Paskutinis kovo sekmadienis, kai laikas bus persukamas viena valanda į priekį, – puiki proga su profesoriumi L. Klimka pakalbėti apie seniausius laiko matavimo būdus, mechaninio laikrodžio išradimą, jo evoliuciją, reikšmę kultūrai ir visuomenei.

– Dauguma jus atpažįsta kaip etnologą, bet esate ir mokslo istorikas, fizinių mokslų daktaras. Ar dėl to laiko skaičiavimo ir laikrodžių tema patraukė jūsų dėmesį?

– Žinias apie istorinius laikrodžius rinkau rengdamasis paskaitoms ir rašydamas straipsnius, jas papildžiau studijuodamas archyvinius šaltinius, dalyvaudamas Lietuvos kraštotyros draugijos ekspedicijose, išvykose. Mano nauja knyga šia tema atsirado supratus, kad sukaupiau labai daug medžiagos, kurią norėjosi susisteminti ir pasidalyti ja su skaitytojais.

Tai svarbi tema, nes visų mūsų gyvenimas pavaldus visagaliam laikui. Praeitis negrįžta, dabartis nepasikartoja, o ateities negalima nuspėti... Klausiame savęs, kaip nors kiek prisijaukinti jo nenumaldomą bėgsmą ir suspėti paskui jį? Nieko geresnio, nei skirstyti laiką į atkarpas, pavadinti metais, mėnesiais, dekadomis, savaitėmis, tarpušvenčiais, valandomis, minutėmis, sekundėmis, pasaulis dar nesugalvojo.

Spintinis: laikrodžio, pagaminto Mykolo Jono Jurkevičiaus Vilniuje XVIII a. pab.–XIX a. pr., ciferblatas. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Suspėti su laiko tėkme šiandienei visuomenei vis tiek sunku. Ar galima sakyti, kad dėl to jis vis dažniau tampa priešu, o ne galimybe?

– Nesunku pastebėti, kad daug žmonių jaučiasi slegiami laikrodžio diktato, gresiančio perdegimo sindromu... Šiuolaikinis žmogus stengiasi neatsilikti nuo pokyčių, todėl nuolat skuba, vis pasiteisindamas: „neturiu laiko“, „nėra kada“. E. paštą jis tikrina autobuse, telefonu kalba vairuodamas, valgo prabėgomis greitąjį maistą. Skaito ne tekstus, o jų santraukas, nes darbuose planai ir projektai jam grasina baigties terminais, vadinamaisiais dedlainais. Todėl ėmė trumpėti netgi miego laikas, o per atostogas ne tiek ilsimasi, kiek vykdomi vasaros planai.

– Galbūt šią problemą patys ir sukūrėme, kai pradėjome skaičiuoti laiką?

– Akivaizdu, kad modernieji laikai reikalauja lankstesnio santykio su laiku. Greitėjančio gyvenimo tempo tėkmėje labai pravartu kartkartėmis rasti lėto laiko salelę. Puiki priebėga – persikėlimas į kito laiko erdvę, paėmus į rankas grožinės literatūros knygą ar traktatą apie laiką.

Apskritai mechaninis laikrodis buvo didis viduramžių išradimas. Jis ne tik privertė žmogų ryškiau pajausti laiko tėkmę, bet ir išmokė tvarkyti laiką savo nuožiūra. Taip, tai labai paspartino snaudulingą viduramžių kasdienio gyvenimo ritmą, o šiandien spartėjimas jau tampa ir problema.

Be to, laikrodis tiesiogiai turėjo įtakos tuometės visuomenės egzistencinėms nuostatoms, netgi mąstymo būdui, – žmogus pradėjo save suvokti kaip savarankišką individą, o ne tik kaip Dievo valdomo pasaulio dalelę.

Sieninis: laikrodis didelei menei, pagamintas 1785 m. laikrodininkų cecho seniūno Juozapo Bergmano. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Ar mechaninis laikrodis ir buvo tas impulsas laikui greitėti, žinoma, perkeltine prasme?

– Nuolatinis laiko sąvokos atnaujinimas vis gilinant turinį lydi visą žmonijos civilizacijos istoriją. Galima teigti, kad kiekvienam jos etapui būdinga sava laiko samprata ir savas pažinimo lygmuo. Archajinei žemdirbių bendruomenei ji buvo cikliška, viduramžių krikščioniškajai – tiesiška, industrinei visuomenei – susieta su erdve, poindustrinei – sinergiška.

Kaip greitai spartėja visuomenės laiko suvokimas, galime matyti, pažvelgę į laikrodžių evoliuciją. Mechaniniai laikrodžiai Europos bokštuose atsirado XIII a. pabaigoje – XIV a. pirmoje pusėje. Per trumpą laiką jie paplito įvairiuose Europos miestuose ir ėmė išdidžiai dairytis iš katedrų, rotušių bokštų aukštybių. Iš pradžių mechaniniai laikrodžiai rodė tik valandas. XVII a. antroje pusėje laikrodžiuose atsirado minutinė rodyklė, o XVIII a. pradžioje – ir sekundinė. Nuo tada laikrodžiai ir laiko matavimas sparčiai tobulėjo, šiandien jau yra svarbios ir nanosekundės.

– Ar laikas žmonėms tiek daug reiškė ir iki išrandant mechaninį laikrodį?

– Laikas, savaime suprantama, buvo skaičiuojamas ir iki tol, tik primityvesniais, nors ir labai išradingais būdais. Visi žinome apie saulės ar smėlio laikrodį, bet egzistavo ir vandens laikrodis su skylute dugne ir sužymėtomis valandų padalomis sienelėse. Naktimis naudoti žvakių ir aliejaus lempelių laikrodžiai valandas skaičiuodavo pagal vaško sudegimo ir aliejaus išdegimo greitį. Taigi dabar laikas bėga, bet pažvelgę į praeitį pamatysime, kad jis slinko šešėliu, lašėjo, byrėjo ir netgi degė.

Saulės: laikrodis su vilko pėdas imituojančiomis kojelėmis. Lietuva, XVIII a. II pusė. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Didelis šuolis pradėti laiką skaičiuoti laikrodžiais, o ne jūsų paminėtais būdais. Kaip šį pokytį priėmė žmonės?

– Pirmieji namų laikrodžiai buvo sumažintos bokštinių laikrodžių kopijos, įmontuotos į ažūrinius gotikinio stiliaus rėmus, pro kuriuos buvo matyti, kaip veikia mechanizmas. Taip buvo galima įsitikinti, kad laikrodžio ratukus suka ne piktoji dvasia. Viduramžiai dar nepatikliai žiūrėjo į mokslo ir amato išmones. Skamba juokingai, bet natūralu, kad tuometei visuomenei suvokti spartų tobulėjimą nebuvo paprasta.

– Kaip laiką skaičiavome Lietuvoje?

