Tokį įsakymą šią savaitę pasirašė kultūros ministras Simonas Kairys.

Esama duomenų, kad šiais buvusiais Ratnyčios senosios bažnyčios vargonais galėjo groti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis.

Anot įsakymo, šie XVIII–XIX amžiaus vargonai turi istorinę ir meninę vertę.

Vargonai šiuo metu laikinai saugomi Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje, o prospekto drožiniai – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspozicijoje Kaune.

Ratnyčioje gyvenanti menotyrininkė Aušra Česnulevičienė surinko įrodymų, kad M. K. Čiurlionio tėvas 1877–1878 metais vargonavo Ratnyčios bažnyčioje, o joje buvę mediniai vargonai buvo atsidūrę Kabelių bažnyčios pastogėje.

A. Česnulevičienės / Kultūros paveldo departamento paskyros feisbuke nuotr,

Ratnyčios bažnyčia 1909 metais buvo išardyta ir su visu inventoriumi pervežta į Kabelius, kur iš naujo pastatyta.

Kultūros paveldo departamento (KPD) teigimu, taip į Kabelius iš Ratnyčios atkeliavo ir senieji vargonai. Bažnyčiai įsigijus naujus, senieji nukeliavo į bažnyčios pastogę.

Pasak A. Česnulevičienės, 2020 metais užlipus į Kabelių bažnyčios pastogę, aptiktos atskiros vargonų dalys, taip pat rasta tokia pati, kaip Druskininkuose, Čiurlionių namuose, esanti ažūrinė lenta su paukšteliu.

A. Česnulevičienės / Kultūros paveldo departamento paskyros feisbuke nuotr,

KPD skelbė, kad A. Česnulevičienė archyvuose surinko ir daugiau įrodymų, pagrindžiančių hipotezę, jog tai tikrai tie vargonai, kuriais galėjo groti K. Čiurlionis.

Žymaus Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus tėvas K. Čiurlionis (1846–1914) buvo vargonininkas ir chorvedys, trumpai vargonininkavęs Liškiavoje, paskui visą gyvenimą – Druskininkuose. Teigiama, kad pirmąsias muzikos pamokas sūnus gavo iš jo.

Kaip BNS sakė Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras, tokį sprendimą priėmę ekspertai antradienio popietę dar svarsto klausimą, ar į registrą įtraukti patį sostinės centre esantį P. Cvirkos skverą.

„Paminklui statusas nuimtas – pasiūlyta dar savaitė, kol viską įteisins registre. Vyksta intensyvi diskusija dėl skvero“, – BNS sakė V. Bezaras.

Sprendimą lėmė ir ministro pakeisti kriterijai

Anot jo, pagrindinis ekspertų argumentas išbraukti paminklą iš kultūros vertybių registro buvo kultūros ministro Simono Kairio liepą pakeisti vertybių vertinimo kriterijai, papildant, kad apsaugos statusas negali būti suteikiamas kūriniams, skirtiems asmenims, kurie prisidėjo prie gyventojų represijų organizavimo. Iki šiol kriterijuose buvo įvardijami tik nacistinės Vokietijos, Sovietų Sąjungos partijų vadovai. 

„Antroji priežastis buvo pateiktas Gyventojų genocido centro išaiškinimas apie Cvirkos biografiją“, – tvirtino V. Bezaras.

KPD vadovas informavo, kad už paminklo teisinės apsaugos panaikinimą balsavo penki vertinimo tarybos nariai, du – prieš.

Anot jo, teisinės apsaugos panaikinimas savaime nereiškia sprendimo nukelti paminklą. Jis tikisi, kad Vilniaus savivaldybė sprendimus priims pasitarusi su miesto bendruomene ar savivaldybės taryba.

„Buvo ir kitų nuomonių iš rašytojų sąjungos, dailės istorikų ir kitų. Aš tikrai neturiu išankstinės nuomonės: galima ir vienaip, ir kitaip daryti – ir palikti, ir nukelti, perkeliant, pavyzdžiui, į Nacionalinės dailės muziejų, kur būtų ekspozicija. Nes pats paminklas yra vertingas, tai yra Juozo Mikėno darbas, Mikėnas prieškaryje yra pelnęs apdovanojimus Paryžiaus pasaulinėje parodoje“, – kalbėjo V. Bezaras.

Jo nuomone, paminklas bet kuriuo atveju turėtų likti Vilniuje, o ne „nueiti į kokias nors Vilniaus erdves“.

O jei būtų nuspręsta palikti, su informacine medžiaga, lentomis, galų gale – tam tikrais akcentais, galima parodyti tą Cvirkos, kaip asmenybės, tragediją, kuo gali baigtis, jei žmogus kolaboruoja“, – poziciją išsakė jis.

Skverą planuojama saugoti

Anot jo, nors ekspertai buvo linkę pritarti, jog P. Cvirkos skverui būtų suteikta iki šiol neturėta teisinė apsauga, galutinis sprendimas dėl skvero įtraukimo į vertybių registrą suteikimo atidėtas savaitei – diskutuojant dėl vertingųjų savybių, daugiausiai dvejonių sulaukė želdynų klausimas.

„Taryba nusprendė, kad reikalingos tam tikros pataisos dėl vertingųjų savybių įvertinimo, kad skveras nebūtų stagnacijos formoje, nes jį reikės rekonstruoti. Bet bendri principai –  skveras visa savo apimtimi tampa saugomu regioniniu lygmeniu, t. y. ne vietiniu, o aukštesniu. Vertingosios savybės yra jo planavimas, reljefas ir tam tikri želdinai. Bet būtent aprašant želdinius padaryta klaidų, taip pat dėl takų sistemos. Tai turi ištaisyti, po savaitės posėdis vyks toliau“, – pasakojo V. Bezaras.

Nepriklausomų ekspertų taryba svarstė kultūros ministro Simono Kairio bei Vilniaus miesto savivaldybės prašymus. Sostinės meras Remigijus Šimašius pageidautų į registrą įtraukti patį P. Cvirkos skverą, kaip „charakteringą neoklasicizmo stilistikos pavyzdį“.

