai – specialiai sukurti analogai, kuriuos galima liesti, nešioti, įdėti į lagaminą.

– Kaip manote, kurie mūsų šaliai svarbūs įvykiai yra nepelnytai primiršti, kuriems reikėtų skirti daugiau dėmesio?

– Kaip Kauno IX forto muziejaus darbuotoja, manau, kad pamirštame, jog 2024 m. liepos mėnesį sukaks 80 metų nuo Kauno žydų geto likvidavimo. 1944 m. liepos 14 d., artėjant Sovietų armijai, naciai, besitraukdami iš Kauno, padegė getą, todėl daugybė žmonių žuvo liepsnose, užtroško dūmuose. Viliuosi, kad 2024 m. ne tik Kauno IX forto muziejus, bet ir kitos miesto įstaigos atkreips dėmesį į šią datą ir ją paminės. Be to, reikėtų prisiminti jau minėtą „Didžiąją akciją“, įvykusią 1941 m. spalio mėnesį.

2021 m. muziejus minėjo Kauno geto įkūrimo 80-metį – šiam įvykiui šalies mastu taip pat skiriama per mažai dėmesio. Susirinkę Kauno geto teritorijoje pagerbėme ten gyvenusius ir Holokausto metu žuvusius žmones. Išlikusi gyva geto kalinė Fruma Kučinskienė su mumis pasidalijo prisiminimais apie gyvenimą Kauno gete. Vėliau pasivaikščiojome po buvusio geto teritoriją, aplankėme svarbiausius objektus, o pasivaikščiojimą baigėme jau minėtoje Demokratų aikštėje. Buvo sudėtinga pritraukti žmones į tokį renginį – juk tai sudėtinga tema, skaudu apie ją kalbėti, todėl ieškojome kuo patrauklesnių renginio formų. Labai džiugu, kad atėjo nemažai žmonių – tarp jų ir vietinių gyventojų. Buvusio geto teritorijoje daugybę metų gyvenantys žmonės dažnai nežino geto istorijos, todėl mums svarbu juos edukuoti, kad į savo aplinką pažiūrėtų kitaip, jautriau.

M. Plepio nuotr.

– Skaudžios mūsų istorijos temos, apie kurias su jumis kalbame, vėl tampa aktualios. Prasidėjus karui Ukrainoje, nemažai ukrainiečių, ypač vaikų, buvo ištremti į Rusijos gilumą. O Izraelyje prasidėjęs karas vėl iškėlė antisemitizmo klausimus. Kaip šiuolaikiniai įvykiai gali aktualizuoti istorinę atmintį?

– 2021 m. mūsų muziejus turėjo šūkį: visada prisiminti, neleisti pasikartoti. Deja, kaip matome, skaudūs istoriniai įvykiai ir vėl kartojasi. Antrojo pasaulinio karo metu buvo žudomi ir grobiami žmonės, šiandien tai vyksta Ukrainoje ir kitose šalyse. Prasidėjus karui Ukrainoje, pastebime didesnį susidomėjimą Antrojo pasaulinio karo temomis, lankytojai ekskursijų metu užduoda daugiau klausimų. Anksčiau žmonės į muziejų ateidavo siekdami tiesiog įdomiai praleisti laiką, tačiau dabar daugėja lankytojų, kurie ateina su iš anksto paruoštais konkrečiais klausimais. Lankytojai muziejuje apsilanko ne norėdami tiesiog pasivaikščioti, bet vis dažniau užsisako ekskursijas, siekia daugiau sužinoti apie Antrojo pasaulinio karo įvykius ir suprasti, kaip tam tikri sprendimai gali nuvesti iki didžiulių žiaurumų ir nusikaltimų žmogiškumui.

– Kalbant apie atminties ženklus, gražus britų pavyzdys. Atmindami per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusius karius, jie kiekvieną lapkritį prisisega aguoną, panašiai kaip mes Sausio 13 d. segime neužmirštuoles. Toks veiksmas ne tik pagerbia aukas, bet ir skatina jaunosios kartos smalsumą. Kokių jūs žinote pavyzdžių iš užsienio, kaip kiekvienais metais gražiai prisimenami skaudūs istoriniai įvykiai? Kaip tai padeda puoselėti istorinę atmintį?

– Varšuvos geto sukilimo minėjimo metu visi segi narcizus. Narcizų tradiciją pradėjo sukilimo organizatorius Marekas Edelmanas, kuris kiekvienais metais per sukilimo atminimo ceremoniją prie monumento Varšuvos geto herojams padėdavo puokštę geltonų gėlių. Kai 2009 m. jis mirė, šią tradiciją tęsė Lenkijos žydų istorijos muziejus. Taip narcizas tapo simboliu. Šiandien minėdami Varšuvos geto sukilimo metines žmonės į ceremoniją ateina ne tik įsisegę narcizo ženkliuką, bet ir nešini geltonų gėlių puokšte.

Manau, kad Kaune taip pat būtų galima atrasti tokių simbolių, kuriuos pasufleruotų buvę Kauno geto kaliniai ar tremtiniai. Būtų įdomu patyrinėti tremtinių Sibire sukurtus rankdarbius ir ten įžvelgti tam tikrus simbolius. Muziejaus parodoje „Sudygsniuota“ esu mačiusi daug tremtinių rankdarbių, kur vaizduojama ąžuolo gilė, rūtos šakelė. Pasigilinus ir patyrinėjus šias temas, tikrai būtų galima surasti ką nors gražaus ir simboliško. Simboliai žadina jaunosios kartos smalsumą, skatina labiau domėtis gimtosios šalies istorija, todėl tai puikus būdas puoselėti istorinę atmintį.

Pasmerkti mirti

Antrojo pasaulinio karo metais nacių kariuomenės okupuotuose kraštuose buvo masiškai naikinami civiliai. Karo pradžioje naciai nesistengė slėpti masinių žudynių. Karui užsitęsus ir naciams patyrus skaudžių pralaimėjimų, suskubta naikinti žudynių pėdsakus masinių naikinimų vietose. Atkasti nužudytų žmonių palaikus ir juos deginti privalėjo mirti pasmerkti kaliniai. Beveik visi jie buvo žydai, prievarta atvežti iš geto ir priversti deginti net ir savo artimųjų palaikus.

Kaliniai suprato, kad tampa žiaurių nusikaltimų liudininkais, todėl taip pat bus nužudyti. Nenorėdami būti nacių bendrininkais ir trokšdami pasauliui papasakoti apie tai, ką matė, 1943 m. gruodžio 25-osios naktį iš IX forto pabėgo 64 palaikų degintojai, duryse slapta išgręžę 314 skylučių. Deja, 37 iš jų buvo sugauti, penki sušaudyti iškart. Išsigelbėjo tik 22 bėgliai.

Šiam neįtikėtinos drąsos ir išmonės pareikalavusiam pabėgimui atminti Kauno IX forte atidaryta ekspozicija, kurios kūrimui vadovavo muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas. Dailininkas Mindaugas Lukošaitis nupiešė piešinius, įkvėptus išlikusių pabėgimo dalyvio Anatolijaus Garniko (Grano) iliustracijų, o architektas Džiugas Karalius viską sujungė degintos medienos ir audinių menine instaliacija.