– Yra žinoma, kad laikrodžiai pirmiausia įsikūrė valdovų ir didikų rūmuose sostinėje Vilniuje. XVI a. analuose rašoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis užsakė keletą laikrodžių savo būsimai žmonai italų kunigaikštytei Bonai iš Sforcų giminės. XVI a. tarp Vilniaus karališkojo dvaro tarnų jau minimas ir laikrodininkas. Jo svarbią padėtį rodo ir tai, kad laikrodininko žirgui kasdien buvo skiriama pusė gorčiaus avižų, – tiek pat, kiek karališkųjų vaistininko, siuvėjo ir virėjo žirgams. Matyt, laikrodžių meistras irgi keliaudavo su visa kunigaikščio palyda.

Stalinis: laikrodis, 1642 m. pagamintas Jokūbo Gierkės. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Kalbame apie elitą, bet laiką juk skaičiavo ir miestiečiai?

– Miesto vartai atsiverdavo, prekymečiai ir turgūs prasidėdavo, meistrų susirinkimai ir miestiečių šventės vykdavo pagal laikrodžio varpų dūžius. Tik XVII a. mechaniniai laikrodžiai iš pilių ir rūmų atėjo į Vilniaus gyventojų namus. Tai lėmė ir meistrų daugėjimą. Jie jungėsi į amatininkų profesinę organizaciją, kurią vadino cechu.

Laikrodininkai tarp kitų Vilniaus meistrų pirmą kartą paminėti 1601 m., o 1772 m. Vilniuje pradėjo veikti atskiras laikrodininkų cechas. Jam priklausė septyniolika meistrų, kurie gamindavo laikrodžius pagal miestiečių užsakymus. Cechas, kaip ir kituose Vakarų Europos miestuose veikiantys cechai, rūpinosi ne tik gaminių kokybe ir jų rinkos išlaikymu, bet ir pameistrių mokymu, savitarpio socialine pagalba, miesto gynyba.

XIX a. augant laikrodžių paklausai, meistrų daugėjo. Įdomu, kad žymų laikrodžių skaičiaus šuolį po napoleonmečio Lietuvoje lėmė iš karo grįžtantys kazokai, kurie kišeninius laikrodžius pardavinėdavo už keletą auksinių. XIX a. atsiradus galingiesiems laikrodžių industrijos centrams, namudiniu būdu gaminti laikrodžius tapo nuostolinga, todėl laikrodininkams beliko verstis jų remontu.

Kosmologinis: saulės laikrodis su apačioje įrėžtais inicialais I.K.D.K.W.M. Lietuva, XVIII a. II pusė. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Ar atpigę laikrodžiai padarė juos prieinamus platesniam žmonių ratui?

– Taip, XIX a. antroje pusėje jų įsigyti galėjo ne tik miestiečiai. Taupesni kaimo žmonės, dažniausiai pardavę savo užaugintas gėrybes, iš turgaus parsiveždavo rūpestingai į gūnią suvyniotą kaime dar retą laikrodį. Būdavo ir taip, kad neturtingesnio krašto valstiečiai susidėję pirkdavo vieną laikrodį visam kaimui, o kažkuriam kaimynui prireikus kurs nors važiuoti ar kepant duoną, piemenukas būdavo pasiunčiamas į laikrodį turinčius namus parnešti laiko. Taip po truputį laikrodis kaime pakeitė gaidį.

Būrys entuziastų pasileidžia į naktinį žygį mitologiniu tako.

„Naktinė ekskursija. Kadangi ji naktinė, šįkart kalbėjome ne tiek apie mitologiją bendrai, o apie anapusinį pasaulį, sielos dalis ir panašius įdomius dalykus“, – sakė M. Semaška.

Takas veda į protėvių pasaulį, aplink apstu mitologinių veikėjų – akmeninių skulptūrų, o jose įkūnytos senosios lietuvių dievybės ir mitologinės būtybės.

„Daugelis galvoja, kad tai yra pasakos, pasakėlės vaikams. Bet galiu pasakyti iš patirties, jog žmonės tikrai nuoširdžiai domisi. Nori sužinoti vis daugiau ir daugiau“, – sakė M. Semaška.

Simboliška – toks žygis prieš pat Vėlines. „Su mitologija vėlių kultas yra labai susijęs, nes buvo manoma, kad vėlės padeda visuose ūkio darbuose. Būtent iš čia yra atėjęs rudens sambūrių paprotys.“, – sakė etnologas Libertas Klimka.

Etnologai sako: nors Vėlinės – apie mirtį, mirusiuosius ir perša liūdesį, tai – šventė. Nes prisimenami mirusieji, meldžiamasi, degamos žvakės.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Kiti prilygina su vėlių langeliais, žvaigždėmis , kurios nusileidžia ant žemės ir vėlėms nušviečia kelią pasižiūrėti, kokia dabar ta žemė. Jie paliko kitokią, tegul pasižvalgo, kokia yra dabar“, – pasakojo etnologė Gražina Kadžytė.

Įdomu ir tai, kad žvakės kapinėse pradėtos degti tik XIX a. Prieš tai buvo deginami laužai. Anksčiau į kapines buvo nešami ir apeiginiai valgiai, su mirusiais rengiamos bendros vaišės.

„Dzūkai yra išlaikę vadinamas „grikines babkas“, „šaltanosius“ – tai yra šermenų maistas. O jeigu už stalo sėdama, tai ir kopūstienė būdavo būtinai patiekiama, avienos patiekalai“, – Vėlinių valgius vardino L.Klimka.

Mes puikiai žinome, kad nefizinė substancija nevartoja fizinių dalykų.

„Kai kuriose primityvesnėse kultūrose iki šiol galvojama, kad galbūt vėles reikia pamaitinti žmonių maistu. Bet mes puikiai žinome, kad nefizinė substancija nevartoja fizinių dalykų“, – sakė G. Kadžytė.

Pasak etnologų, lietuviai anksčiau į mirtį žiūrėjo pagarbiau ir santūriau. Ir paminklas būdavo vienas visai giminei. Vėlinės dabar taip pat kitokios.

„Dabar daugiau materialioji, o ne dvasinė pusė akcentuojama. Ir dėl to apmaudu. Geriau savo vaikams ir anūkams papasakokime apie senelius, prosenelius, jų gerus darbus, charakterį“, – patarė L. Klimka.

Anot etnologų, gėlių jūra ir brangiausi granitai kapinėse – tik antraeilis dalykas.

„Nušluoti kapai, gėlės ir žvakutės reikalingi ne mirusiems, bet gyviesiems pasirodyti prieš gyvuosius. O mirusiems reikia maldos ir atminimo “, – sakė G. Kadžytė.

O kaip dėl persirengėlių, kurie vietoj susikaupimo renkasi triukšmingas linksmybes?

