Šį ketvirtadienį Lietuvos aviacijos muziejuje įvyks parodos „ANBO. Avangardo Naujokai Bet Oho“ pristatymas. ANBO – nepriklausomos Lietuvos karo aviacijos vado Antano Gustaičio sukonstruotų lėktuvų akronimas, šifruojamas „Antanas nori būti ore“.

Iš viso brigados generolas sukonstravo net devynis skirtingus karo lėktuvus, kuriuos pirmasis pats ir išbandydavo.

1934 m. A.Gustaičio vadovaujama trijų „ANBO-IV“ lėktuvų eskadrilė sėkmingai įveikė apie dešimt tūkstančių kilometrų ir aplankė 12 Europos valstybių sostines bei minutės tikslumu grįžo į Kauną.

Po sovietų okupacijos A.Gustaitis apkaltintas šnipinėjimu Vokietijai ir sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Tuo metu jam buvo vos 43-eji metai.

Apie šią legendinę asmenybę, diktavusią ne tik aviacijos, bet ir visuomeninio gyvenimo madas tarpukario Kaune, papasakos aviacijos muziejaus direktorius Mindaugas Kavaliauskas.

Be šios parodos, jis taip pat prisideda prie šį šeštadienį Vienybės aikštėje atidaromos unikalios fotografijos parodos „Mitinio žvėries buveinės Kauno modernizmo pjūviuose“, kurios autorius – fotografas iš Naujosios Zelandijos Chirag Jindal, neįprastu būdu įamžinęs unikalius Kauno pastatus. Šie renginiai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Ar kada nors pagalvojote, ką iš tiesų reiškia apkeliauti savo šalį tarsi iki mėnulio ir atgal? Fotografijų albumas „Lietuva. Pasisveikinimo vaizdai“ – kaip tik apie tokią tolimą kelionę. Lietuvos tolimųjų maršrutų autobusų vairuotojo anūkas fotografas M.Kavaliauskas nuo 2012 iki 2021 m. keliavo Lietuvos keliais į 103 šalies miestus, siekdamas dokumentuoti miestų riboženklius ir kitas jų pristatymo skulptūrines kompozicijas, ratuotam pakeleiviui matomas kelkraščiuose.

„Lietuva. Pasisveikinimo vaizdai“ yra beveik 200 fotografijų albumas apie Lietuvą, kurią matome, tačiau kurioje niekada nesustojame. Į knygą įveda Ričardo Šileikos tekstas, o ją užbaigia fotografijų autoriaus tekstas, kuriame susipina asmeniniai liudijimai apie Lietuvos suvokimą, kelkraščio fotografijos tradiciją, fotografijų serijos sukūrimo iššūkius ir nuotykius, savęs atradimą kelionėje gimtosios šalies keliais.

M. Kavaliausko fotoalbumo „Lietuva. Pasisveikinimo vaizdai“ viršelis. Asmeninio archyvo nuotr.

M.Kavaliauskas (gim. 1974) yra lietuvių fotografas, kuratorius ir kultūros vadybininkas, gyvenantis Kaune. Nuo 1993 m. Lietuvos fotografų asociacijos narys. 1989–1992 m. mokėsi Kauno fotomeno mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijo meno istorijos bakalauro (1996) ir magistro (2000) laipsnius. 1997–1998 m. mokėsi Nacionalinėje fotografijos mokykloje Arlyje Prancūzijoje, 1998 m. – ENSB-A Paryžiuje. 2000–2001 m. mokslo metus praleido Lozanos universitete Šveicarijoje, tuo pačiu metu stažavosi „Musée de l’Elysée“.

