Apie tai plačiau papasakojo grožio specialistai Artiom Kikot ir Ilona Kurnevič.

– Ko žmonės su jumis konsultuojasi?

– Paprastai klientai ir taip patogiai jaučiasi savo meistro kėdėje, nes jie jau pasitiki mumis. Žinoma, tada atsiveria platesni dialogai apie mūsų kasdieninius gyvenimus. 

– Be abejo, klientai ateina su savo tam tikra istorija, su savo problemomis, aišku, jeigu yra pasitikėjimas tuo meistru. Kai pažįsti žmogų, būna šeimomis ateina, tai žinai tą visą jų istoriją. Mes kartu ir garažus statome, kosmetologus lankome, kunigus aptariame. Visko būna. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Artiomai, kokiu įdomiausiu klausimu pas jus kreipėsi žmogus?

– Kai žmogus jau įsijaučia, tai kalba apie savo darbo vietą. Labai dažnas klausimas iškyla apie kolegas. 

Inovacijų agentūros atstovė Patricija Reut teigė, kad sutuoktinis, sutuoktinė, mama, tėtis – penktadaliui lietuvių labai svarbūs asmenys priimant net verslo sprendimus. Apie ketvirtadalis žmonių pasitiki kolegomis, ypač karjeros klausimais. Mažiau nei 9 proc. lietuvių kreipia dėmesį į tai, ką pataria kirpėjai, būrėjai, pavežėjai. Žmonės su jais konsultuojasi kasdieniais šeimos, santykių su antrąja puse klausimais.

Kas penktas, išbandęs krištolinį rutulį, kavos tirščius ar kitokią magiją, lieka nusivylęs. Pokalbį tęsė gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis.

– Ar jus stebina tokie skaičiai, kad kas dešimtas lietuvis kreipiasi į būrėją, astrologą ir lieka nusivylę?

– Nėra labai stebėtina. Žmonėms patinka magija, ezoterika, kažkas tokio, kas yra aukščiau mūsų suvokimo ribų. Galbūt jiems atrodė, kad niekas kitas nebegali padėti ir tai liko vienintelė išeitis. Bet galbūt ir per mažai patikrino, reikėjo daugiau.

– Tos temos dėl kurių lietuviai kreipiasi. Ar čia būrėjos neatstoja psichologų? Ar nereikėtų tiems žmonėms keliauti į jūsų kabinetus?

Girdžiu, ką man sako ir renkuosi savo tiesą.

– Aš manau, kartais atstoja. Žmonės gauna kažkokius patvirtinimus. Ateina su klausimais ir tada būrėjai, žiniuoniai kažkokiu būdu jiems padeda toje situacijoje. Ar ta informacija būna teisinga, ar ne – neaišku. Jie vis tiek būna išklausyti, išgirsti. Ir kartais kalbėdamas žmogus pats atranda atsakymus. Bet kitais atvejais, kai jie jau labai stipriai kliaunasi ta informacija ir daro sprendimus, bet negauna to rezultato – nusivilia. Yra ir tokių žmonių, kurie toliau reklamuoja, sako man pasisekė, man buvo labai gerai, žiūrėkit, bandykit ir jums pasiseks. Tai čia tokia sritis, kur nelabai suprasi ar padeda, ar ne. Gal labiau tikėjimas padeda, o gal čia placebo efektas, nu toks neaiškumas.

– Galbūt jie girdi tą, ką nori girdėti? Jie išsipasakoja ir gauna tokius patarimus, kokių jie nori. 

– Tame yra tiesos. Mes koncentruojamės į dalykus, kurie mums yra svarbūs. Ir mes priimsime sau palankesnį atsakymą vien dėl to, kad tai patvirtina mūsų tam tikrą šališkumą. Girdžiu, ką man sako ir renkuosi savo tiesą.

– Vizitai pas būrėjus būna brangesni nei pas psichologus. Gal pirmiausia reikėtų pasitarti su savo šeimos nariais?

– Gal ir reikėtų, bet gal kai kurie šeimos nariai nelabai ir pritartų tam. Tai ką čia tartis, jeigu nepritars. Kiekvienas bando užsidirbti, tik kai kurie sąžiningai, kai kurie ne. Manau, būrėjai labai tiki tuo, kad ką jie daro padeda žmonėms. Jeigu jie tuo tiki, mato kažkokius rezultatus, tai gal tai ir padeda. Nebūtinai ta visa magija padeda, o kas nors kitas.

Sugrąžintos iš užmaršties

Gimtadienio spektaklyje kūrėjams ypač norėjosi tyrinėti, kuo lėlių teatras skiriasi nuo kitų scenos menų, pajusti ankstesniais dešimtmečiais pastatytų spektaklių dvasią, kurią saugo juose vaidinusios, šiandien teatro archyve besiilsinčios lėlės, tapusios spektaklio pasakojimo atspirties tašku.

„Kauno lėlių teatras man pasiūlė parašyti pjesę teatro 65-ojo gimtadienio proga. Pradėjau galvoti apie lėlių teatrą kaip išskirtinę teatro gentį, kur aktoriai veikia kartu su lėlėmis. Bandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?“ – pasakojo dramaturgė, rašytoja Daiva Čepauskaitė.

Kartu su teatro dailininku, scenografu Sergejumi Bocullo ji teatro palėpėje aptiko daugybę senų nebevaidinančių lėlių, kuriose atsispindi to laikmečio estetika, mąstymas. „Ši palėpė man pasirodė tarsi užkonservuotas praeities pasaulis, sustojusio laiko karalystė. Kilo natūralus noras tas lėles sugrąžinti į sceną, taip pagerbiant ir juos kūrusius meistrus, ir teatro istoriją“, – sakė D. Čepauskaitė.

Kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?

 

Lėlių maištas

Vis dėlto nereikėtų suprasti, kad spektaklyje bus vaizduojamas praėjęs laikmetis ir archyvinių spektaklių siužetai. Dramaturgė sukūrė naują istoriją, kurioje vieną dieną senos lėlės paskelbia maištą – išsikrausto iš palėpės ir nusprendžia gyventi savarankiškai, be aktorių. Tai vaikų ypač pamėgtų spektaklių „Buratinas skrenda į mėnulį“ (rež. Stasys Ratkevičius, dail. Vitalijus Mazūras, 1970), „Mėlynasis šuniukas“ (rež. Algimantas Stankevičius, dail. Jūratė Stauskaitė, 1975), „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (rež. Laima Lankauskaitė, dail. Nelė Poliakova, 1980) ir „Linksmieji gaidžiukai“ (spektaklis KVLT pastatytas du kartus, premjeroje veiks gaidžiukai iš antrojo pastatymo, rež. Algimantas Stankevičius, dail. Valerijus Račkovskis, 2006) herojai. Šįsyk jie, susidūrę su šių dienų lėlėmis ir aktoriais, patiria naujų nuotykių.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Spektaklį režisuoja jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė. Tai trečiasis jos režisuotas spektaklis KVLT. Savo spektakliuose režisierė siekia plėtoti ne vieną siužetinę liniją, kad vaidinimas būtų įdomus ir patiems mažiausiems, ir vyresniems vaikams, ir juos atlydėjusiems suaugusiesiems. Tad „Slaptame lėlių gyvenime“ netrūks dinamiškų, linksmų akimirkų ir susimąstyti verčiančių sudėtingesnių temų.

„Lėlių teatras labai skiriasi nuo dramos, tad norėjosi spektaklyje papasakoti, kuo įspūdinga akimirka, kai aktorius į rankas paima lėlę ir juodu susijungia. Keliame klausimą, kas ką valdo – lėlę aktorius ar aktorius lėlę? Gal juos abu valdo kažkas kitas?“ – mintimis dalijosi režisierė.

