Mūsų miestui jame atstovavo didelė Klaipėdos "Viesulo" sporto centro mažųjų sportininkių komanda.

Gimnastės trenerių nenuvylė, sportininkės puikiai pasirodė tarp stipriausių Lietuvos meninės gimnastikos atstovių.

Paties jauniausio amžiaus gimnasčių grupėje rungėsi 14 mergaičių. Net dvi klaipėdietės kilo ant apdovanojimo pjedestalo: Irina Rožkova (g. 2015 m.) pasidabino sidabro medaliu, Emilija Zelianinaitė (g. 2016 m.) – bronzos.

2014 m. gimimo grupėje (35 dalyvės) neaplenkiama buvo klaipėdietė Eva Šeremetova, ji savo trofėjų kolekciją pasipildė taure ir aukso medaliu. Visiškai mažu skirtumu praleidusi į priekį vilnietę, Karina Zavjalova užėmė garbingą 4 vietą.

2013 m. gimimo gimnastės atliko pratimą su šokdyne. Čia taip pat dvi klaipėdietės iškovojo medalius – Elija Vilnonytė užėmė pirmą vietą ir pasipuošė aukso medaliu, Mariela Usik – bronzos. Ketvirta liko komandos draugė Patricija Kareivaitė.

2012 m. gimimo gimnasčių grupėje startavo 25 gimnastės. Jos atliko du pratimus. Suvedus daugiakovės rezultatus pirmoji vieta ir didžiausia taurė atiteko klaipėdietei Lilijai Maiborodai, antroji – Abigelei Pucetaitei, ketvirtoji – Marijai Rinkevičiūtei.

2011 m. gimimo grupės gimnastės taip pat atliko tris pratimus. Daugiakovėje sidabro medaliu pasidabino uostamiesčio gimnastė Izabelė Bertulė, bronzos – Julija Voločko.

Grupinių pratimų rezultatai džiugino klaipėdiečių trenerius. Jaunučių pogrupyje (8 Lietuvos komandos) Klaipėdos "Viesulo" sporto centro komanda "Barbie girl" – A.Pucetaitė, L.Maiboroda, P.Kareivaitė, Mariela Usik, Gustė Kiaupaitė užėmė pirmą ir antrą vietas.

Vaikų pogrupyje (11 Lietuvos komandų) "Voriukai" – Amelija Budzinskaitė, K.Zavjalova, Milena Šertvytytė, Rūta Ūsaitė, Irina Rožkova ir "Perliukai" – E.Šeremetova, Julija Butylova, Zlata Vasiljeva taip pat džiaugėsi aukso ir sidabro medaliais, komanda "Viesulas" – Brigita Pečiulytė, Darja Martynova, Paulina Čepliauskaitė, Ditė Vasiliauskaitė – trečios vietos medaliais bei taure.

Nugalėtojas ruošė Klaipėdos "Viesulo" sporto centro trenerės – Neda Juščė, Renata Tankevičienė, Sandra Žilinskienė, Margarita Zemskaja, Rasa Vaserienė, Dovilė Vilnonė, Juta Aliukonienė, Valentina Bagrijeva, Viktorija Petrova.

Niūriausią metų mėnesį Vilniui eleganciją, kūno plastiką, grožį, sporto ir meno dermę dovanos gimnastės iš Latvijos, Baltarusijos, Suomijos, Rusijos, Ispanijos, Ukrainos, Švedijos, ir, žinoma, iš Lietuvos.

Šis tarptautinį pripažinimą turintis turnyras vyks lapkričio 9-10 dienomis „Tauro“ sporto salėje. Planuojama, kad jame varžysis apie 200 dalyvių.

Meninė gimnastika Lietuvoje turi didžiules perspektyvas. Tai rodo ir kasmet vis aukštesni rezultatai.

Jau penktąjį kartą organizuojanti tradiciniu tampantį renginį VšĮ „Dalios Kutkaitės meninės gimnastikos akademija“ įkūrėja sako, kad šiemet daugiau dėmesio bus skiriama augančiai gimnasčių kartai – Lietuvos ateičiai.

„Meninė gimnastika Lietuvoje turi didžiules perspektyvas. Tai rodo ir kasmet vis aukštesni rezultatai: Lietuvos jaunimo rinktinės puikus pasirodymas Europos čempionate, patekimas į pasaulio pirmenybes. Tai nėra atsitiktiniai dalykai“, – įsitikinusi D. Kutkaitė.

Pasak jos, „Dalia Kutkaite Cup“ turnyras yra puiki priemonė pristatyti visuomenei vieną iš gražiausių sporto šakų, sudominti ja. Ne mažiau svarbu suteikti galimybių pasirodyti augančioms Lietuvos sportininkėms, išbandyti savo jėgas, susitikti su daugelio kitų šalių atstovėmis.

„Vilniečiams bei miesto svečiams pažadame nuostabų reginį. Juo labiau, kad turnyras vyks dvi savaitgalio dienas, o įėjimas į varžybas nemokamas“, – sakė taurės steigėja.

„Džiaugiamės ir esame dėkingi Vilniaus miesto savivaldybei, kuri jau ne pirmus metus yra mūsų organizuojamo renginio rėmėja – tarptautinei meninės gimnastikos bendruomenei galime pristatyti mūsų sostinę kaip atvirą, draugišką bei labai įdomų miestą, tačiau negalima nutylėti, kad deja, vis dar labai pasigendame deramo valstybės sporto institucijų dėmesio bei paramos –gimnastės neturi tinkamų patalpų, o net aukščiausio lygio renginius esame priversti organizuoti savo pajėgomis bei pasikliaudami rėmėjų pagalba“, – neslėpė D. Kutkaitė.