P. Cvirkos paminklo nuėmimo šalininkai remiasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019-ųjų išaiškinimu, kad rašytojas ir politinis veikėjas P. Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

Norintieji išsaugoti paminklą skvere teigia, kad siekis beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.

Be kita ko, kreipimesi prašoma pačiam P. Cvirkos paminklui panaikinti „teisinę apsaugą arba perkelti jį į Kilnojamųjų kultūros vertybių registrą“.

R. Šimašiaus teigimu, šis skveras yra vienintelis išlikęs Vilniuje charakteringas neoklasicizmo stilistikos pavyzdys. Jo teigimu, skveras sociokultūriniu ir gamtiniu požiūriu yra „svarbi miesto centro viešųjų erdvių sistemos dalis, vertingas ir medžių rūšimis turtingas miesto gamtinio karkaso sistemos elementas“.

Vis dėlto kreipimesi konstatuojama, kad skveras nėra kokybiškai pritaikytas žmonių lankymui ir patogiam judėjimui, todėl intensyviausiai naudojama tik žemutinė jo dalis.

Tinkamiausia vieta Petro Cvirkos paminklui būtų Lietuvos nacionalinio muziejaus kuriama sovietinių skulptūrų ekspozicija po atviru dangumi T. Kosciuškos gatvėje.

Be to, į skverą nėra galimybių patekti išvengiant lipimo laiptais, o tai riboja ne negalią turinčių žmonių, bet ir dviračių, vaikų vežimėlių judėjimo galimybes.

Pasak R. Šimašiaus, šiuo metu yra gera proga sutvarkyti skverą, nes visai šalia ant Tauro kalno bus statoma nacionalinė koncertų salė.

„Tuo tikslu prašome Jūsų labai atsakingai nustatyti skvero vertingąsias savybes, tai yra išsaugant skvero paveldo struktūrą, tačiau kad tai neužkirstų kelio įrengti universalaus dizaino pėsčiųjų takų, tvarkyti eroduotus šlaitus, sodinti naujus želdinius bei puoselėti miesto gyventojų rekreacijai ir socialinei veiklai reikšmingus elementus“, – rašoma dokumente.

Tuo pačiu R. Šimašius prašo, jog būtų sudaryta galimybė iš parko pašalinti P. Cvirkos paminklą.

„Mūsų manymu, tinkamiausia vieta Petro Cvirkos paminklui būtų Lietuvos nacionalinio muziejaus kuriama sovietinių skulptūrų ekspozicija po atviru dangumi T. Kosciuškos gatvėje“, – nurodoma kreipimesi.

Kultūros ministras Simonas Kairys taip pat yra kreipęsis į paveldosaugininkus dėl P. Cvirkos paminklo išbraukimo iš Kultūros vertybių registro.

Savo ruožtu Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras BNS sakė, kad šiuo metu baigiama burti Kultūros paveldo vertinimo taryba, kuri liepos pabaigoje turėtų priimti sprendimą tiek dėl skvero, tiek dėl paties paminklo.

„Pagal tą sprendimą įrašoma į registrą arba neįrašoma“, – aiškino departamento vadovas.

V. Bezaro teigimu, prieš maždaug metus parengiamuosius darbus atliko Kultūros paveldo centras po to, kai 2019-ųjų vasaros pabaigoje į departamentą kreipėsi Lietuvos restauruotojų sąjunga, prašydama įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir patį skverą, taip pat nustatyti vertingąsias savybes paminklui.

„Kultūros paveldo centro specialistai įvertino, peržiūrėjo visus tyrimus, užfiksavo skvero elementus, kurie galėtų kurti skvero vertę, įskaitant takelius, suoliukus, postamentus, ir pateikė vertinimo tarybai. Ten sudėta virš 60 taškų, kuriuose įvardinta, kas turėtų būti saugotina. Daugiausia – akmens dirbiniai, pati erdvė, jos suplanavimas, takelių tinklas, medžiagiškumas“, – teigė V. Bezaras.

Kultūros ministras savo siūlymą motyvuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro 2019-ųjų išaiškinimu, kad P. Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

Norintieji išsaugoti paminklą skvere teigia, kad siekis beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.

V. Bezaras BNS sakė, kad ministro kreipimesi be siūlymo išbraukti paminklą iš registro taip pat prašoma informacijos, kaip 1992-aisiais objektas buvo įtrauktas į saugomų vertybių sąrašą.

Pasak jo, procesas siekiant išbraukti ar įtraukti į sąrašą naują vertybę, yra gana ilgas – turi būti parengiamas projektas, tuomet klausimą dėl teisinės apsaugos suteikimo arba nuėmimo svarsto KPD suburta nepriklausoma vertinimo taryba – septyni ekspertai bei mokslininkai.

„Vertinimo tarybos šiuo metu nėra, ji yra formuojama, nes buvo pasibaigęs jos darbo laikas. Matyt, dar kokias dvi savaites turėsime, tuomet bus projektas, jis bus privalomai viešinamas, informuojami laiškais ir per žiniasklaidos priemones suinteresuoti asmenys (galės teikti pastabas – BNS), tada bus vertinimo tarybos posėdis. Realiai, tai bus liepos galas–rugpjūčio vidurys“, – BNS sakė V. Bezaras

Anot jo, 1992-aisiais už kultūros vertybių apsaugą buvo atsakingos dvi institucijos, o šiuo metu KPD nėra nė vieno su tuo dirbusio žmogaus, tad gali būti sunku atsekti, kaip paminklas įtrauktas į registrą.

S. Kairio duomenimis, paminklas P. Cvirkai į registrą įtrauktas 1992 metais, bet šio sprendimo šaltinis – 1973 metų LTSR paminklų sąrašas, todėl „Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba į šią situaciją turėtų pažiūrėti iš šių dienų perspektyvos“.