„Helovinas pas mus iki šiol yra pridėtinis dalykas. Kaip svetimą dalyką paėmė, nukopijavo. Kadaise buvo „beždžioniukų diskotekos“ – pažaidė, nusibodo. Dar buvo visokiausių – ateina iš kažkur, vėl išeina. Tai ir Helovinas yra holivudinė produkcija, ne senovės“, – įsitikinusi G. Kadžytė.

„Vėlinės tai yra laikotarpis, kai reiktų šiek tiek sustoti, nustoti skubėti, susimąstyti, kad galbūt esame neamžini šioje žemėje, kad viskas – laikina. Prisiminti artimuosius, kurių galbūt nėra šalia. Ir pasirūpinti tais, kurie vis dar yra šalia“, – palinkėjo M. Semaška.

Pirmiausia – Klaipėdoje

Klaipėdoje Saulės užtemimas prasidės 12 val. 11 min., maksimumą pasieks 13 val. 20 min., kai bus uždengta apie 56 proc. Saulės disko.

Užtemimas Klaipėdoje baigsis 14 val. 30 min.

Vilniuje Saulės užtemimas prasidės keliomis minutėmis vėliau nei uostamiestyje – 12 val. 15 min., o maksimumą pasieks 13 val. 26 min., kai bus uždengta 59 proc. Saulės disko.

Lietuvoje dalinis Saulės užtemimas truks kiek daugiau nei dvi valandas.

Maksimumo metu bus uždengta 59 proc. Saulės, užtemimas baigsis 14 val. 37 min.

Įspūdingiausias reginys, kai Mėnulio šešėlis uždengs net 82 proc. Saulės disko, rytoj bus matomas Vakarų Sibiro lygumose.

Jei nesutrukdys debesys

Saulės užtemimas vyksta tada, kai Saulės diską užstoja aplink Žemę skriejantis Mėnulis.

Dalinis užtemimas susiformuoja tuomet, kai Saulė, Mėnulis ir Žemė išsidėsto ne visai idealiai vienoje tiesėje.

Vis dėlto pamatyti šį nedažną reiškinį gali ir nepavykti, nes bent jau kol kas rytoj Klaipėdoje pranašaujami debesuoti orai su lietumi.

Beje, Saulės stebėjimas per užtemimą be apsaugos priemonių – pavojingas akims.

Bet kokie mėgėjiški bandymai žiūrėti į Saulę gali baigtis akių pažeidimais ar net aklumu.

Tad Saulę stebėti galima tik naudojantis profesionaliomis priemonėmis.

Libertas Klimka. Š. Mažeikos nuotr.

Užtemo ir pernai

Klaipėdiečiai, kaip ir visos Lietuvos gyventojai, pastarąjį kartą dalinį Saulės užtemimą turėjo progą stebėti pernai birželio 10-ąją.

Tada tarp 13 ir 15 val. Saulės diską pridengė Mėnulio šešėlis. O Kanadoje, Grenlandijoje, Arktyje ir dalyje Rusijos buvo galima pasigrožėti ir rečiau pasitaikančiu žiediniu užtemimu.

Visiškas Saulės užtemimas pernai dar buvo ir gruodžio 4 d.

Tiesa, tuomet jis buvo stebimas jau priešingame Žemės pusrutulyje, Lietuvoje jis nebuvo matomas.

Pajunti savo menkumą prieš didingus gamtos reiškinius.

Kitas – po šimtmečio

Etnologijos profesorius Libertas Klimka pasakojo savo akimis matęs tris visiškus Saulės užtemimus.

"Savo gyvenime mačiau tris visiškus užtemimus. Sukrečia. Viską žinai, lauki, bet vis tiek pajunti savo menkumą prieš didingus gamtos reiškinius", – teigė profesorius.

Etnologo teigimu, daug žinių apie tai, kaip užtemimus aiškindavo lietuvių protėviai, nėra išlikę.

Tačiau pripažįsta, kad senovėje tai buvo nesuprantamas, gąsdinantis reiškinys, lemiantis įvairias nelaimes.

Būtent vienas įspūdingiausių užtemimų vyko 1954 m. birželio 30 d., kai dalyje Lietuvos apie 16 val. diena trumpam virto naktimi – Saulė dingo, o danguje sužibo žvaigždės.

Lietuvos gyventojai tądien tapo visiško Saulės užtemimo – unikalaus reginio, toje pačioje vietoje matomo vos kas 300–400 metų – liudininkais.

Kitą tokį užtemimą Lietuvoje stebėti bus galima tik beveik po šimto metų – 2 126-aisiais.

Senoliai, rugsėjo 29-ąją minėdami šv. Mykolo dieną, visada spėdavo žiemos orus.

Iki šios dienos buvo baigiamas bulviakasis ir kiti žemės ūkio darbai.

Senovėje ši diena buvo duoklių kunigaikščiams metas, mat, pabaigus žemės darbus, valstiečiai turėjo atskaičiuoti dalį savo derliaus kunigaikščiui.

Pagal šią dieną lietuviai spėdavo tolesnius orus. Ketvirtadienį pajūryje vyravo pietryčių vėjas, o štai centrinėje ir rytinėje šalies dalyse pūtė pietys.

"Jei pietų vėjas, bus šilta žiema. Prognozės į gera. Vadinasi, mažiau elektros sunaudosime", – prognozavo L.Klimka.

Jei šią dieną būtų pūtęs šiaurės krypčių vėjas, reikėtų spėti, kad žiema bus snieginga ir gili.

"Jei pūstų vakarų vėjas, žiema bus su atlydžiais. Rytų vėjas reikštų vėjuotą, žvarbią žiemą. Bet pajūriui tai nieko naujo. Pas jus visada vėjuota", – "Klaipėdai" kalbėjo L.Klimka.

Jis pastebėjo, kad šiais laikais bulviakasį jau yra pabaigę dauguma ūkininkų.

"Per šv. Mykolą buvo baigiamos kasti bulvės. Tik šiais laikais jau kitokias bulvių rūšis augina, ankstyvesnes", – pastebėjo L.Klimka.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši diena sutapatinta su trijų arkangelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Mykolo švente. Tai nemirtingi asmenys, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Gabrielius (vardo reikšmė "Dievas yra galingas") – pasiuntinys, pranešęs Marijai, kad ji pagimdys išganytoją. Jis kovoja prieš godumą, gobšumą.

Rapolas ("Dievas gydo") – gydytojų, keleivių, šeimų ir kunigų globėjas. Jis kovoja prieš paleistuvystę.

Mykolas ("Panašus į Dievą") kovoja su šėtonu, padeda nugalėti pagundas, sergsti mirusiuosius. Jis laikomas angelų karvedžiu. Apreiškime Jonui rašoma, kad šv. Mykolas nugalėjo slibiną, kuris kėsinosi praryti kūdikį. Manoma, kad šv. Mykolas saugo ir vaduoja tikinčiųjų sielas nuo piktųjų jėgų, o mirties valandą lydi vėles į dangų. Tikima, kad šv. Mykolas paskelbs Paskutiniojo Teismo dieną.