Atvedė tėtis

Trylikametė Simona Mačiūnas, gimusi JAV ir ten tebegyvenanti, nuo rugpjūčio vidurio pradės eiti į aštuntą klasę. Mergaitė daugybę valandų praleidžia ne tik prie vadovėlių, bet ir meninės gimnastikos treniruotėse.

Viena jos trenerių – mama Ž.Mačiūnas, pati buvusi gimnastė, kurią ne vienus metus treniravo Aurelija Talačkienė, trenere dirbanti Kauno sporto mokykloje "Startas" ir Kauno meninės gimnastikos klube.

Ž.Mačiūnas, S.Mačiūnas ir A.Talačkienę vienija meilė meninei gimnastikai.

Žanetą į gimnastiką atvedė tėtis. Tuomet keturmetė lankė darželį. Iki jos šeimoje sportininkų nebuvo.

Sportinės gimnastikos treniruotes Žaneta įvardijo labai sunkiomis. Nors iš šalies atrodo, kad viskas labai lengva ir smagu, tačiau iš sportininkių ši sporto šaka reikalauja labai daug fizinių jėgų.

"Sunkiausi buvo pratimai ant lygiagrečių", – prisimena žavi moteris. Turi būti labai stiprios rankos, pečių juostos raumenys", – ją papildo jos buvusi trenerė A.Talačkienė, kurios auklėtinės viena po kitos pasiekia puikių rezultatų.

Pateko į rinktinę

Dar iki pažinties su A.Talačkiene Žaneta per treniruotę nukrito nuo buomo ir susilaužė koją. "Po nelaimės mama pasakė, kad pakaks gimnastikos. Tačiau tėtis labai palaikė siekį sportuoti, trenerė taip pat. Ji buvo net namo atėjusi bandyti mamą įkalbėti leisti treniruotis, kai koja sugis. Sakė, tokia gabi mergaitė. Sakė, jeigu nenorite į sportinę, leiskite į meninę gimnastiką", – pasakojo Ž.Mačiūnas.

Mama nusileido, ir buvo išbandyta meninė gimnastika. "Tiek metų lankius sportinę gimnastiką, meninės treniruotės man buvo tokios lengvos!" – šyptelėjo moteris. Tačiau lengva buvo tik iš pradžių.

Pas trenerę A.Talačkienę Žaneta pateko būdama šeštoke. "Ji turėjo gerus pagrindus, buvo stipri fiziškai. Persivertimai, špagatai. Bazė buvo. Tačiau ateidama į meninę gimnastiką nevaldė įrankių. Pas mus yra kaspinas, kuokelės, kamuolys, lankas, šokdynė. Viso to ir choreografijos reikėjo mokytis", – vardijo trenerė. O minėtus elementus įvaldyti nelengva.

Netrukus Žaneta pateko į Lietuvos gimnastikos rinktinę. Trylikos metų tapo sporto meistre. Būdama Lietuvos rinktinės nare grupiniame pratime su komanda Tarybų Sąjungos čempionate užėmė ketvirtą vietą.

"Žiūrėkite, čia aš su trenere. Turbūt trylikos metų čia ir buvau, kaip dabar Simona", – rodė vieną archyvinių nuotraukų, išsaugotų A.Talačkienės, Ž.Mačiūnas.

Tai sunkus, bet labai gražus, moteriškas sportas. Stiprėja raumenynas, atsiranda grakštumas, lavinama ištvermė, išmokstama disciplinos

Gimnastės anksti baigia karjerą. Ne išimtis buvo ir Ž.Mačiūnas. Ji treniravosi, kol baigė vidurinę mokyklą ir pradėjo studijuoti dabartiniame Lietuvos sporto universitete.

Dukra – taip pat gimnastė

Prisiminusi sunkias treniruotes, būtinybę gyventi pagal griežtą dienos ir mitybos režimą, laisvalaikio trūkumą Ž.Mačiūnas teigė, kad gyvenime nieko nekeistų. "Tai sunkus, bet labai gražus, moteriškas sportas. Stiprėja raumenynas, atsiranda grakštumas, lavinama ištvermė, išmokstama disciplinos", – vardijo gimnastikos pranašumus moteris, būdama trenere stebinti, kaip gimnastikos salėje tobulėja jos dukra.

JAV Mačiūnų šeima atsidūrė, kai vyras laimėjo žaliąją kortą. Ten išvyko trise, jau buvo gimęs ir ūgtelėjęs sūnus Jonas. Dar prieš gimstant Simonai, Žaneta svečioje šalyje ėmė dirbti gimnastikos klube trenere.

Kartu į darbą dukrytę ji vestis pradėjo, kai šiai buvo ketveri. Kol treniruodavo mažąsias gimnastes, Simona šokinėjo ant batuto, bėgiojo, veikė tai, ką tik sugalvodavo. "Ją atsivesdavau, kad būtų šalia, kad turėtų, ką veikti. Tada jokių minčių, kad dukra bus gimnastė, neturėjau", – pasakojo iš Kauno kilusi moteris.

Treniruotės – ir po šešias valandas

"Labai noriu gimnastikos. Man tai patinka, sekasi. Mėgstamiausias įrankis – kuokelės", – aiškiai lietuviškai žodžius greitai dėliojo mergaitė. Ji dar kalba angliškai, rusiškai, mokosi ispanų kalbos.

