Švenčiate gimtadienį? Vietoje torto gausite laisvadienį! Išsiskyrėte su ilgamečiu draugu? Užuot nieko nematančiu žvilgsniu spoksoję į ekraną imkite laisvadienį! Ir tai – ne vien darbdavio gera valia. Štai Ispanija tapo pirmąja Europos valstybe, priėmusia teisės aktą dėl menstruacijų atostogų. Nepavydėkit, moterys, ir Lietuvoje jau yra įmonių, suteikiančių galimybę darbuotojoms per menstruacijas turėti laisvadienius.

Skiepadieniai, laisvadieniai sveikatos tyrimams – tai irgi šių laikų tikrovė. Ir nors siūlymas įteisinti laisvadienius slaugantiems sergančius ar senyvus tėvus nesulaukė įstatyminio palaiminimo, kai kurie darbdaviai ir patys taip motyvuoja savo pavaldinius.

O taip, bulviakasis – ne dainų šventė, tačiau nebūkime šventeivos: net ir biudžetinėje įstaigoje nėra draudžiama palepinti darbuotojų laisvo laiko dovana.

Tad ko gi čia ošti iš pasipiktinimo, kai Kazlų Rūdos meras paskelbė, kad atsižvelgiant „į savaitgalį visuomenę išsunkusius nacionalinius iššūkius (bulviakasis, Lietuvos krepšinio pergalė prieš Ameriką), pirmadienį darbuotojas pagal poreikį gali dirbti nuotoliu arba paimti nedarbo dieną“?

Žinoma, čia ne Australija, kur penktadienis prieš AFL (Australijos futbolo lygos) finalą yra laisva diena, tačiau pas mus juk krepšinis – antroji religija. Braliukai latviai buvo apdovanoti laisvadieniu ne tik tuomet, kai pasitiko ledo ritulininkus, iškovojusius pirmuosius istorijoje pasaulio čempionato medalius, bet ir švęsdami Latvijos dainų ir šokių švenčių 150-metį.

O taip, bulviakasis – ne dainų šventė, tačiau nebūkime šventeivos: net ir biudžetinėje įstaigoje nėra draudžiama palepinti darbuotojus laisvo laiko dovana. Lietuvos verslo atstovai netgi pasveikino precedentą: esą tai žinutė, kad į žmones valstybės tarnyboje imama žvelgti ne formaliai, bet su žmogišku supratimu.

Praėjusį sekmadienį Lietuvos rinktinei pasaulio krepšinio čempionate įveikus JAV Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška  leido savivaldybės darbuotojams pirmadienį imti papildomą nedarbo dieną arba dirbti nuotoliu.  

Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Andriaus Romanovskio teigimu, tokiu elgesiu valstybinių ir savivaldos įstaigų darbuotojams siunčiama žinutė, kad vadovai įžvelgia tai, kad svarbu žmonėms. 

„Tai tam tikra politinė žinutė, kad reikia žiūrėti valstybės tarnyboje į žmones kaip ir (dirbančius – BNS) privačiame versle – ne tik formaliai, bet ir su atjautimu ir supratimu, kad tai jiems svarbu. Savivaldybė pradeda žiūrėti į savo darbuotojus ne kaip į statistinius vienetus, o sudaro galimybę pasidžiaugti“, – BNS teigė A. Romanovskis.   

Tuo metu Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė tokius veiksmus vertina skeptiškai.  

„Gerai būtų, kad krūvius sumažintų, padidintų darbo užmokestį, o tada pasakytų: daug dirbate, imkite laisvą dieną. Tada paspausčiau like“, – BNS tvirtino I. Ruginienė.

Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė mano, kad jeigu sprendimą dėl tokių momentinių laisvadienių priimtų valdžia, ji tam nepritartų, tačiau kai tai padaro atskiros įstaigos, toks žingsnis sveikintinas.