Spektaklyje esą svarbi materijos ir metafizikos opozicija. „Paliečiamas ir (ne)reikalingumo klausimas. Kas lieka po menininko, kai jis nustoja kurti ar miršta? Kokie jo darbai kalbės už jį? Dramos teatre spektaklis pasibaigs ir pasiliks tik atmintyje, o lėlių teatre lieka nesibaigianti materija – lėlė, kurią paimi į rankas ir išvysti žmogų, kuris ją valdė, išgirsti jo balsą“, – svarstė M. Mičiulytė.

„Įdomu pamąstyti apie menininko darbą apskritai, kokia jo prasmė. Menininkas miršta, jo kūriniai lieka. Tokia savotiška sentencijos Ars longa vita brevis variacija. Žinoma, visa tai norėjosi papasakoti pirmiausia vaikams, todėl stengiamės scenoje sukurti žaidimą. Rašydama pjesę pasielgiau taip, kaip daro vaikai, – iš pradžių tą gražų žaislą – lėlių teatrą – išardžiau, bandžiau tyrinėti, kaip jis padarytas, kaip veikia, tada vėl pamėginau surinkti“, – papildė D. Čepauskaitė.

Repeticijose – it vakarėlyje

Kūrėjai atvirauja, kad eidami į repeticijas jaučiasi lyg eitų į vakarėlį – nusiteikę energingai ir šventiškai. Nenuostabu, nes spektaklyje gausu šokių ir dainų. Spektaklio kūrybinę komandą papildė choreografas, šokėjas Adrianas Carlo Bibiano, puikiai pažįstamas Lietuvos šiuolaikinio šokio kontekste  – mūsų šalyje šokėjas gyvena ir intensyviai kuria jau beveik dešimt metų.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Gausu ir prisiminimų. Vaidindami su senomis lėlėmis aktoriai prisiminė jų istorijas, jas valdžiusius vyresnės kartos aktorius. Jaunesniems aktoriams ir režisierei kūrybos procesas leido giliau pažinti KVLT istorijos momentus. Repeticijų metu buvo dalijamasi įdomiomis istorijomis apie senuosius spektaklius – ir rimtomis, ir kuriozinėmis. Kai kurias jų režisierė paliko ir spektaklyje.

Pasak M. Mičiulytės, naujasis spektaklis – universalus, įdomus ne vien vaikams. Vyresni žiūrovai, kurie lankėsi teatre vaikystėje, atpažins senesnių spektaklių lėles. Įdomus turėtų būti ir tiems, kurie teatre lankysis pirmą kartą, taip pat ir teatro darbuotojams – esamiems ir jau nebedirbantiems.

„Pamatysime, kaip lėlės atrodė anuomet. Anksčiau spektakliai buvo lėtesni, dabar daugiau dinamikos. Su vaizdo menininku Miku Žukausku pabandėme nutiesti tiltą tarp skirtingų laikmečių. Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.“

Teatro istorija padvelks ir dainų tekstuose, o pačias dainas kompozitorius Deividas Gnedinas spektakliui sukūrė naujas.

„Nesinorėjo nei kopijuoti, nei atkartoti ar kažkaip kitaip išdarkyti senų dainų, kurios parašytos nuostabių kompozitorių. Spektaklyje bus daug linksmų, ritmingų dainų, kadangi tokią nuotaiką diktuoja veiksmas. Kurti dainas – nelengvas iššūkis. Su dainomis negaliu pasislėpti už aktorių vaidybos ar scenografijos, tad man lengviau sukurti penkis atmosferinius scenos veiksmui pritaikytus fonus nei vieną dainą. Būtų smagu, jei žiūrovas po spektaklio ar kitą dieną jį prisiminęs savo vaizduotėje išvystų ne tik scenas iš spektaklio, bet ir paniūniuotų kurią nors dainą ar bent jau jos ištrauką“, – sakė kompozitorius.

Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.

 

Išskirtinės dovanos

Atvykę į premjerą savaitgalį žiūrovai galės apsilankyti muziejuje, teatro dirbtuvėse. Teatro fojė vyks KVLT praeitame amžiuje kūrusio dailininko, lėlininko Vitalijaus Mazūro darbų parodos „Išsigelbėjimas“ atidarymas. Paroda veiks iki birželio 20 d.

Dar viena ypatinga dovana, kuria teatras nori pasidalyti, – teatro jubiliejaus proga išleista rašytojos Editos Lei knyga vaikams „Sofija pasakų karalystėje“. Premjeros dienomis knygą mažieji žiūrovai gaus dovanų, o vėliau tai bus dovana vaikams, kurie teatre švęs savo gimtadienį.

Edukacines, pasakų personažų tikroviškumu įtikinančias knygeles kurianti rašytoja naujoje knygelėje kuria pasaką apie lėlių teatrą. Tai pirmoji Lietuvoje vaikams skirta knygelė, supažindinanti su lėlių teatru ir jo užkulisiais. Rašytojai, kaip ir spektaklio kūrėjams, didelį įspūdį paliko teatro archyve esančios lėlės, kurių istorijos jau pamirštos. Jai taip pat norėjosi prikelti senus personažus, atkurti jų laikmetį.

Mergaitė Sofija leidžiasi į nuotykius po teatrą, pažindama, kaip ir kur prasideda lėlės istorija, kokie žmonės ją kuria, kaip gimsta spektaklis, kokios senesnės ir šiuolaikinės lėlės gyvena teatre.

Pagrindinės veikėjos prototipu tapo KVLT vadovė, aktorė, režisierė Rasa Bartninkaitė. „Rasa man papasakojo savo gyvenimo istoriją, kuri mane labai sužavėjo. Kaip ji vaikystėje apsilankė lėlių teatre, kaip jis ją stipriai įkvėpė ir kaip šis pojūtis ją lydi iki šiol. Žaviuosi, kaip apie kiekvieną spektaklį ji kalba su dideliu susižavėjimu, nostalgija. Atrodo, kad tai jos namai“, – patirtimi dalijosi Edita Lei.

Veidai ir vardai

Spektaklio „Slaptas lėlių gyvenimas“ kūrybinė komanda: pjesės autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierė – Milda Mičiulytė, dailininkas – Sergejus Bocullo, kompozitorius – Deividas Gnedinas, vaizdo menininkas – Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas – Džiugas Vakrinas, choreografas – Adrianas Carlo Bibiano, aktoriai – Saulius Bagaliūnas, Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Dominyka Budinavičiūtė, Darius Krapikas, Rūta Kumpikaitė.

Premjera – gegužės 20, 21 ir 27 d. 12 val. Spektaklis vaikams nuo penkerių metų.

Atradęs įkvėpimą tapydamas paveikslus, jis sulaukė įvertinimo ir pakvietimo į meno mugę Luvre.

„Mano pasirinkimas nebuvo pagrįstas tuo, kad galėčiau užsidirbti krūvą pinigų, arba turiu išskirtinį talentą. Tiesiog iš vidaus jaučiau, kad tai teisingas pasirinkimas. Ir aš pasitikėjau savo jausmais“, –  savo emocijomis dalijasi Arvydas.

Sugriauti planai

„Viskas prasidėjo, kai pirmą kartą išgirdau apie COVID-19 pandemiją. Prisipažinsiu, kad pradžioje netikėjau, kad tai visiškai pakeis mano gyvenimą. Kaip ir dauguma žmonių pagalvojau, kad pandemija greitai praeis ir įprastas gyvenimas sugrįš“, – su nauja realybe susidūręs prisimena Arvydas.

„Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas subyrėjo. Jūs nežinote, kaip užsidirbti, ir kur judėti toliau. Visa mūsų šeima atsidūrė šitoje situacijoje. Esu įsitikinęs, kad dėl pandemijos tokius sukrėtimus išgyveno daugelis“, – sakė vyras.

Prieš karantiną magijos teatro „DiArchy“ koncertinė veikla buvo suplanuota metams į priekį. Tačiau visi planai sugriuvo per keletą dienų, kaip burtų lazdelės mostu sustojo laikas, ir viskas sustingo.

Sudėtinga operacija

Pandemija, nedarbas, nežinomybė. Kai susiduri su tokia realybe galvoje kirba klausimas – kaip pasielgti?

Negana to, dar prasidėjo ir problemos su sveikata. „Pastaruoju metu jaučiau stuburo skausmus kaklo srityje. Atsikėlęs vieną rytą vos galėjau pakelti galvą. Paskui skausmas aprimo, tačiau pradėjo  tirpti rankos“, –  magnetinio rezonanso tyrimas parodė kaklinės stuburo dalies tarpslankstelinio disko išvaržą, kurią buvo patarta operuoti.

„Atvykęs į kliniką skaičiavau valandas, minutes iki operacijos, norėjau išsilaisvinti nuo skausmo ir pajausti savo rankas“, – prisimena pavojingų eksperimentų pasekmes išgyvenęs magijos teatro įkūrėjas.

Meno transformacija

„Magijoje yra tokia sąvoka kaip transformacija. Kai vienas daiktas pavirsta kitu. Magai šią techniką naudoja tada, kai vienas žmogus dingsta, o atsiranda kitas. Kai buvo juoda, tapo balta, buvo tuščia ir štai iš skrybėlės atsirado triušis“, – sako vyras.

Arvydo nuomone, tapymo procesas – tai iliuzija, kuri padeda atitrūkti nuo realybės, bet tuo pačiu ir padeda geriau ją suvokti. Dabar artistą užburia procesas, kai balta drobė pasiverčia į spalvotą pasaulį.

Paskambina man ir sako: „Tėveli, tave kviečia į Luvrą!“ Pagalvojau, kad jis juokauja, ir atsakiau sūnui: „Gerai, kad tau linksma, bet aš dirbu.“ Po kelių akimirkų gavau išverstą tekstą. Tai buvo oficialus kvietimas į „Carrousel du Louvre“ meno mugę.

„Vieną dieną atsiribojau nuo visko, kas vyksta aplinkui. Ir žinote, kas nuostabiausia? Pagaliau pajaučiau, ko iš tikrųjų noriu. Taip nutariau magiją perkelti į paveikslus, – sakė vyras. – Pasirinkau slapyvardį Retne. Paslaptis tame, kad jeigu tą žodį skaitysi iš galo, jis skambės kaip „Enter“. Įėjimas, kaip žiūrovams padovanotas pakvietimas į artisto sukurtą atmosferą.“ 

Dirba kaip išprotėjęs

„Išsinuomavau studiją ir pradėjau dirbti kaip išprotėjęs. Tapiau didelio formato kūrinius – dažų sluoksniai kartais džiūsta keletą dienų, kurias tenka išlaukti, kad galėčiau tęsti darbą. Ir, atrodo, praėjo ne mažiau negu dešimt tūkstančių valandų, kol išmokau atlikti savo darbą taip greitai, kiek leidžia fizikos dėsniai“ – sako Arvydas.

Jam labai malonu, kai žmonės, įsigiję jo paveikslus, atsiunčia nuotraukas ir parodo, kaip paveikslai įsikomponavo jų interjeruose. 

„Neseniai gavau nuotrauką iš Ciūricho. Paaiškėjo, kad Retne paveikslas atsidūrė mediko darbo kabinete ant sienos. Taip pat sužinojau, kad vienas verslininkas iš Austrijos iškart nupirko daugiau kaip dešimt mano paveikslų, kuriuos iškabino savo didžiuliame name. Tik nepagalvokit, kad sėdžiu ant aukso kalno – reikia judėti į priekį, reikia daug investuoti“, – sako vyras.

Praėjusiais metais žinomas artistas surengė keletą personalinių parodų. Jis baigė meno kursus viename žinomiausių pasaulyje meno muziejų MOMA Niujorke ir gavo baigimo sertifikatus. Surengė keletą asmeninių parodų Lietuvoje bei sudalyvavo tarptautiniuose meno projektuose Nyderlanduose ir Belgijoje.

„Maždaug prieš mėnesį gavau laišką prancūzų kalba. Žiūrėjau ir nieko nesupratau, tada išvažiavau iš namų, nes skubėjau į studiją. Šį laišką pamatė mano devyniolikmetis sūnus Arvydas, ir išvertė į lietuvių kalbą. Paskambina man ir sako: „Tėveli, tave kviečia į Luvrą!“ Pagalvojau, kad jis juokauja, ir atsakiau sūnui: „Gerai, kad tau linksma, bet aš dirbu.“ Po kelių akimirkų gavau išverstą tekstą. Tai buvo oficialus kvietimas į „Carrousel du Louvre“ meno mugę, kur Retne paveikslams skirta vieta. Iš karto nusipirkau bilietus Vilnius – Paryžius, ir įsiminiau adresą: Palais Royal–Musée du Louvre“, – sako vyras.

Tik šįsyk jam daryti nieko nereikės. Triukus rodysiu aš, o Mantui paliksiu konferansjė vaidmenį, nes buvęs Vilniaus universiteto filosofijos ir psichologijos mokslų studentas žodžių kišenėje neieško. Pasirinkau klasikinius triukus, kuriuos radau dar 2013 m. išleistame paties M.Wizard magijos pradžiamokslyje "Kaip pradanginti dramblį".

Triukas su monetomis

– Ką daro Mantas, kai jam pritrūksta pinigų – gal jų pasidaugina? Ar iliuzionisto profesija pelninga? Ar esate kada pakliuvęs į bėdą dėl triukų su pinigais?

– Jeigu aš ir galėčiau iš oro ištraukti milijoną, vis tiek gyvenčiau taip, kaip dabar, ir daryčiau tai, ką darau dabar. Kaip vienas garsus ir turtingas Amerikos prodiuseris yra pasakęs: svarbu gyventi turiningai, o ne turtingai. Žinoma, kad smagu nusipirkti savo kolekcijai nišinius kvepalus, kurie kainuoja gal tiek pat, kiek lietuvis minimaliai uždirba per mėnesį. Bet, patikėkit, tai irgi džiugina neilgai, tik iki tam tikro laiko... Aš džiaugiuosi, kad turiu mago talentą, kurį man davė likimas ir kuriuo galiu džiuginti žmones. Tad pinigai tikrai nebūtų pirmas dalykas, kurio siekčiau turėdamas supergalių.

Dėl triukų su pinigais į bėdą nesu patekęs, bet porą keistų nutikimų pamenu. Sykį kažkur užsienyje gatvėje rodžiau triuką su pinigine, į kurią įdėtas popierius pavirsta pinigais. Prieš žiūrovų akis tą piniginę uždariau, o kai atidariau – popierius jau buvo pavirtęs eurais. Akimirką, pasidėjęs rekvizitą ant staliuko, nusisukau – piniginė jau buvo dingusi! Bet juokingiausias toje vagišių istorijoje man buvo faktas, kad atidarę piniginę jie rado tik popierių. Nes eurai, kurie pasimato uždarius piniginę, išsyk atsiduria mano kostiumo kišenėje iki kito triuko. Įsivaizdavau iš nuostabos nutįsusius jų veidus (juokiasi).