Žaneta dukrą rimtai ėmė treniruoti, kai jai buvo šešeri. Dabar Simonai – jau trylika, o jos treniruotės neretai užtrunka net ir po šešias valandas.

"Kai laukia varžybos, treniruojuosi septynias dienas per savaitę, penkias dienas kartu su grupe, dvi dienas privačiai su baleto trenere arba su mama, arba su Milena, kita asmenine trenere. Su grupe treniruojamės po keturias penkias, papildomos treniruotės užtrunka dar apie tris valandas", – skaičiavo paauglė.

Po pamokų namo grįžta dviračiu arba pėstute. Jeigu šalta – mama paima. Pavalgo, paruošia pamokas, po to brolis nuveža į gimnastikos treniruotes arba su drauge, taip pat lankančią gimnastiką, abi nusigauna.

Mamą jau pralenkė

Pasiteiravome, ar žino visus mamos pasiekimus. Ar tikisi ją pralenkti? "Jau dabar pralenkė", – į pokalbį vėl įsijungė A.Talačkienė.

Simona liepos pradžioje laimėjo JAV jaunių meninės gimnastikos čempionatą. Mergaitė buvo nepralenkiama daugiakovėje, kur buvo vertinami pasirodymai su keturiais įrankiais (šokdynė, kamuolys, kuokelės ir kaspinas).

Gimnastė neslėpė, kad nesitikėjo pergalės, nes neseniai buvo patyrusi traumą ir dvi savaites negalėjo visa jėga treniruotis, o per paskutinę treniruotę, jos vertinimu, labai prastai pasirodė, skaudėjo galvą.

Simona jau penktus metus iš eilės buvo pakviesta į savo amžiaus grupės JAV meninės gimnastikos treniruočių stovyklą, kuriose meistriškumo semiasi ir iš garsiausių pasaulio sportininkių.

Ar būna, kad su mama dėl ko nors nesutariate? "Taigi ji mama", – nusišypso Simona ir priduria, kad kartais užsispiria ir nori padaryti savaip, nors mama pataria daryti kitaip.

Ar yra domėjusis, kaip mama treniruodavosi, kaip vykdavo varžybos? "Gimnastika yra gimnastika. Ji tokia pati Amerikoje, Lietuvoje ar Rusijoje. Tiesa, dabar gimnastika sudėtingesnė, didėja reikalavimai", – už dukrą atsakė Ž.Mačiūnas.

Gimnastika ar mokslai?

Simona čiauškėjo, kad norėtų toliau kopti į gimnastikos aukštumas, bet tam reikia didelio atsidavimo, skirti labai daug laiko, o laiko, daugiau nei iki šiol, prireiks mokslams, nes laukia vis atsakingesni metai mokykloje.

Mergaitei patinka matematika. Kalbant apie galbūt būsimą specialybę domina kineziterapija. Įdomu apie kaulus, raumenis, kaip dirba žmogaus judamasis aparatas.

"Jai visi dalykai gerai sekasi. Visi dešimtukai", – didžiavosi dukra Ž.Mačiūnas. Dėl dukros gimnastikos karjeros ji tenori vieno: "Svarbiausia, kad traumų nebūtų".

Poilsis – būtinas

Simona pasakojo laisvalaikiu labai mėgstanti skaityti, laiką leisti su geriausia drauge arba su broliu. O kaip bėga šeimos atostogos Lietuvoje?

Anksčiau vasarą Lietuvoje treniruodavosi, bet šiemet nusprendė pailsėti. "Po tokio svarbaus starto reikia poilsio", – argumentavo ir sprendimą palaikė A.Talačkienė. Tad Mačiūnai keliauja po Lietuvą, leidžia laiką pas Kaune gyvenančius senelius.

Mergaitė džiaugėsi, kad šią vasarą sau gali leisti ir šiek tiek nusižengti sveikos mitybos taisyklėms. "Čia labai skani pica, Amerikoje tokios negausi", – lygino Simona. Žaneta tą patvirtino bei pridūrė, kad lietuviški glaistyti varškės sūreliai, kurių pasiilgsta už Atlanto, taip pat leidžia dar maloniau mėgautis atostogomis.

Susidomėjimas auga

Tik sovietmečiu Lietuvoje išpopuliarėjusi meninė gimnastika šiais laikais nepalyginti profesionalesnė ir sudėtingesnė. 45 metus meninės gimnastikos trenere dirbanti Aurelija Talačkienė neturi nei laisvų vakarų, nei savaitgalių, nes mergaites treniruoja ir sporto mokykloje Kaune, ir savo pačios įsteigtame klube.

"Anksčiau nebuvo klubų, tik sporto mokykla, į kurią galima priimti tam tikrą skaičių vaikų. Su pradedančiomis sportininkėmis dirba pora trenerių, kurie turi po dvi grupes. Ir viskas. Dabar Kaune veikia trys klubai, juose sportuoja apie 200 mergaičių. Atsirado mėgėjų lyga, kur mergaitės pasirodo atlikdamos lengvus pratimukus. Joms labai smagu, laimingos, kaip kokį Europos čempionatą laimėjusios", – šypsosi trenerė.

