„Gal ir pirkčiau“, – sakė parduotuvėje užkalbinta pirkėja.

„Taigi ilgai negenda. Ir šiaip daug žmonių prisiperka bei laiko namuose maisto atsargas po kelerius metus. Čia – jokių problemų. Tik tokie produktai, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, turėtų kainuoti mažiau“, – porino kitas pašnekovas.

„Jeigu prieš porą dienų galiojimas baigėsi, kodėl gi nepirkus. Juk ne prieš metus jis baigėsi“, – svarstė kita moteris.

Tiesa, ne visi norėtų mokėti už pasibaigusio galiojimo maistą.

„Jeigu galiojimas baigėsi, reikia išmesti. Tokių maisto produktų nepirkčiau net su didele nuolaida“, – teigė kitas pašnekovas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Atšaukti draudimą prekybininkams parduoti maistą, kurio galiojimas baigiasi, siūlo Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Pardavinėti būtų leista ilgo galiojimo prekes, ant kurių gamintojai nurodę, iki kada suvartoti maisto produktą yra geriausia, tačiau jis nesugenda ir jau praėjusiam terminui.

„Mes norime leisti tas prekes, kurios yra žymimos „geriausias iki“, pardavinėti ilgiau.

 

„Mes norime leisti tas prekes, kurios yra žymimos „geriausias iki“, pardavinėti ilgiau. Kalbame ne apie tas, ant kurių rašoma „tinka vartoti iki“. Taip ir maisto mažiau išmestume, ir pigiau jo žmonės galės įsigyti“, – komentavo ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.

Į šių prekių kategoriją įeina miltai, kruopos, aliejus, cukrus, duonos gaminiai, konservai ir kiti ilgai negendantys produktai.

Dalis prekybininkų tokiu siūlymu džiaugiasi.

„Tikrai manome, kad yra geras sprendimas. Turime tam argumentų. Pirma, tai yra suvienodinimas maisto, nes tokį mes atiduodavome „Maisto bankui“. Tai reiškia, kad mes jį galėdavome aukoti, tačiau negalėjome pardavinėti“, – teigė prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė Vaida Budrienė.

Visgi jau nebegaliojančius produktus norėtų pardavinėti ne visi.

„Bet kokiu atveju egzistuoja apsinuodijimo pavojus. Vis tiek turėtų būti reglamentuojama, kiek  laiko dar galima pardavinėti produktus, kurių galiojimo terminas pasibaigęs. Arba geriau, kad gamintojai dėtų dvi datas, nes nesureglamentavus visko, iškyla daug pavojų“, – teigė prekybos tinklo „Norfa“ savininkas Dainius Dundulis.

Manau, gyventojai bijos pirkti pasibaigusio galiojimo termino produktus, nes žinau, kaip tie terminai nustatomi.

 

 

„Ne veltui yra išskirtos tarnybos, kurios tuo užsiima ir dabar. Taigi tvarka yra, ji bus ir tuo atveju“, – sakė A. Armonaitė.

Ministerija tikina, kad parduodant jau nebegaliojančius produktus, būtų kovojama su maisto švaistymu. O tai daryti esą būtina, nes per metus Lietuvoje iššvaistoma apie 400 tūkst. tonų maisto.

„Manau, gyventojai bijos pirkti pasibaigusio galiojimo termino produktus, nes žinau, kaip tie terminai nustatomi. Tinkami vartoti produktai būna tol, kol nekeičia savo savybių“, – sakė D. Dundulis.

„Reikės čia komunikacijos aiškinant, kad viskas gerai su tais produktais, kad juos galima vartoti“, –  svarstė V. Budrienė.

Ekonomikos ir inovacijų ministerija tikina, kad šis siūlymas dar derinamas su atsakingomis institucijomis ir ministerijomis.

– Nuo ko prasidėjo pomėgis konservuoti?

– Vaikystėje kiekvienais metais mane, sūnaus draugę, į tuomečio Pedagoginio instituto bazę pasiimdavo darbų katedros profesorė Rima Ruzgienė ir mes ten sukdavomės tarp būsimų mokytojų, kurios kaip tik ir mokydavosi gaminti visokius konservus. Gamindavome viską – ir šaltalankių sultis, ir visokius obuolių sūrius, ir, be abejo, tuos įprastinius konservus. Negana to, jie buvo labai gražūs, nes studentėms tai būdavo kaip praktikos darbas – visokiais trikampiukais, kvadratukais, rombais viską pjaustydavome, ko paprastai namuose nedarome. Tai ir buvo mano pirmoji pažintis su konservavimo pagrindais.

Konservuodavo ir mama, tik kiekis, produktų pasirinkimas gal buvo kitoks.

Pagrindinis lūžis įvyko, kai man buvo apie trylika metų. Tėvai važiavo atostogauti ir mama jaudinosi, kad namuose labai daug visokio gėrio, kuris supus, kol jie grįš. Tada pagalvojau – kaip supus, kodėl supus? Ir, kol jie buvo išvažiavę, aš viską sukonservavau. Nesvarbu, kad dalis jau buvo palikta žiemai saugoti, dar kažkam. Aš taip tiesiogiai supratau – reikia, kad gėris neprapultų. Kadangi žinojau, kaip techniškai tai daryti,  padariau visa tai ir praktiškai.