Ekspozicija kviečia lankytoją patirti visą pabėgimo seką nuo kalinių palaikų degintojų atvežimo į IX fortą iki pabėgimo planavimo ir jo įvykdymo.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Svarbios metaforos

Ekspozicijos architektas Dž. Karalius pasakoja, kad ieškodamas tinkamiausio būdo šiuolaikiniam žmogui perteikti tragiškų 1943 m. įvykių kompleksiškumą, jis pasirinko degintą medį. Pasak menininko, gyvas sudegintas medis simbolizuoja nekaltus, Holokausto metu nužudytus žmones.

Svarbiausia pamoka, kurią išmokau iš savo tėvo, – nėra beviltiškų situacijų. Visada yra išeitis iš bet kokios padėties.

„Norėjome lankytojui perteikti tai, ką IX forte galėjo jausti kaliniai. Deginta mediena sukuria tam tikrą destrukcinę erdvę, primenančią laužą, kuriame kaliniai turėjo sudeginti savo artimųjų kūnus, arba tranšėją, į kurią buvo varomi ir žudomi žydai. Instaliacijoje vyrauja juoda ir balta spalvos, simbolizuojančios tarpusavyje kovojančius gėrį ir blogį, tragiškus įvykius ir neblėstančią viltį. Baltas, vos švytintis lubų audinys yra tam tikra kovos su nacistiniu režimu metafora. Be to, kaliniai bėgo prisidengę baltomis paklodėmis, kad sniege nesimatytų jų tamsių siluetų“, – paaiškino architektas.

Medinė instaliacijos struktūra primena mišką, kuriuo klaidžiodamas lankytojas atranda M. Lukošaičio sukurtus IX forto baisumus vaizduojančius piešinius, išlikusius artefaktus ir eksponatus.

Dž. Karaliaus teigimu, instaliacija buvo sukurta taip, kad primintų sapną ar iliuziją, kadangi visos pabėgimo detalės nežinomos. Ekspozicija buvo kuriama remiantis pabėgimo dalyvių dienoraščiais ir vieno iš pabėgimo dalyvių – A. Garniko (Grano) išlikusiais šešiais piešiniais.

Detalės: stiklinis buteliukas, deformavęsis nuo karščio deginant nužudytųjų palaikus, ir nacių kareivių žieminiai batai – tokius avėjo ir IX forto kalinių prižiūrėtojai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Ši ekspozicija yra istorinės medžiagos, meninės-erdvinės interpretacijos, piešinių ir daiktinių eksponatų pynė. Džiaugiamės, kad pavyko viską sėkmingai supinti į vientisą instaliaciją, kurios visos dalys viena kitą papildo, – sakė Dž. Karalius. – Ekspozicija rodo didžiulę drąsą nepabūgti, nepasiduoti ir kovoti. Kai pagalvoji, protu nesuvokiama: kaliniai sugebėjo susiorganizuoti, susitarti, neišduoti vienas kito ir paslapčia tunelyje, kuriame garsiai aidi kiekvienas garselis, išgręžti per 300 skylučių. Stebėtina, kad pabėgimas buvo suorganizuotas taip vieningai, siekiant ne išgelbėti savo gyvybes, bet pasauliui papasakoti apie nacių žiaurumus, kad jų daugiau nepasikartotų.“

Patyrimas – trimis sluoksniais

Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas, ekspozicijos projekto vadovas Vytautas Petrikėnas pastebėjo, kad pabėgimo iš IX forto tema yra stipriai susijusi su paties Kauno IX forto muziejaus egzistavimu.

1959 m. gegužės 30 d., atidarant muziejų, čia susirinko tie, kuriems pavyko išgyventi Holokausto baisumus, pabėgimą iš IX forto ir Antrąjį pasaulinį karą.

„Išgyvenusieji siekė, kad ši istorija niekada nebūtų pamiršta, nes kitaip jų pabėgimas prarastų prasmę. Jie nusprendė bėgti ne norėdami išsaugoti savo gyvybes, o siekdami pasauliui papasakoti apie IX forte vykdomus nusikaltimus žmoniškumui ir priversti kaltuosius už tai atsakyti, – pabrėžė jis. – Ši tema yra emociškai sunki, todėl teko pasukti galvą, kaip ją patraukliomis formomis pristatyti šiuolaikiniam lankytojui, ypač jaunam žmogui. Kitaip nei kiti muziejai, negalime naudoti interaktyvių priemonių, projekcijų, nes esame autentiškose erdvėse, alsuojančiose istorija, negalime jų suteršti.“

Pasak V. Petrikėno, atspirties tašku tapo pabėgimo dalyvio Anatolijaus Garniko (Grano) piešiniai, kuriuos jis paliko tardymo metu. A. Garnikui pavyko išgyventi pabėgimą, tačiau pasitraukęs į Baltarusiją jis buvo pagautas sovietų partizanų. Šie nepatikėjo bėglio istorija ir jį sušaudė. Vis dėlto A. Garniko byloje išliko jo grubiomis, ryškiomis linijomis nupiešti šeši piešiniai.

Atmintis: M. Lukošaičio piešiniai, sukurti pagal pabėgimo dalyvio A. Garniko (Grano) iliustracijas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Ieškojome menininko, kuris pieštų panašia maniera ir sugebėtų neprarasdamas savo unikalumo, pridėdamas trūkstamų detalių pratęsti A. Garniko pasakojimą. Pagalbos ranką mums ištiesė M. Lukošaitis, kuris įvertino mūsų turimą nedidelę ekspozicinę erdvę, ir suprasdamas, kad reikia papasakoti istoriją jos neperkrovus, sukūrė piešinių ciklą, – atskleidė pašnekovas. – Mindaugo piešiniai pasakoja visą kalinių pabėgimo iš IX forto istoriją – nuo planavimo iki jau pabėgus, besislapstant Kauno gete, pasirašyto pabėgimo akto.“

V. Petrikėno teigimu, ekspozicijoje lankytojas gali pabėgimo iš IX forto istoriją patirti per tris pažintinius sluoksnius. Pirmasis sluoksnis – Dž. Karaliaus sukurta degintos medienos instaliacija, skleidžianti deginto medžio kvapą ir perteikianti simbolinę laužo prasmę. Antrasis sluoksnis – piešiniai, kuriuos M. Lukošaitis pateikia tarsi prisiminimų nuotrupas ir leidžia lankytojui pačiam sudėlioti galutinę pasakojimo dėlionę. Trečiasis sluoksnis – muziejiniai eksponatai. Dalį jų sudaro artefaktai, XX a. 7-ajame dešimtmetyje aptikti masinių žudynių lauke. Eksponuojamos ir šovinių tūtelės, grandinės, kuriomis buvo sukaustomi kaliniai, vedami į darbus. Galima pamatyti ir asociatyvių eksponatų – grąžtą, panašų į tą, kuriuo forto duryse buvo išgręžtos skylės, degalų kanistrą, sargybinio žieminius batus.