Susidomėjimas dokumentine fotografija M.Kavaliauską paskatino kurti pirmąjį didelės apimties kūrinį „Kražių portretas“ (2001–2003), kuris buvo eksponuotas Europoje ir už jos ribų. Pradėjęs organizuoti festivalį KAUNAS PHOTO (2004), fotografas asmeninei kūrybai nebeturėjo laiko. Tačiau, dažnai skraidydamas į parodas, festivalius ir portfolio peržiūras Europoje ir už jos ribų, atrado, kad fotoaparatu galima pavaizduoti žmogaus santykį su aviacija oro uostuose, lėktuvuose. Taip gimė projekto „travel’AIR“ idėja. Šias fotografijas vėliau publikavo „The New York Times“ (JAV), „Die Zeit“ (Vokietija), „IlPost“ (Italija) ir daugelis kitų naujienų ir fotografijos portalų, leidinių. „travel'AIR“ serijos fotografijos buvo eksponuotos Lietuvoje, Belgijoje, Naujojoje Zelandijoje, Ukrainoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje. 2013 m. buvo išleista knyga „travel’AIR“ apie keliautojus lėktuvu. 2022 m. pabaigoje planuojama „A-SPOT“ dalies knyga.

Parodą, kurią remia Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė, pasitiks speciali virtuali autoriaus vedama ekskursija. Jos metu M. Kavaliauskas papasakos apie pristatomą fotografijų ciklą ir pasidalins įdomiomis „užkulisių akimirkomis“. Ekskursija antradienio vakarą bus transliuojama „Kaunas Gallery“ feisbuko paskyroje.

Į parodą (ji veiks iki gegužės 2-osios) „sugulusios“ ciklo „A-taškas“ fotografijos buvo kuriamos Oklando (Naujoji Zelandija), Singapūro, Šv. Martyno salos, Stambulo, Vilniaus, Rygos, Varšuvos, Berlyno, Kopenhagos, Frankfurto, Londono, Paryžiaus, Tulūzos, Barselonos, Lisabonos, Ciuricho, Atlantos, Hjustono, Los Andželo, San Francisko, Vašingtono ir kitų miestų oro uostuose ar greta jų.

M. Kavaliauskas (šiuo metu – Lietuvos aviacijos muziejaus vadovas, primena ELTA) teigia, kad pasaulyje žavėtis aviacija pradėta tada, kai į orą pakilo pirmosios skraidymo mašinos. Daugelis vaikų, gimusių XX a. antroje pusėje, dar prisimena, kai savaitgaliais tėvai juos veždavosi į oro uosto apylinkes stebėti lėktuvų. Šiandien kai kuriuose „A-taškų“ oro uostuose įrengtos specialios lėktuvų stebėjimo zonos, pastatytos platformos. Į „A taškus“ lankytojai ateina fotografuoti, žymėtis lėktuvų registracijos numerių. Čia jaudinantis aviacijos vaizdas ir garsai dera su sportine veikla, užkandžiavimu, vaikų edukacija, romantiškais susitikimais ar netgi terapija. Vieni žmonės į šias vietas atvyksta atsisveikinti su artimaisiais ir stebėti, kaip jų lėktuvai pakyla, o kitiems lėktuvų judėjimas – būdas įveikti namų ilgesį.

Pristatydama parodos autorių, Kauno fotografijos galerija akcentuoja, kad M. Kavaliauskas (g. 1974 m. Kaune) yra fotografas, kuratorius ir kultūros vadybininkas. Nuo 1993-iųjų – Lietuvos fotografų asociacijos narys. 1989–1992 m. mokėsi Kauno fotomeno mokykloje. Vytauto Didžiojo universitete įgijo meno istorijos bakalauro (1996) ir magistro (2000) laipsnius. 1997–1998 m. mokėsi Nacionalinėje fotografijos mokykloje Arlyje, Prancūzijoje; 1998 m. – ENSB-A Paryžiuje. 2000–2001 m. mokslo metus jis praleido Lozanos universitete, Šveicarijoje, tuo pačiu metu stažavosi „Musée de l’Elysée“. Susidomėjimas dokumentine fotografija M. Kavaliauską paskatino kurti pirmąjį didelės apimties kūrinį „Kražių portretas“ (2001–2003), kuris buvo plačiai eksponuojamas Europoje ir už jos ribų.