Bijau pasakyti, ar tai buvo skanu ir valgoma. Ir kaip mama reagavo grįžusi, tiesą sakant, neatsimenu, bet spėju, kad džiaugėsi. Bent jau jeigu dabar kažkuris iš mano vaikų tokį pokštą iškrėstų, esu tikra, kad reaguočiau smagiai. Kaip kitaip žmogus išmoks? Pamenu, kaip kažkada mano vaikai pradėjo patys gamintis valgyti – visko buvo. „Išsivirk makaronus.“ „Kaip virti?“ „Į verdantį vandenį įdėk truputį druskos...“ Pirmas truputis buvo kilogramas. Daugiau tiek druskos nė vienas nebedėjo. Visos žinios ateina per patirtį.

– Kas yra atsargų ruošimas sulaukus sąmoningo amžiaus?

– Aš į tai žiūriu dvejopai. Na, nėra taip, kad negalėčiau nueiti į parduotuvę ir kažko nusipirkti. Bet vasarą daržovės yra visai kitokio skonio, visai kitokios tekstūros, kitokio kvapo. Ir jeigu vasarą visa tai sugaudai į stiklainius, sugaudai vasaros skonį.

Kitas dalykas – aš vis dėlto manau, kad man konservavimas yra, kaip aš vadinu, laiko taupymas ir maisto gaminimo racionalizavimas. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites troškinau daržoves – svogūnus, paprikas, morkas, cukinijas ir pomidorus. Šis mišinys vienokios ar kitokios formos kiaurus metus mūsų virtuvėje naudojamas – ar ant makaronų, ar lazanijai pertepti pakepinus su faršu, ar troškinant mėsą. Kai konservuoji – nuvalai kokius 3 kg svogūnų, 10 kg pomidorų, kitokių daržovių, vienu virimu viską troškini, pilstai į stiklainius ir paskui naudoji visą žiemą kaip pusfabrikatį gamindama maistą. Ir indus plauti reikia tik vieną kartą. Juk jeigu nueini į parduotuvę ir nusiperki vieną ar dvi cukinijas, papriką, kelis pomidorus, morką, svogūną, tada kiekvieną daržovę nusivalai, susipjaustai, troškini, vadinasi, sutepi gausybę indų ir dar sugaišti daug laiko. Tai neracionalu.

– Vis dėlto kai kuriuos gal ir atbaido, kad vienu metu reikia skusti, lupti, tvarkyti daug daržovių?

– Na, čia jau nuo kiekvieno žmogaus priklauso – kaip ir skonis, ir poreikis planuoti laiką. Daug kas manęs klausia: kaip tu spėji tiek daug padaryti? Čia aš kalbu ne apie konservavimą, o apskritai apie gyvenimą. Tai, matyt, dėl to, kad susisteminu savo veiksmus. Pavyzdžiui, į parduotuvę važiuoju ne dažniau nei kartą per dešimt dienų. Ir niekaip nesuprantu žmonių, kurie į ją eina kasdien. Juk gaišti laiką eidamas į parduotuvę, grįždamas iš jos, o dar eilėse kiek stovi...

– Ar konservavimas jums yra kažkokia kūryba?

– Galima sakyti, kad kūryba. Man dažniausiai sunku tiksliai pasakyti, kaip tą ar aną padariau. Gal tik kokie antri metai, kai pradėjau užsirašyti receptus, žymėtis. Iki tol tiesiog viską darydavau intuityviai, kaip sakoma, iš akies – darai, ragauji. Dabar stengiuosi bent jau proporcijas  pasižymėti, kad turėčiau ką žmogui pasakyti, jei klausia. Žinoma, jeigu neturi patirties, taip nepavyks.

Šiaip konservavimas yra įdomus dalykas – jeigu žinai pagrindinius A, B, C, jau gali improvizuoti. Kiekvienas prieskonis, kiekviena daržovė, kiekvienas priedas suteikia savo papildomo skonio ir, varijuodamas su šešiais septyniais prieskoniais, gali visiškai pakeisti to paties patiekalo skonį. Vienokį akcentą suteikia ciberžolės, kitokį – gvazdikėliai, dar kitokį – prieskoninės žolelės ir t. t.

– Ar gaminate pagal kitų receptus?

– Anksčiau daugiausia rinkdavausi receptus iš knygų. Kai man buvo koks šešiolika ar septyniolika metų, tėvukas padovanojo "Konservavimo enciklopediją". Tai tokio dydžio leidinys, kuris praktiškai didesnis nei kartu sudėtos visos kitos Lietuvoje išleistos konservavimo knygos (kurias aš, beje, visas turiu). Toje enciklopedijoje rašoma apie viską – daržoves, vaisius, mėsas, žuvis, midus, vynus.

– Kas jums buvo įdomiausia? Kokie didžiausi konservavimo atradimai?

– Sunku būtų vieną išskirti. Kiekvienais metais vis kažką naujo išbandai. Štai šiemet, tarkim, pirmą kartą gaminome mėsos konservus. Taigi šiemet pagrindinis atradimas – mėsos konservavimas. Aš jau nekalbu apie visokių dešrų, kumpelių, dar kažko gaminimą – čia jau praeitas etapas.

Konservavimas dažnai suprantamas labai siaurai, o iš tiesų yra labai daug atšakų. Tai nebūtinai turi būti daržovės stiklainyje. Gali būti, sakykim, ir mėsa, dešros. Gali būti džiovinimas, sūdymas ar dar kažkas.

