Iškilmingų kalbų, garsių posmų, dainų ir K. Donelaičio „Metų“ ištraukų skaitymo šį kartą nebuvo.
Griežti karantino reikalavimai neleido prie K. Donelaičio paminklo susirinkti būriui žmonių.
31-ą kartą klaipėdiečiai į klasiko vardu pavadintą skverą atėjo po vieną.
Keli žmonės nulenkė galvas prie skulptūros vidurdienį.
Dar po valandos čia atėjo dvi Klaipėdos kūrėjos – rašytoja Nijolė Kliukaitė Kepenienė ir poetė Jūratė Sučylaitė.
Prie samanoti pradėjusio paminklo klasikui liko dvi žvakės ir puokštė ryškiaspalvių gerberų.
Idėjos metus pradėti paminint K. Donelaičio gimtadienį autoriai – prieš mėnesį anapilin iškeliavęs Bernardas Aleknavičius ir Romualdas Ignas Bloškys (1936 – 2013 m.).
Pirmą kartą į susitikimą atėjo vos 17 žmonių.
Kasmet prie K. Donelaičio paminklo susirinkdavo vis daugiau klaipėdiečių, pernai jų buvo didžiulis būrys.
Prisimindama klasiką ir visus buvusius susibuvimus prie jo paminklo N. Kliukaitė Kepenienė išdėstė savo mintis raštu, tik šįkart negalėjo jų perskaityti garsiai.
„Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit...
Donelaitis.
Užtenka to vieno žodžio, ir mums prieš akis iškyla seniai susiformavę ir, rodos, nepajudinami vaizdiniai, net oras, atrodo, reikšmingai apsunksta. Matyt, taip ir turi būti, nes niekas negalėtų užginčyti Donelaičio žodžio svarumo. Keisti yra visai kiti dalykai. Pastebėjau, kad kasmet mano pačios jausena, savęs supratimas per didįjį poetą kinta. Donelaitis kaip ašis lieka toje pačioje vietoje, o štai periferija karštligiškai keičiasi – visa dėl to nuolat kūliais besiverčiančio gyvenimo.
Šiemet – greičiausiai kalta korona – itin laukiau svarbiausiojo iš svarbiausiųjų gimtadienio, ir šiemet kaip niekas man svarbus religinis metafizinis poeto planas. Juk visų pirma jis buvo kunigas, ir gyvenimą suprato, kaip tam tikrų religinių postulatų vykdymą žemėje. Juk ir savo „Metus“ bei pasakėčias jis rašė, kaip pamoksalus, skaitė juos būrams bažnyčioje, kad sunormintas meninis žodis stipriau paveiktų sielą. Ogi ir sunkus buvo tasai Donelaičio dangus, įmurusią žemę beariantis, sunkių darbų spaudžiamas žmogus, jei tik būtų atsitiesęs ir ištiesęs ranką aukštyn, ko gero, būtų pirštais perbraukęs pažeme besiritančius debesis. Ir kitoks dangus, transcendentiškasis, buvo ne ką aukščiau, tereikėjo dirbti ir tinkamai elgtis (ir nėra čia ko klausinėti, kas yra tinkama, o kas ne – visi žinom, tik ne visada norime, vis ieškome pasiteisinimų) ir kiekvienas, savo darbus žemėje pabaigęs, nukeliaus tiesiai ten, kur jam bus paskirta. O visokie virkavimai ir išsisukinėjimai, žmogui nepridera:
„Stui, – tarė Pričkus, – jau bent sykį paliaukite zaunyt
Ir ben gėdėkitės tokio netinkamo būdo.
Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit,
O paskui akli bei proto viso netekę
Nei vaikus augyt, nei darbus dirbt negalėsit“
Šitokiais Donelaičio žodžiais būrus subara Pričkus. Ir teisus jis – metafizinis teisingumas donelaitiškai sutvarkytam pasauly turi kur nusileisti, nes Donelaičio poetika ne fragmentiška, ne vaizdinių salos, per kuriuos žodžio ratams sunku būtų riedėti ir suktis. Pirmoji pėda mūsų literatūroje tokia sunki ir tvirta, kad ir dabar, dvidešimt pirmame amžiuje turime į ką atsiremti. Visi mūsų bandymai, visos simbolizmo, futurizmo prošvaistės, visa subtilioji, atskiro žmogaus išgyvenimus narpliojanti lektūra – visa ribuliais kyla iš to vieno sunkaus Donelaičio „Metų“ riedulio, pūkštelėjusio tiesiog į tautos pasąmonę, įaugusio ten ir skleidžiančio negęstančią šviesą. Tikrai simboliška, kad Donelaičio gimimo diena – būtent sausio pirmąją. Saulė jau vėl gręžias į mus, o ir metų pradžia.
Pandemija savaip pakoregavo mūsų veiklas, todėl šiais metais nesibūriuosime prie Donelaičio, nebeapkalbėsime, kaip jau buvome pratę, praėjusių metų. Po vieną, po du ateisime ir pabūsime su poetu. Tyloje ir susiklausyme. Ir neužmirškime Pričkaus, su kuriuo Poetui, manau, buvo lengviausia tapatintis, pamokymų:
„Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,
Yr didžiausi ir brangiausi dovana Dievo.“