Triukas su nosinaite

– Nuotraukose atrodote stilingas vyrukas – ar gyvenime esate dabita? Ar didelė jūsų namų drabužinė? Kiek ir kokių scenos kostiumų turite?

– Tiek scenos, tiek ir laisvalaikio kostiumų turiu daug. O ar aš dabita? Nė nežinau... Neseniai kalbėjausi su dviem savo draugėmis, tai viena sakė, kad galėčiau rengtis dar stilingiau, o kita jai replikavo: "Nesąmonė, Mantas visuomet labai gerai atrodo!"

Kasdieniame gyvenime mane galite išvysti ir su treningais, bet scenoje... Dažnai žurnalistai klausia, ką pasiimčiau vykdamas į negyvenamąją salą. Visada atsakau taip pat: "Filosofijos istorijos vadovėlį ir savo smokingą." Patikėkit, nėra kito drabužio, su kuriuo aš jausčiausi geriau nei su savo sceniniu kostiumu! Man patinka vilkėti kostiumą, užsirišti kaklaraištį, įsisegti sąsagas, būti su švariais batais. Ir tai ne dėl mano tuštybės ar kokio nors narcisizmo. Aš švenčiu gyvenimą, todėl man labai gera pasipuošti! O kostiumas – tiesiog mano asmenybės dalis.

Ilgą laiką savo drabužinėje turėjau visokiausių švarkų, galybę įdomiausiai pasiūtų kostiumų ir frakų. Vieni buvo su spalvingais pamušalais, kiti – su dizainerių kurtomis aplikacijomis. Bet šiuo metu jau linkstu į modernią klasiką ir į sceną einu ne su fraku, cilindru ar apsiaustu, bet su mažiau teatrališkais kostiumais.

Kad ir kaip būtų patogu su nutįsusiais treningais ir numintais kedais, bet vyrui, jo savivertei, pasitikėjimui sveika bent retkarčiais imti ir truputėlį pasitempti.

Ar žinote, ko labiausiai pasiilgau per šitą karantiną? Ogi apsirengti kostiumą, apsivilkti baltus marškinius, užsirišti kaklaraištį ir pasitempti! Kad ir kaip būtų patogu su nutįsusiais treningais ir numintais kedais, bet vyrui, jo savivertei, pasitikėjimui sveika bent retkarčiais imti ir truputėlį pasitempti.

Man gražu, kai žmogus ryškiau, drąsiau apsirengęs. Kaip filosofas Arvydas Šliogeris yra pasakęs, drąsa – tai pamatinė žmogaus vertybė. Drąsos įdomiau rengtis, originaliau atrodyti ir trūksta tautiečiams. Tebūna tai keistas rožinis kaklaraištis, bet jeigu su juo esi tikrai tu – go for it! Mažiau kritikuokime, mažiau kabinėkimės vieni prie kitų, o daugiau džiaukimės žmonių saviraiška. Pakvailiokim, paeksperimentuokim! Drabužiai iš tiesų labai svarbūs mūsų savijautai: tai jums sakau kaip diplomuotas psichologas.

Triukas su kortomis

– Ar žaidžiate kortomis laisvalaikiu? Kiek kartų buvote durniumi, o kiek – asilu? Mėgstamiausias kortų žaidimas?

– Durniumi ir asilu, prisipažinsiu, teko gyvenime pabuvoti ir be kortų žaidimo (juokiasi). O jei rimtai, nemoku žaisti kortomis. Apskritai nemėgstu kortų, o su manimi kažkodėl niekas ir nenori žaisti. Gal nepasitiki mano sąžiningumu?

Britams su kortomis yra kitaip. Jiems tai – tradicinis damų žaidimas prie arbatėlės arba džentelmenų prie taurės viskio. Tai darė jų aristokratai. O lietuvių kultūroje kortos siejasi su kalėjimu, sugriautais gyvenimais, negeromis priklausomybėmis. Lietuvių savimonėje nėra pagarbaus, gražaus požiūrio į kortas. Jos tikrai neturi smagios laisvalaikio pramogos auros. Gal dėl to man jos nelabai… Bet prieš metus mečiau sau iššūkį ir sukūriau numerį su kortomis.

Nors kortomis žaisti nemėgstu, bet kolekcionuoju Taro kortas. Kiekvienas Taro kortų piešinys turi simbolinę potekstę. Išmanau jų istoriją, žinau kiekvienos kortos nešamą žinią. Štai šitas kortas aš pavadinčiau ankstyvąja psichoterapijos forma (juokiasi). Todėl per kiekvienas Kalėdas, kai pas mane namuose vyksta vakarėlis, visiems svečiams duodu traukti po vieną Taro kortą, o aš komentuoju jų reikšmes. Tokia smagi tradicija, kurios kasmet labai laukia mano draugai.

Savo kolekcijoje turiu aštuonias ypatingas Taro kortų kalades. Ar pats esu kada būręsis? Cha… Vaiva Budraitytė – mano gera draugė. Ji turi žinių bagažą, puikiai išlavintą intuiciją, gebėjimą skaityti kūno kalbą ir tam tikras pasąmonines įžvalgas, apie kurias mes dažniausiai nežinom. Bet kaip iliuzionistas su būrėjomis esu labai atsargus (kvatojasi).

Nesižavi: „Kortos neturi smagios laisvalaikio pramogos auros. Gal dėl to man jos nelabai…“, – sako magas, vis dėlto sukūręs numerį su kortomis. 

Triukas su kasdieniais daiktais

– Įsivaizduoju, kad tiek užsižaidžiate repetuodamas tuos savo triukus, kad dažnai pamirštate į rankas paimti šaukštą ar šakutę. Pats gaminate ar maistu išsinešti tenkinatės? O gal keptų karvelių iš mago skrybėlės pietums atsiskraidinate?

– Šiais laikais labai populiarūs triukai su kasdieniais žiūrovų daiktais. Tarkim, imi šakutę, laikrodį ar stiklinę ir kažką su jais padarai. Būtent dėl savo buitiškumo tokie triukai labai efektingai atrodo.

O su šaukštais ar kitais virtuvės įrankiais galėčiau ilgam užsižaisti. Gaminti mėgstu ir dažniausiai vadovaujuosi 15 min. taisykle – tiek laiko turi pakakti patiekalui paruošti. Labiausiai maisto gaminimas man asocijuojasi su sekmadieniais, kai galiu neskubėdamas atsidėti virtuvės eksperimentams. Gaminu fantastiškai skanų kugelį, moku kepti vegetarišką picą ir net padaryti naminius kibinus!

Stengiuosi, kad mano virtuvėje nebūtų visokių nesveikų produktų – bulvių traškučių, majonezo ir pan. Kad viskas būtų šviežia – daržovės, vaisiai, žuvis, vištiena. Žiūriu, kad maistas būtų kuo paprastesnis, kuo lengvesnis ir į gaminamą patiekalą įeitų kuo mažiau ingredientų. Žodžiu, mitybą stengiuosi prisižiūrėti, bet tikrai nesu maisto kulto vergas. O dar – kai valgau, stengiuosi tai daryti pasimėgaudamas, gerai sukramtydamas ir pajausdamas emocinį malonumą.

Triukas su triušiu skrybėlėje

– Išduokite paslaptį, kaip magų skrybėlėse atsiranda gyvūnų? Ir kodėl jų neatsiranda jūsų namuose? O gal atsiranda?.. Beje, į kokį gyvūną esate pats sau panašus?

– Aš katinas. Nors labiau norėčiau būti tigru. Kažkada netgi turėjau svajonę paglostyti tigrą. Ji išsipildė, bet, aišku, glosčiau prijaukintą plėšrūną...