Tiesa, kai kuriems procesams reikia turėti specialią įrangą. Tarkime, džiovinti pradėjau paprastose nedidelėse penkių stalčių džiovyklėse, kai stalčius kaitalioji vietomis. Dabar jau džiovinu įrenginyje, kur penkiolika stalčių ir jų kaitalioti nereikia. Pernai atradome džiovintus pomidorus – vaikai juos valgo kaip traškučius. Vienu džiovinimu visiškai realu sudžiovinti 8 kg pomidorų.

Dešroms ruošti reikalinga rūkykla. Rūkymo būdai vėlgi yra du: šaltas ir karštas. Atitinkamai ir įrangą reikia pasiruošti norint rūkyti šaltai ir karštai.

Kalbant apie daržovių pjaustymą, tarkavimą, rankomis pjaustyti smagu, bet anksčiau ar vėliau atsitinka, kad tokio kiekio rankomis nebesupjaustai. Tada pradedi žiūrėti, kas tau gali padėti pjaustyti. Dabar, pavyzdžiui, esu nusižiūrėjusi pjaustyklę, kuri atitiktų mano poreikius. Čia jau kalbu apie profesionalią įrangą.

– Pagrindiniai jūsų gaminių vertintojai – šeimos nariai?

– Visų pirma, be abejo, šeima. Dar draugai.

– Bet jeigu jie paragauja ir pasako, kad neskanu, tai daugiau to nebegaminate?

– Jeigu man pačiai patinka, tai kažkiek sau pasigaminu. Bet jeigu ir man nepatinka, ir jiems nepatinka, tai kam kartoti? Yra tokių dalykų buvę. Pavyzdžiui, man vaikystėje labai patiko pomidorai, gaminti su želatina. Prieš keletą metų nusprendžiau pasigaminti. Niekam nepatiko – nei man, nei vaikams. Bet mano draugė aplink juos trepsėjo, kol visų tų pomidorų neišsinešė, nes jai buvo labai skanu. Sakyčiau, kaip su bet kokio maisto gaminimu, taip ir su konservavimu – vienam gali būti skanu, o kitam – ne. Tačiau jeigu yra stiklainis, visada gali atrasti tam stiklainiui žmogų. Todėl ir tų receptų yra gausybė.

Vasarą daržovės yra visai kitokio skonio, visai kitokios tekstūros, kitokio kvapo. Ir jeigu vasarą visa tai sugaudai į stiklainius, sugaudai vasaros skonį.

– Ar nesėkmių jūsų konservavimo praktikoje daug buvo?

– Ne, nedaug. Pagrindinės nesėkmės – kai šaudo stiklainiai. O šaudo tada, kai arba netinkamas sterilumas, arba temperatūros režimas. Jeigu naudoji švarius stiklainius, juos iškaitini, daržoves gerai nuplauni, marinatą tinkamą išverdi ir reikiamos temperatūros užpili, problemų  nebūna.

Dar turi pasižiūrėti, koks reikalingas konservantų kiekis, atsižvelgiant į laikymo sąlygos. Aš gaminu, tarkim, didžiąją daugumą atsargų taip, kad galėčiau laikyti šiltoje patalpoje, nes kaime yra rūsys, o Vilniuje rūsio neturiu, tad man aktualu, kad atsargos sėkmingai išsilaikytų tamsiame kambaryje. Tam reikalingi konservantai – actas, citrinų rūgštis arba cukrus. Dabar, tarkime, nauji vėjai – uogienes virti su kuo mažiau cukraus. Tai daryk ką nori, bet tokia uogienė tikrai ilgai neišbus laikoma šiltai – kažkurią dieną vis tiek pradės rūgti.

– Dabar mada – nebevirti uogienių, o uogas tiesiog trinti ir šaldyti.

– Šaldyti irgi puiku. Bet, sakykim, aš šiemet nutariau, kad iš keturių šaldiklių bus įjungti vos du, ir tai ne patys didžiausi.

– Taupysite elektrą?

– Taip. Patikėkite, kai įjungi keturis šaldiklius, – yra reikalų. Todėl didžiąją dalį uogų šiemet džiovinau. Uogos mūsų virtuvėje dažniausiai naudojamos kompotams, o jį ar iš šaldytų, ar iš džiovintų verdi, juk tas pats.

– Jeigu galėtumėte pasigaminti tik vienos rūšies konservų, kas tai būtų?

– Manau, daržovės. Darau tokį mišinį, kai žalias daržoves – cukinijas, pomidorus, paprikas, morkas, svogūnus – maišau. Tada dedu į 0,7 l  stiklainius, ant kiekvieno stiklainiuko užpilu arbatinį šaukštelį cukraus, šaukštą acto ir arbatinį šaukštelį druskos. Ir tada juos pasterizuoju – vieną dieną – 45 minutes ir kitą dieną – 45 minutes. Tai štai tikriausiai šį mišinį gaminčiau.

– Kaip po darbo dienos dar randate jėgų darbuotis sodyboje, konservuoti?

– Mano darbas – ne dovanėlė. Esu advokatė ir darbo sritis tikrai gana  sudėtinga – šeimos ir paveldėjimo teisė. Kodėl sudėtinga? Nes advokato prireikia, kai kyla konfliktų dėl turto tarp pačių artimiausių žmonių. Toks darbas negali neišbalansuoti psichologiškai, sukelia įtampą, nes negali visiškai atsiriboti nuo svetimų žmonių problemų. Ir štai visa veikla kaime, sodyboje man yra tarsi atsvara. Darbas išvargina psichologiškai, o sodyboje dirbant, kartu ir konservuojant, pasiveja fizinis nuovargis, ir tada jau gali visavertiškai ilsėtis. Juk jeigu tik galvelė pavargusi,  prasideda nemiga, kitos problemos. Kai pavargsti ir fiziškai – labai puikus derinys pailsėti. Tad darbai sodyboje man – tam tikra atsipalaidavimo forma.