Išliko ir visų pabėgimo dalyvių sąrašas, sudarytas vieno iš pabėgimo dalyvių. Rengiant ekspoziciją, talkino ir pabėgimo dalyvių artimieji, su kuriais muziejus palaiko ryšį: Mendelio Deičo sūnus Grisha Deičas, Alekso Faitelsono sūnus Yakovas Faitelsonas, metalinėse forto duryse 314 skylučių išgręžusio Pinios Krakinovskio dukra Ya’arit Glezer.

Iliustruota istorija

Dailininkas M. Lukošaitis Holokausto tema kūrė ir anksčiau, tad jis neatsitiktinai atsidūrė kūrybinėje komandoje. Pasak pašnekovo, pabėgimo iš IX forto tema yra išties unikali, tad buvo be galo įdomu dirbti.

„Perskaitęs šią istoriją bandžiau įsivaizduoti tą brutalų darbą, kurį turėjo atlikti kaliniai, mąsčiau, kaip pats jausčiausi tokioje situacijoje. Kūrybos laikotarpiu būta nemažai slogių minčių. Kita vertus, tai įkvepianti istorija apie viltį ir pergalę, nes pabėgimo dalyviams pavyko nepalūžti ir įgyvendinti savo sumanymą. Labai įsijaučiau į pabėgimo istoriją, su ja emociškai susisiejau, tad, manau, prie šios temos dar grįšiu“, – sako jis.

M. Lukošaitis pasakoja piešęs grubiai, eskiziškai, piešinių neperkrovęs detalėmis, kad jie primintų ne profesionalaus dailininko darbus, bet autentiškus pabėgimo dalyvio liudijimus. Dailininkas pripažįsta, kad kūrybos procesas kėlė iššūkių, nes reikėjo sugalvoti, kaip rekonstruoti pabėgimo istoriją, kad piešinys būtų įtaigus, suprantamas lankytojui.

„Piešiniai yra tarsi tam tikros nuorodos, į kurias pažvelgęs lankytojas gali įsivaizduoti to meto įvykius. Piešiniai ir visa ekspozicija yra labiau atmosferinė, patirtinė, neperkrauta detalių. Jos tikslas – ne gąsdinti ar sukrėsti lankytoją, bet paskatinti jį prisiminti šią neįtikėtiną istoriją. Manau, ekspozicija pasakoja ne tik apie praeitį, bet ir apie dabarties įvykius, kurie vyksta šiandien. Ji – tarsi perspėjimas, kad turime nepamiršti praeities ir iš jos pasimokyti“, – pabrėžė dailininkas.

Kruopštus planas

Pasak V. Petrikėno, pabėgimas iš akylai saugomo IX forto nebuvo lengva užduotis. Kaliniai žinojo, kad pabėgus kelio atgal jau nebus – lauks laisvė arba sušaudymas. Pabėgimas buvo planuojamas itin kruopščiai, iš pradžių apie jį žinojo tik keli pagrindiniai organizatoriai, baiminantis, kad kitus kalinius sargyba gali iškvosti.

Pabėgimo dalyvio A. Faitelsono prisiminimuose užfiksuota, kad, pradėjus planuoti pabėgimą, sargybiniai tikrino centrinio tunelio duris (kaliniai planavo pabėgti pro kairįjį). Vadinasi, sargybinių ausis buvo pasiekusios nuogirdos apie pabėgimą. Laiko kaliniai palaikų degintojai turėjo nedaug, nes planuota vasario viduryje jau baigti deginimo darbus. Šiuos darbus vykdžiusių kalinių taip pat laukė mirtis. Tad gruodžio 25-ąją pasiruošta bėgti.

Kaliniai pabėgo pro metalines Kauno IX forto duris, kuriose slapta buvo išgręžta 314 skylučių. Tai padarė P. Krakinovskis, apsimetęs, kad serga, ir paslapčia kiekvieną dieną rankiniu grąžtu gręžęs duris.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Tai buvo beprotiškai sunkus darbas, nes rankinis grąžtas su 3 mm diametro grąžteliu toli gražu nepriminė šiuolaikinių įrankių, o juo reikėjo įveikti plienines storas duris. Kaip pasakojo P. Krakinovskio dukra Y. Glezer, tėčio rankos buvo kruvinos, iki kaulų nutrinta mėsa. Vis dėlto ryžtas buvo stiprus, o laisvė svarbesnė už asmeninę sveikatą, – pasakoja Istorijos skyriaus vedėjas. – Kiekvienąkart, prieš grįžtant į kamerą, P. Krakinovskis skylutes užtepdavo purvo mase, kad jų neaptiktų sargyba.“

Pasiduoti neleido viltis

V. Petrikėno teigimu, pabėgimui reikėjo pasirinkti tinkamą laiką. Kaliniai norėjo bėgti anksčiau, tačiau iškrito pirmasis sniegas, kuris galėjo labai greitai išduoti, į kurią pusę nubėgo bėgliai. Todėl kaliniai nusprendė palaukti Kalėdų, kai apylinkėse gyvenantys žmonės keliaus vienas pas kitą į svečius ir sniegą ištryps. Pabėgimas įvyko naktį iš gruodžio 25-osios į 26-ąją.

Kaliniai sugebėjo susiorganizuoti, susitarti, neišduoti vienas kito ir paslapčia tunelyje, kuriame garsiai aidi kiekvienas garselis, išgręžti per 300 skylučių.

„Viską reikėjo apgalvoti iki smulkmenų – pagaminti raktą, kuris tiktų visoms keturioms kalinių kameroms, parengti kopėčias, kurios padėtų perlipti 6 m aukščio betono sieną, paruošti baltas antklodes, kuriomis prisidengus, žmonių siluetų nesimatytų sniege, – atskleidė pašnekovas. – Pagrindinio pabėgimo organizatoriaus kamera buvo arčiausiai durų. Tačiau pabėgimo naktį, kad nekiltų panika, žmogui, kuris perlipo per grotas ir raktu atrakinėjo kameras, pasakyta pirmiausia pradėti nuo toliausiai esančių kamerų. Atrakinus kameras, kaliniai grupelėmis pajudėjo link betoninės sienos per kelis tunelius, kol atsidūrė lauke.“

Ekspozicijos projekto vadovas pasakoja, kad pabėgę kaliniai vienbalsiai nenutarė, kur toliau reikėtų bėgti. Iš Kauno geto atvežti kaliniai siūlė bėgti atgal į getą pas artimuosius – pasikeitus drabužius ir nusiprausus, bus galima slapstytis. Tačiau kaliniai karo belaisviai netikėjo šia idėja ir nenorėjo iš vieno kalėjimo bėgti į kitą. Tad vieni bėgliai patraukė link Kauno geto, kiti – į mišką, tikėdamiesi rasti antinacinio judėjimo dalyvių ir paprašyti jų pagalbos.