Su gyvūnais triukų neatlieku, nes labai juos myliu. Ir apskritai triukai su gyvūnais – jau praeities dalykas. Kaip ir magijos simboliu tapusi triušio iš skrybėlės istorija. Ji ypač nepadori. Bet jei ausys nekais – galiu papasakoti. Žodžiu, prieš maždaug 200 metų viena anglė grįžo namo pas vyrą ir pareiškė, kad miške ją išprievartavo triušis, ir dabar ji laukiasi triušiukų. Keistos kalbos, kad toji moteris iš tiesų pagimdė triušiukus, greitai pasklido po kaimą. Ilgainiui jos pasiekė net Londoną ir patį karalių. Kai po gero pusmečio moteris vėl pareiškė, kad laukiasi triušiukų, karalius liepė ją atvežti į Londoną ir uždaryti viename iš savo bokštų, o tarnams stebėti, ar ir tiesų bus taip, kaip ji sako. Vėliau paaiškėjo, kad moteriai su galva buvo negerai… Betgi istorija garsiai nuskambėjo per visą šalį. O ja sumaniai pasinaudojo vienas magas, turėjęs puikų humoro jausmą. Vieno savo pasirodymo metu jis metė repliką pirmoje eilėje sėdinčiam džentelmenui: "Pone, o jūsų skrybėlė irgi laukiasi triušiuko!" Kai ponas paprašė jį parodyti, magas iš jo skrybėlės iš tiesų ištraukė triušiuką. Žmonės tąkart leipo juokais, bet ilgainiui, kai dar keletas iliuzijos meistrų pakartojo šitą triuką, jis netikėtai tapo iliuzijos meno simboliu. Štai taip.

O gyvūnus aš iš tiesų labai myliu. Ir daug jų kadaise auginau namuose. Daugiausia – paimtų iš prieglaudų. Turėjau ir katiną, ir šunį, ir papūgėlę, net vorą tarantulą ir imperatoriškąjį skorpioną. Mane užburia kai kurių gyvūnų žvilgsnis, jo gelmė. Savaitgaliais dažnai žiūriu vaizdo įrašus apie gyvąją gamtą.

Triukas su mergina dėžėje

– Ar turite savo komandoje gražių merginų, kurias galėtumėte pjaustyti per pusę? Ir kodėl nieko nesu girdėjusi apie moteris iliuzionistes – negi joms neužtenka rankų miklumo ar kantrybės mokantis triukų?

– Yra keli magai, kurių dėka, kaip jūs sakote, merginos buvo pradėtos pjaustyti per pusę (juokiasi). Vienas jų – Horacijus Goldinas. Ar galit patikėti – šis magas yra gimęs Vilniuje! Užtai, kai mano kolegos iš užsienio klausia, iš kur esu atvykęs, tai drąsiai pasakau, kad esu iš Vilniaus, iš to paties miesto, iš kurio kilęs ir legendinis triukas "Perpjauta dama". Beje, šįmet šitam triukui sukanka lygiai 100 metų. Ta proga Davidas Copperfieldas iš savo muziejaus kūrė "Live" transliaciją ir rodė visas tas H.Goldino rekvizito dėžes.

O moterų iliuzionisčių, patikėkite, yra. Tik labai nedaug. Keletas jų net laimėjo pasaulio čempionato prizininkių vardus. Kodėl jų nesimato? Mano spėjimas bus truputį sociologinis-antropologinis. Iliuzionisto darbas turi aliuzijos į dvasinę profesiją – žynio, mago, kunigo. Netgi ta pati burtų lazdelė metaforiškai yra tarsi vyriškos energijos simbolis. Todėl manyčiau, kad tarp šių faktų yra sąsajų… Jau nekalbant apie tai, kad ankstesniais šovinistiniais laikais vyras buvo rodomas kaip galingasis, o moteris apskritai neįleidžiama į sceną. Prisiminkime Williamo Shakespeare'o dramas, kai persirengę vyrai vaidindavo moteris.

Las Vegase išsipildė vaikystės svajonė

Nuo dvylikos metų svajojau tapti profesionaliu iliuzionistu. Gyvenome bute, tėvai turėjo videomagnetofoną, ir kažkas man padovanojo JAV iliuzionisto D.Copperfieldo vaizdo kasetę. Tuo metu tas magas buvo superpopuliarus visame pasaulyje. Man magija nesisiejo su cirko artistų menu, bet žibėjo amerikietiška, lasvegasiška ir vos ne roko žvaigždžių aura. Toks mano vaizduotėje ir buvo D.Copperfieldas! Vos susidomėjau magija, mano didžiausia svajonė buvo... nuvykti į Las Vegasą. Bet anais laikais ji atrodė tokia tolima, kaip kad kelionė iki paties Marso. O prieš keletą metų ji išsipildė. Las Vegase esu buvęs keletą kartų, bet vis dėl įvairių priežasčių man nepavykdavo patekti į D.Copperfieldo šou. Užtai 2018-aisiais tai įvyko! Nusipirkau bilietus pirmoje eilėje. Jų kaina – nuo 100 iki 400 dolerių. Ėmiau brangiausius, nes norėjau matyti kiekvieną savo dievaičio rankos judesį, jo asistentų darbą, scenos apšvietimą. Ir natūralu, kad šita nuotrauka man labai daug reiškia: juk susitikau su juo ne tik kaip gerbėjas Vilniaus. Mes kalbėjomės kaip du profesionalai, jis žinojo, kad aš irgi magas. Klausė, kas man labiausiai jo spektaklyje patiko, kurie triukai atrodė patys stipriausi. Keista buvo girdėti, kad žmogus, esantis tokiose profesinėse aukštumose, dar rūpinasi grįžtamuoju ryšiu, žiūrovų atsiliepimais. Kad Didžiajam D.Copperfieldui vis dar rūpi, kaip tobulą pasirodymą dar labiau ištobulinti.

Hobis – ypatingų kvepalų kolekcija

Bene didžiausia Manto aistra yra kvepalai. Magas dievina viską, kas susiję su aromatų pasauliu.

"Turiu kvepalus, skirtus mistiškų ir kraupių istorijų autoriui, amerikiečių rašytojui Edgarui Allanui Poe, kuriais pasikvpinęs dvelki kapų žeme, gėlėmis ir šalčiu. Dar turiu kvepalus, kurie kadaise buvo skirti kvepinti cigarečių dėkliukus, kad rūkant šios skaniau kvepėtų", – pasakoja triukų meistras, turintis ritualą prieš eidamas į sceną pasikvepinti.

Mantui įdomi ir pati kvepalų kūrimo fizika bei žmonės-nosys, kurie juos kuria. "Galvojau apie tai, kad norėčiau susikurti vardinius kvepalus, bet padaryti tai kokybiškai brangiai kainuoja, – atvirauja retų kvapų rinkėjas. – Tad vis pakalbinu  Aistį Mickevičių, kai tik susitinku. O kol kas įvairiomis progomis dovanoju žmonėms savo kvapo žvakes, kurių aromate jaučiasi tabakas, vanilė ir kiti aksominiai magijos kvapai", – sako iliuzionistas, iki dabar prisimenantis, kaip kadaise kvepėjo močiutės spinta. Po jos mirties kraustydamas daiktus, Mantas rado "Krasnaja Moskva" krištolinį kvepalų buteliuką. Jį močiutei buvo parvežęs senelis. Jaunasis magas priglaudė jį savo kolekcijoje.

Hobis: Mantas kolekcionuoja ne tik retus kvepalus, bet ir senas, dažniausiai aukcionuose įsigyjamas knygas apie magiją.