„Jeigu Seimas priimtų įstatymą, vertinčiau greičiausiai neigiamai – taip jie pasakyti negali, bet atskiros įmonės gali. Tai pavadinčiau žmogiškųjų išteklių valdymu. Pavyzdžiui, kad ir darbdavys duoda dvi valandas laisvas, visi žiūrime (rungtynes – BNS), o to grįžtame į darbą. Įmonės tai gali sau leisti, kad pakeltų darbuotojų dvasią, puoselėti draugiškumą, bendravimą, kolektyvizmą“, – tvirtino R. Skyrienė. 

„Nenorėčiau atmesti, kad tokie krepšinio įkvėpti sprendimai yra neblogi. Žmonių santykiams bendravimai kartais, tokie ekspromtiniai dalykai yra žavūs“, – tvirtino R. Skyrienė.

A. Romanovskis įsitikinęs, kad darbdaviai vertina darbuotojus ne pagal tai, kiek jie išsėdi darbo vietoje, o kiek darbo padaro. 

Jeigu žmonėms yra sudaroma galimybė atsitraukti nuo darbo, tai yra tam tikras bonusas, jeigu jie susitvarko su darbu, paslaugos nenukenčia, nieko nematau revoliucingo.

 

„Tai ne tas dalykas, kam reikėtų priešintis. Pats principas, kad labiau reikia orientuotis į rezultatą, o ne į procesą, yra teisingas. Ir jeigu žmonėms yra sudaroma galimybė atsitraukti nuo darbo, tai yra tam tikras bonusas, jeigu jie susitvarko su darbu, paslaugos nenukenčia, nieko nematau revoliucingo“, – kalbėjo A. Romanovskis. 

„Nemanau, kad Kazlų Rūdos meras nuo darbo atitraukė greitosios pagalbos automobilių vairuotojus“, – pridūrė jis.

A. Romanovskio teigimu, daug privačių darbdavių reaguoja panašiai: „Darbuotojams tai svarbu. O jų emocinė būklė svarbi darbdaviui. Pats, kaip darbdavys, atšaukiau nemažai susitikimų“.

Tuo metu I. Ruginienė mano, kad laisvos dienos darbuotojams turi būti suteikiamos už tai, kad jie daug ir gerai dirba. 

„Kad jie atgautų sveikatą ir pailsėtų. Bet tie spontaniniai davimai... Nežinau... Jautriai vertinu. Kodėl analogiškas dėmesys darbuotojams neskiriamas po lietuvių pasiekimų kitų sporto šakų varžybose, pavyzdžiui, plaukimo, kur sergame už Rūtą Meilutytę, po disko metimų, kur turėjome du Lietuvos atstovus finale“, – kalbėjo I. Ruginienė. 

Jos teigimu, per derybas tarp darbdavių bei darbuotojų reikėtų susitarti dėl geresnių darbo sąlygų.

„Jeigu dirbi viršvalandžius, – kad už juos būtų tinkamai sumokama, darbo krūviai neviršytų darbuotojų galimybių, o ne taip kad dirbi už du ar tris, o paskui krepšinio proga gauni laisvą dieną“,  – svarstė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė.

Šventės pas mus sovietinių papročių pagrindu vis dar susijusios su tingėjimu ir skysčių vartojimu (nes ką veikti laisvadienį viduryje savaitės?). Šitokia neturtinga, atsilikusi šalis, iš Lenkijos atvyksiančius turistus nuo pat sienos sveikinanti pašiūrėmis, lauko tualetais ir šiferiniais stogais, o per metus – net 15 šventinių nedarbo dienų. Pusę mėnesio leidžiame niekais, tarsi turėtume naftos ar aukso kasyklas, kurios kompensuotų tą įteisintą tingulį. Kiek šimtų milijonų dėl tų perteklinių laisvadienių neteko valstybė per pastarąjį dešimtmetį, veikiausiai niekas nė neskaičiavo. Iš pradžių seimūnai vis priveisdavo naujų švenčių, o paskui išsigandę ekonominių padarinių uždraudė žmonėms tas šventes „sujungti“ su savaitgaliais.