Paminklo teisinės apsaugos panaikinimas leistų Vilniaus savivaldybei jį iškelti į kitą vietą – sostinės vicemeras Valdas Benkunskas informavo, kad išbraukus paminklą iš vertybių registro, jo iškėlimo klausimą siūlys spręsti miesto tarybai.  

S. Kairys savo siūlymą motyvuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro 2019-ųjų išaiškinimu, kad P. Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

Diskusijos dėl paminklo kyla ne vienus metus, dabartiniai sostinės valdantieji jau anksčiau deklaravo siekį iškelti paminklą tvirtindami, jog P. Cvirka nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui.

Planams nukelti paminklą priešinosi Lietuvos rašytojų, Dailininkų sąjungos, kitos menininkus vienijančios organizacijos. Jos ragino įvertinti P. Cvirką ne tik kaip sovietinį veikėją, bet kaip talentingą rašytoją, taip pat siūlo neskubėti naikinti sovietinės epochos ženklų paliekant tokias erdves edukacijai.

Tai leistų Vilniaus miesto savivaldybei iškelti paminklą iš sostinės centro, tačiau prasidedantys svarstymai vėl skatina diskusijas tarp politikų ir kultūros veikėjų.

Naujienų agentūra BNS pateikia argumentus už ir prieš skulptūros nukėlimą.

Argumentai už nukėlimą:

* P. Cvirka jau nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, būdamas fiktyvaus Liaudies Seimo sekretoriumi pasirašė deklaraciją, patvirtinančią Lietuvoje įvedamą sovietinę santvarką, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumo struktūroms.

* Paminklas iki šiol yra įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą, tačiau tai padaryta remiantis sovietiniu registru, į kuriuos monumentas įtrauktas likus dviem dešimtmečiams iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.

* P. Cvirkos paminklas jo garbei statytas už aktyvų kolaboravimą su sovietų valdžia, ne už literatūrinius nuopelnus. Pastarieji įamžinti kitoje sostinės vietoje – Naujamiestyje stovi skulptūra „Lakštingala“, kuri, pagal vieną iš versijų, iškilo pagal P. Cvirkos apsakymą, pasakojantį apie sovietiniams partizanams talkinusį vaiką, pramintą Lakštingala.

* Šiuo metu yra gera proga atnaujinti P. Cvirkos aikštę, nes ant Tauro kalno bus statoma nacionalinė koncertų salė, tvarkoma visa aplinkinė teritorija.

Argumentai prieš nukėlimą:

* Būtina atkreipti dėmesį į literatūrinį P. Cvirkos talentą, literatūros klasika tapusius jo kūrinius, reikia atskirti menininko paliktą kūrybą nuo jo „sudėtingo ir prieštarų kupino gyvenimo“ bei padarytų klaidų.

* Griaudami paminklą neperrašysime dramatiškos Lietuvos istorijos, o paliekant sovietmečio paveldą reikia kalbėti apie platesnį laikmečio kontekstą, pristatyti jį turistams, jaunajai kartai. Siekis beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros.

* Didesnį ar mažesnį kolaboravimą su sovietų režimu galima priskirti ir kitiems garsiems to meto rašytojams, įskaitant Vincą Krėvę, Vincą Mykolaitį-Putiną, Justiną Marcinkevičių, tačiau dėl jų įamžinimo tiek diskusijų nekyla.

* P. Cvirkos paminklas bei skveras taip pat yra pripažintų menininkų – skulptoriaus Juozo Mikėno bei architekto Vladislovo Mikučionio kūriniai, o jų griovimas reikštų to meto kultūros ženklų naikinimą.

* Paminklo nukėlimo klausimą reikėtų atidėti ir imtis jo tik išsprendus neatidėliotinus iššūkius dėl COVID-19 pandemijos, o prieš priimant sprendimus atsiklausti gyventojų nuomonės.

„Pasirašiau kreipimąsi į Kultūros paveldo departamentą, kuriuo prašau spręsti dėl teisinės apsaugos Petro Cvirkos paminklui panaikinimo ir išbraukimo iš Kultūros vertybių registro“, – pirmadienį feisbuke skelbia ministras.

Jo teigimu, paminklas į registrą įtrauktas 1992 metais, šio sprendimo šaltinis – 1973 metų LTSR paminklų sąrašas, todėl „Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba į šią situaciją turėtų pažiūrėti iš šių dienų perspektyvos“.

Pasak ministro, P. Cvirkos literatūriniai nuopelnai sostinėje yra seniai įamžinti – 1986 metais Naujamiestyje pastatyta skulptūra „Lakštingala“. Ši skulptūra, pagal vieną iš versijų, pastatyta pagal P. Cvirkos apsakymą, kuriame pasakojama apie sovietiniams partizanams talkinusį vaiką, pramintą Lakštingala.

Tačiau, anot S. Kairio, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras 2019 metais savo išvadoje yra įrodęs, jog P. Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

„Paveldo politikoje siekiu, kad atsirastų prioritetai, noriu, kad aiškiai suvoktume, kokį savo šalies istorijos pasakojimą kuriame sau ir pasauliui. Ir net ne fizinis paminklo buvimas ar nebuvimas yra problema. Problema visų pirma kyla iš to, kam valstybė skiria savo dėmesį, kaip suvokiame savo pareigą ir kaip apibrėžiame vertę“, – rašė S. Kairys.

Tuo metu Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Valdas Benkunskas sako netrukus po to, kai Kultūros paveldo departamentas, išbrauks paminklą iš Kultūros vertybių registro, paminklas bus perkeltas į kitą vietą.

„Cvirkos paminklo klausimą išjudinti buvo sunkiau nei patį paminklą. Kultūros paveldo departamentas ir jo direktorius Vidmantas Bezaras įsikibę laikosi kultūros vertybių registro, kuriame aiškiai parašyta, jog paminklas saugomas. Bet ar galėjo būti kitaip, žinant, kad jis sudarytas tarybinių sąrašų pagrindu, į kuriuos Cvirka įtrauktas dar 1972 metais?“ – pirmadienį feisbuke svarstė vicemeras.