– Bet, kiek supratau, jūs daržovių sodyboje pati neauginate?

– Daržovių auginu tik tiek, kiek, sakykim, gali prireikti verdant sriubą. Aplinkui gausu ūkininkų, kurie augina. Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Jeigu mėginsi viską aprėpti, turėsi daug veiklos, bet nebus rezultatų.

Kita dalykas – kai pats augini, pavyzdžiui, agurkus, tai kiek jų vienu kartu gali užkonservuoti? Na, du tris stiklainius. Po kelių dienų – vėl du  tris. Grįžtame prie to, ką jau sakiau: mėgstu racionalizuoti savo darbus. Jeigu jau darau, tai vienu metu – 20–40 stiklainių. Tad man daug paprasčiau nuvažiuoti, nusipirkti iškart 60 kg agurkų ir vienu prisėdimu pagaminti kelių rūšių konservų.

Tarkim, neseniai konservavome vištieną. Gaminome konservus pagal šešis skirtingus receptus. Tas pats su agurkais ir bet kuo kitu.

Šiemet dar laukia burokėliai. Jau planuoju, ką reikės su jais daryti. Suskaičiavau aštuonias versijas, kurias norėsiu pasigaminti. Bet gaminsiu viename puode, vienąkart lupsiu, vienąkart virsiu. O tada jau prasidės improvizacijos. Pjaustau rutuliukais, kubeliais, pagaliukais, tarkuoju, gaminu su actu, su obuolių sultimis, kepinu, nekepinu, su paprikomis, su žaliais pomidorais ir t. t.

– Ir kiek dienų tam prireiks?

– Vieno vakaro – išsivirti, kito – į stiklainius sudėti. Dažniausiai būna taip, kad dieną dirbu savo tiesioginį darbą, kad ir sodyboje, o kai baigiasi darbo laikas – užsiimu konservavimu. Tam nereikia visos dienos. Reikia kokios valandos nusiplauti burokėlius ir užkaisti, o tada – tiktai prižiūri, kad ugnis kūrentųsi. Išvirė burokėliai – palikai juos atvėsti. O kitą dieną jau gali su jais žaisti.

– Mane labai nustebino jūsų teiginys: „Moku gaminti, bet nemėgstu“. Iš esmės visa tai, apie ką kalbėjome, yra maisto gaminimas...

– Mane į neviltį varo maisto gaminimas kiekvieną dieną: pakepinau vieną svogūnėlį, pakepinau vieną morką, tą, aną, ketvirtą, susiploviau krūvą indų. Susirinko šeima – 15 minučių, ir tavo trijų valandų darbas prapuolė. Ir kitą dieną – trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių. Čia ir gelbsti mano konservų pusfabrikačiai. Galiu atsukti du tris stiklainius ir turiu  patiekalą.

Marinuotos paprikos

Labai pasiteisinęs receptas. Paprikos tinka ir kaip atskiras garnyras, ir kaip priedas kitiems patiekalams (salotoms, picai). Aš mėgstu marinuoti kelių spalvų, tuomet linksmiau ir patraukliau atrodo.

5 kg nuvalytų paprikų (apie 7,2 kg nevalytų)

Marinatui:

4 l vandens,

1 kg cukraus,

1 kg druskos.

Paprikas nuplaukite, nuvalykite, išimkite sėklas. (Beje, sėklas ir paprikos galiukus, išskyrus žalią kotą ir baltas vidaus pertvaras, galima sudžiovinti ir sumalti – bus puikus prieskonis.) Supjaustykite kiekvieną papriką į 4–6 dalis ir nuplikykite verdančiu vandeniu (2–3 minutes).

Į stiklainius įdėkite kelias skilteles česnakų, kelis juoduosius ir kvapniuosius pipirus ir garstyčių grūdelių. Tuomet talpiai sudėkite paprikas.

Užvirkite vandenį marinatui, sudėkite cukrų, druską ir ištirpinkite. Karštu marinatu užpilkite paprikas. Tuomet stiklainius užsukite ir užklokite šilta pūkine antklode, kol atvės.

Iš minėto paprikų kiekio išeina apie 18 stiklainių po 570 ml.

Daržovių padažas

Jo kiekvienais metais ruošiu labai daug. Šiemet vienu metu pagaminau 30 indų nuo 0,5 l iki 1,2 l talpos. Jį galima ruošti iš labai įvairių daržovių, kokių tik turite. Šiemet į mano puodą pakliuvo svogūnai, morkos, paprikos, cukinijos ir pomidorai. Kam nepatinka, paprikų galima nedėti, o papildomai dėti moliūgų ar jais pakeisti cukinijas, dėti kitų daržovių, pavyzdžiui, baklažanų.

Naudoti šį gaminį galima labai įvairiai. Tai gali būti garnyras – tiek šiltas, tiek šaltas. Galima pakepinti mėsą ir kartu patiekti paruoštų daržovių indą. Galima naudoti kaip padažą makaronams. Jei norisi daržovių su faršu, tuomet reikėtų iškepti faršą ir viską sumaišyti. Puikiai tinka kaip lazanijos sudedamoji dalis. Tiks ir tada, jei norisi greitos sriubos, pavyzdžiui, pomidorinės, – reikia tik ryžių išsivirti.