Kokio Vladimiro Vladimirovičiaus reikėjo paversti gegužės 1-ąją nedarbo diena? Kiek galima komunistuojant pataikauti primityviai proletarinei oligofrenijai? Ji gi bet kokią šventę suvokia kaip galimybę savo mirtiną promilių dozę pragulėti arimuose šalia kanalo.

O kokios varpos reikalingas Joninių laisvadienis? Na, taip, Lietuvoje daug Jonų ir garbė jiems, kad jie tokie yra. Tačiau tada turėtų būti darbo sąskaita švenčiamos ir Antaninės, ir Petrinės, nes Antanų ir Petrų (taip pat garbė jiems) LT teritorijoje – ne mažiau.

Tauri ir ta trejų devynerių proga – Žolinė. Niekas nežino, kas tai yra, bet visi vis tiek labai džiaugiasi, nes irgi nereikia darbuotis. O juk visai nesudėtinga kanapes garbinti ir po darbo, kas trukdo?

Kaip ten bebūtų, jei tų darbo savaites žalojančių laisvadienių būtų mažiau, gal ir atvykstančius NATO susitikimo dalyvius nuo valstybinės sienos sveikintų ne lauko išvietės ir šiferiniai stogai, o modernios Lietuvos peizažai.

P. S. Gal kas nors žinote, kodėl LT oro uostų vadovas pirmadienio rytą į LRT studiją ne tik atėjo be kojinių, bet ir vartojo „kad“ su bendratimi?

Į šiaurę nuo sostinės esančio Sent Ueno savivaldybėje pagal eksperimentinę programą vietos valdžios institucijose dirbančioms moterims bus leidžiama pasiimti iki dviejų laisvų dienų per mėnesį.

„Iš 2 000 savivaldybėje dirbančių žmonių 60 proc. yra moterys. Kalbėdamas su šiomis darbuotojomis supratau, kad pusė jų kenčia tylomis. Ši tema buvo atidėta į šalį, jei ne tabu“, – sakė Sent Ueno miesto meras iš Socialistų partijos Karimas Bouamrane'as (Karimas Buamranas).

„Reikėjo priimti ryžtingus sprendimus, kad joms padėtume. Didžiuojuosi, kad Sent Uenas nacionaliniu mastu nutiesė kelią konkrečiai pažangai moterų teisių srityje“, – sakė jis.

Darbuotojoms tereikės medicininės pažymos, patvirtinančios jų sveikatos būklę, kad galėtų pasiimti dvi laisvas dienas.

K. Bouamrane'as nusiuntė laišką prezidentui Emmanueliui Macronui (Emaniueliui Makronui), kuriame ragino Prancūzijos įstatymuose įtvirtinti teisę į menstruacines atostogas.

Tai daroma po to, kai Ispanijos įstatymų leidėjai vasarį galutinai patvirtino įstatymą, pagal kurį moterims, kenčiančioms nuo stipraus mėnesinių skausmo, suteikiami apmokami laisvadieniai. Ispanija tapo pirmąja Europos šalimi, priėmusia tokį teisės aktą.

Šiuo metu menstruacinės atostogos suteikiamos tik keliose pasaulio šalyse, tarp jų Japonijoje, Indonezijoje ir Zambijoje.

„Dėl dviejų kalendorinių nedarbo dienų lapkričio 1-ąją ir lapkričio 2-ąją Vyriausybės posėdžiai ar pasitarimai nėra numatyti ir, aplinkybėms nepasikeitus, nevyks“, – BNS nurodė Vyriausybės komunikacijos departamentas.

Anot jo, dėl šios priežasties du Vyriausybės posėdžiai – trečiadienį ir penktadienį – vyko praėjusią savaitę, į juos perkeliant „svarbius ir skubiau spręstinus klausimus“.