„Ačiū Dievui (ir Kultūros ministerijai), panašu, kad jau greitai dienas paminklas leis kur nors kitur. Šiandien kultūros ministras Simonas Kairys aiškiai pasakė, jog tokiam „paveldui“ jokiuose registruose vietos nėra ir būti negali. Aš tik primenu, kad P. Cvirka, kurio statula yra lankomiausias balandžių tualetas Vilniuje, padėjo savo parašą po Lietuvos „įstojimo“ į SSRS deklaracija“, – tęsė jis.

„Sulaukęs oficialaus sprendimo statulą išbraukti iš paveldo, miesto tarybai iškart teiksiu siūlymą ją kuo greičiau nukelti. Kur ji iškeliaus – klausimas lieka atviras, tačiau Vilniaus centras nėra Grūto parkas, o kūrybiški vilniečiai tikrai sugalvos, kuo ją pakeisti“, – pridūrė V. Benkunskas.

Anksčiau buvo kilę diskusijų dėl. P. Cvirkos paminklo sostinės centre.

To siekė ir sostinės savivaldybė, teigusi kad P. Cvirka nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui.

Planams nukelti paminklą priešinosi Lietuvos rašytojų, Dailininkų sąjungos, kitos menininkus vienijančios organizacijos. Jos ragino įvertinti P. Cvirką ne tik kaip sovietinį veikėją, bet kaip talentingą rašytoją, taip pat siūlo neskubėti naikinti sovietinės epochos ženklų paliekant tokias erdves edukacijai.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyrius gruodžio mėn. gavęs neoficialių žinių apie planuojamus griovimo darbus nedelsiant 2020-11-24 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą prašydamas pradėti vilos Lakūnų pl. 59 įrašymo į Kultūros vertybių registrą procedūrą.

Kol Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atliko įrašymo į Kultūros vertybių registrą procedūras vila buvo nugriauta.

„Siekiant, kad ateityje tokie atvejai nesikartotų, teiksime metodinius nurodymus savivaldybių vertinimo taryboms kaip taikyti laikinas apsaugos priemones į Kultūros vertybių registrą įtraukti inicijuotiems pastatams ir bendradarbiausime jas įgyvendinant“, – teigia Kultūros paveldo departamento Kauno skyrius.

Į vilos nugriovimą sureagavo žinomas architektas doc. Linas Tuleikis. Savo nuomonę jis išdėstė feisbuko paskyroje.

L.Tuleikio feisbuko paskyros nuotr.

„Ir vėl Kaune nužudytas šimtametis. Dar visai neseniai Lakūnų plente stovėjusi romantiška vila paversta statybinio laužo krūva, palaidojant visus XX a. pradžios drožybos elementus kartu su mūru, tašyto akmens cokoliu ir palaidojant jos istoriją. XXI amžiaus Europoje negirdėta, kad taip, traktoriumi būtų „ardomi“ seni pastatai, nekalbant apie medžiagų išrūšiavimą, įprastą civilizuotose šalyse, bet tik ne Kaune. Kaunas nevertina kultūros, vertingų šimtamečių pastatų, kurie buvo pastatyti sunkiais laikais kartu su Pirmosios Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės kūryba.

Ir vėl Kaune nužudytas šimtametis. Dar visai neseniai Lakūnų plente stovėjusi romantiška vila paversta statybinio laužo krūva.

Kai Lietuvos aviacijos pradininkas generolas leitenantas Juozas Kraucevičius 1926 m. pagal P.Taračkovo projektą pasistatė šią vilą savo šeimai, net neįsivaizdavo, kad ji kažkam trukdys „įsisavinti“ sklypą ir dėl to bus barbariškai nugriauta. Generolas J.Kraucevičius, dalyvavęs Rusijos-Japonijos, Pirmajame pasauliniame karuose, pergyvenęs Antrąjį pasaulinį, sovietų gulagus ir 1964 m. atgulęs Petrašiūnų kapinėse, net ir matęs įvairiausius žiaurumus, matyt, turėjo apsiversti kape, kai vyko šios vilos egzekucija.

Nuo žemės paviršiaus nutrintas dar vienas Pirmosios Respublikos perlas, galėjęs būti prikeltas ir paverstas ne tik vertingu istorijos paminklu, bet brangiu ir vertingu fiziniu turtu. Tačiau tam reikalingas intelektas, o intelektas šiuo metu dažną tik erzina.

Žymiai paprasčiau projektuoti traktoriumi, žymiai paprasčiau nušluoti istoriją, kad lygioje statybų aikštelėje niekam net nesuvirpėtų mintis padaryti čia kažką jautresnio ir vertingesnio.

Juk šarikovams gyventi lengviau.

Architektai, niekada neprojektuokite gražiose vietose, nes jūsų pastatą netrukus gali kas nors nugriauti, kad tokioje vietoje būtų pastatyta daugiau“, – rašo L.Tuleikis.

Saugomų – tūkstančiai

Duomenys apie nekilnojamąsias ir kilnojamąsias kultūros vertybes kaupiami Kultūros vertybių registre, kuris pradėjo veikti 2005 m. Jis įsteigtas vietoj Nekilnojamųjų kultūros vertybių ir Kilnojamųjų kultūros vertybių registrų, o jo valdytojas ir tvarkytojas yra Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos.

Kaip dienraštį informavo Kultūros ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus vedėja Jana Mikulevič, nekilnojamosios kultūros vertybės įrašomos į Kultūros vertybių registrą remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.

Kai pradedame saugoti viską, bet neturime tam pinigų ir neskiriame lėšų, tai tos mūsų vertybės ir griūva.

Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turintys pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksus įeinantys kultūros paveldo objektai ar vietovės. Vertinimo tarybų sprendimai skelbiami departamento ir vertinimo tarybas sudariusių savivaldybių interneto svetainėse, o informacija apie įregistravimą – Kultūros vertybių registre teisės aktų nustatyta tvarka.