2–3 kg svogūnų,

morkų,

paprikų,

3–5 kg cukinijų,

apie 10 kg pomidorų,

šiek tiek aliejaus,

mėgstamų prieskonių,

cukraus.

Nuvalykite daržoves ir susipjaustykite taip, kaip jums patinka. Tikslios daržovių proporcijos nesvarbios, tačiau daugiausia turi būti pomidorų.

Į puodą įpilkite aliejaus – tiek, kiek reikia svogūnams apkepti. (Šiemet šiuos konservus sėkmingai gaminau kazane.) Į puodą dėkite svogūnus, kai jie apkepa – morkas. Po morkų – paprikas, cukinijas ir po kelių minučių – pomidorus. Troškinkite, kol visos daržovės išsitroškins. Prieskonių dėkite tokių, kokių norite. Man labiausiai patinka bazilikai, čiobreliai, raudonėliai, česnakų granulės, be abejo, pipirai ir druska pagal skonį. Įdėkite kelis šaukštelius ar šaukštus (priklauso nuo daržovių kiekio) cukraus, kad nugesintų pomidorų rūgšties skonį. Tik nereikėtų su cukrumi persistengti – juk ne uogienę verdame.

Kai daržovės išvirs, dar kunkuliuojančias dėkite į stiklainius, užsukite ir šiltai apklokite, kol atvės.

Atlikdami tyrimą aplinkosaugininkai išsikvietė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistus.

„Apžiūrint ūkines patalpas, radinių padaugėjo. Kadangi buvo rasti septyni tinklai, automatinis ginklas, graižtvinio šautuvo vamzdis su spyna, naminės degtinės ir nešaunamųjų ginklų, į pagalbą išsikvietėme policiją“, – sakė Klaipėdos GGAI pareigūnas Mindaugas Salys.

Galiausiai į įvykio vietą atvyko „Aro“ pareigūnai, nes buvo rasta sprogmenų. Dėl to Skuode buvo įvestas planas „Skydas“.

Dėl neteisėto ginklų laikymo, naminės degtinės laikymo ir nešaunamųjų ginklų ir sprogmenų laikymo pradėti trys ikiteisminiai tyrimai.

Pirmiausia – švariai išplauti stiklainius

Norint pradėti konservavimo procesą pirmiausia reikės pasiruošti tam reikalingus įrankius ir ingredientus: stiklainius, sodą, druską, cukrų, mėgstamus prieskonius.

Konservavimas prasideda nuo stiklainių valymo. Tam puikiai tinka ne tik plovikliai, bet ir pati paprasčiausia soda. Tereikia stiklainius palaikyti sodos ir vandens tirpale, tuomet kruopščiai nuvalyti ir nuskalauti po šiltu vandeniu. Dar vienas puikus būdas natūraliomis priemonėmis išplauti stiklainius – panaudoti actą. Geriausia acto ir vandens mišinyje stiklainius pamirkyti per naktį. Tuomet taip pat kruopščiai išvalyti ir nuplauti po tekančiu vandeniu.

Populiariausias būdas – rauginimas

Vienas populiariausių daržovių konservavimo būdų – rauginimas. Dažniausiai rauginami yra kopūstai ar agurkai, tačiau šiuo būdu paruošti galima ir kur kas daugiau daržo gėrybių: pomidorus, burokėlius, cukinijas, paprikas, morkas. Pavyzdžiui, kopūstai yra raugiami itin greitai ir nesudėtingai. Jų raugti nebūtina didelėse bačkose, užtenka paprasčiausio stiklainio. Pirmiausia kopūstus ir morkas reikėtų sutarkuoti. Tuomet juos gerai suminkyti rankomis, kad išsiskirtų sultys ir sudėti į švarų stiklainį. Galiausiai ant kopūstų ir morkų reikėtų supilti gazuoto vandens, druskos ir cukraus mišinį. Stiklainį įstatyti į tuščią indą, pridengti dangeliu ir palikti rūgti.

Po kelių dienų taip paruoštus kopūstus reikėtų sumaišyti su kmynais. Jeigu mėgstate daugiau rūgštelės – galite įmaišyti spanguolių, o jeigu labiau netradicinius skonius – netgi imbiero. Galiausiai kopūstus reikėtų sudėti atgalį sandarų stiklainį, jį sandariai užsukti ir laikyti vėsioje vietoje. Jeigu mėgstate aštriau, kopūstams rauginti galite naudoti ir pikantiškesnius prieskonius, pavyzdžiui, čili pipirus.

Kaipgi be raugintų agurkų

Konservavimo sezonas neatsiejamas ir nuo agurkų.Rauginimui geriausia rinktis mažiausius ir tvirčiausius agurkus. Būtent jie net po ilgo laiko stiklainyje išliks traškiausi ir nesuminkštės. Toliau šio proceso eiga itin paprasta – agurkus reikia sudėti į sterilius stiklainius, užpilti druskos ir vandens tirpalu. Taip pat pridėti įvairiausių prieskonių: nuo tradicinių krapų ir petražolių iki ąžuolo, vynuogių, juodųjų serbentų lapų. Kartais į stiklainius prieš juos užsandarinant dedami netgi ir keli šaukštai juodosios arbatos. 