Vyriausybės komunikacijos departamento teigimu, artimiausias Ministrų kabineto posėdis numatytas lapkričio 9 dieną.

„Bet koks darbuotojo tobulinimasis, savišvieta ar mokymasis yra teigiamas dalykas ir trišalėje taryboje mes pritariame šitam Seimo nario Luko Savicko pasiūlymui, kuris sako, kad darbuotojas turės teisę savo sąskaita išeiti penkias dienas savišvietai. Be abejonės, yra tam tikrų techninių iššūkių. Kas yra ta savišvieta? Tai yra labai plati sąvoka, bet tikriausiai pats principas yra teigiamas. Taip pat paliekama galimybė, jeigu yra kolektyvinis susitarimas darbovietėse, gali būti sutarta, kad darbdavys tas dienas apmokės. Bet kol kas pats principas, kad tai yra daugiau darbuotojo teisė pačiam savo sąskaita užsiimti savišvieta“, – komentavo A. Romanovskis.

Dabar yra pakankamai įtempta situacija darbo rinkoje, tad bet kokios galimybės darbdaviui pasiūlyti kažką papildomai prie atlyginimo gali būti privalumas.

Mažai tikėtina, kad darbdaviai imsis apmokėti savišvietos atostogas, mat pati sąvoka turi daug reikšmių, pvz., šviestis galima ir naršant internete.

„Dabar yra pakankamai įtempta situacija darbo rinkoje, trūksta darbuotojų, tad bet kokios galimybės darbdaviui pasiūlyti kažką papildomai prie atlyginimo gali būti privalumas. Bet mes turime suprasti, kad savišvieta – ypatingai bendras apibrėžimas, tai yra bet kas. Knygos skaitymas irgi yra savišvieta arba naršymas internete ir informacijos rinkimas yra savišvieta. Todėl labai sunku įvertinti, o ką veiks tas darbuotojas per penkias dienas. Tai daugiau yra teisė jam išeiti savo sąskaita ir padaryti tam tikrą intelektualinę pertrauką nuo darbo bei užsiimti kitais dalykais“, – aiškino verslo konfederacijos prezidentas.

Gali būti, kad atsiras sistema, kaip patikrinti, ką darbuotojas iš tikrųjų veikė per savišvietos atostogas.

„Mes kėlėme diskusijoje tokį klausimą ir tikriausiai bus kažkokia praktika. Svarbu, kad ta priemonė pateisintų tikslą. Darbdaviai ir dabar kalbasi su darbuotojais, kai paprasčiausiai reikia pauzės nuo darbo. Tokie susitarimai yra pasiekiami“, – sakė A. Romanovskis.

Taip pat buvo keltas ir kitas siūlymas – laisva diena, kurią darbuotojas skirtų savo seniems, ligotiems ir priežiūros reikalaujantiems tėvams. Darbdaviai tokiam siūlymui nepritarė.

„Mes bandome skirti vieną dieną per mėnesį prie atostogų, kurią būtų galima skirti ligotų tėvų priežiūrai, bet, ar tai išspręs [problemą]? Mes, kaip darbdaviai sakome, kad tai yra valstybės pareiga rūpintis senais žmonėmis, kurie mokėdavo mokesčius ir turi gauti tą paslaugą, o ne vaikų ar šeimos narių pareiga juos prižiūrėti. Sutikime, kad viena papildoma diena priežiūros kokybės neišsprendžia. Mums reikia visuomenėje susitarti, ar mes bandome spręsti neįgalių vaikų, vaikų auklėjimo, pagyvenusių, sergančių tėvų problemą paprasčiausiai pridedant nedarbo dienų prie žmonių atostogų ar vis dėlto bandome spręsti socialines problemas per valstybinę sistemą. Kas ir yra visose civilizuotose valstybėse“, – dėstė A. Romanovskis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Anot pašnekovo, nėra teisinga darbdaviams ant pečių užkrauti senus, savimi sunkiai pasirūpinančius žmones. Jais turėtų rūpintis ne artimieji, o valstybės socialinė sistema.