Pradėjęs organizuoti festivalį „Kaunas Photo“ (2004), fotografas asmeninei kūrybai neturėjo laiko. Tačiau, dažnai skraidydamas į parodas, festivalius Europoje ir už jos ribų, atrado, kad fotoaparatu galima pavaizduoti žmogaus santykį su aviacija oro uostuose, lėktuvuose. Taip gimė M. Kavaliausko projekto „travel’AIR“ idėja. 2015-aisiais pradėtas ciklas „A Taškas“ – antroji šio projekto, tyrinėjančio žmogiškąjį civilinės aviacijos veidą, dalis. Išleistas ir ciklo albumas, teigiama galerijos pranešime.

M. Kavaliauskas tikina, kad mūsų šalies aviacijos istorija verta net ne vieno, o kelių filmų. Spręskite patys: 1928 m. du lakūnai, plk. ltn. Leonardas Peseckas ir mjr. Kazys Šimkus, užsidegus kabinai, užlipo ant lėktuvo sparnų ir balansuodami vien savo svoriu, sugebėjo jį sėkmingai nutupdyti bei liko gyvi. Lietuvos karo aviacijos kūrėjas Antanas Gustaitis, sukonstravęs beveik 10-t skirtingų lėktuvų, su kolega Jurgiu Dobkevičiumi žaisdavo šachmatais... be šachmatų lentos. Figūrų ėjimus jie atlikdavo tiesiog savo galvose. Gi paminėtas J.Dobkevičius, pirmasis Lietuvoje atlikęs mirties kilpą, iki 25-erių metų jau buvo sukonstravęs tris lėktuvus, kurie to meto Europoje išsiskyrė unikalia konstrukcija ir greičiu. Ir tai tik kelios istorijos iš įspūdingo laikotarpio, kuomet nepriklausomos Lietuvos aviatoriai ne tik konstravo, linksminosi, bet ir mūšiuose gynė šalies laisvę. 

Apie tarpukario Lietuvos svajonių jaunikius, laksčiusius motociklais ir padanges raižiusius plieniniais paukščiais, pokalbis „Kauno dienos“ studijoje su M.Kavaliausku.

"Kai svečius sutinkame, juos sveikiname taip", – padėklą su cukruotais sausainiais-naikintuvais tiesė naujasis Lietuvos aviacijos muziejaus direktorius Mindaugas Kavaliauskas.

Prieš mėnesį pakeitęs ankstesnį vadovą Remigijų Jankauską, Kauną garsinantis fotomenininkas žada nemažai pokyčių. Be paskutinio mėnesio sekmadienio, kai smalsiausi miestiečiai muziejaus duris varsto nemokamai, M.Kavaliauskas į kalendorių žada įtraukti dar vieną papildomą dieną, pašnekesiams su atitinkamų sričių specialistais.

"Tarkime, aviacija ir architektūra, aviacija ir koks nors kitas dėmuo", – anot naujojo vadovo, tokie susibūrimai būtų visapusiškai naudingi tiek muziejui, tiek žmonėms.

Bandysime prisikviesti naujų žmonių, kurie ateitų ne visai netyčia, o perskaitę skelbimą suprastų, kad jis skirtas būtent jiems.

M.Kavaliauskas planuoja ir didinti komandą, mat šiuo metu darbus dalijasi maža saujelė senbuvių ir jaunų aviacijos ligonių – be kelių minučių istorijos bakalauras Aistis, ištisas valandas apie aviaciją galintis kalbėti ankstesnysis muziejaus vadovas Remigijus, ekspozicijų ir komunikacijos asas Robertas, mylimiausia muziejaus dama Audronė, gebanti priimti ir NATO delegacijas, ir nepriekaištingai paruošti sutiktuvių stalą.