Pati tik aštuntoje klasėje pradėjusi lankyti meninę gimnastiką, dabar A.Talačkienė treniruoja keturmetes, jaunes ir vyresnes. Kaip dirbti su tokio amžiaus vaikais, kuriems svarbiausia – tik žaisti? Anot trenerės, užsiimdamos šiuo sportu mergaitės suauga greičiau. Meninė gimnastika reikalauja daug darbo, o vaikai dažniausiai sunkiai dirbti nenori.

"Surenki penkiolika vaikų, tai šešios iš jų supranta ir gali dirbti, o kitos nori tik žaisti. Pabūna ilgiau ir jau mamos ieško ar pilvuką skauda. Kažkiek tokių atkrenta, bet labai daug išsilaiko", – A.Talačkienė nemažai mergaičių iš savo klubo persivedė į sporto mokyklą.

Karjerą baigia anksti

Kaunietė trenerė atvirauja – krūvis, kurį gauna mažametės, neprilygsta jokioms kitoms sporto šakoms. Juolab kad kai paprastai sportininkai savo profesionalumo piką pasiekia sulaukę pilnametystės, gimnastės jau būna baigusios karjerą.

Tai nėra komercinis sportas, tad gimnastės stengiasi gerai baigti mokyklą ir įgyti išsilavinimą.

"Lietuvoje paprastai karjerą gimnastės baigia dvyliktoje klasėje. Pasaulyje yra vienetai sportininkių, kurios turi puikią išvaizdą ir sportuoja iki 26–30 metų. Tai nėra komercinis sportas, kur galima užsidirbti, todėl gimnastės stengiasi gerai baigti mokyklą ir įgyti išsilavinimą. Dabar mokyklose sportininkėms nenuolaidžiaujama", – anot A.Talačkienės, meninėje gimnastikoje vargina tiek fizinė, tiek psichologinė įtampa, nes pirmaklasės jau dalyvauja įvairiose varžybose.

"Tai labai sunkus sportas, žinoma, ir pats moteriškiausias, pats gražiausias. Gimnastės, be lankstumo, jėgos, greičio, šoklumo, koordinacijos, reakcijos, įgyja choreografijos pagrindų, išlavina muzikalumą, išraišką, kūrybiškumą. Susipažįsta su taisyklinga mityba. Šios savybės išmoko planuoti laiką, būti motyvuotoms", – pasak trenerės, dabar meninėje gimnastikoje labai svarbus specialus ir bendras fizinis pasirengimas.

Mergaitės turi tokius išlavintus kūnus, kokių neturi kiti sportininkai. Anot A.Talačkienės, jei tokį fizinį pasirengimą turėtų krepšininkai, tikrai patirtų daug mažiau traumų.

Įvaldo sudėtingą techniką

Atrankos į sporto mokyklą vyksta kelis kartus per metus. Pirmiausia įvertinama išvaizda – turinčios antsvorio mergaitės į gimnastiką negali patekti, nes tuomet visą laiką tektų kovoti su savo svoriu.

"Jei ateina maža mergaitė ir matai, kad ji putli, tai tokia ir bus. Tačiau mergaitėms tikrai nereikia badauti. Reikia tik turėti supratimą apie sveiką mitybą, nepersivalgyti, atsisakyti saldumynų. Apie tai mes kalbamės su mergaitėmis", – trenerė, daug laiko praleidžianti su savo treniruojamomis sportininkėmis, tampa ir mokytoja, ir psichologe, ypač reikalinga paauglystėje.

Pagrindinė fizinė savybė, be kurios mergaitė negali būti gimnaste, – lankstumas. Anot A.Talačkienės, šoklumas, greitis, jėga yra išlavinami, o be lankstumo nieko nepadarysi – tai įgimta savybė. Taigi, jei mergaitė per atranką nepadaro vadinamojo tiltelio, į mokyklą nebus priimta. Sovietmečiu atrankos nebuvo tokios griežtos, dabar meninė gimnastika yra labai sudėtingas sportas ir techniškai, ir fiziškai.

Gimnastė turi išmokti valdyti penkis skirtingus įrankius įvairiausiomis technikomis. "Meninėje gimnastikoje yra penki įrankiai: šokdynė, lankas, kamuolys, kuokelės ir kaspinas. Kaspinas yra pats sunkiausias įrankis. Visiems labai gražu, bet jis pinasi, rišasi, juo reikia sukti be sustojimo – tai labai sudėtinga. Jeigu jis sustos ar susipins, bus klaida. Tarkime, disko metikas turi vieną įrankį – diską. Atidirba vieną metimą, ir viskas. Žinoma, reikia išvystyti jėgą, greitį, kitas savybes, tačiau yra tik viena technika", – apie gimnastikos užkulisius pasakojo A.Talačkienė.

Aurelija Talačkienė.

Pasak jos, meninę gimnastiką galima vadinti ne tik sportu, teatru, bet jau ir cirku, nes dabar tiesiog žongliruojama įrankiais.

Gimnastai – ir dukra, ir anūkas

Pačios lankytus gimnastikos užsiėmimus A.Talačkienė vadina labiau sportinės gimnastikos būreliu. Su menine gimnastika ji susipažino tik atvykusi į Kauną studijuoti tuomečiame Kūno kultūros institute. Karjerą pradėjusi Pionierių rūmuose, po poros metų moteris gavo paskyrimą į gimnastikos sporto mokyklą (dabar "Startas") ir trenere čia dirba iki šiol.