Paklaustas, kiek joje kvepalų, Mantas susimąsto. "Gal penkiolika? Kita vertus, – sako jis, – gal toks skaičius ir visai ne kolekcija? Pažįstu vyrų, kurie turi daug daugiau kvepalų asmeniniam vartojimui ir nevadina to kolekcija. Bet mane domina ne tik kvapas, veikiau pati legenda, slypinti už jo. Ir kokių tik kvepalų nesu uostęs… Ir kvepiančių arklių mėšlu, ir kvepalų, skirtų kvepinti specialiai kažkurią popiežiaus sutanos dalį", – prisipažįsta jis ir papasakoja legendą apie vienus savo kvepalus, skirtus E.A.Poe, kuriuos nusprendė sukurti ir išleisti vieno konjako gamintojai Prancūzijoje.

"Yra legenda, kad kiekvienais metais prie rašytojo E.A.Poe, siaubo romanų autoriaus, kapo ateina nepažįstamasis su odiniu paltu, padeda vieną rožę ir įsipila į taurę "Martell" konjako. Išgeria rašytojo garbei, nugertą butelį pastato šalia rožės ir nueina. Pasinaudojus legenda, buvo sukurtas kvapas, kurį sudaro konjakas, rožė, oda, kapo akmuo, šaltis, brrr..." – pasakoja Mantas ir prisipažįsta, kad šie kvepalai stovi jo spintoje, bet jais niekada nesipurškia. Mat, kai pirmąsyk jais pasikvepino vykdamas į renginį, jį supykino.

„Dažnai mes, kaip šokiruojantis ir iš komforto zonos išverčiantis komiksų herojus Džokeris, nešiojame kaukes. Todėl jo įkvėptas Arvydas save nutapė su Džokerio kauke. Patirdami išbandymus, tampame stipresniais, arba palūžtame. Bet kas gali tapti trigeriu šiame išprotėjusiame pasaulyje? Ką daryti? Kaip išlikti šviesos pusėje? Kur atrasti stiprybę? Kaip realizuoti savo potencialą? – artėjant brolio parodai ir šou, kuriame magija ir iliuzija į mentalizmą susijungs psichologiniais eksperimentais bei rizika, retoriškai klausė „DiArchy“ magė Diana Dirmė. – Kiekvienas ieškome atsakymų į šiuos sudėtingus klausimus. Mes, menininkai, jėgas atrandame kūryboje.“

Daugiau nei 25 metus profesionaliu magu dirbantis A. Gaičiūnas savo triukais su seserimi Diana užbūrė tūkstančius žiūrovų beveik 40 pasaulio šalių bei pasiekė kelis magiškus pasaulio rekordus, tačiau šįkart Arvydo burtai Šiaulių arenoje prasidės nuo jo paties tapytų paveikslų su magijos prieskoniu.

„Pradėjau tapyti nuo vaikystės, nes sapnuose dažnai regėdavau magiškus vaizdinius“, – prisipažino žinomas magas.

Savo kūriniuose, kuriuos Šiaulių arenoje lankytojai galės įvertinti iki žiemos pradžios, A. Gaičiūnas bando užfiksuoti judėjimą, tarsi sustabdyti laiką, ir mieliau vaizduoja emocijas nei objektus.

„Intuityviai parenku dažus, tapybos metodiką ir žaviuosi užplūstančiomis idėjomis paties proceso metu“, – prisipažįsta Arvydas, kuris po mistinio sapno apie iš dangaus į spalvotą dažų ežerą krentančias kortas, savo tapyboje pradėjo naudoti ir šį magišką atributą.

Kortos turi užkoduotus simbolius. Neatsitiktinai malkoje – 52 kortos: tiek metuose savaičių, keturi kortų simboliai (širdys, būgnai, kryžiai, vynai) simbolizuoja metų laikus, kiekvieną metų laiką sudaro 13 savaičių – būtent tiek kortų turi kiekvienas iš keturių simbolių.

Viename iš paveikslų magas nutapė save pasislėpusį po Džokerio kauke, o šio prieštaringai vertinamo herojaus stilistika jausis ir po parodos atidarymo vyksiančiame magiškame šou su pavojingais triukais. Kodėl?

„Mes visi turime ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę. Kuri nugalės? Daug kas priklauso nuo asmenybės, jos brandos. Tiesa, žmogaus savijautą stipriai įtakoja ir aplinka. Stiprų įspūdį palikęs Džokeris, atskleisdamas savo gerąją pusę, berniukui pademonstruoja paprastą fokusą, kai iš stebuklingos lazdelės atsiranda gėlė. Atsakas į tai – Džokeris dar kartą susidūrė su žiaurumu ir buvo pažemintas, - atsiduso A.Gaičiūnas. - Priversti žmones šypsotis, stebinti, linksminti - sudėtingas amatas. Artistai dažnai turi užsidėti klouno kaukę, po kuria paslepia visas savo problemas ir išgyvenimus. Tai - kas atrodo linksmai, ryškiai, kartais vargina, atima energiją, ir lieka neįvertina. Tačiau žiūrovas turi pamatyti tik šventę, šou“.

Tapybos procesas, kaip ir magija, A. Gaičiūną užburia tuo, kad jis jaučia ypatingą hipnotinę, sąmonės būseną ir atsiduoda pasąmonės kūrybai.

Menas – tai iliuzija, kuri padeda atitrūkti nuo realybės, bet tuo pačiu ir ją geriau suvokti.

„Mes visi žinome, kad menas nėra tiesa. Menas – tai melas, padedantis suvokti tiesą, ar bent jau tiesą, kuri mums duota suprasti, o menininkas privalo žinoti, kaip įtikinti kitus savo melo tikrumu, - spalio 30 dieną Šiaulių arenoje vyksiančiai parodai bei Helovyno šou besirengiantis A.Gaičiūnas kartojo garsaus ispanų tapytojo Pablo Picasso žodžius ir šyptelėjo. – O magas – nėra tas, kuris vandenį gali paversti vynu, arba iššaukti griaustinį. Magas padeda transformuotis, mato žmogaus sielą, padeda svajoti, atrasti įkvėpimą, nepavydėti, atleisti sau ir kitiems. Jis padeda stebinti, sužydėti sielą ir patikėti stebuklais.“

Magas 19 val. laidoje „KK2 penktadienis“ per LNK sakys, kad pradžioje, kaip ir daugelis kitų iliuzionistų, jis darė triukus su monetomis: „Viskas prasidėjo nuo triukų su monetomis. Visi klausinėdavo, kaip man pavykdavo jas pradanginti ir man tai labai patiko“.

A.Lee Magic gimė ir užaugo Malaizijoje, mūsų šalyje lankosi pirmą kartą. „Draugai net keletą kartų perklausė, kas tai per šalis ir kur aš keliauju“, – kalbės A. Lee Magic.

Tačiau magas atskleis, kad ne visada magija ir triukai buvo pagrindinis jo darbas: „Kadaise dirbau, kaip ir visi, nuo ryto iki vakaro, kartais net šešias dienas per savaitę. Esu profesionalus dietologas. Po kurio laiko supratau, kad tik dirbu ir nieko nematau. Todėl pradėjau ieškoti užsakymų, kad galėčiau rodyti triukus. Gavau pirmą užsakymą ir keliavau į Indiją“.

Tačiau ne visą laiką Andrew lydėjo sėkmė. Vyras laidoje atskleis, kad jam net kuriam laikui teko nutraukti karjerą, nes sudegė jo namai.