"Bandysime prisikviesti naujų žmonių, kurie ateitų ne visai netyčia, o perskaitę skelbimą suprastų, kad jis skirtas būtent jiems", – draugišką kolektyvą ir įdomų laiką garantavo M.Kavaliauskas.

Ekspozicijos? Pastarąsias, anot muziejininkų, keisti nėra lengva – pabandykite išjudinti prie lubų pritvirtintą lėktuvą! Tiesa, dėl kai kurių eksponatų M.Kavaliauskas žada pagalvoti.

"Tarkime, yra penki varikliai. Reikia pasverti, ar visų jų reikia, – Muziejaus vadovas prasitarė svajojantis sukurti nuotykinę ekspoziciją, kurį pasakotų istoriją, o ne tik kabėtų ant sienų kaip vizualinių faktų rinkinys. – Stengsimės pagal pašaukimą suteikti vertę, o ne tik nuotykį plikąją prasme."

Artimiausiuose planuose – muziejaus naktys, miestiečius į Aleksotą kviesiančios jau ryt. Nors renginys sutampa su Kauno gimtadieniu, M.Kavaliauskas vylėsi, kad smalsiausieji rinksis programą Lietuvos aviacijos muziejuje, o ne, tarkime, koncertą rotušėje.

Vakarėjant, 19 val. Aleksote bus pasveikinta ANBO II orlaivio replika ir jei oro sąlygos leis, ANBO eskadrilė. Aviacijos istoriją čia pasakos istorikas Eugenijus Raubickas, o muziejaus erdves muzika užpildys įvairių žanrų muziką kanklėmis grojanti grupė "Sunny".

Naujasis vadovas konkurse surinko daugiausia vertinimo komisijos balų, konkurse dalyvavo dar vienas kandidatas.

M. Kavaliauskas šiuo metu vadovauja viešajai įstaigai „Šviesos raštas“ ir tarptautiniam fotografijos meno festivaliui „Kaunas Photo“.

Jis yra baigęs menotyros magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete, stažavęsis Prancūzijoje, Šveicarijoje ir JAV.

Mindaugas Kavaliauskas

Aviacijos muziejaus vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai. Iki šiol Kaune įsikūrusiam muziejui vadovavo Remigijus Jankauskas.

Nusipelnęs penketukas

Už nuopelnus Kaunui – laimėjimus respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, novatoriškas kultūrines idėjas ir jų įgyvendinimą, už ilgalaikę aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą šiemet įvertinti Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) artistas Vincas Čižauskas, fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas, dailininkė Audronė Petrašiūnaitė, rašytojai Aldona Ruseckaitė ir Laimonas Inis.

Mindaugas Kavaliauskas

Kandidatus šiam apdovanojimui galėjo siūlyti kūrybinės sąjungos ir kitos organizacijos, tačiau tik juridiniai, bet ne fiziniai asmenys. Pateiktas kandidatūras svarstė Kultūros ir meno, vėliau – Kauno miesto taryba.  Kiekvienas lauretas, anot savivaldybės atstovų, gaus po 3 tūkst. eurų.

"Paprastai iki šiol premijos būdavo teikiamos balandžio 15-ąją, Kultūros dieną arba dieną po jos, bet šiemet dar svarstoma apie naujoves. Konkretūs sprendimai dar nepriimti, tad gali būti ir pokyčių", – Kauno miesto savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiasis specialistas Tomas Jarusevičius paliko intrigą.

"Kauno diena" suskubo sveikinti nusipelniusius kultūros vėliavos nešėjus.

Įvertinimas – stebuklas

Ilgametis KVMT solistas V.Čižauskas, sukūręs mažiausiai kelias dešimtis antraplanių vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, muzikinėse komedijose ir baleto spektakliuose vaikams, žinią apie miesto įvertinimą prilygino stebuklui. Teatralas negalėjo patikėti, kad į devintąją dešimtį įžengusio senjoro vardas, miestui vis dar kažką reiškia.