"Jis vaizduojamas su sparnais ir trimitu rankose. Vėtrungės buvo daromos pagal angelo su trimitu atvaizdą. Tai yra šv. Mykolas arkangelas. Kartais vėtrunges dėdavo ant kryžių, natūralu, kad pajūryje tokių vėtrungių daugiausia. Dar Biržų krašte, kur daug vėjinių malūnų, buvo statomos tokios vėtrungės", – pasakojo L.Klimka.

„Vieniems žmonėms šv. Kūčių vakarienę teks pirmą kartą gaminti patiems. Kitiems – apskaičiuoti, kaip pagaminti mažiau maisto negu ankstesniais metais. Nepaisant to, šv. Kūčios yra ramybės, susikaupimo ir buvimo šeimoje laikas, net jei ir bendrausite su artimaisiais tik nuotoliniu būdu“, – sako „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė, primindama, jog gruodžio 24-ąją visos prekybos tinklo parduotuvės dirbs iki 19 valandos, o pirmąją šv. Kalėdų dieną parduotuvės nedirbs.

Vakarienę pradėdavo duona

Kaip pasakoja L. Klimka, mūsų protėviai senajame Lietuvos kaime šv. Kūčias sutikdavo ypač šventiškai. Šventoji vakarienė itin skirdavosi nuo kasdieninės ir būdavo vienintelė tokia visame metų rate. Stalą senoliai dengdavo balta staltiese, po ja dėdavo šieno kuokštelius, o viršuje guldydavo kryželį.

„Šis šv. Kūčių simbolis taip buvo dedamas ne veltui. Vaikams pasakota, jog Jėzus Kristus yra kūdikis, turintis gulėti lopšyje. Jis gimė tvartelyje, ne rūmuose, todėl šienas primindavo ėdžias. Kalbant apie kitus simbolius, verta paminėti, jog stalo kampai būdavo dekoruojami eglišakėmis, o šalia kryželio vienoje pusėje senoliai guldydavo iš bažnyčios atsineštus kalėdaičius, kitoje – raikytą juodą duoną. Nuo jos dalinimosi visa šeima senovėje ir pradėdavo šią šventinę vakarienę“, – apie tradicijas pasakoja L. Klimka.

Šv. Kūčioms ant senovės lietuvių stalo būdavo pateikiama tai, kas pačių užsiauginta.

Etnologo teigimu, padengę stalą, namiškiai ant jo dėdavo šv. Kūčių valgius. Tik patiekalų būdavo ne dvylika, o devyni. Anot L. Klimkos, gausesnis valgių skaičius atsirado vėliau, po baudžiavos, kai imta gyventi turtingiau.

„Šv. Kūčioms ant senovės lietuvių stalo būdavo pateikiama tai, kas pačių užsiauginta. Senajame Lietuvos kaime per šventąją vakarienę ragauti javų ir ankštinių kultūrų valgiai, juos papildydavo ir kitos gamtos dovanos – žuvys, uogos, grybai ir riešutai“, – sako L. Klimka.

Šiandien eglutė, anksčiau – kabantis sodas

Etnologo teigimu, išlaikant senąsias tradicijas, maisto per šv. Kūčias nereikėtų ypatingai gardinti ar maišyti su įvairias padažais. Ruošiantiems šventinį stalą L. Klimka pataria nepersistengti ir primena – prie šv. Kūčių stalo elgiamės taip, tarsi šalia būtų ir mūsų protėvių vėlės.

„Apie juos ir kalbame per šventinę vakarienę, prisimindami, kokie buvo mūsų seneliai. Kaip klostėsi jų gyvenimas, ko gražaus iš pastarojo galima pasimokyti. Kūčios yra šeimos sanglaudos metas, kai dalinamės savo giminės istorija, nes tai laikas, skirtas į šalį atidėti visus darbus ir bendrauti“, – sako L. Klimka.

Anot etnologo, svarbus vaidmuo senuosiuose namuose buvo skiriamas ir šiaudiniam sodui, kuris sukdavosi virš šv. Kūčių stalo ir simbolizuodavo pasaulio struktūrą. Savo ruožtu Kalėdų eglutė, pašnekovo teigimu, į mūsų kraštą atkeliavo gana vėlai, tik XIX a. antroje pusėje. Ją pirmąkart savo jaunystėje aprašė poetas Antanas Baranauskas, naująją tradiciją išvydęs caro valdininko namuose.

Kitas svarbus paprotys, kurį išskiria L. Klimka, yra tradiciškai gruodį senojoje Lietuvoje vykę prekymečiai. Skirtingu mėnesio laiku tuomet prekiauta šiltais drabužiais, kalėdinėmis dovanomis, o paskutinis turgus, prieš pat šv. Kūčias, būdavo saldusis, skirtas įsigyti medaus, spanguolių ar mėsos šv. Kalėdoms. Tai, kad lietuviai iki šiol neatitrūksta nuo tradicijų, pastebi ir E. Dapkienė.

„Šventiniai mūsų klientų krepšeliai kasmet – panašūs. Juose atsiduria kūčiukai, imbieriniai sausainiai, žvakės, įvairios kitos šventinės dekoracijos ir, žinoma, mandarinai. Pastarieji yra tapę tikruoju švenčių simboliu, kurio parduodame ypač gausiai. Lietuviai taip pat neabejingi ir saldumynams. Gausiai perka ne tik imbierinius sausainius, bet ir meduolius, šokolado figūrėles, kitus skanėstus“, – apie pirkėjų įpročius kalba E. Dapkienė.

Būdami nebūties akivaizdoje, atsigręžkime į santūrumą, praeitį, artimiausios šeimos bendravimą.

Pirmos tokios šv. Kūčios po beveik tūkstantmečio

Anot L. Klimkos, šv. Kūčių burtai – taip pat neatsiejama šventinio vakaro dalis. Viskas per šv. Kūčias, etnologo teigimu, yra labai reikšminga, todėl verta stebėti, kas pasibels į duris, užeis į namus, tądien lis ar snigs.

„Jei šventinę naktį prasiskirtų dangaus debesų šydas ir pasimatytų žvaigždės, būtų geras ženklas. Tai vilties prošvaistė, jog situacija pozityviai keičiasi. Apskritai, šiemet dangus ypač turtingas ženklais. Vienas jų išryškėjo gruodžio 21-ąją, per astronominę žiemos saulėgrįžos dieną. Tuomet du dangaus šviesuliai ir didžiausios planetos – Jupiteris ir Saturnas – priartėjo vienas prie kito. Paskutinį kartą toks reiškinys pastebėtas prieš 800 metų, kai Europoje siautė maras. Tada buvo manoma, kad tai – dangaus perspėjimas žmonėms, raginantis keisti gyvenimo būdą“, – sako gamtos mokslų daktaras.