„Darbdaviai yra stipriai silpnesnėje pozicijoje nei valstybė, o mes visi mokame mokesčius, draudimą, pensijų draudimą, kad paskui, kai jie yra seni gautų tas paslaugas iš valstybės. Toks yra socialinis susitarimas ir tikriausiai nėra labai sąžininga dabar bandyti spręsti pagyvenusių, ligotų tėvų problemą per darbdavius. Aš pats turiu solidaus amžiaus mamą ir suprantu, kad kol kas praktiškai aplinkiniai žmonės turi rūpintis paslaugomis, nors taip neturėtų būti. Civilizuotose valstybėse darbingas žmogus dirba, o valstybė su savo socialine sistema nuima tą krūvį nuo dirbančio žmogaus“, – aiškino A. Romanovskis.

Pasak verslo konfederacijos prezidento, vieno laisvadienio per mėnesį prižiūrėti tėvams senyviems nepakaks ir viliasi, kad Vyriausybė priims pensininkų priežiūros sistemos pakeitimų, užtikrinančių orią senatvę kiekvienam.

Valstybės pasakymas, kad nėra pinigų... mes žinome šitą mantrą. Šiaip niekam nėra pinigų iki tol, kol jų neatsiranda.

„Viena papildoma diena per mėnesį prie atostogų problemos neišsprendžia, nes senyvam ir ligotam žmogui reikia beveik 24 val. per parą priežiūros. Valstybės pasakymas, kad nėra pinigų... mes žinome šitą mantrą. Šiaip niekam nėra pinigų iki tol, kol jų neatsiranda. Čia yra politinės valios klausimas. Aš žinau, kad šita Vyriausybė svarsto priežiūros sistemos peržiūrėjimą, galbūt net kažkokio draudiminio elemento įvedimą, kad žmonės, kai jie pasensta, būtų tikri, kad atsitikus nelaimei jie gautų tą pašalpą“, – tvirtino A. Romanovskis.

Jau ne pirmus metus kalbama apie keturių darbo dienų savaitę, tačiau susitarti nepavyksta.

„Keturių dienų darbo savaitė niekaip nesprendžia socialinių problemų. Kol kas mes matome, kad dirbančių žmonių trūksta, tai trumpinant darbo dienas turi būti didinamas efektyvumas. Taip pat yra klausimas, ar mes kaip visuomenė esame pasiruošę sutikti, kad kai kurios paslaugos bus teikiamos trumpiau. Pavyzdžiui, viešosios paslaugos bus teikiamos ne penkias, o keturias dienas per savaitę“, – klausimą iškėlė A. Romanovskis.

2009-ųjų ekonominės krizės metu žmonės džiaugėsi, kad apskritai turėjo darbą. Dabar darbo vietų pilna, tačiau nėra, kam dirbti.

„Būtų sudėtinga mus lyginti su praėjusia krize, nes tada darbo vietų buvo mažiau nei norinčių dirbti, o šiuo metu yra 60 tūkst. laisvų darbo vietų“, – teigė A. Romanovskis.

Tokią Darbo kodekso pataisą parengė trys socialdemokratai – Eugenijus Sabutis, Kęstutis Vilkauskas ir Tomas Bičiūnas.

Slaugadienį parlamentarai siūlo skirti, jeigu darbuotojų tėvams nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar priežiūros poreikis arba jų darbingumo lygis neviršija 25 proc.