Pakeliavęs po pasaulį matai gerąsias puses ir objektyvius pasirinkimus, kodėl verta paprasčiau ar įdomiau gyventi čia, o darbui rinktis kitus kelius.

"Netikiu tuo, kas vyksta", – jaudulio neslėpė artistas.

Daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidęs Kaune, šiuo metu sveikatą V.Čižauskas stiprina Marijampolėje, tačiau nekantriai laukia dienos, kai vėl grįš į savo jaunystės miestą. Tai, anot jo, turėtų įvykti gegužę.

"Teatre aš nuo 1952 m. Daug gražių akimirkų būta teatro scenoje, tik kalbėti apie tai telefonu kažkaip nesinori", – neseniai mobilųjį įsigijęs senosios kartos atstovas pasisakė už gyvą pokalbį ir akių kontaktą. Taip, kaip anuomet, po repeticijų tai darydavo Muzikinio teatro sodelyje.

"Sėdėdavau ant suolelio su artimiausia scenos partnere ir galvodavau, ką dar sukurti, suvaidinti. Nuolatos vykdavo kūrybinis procesas", – prisiminimuose skendo V.Čižauskas. Paklaustas, kaip žada išleisti jam skirtą premiją, teatro ilgaamžis atsiduso. Nesvarbu, kokio dydžio pinigų suma būtų, sveikatos už ją nenusipirks.

"Dabar jos sau linkiu labiau už viską", – už dieną, kurią savo skambučiu padarėme kur kas geresnę, dėkojo teatralas.

Kaunas – antri namai

Pusšimtis knygų, vertimai iš anglų ir rusų kalbų, daugiau nei 3 tūkst. publikacijų laikraščiuose ir žurnaluose, Kauno šilko kombinato premija už geriausią metų kūrinį darbo tematika 1977-aisiais, Lietuvos komjaunimo premija už publicistiką 1982-aisiais, Santakos garbės ženklas už knygas apie Kauną ir kauniečius 2004-aisiais ir 2019-ieji, pažymėti Kauno miesto kultūros premija už ilgalaikę ir aktyvią kultūrinę veiklą. Pastaroji naujiena rašytojui Laimonui Iniui buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.

"Dabar kaip tik sėdžiu, – kūrėjas leido suprasti, jei ne kėdė, iš nuostabos jis veikiausiai būtų atsisėdęs ant žemės.

Visai neseniai L.Inis baigė rašyti sakmių ir legendų knygą "Milžinų kalvos paunksnėje" ir jau sėdo prie kitos, kurią mintyse praminė "Dangaus šuliniu". Pastaroji – apie Žemaitiją. Kraštą, kuriame jis gimė ir augo.

"Ne viena mano knyga skirta ir Kaunui. Aprašyta daugiau nei šimtas personalijų. Sakyčiau, tai savotiška Kauno kultūros panorama", – rašytojas spėjo, kad padėkos padėkos jis sulaukė būtent už šiuos darbus ir už meilę miestui, su kuriuo romanas tęsiasi nuo 1972-ųjų.

"Tais metais atvykau į Kauną dirbti žurnalo "Nemunas" vyriausiuoju redaktoriumi. Maniau, pabūsiu kelerius metus iš grįšiu, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Likau čia. Čia ir rašau", – miestui už įkvėpimą lenkėsi rašytojas.

Garsina vardą pasaulyje

Mindaugas Kavaliausko biografijoje Kaunas paminėtas ne kartą ir ne du. 1974-aisiais jis gimė Kaune. Nuo 1989-ųjų trejus metus mokėsi Kauno moksleivių fotografijos mokykloje prie Lietuvos fotomenininkų sąjungos. Yra pirmojo Lietuvoje fotografijos festivalio "Kaunas Photo" kasmetis rengėjas ir kuratorius, o nuo 2004 m. vadovauja fotografijos meno galerijai "F", esančiai Kaune.