„Deja, šis pasirinkimas nebuvo sėkmingas, nes miške susekti kalinius, kurių drabužiai persismelkę aitraus deginamų palaikų kvapo, buvo gana lengva. Išgyveno nedidelė dalis pabėgusių kalinių, daugiausia tie, kurie pasislėpė Kauno gete. Į getą patraukė 27 kaliniai, iš jų išliko gyvi vienuolika, – atskleidė V. Petrikėnas – Šiam neįtikėtinam pabėgimui atminti skirta mūsų ekspozicija pasakoja apie viltį ir didžiulį ryžtą. Nors dauguma pabėgusių kalinių neišgyveno, išgyvenusius nepasiduoti motyvavo būtent viltis pasauliui papasakoti šią istoriją, atskleisti atsakingus už šiuos nusikaltimus ir pasiekti, kad jie būtų nubausti.“

Regimanto Zakšensko nuotr.

Įkvėpė tėvo istorija

Į ekspozicijos atidarymą su šeimos nariais atvyko P. Krakinovskio duktė Y. Glezer, kuri pasidalijo savo prisiminimais. Renginio svečiai taip pat klausėsi iš IX forto pabėgusių kalinių artimųjų – Alekso Faitelsono sūnaus Yakovo Faitelsono ir M. Deičo sūnaus Grishos Deičo – įrašytų kalbų, kuriose jie pasakojo apie savo tėvų patirtį. Y. Faitelsonas atskleidė, kad IX forte kalėjusiam jo tėvui – tuomet 20-mečiam vaikinui, teko ne tik deginti siaubingai nužudytų žmonių kūnus, bet ir į laužą nešti savo tėvų palaikus.

„Kaliniai negalėjo atsikratyti minties, kad jie leidžia nusikaltėliams slėpti savo nusikaltimų įrodymus. Ši mintis suteikė jėgų organizuoti ir įgyvendinti pabėgimą iš IX forto, – kalbėjo jis. – Svarbiausia pamoka, kurią išmokau iš savo tėvo, – nėra beviltiškų situacijų. Visada yra išeitis iš bet kokios padėties, jei nepasiduodi ir toliau kovoji. Mano tėvas – tuomet 20 metų vaikinas, sugebėjo suorganizuoti 63 kalinius ir išvesti juos iš Kauno mirties forto į laisvę. Tėvo istorija man buvo pavyzdys ir tada, kai dalyvavau kovoje už Sovietų Sąjungoje gyvenančių žydų teisę repatrijuoti į Izraelį. Tėvui mirus, užuojautą mums pareiškė garsus britų istorikas seras Martinas Gilbertas. Jis rašė: jūsų tėvas buvo labai ypatingas žmogus. Jo istorija įkvėps ištisas kartas – ne tik žydus, bet visus, kurie vertina drąsą ir laisvę.“

Pamokos šiandienai

P. Krakinovskio duktė Y. Glezer į renginį atvyko nepaisydama Izraelyje kilusio karo. „Praėjo 80 metų nuo to laiko, kai mus, žydus, niekino ir žudė. Deja, dabar tas pats vyksta pas mus Izraelyje. Vis dėlto šįkart viskas yra kitaip, nes mes dabar turime savo šalį, savo kariuomenę“, – sakė ji.

Apie pabėgimą iš IX forto moteris nuo vaikystės daug girdėjusi, tačiau dabar suprantanti, kad iš tikrųjų žinojusi labai mažai. „Tėvas nemėgo pasakoti apie tuos įvykius. Tačiau žinojau, kad kažkas tragiško buvo nutikę jo gyvenime, nes naktimis jis kartais pabusdavo šaukdamas. Mama tada klausdavo: „Vėl IX fortas?“ Aš atnešdavau jam vandens, tėvas nusiramindavo ir užmigdavo. Gruodžio 25-oji – pabėgimo diena, mūsų šeimoje visada buvo šventė. Mano tėvelis ją vadindavo antrąja savo gimimo diena. Tie, kurie išgyveno pabėgimą ir karą, kiekvienais metais atvažiuodavo į IX fortą, tyliai praeidavo pro jo teritoriją, o vėliau susirinkdavo pas mus namuose ir dalydavosi prisiminimais.“

Į ekspozicijos atidarymą Kauno IX forto muziejuje atvyko ir Izraelio ambasadorė Lietuvai Hadas Wittenberg Silverstein. „Vyrai, moterys ir vaikai iš Kauno geto, kitų Europos miestų buvo atvežti į IX fortą ir čia žiauriai nužudyti. Tad ši vieta mums skaudžiai primena apie galybes čia prarastų nekaltų gyvybių. 64 iš IX forto pabėgę kaliniai simbolizuoja stiprybę ir nepalaužiamą dvasią. Nors buvo griežtai saugomi sargybinių, jie sugebėjo pabėgti, suplanavę neįtikėtiną operaciją, reikalavusią didžiulės drąsos ir išminties. Tai buvo tikras Chanukos stebuklas, – kalbėjo ji. – Mūsų pareiga yra išsaugoti Holokausto atminimą ateities kartoms. Šiais Izraeliui sunkiais laikais, kai mes vėl išgyvename karą, siekiantį sunaikinti mus, visiems labai svarbu kovoti su neapykanta, netolerancija ir stereotipais.“

Pasirengimas užtruko

Paruošiamiesiems modernizavimo darbams prireikė ne vienų metų, kol pernai gegužę Kauno IX forto muziejus ir UAB „Infes“ pasirašė statybos darbų rangos sutartį. Suplanuota atnaujinti nusidėvėjusią muziejaus išorę, vidaus infrastruktūrą ir pasenusią įrangą. Taip pat pasikeis pagrindinio įėjimo į pastatą vieta, bus atnaujinta kultūros renginių erdvė, įrengtos naujos edukacinės klasės, muziejaus rinkinių saugyklos, lankytojų informacijos centras, kavinės, knygyno patalpos.

Projektavimo darbus atlikusi bendrovė „Maspro“ suplanavo, kad pagrindinis įėjimas į muziejų būtų perkeltas iš rytinės pastato pusės į vakarinę.

Eiga: pirmasis darbų etapas bus baigtas iki metų pabaigos. Vėliau laukia dar du. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Muziejuje po renovacijos atsiras nauja edukacijų erdvė, joje baldus ir akustinę pertvarą bus galima perstatyti pagal poreikius. Bus atnaujinta ir kino salė, joje taip pat numatyta įrengti vietą garso ir vaizdo medžiagos sistemų valdymui.

Pasak architektės Luknės Barčaitės, siekta išsaugoti pastato vertingąsias savybes, tačiau muziejaus vidus taps pastebimai šiuolaikiškesnis.

„Visur, kur nėra saugomų pastato vertingųjų savybių, numatomos šiuolaikiškos naujos apdailos lubos, grindys, sienos. Pastatas bus maksimaliai pritaikytas šiuolaikiniams poreikiams“, – teigė specialistė.

Kito tokio nėra

Iki remonto muziejaus administracijai teko tik apgailestauti dėl daugybės nepatogumų: Okupacijų ekspozicijos pastatas buvo taip nusidėvėjęs, kad neatitiko tokiai įstaigai taikomų normų. Maža to, pastatą supanti aplinka (takai, apšvietimo sistema, aikštelių danga) – nepritaikyta žmonėms su negalia. 