Kultūros ministerijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Kultūros vertybių registre yra 25 765 nekilnojamosios kultūros vertybės, 3 088 iš jų – Vilniaus miesto savivaldybėje, ir 7 219 kilnojamųjų kultūros vertybių. Registras kasmet pasipildo keliais šimtais naujų įrašų. 2018 m. į jį buvo įrašyta 672 nekilnojamosios ir 203 kilnojamosios kultūros vertybės, vien per šiuos metus – 345 nekilnojamosios kultūros vertybės.

Pasak J.Mikulevič, kultūros paveldo objektai iš Kultūros vertybių registro nėra išbraukiami, tačiau Vertinimo tarybos sprendimu jiems gali būti panaikinama teisinė apsauga. Sprendimas naikinti teisinę apsaugą gali būti priimtas, jeigu kultūros paveldo objektas yra sunykęs, prarastos jo vertingosios savybės ir kitais atvejais.

Tačiau specialistams į Kultūros vertybių registrą įtrauktų objektų gausa ir tikroji vertė kelia abejonių. Pavyzdžiui, vis dar daug diskusijų kelia į registrą 1993 m. įtrauktas sovietmečiu statyto Vilniaus oro uosto senojo terminalo pastatas ar kiti panašūs objektai.

30 nepriklausomybės metų gyvenančiai visuomenei dažnai kyla klausimų, kodėl saugoma menkavertė sovietinė architektūra, pavyzdžiui, Vilniaus oro uostas.

Nauda neaiški

Dienraščio kalbintas architektas ir urbanistas Gintautas Tiškus teigė, kad problemų nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos srityje yra labai daug.

"Pirminė objektų apsauga – įtraukiami į Kultūros vertybių registrą. Po to nustatinėjamos vertingosios savybės. Vertingosioms savybėms nustatyti, mano galva, jie aiškios metodikos neturi, – teigė specialistas. – Pavyzdžiui, kaip vertingosios savybės nurodomas "plytų mūras" ar "šlaitinis stogas". Arba, kaip Lukiškių aikštės atveju, – lygus reljefas. Argi čia vertingoji savybė? Vertingoji savybė turi išsiskirti iš kitų ir būti kažkuo ypatinga, jos vertė turi būti identifikuota, o ne aprašyta konstrukcija. Kuo vertingas plytų mūras, jeigu jis neišsiskiria iš tūkstančių kitų?"

G.Tiškus atkreipė dėmesį ir į realius sostinėje esančius objektus: Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios arba Misionierių sodo atvejai, kai yra nustatytos vertingosios savybės, objektai yra Kultūros vertybių registre, tačiau susirenka Kultūros paveldo vertinimo taryba ir pakeičia vertingąsias savybes. Tad staiga tai, ko anksčiau ten daryti buvo negalima, dėl kažkokių priežasčių tampa galima.

Kitas klausimas – kas iš to, kad objektas patenka į Kultūros vertybių registrą? Anot specialisto, įtraukimas į registrą nieko neduoda tam objektui. Objektas įtraukiamas, jis sunyksta, tada išbraukiamas. Tas įtraukimas į registrą turi būti susijęs su tam tikrais kitais veiksmais, valstybės įpareigojimais tam pačiam Kultūros paveldo departamentui kažką daryti, su lėšų skyrimu tiems objektams saugoti. Juk tai valstybės registras, ne privatus. Tad jeigu apsiimame saugoti, tai valstybė turi turėti pajėgumų ir lėšų tuos klausimus vienokiu ar kitokiu būdu spręsti. Jeigu mes to neturime, kažkas negerai su šita sistema.

"Kai pradedame saugoti viską, bet neturime tam pinigų ir neskiriame lėšų, tai tos mūsų vertybės ir griūva, – sakė G.Tiškus. – Tarkime, kad ir Lentvario dvaras. Jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau kažkas plytas išvogė, ir tik tada, kai žmonės apie tai praneša, Kultūros paveldo departamentas važiuoja žiūrėti, ar iš tiesų taip yra. Bet juk jeigu tu kažkokį turtą turi ir dar teigi, kad saugai, tu turi tą turtą prižiūrėti. O jeigu turi tiek daug turto, kad jo jau negali prižiūrėti, tai jį paprasčiausiai išvagia arba jis sunyksta. Galbūt per daug apsižiota? Galbūt tas registras yra išpūstas? Gal kai kurie objektai į jį įtraukiami visai nepagrįstai, nes kažkam tiesiog to reikia? Aš tokių atvejų tikrai žinau, kai staiga paukšt – įtrauktas objektas į Kultūros vertybių registrą ir jam jau pradinė apsauga taikoma. Tačiau ar jis iš tikrųjų vertas būti tame registre – klausimas."

Didelė rizika

Mūsų įstatymai, G.Tiškaus teigimu, buvo pradėti "gadinti" 2004–2005 m., ir dabar jau jie visai išbalansuoti ir niekas nežino, kas ką turi daryti. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas irgi buvo pakeistas 2004 m., ir vietoj saugomų pastatų atsirado pastatų vertingosios savybės. Bet juk pastatas yra visuma – vieną vertingąją savybę išsaugoti, o kitų – ne, irgi nėra labai teisinga.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, kuri tas vertingąsias savybes nustato, sudaryta iš įvairių specialistų, kurie nedirba valstybinėje tarnyboje – KPD arba Kultūros ministerijos sistemoje. Jie yra deleguoti įvairių kūrybinių sąjungų, kitų institucijų. Tačiau ši Kultūros paveldo vertinimo taryba, anot pašnekovo, už savo veiksmus niekuo neatsako. Tokia taryba susirenka į posėdį, Kultūros paveldo centras pateikia kažkokią informaciją ir jie net nesugeba į ją įsigilinti, todėl vertingąsias savybes keičia ar jas nustato per daug neanalizavę. G.Tiškui nesuprantama, kaip galima nebūti atsakingam už priimamą sprendimą, kuris turi didžiules pasekmes? Juk kai objektas įtraukiamas į Kultūros vertybių registrą, tai apsunkina bet kokią ne tik su tuo objektu, bet ir su aplinkine teritorija susijusią veiklą. Prieš imantis tvarkybos darbų nekilnojamosios kultūros vertybės zonoje gali būti reikalinga atlikti teritorijos detaliuosius ar istorinius tyrimus. Tačiau situacija tampa absurdiška, jei to objekto teritorijoje, pavyzdžiui, yra penki tarybinių laikų bendrabučiai.