Taip pat papildomą laisvą dieną siūloma suteikti, kai prižiūrimi tėvai serga sunkiomis ligomis arba jie yra vyresni nei 75 metai.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas konservatorius Mindaugas Lingė abejoja, ar vienas slaugadienis per mėnesį išgelbės, kai žmogui kiekvieną dieną reikalinga priežiūra. Jis siūlo susitelkti į socialinių paslaugų plėtrą, kad jos būtų labiau prieinamos ir dirbantieji nebūtų priklausomi nuo slaugomų žmonių.

M. Lingė įsitikinęs, kad šiuo klausimu svarbiausia yra išgirsti Trišalės tarybos nuomonę.

„Kol neturėsime jos pozicijos, nesvarstysime komitete pataisos“, – BNS teigė jis.

Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas sutinka, kad slaugadieniai galimi, bet reikia sugalvoti būdą, kaip darbdaviams būtų už juos kompensuojama, nes žmonėms bus mokamas atlyginimas, už juos darbus turės padaryti kiti žmonės, kuriems ne visada mokama papildomai. 

„Reikia kurti fondą ir iš jo solidariai darbdaviams mokėti kompensacijas“, – siūlo jis.

„Nukenčia ir visas kolektyvas. Jeigu įmonėje dirba 10 žmonių ir penki iš jų turės tokius pagyvenusius tėvus, per mėnesį dar penkias dienas nedirbs“, – BNS teigė D. Arlauskas.

Nukenčia ir visas kolektyvas. Jeigu įmonėje dirba 10 žmonių ir penki iš jų turės tokius pagyvenusius tėvus, per mėnesį dar penkias dienas nedirbs

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė abejoja ar reikia išskirti vieną socialiai jautrią grupę, nes ir dabar Darbo kodeksas jau numato palengvinimų darbuotojams, turintiems slaugomų artimųjų. Vietoj tėvadienių ir slaugadienių, kuriais pasinaudoja ne visi, ji siūlo iki 25 darbo dienų pailginti atostogas. 

„Tada visi darbuotojai išloštų, gal pas kažką tėvai pagyvenę, pas kažką vaikai maži, pas kažką suaugę neįgalūs, kažkas vienišas ir reikia papildomo laiko tvarkytis kažkokius reikalus. Tai leistų objektyviau šį klausimą spręsti, nes ir neturintys tokių aplinkybių, kurios leistų gauti papildomus laisvadienius, irgi turėtų tas laisvas dienas ir nesijaustų nuskriausti“, – BNS teigė I. Ruginienė.

Dabar papildomą laisvadienį, vadinamuosius tėvadienius gauna dirbantys tėvai, kurie augina neįgalų vaiką iki 18 metų arba du vaikus iki 12 metų, o dvi dienas gauna daugiavaikiai tėvai – auginantys tris ir daugiau vaikų iki 12 metų.

Nei „Sodra“, nei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, nei profsąjungos neturi informacijos, kokiu mastu naudojamasi tėvadieniais, ar darbdaviai nenori jų suteikti.

„Komitete nesame susidūrę, kad žmonės skųstųsi, kad jiems negarantuojama teisė gauti tėvadienius“, – teigė M. Lingė.

I. Ruginienė sako, kad suteikti tėvadienius galima įvairiais būdais – skirti visą laisvą dieną, sutrumpinti darbo laiką, iš anksto susitarti, kad bus ta pati mėnesio diena, galima prašyti protarpiais – kai reikia, o ne būtinai kartą per mėnesį.

Parlamentinis Socialinių reikalų ir darbo komitetas siūlo švenčių dienų, kai nedirbama, sąrašą papildyti 14-ąja diena – lapkričio 2-ąja – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena.  

Septyni komiteto nariai balsavo už tokią Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narės Vandos Kravčionok parengtą Darbo kodekso pataisą. Vienintelis socialdemokratas Algirdas Sysas balsavo prieš, dar trys parlamentarai susilaikė. Galutinį sprendimą priims Seimas. 

Prieš tai komitetas atmetė A. Syso pasiūlymą nedirbti tik vieną dieną – arba  lapkričio 1-ąją, arba lapkričio 2-ąją.

