Pirmiausia – ledinukai

Velykų dieną nevalia ilgai miegoti – galvą ilgai skaudės. Paisydami prietarų, tautodailininkai savo prekystalius Rumšiškėse, Lietuvos etnografijos muziejaus miestelyje, skleidė ankstų rytą, o nuo 10 val. įsigyti medinių šaukštų, molinių puodynių, veltinių gėlių ir cukruotų meduolių kvietė lankytojus.

Pastarieji po pirmosios sočios Velykų dienos į skanėstus žvalgėsi vangiau, užtai aktyviai dalyvavo edukacijose, žaidimuose ir varžytuvėse. Muziejaus svečiai gamino velykinius atvirukus, pjaustė žilvičio šakeles, gamino aitvarus, žaidė velykinį krepšinį, galvas suko viktorinoje „Muziejus velykiniuose atvirukuose, varžėsi, kieno margutis gražesnis, kietesnis ir taiklesnis. Pramogos įtraukė skirtingo amžiaus lankytojus. Veiklos čia rado ir mažiausieji, ir suaugę.

„Į Kaziuko mugę prieš savaitę ėjau riestainių ir latviškų kraujinių vėdarų, o čia važiavau linksmybių. Anūkams pažadėjau, kad kiaušinius marginsime, o paskui juos ridensime. Žinoma, prieš tai pasistiprinsime“, – pamatęs savo mažuosius kompanionus seilę varvinančius prie cukrinių gaidelių, kaunietis Pranas ėmė žvanginti eurus kišenėje.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Dažymas rūdimis

Po kelių akimirkų senelis su anūkais ir jų delnuose tirpstančiais saldainiais ant pagaliukų pasuko link Tabariškių namo, kur visus norinčius vaško marginimo meno mokė Vita Tomkute-Taujanskiene.

Ant stalo paskleidusi kiaušinius ir marginimui skirtas priemones, edukatorė dalijosi senovinio amato, kuris daugelyje šeimų perduodamas iš kartos į kartą, subtilybėmis. Apspista smalsuolių, V. Tomkutė-Taujanskienė pasakojo, kokius kiaušinius rinktis ir kaip juos ruošti, kad vaškas geriau prikibtų. Supažindino su tradiciniais raštais ir jų reikšmėmis.

„Kai ornamentas ant kiaušinio lukšto komponuojamas horizontaliai, tai raštas nuo simetrijos ašies gali būti išplėtojamas link galų arba plotas apie simetrijos ašį paliekamas tuščias, o raštas komponuojamas kiaušinio galuose. Toks rašto išdėliojimas sudaro ornamentuotus plotus margučio galuose“, – į rankas paėmusi jau baigtus margučius, vieną jų edukatorė įmerkė į stiklainį su svogūnu lukštais, kitą – į indą su juodalksnio žieve.

Dažant su ja, su ąžuolo ar alksnio žievėmis, labai svarbu nepamiršti dviejų komponentų – rūdžių ir rūgšties. Tinka raugintų burokėlių ar kopūstų rūgštymas ir jo turi būti daugiau – ne šaukštas ar du. Antraip neįvyks reakcija, kuri graužia metalą.

„Koks metalas tinka? Vinys, vielos, skardos, svarbiausia, kad visi jie būtų surūdiję“, – apie marginimo procesą ir dažų paruošimą pasakojo edukatorė. 

Regimanto Zakšensko nuotr.

Nykstantis amatas

Tie, kam nepakluso įrankis marginimui vašku, prie Klebonijos svirno galėjo išbandyti margučių tapybą teptuku, o nepabūgę peiliukų ašmenų kartu su Angele Rauktiene kietą kiaušinio lukštą galėjo išskutinėti įvairiausiais raštais.

Anūkams pažadėjau, kad kiaušinius marginsime, o paskui juos ridensime. Žinoma, prieš tai pasistiprinsime.

„Pati aš skutinėju nuo penkerių. Viskas prasidėjo nuo tėvų, kurie gyveno kaime. Mama buvo siuvėja, tačiau atėjus pavasariui, visus darbus atidėdavo į šalį, paimdavo į rankas peiliuką ir skutinėdavo margučius. Tradiciškai po keletą margučių padovanodavo kaimynams, krikšto vaikams, draugėms. O man tie prisiminimai labai gražūs. Sėdėdavau, žiūrėdavau, kaip jos rankos raito įvairius raštus ant kiaušinukų ir atrodydavo, kad ji viską galėjo nupiešti“, – A. Rauktienė pastebėjo, kad šiais laikais į šį amatą žiūrima ne kaip į tradiciją, o kaip į žaidimą, todėl senieji marginimo būdai ir raštai Lietuvoje po truputį nyksta. Žmonės, anot jos, skuba, todėl ieško greitų marginimo būdų. Tuo metu margučių skutinėjimas reikalauja ilgo ir kruopštaus darbo.

„Šios tradicijos jau dabar po truputį nyksta. Žinoma, neišnyks labai greitai, tačiau manau, kad po kokių šimto metų žmonės Velykas švęs kitaip, o tradicinis marginimas bus puoselėjamas retose šeimose. Užtai labai džiaugiuosi, kad šiandien sulaukiau tiek daug vaikų, kurie noriai skutinėjo margučius, – Priėjus dar vienam, kokių septynerių berniukui, A. Rauktienės akys nušvito. – Nagi, parodyk man savo margutį! Nori, ant jo tavo vardą išskutinėsiu. Galėsi namo parsinešti ir į lentyną pasidėti.“

Vaikai į marginimo technikas žiūrėjo kaip į pramogą, suaugusieji  kaip į rimtą pamoką. Vieni sužinojo kažką naujo, kiti prisiminė tai, ką buvo užmiršę.

„Šiemet jau vėlu, bet kitąmet būtinai margučius skutinėsiu. Jei atvirai, buvau pamiršusi šią techniką. Kažkaip dėl laiko stokos viską darau kuo greičiau ir paprasčiau. Tai vyne išverdu kiaušinius, tai servetėlėm klijuoju“, – po pamokos su A. Rauktiene, kaunietė Aristėja pažadėjo sau nepamiršti to, ką išmoko.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Išskirtinės vaišės

Lietuvos etnografinio muziejaus lankytojai galėjo susipažinti su tradicinėmis verbomis, sūpuoklinėmis folkloro ansamblių atliekamomis dainomis, Velykų stalų paroda ir tradicinėmis šios šventės vaišėmis. 

„Velykos – šeimos šventė, pagal tradiciją jaukiai bendrystei į būrį sukviečianti artimuosius. Todėl šiai šventei skirtas stalas būdavo nekasdieniškas, ypatingas ir puošnus“, – dažniausiai, anot Plungės name įsikūrusios muziejininkės Rasos Žumbakienės, jis buvo puošiamas bruknėmis, namų šilumoje išsprogusiomis beržų šakelėmis, želmenimis.   

Būdingiausias tradicinis patiekalas – dažyti kiaušiniai. Tiesa, jie marginti ne visur, kai kur žemaičiuose ir kitur buvo valgomi tik balti, nedažyti kiaušiniai. Be margučių, tradicinis Velykų maistas būdavo įvairūs kiaulienos patiekalai: kiaulės galva, šaltiena, virtos dešros, kumpis. Kai kur virdavo riebią kopūstų sriubą. Desertui šeimininkės kepdavo Velykų pyragus-Velykų bobas, bandeles. Tiesa, patiekalų tradicijos skyrėsi atskiruose regionuose, taip pat priklausė nuo šeimininkių išmonės. Svarbiausia, kad kiekviena jų stengėsi paruošti kuo daugiau ir sotesnių, ir ypatingesnių patiekalų, nes Velykos ateidavo po ilgo pasninko laikotarpio.

Ant vaišių stalo, prie kurio varvindamas seilę stojo ne vienas Plungės namo svečias, dėmesio sulaukė ne tik burokėliais dažyti krienai, bet ir sviestinis avinėlis. Žmonės stebėjosi protėvių išmone ir abejojo ar jiems patiems pavyktų sukurti tokį valgomą šedevrą. Muziejininkių teigimu, tai labai paprasta. Iš poros gabaliukų sviesto suklijavus avinėlio formą, likusį, kiek minkštesnį sviestą reikia sudėti į maišiuką-tūtelę ir spaudžiant ją formuoti formuoti avinėlio garbanas.