"Visuomet buvau labai sportiška. Visą laiką ant dviračio, žingsnio nežengdavau net iki parduotuvės. Mokykloje visur dalyvaudavau: ir tinklinis, ir lengvoji atletika. Toks mano tipas ir toks organizmas. Nors mano mama labai norėjo, kad būčiau muzikantė, – baigiau muzikos mokyklos fortepijono klasę, tačiau norėjau sportuoti. Ir labai gerai pasirinkau. Esu patenkinta savo darbu", – anot moters, gyvenime ji patyrė daug nemalonumų, susijusių su konkurencija sporte, bet viską atlaikė, nes yra psichologiškai stipri.

Paskui save į meninę gimnastiką A.Talačkienė įtraukė ir savo dukrą, kuri aktyviai sportavo iki pat pirmo kurso. Mama su dukra apkeliavo įvairius Europos ir pasaulio čempionatus.

Nors sakoma, kad negerai treniruoti savo vaikus, tačiau dėl sporto tarp manęs ir dukros užsimezgė stiprus ryšys.

"Nors sakoma, kad negerai treniruoti savo vaikus, tačiau dėl sporto tarp manęs ir dukros užsimezgė stiprus ryšys. Atsimenu, teisėjauju varžybose, o ji aikštelėje ruošiasi ir vis žiūri, ar aš matau. Čia teisėjauju ir dar turiu linktelėti, ar gerai ji padarė", – juokėsi moteris.

Penkiametis jos anūkėlis jau yra užėmęs trečią vietą sportinės gimnastikos varžybose, o dvimetė jo sesutė daro špagatus paskui brolį.

Lieka sporto srityje

Ar verta tiek vargti dėl trumpos vaikystės šlovės? Anot A.Talačkienės, augantis gimnasčių skaičius rodo, kad mergaičių tėvai supranta meninės gimnastikos privalumus. Treniruotėse lavinamas kūnas, varžybose išmokstama valdyti savo emocijas ir stresą. Mergaitės kartu su trenere renkasi muziką, kuria kompozicijas, pagal savo sumanymą siuvasi kostiumėlius.

"Kiek sutinku buvusių gimnasčių, visos labai patenkintos, kad lankė treniruotes. Didelė dalis mano mokinių taip ir liko sporto srityje. Dešimt dirba trenerėmis Kaune, JAV ir Vokietijoje, keturios dėsto Sporto universitete. Kitos dirba šokių mokytojomis, aktyvių treniruočių ir pilateso trenerėmis. Dalis buvusių gimnasčių dabar yra "Žalgirio" šokėjos", – vardijo A.Talačkienė.

O ji pati kol kas nepailsta dirbti su vaikais. Kadangi mergaitės lanko darželius ir mokyklas, treniruotės vyksta po pamokų. Trenerė jau 45 metus retai nueina į teatrą ar koncertą, nes visi vakarai būna užimti. Nėra kada ir pailsėti, nes visą laiką tenka judėti.

"Jei turi mažesnius vaikus, tai treniruotėje visą laiką judi: ir pratimus reikia parodyti, ir kojas patampyti. Savaitgaliais varžybos. Niekam nebelieka laiko", – pasakojo trenerė, laisvu laiku padedanti prižiūrėti anūkus.

"Dabar penkias dienas sirguliavau, sėdėjau namie, tai galvojau, kad išprotėsiu. Jei dabar reiktų sėdėti namie ir nieko neveikti? Nueičiau į kokį renginį, o ką toliau? Ne, ne man. Ateis laikas, aišku, kai nieko nebenorėsiu. Tačiau kai ateis, tai ateis", – šypsosi trenerė.

Kostiumėlių mados keičiasi

Įvairiaspalviais kostiumėliais pasipuošusios gimnastės savo aprangą modeliuoja pačios. Specializuotų parduotuvių Lietuvoje nėra, todėl pagal užsakymą juos siuva siuvėjos. Konkurencijos tarp siuvėjų taip pat nėra – meninės gimnastikos kostiumėlius siuva vos kelios siuvėjos Kaune ir Vilniuje.

Anot trenerės A.Talačkienės, kaip ir meninės gimnastikos technikos, taip pat keičiasi ir kostiumėlių mados. Sovietmečiu jie buvo siuvami ar mezgami iš plonos vilnos, vėliau atsirado elastinės medžiagos. Atsiradus kostiumėlių puošybai, blizgučius keitė žvyneliai, o dabar populiaru juos siuvinėti Swarovski kristalais. Keitėsi ir pats modelis: iš glaustinukių atsirado kombinezonai, vėliau – glaustinukės su sijonėliais.

Keičiantis madoms didėja ir išlaidos. Vidutiniškai vienas kostiumėlis kainuoja apie 200 eurų. Tačiau vieno jo neužtenka: skirtingai muzikai ar kompozicijoms reikia atskiros aprangos. Papildomai kainuoja ir meninėje gimnastikoje naudojami įrankiai: šokdynė, lankas, kamuolys, kuokelės, kaspinas. Laikui bėgant jie susidėvi, kaspinai suplyšta, kamuoliai išsileidžia, todėl sportuojant ne vienus metus reikia keisti ir juos.

A.Talačkienė pasakojo, kad šiais laikais mergaitės gimnastikos aprangos ieško ir internetu. Štai išaugtus grupinio pasirodymo kostiumėlius kaunietės išsiuntė į kitą pasaulio kraštą – japonėms.

Legendinės ir tituluočiausios Lietuvos sportininkės, Pasaulio čempionatų prizininkės, Europos čempionės Dalios Kutkaitės turnyras suburs pasaulinį meninės gimnastikos žvaigždžių elitą, padovanosiantį Vilniaus publikai ypatingas emocijas.