„Po gaisro netekau didelės dalies rekvizito. Tuo sunkiu metu man paskambino „Azijos talentų“ prodiuseriai ir buvau pakviestas dalyvauti šou. Man pasisekė. Po to mane pakvietė į Didžiosios Britanijos talentų šou. Taip prasidėjo mano pasaulinė karjera“, – sako A. Lee Magic.

„Vienintelė iliuzija, kurią moku, tai pradanginti penkis cepelinus per dvi minutes. Bet kaip ir su cepelinais, taip ir su magija – mėgstu būti tas, kuris ja mėgaujasi, o ne tas, kuris ją gamina. Todėl labai džiaugiuosi, kad galėsiu dar tris kartus pamatyti šį šou“, – grįžęs iš Vienos sakė J. Jankevičius.

Negana to, žinomas vyras prisipažino, kad jo bei „The Illusionists“ pažinties istorija prasidėjo gana komiškai. „Skamba man vieną dieną telefonas: kažkoks nežinomas numeris iš velniai žino kokios šalies. Galvoju: „Justinai, pagaliau ir iš tavęs kažkas bandys telefonu išvilioti pinigų Afrikos princui išgelbėti“. Pakeliu ragelį. Kažkoks anglakalbis vyras siūlo tapti „The Illusionists“ pasirodymo vedėju Vilniuje. Įtartina? Įtartina. Kalbuosi su juo ir laukiu, kada jis prašys pervesti kokį nors „depozitą“. Neprašo. Galiausiai nieko per daug nesitikėdamas sutinku. Kiek vėliau paskambina mano lietuvis bičiulis ir sako: „Tai kalbėkimės apie reikalus“. Pasirodo, tas anglakalbis vyras buvo ne telefoninis sukčius, o geriausio ir pelningiausio Brodvėjaus iliuzijų šou prodiuseris. Dar niekada taip nesidžiaugiau žmogaus nepasiuntęs velniop“, – smagią istoriją prisimena humoristas. 

Vienintelė iliuzija, kurią moku, tai pradanginti penkis cepelinus per dvi minutes. Bet kaip ir su cepelinais, taip ir su magija – mėgstu būti tas, kuris ja mėgaujasi, o ne tas, kuris ją gamina.

Apsilankęs šou Vienoje ir asmeniškai susipažinęs su iliuzionistais J. Jankevičius tik įsitikino, kad nieko bendro su sukčiavimu jie neturi. „Kaip žmogus, jau matęs „The Illusionists“ pasirodymą, galiu pasakyti, kad tie žmonės yra žiauriai kieti. Profesionalai, kurie kiekvieną savo judesį scenoje yra nugludinę iki budistų vienuolių tobulumo. Nuo tada, kai mačiau jų pasirodymą, jau praėjo šiek tiek laiko, tačiau emocijos vis dar išliko. Kažkas nerealaus, – tikina J. Jankevičius. – Vienas žmogus sąmoningai ir tyčia vos nežuvo ant scenos. Tai man iš karto patiko. Bet nekenčiu žmonių, kurie atskleidžia filmų ar pasirodymų detales, todėl daugiau nieko nesakysiu.“

J. Jankevičius prisipažino, kad „The Illusionists: Direct from Briadway“ yra pirmasis tokio aukšto lygio magijos šou, kuriame jam teko būti. „Iki šiol įsivaizdavau, kad magija, tai kai išsirenki kortą iš kaladės ir tada ji atsiranda tavo kišenėje. Tai taip pat smagu, tačiau dabar supratau, kad magijos šou yra tai, kas palieka tave nustebusį, sužavėtą ir su skyle sąmonėje, nes nesuvoki kas ką tik įvyko“, – šypsosi jis. 

Pirmą kartą Lietuvoje viešėsiančią „The Illusionists“ komandą sudaro 8 iliuzijos meistrai, sugebėję pakartoti ir netgi pagerinti tokių magijos dievų kaip Harry‘io Houdinio ar Davido Copperfieldo triukus. Scenoje žiūrovus stebina magijos meistras Luisas De Matosas, apgaulės meistras Jamesas More, nepamirštamasis Enzo, išsivadavimo asas Andrew Basso, manipuliuotojas Yu Ho-Jinas, išradimų specialistas Kevinas Jamesas bei greitojo persirengimo žinovai Sosas ir Victoria.

Daugiau nei 25 metus profesionaliu magu dirbantis A.Gaičiūnas savo triukais su seserimi Diana užbūrė tūkstančius žiūrovų beveik 40 pasaulio šalių bei pasiekė kelis magiškus pasaulio rekordus.

Tačiau šįkart A.Gaičiūno burtai – jo paties tapyti piešiniai su magijos prieskoniu.

„Pradėjau tapyti nuo vaikystės, nes sapnuose dažnai regėdavau vaizdinius, – prisipažįsta Arvydas. – Visą gyvenimą, kai pastebiu įdomų veidą, gražų gamtos vaizdą ar aplanko magiški sapnai, mane lydi noras tapyti.“

Savo kūriniuose, kuriuos parodos lankytojai galės įvertinti dar mėnesį, A.Gaičiūnas bando užfiksuoti judėjimą, tarsi sustabdyti laiką ir mieliau vaizduoja emocijas nei objektus. Dažnai magas tapo spontaniškai, neturėdamas idėjų. 

„Intuityviai parenku dažus, tapybos metodiką ir žaviuosi užplūstančiomis idėjomis pačio proceso metu“, – prisipažįsta Arvydas.

Visą gyvenimą, kai pastebiu įdomų veidą, gražų gamtos vaizdą ar aplanko magiški sapnai, mane lydi noras tapyti.

Abstraktų ekspresionizmą tapyboje mėgstančio A.Gaičiūno paveikslų parodoje, ką pastebėjo atidarymo dalyviai, dvelkė ir magija. 

Po mistinio sapno, kuriame iš dangaus į spalvotą dažų ežerą krenta kortos, savo tapyboje Arvydas pradėjo naudoti ir šį magišką atributą, rašoma pranešime spaudai.

Kortos turi užkoduotus simbolius. Neatsitiktinai malkoje – 52 kortos: tiek metuose savaičių, keturi kortų simboliai (širdys, būgnai, kryžiai, vynai) simbolizuoja metų laikus, kiekvieną metų laiką sudaro 13 savaičių – būtent tiek kortų turi kiekvienas iš keturių simbolių.

„Arvydo paveikslai užburia, užhipnotizuoja. Vienas paveikslas, kurį dovanojo mano vyrui, kabo mūsų namuose ir skleidžia ypatingą magiją“, – šypsojosi parodos atidaryme dalyvavusi ir jo sesuo bei scenos kolegė Diana Dirmė.

Tapybos procesas magą užburia tuo, kad jis jaučia ypatingą hipnotinę, sąmonės būseną ir atsiduoda pasąmonės kūrybai.

Menas – tai iliuzija, kuri padeda atitrūkti nuo realybės, bet tuo pačiu ir ją geriau suvokti.

„Mes visi žinome, kad menas nėra tiesa. Menas – tai melas, padedantis suvokti tiesą, ar bent jau tiesą, kuri mums duota suprasti, o menininkas privalo žinoti, kaip įtikinti kitus savo melo tikrumu“, – garsaus ispanų tapytojo Pablo Picasso žodžius kartoja A.Gaičiūnas.

Paklaustas, ar savo paveikslus parduoda, magas linktelėjo galvą ir šyptelėjęs pastebėjo, kad jų kaina išauga po autoriaus mirties. Tai buvo aliuzija į greitai dienos šviesą išvysiantį projektą „Palaidoti gyvi“, kuriam rengiasi abu „DiArchy“ nariai.