Tiesa, paties Kauno vaizdų fotomenininko juostoje rasite ne tiek jau daug – miesto vardą pasaulyje jis garsina savuoju.

"Kaip tik, prieš jums paskambinant, rašinėjausi su Meksikos fotografijos muziejaus atstovu. Jie nori eksponuoti garsiausiai žinomą mano darbą apie aviaciją", – fotomenininkas neslėpė, kad spaudoje, televizijoje, virtualioje erdvėje ar kituose šaltiniuose išgirsti ar pamatyti savo ir gimtojo miesto vardą yra neapsakomai geras jausmas.

Lygiai taip pat malonu sulaukti padėkos iš miesto. Fotomenininkams, kurie skirtingai nei muzikantai ar teatralai, nemato nuotraukas stebinčių žmonių ir negirdi nuostabos kupinų šūksnių, svarbus bet koks įvertinimas.

"Smagu būti kauniečiu ir garsinti Kauno vardą. Manau, tai natūralu kiekvienam menininkui, kuris neturi asmeninių konfliktų su savo gyvenama vieta, – meilę Kaunui deklaravo fotomenininkas. – Pakeliavęs po pasaulį matai gerąsias puses ir objektyvius pasirinkimus, kodėl verta paprasčiau ar įdomiau gyventi čia, o darbui rinktis kitus kelius."

Pieštų raudona spalva

"Negali būti, – sužinojusi apie premiją, dailininkė A.Petrašiūnaitė jaudinosi ne dėl garbės, prispaudusios jos pečius, o dėl ceremonijos, kurios metu veikiausiai teks kalbėti prieš žmonių minią. – Vasario pradžioje, pripažinta įsimintiniausia 2018 m. Kauno menininke, jau stojau prieš kameras, maniau, tuo viskas baigta, pasirodo, klydau."

Žinoma, taip kalbėdama tapytoja juokavo – ypatingąją dieną A.Petrašiūnaitė nuo suknelės žadėjo nusirinkti kačių pūkus ir, jei sveikata leis, traukiniu iš Višakio Rūdos atvykti į Kauną.

"Toks įvertinimas yra labai malonus, tačiau įpareigoja", – kūrėja akimirkai susimąstė apie savo ir Kauno santykį.

Drobėje sustingdžiusi žmonių veidus ir jų siluetus, dirvonus, lietų, sniegu klotus laukus ir rudens varnas, A.Petrašiūnaitė skaičiavo, keliuose rėmuose įspausti Kauno vaizdai. Anksčiau jų esą buvo daugiau, dabar neliko.

"Nepaisant to, šiam miestui jaučiu daug sentimentų. Man patinka Nemunas, Laisvės alėja, – paklausta, ar Kauną mato žalią ir  baltą, kaip "Žalgirio" sirgaliai, kūrėja purtė galvą. – Būtų ir žalios, bet pirmiausia prieš akis kyla raudona – kaip raudonos pilies plytos. Ir mėlyna, kaip ledo lytys, plaukiančios Nemunu."

Veiklai nededa taško

Paskutinė laureatė – Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė ir rašytoja A.Ruseckaitė. Ilgą laiką buvusi Kauno kultūros ir meno tarybos nare, ji dalijo premijas kitiems nusipelniusiems menininkams. Dabar atėjo jos pačios eilė.

Aldona Ruseckaitė

"Visą laiką dirbau Kaune ir Kaunui. Dabar kaip niekad jaučiu kauniečių palaikymą", – paskutines dienas Maironio muziejaus vadovo kėdėje skaičiavo lituanistė.

Nors kovo 1-ąją atsisveikins su pastatu Rotušės aikštės pietvakarių kampe, jo duris užvers ramia širdimi – daugiau nei keturios dešimtys metų, praleistų Kauno senamiestyje muziejininkei buvo gražiausias laikas.