Aštrūs agurkėliai su čili ir imbieru

Jums reikės:

Pusės kilogramo nedidelių agurkų

3 šaukštelių jūros druskos

2 šaukštelių čili miltelių

2 šaukštų susmulkinto imbiero

6 susmulkintų česnako skiltelių

2 šaukštų sojų padažo

3 supjaustytų svogūnų

1 puodelio vandens

Gaminame:

Nupjaukite agurkų galus ir juos supjaustykite išilgai, į keturias dalis. Tuomet agurkus sudėkite į dubenį. Berkite druską, čili miltelius, imbierą, česnaką, sojos padažą ir sudėkite supjaustytus svogūnus. Viską gerai išmaišykite ir dėkite į stiklainius. Tuomet agurkus užpilkite karštu vandeniu. Tvirtai užsukite ir palikite juos tamsioje, vėsioje vietoje fermentuotis. Tokius agurkus galite patiekti ir po 24 valandų, tačiau kuo ilgiau juos laikysite – tuo daugiau skonio jie įgaus.

Rauginti agurkai su česnaku ir ciberžole

Jums reikės:

1 kg nedidelių, vienodo dydžio agurkų

5 puodelių vandens

2 šaukštų druskos

1/4 arbatinio šaukštelio ciberžolės

1 arbatinio šaukštelio: pankolių, kalendrų, krapų, garstyčių sėklų, kvapiųjų pipirų, pipirų žirnelių

10–12 griežinėliais supjaustytų česnakų skiltelių

1/2 plonais griežinėliais supjaustyto svogūno

Didelės saujos šviežių krapų

1–3 šviežių raudonųjų čili pipirų

3–4 lauro, vynuogių ar ąžuolo lapų

Gaminame:

Paruoškite agurkus: juos nuplaukite, nupjaukite galus ir įmerkite į dubenį su lediniu vandeniu. Tuomet 2 šaukštus druskos sumaišykite su 5 puodeliais vandens ir palaukite kol ši ištirps. Į gautą tirpalą sudėkite ciberžolę. Galiausiai į didelį, švarų dviejų litrų talpos indą sudėkite visus prieskonius, tuomet sudėkite agurkus, česnakus ir svogūnus bei užplikite gautu sūrimu. Stiklainius sustatykite į vandens puodą, pridenkite (neužsukite) dangteliais ir kaitinkite 10-15 minučių. Sandariai užsukite, apverskite stiklainius, šiltai uždenkite ir palikite visiškai atvėsti.

Aštrūs marinuoti pomidorai su čili ir česnaku

Jums reikės:

Kilogramo nedidelių tvirtų pomidorų

Kelių žirnelių juodųjų pipirų

Kelių lauro lapų

Kelių čili pipirų

Kelių skiltelių česnako

Vandens

100 ml acto

1,5 šaukšto druskos

3 šaukštų cukraus

Gaminame:

Pirmiausiai į puodą įpilkite vandens, įdėkite druskos, cukraus ir acto. Viską kelias minutes pavirkite ir atvėsinkite. Tuomet į stiklainį sudėkite nepjaustytus pomidorus, lauro lapus, pipirus bei čili pipirus, česnako skilteles ir užplikite paruoštu marinatu. Stiklainius sustatykite į vandens puodą, pridenkite (neužsukite) dangteliais ir kaitinkite iki 10–15 minučių. Sandariai užsukite, apverskite stiklainius, šiltai uždenkite ir palikite visiškai atvėsti. Skanaus!

Nuo vasario 24 d. paklausos viršūnę prekybos centruose pasiekė ne tik druska. Perkamiausia preke tapo ir konservai. Kai kuriuose prekybos centruose mėsos konservų prekyba išaugo kelis kartus, todėl lentynos dažnai tuščios, nors prekybininkai jas pildo. Trūkumo sandėliuose esą nėra.

Su mėsos konservų deficitu susidūrė Panevėžio rajono ūkininkai, parduotuvėse negavę didesnių kiekių konservuotos mėsos siųsti į Ukrainą.

„Kadangi visi perka, nori sau eiliniai žmonės pasidaryti rezervus, tų prekių prekybos lentynose trūksta. Mes kalbamės su mėsos perdirbimo įmonėmis, kad mums atskirai gamintų tuos produktus, kuriuos mes galėtume vežti į mūsų logistikos centrą, kada jie patektų Ukrainos kovotojams ir gyventojams“, – sakė Panevėžio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Danguolė Kuzmienė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Ūkininkų sąjunga logistikos centrą paramai kaupti, laikyti pasidarė Lietuvos geografiniame viduryje, prie Kėdainių. Iš čia važiuoja ne pirmas maisto krovinys.

Ūkininkai nuo pirmų karo dienų renka paramai Ukrainai ir perką gerą lietuvišką bei kaloringą, ilgai negendantį, nedaug vietos užimantį maistą – ne vien dešras ar konservus.

Šią dieną ūkininkų sąjunga jau yra surinkusi virš 100 tūkst. eurų, už juos perkami maisto produktai, prekės.

„Subūrėme organizacinį štabą visam paramos rinkimui – tiek fizinėmis prekėmis, konservais, negendančiais maisto produktais, tiek finansais. Šią dieną ūkininkų sąjunga jau yra surinkusi virš 100 tūkst. eurų, už juos perkami maisto produktai, prekės“, – teigė Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Dainius Sabulis.

Lietuvos grūdų augintojai ukrainiečių žemdirbiams su maistu nupirko ir siunčia džipą. Tik juo kariaujantys Ukrainos ūkininkai po dirbamus laukus nevažiuos.