„Vietoje akių įstatykite karčiuosius pipirus. Atrodys labai tikroviškai“, – šypsojosi muziejininkė.

Lobiai pas senelius

Jei seniai svarstėte išmėginti namus papuošti „pasidaryk pats“ arba „atrask pas močiutę“ tipo dekoracijomis, šių metų Velykos – puiki proga. „Moon Elements“ dekoratorės Evelina Šilaikienė ir Monika Volkovienė atkreipia dėmesį, kad viskas, o kartu ir dekoras, krypsta į ekologiją, tad labai madinga puošti namus tuo, ką jau turite, arba tuo, ką galite rasti lauke, miške.

„Nepamirškime lobynų, kuriuos savo sekcijose saugo mūsų seneliai ir močiutės. Gėlėtos servetėlės, perlamutriniai servizai, raštais dekoruotos lėkštės – visa tai su trenksmu grįžo į madą. Namuose galite pasimerkti lauke rastų šakų kaip Velykų medį ir išpuošti dekoratyviniais kiaušiniais, kankorėžiais ir pan. Šventinio stalo dekorui galima panaudoti net ir samanas. Žinoma, jas reikia tinkamai prieš tai paruošti. Jeigu senos dekoracijos dar naudojamos, galima jas pritaikyti dar kartą, tačiau visada rekomenduojame gerai apžiūrėti, ką turite iš seniau. Galbūt dekoracijos nebetinka prie jūsų interjero ir jas verta atiduoti kitiems“, – sako dekoratorė Evelina.

Iš miško: stalui dekoruoti galima naudoti ir samanas, žinoma, prieš tai jas paruošus. / freepik.com, pixabay.com, KD archyvo nuotr.

Linas ir molis

Dekoratorės pataria aplankyti mylimus senelius, nuvežti jiems skanaus pyrago ir paprašyti parodyti, kokių turtų močiutė saugo metai iš metų. Jos užtikrintos, kad pavyks atrasti labai kokybiškų daiktų ir tekstilės, kuriuos galėsite pasiskolinti.

Gėlėtos servetėlės, perlamutriniai servizai, raštais dekoruotos lėkštės – visa tai su trenksmu grįžo į madą.

„Na, o jei planuojate įsigyti stalo tekstilės, linas yra vienas madingiausių audinių, kurio kokybė ir vaizdas niekada nenuvilia. Švenčiant Velykas lauke rekomenduojame dekoracijas, kurios yra sunkios, – tai gali būti moliniai daiktai, moliniai kiškučiai ir pan. Lauko terasoje galima stalą papuošti moliniais ąsočiais ir vazomis, kuriose gražiai atrodo pamerktos laukinės gėlės. Be to, servetėles galima surišti virvele kartu su netoliese augančiais augalais ir taip kiekvienam šeimos nariui papuošti lėkštę“, – rekomenduoja dekoratorė Monika.

Puošmena: senoviniai indai – net atskiros lėkštės iš skirtingų servizų – gali tapti gražiu Velykų stalo akcentu. / freepik.com, pixabay.com, KD archyvo nuotr.

Rankų darbo puošmenos

Dekoratorės pabrėžia, kad rankomis galima pasigaminti Velykų vainikų, jų pakabinti ant sienos ar durų, arba padėti ant stalo: tokių vainikų žalių spygliuočių pagrindą galėsite surasti netoliese esančiame miške, o gal net savo kieme.

„Vainiką papuošti galėsite plastikiniais dekoratyviniais kiaušiniais, kurių nusipirkote prieš kelerius metus ir nebežinote, kaip ir kur juos panaudoti. Vainiką galima papildomai papuošti džiovintomis gėlėmis ir pumpurėliais. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į žvakes: tai gyvas elementas, kuris visur ir visada suteikia energijos ir gyvybės. Velykoms ypač tinka bičių vaško žvakės, kurios ne tik stilingos, bet ir neteršia gamtos ir namų oro“, – sako dekoratorė Evelina.

Gamtos ir meno sinergija Margučių alėjoje

„Šiemet Margučių alėja Palangoje kaip niekad nuostabi – alsuojančios pumpurų šakelės ir besiskleidžiantys gėlių žiedai mums primena apie artėjančią gražiausią pavasario šventę Šv. Velykas“, – pasakoja Palangos kultūros ir jaunimo centro (PKJC) direktorė Vita Petrauskienė.

Įspūdingo dydžio 2 metų aukščio ir 1,4 metro skersmens Velykiniai margučiai J. Basanavičiaus gatvėje nutūpė į originalius lizdus. Jie dekoruoti natūraliomis medžiagomis – sausa nendre, šienu, beržų ir karklo šakelėmis, pirmosiomis svogūninėmis gėlėmis, kurios simbolizuoja bundančią gamtą.

Margučius dekoravo Karaliaus Mindaugo PMC Dekoratyvinio želdinimo ir aplinkos tvarkymo programos mokinės, vedinos profesijos mokytojos Jurgos Juknaitės ir jos kolegės Ilonos Stanevičiūtės.

Patys margučiai nudažyti natūraliais atspalviais, kokie išgaunami ir dažant namuose ekologiškomis priemonėmis – ąžuolo žieve, ciberžolės milteliais ar rugiagėlių žiedais.

Margučių alėja Palangoje bus galima grožėtis iki balandžio 17 d.

Į šventę kartu su šeimomis

Balandžio 9 d. nuo 13 val. laukia tikros Velykinės linksmybės Šventosios pėsčiųjų aikštėje (Topolių g. 4). Visus džiugins dviejų žaismingų kiškių sceninė programa su apdovanojimais ir prizais. Bus siekiama Velykinio margučio ridenimo rekordo, vyks stipriausio margučio rinkimai, linksmosios estafetės ir dar daug kitų linksmybių.

Svarbiausias šventės atributas – margutis, tad visi kviečiami atsinešti bent kelis stipriausius ir sudalyvauti įvairiose rungtyse ir, žinoma, margučių slėpynėse.

Iš kartos į kartą

Iki Velykų likus savaitei ar dviem, žmonės pradeda planuoti šventinių pusryčių patiekalus, stalo dekoracijas. Velykų kiaušinių marginimą dažnas palieka paskutinei minutei. Tik ne Jurga Zaleckienė.

Kai kiti dar tik ruošiasi į rankas imti teptukus ar maišo dažus su šlakeliu acto, Babtuose gyvenančios moters marginimo procesas būna persiritęs į antrą pusę – savaitę po vaškavimo kiaušinius palaikiusi šaldytuve, Didįjį šeštadienį margintoja juos nardina į svogūnų nuovirą. Taip darydavo šviesaus atminimo Jurgos prosenelė Veronika Keruckienė, senelė Elena Čižinauskienė, kurios margučių dar ir šiandien galima pamatyti Babtų kraštotyros muziejuje, taip iki šiol daro ir Jurgos mama Vida Sabaliauskienė.

„Prisimenu, susėsdavome prie duonkepės krosnies su kiaušiniais ir margindavome. Būdavo šventas reikalas. Močiutė pagirdavo, mes džiaugdavomės. Todėl visada būdavo keista, kai kiti žmonės kiaušinius margindavo prieš pat Velykas“, – J. Zaleckienė pasakojo tęsianti šeimos moterų tradicijas, o savo žiniomis noriai besidalijanti ne tik su dukromis Austėja ir Milda. Daug metų vaško technika marginanti Velykų kiaušinius, to paties Jurga išmokė ir savo bičiules. Todėl šios nebesirenka nei šiuo metu populiarių lipdukų, nei spalvoto lako ar šilkinio kaklaraiščio.

„Iš pirmo karto technologija atrodo sudėtinga, nes kiaušinis čiupinėjamas du kartus“, – pabandę, anot moters, greit pakeičia savo nuomonę.