Todėl, L. Klimkos nuomone, dabar šie šviesuliai vėl uždegė šv. Kalėdų vilties spindulį, jog visus sunkumus įveiksime, jei tik imsimės pokyčių. Ne veltui per šiųmetes šv. Kūčias etnologas ragina grįžti prie senųjų tradicijų. „Būdami nebūties akivaizdoje, atsigręžkime į santūrumą, praeitį, artimiausios šeimos bendravimą“, – priduria pašnekovas.

Nepamiršti santūrumo linki ir E. Dapkienė, raginanti šventėms ruoštis atsakingai, laikytis saugumo rekomendacijų bei planuoti.

„Vilnius – viena populiariausių pastarojo meto lietuvių literatūros temų. Miestą iš naujo atrasti siūloma ir grožinės literatūros kūriniuose, ir dokumentikoje, ir atsiminimuose bei esė. Ne išimtis ir Čiurlionio namai – naujojo sezono pagrindinė tema – Vilniaus miestas. Beveik visi susitikimuose dalyvausiantys autoriai rašė iš meilės Vilniui, iš noro, svajonės, o kartais net iš įniršio jį atgaivinti. Kartais atrodo, kad jie rašė apie skirtingus miestus, bet iš tiesų tai apie Vilnių, mūsų Vilnių“, – rašoma Čiurlionio namų pranešime.

„Nedaug Europoje yra miestų, taip mitologizuojamų kaip Vilnius. Turiu omenyje iš praeities paimtus pasakojimus, kurie nebūtinai privalo atitikti faktus. Šio miesto istorija tokia keista, kad ji prašyte prašosi perkeliama į pasakos erdvę, kas jau ne kartą buvo daroma, ir pasakojimai skyrėsi nuo to, kas juos pasakojo: lietuviai, lenkai, žydai ar baltarusiai“, – taip apie Vilnių kalbėjo rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas. 

„Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ – tai L. Klimkos knyga apie istorijos žingsnių aidus Vilniuje, jo urbanistikoje. Tai pasakojimai apie mažai žinomus ar plačiau nenušviestus istorinius faktus, kurie turėjo didelę įtaką Vilniaus raidai.

Knygoje taip pat pateiktos šviesuolių įžvalgos, aiškinančios magiškosios Vilniaus traukos priežastis. Kartu pasakojama ir apie vilniečius, jų spalvingus charakterius, nuopelnus Lietuvos kultūrai.

L. Klimka – fizikas, mokslo istorikas, etnologas, fizikos mokslų daktaras. 1963 m. baigęs Vilniaus universitetą, dirbo Puslaidininkių fizikos institute, dėstė ne vienoje Vilniaus aukštojoje mokykloje, nuo 2003 m. – profesorius.

Greta tiksliųjų ir taikomųjų mokslų bei technikos istorijos Lietuvoje, L.Klimka tyrinėja baltų kosmologiją, liaudies kalendorinius papročius. Jis yra vienas iš iniciatorių, įkuriant Lietuvos etnokosmologijos muziejų Kulionyse. Nuo 1998 m. Lietuvos ir Baltijos šalių istorikų asociacijoje eina vicepirmininko pareigas, 2005–2010 m. buvo Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas. Parašė devynias knygas, yra kelių rinkinių sudarytojas ir aštuonių leidinių bendraautoris. L. Ivinskio premijos (1997), Basanavičiaus premijos (2005) S. Šalkauskio premijos (2008) laureatas.

Šį įspūdingą tiltą ir geležinkelį, jungiantį Prūsiją su Jelgava Latvijoje, pastatė okupacinė vokiečių valdžia kariuomenės reikmėms. Iš pradžių jis buvo medinis, – nuostabi tokio dydžio konstrukcija. Tačiau greitai, frontui stabilizavusis, ji buvo pakeistas plieniniu devynių santvarų, ant betoninių atramų, kurių kiekviena po 350 tonų masės. 1918 m. gegužę tiltu jau dundėjo kariniai traukiniai. Šis statinys pavadintas buvo Vokietijos feldmaršalo Pauliaus von Hindenburgo garbei. Tiltas prieškariu sąžiningai tarnavo nepriklausomai Lietuvai, juo kursuodavo ir keleiviniai, ir prekiniai traukiniai.

1937 m. lakūnas Vladas Murmulaitis pademonstravo lėktuvo „Anbo 41“ valdymo meną, praskrisdamas 62,4 m pločio santvarą.  Antrojo pasaulinio karo metu Lyduvėnų tiltą atakavo elitinis vokiečių specialiųjų pajėgų dalinys „Brandenburgas 800“, neleisdamas jo sunaikinti besitraukiantiems raudonarmiečiams.

Tačiau 1944 m. jau patys vokiečiai tiltą išsprogdino. Jis buvo atstatytas 1951 m., išbetonavus 6 naujas atramas, o tris palikus labai tvirtas senąsias. Šiandien  tiltu retai terieda traukiniai, ir tai tik prekiniai. Užtat tiltas dabar tampa turistiniu objektu, juo rengiamos ekskursijos norintiems pasidomėti technikos paveldu ir pasigrožėti Dubysos slėniu, jo piliakalniais. Grakšti konstrukcija įspūdingai įsiterpia į apylinkių kraštovaizdį.

Dažnas tiltas turi įdomią istoriją, vertą pagarsinimo. Štai birželio 3 dieną 84 metų sulaukė ilgiausias medinis važiuojamas tiltas Lietuvoje. Ne tiek ir mažai medinukui… Nutiestas jis per Asvejos ežerą šalia Dubingių. Tilto ilgis 87 metrai, plotis – 4,5 metro, o ežero gylis ten siekia iki 8 m.

Įdomi jo statybos istorija. Ilgiausias Lietuvoje ežeras miestelio žmonėms sudarydavo daug keblumų susisiekiant su kitu krantu. Važiuok aplinkui ežerą, o jo ilgis – 22 km! Tilto statymu pasirūpino pats prezidentas Antanas Smetona. Gražios buvo jo atidarymo iškilmės, sutraukusios tūkstančius ir tolesnių apylinkių gyventojų. Prie tilto ant sartų žirgų sėdėjo 12 ulonų, o tilto atramos buvo papuoštos ąžuolo šakelių vainikais. Žmonių ir šiandien tiltas tebevadinamas Antano Smetonos vardu. Ne taip seniai rekonstruotas, dar ilgai tarnaus vietiniams ir turistams, vykstantiems pasigrožėti didžiausiu Lietuvoje piliakalniu, ant kurio buvo įsikūrusi Radvilų pilis ir miestelis. O senovėje į piliakalnį būta net dviejų tiltų.