„Didžioji dalis ūkininkų Ukrainoje arba betarpiškai kariauja ginkluotųjų pajėgų gretose, arba užsiima logistika. Kadangi daug ūkininkų Ukrainoje turi visureigius, pristato į frontą maistą, medikamentus, mūsų žiniomis, net ir ginklus“, – kalbėjo Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas.

Tėvynę ginančių Ukrainos ūkininkų, A. Macijausko žiniomis, labai daug.

„Kaip mums sakė, teritorinėje gynyboje nėra tiek laisvų vietų, kiek žmonių norėtų kariauti Ukrainoje. Ten tiesiog yra eilės. Žmonės net duoda kyšius, kad papultų į karą“, – tvirtino A. Macijauskas.

Lietuvos ūkininkai nusiteikė ilgalaikei paramai su Ukrainos žemdirbių organizacija.

„Priešas atakuoja maisto perdirbimo įmones, pavyzdžiui, atakuoja paukštides, kiaulides kaip strateginius objektus. Naikina tuos taškus, kuriuose sukoncentruotas maistas“, – teigė A. Macijauskas.

Pasak ūkininkų, prisideda ir su žemės ūkiu nieko bendra neturintys žmonės. Iš Kėdainių rajono į Ukrainą pakrautas elektros generatorių ir maisto, išvažiuos dar vienas privataus žmogaus dovanotas visureigis.

Kaip pranešė FNTT atstovė spaudai Rūta Andriuškaitė, šį teisėsaugos įstaiga atlieka ikiteisminį tyrimą dėl pasikėsinimo sukčiauti bei dokumentų klastojimo.

Tiriamos aplinkybės, susijusios su vieno tiekėjų pateiktais, kaip manoma, suklastotais dokumentais, siekiant neteisėtai gauti Europos Sąjungos paramos lėšas Europos socialinio fondo agentūros įgyvendiname projekte, skirtame suteikiant pagalbą labiausiai skurstantiems asmenims Lietuvoje.

Trečiadienį ir ketvirtadienį buvo atliekami suplanuoti procesiniai veiksmai. Teigiama, kad vyko kratos.

Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja Vilniaus apygardos prokuratūra.

Siekdami nepakenkti ikiteisminiam tyrimui, išsamesnės informacijos FNTT darbuotojai nepateikė, jie net neužsiminė, kokiame mieste vykdė procesinius veiksmus.

Parama maistu išties vis dvelkia negerais kvapais. Šią vasarą bendrovės "Grūstė" fondui pateikti ir varguoliams išdalinti žuvų konservai pasirodė esantys netinkami valgyti.

Birželio 20 d. Europos socialinio fondo agentūra pristatė šiose savivaldybėse dalintų skardinių pavyzdžius į laboratoriją tyrimams, kurių metu buvo tiriama, ar žuvų konservai atitinka kokybės reikalavimus bei techninėje specifikacijoje nurodytus parametrus.

Atlikti tyrimai parodė, kad dvi konservų partijos yra nepriimtinos vartotojui. Tai patvirtinta oficialia išvada.

Žuvų konservų dalinimas buvo nedelsiant sustabdytas visoje Lietuvoje, o projekto partnerių paprašyta skubiai informuoti gyventojus apie esamą situaciją ir paprašyti paramos gavėjų žuvų konservų nevartoti.

Dėl šio fakto fondas nutraukė su "Grūste" vieneriems metams sudarytą ir dabar jau besibaigiančią sutartį.

Tačiau dėl šio veiksmo bus bylinėjamasi teismuose.

Vasarą, kai buvo patvirtinta bloga konservų kokybė, pranešta ir apie tai, kad tyrimą pradėjo FNTT. Tiesa, tada nedetalizuota, kuo įtariama pagarsėjusi bendrovė.

Ar FNTT pareigūnai šią savaitę lankėsi ir "Grūstėje", šios įmonės atstovai neatsakė.

Administratorė primygtinai patarė siųsti klausimus bendruoju įmonės paštu, nors anksčiau į siunčiamus klausimus nė karto neatsakė.

Įmonės generalinis direktorius Deivydas Vyniautas neatsiliepė nei laidiniu nei mobiliojo ryšio telefonu.

Kiti įmonės darbuotojai nepratarė nė žodžio, tikino, kad kalbėti gali tik įmonės vadovas.

Virtuvės stalą jau nugulančios rudens gėrybės kelia ir rūpesčio: kaip geriausiai ir saugiausiai jas paruošti šaltajam metui, kad išliktų daugiausiai vitaminų ir vertingųjų medžiagų. Nors namie konservuotos daržovės sveikesnės, ne kiekvienas konservavimo būdas vienodai naudingas.

Pasterizavimas ir sterilizavimas

Populiariausias ir beveik visam derliui sudoroti tinkantis konservavimo būdas. Namų sąlygomis vaisius ar daržoves apdorojant 85–90 laipsnių (pramoninėje gamyboje taikomos sterilizacijos metu – 100 laipsnių) temperatūroje praktiškai nelieka jokių mikroorganizmų bei sporų. Taip ruoštas maistas yra visiškai saugus, bet jį sunkiai galima pavadinti gyvu (sterilizuojant biologiškai vertingų medžiagų išlieka apie 30 proc., pasterizuojant – 40–50 proc.).