Prisimenu, susėsdavome prie duonkepės su kiaušiniais ir margindavome. Būdavo šventas reikalas.

Svarbi kiekviena detalė

Kiaušinių marginimas vašku – seniausia technika, kurią naudojo mūsų protėviai, todėl Jurga stengiasi viską daryti taip, kaip jie. Pirmiausia atidžiai renkasi kiaušinius. Kelis kartus pirko juos parduotuvėje ir suprato prašovusi. Pirktinių kiaušinių lukštas plonas ir trapus, todėl didesnė tikimybė, kad toks margutis kažkuriuo marginimo etapu skils. Be to, prie tokio lukšto prastai kimba vaškas. Geriausiai tinka naminiai kiaušiniai, todėl vištas auginanti Jurgos mama juos ima kaupti iš anksto.

„Idealu, jei kiaušinio lukštas nekorėtas. Balto lukšto kiaušinių spalva gerai neima. Nudažyti jie atrodo gan blyškūs. Nors tiems, kurie mėgsta pastelines spalvas – visai tinkamas variantas. Tamsiai rudų geriau visai nesirinkti, nes piešinys ant jų nebūna ryškus“, – gražiausiai, anot moters, nusidažo šviesiai rusvo lukšto kiaušiniai.

Marginant labai svarbu turėti tikro bičių vaško. Jurga jį perka tiesiai iš bitininko. Tinka ir natūralaus vaško žvakės, bet tik tokios, kuriose nėra jokių priemaišų. Graikinio riešuto dydžio vaško gabalėlis dedamas į metalinį indelį. Šis turėtų būti tvirtesnis, storesnio metalo sienelėmis. Tam esą labai tinka ir dėžutė nuo pastilių.

„Jei namuose yra dujinė viryklė, reikės ant atviros ugnies uždėti liepsnos skirstiklį, o ant elektrinių ar indukcinių viryklių vaškas kaista be jokių problemų“, – J. Zaleckienė prasitarė, kad jai smagiau dirbti prie dujinės viryklės.

Indelyje pradėjęs rūkti vaškas – ženklas, kad jis perkaito. Tokiu atveju nedelsiant reikia mažinti kaitrą arba trumpam nukelti indelį nuo kaitlentės. Įkaitęs vaškas gali net savaime užsidegti, todėl reikia būti atsargiems.

Yra ir kitų vaško tirpinimo būdų, tarkim, perlenktas metalinis šaukštas, kurį kaitina žvakė. Galima vašką tirpinti ir keraminiuose kvapų garintuvuose, tik paprastai  žvakutę reikia kilstelėti aukščiau dangtelio, kad būtų daugiau kaitros. Jei vaškas per vėsus – jis nepaklus ir nepavyks piešti.

Kantrybės: nenusiminkite, jei pirmąkart marginant kiaušinius vašku linijos nebus tokios tiesios, kaip norėtųsi.

Patinka marginti vienai

Nors vaško techniką perkandusios visos šeimos moterys, dažniausiai jos margina atskirai. Tai daro dėl labai paprastos priežasties.

„Dirbant keliems žmonėms, sunku suderinti judesius. Prisimenu, kai buvo mažos dukros, nuolat pykdavosi, nes rankos susipindavo“, – todėl geriausia, anot J. Zaleckienės, marginti pakaitomis.

Kaip marginama vašku? Pirmiausia kiaušiniai kelioms valandoms išimami iš šaldytuvo ir palaikomi kambario temperatūroje, tada sudedami į karščiui atsparų indą ir pašaunami į orkaitę. Į orkaitę vienu metu dėti ne daugiau kaip 6–8 kiaušinius – tiek numarginti realu vienu prisėdimu, nes vienam kiaušiniui paprastai prireikia mažiausiai 15–20 minučių. Kai ši įkaista iki 90 °C, išjungiame, o kiaušinius dar 10 minučių paliekame orkaitėje.

„Tada jau galima išsiimti pirmą kiaušinį. Kitus palieku orkaitėje, kad būtų šilti, kol ateis jų eilė. Kiaušinis turi būti tiek šiltas, kad jį būtų malonu laikyti rankoje. Jei kiaušinis per karštas, vaškas liesis storesniais potėpiais ir sunkiau stings, todėl nuo pirštų prisilietimų toks kiaušinis gali susiteplioti ir vėliau kiekvienas vaškuotas prisilietimas negražiai išryškės“, – apie momentus, lemiančius margučių grožį, kalbėjo pašnekovė.

Margindama moteris naudoja patį paprasčiausią įrankį – medinę lazdelę, kurios gale įsmeigta plona vinis su kuo mažesne galvute. Geriausiai tinka smeigtukai, kurių galima rasti naujų marškinių apykaklėse ir rankovėse. Smeigtukas bedamas į įkaitusį vašką ir greitai perkeliamas ant kiaušinio.

Pagrindiniai principai marginant vašku yra taškeliai ir brūkšneliai – tai senosios tradicijos. Taškas, anot Jurgos, yra pradžių pradžia, ilgaamžiškumo simbolis, begalinis gyvenimo ratas. Juk pasaulis prasidėjo nuo taško, plėtėsi ir pasidarė galybė. Marginimas vašku prilygsta rašysenai – kiekvienas rašo iš savo sielos gelmių, todėl, kad ir kaip gėrėtųsi kitų margintais kiaušiniais, prisėdusi su įrankiu rankoje, Jurga galiausiai lieka ištikima sau pačiai. Ant kiekvieno kiaušinio lukšto moteris tupdo saulutes, žalčius, gėles. Jei lieka vietos, mėgsta parašyti žodį „Aleliuja“.

Priminimas: kuo mažiau margučių suskyla puode, tuo geresni metai bus.

Patinka marginti vienai

Vašku išmargintus kiaušinius Jurgos močiutė dažniausiai merkdavo į tekstilinius dažus. Neretai užsiimdavo ir eksperimentais. Tai į puodą ąžuolo žievės įmesdavo, tai surūdijusį gelžgalį, kuris kiaušinių lukštams suteikdavo tamsų atspalvį. Dabar Jurga marginimo procese tekstilinių dažų nenaudoja. Vertina natūralumą, todėl dažo su naminių svogūnų lukštais. Jais dukrą aprūpina mama Vida.

„Su natūraliais dažais sveikiau ir nebaisu pirštų išsiterlioti. Po dažymo svogūnų lukštais jie būna tik šiek tiek geltoni“, – nerimaujantiems dėl svogūnų lukštų pėdsakų ant nagų, J. Zaleckienė rekomendavo mūvėti plonas gumines pirštines.

Paruošti svogūnų lukštų nuovirą užtrunka. Maždaug penkias dideles saujas lukštų reikia užpilti vandeniu ir palaikyti per naktį, o geriausia – parą ar dvi. Tada kartu su lukštais užvirinti, atvėsinti ir nukošti. Dėl spalvų įvairovės galima atskirai išsivirti raudonųjų svogūnų lukštų – jų spalva būna dar intensyvesnė. Didžiojo šeštadienio rytą Jurga į didelį puodą su atvėsusiu nuoviru įberia šaukštą druskos ir atsargiai sudeda vašku numargintus kiaušinius. Vėsiame nuovire jie laikomi apie 3 valandas, kad dažai gerai įsigertų. Tada ant lėtos ugnies nuoviras kaitinamas iki užvirimo. Sulyg pirmuoju kunkulu, kaip sako Jurgos mama, puodą reikia nukelti nuo ugnies.

„Kadangi puodas didelis, nuoviro daug, tai, kol užvirs, tenka palaukti apie 15–20 minučių, per kurias kiaušiniai spėja ne tik nusidažyti, bet ir visiškai išvirti“, – tai padarius, anot J. Zaleckienės, margučiai po vieną atsargiai išgriebiami, nuvalomi minkštu sausu skudurėliu ir dedami į pintą padėkliuką.

Atvėsę patepami aliejumi, kad blizgėtų, o tada sudedami į padėklą. Šeimos nariams smagu į juos žiūrėti, rinkti gražiausius ir fotografuoti.