"Turi būti labai aiškūs ir skaidrūs kriterijai, o dabar keičiamos vertingosios savybės priklausomai nuo užsakovo noro. Kad ir Vilniaus Sapiegų parke. Susirenka taryba ir nusprendžia: gal šitie medžiai, kurie anksčiau buvo vertingoji savybė, jau nebėra vertingoji savybė. Bet taip iš esmės keičiamos galimybės naudotis šia teritorija. Arba Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios situacija: pasakoma, kad tas buvęs užstatymas, kuris buvo vertingoji savybė, ir galėjo būti naudojamas tik atstatant, dabar jau nėra vertingoji savybė. O ką tai reiškia? Kad toje vietoje gali atsirasti visiškai naujas užstatymas. Tas vertingosios savybės pakeitimas daro įtaką  užstatymui, plėtrai ir visiems kitiems dalykams. Jeigu kažką panaikiname, atsiranda didžiulė laisvė. O atsakomybės už tą sprendimą nėra", – pabrėžė urbanistas.

Anot jo, kadangi tų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nariai nėra valdininkai, jie už nieką neatsako, juos galima paveikti, jie gali būti suinteresuoti, ir niekas to nežino. Tad visai gali atsitikti taip, kad į registrą patenka objektai, kurie iš esmės nėra vertingi, o tai kas vertinga – nepatenka ir yra sunaikinama. Kai dar ir atsakomybės nėra, natūralu, kad rizikos faktorius yra didelis.

Sisteminė problema

Pasak G.Tiškaus, KPD pats ir politiką formuoja, ir ją įgyvendina, pats ir tikrina. Tai tarsi valstybė valstybėje. Kai institucija pati save kontroliuoja, nieko gero negali įvykti.

Iki 1997 m. KPD, tik kitu pavadinimu, buvo prie Statybos ir urbanistikos ministerijos. Anot urbanisto, tai buvo logiška – kultūros paveldas, urbanistika, architektūra. Po to jį perdavė Kultūros ministerijai, Aplinkos ministeriją sujungė su Statybos ir urbanistikos ministerija ir pastaroji išnyko – dabar Aplinkos ministerijoje yra tik vienas mažiukas departamentukas, kuriame urbanistikos ir architektūros specialistų beveik neliko. Tad problemos paveldosaugos srityje, galima teigti, sisteminės, nes nėra suformuotos tinkamos nekilnojamojo kultūros paveldo politikos. Susidaro vaizdas, kad pas mus viskas buvo daroma taip, kad modelis būtų kuo blogesnis, kuo mažiau atsakomybės.

"Neseniai Vilnuje ėjau pro Šv.Mikalojaus bažnyčią. Priešais ją – didžiulis pastatas. Mano galva, kur kas didesnis, nei ten galėtų būti. Juk yra ir gatvės perspektyva, ir siluetai, o tokie pastatai viską sunaikina. Yra reikalavimai, kad kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonoje esantys ar naujai statomi pastatai neturi nustelbti kultūros vertybės savo apimtimi, dydžiu ir tūriu. Bet tai labai sąlyginis dalykas – sakys, atsistokite priešais pastatą, žiūrėkite į vertybę ir niekas jums nieko nenustelbs. Arba prisiminkime kokius 2005-uosius. Tada kažkas norėjo statyti viešbutį už Energetikos muziejaus. Neleido, nes bus "nustelbta vertybė", tas Energetikos muziejus. Bet žiūrėkite dabar – puikiausiai statoma ir dar dalis Energetikos muziejaus pastato nugriauta. Arba Vilniaus pilių valstybinio rezervato teritorija, kuriai suteiktas rezervato statusas. Rezervate pagal įstatymą bet kokia ūkinė veikla draudžiama. O šio rezervato teritorijoje ir automobilių parkavimo aikštelė kitoje Vilnios pusėje yra, ir rotondos pastatą ruošiamasi rekonstruoti, pastatuose ant Barboros Radvilaitės ir Bernardinų gatvių kampo ūkinė veikla vykdoma. Tad visi šie dalykai, sakyčiau, yra konjunktūriniai, o kai jie konjunktūriniai, tada ir daryti įtaką galima", – svarstė G.Tiškus.

Dar vienas klausimas, kuris kyla daugeliui, – iš kur pas mus šimtai tų vertybių vis randasi kiekvienais metais? Specialisto manymu, atsakymas paprastas – jeigu yra sukurtos struktūros, jos turi turėti darbo.

"Ta paveldo saugojimo sistema man visada buvo neaiški, nesuvokiama, ypač dėl vertybių skaičiaus ir valstybės nesugebėjimo jų prižiūrėti. Įtraukimas į Kultūros vertybių registrą negali būti tiesiog statistika – tai turėtų būti susiję su tolesniais veiksmais ir su atsakomybe", – apibendrino visuomenininkas.

Įžvelgė korupciją

KPD veiklą priimant sprendimus dėl objektų pripažinimo kultūros vertybėmis ir sudarant nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas pernai vertino Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) korupcijos prevencijos specialistai. Jie nustatė, kad šiuose procesuose egzistuoja korupcijos rizika.