Šiek tik istorijos. Šis pastatas priskiriamas IX forto memorialiniam kompleksui. Jį projektavo iki tol daug bažnyčių suprojektavę konstruktoriai Ciprijonas Strimaitis ir Andrius Gavelis, architektai – Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius.

„Pastatytas 1984 m., jis priskiriamas vadinamajam brutalizmo stiliui. Statinys išsiskiria nuožulniais paviršiais ir skirtingo lygio plokštumomis. Unikalus visomis prasmėmis – tais laikais niekas tokių nestatė, o statybininkai tikrai turėjo vargo. Matome, kaip medžiagos klijuotos suklijuotos, viskas po kelis kartus daryta perdaryta. Matyti, žmonės tikrai vargo, kad įgyvendintų tokį unikalų architektų sumanymą“, – pastebi „Infes“ projektų direktorius Marius Danisevičius.

Marius Danisevičius/Asmeninio arch. nuotr.

Kalbėdamas apie šį pastatą, pašnekovas neslėpė nuostabos: „Keista, kad iki šiol pastatas neturėjo šildymo sistemos. Kaip jie šildėsi? Kaip pateikė eksponatus lankytojams?“ – klausia pašnekovas.

„Laimei, visi nepatogumai bus išspręsti. Darbų konkursą laimėjusi įmonė sumontuos šiuolaikiškus siurblius „oras-oras“, įrengs priešgaisrinę, apsauginę ir šiuolaikišką vėdinimo sistemą. Pastatas pagaliau turės vadinamąjį inžinerinį identitetą“, – pasakoja M. Danisevičius.

Darbus pradėjusių inžinierių ir statybininkų laukė ir nemažai iššūkių, mat statybvietė labiau priminė didelį rūsį, aplink kurį nebuvo tinkamos drenažo sistemos. „Susidūrėme su vienu didžiausių statybininkų priešų – vandeniu. Teko projektuoti papildomą drenažo sistemą, kad nereikėtų braidžioti vandenyje. Laimei, problemą išsprendėme“, – prisimena pašnekovas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jis pridūrė, kad viso pastato rekonstrukcija suskirstyta į tris etapus: „Infes“ atsakinga už pirmąjį, kurio metu bus atlikti beveik visi inžinerinių sistemų darbai.

Pirmojo etapo rekonstrukcijos vertė – 2,84 mln. Darbus ketinama užbaigti iki šių metų pabaigos. Tai pat planuojamas antrasis darbų etapas, per kurį išryškės architektų sumanytos eksterjero ir interjero detalės.

Daugiau kaip 100 metų

Kauno IX fortui – daugiau kaip 100 metų, jo statyba prasidėjo 1903 m. 1915 m. jis perėjo Vokietijos kariuomenės žinion. Tarpukariu čia veikė kalėjimas. Vėliau jis atiteko sovietams. Nacistinės okupacijos metais čia vyko masinės žydų žudynės. Negalutiniais duomenimis, per Antrąjį pasaulinį karą IX forte nužudyta apie 50 tūkst. žmonių. Septintajame dešimtmetyje prasidėjo forto memorialinio komplekso kūrimas. Atgavus nepriklausomybę, muziejuje įrengta ekspozicija ir apie sovietų vykdytus žiaurumus, primenanti 1940–1941 m. forte veikusį kalėjimą.

Skaičiai ūgtelės

Naujos muziejuje įrengtos edukacijų, renginių, eksponatų saugojimo, ekspozicijų ir parodų erdvės turėtų papildomai pritraukti daugiau kaip 17 tūkst. lankytojų per metus. Taip bendras apsilankymų skaičius per metus pasiektų daugiau kaip

67 tūkst. Skaičiuojama, kad bendra lankytojų apsilankymo trukmė per metus sudarys daugiau kaip 162 tūkst. valandų.

Paskutinio Ch. Boltanskio darbo įsikūrimas Kaune – projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atsisveikinimo dovana miestui.

Instaliacija – tai 230 japoniškų varpelių, išdėstytų pagal žvaigždes, danguje žibėjusias 1944 m. rugsėjo 6-ąją, Ch. Boltanskio gimimo dieną. Karo metais pasaulį išvydęs kūdikis šeimai užtraukė didžiulį pavojų. Kilo grėsmė, kad sūnus sukels įtarimų tuometei valdžiai, nuo kurios slėpėsi menininko tėvas, iš Ukrainos kilęs žydas.

Sudėtinga šeimos istorija, vaikystėje patirtas slapstymasis ir mirties baimė nulėmė, kad daugiau nei 60 kūrybos metų Ch. Boltanskis skyrė atminties, gedulo, likimo temoms. Instaliacijos pavadinimas „Animitas“ reiškia „sielos“. Vėjyje skambantys varpeliai, anot paties menininko, yra simboliška prarastų sielų muzika, žydų tautos istorijos ir Holokausto atminimas. „Animitu“, pasak instaliacijos kuratorės Josée Drouin-Brisebois, Ch. Boltanskis išreiškė universalų žmogaus troškimą sujungti dangų ir žemę. Įsiklausant į varpelių skleidžiamą garsą, jis kviečia prisiminti tuos, kurių netekome.

Organizatorių nuotr.

Mintis pristatyti Ch. Boltanskio kūrybą Kaune kilo 2020 m. „Dar rengdami projekto „Kaunas 2022“ metų programą, bendravome su įvairiais partneriais ir organizacijomis, siekdami į Kauną pakviesti kuo labiau matomas meno ir kultūros figūras, – pasakojo projekto „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. – Kauno meno bienalės kuratorė J. Drouin kartu su kitais užsienio menininkais į Kauną pakvietė ir Ch. Boltanskį. Bienalės metu pradėjome derybas dėl ilgalaikio kūrinio atsiradimo galimybės specialiai projektui „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.

Instaliacija – tai 230 japoniškų varpelių, išdėstytų pagal žvaigždes, danguje žibėjusias 1944 m. rugsėjo 6-ąją, Ch. Boltanskio gimimo dieną.

Tačiau kūrinio kelionė į Kauną nebuvo lengva. 2021 m. Ch. Boltanskis netikėtai paliko pasaulį, užsitęsė ir jo darbų teisių paveldėjimo klausimai. Ch. Boltanskio žmona po menininko mirties sutiko pratęsti tik vieną projektą – anksčiau kruopščiai suplanuotą instaliaciją „Animitas (Kaunas)“. Vyko ilgos derybos ir pavyko sutarti, kad kūrinys bus pristatytas Ch. Boltanskiui dar gyvam esant patvirtintoje vietoje – Senosiose žydų kapinėse Radvilėnų plente, kur, tikėtina, yra „Lietūkio“ garažo aukų masinė kapavietė.

„Sumontavus pirmąjį iš 230 ritualinių varpelių, nuvykome į Senąsias žydų kapines ir supratome, kad jo garsas per stiprus, girdimas aplinkiniuose daugiabučiuose. Susidūrėme su dar vienu iššūkiu – turėjome kūriniui ieškoti kitos erdvės“, – sudėtingą instaliacijos istoriją prisimena V. Vitkienė.