Su turnyro organizatore D. Kutkaite – pokalbis apie jame dalyvausiančias sportininkes ir meninės gimnastikos atgimimą Lietuvoje.

– Dalia, pastaraisiais metais viešai apie meninę gimnastiką Lietuvoje girdėjome mažai – tarptautinėse varžybose mūsų sportininkės neužimdavo aukštų vietų, nebuvo flagmano, kuris populiarintų šį sportą. Ir štai, po 24 metų Ispanijoje, kur sėkmingai treniravote šios šalies nacionalinę rinktinę, grįžote į Lietuvą ir surengėte tarptautinį turnyrą. Kodėl?

– Kitaip, nei meile šiai sporto šakai ir vaikams to nepavadinsi. Grįžus į Lietuvą ir pamačius, kad kažkada buvusi tokia populiari meninė gimnastika yra nustumta į šalį ir beveik pamiršta, mane apėmė liūdesys. Norėjosi atgaivinti šio sporto tradicijas ir gerą vardą, išugdyti naują kartą, kuri džiugintų savo pasiekimais. Be to, pastaruoju metu pas mus labai trūko atsvaros baletui – elegantiško sporto mergaitėms. Taip atsirado mano vardo gimnastikos akademija ir jau trečią kartą organizuojamas tarptautinis meninės gimnastikos turnyras. Esu labai dėkinga visiems kartu dirbantiems kolegoms, kurie gyvena bendra idėja ir stengiasi meninės gimnastikos vardan.

– Privilioti pasaulines žvaigždes į turnyrą Lietuvoje nėra paprasta, tiesa?

– Tikrai taip. Aukščiausio lygio sportininkių grafikas suplanuotas minučių tikslumu. Ypač sunku buvo pernai, kai turnyras vyko po Rio Olimpinių žaidynių ir dalis sportininkių iš jų grįžo su traumomis, kitos norėjo tiesiog pailsėti. Vietoje traumuotų žvaigždžių, kurios turėjo startuoti mūsų turnyre – Margaritos Mamun ir Janos Kudriavcevos, Rusija atsiuntė kylančias sportininkes – seseris Diną ir Ariną Averinas. Labai džiaugiuosi, kad „Dalia Kutkaite CUP“ tapo savotišku jų šuoliu į karjeros viršūnę – laimėjusios mūsų varžybas, po metų jos pasipuošė aukso medaliais Pasaulio čempionate. Seserys paliko neišdildomą įspūdį Vilniaus publikai. Ne veltui jos dažniausiai apibūdinamos kaip „merginos iš kitos planetos“.

Gimnastes stebinčiam žiūrovui gali atrodyti, kad sportininkėms viskas paprasta, elementaru. Tačiau už grakščių judesių, sukinių slepiasi juodas darbas.

Rengti turnyrą pirmaisiais metais buvo išties sunku, nes tarptautinė bendruomenė apie Lietuvą buvo tarsi pamiršusi. Tačiau ir sportininkės, ir ypač mane pažįstantys jų treneriai, matė mano pastangas ir palaikydami idėją sugrąžinti mūsų šalį į meninės gimnastikos pasaulį, labai palaikė ir sutiko dalyvauti. Nors, Dievas mato, tikrai nežinojo, ko tikėtis. Dabar jau tikrai lengviau – sportininkės savo kailiu patyrė, kad mūsų turnyras atitinka aukščiausio lygio pasaulinius standartus.

– Kokias ryškiausias sportininkes išskirtumėte šių metų turnyre, ko tikėtis žiūrovams?

– Pasaulio ir Europos čempionė Aleksandra Soldatova – tikras meninės gimnastikos etalonas. Ji – elegancijos, grožio ir puikių fizinių duomenų rinkinys. Nors pastaruoju metu ji išgyveno traumų laikotarpį, beprotiškos valios dėka sugebėjo greitai atsistatyti ir Vilniuje pristatys savo naujausią programą. Neabejoju, kad tai bus įspūdinga.

Baltarusė Jekaterina Galkina – tikra meninės gimnastikos veteranė, Rio žaidynių šeštosios vietos laimėtoja, labai įdomi ir charizmatiška sportininkė.

Tituluota gimnastė iš Bulgarijos Neviana Vladinova pasižymi unikalia įrankių valdymo technika, tad laukia tikrai nepaprasti jos pasirodymai.

Neabejoju, kad visi labai laukia gruzinės Salomė Pažavos – kad ir kur pasaulyje ji pasirodytų, publika tiesiog šėlsta. Jos artistiškumas pavergia akimirksniu.

Keletas sportininkių, kurių laukėme, neatvyks dėl traumų. Labai gaila, bet tokie force majeure tiesiog neišvengiami...

– Kai matai per pasirodymus virš kilimo plevenančias gimnastes, atrodo, jos tai daro taip lengvai. Tačiau visa tai neabejotinai didelio darbo rezultatas. Kas šiame sporte yra sunkiausia?

– Atlaikyti milžinišką treniruočių krūvį. Gimnastes stebinčiam žiūrovui gali atrodyti, kad sportininkėms viskas paprasta, elementaru. Tačiau už grakščių judesių, sukinių slepiasi juodas darbas. Mažos mergaitės turi po tūkstantį ir daugiau kartų kartoti, kol joms pavyksta atlikti reikiamus pratimus. Kol ančiukai tampa gražuolėmis gulbėmis, nuo kurių negali atitraukti akių, būna visko – ir ašarų, ir pykčių... Neretai į sportą mergaites atvedusios mamos turi nepamatuotų ambicijų ir verčia savo dukras sportuoti, siekti rezultatų. Tačiau jei pats vaikas nenori, nieko nebus. Tik savo begalinės valios, užsispyrimo ir meilės gimnastikai dėka mergaitės gali pasiekti aukštumų.