Kaip pranešė STT, išanalizavus paveldosaugos teisinį reglamentavimą buvo nustatyta, kad nėra pakankamai apibrėžtų nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių atrankos ir vertinimo kriterijų. Taip pat pastebėta, kad nėra įvardytos prievolės informuoti nekilnojamojo kultūros objekto savininką ar valdytoją apie nustatytas jo pastato vertingąsias savybes ir nustatytą ar pakeistą reikšmingumo lygį.

STT korupcijos prevencijos specialistai įvardijo galimus korupcijos rizikos veiksnius nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sudarymo ir veiklos srityse. Pažymėta, kad nėra aiškios vertinimo tarybų sudarymo tvarkos, nėra nustatytų tarybų narių atrankos kriterijų ir jų kadencijų skaičiaus. Tarybų nariams nėra įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, viešųjų ir privačių interesų deklaracijos pildymo prievolės. Nustatyta atvejų, kai vertinimo tarybų nariai, būdami ir Mokslinės archeologijos komisijos nariai, vertina savo pačių, pavaldinių ar konkurentų darbus, kartu sprendžia ir dėl objektų vertingųjų savybių.

Nustatyta, kad tarp tarybų narių yra buvusių KPD ar valstybės įmonių, kurių savininkas yra KPD, darbuotojų. KPD samdo vertinimo tarybų narius viešųjų pirkimų neskelbiamos apklausos būdu, taip pat KPD skiria šių tarybų veiklai reikalingas lėšas, patalpas bei teikia techninę pagalbą. Dėl šių priežasčių vertinimo tarybos narių sprendimų nepriklausomumas gali būti nepakankamas.

STT rekomendavo Kultūros ministerijai ir KPD, atsižvelgiant į pateiktas išvadas, inicijuoti teisės aktų pakeitimus, kad ateityje būtų išvengta korupcijos rizikos veiksnių.

Įtraukimas į Kultūros vertybių registrą negali būti tiesiog statistika – tai turėtų būti susiję su tolesniais veiksmais ir su atsakomybe.

Diskusijų netrūksta

Ar į STT rekomendacijas buvo atsižvelgta, dienraštis teiravosi KPD vadovo Vidmanto Bezaro. Jo teigimu, po STT išvadų auditą departamente atliko ir Kultūros ministerijos komisija. Buvo sudarytas 10 priemonių planas, jis po truputį įgyvendinamas.

"Nuo to laiko jau daug kas buvo padaryta – tapo privalomas savo interesų deklaravimas, pasikeitė nemažai vertinimo tarybų narių. Dabar, atsižvelgiant į STT rekomendacijas, parengti vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai – jie jau baigiami derinti", – sakė V.Bezaras.

Anot jo, nors pagrindinę dokumentaciją ruošia Kultūros paveldo centras, Vertinimo taryba priima labai svarbius sprendimus – nustato vertingąsias savybes, kurios po to tampa pagrindu tiek planuotojams, tiek projektuotojams. Jos nariai dažniausiai yra žmonės, kurie pasiekę tam tikrą lygį moksle – turintys mokslinį laipsnį arba eksperto statusą.

Pakeisti vertingąsias savybes – ilgas procesas. Tačiau tokių prašymų, skundų KPD sulaukia nemažai. Prašymus departamentas perduoda Kultūros paveldo centrui, šis padaro pakartotinį vertinimą ir teikia Vertinimo tarybai, kuri ir priima galutinį sprendimą.

"Kartais vienos ar kitos vertingosios savybės netikslus įvertinimas arba sureikšminimas gali užkirsti kelią visam restauracijos, rekonstrukcijos projektui. Tad tokių atvejų, kai vertingąsias savybes prašoma peržiūrėti, tikrai yra. Pasitaiko net kuriozinių atvejų, kai, tarkime 1995 m. statyto pastato vertingąsias savybes ginčija pats projekto autorius. Arba, pavyzdžiui, diskusijos dėl Vilniaus oro uosto ir panašių šiuolaikinių statinių, dėl kurių vertingųjų savybių net ir profesionalai ne visada sutaria", – teigė KPD vadovas.

Pasak jo, Kultūros vertybių registre yra per 25 tūkst. nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, apie 17 tūkst. iš jų, t. y. apie 66 proc., turi nustatytas vertingąsias savybes. kiti 44 proc. – dar neturi. Tad intensyvaus darbo numatoma dar maždaug 3–4 metams, vėliau situacija aprims.

"Dabar kaip tik vyksta diskusijos Kultūros paveldo komisijoje, KPD, kad būtų labai naudinga peržiūrėti registrą ir kai kurių objektų atsisakyti arba tiesiog perkelti iš nacionalinio, regioninio lygmens į vietinį lygmenį. Ateityje, manau, bus rimtesnė diskusija apie tai, kaip pasidalyti atsakomybėmis tarp valstybės ir savivaldos institucijų, nes iš tiesų 25 tūkstančiai – didelis skaičius", – sakė V.Bezaras.

Pinigai, skiriami paveldui išsaugoti, jo teigimu, – atskira kalba. Mat visas KPD biudžetas su 5–6 programomis, paveldosauga, kompensavimu, skiriamu tam tikriems objektams, leidžia patenkinti tik apie 8 proc. komisijai dėl paramos teikiamų paraiškų. "Liūdna, bet už tuos pinigus tik vos vos galime finansuoti paveldo išsaugojimą", – sakė direktorius.

Komentaras

Algirdas Kaušpėdas

Architektas

Man sunku spręsti, pagal kokius kriterijus visi tie tūkstančiai nekilnojamųjų objektų pripažinti kultūros vertybe. Tai, kad tas absoliutus skaičius yra toks didelis, byloja, kad Lietuvoje yra daug kultūros paminklų, kad dar yra išlikę nemažai saugotinų pastatų ir dar kažko. Tačiau aš visada žiūriu į kultūros paveldo apsaugą tokiu proaktyviu žvilgsniu. Mano manymu, visi kultūros paminklai turėtų būti įveiklinti, jie turėtų tarnauti žmonėms. Jeigu sudaromos tokios sąlygos, kad visiškai neapsimoka to paminklo išsaugoti, atstatyti – jis paliekamas sunykti. Tai iš esmės yra neteisinga. Jeigu valstybė ėmėsi apsaugos priemonių, ji turi numatyti ir finansavimą tai įgyvendinti. Vien įtraukti į registrą ir pareikšti, kad objektas saugomas – ne išeitis.