Galiausiai kūriniui eksponuoti buvo pasirinkta simbolinė vieta – Kauno IX forto teritorija.

Anot Kauno IX forto muziejaus direktoriaus Mariaus Pečiulio, Ch. Boltanskio instaliacija prisideda prie ilgalaikių tikslų įveiklinti memorialinio parko teritoriją. Būtent čia ir įsikurs „Animitas (Kaunas)“.

Organizatorių nuotr.

„Šis parkas kalba apie atmintį, skaudžią, trauminę istorinę patirtį, todėl jau anksčiau pradėjome galvoti, kaip bendradarbiauti su įvairiais kūrėjais, čia integruoti menines instaliacijas. „Animitas (Kaunas)“ susisieja tiek su istoriniu vietos kontekstu, tiek su estetiniais reikalavimais. Siekiant kūrinį išdėstyti pagal autoriaus sumanymą reikėjo daug precizikos, tikslumo. Manau, kad viskas pavyko labai puikiai“, – pasakoja M. Pečiulis.

Instaliacija bus atidaryta minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Prisimenant ir pagerbiant Holokausto aukas, renginio pradžioje vyks atminimo eitynės nuo IX forto muziejaus administracijos pastato (Žemaičių pl. 71) iki masinių žudynių lauko. Po aukų pagerbimo ceremonijos Ch. Boltanskio instaliaciją pristatys kuratorė J. Drouin ir V. Vitkienė. Pristatymą lydės Erikos Vizbaraitės šokio performansas, sukurtas specialiai šiai progai. Renginio dalyviai taip pat turės galimybę aplankyti Kauno IX forto muziejuje eksponuojamą patirtinę instaliaciją „Malina – geto slėptuvė“.

Ištvermės šaltinis

Skaičiuojama, kad 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių. Išvežti į svetimą, atšiaurų kraštą, tremtiniai tėvynės nepamiršo ir stengėsi ją prisiminti įvairiais būdais. Moterys dažnai kurdavo rankdarbius, kuriais ne tik puošė skurdžią tremties buitį, bet ir išreiškė meilę tėvynei, tikėjimą laisve. Kauno IX forto muziejaus teritorijoje atvertoje parodoje atkreipiamas dėmesys į tremtinių sukurtus mažosios tekstilės kūrinius.

Po atviru dangumi eksponuojama dešimt stendų su muziejaus rinkiniuose saugomų tekstilės rankdarbių fotografijomis, pasakojančiomis tremties istorijas. Parodai atrinkti rankdarbiai 1949–1953 m. buvo sukurti politinių kalinių ir tremtinių. Daugiausia – partizanų ryšininkių.

Parodą sudaro dvi dalys. Pirmoji – stendai su tremtinių ir politinių kalinių istorijomis ir jų sukurtų rankdarbių fotografijomis. Antroji – muziejaus teritorijoje išsidėsčiusios šiuolaikinių menininkų instaliacijos, kurias įkvėpė tremtinių rankdarbiai.

Parodoje pristatomų rankdarbių autorės: Lietuvos partizanų ryšininkės Aldona Sabaitytė-Vilutienė (slap. Neužmirštuolė, Viltis) ir Janina Babenskaitė-Simanavičienė (slap. Danutė), už ryšius su Lietuvos partizanais nuteistos Albina Bucevičiūtė-Ligeikienė, Elena Poškaitė-Kryževičienė, Birutė Bašinskaitė-Trepeikienė ir Marija Aksamitauskaitė, taip pat politinės kalinės Natalija Pupeikienė ir Benedikta Vabalaitė-Čepelienė.

Pasak parodos vadovės ir dizainerės R. Vinckevičiūtės-Kazlauskienės, parodoje matomus rankdarbius galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji jų – vizitėlės. Tai – nedidelio formato tekstilinės žinutės su išsiuvinėtu tekstu, puoštos augalų, lietuvių liaudies ar tautinės simbolikos motyvais. Ant tokių vizitėlių būdavo išsiuvinėjimas sveikinimas šventės proga, linkėjimas ar trumpas pranešimas. Dėl mažo dydžio tokius siuvinius buvo lengva paslėpti drabužiuose ir perduoti kitiems. Sovietiniuose lageriuose galiojo griežta tvarka, tad tremtinės savo rankdarbius slėpdavo, slapta jais dalydavosi tarpusavyje.

„Tautine simbolika puoštos vizitėlės tremtinėms leido pasisemti stiprybės ir ištvermės, nepalūžti“, – akcentavo pašnekovė.

Marius Jonutis. Siuvinėta pieva. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Namų prisiminimas

Viena iš parodoje eksponuojamų vizitėlių – tremtinės A. Bucevičiūtės-Ligeikienės išsiuvinėtas sveikinimas ant juodo audinio skiautelės. Smulkių žiedų motyvais ir Lietuvos vėliava dekoruotą vizitėlę tremtinė padovanojo likimo draugei Birutei Trepeikienei vardo dienos proga. Su partizanais ryšių turėjusi A. Bucevičiūtė-Ligeikienė buvo suimta 1948 m. ir kalinta Potmos lageryje Mordovijoje. 1954 m. ji grįžo į Lietuvą. Pasak R. Vinckevičiūtės-Kazlauskienės, į Lietuvą sugrįžo visos parodoje pristatomų rankdarbių autorės.

Antroji parodoje eksponuojamų rankdarbių grupė – tekstilė, turinti aiškią funkciją: maišelis, dėžutė, segė, išsiuvinėta maldaknygė. „Funkcinės tekstilės rankdarbiai, kaip ir vizitėlės, yra mažo formato, telpantys į delną ar du, kad prireikus juos būtų galima lengvai paslėpti. Vienas iš tokių eksponatų – garsios partizanų ryšininkės A. Sabaitytės-Vilutienės iš tamsaus kostiuminio audinio pasiūtas maišelis su išsiuvinėtu Vyčio kryžiumi. Į tokį maišelį būdavo galima įsidėti rožinį ar kitą smulkų daiktą. Žavi ir tremtinės B. Vabalaitės-Čepelienės pasiūta gilės formos segė. Gerai įsižiūrėjus, galima pamatyti, kad ant gilės keliais plonais siūlų dygsniais išsiuvinėta Lietuvos vėliava“, – atskleidė R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.

Trečioji eksponatų grupė – prisiminimų knygelės su išsiuvinėtais likimo draugių palinkėjimais ir gražiais žodžiais. Šios knygelės dažniausiai būdavo širdies formos, kruopščiai įrištais puslapiais. Knygelės saugodavo atmintį apie artimuosius, prisiminimus ir tikėjimą. Mažuose puslapiuose ne tik prisiminimai, bet ir maldos, kurios leido nepalūžti ir išlaikyti dvasinę stiprybę. Tokiomis knygelėmis tremtinės mainydavosi tarpusavyje, o vėliau jas parsivežė namo.