Man yra didžiausia dovana, kai išgirstu, kad vaikai už netinkamą elgesį labiausia bijo būti nubausti treniruotės praleidimu. Jie gali atsisakyti ledų, kitų skanėstų ar žaislų, bet treniruočių atsisakyti nenori.

Pradėjusios treniruotis nuo 4 metų, mergaitės žaidimo forma susipažįsta su sportu ir sportuoja du kartus per savaitę. Vėliau treniruočių daugėja, o 7 metų jos jau dalyvauja varžybose.

Dabar sportininkės karjerą baigia 25–27 metų, o piką pasiekia 17–20 metų. Tuo metu jos treniruojasi po dešimt valandų per dieną, ilsėdamosi vos vieną dieną per savaitę.

– Jūsų akademijoje treniruotes lankančių mergaičių išties daug. Kiek iš jų lemta tapti profesionaliomis sportininkėmis?

– Jei iš 100 atsiranda dvi ar trys, tuomet labai gerai. Bet meninė gimnastika skirta ne tik sportininkėms profesionalėms. Ją verta lankyti dėl laikysenos, gracingų judesių.

Mergaitės mėgsta dalyvauti pasirodymuose – paruošia teminį numerį, pasipuošia gražiais kostiumėliais. Visa tai joms primena gražų žaidimą ir suteikia gerų emocijų.

Profesionalus sportas išties pasiima didelę dalį žmogaus gyvenimo. Ar Jūs pati nesigailite, kad teko paaukoti laisvalaikį, o vaikystėje gyventi toli nuo namų ir šeimos?

Išties, laiko sau, laiko su šeima labai trūksta. Tai yra kaina, kurią sumoka sportininkai ir net jei pagauna save apie tai galvojant, supranta, kad kito kelio nėra. Kiekvienas turi savo likimą. Aš dėl nieko nesigailiu – tai buvo labai įdomūs ir daug man davę metai.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------

Lapkričio 5 dieną Vilniaus „Siemens“ arenoje „Dalia Kutkaite CUP“ žiūrovų laukia nepamirštamas beveik keturių valandų reginys. Turnyro metu sportininkės atliks savo sportines programas (pratimai su 4 skirtingais įrankiais), o renginį vainikuos užburianti jų atliekamos parodomosios meninės (Gala) gimnastikos programa.

Geriausia visų laikų Lietuvos meninės gimnastikos sportininkė D. Kutkaitė net 24 metus gyveno Ispanijos Karalystėje ir ten treniravo Ispanijos meninės gimnastikos olimpinės rinktinės mergaites. Olimpinių žaidynių Rio de Žaneire grupinių pratimų rungtyje Ispanija iškovojo sidabrą.

2014 –aisiais D. Kutkaitė sugrįžo į Lietuvą, įkūrė savo vardo akademiją ir šiuo metu intensyviai treniruoja Lietuvos meninės gimnastikos rinktinės mergaites. Europos čempionės ir Pasaulio čempionatų prizininkės titulus turinti D. Kutkaitė su savo treniruojamos jaunių rinktinės auklėtinėmis šiemet sukūrė mažą stebuklą – pastaraisiais metais turnyrinės lentelės apačioje būdavusios sportininkės pavasarį Budapešte vykusiame Europos čempionate aplenkė senesnes šio sporto tradicijas turinčias ir prizines vietas užimdavusias šalis ir pelnė 6-ąją vietą.

Jame dalyvaus pasaulio meninės gimnastikos žvaigždės, tarp jų ir Rio de Žaneiro olimpiados prizininkė ukrainietė Ganna Rizatdinova.

„Varžybose Vilniuje dalyvaus stipriausios pasaulyje gimnastikos mokyklos – Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Bulgarijos. Lietuvoje taip pat turime gabių ir talentingų mergaičių“, – sako tituluočiausia visų laikų Lietuvos gimnastė D. Kutkaitė.

Varžybų pradžia 17 val., 19.30 val. vyks parodomosios varžybos.

„Tikrai nuoširdžiai tikiu, kad mūsų šalis kada nors susigrąžins meninės gimnastikos profesionalų pagarbą. Šios mergaitės yra gabios, užteleviziją.

Pačios D. Kutkaitės kelias į sporto olimpą nebuvo lengvas. Į meninės gimnastikos būrelį mergaitę mama nuvedė patarta darželio auklėtojų, kurios su vietoje nenustygstančiu vaiku tiesiog negalėjo susitvarkyti. Pirmoji trenerė net rankomis suplojo, pamačiusi, kokia gabi mergaitė pateko jos globon. Nepaisant išskirtinių gabumų, pradžia buvo labai sunki. Pergalėmis iš dangaus nelijo – respublikinėse varžybose mergaitė užimdavo paskutiniąsias vietas, tačiau tai ją tik įkvėpė dar labiau stengtis. Dalia treniruodavosi ne tik ne tik salėje, bet ir namuose. Mažais žingsneliais ji judėjo į priekį, kol kartą iš Maskvos atvažiavęs treneris patarė atkreipti dėmesį į šį vaiką. Netrukus situacija visiškai pasikeitė – mergaitė tapo Lietuvos čempione ir trylikos buvo pakviesta į Sovietų Sąjungos rinktinę.