Nemėgsta kiaušinių

Velykoms Jurga, jos mama ir dvi dukros nudažo daugiau kaip pusšimtį kiaušinių. Kasmet žada skaičių mažinti, tačiau galiausiai apsistoja ties tuo pačiu. Ne sykį buvę, kai ir 100 kiaušinių pavasario šventei išmargindavo.

Moteris pasakojo dar studijų laikais apie 20 savo margučių siuntusi į Ameriką. Atlygis už juos buvo solidus – maždaug dviejų stipendijų dydžio suma. Tiesa, toks pasipelnymas buvo vienkartinis. Daugiau savo margučių Jurga nepardavinėjo. Mieliau juos dovanoja giminaičiams, bičiuliams. Gražiausius susirenka mama ir neša juos į Babtų bažnyčią. Dar po kelis kasmet pasilieka ir sau. Deda į lentyną, gėrisi pati ir kitiems išdidžiai rodo.

„Mama turėjo nemažą kolekciją surinkusi, bet šiemet labai daug kiaušinių išmetė. Vieni išbluko, kiti įskilo“, – pasakojo margintoja.

Paklausta, kiek margučių daužo ir kiek jų suvalgo Velykų rytą, Jurga nusijuokė. Kiaušinių ji nemėgsta, todėl šventinį rytą į burną deda vos vieną, gausiai apteptą majonezu ir krienais. Ką daro su kitais? Skilę, neišdalyti ir valgytojų nesulaukę margučiai keliauja į sodą. Obelims tokia trąša labai patinka.

Tai viena iš ukrainiečių legendų, pasakojančių apie velykinę kiaušinių dažymo tradiciją. Margučiai – dar viena sritis, siejanti abi mūsų tautas. Tačiau greta padėjus lietuviškus ir pisanki – taip ukrainiečiai vadina savuosius margučius – nesupainiotume: skiriasi ir motyvai, ir spalvų gama.

Paroda, kurioje pristatomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus archyvo rinkinyje saugomi Tado Daugirdo piešti margučiai, – puiki proga susipažinti su šia Ukrainos tautodailės tradicija.

Eksponuojami XIX a. pabaigos margučių piešiniai iš buvusių Ukrainos gubernijų: Kyjivo, Podolės, Voluinės, Chersono ir Galicijos. Vietoves liudija autentiški įrašai lenkų kalba prie margučių piešinių.

Greta padėjus lietuviškus ir pisanki – taip ukrainiečiai vadina savuosius margučius – nesupainiotume: skiriasi ir motyvai, ir spalvų gama.

 

Rengiant parodą dėl buvusių gubernijų, įeinančių į dabartinės Ukrainos teritoriją, ribų konsultuotąsi su Ukrainos muziejininkais. Tai buvo ypač svarbu žinant, kad dalis teritorijų šiandien yra kitose valstybėse. Konsultacijos su Lvivo K. Šeptickio liaudies architektūros ir buities muziejaus direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui Sergejumi Cipiševu vyko susirašinėjant. Parodoje pateikiamos ištraukos iš šių laiškų.

Margučiai pavaizduoti keliais rakursais – kiaušinio pagrindinės pusės plokštuma arba šonas, iš kurio matyti abiejų pusių fragmentai, ir trečias atvaizdavimo būdas, kai dvi margučio pusės pateikiamos šalia viena kitos popieriaus lape horizontaliai. Trečiasis atvaizdavimo būdas būdingas tiems margučiams, kurių abi pusės marginamos asimetriškais augaliniais motyvais.

Didžioji dalis margučių turi pavadinimus: šarkos pėdelės, laužyti kryžiai, žvaigždės su rageliais ir kt.

Įspūdingos pieštų velykinių kiaušinių kolekcijos autorius T. Daugirdas – dailininkas archeologas, Kauno miesto muziejaus kūrėjas. T. Daugirdas gimė 1852 m. buvusioje Naugardo gubernijoje, Torbino gyvenvietėje. Jo tėvas buvo kelių inžinierius. Su ketverių metų sūnumi Taduku tėvai grįžo į Plemborgo dvarą (dabar Daugirdų kaimas Ariogalos apylinkėse).

Augdamas bajorų šeimoje, vaikas buvo leidžiamas į mokslus keliose srityse – mokėsi Rygoje, Vilniuje. Besimokydamas piešimo kursuose, bendravo su dailininkais Eduardu ir Alfredu Riomeriais. Vėliau išvyko studijuoti menų į Sankt Peterburgą ir Miuncheną. Nuo 1877 m. atvykęs į Varšuvą, atidarė savo studiją.

Šiltuoju metų laikotarpiu T. Daugirdas vykdė archeologinius kasinėjimus Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos vietovėse. Tautodaile domėjęsis dailininkas kaupė margučių kolekciją, pats kūrė jų raštus, kompozicijas. Apie margučius T. Daugirdas yra parašęs publikacijų.

Kas? Paroda „Tadas Daugirdas (1852–1919): ukrainietiškų margučių atvaizdai“.

Kur? Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje.

Kada? Veikia iki balandžio 29 d.

Draugiški gamtai ir žmogui

22-ejų grafikos dizainerė Radvilė Sarapinaitė nuo vaikystės mėgo Velykų šventę, todėl labai nudžiugo, kai buvo pakviesta tapti įdomaus eksperimento dalyve. Dirbdama leidykloje „Maketonas“, mergina sulaukė pasiūlymo dalyvauti rengiant Arūno Vaicekausko knygą „Tradicinės Velykos. Šiuolaikiniai margučiai“ ir surasti kuo daugiau šiuolaikinių kiaušinių marginimo būdų. Ne tik surasti, bet ir visus juos išbandyti, nufotografuoti ir aprašyti.

Radvilei teko ne vieną dieną praleisti interneto platybėse, kur grafikos dizainerė rinko informaciją apie visas įmanomas kiaušinių gražinimo technikas. Pageidautina – draugiškas gamtai ir pačiam žmogui.

Įsitikinau, kad ne visa informacija, kurios apstu internete, galima pasikliauti, – visuomet reikia išbandyti pačiai.

„Žinote, viena – apie tai skaityti, o visai kas kita – pačiai pamėginti vieną ar kitą būdą atkartoti“, – pripažįsta Radvilė, knygoje pristačiusi daugiau nei 20 skirtingų kiaušinių marginimo technikų.

„Išbandžiau jų gerokai daugiau, tačiau ne viskas pavyko. Įsitikinau, kad ne visa informacija, kurios apstu internete, galima pasikliauti, – visuomet reikia išbandyti pačiai“, – kalba grafikos dizainerė.

Radvilė juokiasi, kad besiruošdama šioms Velykoms numargino ir suvalgė daugiausia kiaušinių per visą savo gyvenimą. „Laimei, juos labai mėgstu, todėl tikrai nebuvo išmestas nė vienas kiaušinėlis.“ Beje, nepavykusių egzempliorių ji irgi neišmesdavo, o bandydavo pritaikyti kitiems eksperimentams.

Radvilė Sarapinaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kiek laiko užtruko parengiamasis darbas? Ilgai. Tris, keturis mėnesius. Iš pradžių reikėjo surinkti informaciją, paskui susipirkti reikalingas priemones, galiausiai – viską išbandyti. „Užtai buvo be galo įdomu“, – tikina R. Sarapinaitė ir priduria, kad kiaušinius ji margino tik su natūraliais, maistui nekenksmingais dažais, o juos fotografuodama įgijo daug naujos patirties. „Turėjau kuo geriau perteikti kiaušinių marginimo žingsnius, kad skaitytojams būtų aišku“, – sako ji.

Pradėjo nuo tradicinių

Radvilė nusprendė neaplenkti ir tradicinių, lietuvių nuo seno pamėgtų kiaušinių marginimo būdų, t. y. rašytinio (vašku) ir skutinėjimo. Juos pati puikiai pamena iš vaikystės.

Lau­žy­tas da­žy­to kiau­ši­nio lukštas, mo­zai­kos raš­tu pri­kli­juo­tas ant vir­to kiau­ši­nio. Vie­toj kli­jų nau­do­tas kiau­ši­nio bal­ty­mas.