„Visuose parodos rankdarbiuose gausu tautinių simbolių. Moterys juos puošė Lietuvos vėliava, etnografiniais motyvais: žalčio, rugių varpų, rūtos šakelių, ąžuolo gilių ornamentais, – pastebi parodos vadovė. – Tautiški rankdarbiai leido prisiminti namus ir kiek numalšinti jų ilgesį, išsaugoti atmintį.“

Lina Jonikė. Klasės. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Adatos iš žuvies kaulų

R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė pastebi, kad rankdarbius tremtinės kurdavo po sunkių dienos darbų, nepaisydamos pavojų ir kliūčių. Rankdarbiuose moterys matė didelę prasmę – jie padėjo išsaugoti tautinį identitetą ir išlaikyti dvasios stiprybę.

Nors vėliau lagerio kalinės rankdarbiams reikalingų siūlų ir medžiagų galėjo gauti siuntomis iš Lietuvos, iš pradžių jos vertėsi su tuo, ką turėjo. „Būdavo siuvinėjama ant audinių skiaučių, drabužių pamušalų, palto atraižų. Siūlus moterys išsitraukdavo iš praardytų drabužių, o adatas pasigamindavo iš vielos gabalėlio, žuvų kaulų ar šukų dantuko“, – vardijo pašnekovė.

Tunelis be išėjimo

Tremtinių sukurti autentiški dirbiniai tapo įkvėpimo šaltiniu septyniems menininkams, kurie IX forto memorialiniame komplekse pristatė menines instaliacijas. Prisimindami savo artimųjų tremties istoriją, menininkai Eglė ir Rokas Kašėtos sukūrė jautrią instaliaciją „Lagaminas“.

Namą primenantis lagaminas su tvorele ir gėlių darželiu lankytojus pasitinka įėjus į muziejaus teritoriją. Lagamino-namo viduje skamba autentiškos tremtinių dainos, atrinktos iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo. Instaliacija menininkai klausia: kiek žmogaus gyvenimo telpa į vieną lagaminą? Ką galima išsivežti viename lagamine, kai tave ištremia ir tu nė nežinai, kur esi vežamas?

Einant tolyn, pasirodo Džiugo Karaliaus ir Giedriaus Bučo patirtinė instaliacija „Eik taip, kaip eina laisvė“ (citata iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščio). Įkvėpti partizanų ryšininkės A. Sabaitytės-Vilutienės išsiuvinėto maišelio su Vyčio kryžiumi, menininkai sukūrė siaurėjantį tunelį, kurį juosia tvora. Lankytojai kviečiami žengti tuneliu ir pajausti, ką reiškia, kai tave suspaudžia, suvaržo, apriboja tavo laisvę.

Siaurėjančio tunelio pabaigoje išėjimo nėra – tik plyšelis, pro kurį tolumoje matyti medis. Tai – vilties simbolis. Jis simbolizuoja tremtinių net sunkiausiomis akimirkomis neapleidusią laisvės viltį.

„Įdomu tai, kad, kurdami instaliaciją, menininkai nepirko jokių naujų medžiagų, naudojo tik tai, kas jiems buvo atiduota. Ši tvarumo idėja turi nemažai bendrumo su tremtinių gyvenimu. Juk rankdarbius kūrusios moterys taip pat vertėsi su tuo, ką turėjo, jos negalėjo įsigyti norimų medžiagų“, – akcentavo R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.

Forma: objektai, pristatantys tremtinių, partizanų rankdarbius. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Klasės“ – ant šovinių tūtelių

Netoliese, už tvenkinio, eksponuojamas Mariaus Jonučio darbas „Siuvinėta pieva“. Pasitelkdamas medinius pagaliukus, menininkas kryželiu „išsiuvinėjo“ pievos plotelį. Šis kūrinys turi nemažai sąsajų su tremtinių gamintomis prisiminimų knygutėmis. Ant vienos tokios knygelės matomos kryželiu išsiuvinėtos mėlynos gėlytės, kurios ir tapo M. Jonučio inspiracija. Pasitelkęs šį motyvą, menininkas sudygsniavo jau laisvą, lietuvišką pievą.

Keliaujant toliau, lankytojus pasitinka paveikus Linos Jonikės darbas „Klasės“. Tai – dar viena interaktyvi ekspozicija. Menininkė savo kūrinyje panaudojo žinomo žaidimo „Klasės“ motyvą, tik šiuo atveju, siūloma „klases“ pašokinėti ant šovinių tūtelių.

„Autorė kalba apie tai, kaip karo mašina žaidžia su žmonių gyvenimais, juos trypia, laužo. Tačiau tremtiniai vis tiek sugebėjo išgyventi, išlaikyti lietuvybę – kad ir keliais dygsniais vizitėlėje, – paaiškino R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė. – Tarp šovinių tūtelių matome užrašytus žodžius, cituojamus iš tremtinių kurtų prisiminimų knygelių. Trys tūtelės taip pat papuoštos Lietuvos vėliavos spalvomis. Taip tarsi parodoma, kad tremtiniai nugalėjo sunkumus ir sugebėjo išsaugoti tautinį identitetą.“

40 tūkst. iešmelių

Ant stataus IX forto muziejaus komplekso šlaito įsikūrė Gretos Kardi-Kardišiūtės žemės meno kūrinys „Vizitėlė“. Darbui menininkė panaudojo per 40 tūkst. medinių iešmelių, kuriais žolėje sudygsniavo tautinį gėlių raštą, primenantį tremtinių siuvinėtas vizitėles.

„G. Kardi-Kardišiūtės nuomone, šiais laisvos Lietuvos laikais vizitėlės turi būti didelės ir matomos iš tolo. Turime garsiai kalbėti apie savo laisvę ir nebijoti, juo labiau kai matome, kas vyksta Ukrainoje“, – sako R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.

Pasak parodos vadovės, ant stataus muziejaus šlaito kūrinį G. Kardi-Kardišiūtė kūrė tris savaites. Kadangi tuo metu Lietuvoje buvo sausra, išdžiūvusi žemė priminė akmenį. Tad menininkei kiekvieną dieną buvo atvežama statinė vandens, kad kūrėja galėtų palaistyti žemės plotelį, jį suminkštinti. Menininkė žemę laistydavo apie valandą laiko, o tada kibdavo į darbą. Pasibaigus sausrai, žalios žolės ir gelsvų medinių iešmelių kontrastas matyti dar geriau.

Džiugas Karalius, Giedrius Bučas. Eik taip toli, kaip eina laisvė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kūrė bendruomeniškumą

Tremtyje sukurtus rankdarbius muziejui atidavė pačios tremtinės arba jų giminaičiai. Pasak R. Vinckevičiūtės-Kazlauskienės, muziejaus rinkiniuose tokių dirbinių yra gerokai daugiau, nei buvo atrinkta parodai. Siekdamos bent kiek papuošti buitį tremtyje, moterys dažnai siuvinėdavo staltieses, pagalvėles ir kitus dekoro elementus. Tačiau parodai buvo pasirinkti lageriuose kalėjusių politinių kalinių mažosios tekstilės eksponatai.

Lageriuose sąlygos buvo sunkesnės, laisvės čia būta dar mažiau, tad šie eksponatai yra mažesni, subtilesni, turintys daugiau užkoduotos tautinės simbolikos.