Rauginimas

Tai itin mūsų šalyje paplitęs ir sveikesnis metodas. Geriausia raugti kopūstus, agurkus, burokėlius, taip pat – salierus, paprikas. Rūgimo metu išsiskiriantis nedidelis kiekis etilo alkoholio raugintiems produktams suteikia malonų skonį ir kvapą. Gerame rūsyje (4–6 laipsnių temperatūros) tokios gėrybės per žiemą išsilaikys tiesiog statinėse. Jei tokių sąlygų neturite, kiek parūgusius produktus sudėkite į stiklainius ir sandariai uždarykite. Raugti geriau per jaunatį, blogiausia – per pilnatį.

Džiovinimas

Labiausiai tinka vaisiams, uogoms, grybams ir prieskoniniams augalams, vaistažolėms ruošti. Žoleles galima išdžiovinti gerai vėdinamoje, sausoje vietoje. Tačiau vaisiams ir uogoms reikia orkaitės arba specialios džiovyklės bei aukštesnės – iki 70 laipsnių temperatūros. Eteringiems prieskoniniams augalams, kad nesuirtų vertingosios medžiagos, – ne aukštesnės nei 40 laipsnių. Džiovinama 5–10 val. Toks būdas išsaugo 45 proc. naudingųjų medžiagų.

Sūdymas

Tiks agurkams, grybams (išskyrus baravykus), špinatams, rūgštynėms, burokėliams.

Konservuoti galima užpilant ne mažesniu nei 5 proc. druskos tirpalu arba sūdyti sausai, tiesiog maišant produktą su druska. Tačiau specialistai nerekomenduoja šio būdo dėl didelio druskos kiekio, nes tai padidina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. 

Šaldymas

Tai bene naudingiausias konservavimo būdas – šaldant išlieka 85–90 proc. vertingųjų medžiagų. Kokybiškiausias šaldymas – spartus. Kad uogos išlaikytų geresnę išvaizdą, iš pradžių jas nuplautas ir nusausintas šaldiklyje paskleiskite plonu sluoksneliu, o vėliau, po 30 min., suberkite ir laikykite talpoje (maišelyje arba dėžutėje), ne aukštesnėje kaip minus 18 laipsnių temperatūroje. Galima šaldyti ir žoleles (geriausia krapus, petražoles, salierus, raudonėlius), vaisius, daržoves, grybus. Negalima jau atšildytų produktų užšaldyti dar kartą.

Patarimai

Dažniausiai stiklainių dangteliai išsipučia dėl mikroorganizmų veiklos: vadinasi, nebuvo tinkamai pasterizuota. Taip atsitinka ir dėl negerai nuplautų vaisių ir daržovių.

Namuose konservuojami (išskyrus šaldomi ir džiovinami) produktai turi būti rūgštūs (pH apie 3 ir mažiau). Nerūgštūs produktai, net ir stipriai pasaldyti, nesilaikys, nes nėra organinių rūgščių, o neutrali terpė palanki mikrobams daugintis. Tokiu atveju reikėtų į gaminius įdėti organinių rūgščių (pvz., citrinos rūgšties arba svarainių).

Produktai gali nesilaikyti ir dėl to, kad konservuojant ir pilant karštą marinatą atsisakoma papildomo pasterizavimo (apie 5 min. karšto vandens puode).

"Biovelos" įmonių grupė pernai iš esmės kompensavo prarastą Rusijos rinką. Artimiausias bendrovės tikslas - Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) rinka, rašo "Verslo žinios". 

"Kiek mes galime parduoti JAV, kol kas anksti kalbėti, tačiau į ten keliautų gaminiai, tokie kaip konservai, vytintos dešros. Žaliavos jie turi patys", - sakė "Biovela Group" generalinio direktoriaus pavaduotojas Audrius Kantauskas. Pasak jo, auginti pardavimus Lietuvoje praktiškai jau nebėra kur, nes įmonių daug, o konkurencija milžiniška.

"Biovela" dirba su 15 valstybių. "Biovelos" grupė per mėnesį pagamina ir parduoda apie 1 tūkst. tonų mėsos produktų.

Smulkias metalo atliekas galima mesti į stiklo ar plastmasės konteinerį, tereikia pasidomėti pas savo atliekų tvarkytoją, kuris konteineris tam tinkamas. Taip sako Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų valdymo skyriaus vedėja Laura Zukė.

LRT radijo klausytojas skundžiasi, kad nėra galimybės rūšiuoti metalo atliekas ir klausia, kaip teisingai su jomis elgtis.

„Šiuo metu gyventojai turi galimybę rūšiuoti tik trijų rūšių atliekas. Išnyko konteineriai smulkioms metalo atliekoms, tad kur dabar dėti konservų dėžutes, skardines ir panašias smulkias metalo atliekas?“ – domisi Vytautas iš Vilniaus.

Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų valdymo skyriaus vedėja L. Zukė sutinka, kad šiuo metu specialaus konteinerio metalo atliekoms nėra, tačiau metalo atliekos, jos teigimu, gali būti metamos į plastmasės arba stiklo konteinerį.

„Gyventojas, norėdamas atsikratyti metalo atliekomis, turėtų pasidomėti pas savo atliekų tvarkytoją, į kurį konteinerį jis turėtų mesti savo metalo atliekas“, – siūlo L. Zukė.

Pasak pašnekovės, šią informaciją galima rasti ir ant paties konteinerio, nes daugelis atliekų tvarkytojų nurodo, kokios atliekos turi būti metamos į konkrečius konteinerius.  Vėliau atliekos iš specialių rūšiavimo konteinerių yra dar kartą perrūšiuojamos ant specialių rūšiavimo staklių.