Aš už kultūros paveldą – tai vertinga ir ateičiai, nes laikui bėgant daug ką prarandame. Tačiau jeigu neatsiranda vartotojo, institucijos ar žmogaus, kuris rūpinasi konkrečiu objektu, jis vis tiek sunyks. Labai dažnai taip būna, kad "uždėtos" tam tikros apsaugos garantuoja, kad tas objektas sunyks, nes įgyvendinti visą programą labai brangu, privatus asmuo to negali. Galbūt galima gauti europinių fondų finansavimą, bet tai labai sudėtinga, labai biurokratiška ir vis tiek reikia turėti nemažai savo pinigų.

Architektams tai – skaudi tema. Norisi, kad tas paveldas išliktų, bet norisi, kad jis būtų įveiklintas, restauruojamas, pritaikomas žmonių poreikiams.

Kitas klausimas – gal kartkartėmis reikėtų atlikti nekilnojamųjų kultūros vertybių "reviziją", nes registre tikrai yra abejotinų objektų. Pavyzdžiui, sovietmečiu statytas Vilniaus oro uosto pastatas. Arba Lazdynų mikrorajonas. Pastarasis buvo įvertintas kaip Sovietų Sąjungoje inovatyviausias projektas. Bet dabar mes esame Europos Sąjungos kontekste, ir tų sovietinių įvertinimų pripažinimas, sakyčiau, atrodo labai įtartinai. Ir tokių objektų, likusių iš sovietinių laikų, yra ir daugiau. Tad registrą tikrai reikėtų peržiūrėti.

Tiesa, 1970-ųjų architektūra madinga, iš jos galima kažką padaryti, bet ir vėl – turi būti lanksčios "žaidimo taisyklės". Tuos pačius Lazdynus galima būtų suintensyvinti – reikėtų renovuoti namus, iš esmės rekonstruoti centrą, kad jis tarnautų žmonėms, būtų lankomas, įdomus, atraktyvus ir pakankamai sodrus, kad jame būtų teikiama daug paslaugų ir pan. Tai yra vienas iš gyvo miesto principų – kiekvienas rajonas turi turėti savo labai gyvą, efektyviai veikiantį centrą, ir tie centrai turi būti sujungiami labai gerais viešojo transporto ryšiais. O vien viską saugodami gyvo miesto nepadarysime. Saugoti reikia, kaip sakoma, su protu. Sveikas protas čia tiek pat svarbus, kiek ir sveika kultūros atmintis.

Minint A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, Kultūros paveldo departamento Penktoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba suteikė A. Ramanausko-Vanago gyvenimo atminimo vietoms teisinę apsaugą ir pripažino nacionalinės reikšmės objektais.

A. Ramanausko-Vanago tėviškės sodybos namo vieta yra Bielėnų kaime, Būdviečio seniūnijoje, Lazdijų rajono savivaldybėje (u.k. 42656). Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė 1918 m. kovo 6 d. Niū Briteno mieste, JAV, o į Lietuvą su tėvais atvyko 1921 m. Gyveno Bielėnų kaime, baigė Galinių pradžios mokyklą ir Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose. Iki dabar sodybos namo vietoje yra išlikę stambių akmenų pamatai, kurie kartu su žemės reljefu įvardinti kaip vertingosios savybės. Vertingųjų savybių pobūdis – istorinis, rašoma pranešime spaudai.

Kita svarbi ir kartu tragiška Laisvės kovotojo gyvenimo akimirka susieta su jo suimties vieta (u.k. 42657), esančia Kaune, Kalniečių gatvėje. Sovietiniams okupantams numalšinus partizanų ginkluotą kovą, nuo 1953 m. emgėbistai pradėjo aktyviai ieškoti besislapstančio partizanų vado A. Ramanausko-Vanago. Paieškai organizuotas platus agentų, agentų-smogikų, šnipų, informatorių tinklas, o paaiškėjus A. Ramanausko-Vanago buvimo vietai buvo suorganizuota profesionali suėmimo operacija.  Šioje vietoje 2012 metais pastatytas skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas paminklas, skirtas atminti Lietuvos partizanų generolui A. Ramanauskui-Vanagui.

Šios dvi vietos liudija nepriklausomos Lietuvos istorijai svarbios asmenybės, legendinio partizanų vado A. Ramanausko-Vanago gyvenimo kelią.  Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (toliau - LLKS) 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas, ėjęs ir LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas, Gynybos pajėgų vadas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, brigados generolas, Vanagas taip pat  buvo pedagogas, žurnalistas ir vienas iš nelegalios partizanų spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių.

Vanago partizaninė kova taip pat buvo ne kartą įvertinta. 1945 m. apdovanotas Narsumo juostele, 1946 m. - Uolumo juostele, 1949 m. 1 laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi, 1950 m. - I ir II rūšies 1 laipsnio Laisvės Kovos kryžiais, 1997 m. jis pripažintas kariu savanoriu. 1998 m. A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis. 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 1999 m. - Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

„A. Ramanausko-Vanago palikimas yra ryžtas, atkaklumas ir lietuviško charakterio stiprybė, artinusi mus prie šiuolaikinės Lietuvos. Lietuvos piliečių pareiga yra ne tik išsaugoti partizanų kovas menančias vietas, bet ir išlaikyti laisvės dvasią ir tas vertybes, dėl kurių savo gyvybes paaukojo geriausi Tautos sūnūs ir dukterys“, – teigė Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Minint generolo A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, Lietuvoje vyksta daug įvairių renginių. Vienas iš jų gegužės 20 d., Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, organizuojamas pėsčiųjų žygis Punios girininkijoje, Panemuninkų km., Alytaus raj.