„Mažoji tekstilė iš esmės buvo slapta, slepiama nuo lagerio prižiūrėtojų. Moterys šiuos rankdarbius kūrė išties sudėtingomis sąlygomis, grįžusios po sunkių fizinių darbų. Siuvinėjimas joms suteikė bendruomeniškumo jausmą, nes moterys susėsdavo drauge, viena su kita dalydavosi medžiagomis ir įrankiais. Tokiomis akimirkomis būdavo galima bent trumpam užsimiršti, prisiminti namus, suvokti, kokia išties svarbi yra laisvė, – kalbėjo pašnekovė. – Rankdarbiai, dalijantis jais vieniems su kitais, taip pat tapo svarbiu būdu išlaikyti tautinį identitetą, tautinę atmintį.“

Kas? Tremtinių tekstilės ir skulptūrinių objektų paroda „Sudygsniuota“.

Kur? Kauno IX forto muziejuje.

Kada? Visus metus. Lankymas nemokamas.

Dabar tremties tema yra aktualesnė nei bet kada anksčiau – šiuo metu daugybė Ukrainos gyventojų (ypač dažnai – vaikai), yra priverstinai perkeliami į įvairius Rusijos miestus, jų šeimos išardomos ir dažnai tenka gyventi sudėtingomis sąlygomis. Kaip ir seniau, taip ir dabar, tremiami žmonės išgyventi ir adaptuotis prie pasikeitusių sąlygų bando įvairiais būdais.

Menas padėjo išlikti žmonėmis net ir tremtyje

Ypač dažnai tremtyje žmogiškumo ir tautiško identiteto išsaugojimui buvo naudojamas menas: muzika, paveikslai, poezija, rankų dirbiniai ir t. t. Menas itin svarbus ne tik patiems ištremtiesiems, bet ir turi didžiulę istorinę reikšmę, leidžia pajausti tremties buitį, suprasti šį įvykį tiek praeities, tiek dabartiniame kontekste.

M. Laužadžio nuotr. 

Menininkės Linos Jonikės manymu, kūrėją, kaip ir visus žmones, veikia jo artimųjų, senolių, tautos istorinės patirtys: „Menininkas mato, girdi, suvokia. Ir tą suvokimą savo kūriniuose savitai perduoda kitiems, to neišgyvenusiems žmonėms. Istorinės tiesos, faktų žinojimas, nepriklausomai nuo to, kokia forma juos pasiekia, mano galva, sukuria sąlygas tautos susitelkimui ir tobulėjimui.“

Lietuviai tremtyje kūrė įvairias atminimų knygeles, tekstilinius maldynėlius. Tai buvo mažo formato rankomis siuvinėti įvairių spalvų kūriniai su vieno ar kelių sakinių tekstais, vaizdais. Juose dažnai matomi kryžiaus elementai, Lietuvoje augantys augalai: linai, rūtos, ąžuolai. Lietuviai kurdavo ir siuvinėtas tekstines korteles, nosines, apykakles, dėžes, papuošalus. Tokie rankdarbiai buvo daromi slapta ir daugelis jų skirti artimiausiems žmonėms dovanoti, nors tremtyje, savaime suprantama, perduoti dovanas Lietuvoje likusiems artimiesiems buvo neįmanoma. Tačiau viltis vėl su jais susitikti visada buvo gyva.

Na, o medžiagos, iš kurių buvo daromi rankdarbiai, sąlygos, kuriomis jie daryti, ir intencijos – visa tai kalba apie pasipriešinimą. Akivaizdu, kad tai buvo kasdienio pasipriešinimo forma, savotiškas būdas pabėgti ir atsiriboti nuo nemalonios aplinkos ir priespaudos. Menininkas Rokas Kašėta teigia, kad tokie dirbiniai yra reikšminga istorijos dalis, kadangi „svarbu jausti, kad gyvenimą, kurį gyvename šiandien, gyvename tik dėl visų tų žmonių iš praeities, visų praėjusių kartų, kurios rasdavo būdų būti kartu, susikalbėti, palaikyti ir saugoti vieni kitus. Prisiminti tuos žmones, jausti su jais ryšį yra patriotizmas.“

 Kauno IX forto memorialinis kompleksas. / R. Račkausko nuotr.

Parodys, kas padėjo lietuviams nepasiduoti

Kelios dienos po Gedulo ir vilties dienos minėjimo, birželio 16 dieną, penktadienį, žinomi Lietuvos šiuolaikiniai menininkai Džiugas Karalius, Giedrius Bučas, Rokas ir Eglė Kašėtos, Marius Jonutis, Lina Jonikė, Greta Kardi-Kardišiūtė Kauno IX forto muziejaus renginyje „Birželio sodas“ atvers duris į tremtinių išgyvenimus ir kasdienybę, rodydami savo meno kūrinius, sukurtus pagal Lietuvos istorijos instituto ir Kauno IX forto muziejaus atliktą tremtinių tekstilės eksponatų tyrimą. Menininkų kūriniai atspindės esminius ideologinius tremtinių tekstilės elementus: pasipriešinimą, socialumą ir atmintį.

„Norime nupasakoti tremties siaubą ir realybę Lietuvoje, kuomet žmonės per jėgą buvo išvežami iš savo namų į tolimus, atšiaurius Sovietų Sąjungos kraštus. Norisi, kad žmonija išmoktų baisias istorijos pamokas ir jų nekartotų“, – teigia vienas iš parodoje dalyvausiančių menininkų Džiugas Karalius.

Kauno IX forto muziejaus direktorius M. Pečiulis. / K. Jurevičiūtės nuotr. 

„Net ir tamsiausioje naktyje galime surasti šviesą, rodančią kelią į priekį. Iš gimtosios aplinkos prievarta išplėšti žmonės nepalūžo, jie ir toliau mylėjo gyvenimą, saugojo savo papročius, prisiminimus ir puoselėjo viltį vieną dieną sugrįžti atgal. Visą šių emocijų paletę galėsime išvysti Kauno IX forto muziejaus pristatomoje tremtinių tekstilės parodoje. Kiekvienas tekstilės kūrinys, apie kurį pasakojame – tai kruopštus žmogaus rankų prisilietimas ir atspindys jausmų, perkeltų į matomus kūrinius: skausmo, baimės, džiaugsmo, vilties, artimojo meilės. Šiuos jausmus žmogus jaučia nepriklausomai nuo to, kokioje vietoje būtų. Tekstilės darbai, gimę sunkiomis ir negailestingomis tremties sąlygomis, buvo išsaugoti ir sugrąžinti į Lietuvą. Deja, atskirais atvejais, jie yra vieninteliai išlikę tragiškų įvykių liudininkai“, – renginio koncepciją apibendrina Marius Pečiulis, Kauno IX forto direktorius.

Tremtinių tekstilės ir skulptūrinių objektų paroda „Sudygsniuota“ bus atidaroma birželio 16 dieną Kauno IX forto memorialiniame komplekse (Žemaičių pl. 71, Kaunas). Atidarymo renginys prasidės 17:00, renginys – nemokamas. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, informaciniai partneriai: LRT ir „Kauno diena“.