"Man liks kūryba, – pasiteiravus, ar joje jaučia tikrąją sielos laisvę, A.Ruseckaitė santūriai šyptelėjo. – Be abejonės. Vadovaudama savyje įjungdavau suvalkietišką pareigą ir tėvų išugdytą stropumą. Žinojau, kad esu atsakinga už įstaigą, čia dirbančius žmones, vidų ir išorę. Kurdama aš esu laisvas žmogus. Taip, kai rašau biografinius romanus, esu suspausta, bet man tai patinka, o kai rašau laisvai, esu likimo valdytoja."

Ką veiks išėjusi iš muziejaus, A.Ruseckaitė neatskleidė. Rašys? Keliaus?

"Literatūriniame gyvenime dalyvausiu. Kas žino, gal kada vėl grįšiu į muziejų", – sakinio gale daugtaškį, bet ne riebų tašką dėjo žinoma Kauno prozininkė.

Aštuntasis fotografijos festivalis Šveicarijos laikrodininkystės sostine vadinamame Šo de Fone buvo didžiausias savo istorijoje. Jo programa buvo paskleista per aštuonias erdves – muziejus, kultūros centrus, kurių viduje fotografijos naktinėtojus pasitikdavo po kelis ekranus su nuolat pasikartojančiomis fotografijos projekcijomis. Šiemet pristatyti 36 fotografų darbai.

Kino teatro ABC kino salė buvo skirta išskirtinai keturių fotografų iš Lietuvos darbams. Organizatoriai pasirūpino Lietuvos istorijos pristatymu Šveicarijos auditorijai. Kaskart prieš keturių fotografų darbų filmus pasirodydavo gan išsamus tekstas, apžvelgiantis Lietuvos istoriją ir paminintis, kad festivalis vyksta Lietuvos nepriklausomybės šventės dieną.

Lietuvos fotografų darbus „Fotografijos nakties“ organizatoriai atsirinko 2018 m. vykusio Lietuvių fotografijos sklaidos projekto Portfo.LT (organizatorius VšĮ „Šviesos raštas“) peržiūrų metu. Festivalio organizacinio komiteto vadovas Claude-André Moseras, tardamas „Fotografijos nakties“ įžanginį žodį, pasidžiaugė jau įsibėgėjančia tradicija, kad sudarant nakties repertuarą, fotografai pasirenkami iš Arlio tarptautinio festivalio programos, o dalis jų randama Kaune.

Projekto Portfo.LT organizatorius M. Kavaliauskas, kurio darbai jau antrą kartą buvo atrinkti „Nuit de la Photo“ festivaliui, džiaugėsi, kad „mūsų fotografai pateko į labai aukšto lygio festivalio programą ir rodyti šalia Nadavo Kandero, Michaelo Wolfo, Sabine Weiss, ir kitų žinomų fotografų darbų. Antra vertus, Šo de Fone lankytis labai malonu, nes nemažai pastatų čia primena Kauno optimizmo architektūrą.“

Šiemet festivalis savo programoje tyrinės „Vandens“ temą, todėl ketvirtadienį 18 val. kauniečius ir miesto svečius pakvies į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galeriją, kur vyks įžanginės festivalio „Kaunas Photo“ parodos „Pliažo sezonas“ atidarymas. Paroda veiks iki rugsėjo 3 d.

Parodoje „Pliažo sezonas“ pristatoma vienuolikos autorių kūryba: Massimo Vitali (Italija) paplūdimių žmogiškieji peizažai, Kirillo Golovchenko (Ukraina-Vokietija) „Atostogos“, Tado Černiausko (Lietuva) „Komforto zona“, Turi Calafato (Italija) „Diena paplūdimyje. Sicilijos vasara“, Celine Diais (Prancūzija) „Vaizdas į jūrą“, Martono Kallai (Vengrija) „Solotvinas - sūrus sapnas“, Krzysztofo Racono (Lenkija) „Zakžovekas“, Bertos Tilmantaitės (Lietuva) „Indijos bangomis“, Emily Wabitsch (Vokietija-Bangladešas) „Iš „Koks“ paplūdimio, su meile“, Jashimo Salamo (Bangladešas) „Gyvenimas iš laivų kapinyno“, François Marmiono (Prancūzija-Jungtinė Karalystė) „Sumautos atostogos“.