Yra ir daugiau tiltų tiltelių, nutiestų per ežerų vandenis. Pats ilgiausias pėstiesiems, net 525 m ilgio, yra per Širvenos ežerą, jis jungia Biržų miestą su Astravo dvaru. Pastatytas tiltas 1987 m., o paminėtas ežeras yra dirbtinis, susidaręs  dar XVI a., užtvenkus du upelius. Tiltais tenka eiti į Trakų pilį; aišku, kad jie čia nuo senų senovės. Povandeninė archeologija atskleidė Platelių ežero paslaptį. Į Pilies salą vedė labai ilgas, iš skaldyto ąžuolo kamienų sukaltas tiltas. Tokio būta ir į Drūkšių ežero salą, kurioje dunksojo mūrinė pilis.

Daug pasako tiltų vardai. Kaune 1929 m. pastatytas tiltas per Nerį gavo Petro Vileišio vardą. Kaip rašė to meto spauda: „Tiltui duotas didžiausio lietuvių dvasios galiūno ir garbingiausio inžinieriaus vardas“. Beje, P. Vileišis savo švietėjiškus, lietuvybę skatinančius raštus pasirašinėdavo Nėrio slapyvardžiu. 1904 m. jis buvo pastatęs geležinkelio ir plento tiltus per Nerį ties Jonava. Ir šiandien pro traukinio langus galima pamatyti vieno jų akmeninį taurą, teberymantį upės viduryje. Daug inžinieriaus tiltų pastatyta Rusijoje, kai imperija plėtojo geležinkelių tinklą. O uždirbtus nemažus pinigus P. Vileišis paaukojo lietuviškai spaudai rastis. Tai vyko XX a.  pradžioje. O XIX a. pirmoje pusėje geriausi tiltų inžinieriai Rusijoje buvo lietuviai broliai Stanislovas ir Ipolitas Kerbedžiai.

Kudirkos Naumiestyje per Šešupę pastatytas tiltas buvo pavadintas Vinco Kudirkos vardu; šios garbės jis tikrai nusipelnė už satyrinę apysaką „Lietuvos tilto atsiminimai“, kandžiai išjuokiančią rusų valdžios biurokratus. 1919 m. vasario 19 d. kovose su bolševikais ant Alytaus tilto per Nemuną žuvo I savanorių pulko vadas Antanas Juozapavičius. Dabar šiam tiltui vėl sugrąžintas didvyrio vardas, yra ir paminklas. 1933 m. Čiobiškyje per Musės upę pastatytas modernus kombinuotos konstrukcijos tiltas, jis pavadintas transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno vardu. Prano Stanaičio vardas suteiktas tiltui per Šešupę Slabaduose. Jis jungia zanavykų ir kapsų kraštus, o pastatytas šio talentingo inžinieriaus rūpesčiu. Tiltas per Virvytę kelyje Šiauliai – Palanga gavo kito puikaus inžinieriaus – Jono Striauko vardą.

Uostamiestyje daug kas savita, būdinga tik jūros vartus saugančiam miestui. Ir tiltai čia įdomūs: per Danės upę – pakeliamas, o įplaukiant į Pilies uostą – pasukamas. Niekur kitur tokių nėra, tad jie – technikos istorijos paveldas. Vandens turizmą pamėgę keliautojai kitame Karaliaus Vilhelmo kanalo gale suras ilgiausią kabantį ant lynų tiltą. Jis nutiestas per Miniją ties Lankupiais; yra 130 m. ilgio. Tiltą galima pamatyti ir miesto herbe. Tai Pakruojo dvaro tiltas, statytas 1821 m. iš dolomito luitų. Gražus ir monumentalus statinys, tikrai vertas herbo. Iš šiuolaikinių automagistralinių tiltų pats ilgiausias, bemaž puskilometrio, jungia Jurbarką su Kiduliais. Šiemet jis paminės 40 metų sukaktį.

Apskritai kiekvienas statinys, ilgėliau tarnavęs žmogui, gali papasakoti ne vieną pamokančią ar net prajuokinančią istoriją. Kaip, pavyzdžiui, seniausias Lietuvoje – Vilniaus Žaliasis, kurio permainingą bei sudėtingą daugiaamžę istoriją savaip papildome ir šiandien.

O savo kūriniui tiltui žmogus teikė ir giluminę, sakytume, filosofinę prasmę. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas labai paprasta: tai inžinerinis įrenginys, pratęsiantis kelią per vandens telkinį. Jo istorinė raida – nuo paprasčiausio per upokšnį nukritusio audros išversto stuobrio iki sudėtingiausių arkinių, santvarinių, pakabinamų ant lynų ir kitokių techninių sprendimų. Bet ne mažiau sudėtinga yra tilto mitologema – pirmapradė reikšmė, suformuota mitinės archajiškojo žmogaus mąstysenos.

Tiltas sujungia priešingus upės krantus; apmąstant tai kyla vis naujos asociacijos, metaforos ir prasmės. Gal tuose priešinguose upės krantuose gyvena skirtingos gentys, skamba kitokia kalba ar tarmė, laikomasi kitokių papročių? O gal tai jungtis ir su mitiniu pasauliu? Tokia prasmė skleidžiasi liaudies dainose, ypač kalendorinėse.

Liberto Klimkos pasakojimas skambėjo per LRT RADIJĄ.

Šviesioji paros dalis  jau įveiks nakties tamsą. Kitados saulės teka Avino žvaigždyne sutapdavo su pirmąja pievų žaluma. Tada ir prasidėdavo ganiava. O kur tai būdavo? Gal labai tolimų mūsų protėvių indoeuropiečių protėvynėje kažkur Kaukazo priekalnėse...

Senovės lietuviai pavasarį sutikdavo taip pat pasidairydami į dangaus reiškinius ir atlikdami tam tikras apeigas. Apie tai žinome tik tiek, kiek užrašyta istoriniuose šaltiniuose. Istorikas Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome, išleistame 1836 m., pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus trečiam tais metais jaunam mėnuliui, kai jau vakaro žaroje būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavusios už kaimo į laukus dainomis tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų – sveikatos ir derliaus. Vyskupas Motiejus Valančius savo raštuose pažymėjo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Vienos jų vadas turėdavo šventojo paveikslą, kurį stengdavosi lenktynėse paveržti kita grupė. Laimėtojai ilgai didžiuodavosi šia pergale. Tos raitelių varžytuvės primena karingų genčių prosenoviškus papročius. Beje, šios dienos vakaras –  tretysis trečiojo jauno mėnulio.