Pasak A. Syso, iš Europos Sąjungos valstybių tik vienintelėje Vengrijoje laisvadieniai yra ir Visų Šventųjų, ir Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dienomis, 11 šalių iš viso išeiginių tomis dienomis neturi, o 17 šalių minima viena diena. 

Komitetas taip pat nepalaikė konservatoriaus Jurgio Razmos siūlymo nebešvęsti Gegužės 1-osios. Už šios dienos išbraukimą iš šventinių dienų sąrašo balsavo keturi komiteto nariai, prieš trys ir susilaikė keturi parlamentarai. 

Dabar Lietuvoje yra 13 šventinių dienų, per kurias nedirbama.

Pasak jo, artėjančios laisvos dienos - puikus metas ne tik pabūti su artimaisiais ir pailsėti, bet ir aiškiau suprasti bei įvertinti, kokią vietą mūsų gyvenime užima darbas ir ką jis mums iš tiesų reiškia.

Ne tik pragyvenimo, bet ir prasmės šaltinis, psichologo G. Navaičio teigimu, ypač per šventes, turint daugiau ne tiesiog maloniai laisvo, bet kai kam veikiau „tuščio laiko“, dalį žmonių aplanko pojūtis, kad nėra ką veikti arba suplanuota veikla neteikia džiaugsmo, neturi prasmės.

„Asmeninės gyvenimo prasmės suradimas yra viena svarbiausių psichologinių brendimo užduočių žmogaus gyvenime. Būtų gerai, jei jam tai padaryti pavyktų kuo anksčiau, nes tuomet žmogus galėtų suspėti gyvendamas tą prasmę ir realizuoti. Ne visiems tai pavyksta, todėl maždaug 5 proc. neurozių, o neurozė yra liga kuri paveikia ir kūną, ir psichiką, kyla dėl egzistencinio vakuumo ar, paprasčiau tariant, prasmės nebuvimo. Su prasmės pojūčio stoka susijusias neurozes leidžia atpažinti vadinamoji neurotinė triada, kurią sudaro agresyvumas, depresyvumas ar polinkis įvairiais būdais svaigintis“, - aiškina psichologas.

Pasak G. Navaičio, didelę mūsų gyvenimo dalį užimanti darbinė veikla yra svarbi toli gražu ne vien tik kaip pragyvenimo šaltinis, bet ir kaip psichologinės bei fizinės sveikatos sąlyga. Darbas turi galią tiek gyvenimui teikti prasmės, tiek ir padėti pamatyti, jei tos prasmės vis dar nerandame.

Vienas iš būdų įprasminti gyvenimą - darbas.

„Vienas iš būdų įprasminti gyvenimą - darbas. Ir tikrai nederėtų darbo sutapatinti vien tik su pajamų šaltiniu. Darbas yra ir svarbus savirealizacijos būdas, tai prasminga veikla, kuri padeda jaustis reikalingu, pačiam sau atsakyti į klausimą, ką aš veikiu gyvenime, kodėl tai, ką aš darau, yra svarbu. Ir šitų klausimų nereikia bijoti, juos tikrai verta sau užduoti, nes tik žinodami atsakymus būsime atviri galimybėms“, - sako G. Navaitis.

Kad galimybė dirbti iš tiesų yra didelė dovana, geriausiai žino tie, kurie ilgai ieškojo darbo bei tie, kuriems gauti kad ir paprastą darbą yra didžiulis iššūkis. Vienišos mamos, vyresnio amžiaus dirbantieji ar negalią turintys žmonės, kurių darbo rinkoje niekas nelaukia, itin dažnai darbą mini kaip dovaną ir savirealizacijos galimybę.

Pasak Dirbančių neįgaliųjų asociacijos atstovės Simonos Kunigonytės, neįgaliam žmogui galimybė vykti į darbą yra tiesiog aukso vertės, tai gali būti tas vienintelis dalykas, rytą priverčiantis atsikelti iš lovos.