„Jei Velykas švęsdavome pas močiutę, kiaušinius margindavome vašku arba skutinėdavome. Labai patiko tas kruopštus procesas. Neblogai man išeidavo. Gal todėl, kad buvau vaikas, vis atrodydavo, kad mano margučiai patys gražiausi (juokiasi). Pasiilgstu to tyro vaikiško džiaugsmo iš vaikystės, kurį patirdavau per Velykas“, – trumpam nutyla Radvilė, o po minutės jau primena kiaušinių marginimo tirpintu vašku pradmenis.

Vir­tas kiau­ši­nis, nu­da­žy­tas mėly­nais ak­ri­li­niais da­žais, o jo pavir­šiaus fak­tū­ra iš­gau­ta dan­tų še­pe­tė­lio še­re­liais.

Ištirpintas bičių vaškas į pagaliuką įsmeigtu vinuku tepamas ant kiek pašildyto kiaušinio. Raštai gali būti patys įvairiausi. Tai ir rūtelės, eglelės, vištos kojelės, obuoliukai, ratukai, vingeliai, žalčiukai ir kt. Įdėjus numargintą kiaušinį į dažus, vašku padengtos vietos lieka baltos. Galima iš pradžių nudažyti kiaušinį kitokia spalva ir tik tuomet išpiešti jį vašku. Įdėjus tokį į kito atspalvio dažus ir kiek palaukus, ima ryškėti net kelių skirtingų spalvų raštai.

Kiau­ši­nis, nu­tapš­no­tas įvai­riaspal­viu ak­ri­lu fo­li­jo­je.

Skutinėti Radvilė ėmė virtus ir viena spalva nudažytus kiaušinius. Daugelio lietuvių pamėgtą spalvą – rudą – ji išgavo tradicine technika – pavirintais svogūnų lukštais. Skutinėti naudojo įvairius įrankius: nuo adatos itin smulkiems raštams iki peiliuko, skirto popieriui pjaustyti.

Išbandė naujoves

Norėdama surasti kuo daugiau šiomis dienomis naudojamų kiaušinių marginimo būdų, Radvilė naršė po lietuvių ir užsienio interneto puslapius, forumus, socialinius tinklus. Labiausiai įstrigusias technikas išbandė pati.

Viena iš tokių – paišymas ant virto kiaušinio akriliniais dažais, taip pat – įvairiais spalvotais akriliniais spalvikliais. Tokių priemonių, draugiškų žmogui ir gamtai, ji rado dailės prekių parduotuvėse.

Ak­ri­li­nės gė­ly­tės, nu­pieš­tos su au­sų krapš­tu­ku.

„Dažniausiai tai būdavo vaikams piešti skirti dažai – akrilas, spalvikliai. Man patiko, kad jie nekenkia kiaušiniui, kurį numarginus galima drąsiai valgyti“, – kalba Radvilė. Šis būdas, anot jos, labiausiai tinka vaikams. Akriliniu spalvikliu pieši ant virto atvėsinto kiaušinio tarsi ant balto popieriaus lapo.

Kitas Radvilės atrastas ir maistui nekenksmingas būdas – kiaušinio dekoravimas su iš servetėlių išplėštais paveiksliukais. Jis primena dekupažo techniką.

„Pirmiausia, – sako menininkė, – reikėtų apsirūpinti trisluoksnėmis servetėlėmis su nedideliais raštais. Atsargiai atskirkime viršutinį sluoksnį nuo kitų ir iš jo išsiplėšykime patinkančius paveikslėlius. Vietoj lipalo naudosime lipnų kiaušinio baltymą. Imkime virtą kiaušinį, jo lukštą patepkime žaliu kiaušinio baltymu, atsargiai uždėkime išplėštą paveiksliuką ir vėl tepkime sluoksnį baltymo klijų. Taip tepliokime, kol norimais paveikslėlių fragmentais padengsime visą kiaušinį“, – aiškina R. Sarapinaitė.

Karš­tas kiau­ši­nis, iš­mar­gin­tas spal­vo­to­mis vaš­ki­nė­mis krei­delė­mis. At­sar­giai – ne­nu­de­ki­te!

Anot jos, šitaip papuoštas margutis tampa nepramušamas, o tai labai svarbu mažiesiems kiaušinių daužynių dalyviams, kurie Velykų rytą nori turėti patį stipriausią margutį.

Dar vienas būdas gauti tvirtą, nepramušamą, bet labai originaliai atrodantį margutį – naudoti manų kruopas. Virtas kiaušinis ištepamas baltymu (jei norite didesnių garantijų – lipalu) ir apvoliojamas manų kruopose. Vėliau galima jį dažyti su akriliniais dažais, galima palikti baltą. Turint tokį kiaušinį su tvirtu, dvigubu kiautu – daužynių čempionas garantuotas!

Natūralių dažų galimybės

Radvilei labai gražūs ir vienspalviai, natūraliais dažais iš gamtos nudažyti kiaušiniai. Populiariausias Lietuvoje kiaušinių dažymo būdas – svogūnų lukštais. Prieš Velykas jie užmerkiami, užpilami verdančiu vandeniu su šlakeliu acto arba druskos.

Mergina dalijasi savo vaikystės prisiminimais, kai Didįjį šeštadienį visa Sarapinų šeima sėsdavo prie stalo dažyti kiaušinių. „Labiausiai mėgdavome tai daryti su svogūnų lukštais ir įvairiomis žolelėmis. Apraišiodavome kiaušinius skudurėliais, o paskui virdavome. Iki šiol prisimenu jausmą, su kokiu nekantrumu laukdavau to ypatingo momento, kai iš skudurėlio išsiridens kiaušinis… Atsargiai nuimi lukštus, žoleles, ir prašom! Kiekvienas margutis vis kitoks, vienas už kitą gražesnis!“ – šypsosi ji.

Sma­gūs po­tė­piai ak­ri­li­niais dažais, nau­do­jant skir­tin­go sto­rio tep­tu­kus.

Ieškodama kitų natūralių dažų spalvų, Radvilė išbandė raudonąjį svogūną (margučiai išėjo raudonesni) ir mėlynąjį kopūstą (melsvi į violetinumą). Ciberžolės prieskonių milteliai kiaušinius nudažė intensyvia geltona, netgi oranžine spalva. Kitų spalvų Radvilė sako nebandžiusi – pasitenkino mėgstamiausiomis.

„Žinau, kad lietuvių žemdirbiškoje kultūroje juoda spalva reiškė pasėlius auginančią žemę, tačiau aš norėjau spalvingų kiaušinių – ne juodų. Kažkaip juoda man nekelė skanių asociacijų, o juk kiaušiniai, visų pirma, skirti valgyti“, – dalijasi nuomone pašnekovė.

Pabandom?

Su karpytais svogūnų lukštais. Svogūnų lukštus Radvilė siūlo sukarpyti žirklėmis. Pašlapintą kiaušinį aplipdome karpytais svogūnų lukštais ir, atsargiai įvynioję į skudurėlį, verdame. Anot jos, išeina toks rudai margai dryžuotas margutis.

Su ryžių kruopomis. Imame kojinę ar medvilninį skudurėlį, įlašiname į jį norimų spalvų dažų, priberiame ryžių ar kitų kruopų, įvyniojame kiaušinį ir verdame. Ištraukę galėsim gėrėtis marmurinio rašto efektu.

Su aliuminio folija. Šiam eksperimentui rekės aliuminio folijos lapo. Pritepliojame ant jo kelių spalvų akrilinių (skirtų vaikams tapyti) dažų,  dedame į lapo vidurį virtą kiaušinį, kurį iš visų pusių apspaudžiame folija. Kai atsargiai ją nuvyniojame, randame įdomiais potėpiais pasidengusį margutį. Belieka jį nudžiovinti.