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO kvietimu pavasario astronominė pradžia pažymima kaip Žemės diena. Įsigali tradicija prie įvairių šalių parlamento rūmų tądien pakelti Žemės vėliavą, kurioje pavaizduota mūsų planeta – kaip ji atrodo iš kosmoso – įsisiautusi į baltą debesų šydą. Kasmet ekvinokcijos tašką Žemė pasiekia kiek kitu laiku, įvairuojančiu maždaug paros tarpsnyje. Žinia,  Žemės  greitis vis toks pats,  nekinta; tai mūsų  kalendorius tiksliai neatitinka gamtos reiškinio. Senovėje lygiadienio data būdavo susekama Saulės laikrodžiu. Šešėlio viršūnė per skalę tądien brėžia  tiesut  tiesutėlę liniją, o ne parabolę, kaip kitomis dienomis. Lygiadienio saulė pateka tiksliai rytuose ir vakaruose leidžiasi. Po šios dienos šviesusis paros laikas vis ilgės kasdien maždaug po 4 minutes.

Nuo lygiadienio kokį mėnesį reiktų skirti aplinkai tvarkyti. Pats laikas gydyti gamtos žaizdas, padarytas žiemos šalčių ir žmonių nevalyvumo. Labai svarbu, kad pavasario talkose dalyvautų vaikai, nes pagarba gamtai ir joje pulsuojančiai gyvybei perauga į harmoningus santykius su žmonėmis: be pykčio, be patyčių, be keiksmų. Tebūna pavasaris kartu ir dvasios ekologija! O meilė tėvynei juk išauga per gerus darbelius  gamtai...

Senovės lietuviai kitados turėjo savuosius mitinius Žemės globėjus. Jų melsdavo, kad žemė būtų derlinga, dosni. Pirmiausia tai Žemyna, kurią maldoje vadindavo malonybiniu Žiedkelėlės, Žiedeklės  vardu. Jos prašydavo: „Žemynėle, Žiedkelėle, pakylėk mūsų rankų darbus“. Šios žemės deivės vardas sutinkamas ir Liudviko Rėzos užrašytų dainų tekstuose, ir net užkalbėjimuose nuo gyvatės kirčio. Po Lietuvos krikšto Žemynos kultas žmonių sąmonėje perėjo Švč. Dievo Motinai.

Martyno Mažvydo „Katekizme“, pirmojoje lietuviškoje knygoje, taip kreipiamasi į skaitytojus: „Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskit, visas velniuvas deives apleiskit“. O istoriko Motiejaus Strijkovskio 1582 m. parašytoje „Kronikoje“ sakoma, kad „Žemininkas buvo žemės dievas, kurį garbino žalčius laikydami bei pienu juos lakindami, jam irgi juodas vištukes užmušdavo aukoms“. Matome, kad senojoje baltų religijoje būta žemės dievų  poros  – Žemynos ir Žemėpačio, globojusios visą sodybos erdvę – namus, dirvas, gyvulių ūkį. Jų garbinimo apeigos vadintos žemyneliavimu ir būdavo atliekamos per visas svarbesnes agrarines bei  šeimos šventes.

Kai kuriuose mitologijos šaltiniuose sodybos dievybė įvardijama senoviniu žodžiu „apydėmė“. Tačiau labiau tikėtina, kad tai – žmonių užgyventos vietos pavadinimas. Štai eini pavasario laukais, ir matai  plotelį juodos žemės, –  tai čia kitados būta sodybos, o gal ir ne vieną šimtą metų gyventa žmonių ... Tai ta vieta ir vadinta apydėme.

Žemdirbystė mūsų krašte – pragyvenimo šaltinis nuo senų senovės, ėmęs rastis neolite, II tūkstantmečio prieš Kr.g. viduryje. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriuje eksponuojamas rankinis arklas, kuriam 3500 metų, – ar ne tretysis pagal senumą Europoje. Baltiškąją (aisčių genčių) žemdirbystę geru žodžiu paminėjo savo raštuose 98 m. po Kr. garsusis romėnų rašytojas Publijus Kornelijus Tacitas.

Žemdirbystei tampant pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, keitėsi ir prigimtinės religijos pobūdis. Imta tikėti, kad pasėlius globojančios protėvių dvasios, – juk rugio grūdas darbu susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, simboliškai pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes, pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis. Žemdirbystė atnešė ir naujus mitinius vaizdinius, – indoeuropietiškų tautų šeimai būdingą pagrindinių dievų trejybę. Tai  buvo pasaulio kūrėjas Dievas, griausmavaldis Perkūnas, požemio dievas Velinas. Tokią sistemą sąlygojo ankstyvosios visuomenės socialinės struktūros pakopos: aukščiausioji – vadai ir žyniai, tada genties gynėjai kariai ir žemdirbiai bei gyvulių augintojai. Baltų bendrumo laikais neabejotinai tikėta ir į Žemynos bei Žemėpačio porą, suteikiančią žemei derlumą. Priėmus krikštą, senieji ritualai palaipsniui neteko sakralumo, tačiau savaip išliko tautos atmintyje, virtę tradicinės kultūros  papročiais bei liaudiškais tikėjimais.

Lietuva nuo seno agrarinės kultūros kraštas; žemė – vienintelis ir didžiausias jos turtas.  Šiuolaikinio mokslo duomenimis, socialinė patirtis  paveldima ne tik kultūriškai, bet kažkiek netgi genetiškai. Lietuviui pavasarį žemė kvepia...  Patarlės, priežodžiai sako: „ Juodoj žemėj balta duona auga“, „Duok tu žemei, ir žemė duos tau“, „Nearsi nesėsi – duonos neėsi“, „Įsikibk į žemę – žemė į tave penkis kartus labiau įkibs“, „Ką blogoji žemė atneš, to nė geroji giminė neįduos“, „Žemė už viską yra riebesnė“, „Išvark vargelius, išdirbk darbelius, tai tada būsi žemės martelė“...  Tokių posakių yra iš kur rinktis – Lietuvių kalbos žodyne žodžiui „žemė“ paskirti net dvidešimt devyni puslapiai. Tad pasveikinkime vieni kitus su Žemės diena!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Ten iškilmingai buvo paskelbtos pirmosios dešimt sąvado vertybių, įvardyti jų saugotojai, suteikiant jiems atitinkamus sertifikatus.

Tuo pradėta tautos kultūros lobyno peržiūra, atrenkant didžiausias vertybes. Kad ir patys žinotume, ką išskirtinio turime, kad ir kitiems būtų pamatoma. Taigi, tarsi į kraičio skrynią ar kuparą bus vis kraunamos tautos dvasinės vertybės – kas gražiausia, kas įdomiausia, kas gyvybingiausia ateičiai… Tai valstybinės reikšmės veikla, nes naudojant šias vertybes švietime ir kultūros raiškoje, ugdoma tautinė tapatybė, taigi lietuvybė ir pilietiškumas…

Žinia, tarptautinė kultūros UNESCO organizacija turi sudarytą ir nuolat papildomą pasaulinį nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Jame, beje, įrašytos lietuvių sutartinės, kryždirbystės tradicija ir bendros su Baltijos šalimis Dainų šventės. Tačiau Lietuvos valstybė, dar 2004 m. ratifikavusi UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, įsipareigojo uoliai saugoti savąjį paveldą kaip itin svarbų tautos, bendruomenės, šeimos, asmens tapatybės dėmenį ir sukurti visuomenei reikšmingo šio paveldo sąvadą, užtikrinantį vertybių nustatymą, apsaugą, tęstinumą ir sklaidą. Šis darbas – tai Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro rūpestis.  Atranka buvo pavesta Sąvado komisijai, pirmininkaujant etnologei ir kraštotyrininkei Irenai Seliukaitei. O paraiškas teikia ar talkina jas sudarant įvairios kultūros, mokslo ir studijų institucijos, taip pat savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos, miestelių ir kaimų bendruomenės.