„Būti reikalingu, naudingu, priklausyti kolektyvui - tai tokie svarbūs dalykai, apie kuriuos sveikieji dažnai gal ir nesusimąsto kalbėdami apie darbą. Jie kur kas dažniau kalba apie karjerą, geidžiamus pokyčius. Tuo tarpu mes, dirbantys neįgalieji, tik norime, kad būtų kur dirbti. Nes tai daugiau nei pragyvenimo šaltinis. Tai jausmas, kad iš tiesų gyveni“, - sako S. Kunigonytė.

Pasak jos, darbdaviai, dažnai deda daug pastangų ir tiesioginių investicijų, kad pritaikytų darbo aplinką, suburtų kolektyvą.

„Įsivaizduokite, ką reiškia visą darbo aplinką pritaikyti, pavyzdžiui, nereginčiam žmogui. Arba kokių pastangų reikia, kad šizofrenija sergantis žmogus galėtų atrasti savo vietą kolektyve? Tokių pavyzdžių Lietuvoje yra. Tos įmonės, kurios mato savo veiklą kaip misiją, į tai nuolat investuoja, ieško būdų, kaip užtikrinti, kad žmonės jaustųsi gerai, atrastų savo vietą, galėtų save išreikšti ir socializuotis“, - aiškina pati dirbanti ir negalią turinti Simona.

Pasak jos, dažnai su fiziniais apribojimais išmokę gyventi neįgalieji yra psichologiškai labai stiprūs, gebantys atlaikyti skaudžius gyvenimo smūgius, tačiau darbo netektis ir jiems yra didelė trauma.

„Neįgaliajam netekti darbo yra didžiulis iššūkis. Dirbančių neįgaliųjų asociacijos nariai ne kartą dalinosi savo skaudžiomis istorijomis, nuolat diskutuojame, ką galime padaryti, kad situacija keistųsi, kaip padėti konkrečiam žmogui. Taip, mes esam labai atsparūs likimo smūgiams, daug jų pakeliam, bet vieną dieną sužinoti, kad nebėra vietos, kurioje jauteisi savas, reikalingas ir naudingas - tai iš tiesų reiškia netekti gyvenimo prasmės. Prarasti kompasą, pasiklysti, gana aiškiai ir gerai žinant, kad iš tokios situacijos tiesiog nėra išeities“, - įsitikinusi Simona.

Psichologo G. Navaičio teigimu, tokia „nereikalingų“, darbo rinkai dėl vienos ar kitos priežasties „netinkamų“ žmonių problema matoma visame pasaulyje ir ji vis aštrėja„ Viena iš XXI a. socialinių problemų yra nemenkas skaičius vadinamųjų „nereikalingų“ žmonių, kurie šiuo metu negali parduoti savęs darbo rinkoje, negali rasti joje sau vietos.

Sąsajos tarp tokios situacijos ir „nereikalingų“ žmonių psichologinės būsenos - akivaizdžios. Pavyzdžiui, Graikijoje ekonominės krizės metais prasidėjęs nedarbas depresijų skaičių išaugino net 130 proc. „Tai baugina, bet turbūt nestebina. Kaip minėjau, darbas nėra vien pajamų šaltinis. Žmogus dirbdamas tampa reikalingas kitiems. Tokiu pat būdu tampa vis labiau reikalingas ir sau pačiam“, - aiškina psichologas.

Pasak jo, su šia mintimi apie prasmę ir galimybę būti reikalingam verta ne tik sutikti, bet ir praleisti šventes. Pagalvoti, kas iš tikrųjų mums teikia didžiausią prasmės pojūtį, koks vaidmuo mūsų kasdienybėje tenka artimiesiems, šeimai, mylimai veiklai, o koks - televizoriui, socialiniams tinklams ar norui „užkimšti“ save maistu ar daiktais.