Su vaškinėmis kreidelėmis. Reikia išvirti kiaušinį ir, kol karštas, piešti ant jo raštus paprasčiausiomis vaškinėmis kreidelėmis arba už jas minkštesnėmis aliejinėmis pastelėmis. Kadangi kiaušinis karštas – kreidelės lengvai liejasi, išsivinguriuodamos į gražiausius ornamentus. Tik būkite atsargūs – nenudekite pirštų!

Su gumytėmis. Radvilė juokiasi, kad kiaušinius marginti galima ir linksmai – su paprasčiausiomis plastikinėmis gumytėmis (medžiaginės netinka). Tereikia apsukti jomis virtą kiaušinį įvairiausiomis kryptimis. „Tuomet įdėkite jį į norimos spalvos dažus ir palaukite, kol lukštas pasidengs dažu. Tose vietose, kur buvo gumyčių lankai, dažai neprilimpa – jos lieka baltos“, – dalijasi įdomiu eksperimentu knygos apie margučius bendraautorė.

Su lipnia juostele. Imame virtą kiaušinį ir ant jo klijuojame raštus iš lipnios juostos. Galima naudoti tiek ploną, tiek platesnę lipnią juostą – karpyti iš jos geometrines figūras ar kažką įmantriau. „Čia daug vietos kiekvieno fantazijai“, – džiaugiasi pavykusiu atradimu R. Sarapinaitė. Juostelių raštais aplipdytą virtą kiaušinį merkiame į dažus, palaukiame, kol jie įsigers, o tada ištraukiame ir atsargiai nuimame lipnias juosteles.

Su plakta grietinėle. Radvilė tikina, kad tai vienas netikėčiausių jos atrastų kiaušinių marginimo būdų. Reikės virtų kiaušinių baltu lukštu, purškiamos plaktos grietinėlės, kiaušinių dažų (kiekvienos spalvos dažus atskirai ištirpinkite nedideliame kiekyje vandens), acto ir indo grietinėlei. Pasirinktą indą pripildykite plakta grietinėle. Supilkite dažus į grietinėlę keliose vietose ir šiek tiek pasklaidykite dantų krapštuku. Kelis kartus pavoliokite kiaušinį grietinėlėje, tose vietose, kur daugiausia dažų. Tuomet atsargiai nusausinkite jį servetėle arba vienkartiniu rankšluosčiu. Nuvalius dažus ant kiaušinio lieka grakščios linijos, dėmių raštai. Nors jų spalva neintensyvi, netgi blankoka, tačiau Radvilei vis tiek gražu. „Beje, ryškumas, – sako ji, – daugeliu atvejų priklauso nuo pasirinktų dažų koncentracijos ir spalvų.“

Gyvybės simbolis

Pirmieji margučiai, kaip pasakoja tautodailininkė Odeta Bražėnienė, atsirado dar akmens amžiaus laikais – praėjus sunkiai žiemai pavasarį sudėti laukinių paukščių kiaušiniai gelbėjo gyvybę, nes maisto atsargos per žiemą jau buvo suvartotos, o naujo derliaus tekdavo palaukti. Būtent dėl to kiaušinis tapo gyvybės simboliu.

„Pirmieji margučiai buvo vienspalviai, jų paskirtis – dovanoti, tarsi įteiktume pačią gyvybę. Vėliau atsirado įvairių marginimo būdų ir margutis tapo tarsi laišku, saulučių, žalčiukų, eglučių, bangelių ir kitais būdingais simboliais rašoma pasaulio atsiradimo istorija. Mūsų kraštuose pagrindiniai marginimo būdai – dažymas vašku, skutinėjimas peiliuku ir dažymas įvairiais augalais“, – dalijasi tautodailininkė.

Kiaušinių dažymas – universali tradicija, kurią rasime viso pasaulio tautose, tačiau raštai ir su margučiais susijusios tradicijos skiriasi. Lietuvoje Velykų šventė be margučių neįsivaizduojama tiek valstiečių sodybose, tiek kilmingųjų dvaruose.

„Religinių švenčių tradicijos dvare nuo valstiečių namų skyrėsi tik prabanga – valstietis galėjo sau leisti numargintus vištos kiaušinius, o vertingesnius žąsų, ančių ar gulbių kiaušinius, jei ir gaudavo, parduodavo dvarui. Ištaigingų paukščių kiaušiniai buvo marginami tais pačiais tradiciniais metodais – puošiami vaško ornamentais, skutinėjami“, – sako Ilzenbergo dvaro direktorė Diana Jokimčienė.

Skutinėti – vyrų užsiėmimas

O. Bražėnienė atkreipia dėmesį, kad skyrėsi ir vyrų ir moterų marginami margučiai. „Prieš Velykas moterys turėjo be galo daug darbo – reikėjo iš pagrindų sutvarkyti namus, iškepti Velykų pyragą, atlikti kasdienius darbus, todėl jos kiaušinius dažė vašku – įgudus tai gana greitas būdas, per vieną dieną galima ir šimtą margučių dailiai papuošti. Vyrai turėjo daugiau laiko, nes lauko darbai dar neprasidėję, todėl jie skutinėdavo – nudažytas vienspalvis margutis puošiamas aštriu daiktu išraižytais simboliais, piešiniais“, – pasakoja tautodailininkė.

Skutinėti margučiai puošiami gyvybės medžio vaizdiniais, paukšteliais, o marginti vašku – įvairiais ornamentais, saulutėmis, simetriškomis figūromis. Prasmę turi ir margučių spalvos: žalia – tai gyvybė, augalija, mėlyna – dangus, geltona – saulė, juoda spalva – žemė, raudona – turtai, gyvastis.

Išmokti marginti tradiciniais būdais, anot tautodailininkės, visai nesudėtinga, galima išbandyti namuose – tereikia pakaitinti vašką, merkti į jį ant pagaliuko pritvirtintą vinuką ir piešti karštu vašku brūkšnelius ir taškelius ant kiaušinio.

Vienas margutis visiems

Velykų šventė kupina įvairių tradicijų, o margučiai – ne tik valgyti, bet ir žaidimams, įvairiems prasmingiems ritualams.

„Per Velykas bandomas margučių tvirtumas, žaidžiami ridenimo žaidimai, bet man vienas gražiausių papročių – bendro margučio dalijimasis. Prieš sėdant prie stalo, pašventintas margutis supjaustomas mažais gabalėliais ir po nedidelį kąsnelį suvalgo visa šeima. Taip artimieji simboliškai dalijasi šių metų gėrybėmis, derliumi. Panašiai per Kūčias dalijamasi kalėdaičiais, laužiama duonos riekė“, – sako O. Bražėnienė.

Margučių stiprumo varžybas seniau laimėti žmonės bandydavo net ir apgavystėmis, pavyzdžiui, mušdami su mediniu kiaušiniu. Vis dėlto apgaudinėti nebūtina, užtenka pasirinkti tinkamą kiaušinį. Buvo tikima, kad stipriausio kiaušinio savininkas visus metus bus puikios sveikatos ir viskas jam seksis.

Norite ryškių spalvų? Nepakenkite sveikatai

Artėjant Velykoms ieškome originalių būdų kiaušiniams dažyti, kad šie būtų kuo ryškesni ir spalvingesni. Tačiau margučių dažymo būdus reikia atsirinkti atsakingai, o kai kurių – išvis vengti.

Pastaraisiais metais marmurinių margučių dažymo technika spėjo sulaukti žmonių dėmesio, tačiau vaistininkė Toma Gečienė ragina vengti vienos priemonės – briliantinės žalumos, kuri skirta infekcijų profilaktikai po odos sužeidimų.

„Vis dažniau prieš Velykas tenka išgirsti, kad žmonės kiaušiniams dažyti planuoja naudoti briliantinę žalumą. Nors margučiai atrodo išskirtinai, pirmiausia reikėtų pagalvoti apie savo sveikatą. Briliantinė žaluma yra skirta odos pažeidimams – įdrėskimams ar nubrozdinimams – gydyti. Ji skirta naudoti išoriškai. Dažant kiaušinį su šiuo vaistiniu preparatu, nusidažo ir baltymas. Svarbu pabrėžti, kad briliantinės žalumos negalima vartoti per burną, nes jos suvartojus kartu su dažytu kiaušiniu gali kilti stemplės uždegimas, atsirasti pykinimas, vėmimas, viduriavimas ir pilvo skausmai“, – įspėja vaistininkė.