O kaip minėtoje konvencijoje apibrėžiami saugotini nematerialaus kultūros paveldo objektai? Gana plačiai: ten pasakyta, kad šis paveldas – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį dvasinį turtą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės nuolat atkuria, reaguodamos į aplinką, į sąveiką  su gamta ir savo istorija; ir tai teikia joms tapatybės ir tęstinumo pojūtį, skatina pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui.

Rotušės salėje tą vakarą nebuvo atlikėjų ir žiūrovų atskirai. Eilė po eilės pakildavo iš savo vietų ir ant sceninės pakylos primindavo kitiems etnokultūros globėjams savo išpuoselėtą tradiciją ar kultūros reiškinį. Dar ir ekrane parodydami, kaip tai vyksta savoje aplinkoje. Tad ir man dabar maga suminėti  tas pirmąsias  dešimt jau sertifikatais pažymėtas mūsų kultūros vertybes…

Pirmoji jų perteikiama su mamos pienu: tai lopšinės, kūdikio migdymai ir jo žaidinimai. Šią švelniausią ir jautriausią mūsų tradiciją pristatė Lietuvos nacionalinio kultūros centro Folkloro poskyrio vadovė Jūratė Šemetaitė ir etninės kultūros ugdytoja Daiva Bradauskienė su šeima. Dar viena gili giliausia lietuviškos šeimos tradicija yra Kūčios. Juk susėsti prie bendro šventosios vakarienės stalo parvyksta šeimynykščiai iš tolimiausių pasaulio kampelių. Tai – laukiamiausia mūsų kalendorinė šventė.  Savo patirtimis pasidalijo šios paraiškos rengėja tradicinių papročių žinovė Nijolė Marcinkevičienė su savo šeima.

Bendruomeninę  tradiciją lankyti kaimo kryžius su maldomis bei giesmėmis prieš Šeštines pristatė Bliuviškių kaimo bendruomenė, Griškabūdžio parapijos žmonės. Nuo senų senovės prieš artėjančius žemės ūkio darbus būdavo prašoma jiems palaimos: palankaus oro, globos gyvuliams, gero derliaus, sveikatos šeimynai ir kryžių statytojams. Ši tradicija gražiai papildo lietuviškosios kryždirbystės reiškinį.

Apeigine eisena savo paraišką pristatė etnografinio ansamblio „Kupkėmis“ nariai su vadove Alma Pustovaitiene. Šis kolektyvas tęsia kupiškėnų vestuvių vaidinimo tradicijas, užsimezgusias dar prieškariu.  Savo spektaklyje, pavadintame „Vesėlios anoj šaly“, atkartoja  krašto vestuvių papročius su  apeiginėmis dainomis, sutartinėmis, verkavimais, palaiminimais, oracijomis.

Kurtuvėnai garsėja žiemos palydų – Užgavėnių – tradicija, puoselėjama šiame bažnytkaimyje nuo seno ir labai stropiai. Atvykę į Rotušę smagūs išdaigininkai persirengėliai sakėsi ryžtingai išvysią žiemą su jos piktomis kliautimis iš Lietuvos.

Apie vienus įspūdingiausių senųjų tautodailės dirbinių – šiaudinius sodus – papasakojo Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Milda Ričkutė ir jų pynėja Marija Liugienė. Paukšteliais, saulutėmis išpuošti sodai būdavo kabinami virš vestuvinio stalo, virš kūdikio lopšio, dovanojami naujakuriams linkint darnos namuose. O štai vyriausioji iš atvykusių į rotušę pynėja tarė, kad sode protėvių vėlės ilsinčios, tad  jų pynimas – dvasios ramybei…

Mindūnų kaime Molėtų rajone yra unikalus Ežerinės žvejybos muziejus. Jo rengiamose žiemos žvejybos šventėse galima stebėti senovinį stintelių ir seliavų gaudymo būdą, labai išmoningai per eketes traukiant  tinklą. Tam naudojamos vadinamosios  bobos – tai tokios statinaitės, sukamos su kartimi. Vienintelis to krašto žvejas Albertas Kaminskas temoka jomis naudotis. Na o prie skaniųjų žuvelių tiktų ir gurkšnis ypatingo alaus. Pasirodo, Jūžintuose Rokiškio rajone mokama keptinio alaus pasidaryti, nestipraus ir skanaus. Tai taip pat saugotina prosenoviška tradicija.

Kaimo vakaronėse apie XIX šimtmečio vidurį  jau pasigirsdavo smagaus, gyvo tempo polkos muzika. Atklydęs iš Europos, šis šokis įgavo lietuviškumo spalvų ir daugybę formų bei variantų. Kam gi nėra tekę šokti polką „su ragučiais“?  Folkloro ansamblių „Nalšia“, „Poringė“ ir „Reketukas“ šokėjai ant rotušės pakylos parodė visa lietuviškos polkos žingsnelių įvairovę.  Na o patį reiškinį pristatė jų vadovė Audronė Vakarinienė. Po tų šokių galingai suskambo šilinių dzūkų dainos, kurias atliko gausus visų kartų Žiūrų ansamblis. O juk šiame kaime ant  vaizdingo Ulos kranto yra mūsų folkorinio sąjūdžio, atvedusio į dainuojančią revoliuciją,  šaknys...

Tarpus tarp paraiškų parodymo užpildė  sutartinių giedotojos „Trys keturiose“ ir karingų vyrų grupė „Ugniavijas“. Malonu, kad  tradicinės kultūros puoselėtojus pasveikino, jiems padėkojo Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonson. O savo krašto paraiškas į Vilnių atlydėjo Kupiškio meras Dainius Bardauskas, Molėtų meras Stasys Žvinys, Šakių meras Edgaras Pilypaitis, Varėnos meras Algis Kašėta, Šiaulių rajono vicemeras Algis Mačiulis. Tai rodo išskirtinę valdžios pagarbą ir paramą tradicinės kultūros sklaidai, kuri yra būtina tautinei tapatybei ugdyti, taigi stiprinti mūsų valstybės pamatus.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.