„Dirbome išties labai sunkiai. Mūsų salės languose net vėlai vakare degdavo šviesos, nes kuri nors būtinai šlifuodavo pasirodymą, – treniruotes netoli Maskvos įsikūrusiame Novogorsko miestelyje prisiminė D. Kutkaitė. – Pratimą turėdavome kartoti tol, kol atlikdavome be priekaištų. Pamenu, kartą jau viską gerai padariau ir, nueinant nuo kilimo, iš rankų iškrito kuokelė. Žinojau, kad ir vėl turėsiu daugybę kartų pakartoti visą pasirodymą, tad, susinervinusi, sviedžiau kuokeles į sieną taip, kad jos sulūžo. Paskui paėmiau kitas ir toliau treniravausi“.

Už tokias pragariškas kančias lietuvė būdavo apdovanota – gaudavo talonus, už kuriuos galima būdavo pirkti sunkiai gaunamų maisto produktų. Tačiau net ir šia privilegija mergina pasinaudoti negalėdavo, nes turėdavo išlaikyti itin lieknas kūno formas.

„Pamenu, 42 kilogramai būdavo mano idealus svoris, tačiau 43 – jau katastrofa, reikėdavo skubiai atsikratyti nereikalingų gramų“, – į prisiminimus leidosi garsi gimnastė. Dėl gimnastikos D. Kutkaitė turėdavo atsisakyti ne tik maisto, bendravimo su tėvais bei jaunesniuoju broliu, bet ir meilės dvejais metais vyresniam rankininkui Ričardui.

„Mudu susipažinome tuomet, kai dar buvau tiesiog Dalia. Pamenu, kartą mudu su Ričardu Vingio parke bėgome krosą. Jis sustojo ir sako: matai tą žvaigždę danguje? Tu taip pat tokia būsi. Šie žodžiai taip įsirėžė į mano širdį, kad pamenu juos iki šiol“, – jaudinančią istoriją laidos „Gyvenimas“ kūrėjams pasakojo Dalia. Tačiau išsigandę, kad užsimezgę jausmai perspektyviai lietuvei trukdys siekti sporto aukštumų, treneriai liepė draugystę nutraukti. D. Kutkaitė neslepia, kad tuomet labai verkė. Skaudžiai išsiskyrimą išgyveno ir vaikinas. Tuomet nė vienas jų nenutuokė, kad likimas numatė kino filmo vertą šios istorijos tęsinį. Kitą kartą Dalia su Ričardu susitiko po beveik 33 metų...

„Už visas sportinės karjeros metais patirtas kančias atpildą gavau tik dabar. Ir tai – ne pinigai, kurių nemėgstu, nes manau, kad jie yra visų nelaimių priežastis. Medaliai taip pat neatneša laimės. Tikri santykiai yra vertybė, kuri išlieka visam gyvenimui“, – švytėdama iš laimės kalbėjo moteris.

„Gyvenimas“ – trečiadienį 19.30 val. per LRT. 

Šios sporto šakos varžybas Rusija laimi jau penktoje olimpiadoje iš eilės.

Sidabro apdovanojimas atiteko kitai Rusijos gimnastei, triskart (2013–2015 m.) pasaulio čempionei Janai Kudriavcevai (75,608), o bronza dešimties dalyvių finale tenkinosi ukrainietė Žanna Rizatdinova (73,583 balo).

8-metė klaipėdietė Izabelė Macevičiūtė sėkmingai rungtyniavo Italijoje vykusiame tarptautiniame meninės gimnastikos turnyre „Stelle di Natale“.

Turine, kuriame varžėsi per 200 gimnasčių iš dešimties šalių, „Viesulo“ sporto centro auklėtinė tarp 2006–2007 metais gimusių sportininkių užėmė trečiąją vietą.

Trenerės Julijos Simonaitienės ugdoma gimnastika buvo apdovanota bronzos medaliu.

Baltarusijos sostinėje vykstančiame Europos meninės gimnastikos čempionate Lietuvos komanda užėmė 26-ą vietą.

Lietuvos merginos - Veronika Prončenko, Deimena Špučytė ir Miglė Varnaitė - surinko 111,548 balo ir aplenkė Portugalijos (111,156 b.) bei Norvegijos (110,105 balo) ekipas.

Čempionėmis tapo Rusijos (150,173 balo) meninės gimnastikos atstovės, sidabras atiteko baltarusėms (144,556 b.), bronza - Ukrainos (139,798 balo) komandai.

Antrąją varžybų dieną sportininkės atliko pratimus su kuokelėmis ir kaspinu.

Daugiakovėje iš Lietuvos atlečių geriausiai sekėsi Veronikai Prončenko, kuri, susumavus tris geriausius rezultatus iš keturių, surinko 44,249 balo užėmė 44-tą vietą. Miglė Varnaitė su 40,283 balo buvo 54-ta tarp 55-ių dalyvių, atlikusių mažiausiai tris pratimus.

Pratimuose su kuokelėmis D. Špučytė su 13,616 balo užėmė 53-ą vietą, o M.Varnaitė su 13,000 balo liko 58-ta tarp 62-jų gimnasčių.

Pratimuose su kaspinu lanku V. Proščenko pasirodymas įvertintas 14,808 balo ir tai 44-oji vieta, o M. Varnaitė su 13,633 balo liko 54-ta tarp 62-jų atlečių.