Maistiniai dažai gali tapti išsigelbėjimu, kai norima greitai išgauti ryškių spalvų. Tačiau vaistininkė teigia, kad net ir jų sudėtyje galima rasti nemažai pavojingų medžiagų sveikatai.

„Kartais laikomasi nuomonės, kad jeigu kiaušinio baltymas nenusidažė – šis nepažeistas dažų. Iš tiesų nebūtina suvartoti dažiklio, kad jis mums pakenktų. Žalingi gali būti ir paprastai įkvepiami garai, kai dažuose verdame kiaušinius. Dėl to tuo metu būtina atsakingai vėdinti patalpas, ypač jeigu šalia yra vaikų, nėščiųjų ar lėtinėmis ligomis sergančių žmonių. Todėl geriausia iš viso vengti maistinių dažų ir rinktis natūralias dažymo priemones. Jei tam stinga laiko, bent atsakingai perskaitykite dažų etiketes“, – siūlo vaistininkė T. Gečienė ir įvardija, kokių medžiagų reikėtų vengti.

Tartrazinas (E-102). Šis dažiklis gali sukelti tokių pašalinių simptomų kaip migrena, neryškus matymas, rinitas, odos niežulys, dilgėlinė. Šis maisto dažiklis, vartojamas drauge su E210, gali sukelti vaikų hiperaktyvumą.

Saulėlydžio geltonasis (E-110). Skambiai pavadintas dažiklis gali sukelti nosies užgulimą, dilgėlinę, pilvo skausmų, virškinimo sutrikimų, migreną, hormonų pokyčių ir hiperaktyvumą.

Briliantinis mėlynasis FCF. Šis dažiklis geba sukelti šienligę ir alerginių reakcijų žmonėms, sergantiems astma. Jis dirgina skrandį, todėl jo vertėtų vengti tiems, kurie serga dirgliosios žarnos sindromu.

Daugelis gyventojų per šventes nenori užsikrauti sau jokių buitinių rūpesčių.

„Be abejo, po pandemijos tai populiarėja. Kuo toliau, tuo labiau tampa nauja tradicija“, – sakė Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė.

Sostinės širdyje esančiame viešbutyje vėlyvieji Velykų pusryčiai organizuojami ir pirmąją, ir antrąją Velykų dieną.

„Šventinius pusryčius žmogui galime pasiūlyti nuo 25 eurų“, – kalbėjo viešbučio generalinė direktorė Vilija Radzvilavičienė.

Skirtų išsinešti velykinių vaišių kaina svyruoja nuo kelių dešimčių iki 160 eurų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Mes pastebime, kad nesugundysime klientų balta mišraine ar kitais tradiciniais lietuviškais patiekalais. Žmonėms norisi įmantresnių patiekalų, reikalaujančių subtilesnio gamybos proceso, kuriuos pagaminti užtrunka ilgiau. Pavyzdžiui, tokių, kaip Velingtono kepsnys“, – sakė V. Radzvilavičienė.

Pastebime, kad nesugundysime klientų balta mišraine ar kitais tradiciniais lietuviškais patiekalais. Žmonėms norisi įmantresnių.

 

Tačiau netrūksta ir tradicinio maisto gerbėjų. Yra ir tokių, kurie net velykinių kiaušinių patys dažyti nebenori.

„Ir vaišės, ir pagardai, ir šaltienos, ir kumpiai, ir kiaušinius numarginame bei į lizdelį papuoštą įdedame. Netgi padarome kiaušinius iš sviesto su trumais“, – atviravo kito restorano direktorė Ramunė Kulbytė-Radziukienė.

Dėl infliacijos tokie velykiniai rinkiniai maždaug penktadaliu brangesni nei pernai. Kaina svyruoja nuo 79 iki 99 eurų, tačiau norinčiųjų tiek, kad ne visiems užsakymams yra vietos. Pastebima tendencija, kad gaišti laiką virtuvėje, kad nukrautų stalą, nebenori tiek vyresni, tiek jauni ar daug dirbantys.

Šventėms gyventojai ne tik aktyviai užsakinėja iš restoranų maistą, bet ir ruošiasi į kurortus. 

„Per ilgąjį šventinį savaitgalį žmonės iš anksto planuoja išvykas tiek į Druskininkus, tiek į Birštoną ar į Palangą“, – teigė E. Šiškauskienė.

„Tie viešbučiai, kurie turi apie 50 kambarių, jau skaičiuoja apie 90 proc. užimtumą. T. y., rezervuoja paskutinius likusius kambarius“, – komentavo Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos vadovė Ingrida Valaitienė.

Turi kiekviena šeima

Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, šiuo metu veikia daugiau kaip 100 margučių paroda, kurioje – natūralūs kiaušiniai, išmarginti gamtiniais ir liaudiškais ornamentais. Šios parodos eksponatų autorės – tautodailininkės, sertifikuotos tradicinių amatų meistrės Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė ir Adelė Bražėnaitė-Gančierė, mama ir dukra, jau daugelį metų puoselėjančios senąsias lietuvių kiaušinių marginimo tradicijas. Moterys margučius skutinėja ir margina vašku.

O. Tumėnaitė-Bražėnienė turi ir su margučiais susijusį hobį – ji kolekcionuoja savo ir kitų Lietuvos meistrų margintus ir iš kitų šalių atvežtus margučius, taip pat įvairią su Velykomis susijusią atributiką. Vien margučių skaičius kolekcijoje, jos preliminariais skaičiavimais, jau perkopė 3 tūkst.

Tikslas: O. Tumėnaitė-Bražėnienė siekia surinkti geriausių Lietuvos margintojų darbus, nors po dešimt margučių, kad jie išliktų ateities kartoms./ O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Tautodailininkės teigimu, Lietuvoje beveik kiekviena šeima turi šiokią tokią margučių kolekciją. Vieni pasilieka, pavyzdžiui, kiekvienų metų stipriausią margutį, kiti – gražiausius, jų nesudaužo, nesuvalgo, ir taip natūraliai susikaupia kolekcija.

„Mano kolekcija susikaupė per kokius 20 metų, – pasakoja Odeta. – Kadangi mano šeima – jau amžinatilsį mano mamytė, aš ir mano dukrytė – kuriame margučius, skutinėjame ir marginame vašku, mūsų pačių kūrinių susikaupė apie 1 000. Aš važinėju į visokiausias muges, parodas, kur su kolegėmis pradėjome jais keistis, – taip namuose ėmė rastis ir svetimų margučių. Paskui pradėjau atsivežti jų ir kaip suvenyrų iš kitų šalių, galiausiai ir draugai man jų veždavo, dovanodavo – ir tikrų, ir suvenyrinių.“

3 tūkst. – tiek margučių yra sukaupusi O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

O. Tumėnaitės-Bražėnienės tikslas – surinkti geriausių Lietuvos margintojų darbų kolekcijas, nors po dešimt margučių, kad jie išliktų ateities kartoms. Mat, nors kai kurie šalies muziejai ir turi lietuviškų margučių, jie dažniausiai būna fonduose ir ne kiekvienas gali juos pamatyti. Tautodailininkė nori, kad juos galėtų pamatyti visi, taip pat ir Lietuvos svečiai, tad jau šiais metais netoli Utenos esančių Vaikutėnų bendruomenės namuose ji planuoja atidaryti Odetos galeriją ir joje įkurdinti visą savo margučių kolekciją.

Nerimas pagimdė idėją

Menininkė planuoja, kad galerija bus kūrybos ir edukacijų erdvė, kur atvykstantys galės mokytis karpinių, lino ir medžio raižinių meno, tradicinio kiaušinių marginimo. Didžiausia ekspozicija galerijoje bus būtent margučių ir kitų su Velykomis susijusių daiktų.