„Jau dabar, rengdamasis šiam projektui, kartkartėmis miegu karste, sapnuoju keistus sapnus, kuriuos perkeliu į drobę, – atviravo A. Gaičiūnas. – Tikiuosi, kai palaidos mane gyvą, galėsiu nutapyti dar ne vieną magišką paveikslą.“

Šį penktadienio vakarą laidoje „KK2 penktadienis“ lankysis visame pasaulyje garsus iliuzionistų duetas – italas Marco Zoppi ir jo mylimoji lietuvė Rolanda Sabaliauskaitė, kurie surengs kerintį muilo burbulų pasirodymą.

Lietuvė R. Sabaliauskaitė laidoje pasakos, kad jos kelias į pasaulinę šlovę nebuvo lengvas.

„Tai buvo mano pirmoji meilė menui. 2004-aisiais į Lietuvą atvyko Deividas Koperfildas ir tiesiog aš įsimylėjau tai, ką ten mačiau. Mano mama nusprendė man padėti ir iškart rado knygų apie magijos meną bei rado būrelį, kurį pradėjau lankyti nuo 14 metų, o nuo 16 metų pradėjau dalyvauti pasirodymuose“, – 19 val. 30 min. laidoje šį vakarą pasakos R. Sabaliauskaitė.

R. Širvinskas, kuris, pasirodo, taip pat jaunystėje lankė iliuzionistų būrelį kartu su Rolanda, sakys, kad jam nebuvo lemta tapti magu, mat jis turėjo didelę scenos baimę.

Labai jausdavau scenos baimę ir supratau, kad labiausiai džiaugdavausi keliavimu į pasirodymus, o ne pačiais pasirodymais, tad tada ir supratau, kad man didžiausia aistra – keliavimas.

„Labai jausdavau scenos baimę ir supratau, kad labiausiai džiaugdavausi keliavimu į pasirodymus, o ne pačiais pasirodymais, tad tada ir supratau, kad man didžiausia aistra – keliavimas“, – kalbės R. Širvinskas.

Makalius atviraus, kad kartais ir dabar jo draugai prašo parodyti kokių nors triukų: „Kartais per vakarėlius paprašo draugai ir sako: „Juk tu fokusininkas“.

Iliuzionistas Arvydas Stonys pasakos iškart pamatęs, kad Rolanda yra talentinga iliuzionistė: „Kadangi merginų į šį meną ateina nedaug, todėl Rolanda visada buvo išskirtinė, ji kitaip viską matydavo, o tik tokie žmonės gali kažko pasiekti. Ir tada jau matėsi, kad ji pasieks daug“.

Rolanda neslepia, kad ją į Italiją nuviliojo jos mylimasis Marco Zoppi, su kuriuo ji dabar yra neišskiriamas duetas ir scenoje: „Kai įsimyli žmogų, tai pagalvoji, kad reikėtų dirbti kartu“.

Pats M. Zoppi kalbės, kad daugeliui muilo burbulų pūtimas dar vis atrodo primityviai, tačiau italas sako, kad jiedu su Rolanda šią pramogą pakelia į naują lygį.

„Apie muilo burbulų šou nėra daug žinoma. Žmonės ir teatrai dar vis mano, kad tai primityvu. Viskas, ką šiandien matysite, mes sukuriame patys. Visi triukai, visa atmosfera. Tai mūsų kūrinys ir patirtis“, – sako M. Zoppi.

Žengė drąsų žingsnį

Užsienio magų konkursuose apdovanojimus nuraškęs ir „Lietuvos talentų“ šou milijoninę auditoriją sužavėjęs magas ryžosi žengti drąsų žingsnį ir perrašyti šalies magijos istoriją. Antonas savo pasirodymus nusprendė perkelti į didžiąsias miestų scenas ir publikai pademonstruoti Lietuvoje dar neregėtą mikromagijos triukų pateikimo formatą.

„Už lango jau XXI amžius, turime visas galimybes rengti modernius ir šiuolaikiškus šou, tad kodėl jais nepasinaudojus? Turime kameras, didžiulius ekranus, todėl galime tiesiogiai transliuoti kokybišką vaizdą didžiulei auditorijai. Net ir salės gale sėdintys žiūrovai turi galimybę stebėti  pačias mažiausias triukų detales. Pavyzdžiui, žmogaus parašą ant kortos. Šiuolaikinės techninės galimybės žiūrovą iš salės perkelia tiesiai ant scenos. Taip pro aštrius susidomėjusios publikos žvilgsnius tikrai nepraslysta nė viena detalė“, – sako magas.

Asistentės nepjausto

Ar iliuzionistas nesibaimina, kad tarsi per padidinamąjį stiklą triukus stebintys žiūrovai išsiaiškins jų paslaptis? Antonas juokiasi, kad žmonės visada galvoja, jog magų pasirodymai būna surežisuoti, o numerius padedantys atlikti žiūrovai – iš anksto papirkti.

„Todėl žmonėms tai puiki proga ateiti ir įsitikinti, kad mes neapgaudinėjame žmonių ir jų nelaikome kvailiais. Mes užsiimame mikromagija ir mentalizmu. Savo asistentės scenoje nepjaustau. Mano mikromagijos triukų pateikimo formatas visiškai kitoks. Rengiu pasirodymus be blizgučių ir paslaptingų dėžių. Jei į salę netikėtai užsuktų žmogus, jis pagalvotų, kad scenoje vyksta "stand up comedy", o ne cirko vakaras, – savo išskirtinius numerius apibūdina magas. – Mes pasirodymuose žiūrovams nesekame vaikiškų pasakų, kad tuoj iš kepurės iššoks triušiukas ar tetą perpjaus per pusę. Mūsų šou metu nevyksta stebuklai. Mūsų šou pagrindas paremtas linksmu ir intelektualiu bendravimu.“

Iliuzionistinis humoro šou „Pyst!“ netgi pagardintas moksliniu numeriu, kurį atlieka kviestinis svečias. Pasirodymas su skystu azotu, kurio temperatūra yra minus 200 laipsnių, nepalieka abejingų.

Tiesa, Antonas juokiasi, kad kai kuriuos jo žiūrovus suklaidina smagus ir nuotaikingas šou pavadinimas, dėl kurio jau kilo linksmų istorijų.

„Į pasirodymą Vilniuje norėjau pasikviesti 20 vaikų iš vaikų namų, bet auklėtoja nesuprato šou pavadinimo ir vaikų į magijos šou neleido, – juokiasi iliuzionistas, užtikrinantis, kad jo pasirodymai yra skirti tiek vaikams, tiek suaugusiems. – Kiekvienas, atsivertęs lietuvių kalbos žodyną gali įsitikinti, kad pyst yra normalus ir linksmas ištiktukas, naudojamas tokiam netikėtam veiksmui, kaip mano triukai, nusakyti.“

Susidomėjimas – magiškas

A. Lavrentjevas nuo spalio vidurio jau spėjo surengti net dvylika pasirodymų įvairiuose šalies miestuose. Magui jau plojo žiūrovai Kretingoje, Telšiuose, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniuje, Mažeikiuose, Radviliškyje. Kai kuriuose miestuose per pastaruosius porą mėnesių su įspūdingu šou Antonas spėjo apsilankyti net po kelis kartus.

Žmonių susidomėjimas išties magiškas, todėl planuojamų aplankyti miestų sąrašas nuolat pildosi. Iliuzionistas jau suplanavo savo unikalaus projekto „Pyst!“ pasirodymus ir kituose šalies miestuose. Bilietus į šou galima įsigyti „Bilietai.lt“.

„Artimiausi pasirodymai laukia prieš gražiausias metų šventes. Todėl visus kviečiu Kalėdas pasitikti magiškai“, – šypsosi iliuzionistas.