Fotografijų ekspozicija, kurią sudarys trys dalys, lankytojus nustebins ne tik efektingais ir didelių formatų kūriniais bei jų pateikimo formomis, tačiau ir netikėtais paplūdimio siužetų posūkiais. Parodos kuratorius Mindaugas Kavaliauskas teigia, kad galerijos architektūrinė erdvė puikiai atitinka parodos nuotaikų kaitą ir parodos struktūrines dalis – šviesiąją, pereinamąją ir tamsiąją. Pirmoji mus pasitinkanti ekspozicija – tai pliažas, kurį mes pažįstame: baltas smėlis, žydra jūra, gerai nusiteikę poilsiautojai. Čia ilgai lauktų atostogų spalvingos akimirkos: monumentalūs italų žmogiškojo peizažo meistro Massimo Vitali darbai, Kirillo Golovchenko paplūdimio susitikimų nuotykiai ir konceptualios Tado Černiausko fotografijos, pripildytos pliaže besiilsinčiųjų sapnų begalybės.

Pereinamoji ekspozicijos dalis – lyg vasaros sociologija. Čia vietą sau randa Turi Calafato sicilietiško paplūdimio ritualai ir saulės kaitros nuovargis. Prancūzės Céline Diais tyrimas apie miesto pliažus primena, kad vasaros ir atostogų paieškos verčia mus transformuoti miestus ir miestelius. Vengro Martono Kallai pasakojime apie Ukrainos druskų kasyklų vietose veikiančius kurortus, vandens vonias, linksmybes ir pabėgimą nuo rutinos kovoja su ekologinės katastrofos nuojauta. Lenko Krzysztofo Racono fotografijos apie Zakžoveko ežerą, atsiradusį karjerų vietoje, – apie jaunimo protestą nelegaliu poilsiu prie vandens. Dėl ypač aukštų ir stačių krantų, netolygaus ir uolėto dugno Zakžovekas žinomas kaip paplūdimio nelaimių ar savižudybių vieta.

Trečioji dalis stačiakampėje salėje mus sugrąžina į pajūrio kurortus, kurių išviršinės dekoro pusės dažnai nežinome, o jei žinome, kartais nenorime matyti. Bertos Tilmantaitės Indijos banglentininkai mus įveda į darbo kurorte temą. Tiesa, banglentininkai – geraširdžiai, padedantys vietos žvejams sunkiame darbe. Emily Wabitsch pasakoja apie paplūdimį Bangladeše, kuriame apsilankymas jaunavedžiams lemia, kaip tikima, laimingą gyvenimą. Visai šalia – Jashimo Salamo pasakojimas apie sunkiomis sąlygomis dirbančius Bangladešo vyrus, plikomis rankomis ardančius „nurašytus“ laivus. Parodą užbaigia prancūzo François Marmiono analitinis darbas apie turistus ir pabėgėlius Koso saloje. Čia išlaidų už kelionę ir kurorto paslaugas matematika negailestingai palanki mums, vakariečiams.

XIV-ojo fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ pagrindiniai renginiai Kaune vyks rugsėjo pirmosiomis savaitės dienomis ir tęsis iki spalio vidurio.

„Kaunas Photo“ – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis laikomas vienu svarbiausių tęstinių meno renginių Lietuvoje. Festivalis yra pasaulinės „Festivals of Light“ organizacijos narys.

„Kaunas Photo“ didieji rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybė. Festivalio globėjas – prezidentas Valdas Adamkus.