„Kodėl man kilo tokia idėja? Tiesiog kartą kažkur užsienyje pradėjau pasakoti apie margučius, o man sako: „Taigi čia ne lietuviški, čia ukrainietiški margučiai.“ Kad ukrainietiški margučiai yra, žino visame pasaulyje, o kad yra ir lietuviški – nežino. Tai noriu, kad sužinotų“, – sako pašnekovė.

Nerimą sukėlė ir pokalbis su viena margintoja, kuri tikrai daug gražių margučių yra sukūrusi, – ji pasakiusi, kad niekam Lietuvoje tie jos kūriniai nereikalingi, teks užsieniečiams parduoti.

„Man tada baisu pasidarė – suprantate, tai turėtų būti Lietuvos nuosavybė, tie margučiai turėtų likti Lietuvoje, nes jie tikrai yra mūsų paprotinė, meno istorija, – sako Odeta. – Tada aš ir supratau, kad turiu stengtis surinkti jų kuo daugiau, kuo įvairesnių, išsaugoti ir parodyti žmonėms.“

Tautodailininkė sako jau įsivaizduojanti, kad jos galerijoje geriausių lietuvių margintojų margučiai bus tarsi altorius, o šalia – margučiai iš viso pasaulio. Tiesa, pastarieji jai taip pat įdomiausi tradiciniai, būdingi kažkuriai konkrečiai šaliai.

Floristiniai: marginimas sudžiovintais smulkiais augalų žiedais ir lapeliais O. Tumėnaitė-Bražėnienė vadina kūrybiniu paišdykavimu./ O.Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Įdomu, kad margučių, kaip suvenyrų, gali nusipirkti ir pačiose egzotiškiausiose šalyse. Pavyzdžiui, turiu margutį iš Japonijos su ant lukšto nupiešta geiša. Turiu margutį su nutapytu drambliu iš Balio salos – draugė atsargiai parskraidino lėktuve, kad tik nesudaužytų, – pasakoja moteris. – Aišku, turiu ir suvenyrų pačių įvairiausių – ir raktų pakabukų, ir labai gražių porcelianinių kiaušinio formos dėžučių. Dabar į kiekvieną šalį nuvažiavusi tikrai jau labai rimtai pasižiūriu, pasiieškau vis kažko  originalaus, ko dar neturiu.“

Kolekcijoje – ne tik margučiai

O. Tumėnaitė-Bražėnienė margučių ekspozicijoje planuoja parodyti, iš kokių medžiagų gali būti gaminami suvenyriniai margučiai – jos kolekcijoje yra medinių, gintarinių, stiklinių, keraminių, sidabrinių ir kitokių. Kai kurie lietuviški margučiai dažyti augalais – ramunėlėmis, svogūnų lukštais, juodalksnio, ąžuolo žieve ir pan.

Manau, kad toks muziejus Lietuvoje būtų populiarus, žmonės norėtų atvykti ne tik pamatyti, bet ir pasimokyti tradicinių marginimo būdų, vaikai – pažaisti.

„Margučių pas mane yra visokiausių – nuo pačių brangiausių autorinių, kur margutis yra kaip paveikslas, meno kūrinys, iki pigių, plastikinių, kurių negaila pakabinti ant medžio šakų lauke“, – dalijasi Odeta.

Kadangi jos kolekciją jau dabar sudaro ne tik margučiai, planuojamoje ekspozicijoje bus galima pamatyti ir įvairių daiktų, susijusių su Velykomis. Pavyzdžiui, tautodailininkės labai branginamų ukrainietiškų specialiai Velykų šventei siuvinėtų rankšluostukų – jie skirti Velykų rytą nešamam pašventinti maistui ir kiaušiniams uždengti.

Specifika: skutinėti margučius – laikui imlus ir kuopštus procesas. / O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Galerijoje bus įkurdinta ir įvairių medinių ir keraminių skulptūrėlių su margučiais, įvairių Velykų temai dedikuotų grafikos darbų, karpinių. Taip pat indų, skirtų kiaušiniams valgyti, specialių figūrėlių – avinėlių, vištų, gaidžių, ančių ir kt., skirti Velykų stalui papuošti. Na, ir įvairiose šalyse leistų knygų apie margučius. „Žodžiu, renku ir galerijoje įkurdinsiu viską, kas susiję su margučiais“, – sako pašnekovė.

Susidomėjimas auga

Tautodailininkė pasakoja buvusi margučių muziejuje Ukrainoje, Kolomyjos mieste. Tai vienas didžiausių tokių muziejų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

„Į tą muziejų žvelgiau ne tik kaip lankytoja, bet galvodama, kad galiu pasisemti idėjų. Manau, kad toks muziejus Lietuvoje būtų populiarus, žmonės norėtų atvykti ne tik pamatyti, bet ir pasimokyti tradicinių marginimo būdų, vaikai – pažaisti. Svečius būtų galima supažindinti su mūsų Velykų papročiais ir tradicijomis.“

Odeta įsitikinusi, kad margučių marginimo tradicijas būtina išsaugoti. Ne lipdukus reikia ant kiaušinių klijuoti, o susiburti visai šeimai prieš Velykas, marginti kiaušinius ir gerai leisti laiką.

Tautodailininkę džiugina, kad viešoje Lietuvos erdvėje vis dažniau pasididžiuojama tradiciniais būdais ir raštais puoštais margučiais. Tiesa, šis tas keičiasi – šiuolaikiniai margučiai gražesnio piešinio, nes skutinėjami nebe tokia primityvia priemone kaip aštrus peiliukas, o graviruokliais, elektriniais prietaisais, kurie įgalina tai daryti greičiau, paprasčiau, lengviau ir pasiekti gražesnį rezultatą. Skutinėjami didesni – žąsies ar net stručio – kiaušiniai.

„Prieš kiekvienas Velykas per visą Lietuvą vyksta šimtai edukacijų – žmonės mokosi, pabando, pavyzdžiui, marginti vašku ir įpranta. Sakyčiau, kad norinčių išmokti tų tradicinių dalykų ne mažėja, o daugėja“, – sako O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

Papildo: tautodailininkė įsivaizduoja, kad jos svajonių muziejuje geriausių lietuvių margintojų margučiai bus tarsi altorius, o šalia – margučiai iš viso pasaulio, kurių ji daug sukaupusi. / O.Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Ji net neabejoja, kad tradicinius marginimo būdus ir raštus išsaugosime. „Aš labai daug edukacijų vedu mokyklose. Kai paaugliams paaiškini, kad nežinia, kurioje šalyje jie ateityje gyvens, neaišku, kur studijuos, neaišku, kokios tautybės bus jų žmona ar vyras, bet kai jie norės kažką savo perduoti vaikams, turės ką duoti, jeigu tik išsaugos tradicijas. Tada net ir paaugliai su dideliu noru imasi marginti kiaušinius. Tai kaip žaidimas ir kartu puikus rezultatas. Visada išliks tradicijas puoselėjančių“, – įsitikinusi tautodailininkė.

Klaipėdos "Vyturio" progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vaida Vaitilavičienė pasakojo, kad ąžuoliukas mokyklos kieme pasodintas prieš 35 metus, pastačius mokyklą.

O papuošti jį velykiniais margučiais sumanyta pirmą kartą. Taip buvo siekta suburti mokyklos bendruomenę.

"Mokiniai, susipažinę su kiaušinių marginimo technikomis, ornamentais ir simboliais, padėdami tėvelių, dekoravo ir kabino margučius. Džiaugiamės, kad reiškiant palaikymą Ukrainai ir bendrai visų šalių vertybei – laisvei, ąžuoliuką puošia ir margučiai, dekoruoti Lietuvos ir Ukrainos vėliavų spalvomis", – kalbėjo V.Vaitilavičienė.

Šventėje dalyvavo ir aplinkinių lopšelių-darželių "Aitvarėlio", "Ąžuoliuko", "Vyturėlio", "Berželio" bei Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro vaikai.

"Tikimės, kad progimnazijos bendruomenės sukurta Velykinė akcija taps kasmetinė viso rajono bendruomenės tradicija. Papuoštu "Vyturio" ąžuoliuku bus galima pasidžiaugti iki Atvelykio", – teigė V.Vaitilavičienė.