Įspūdingas vaizdas

Neseniai nevyriausybinė organizacija „Sengirės fondas“ nuo kirtimo išsaugojo 5 ha dydžio miško plotą. Šiam sklypui ir visai joje esančiai gyvybei grėsė reali sunaikinimo grėsmė – pernai žiemą su sklypu besiribojantis plotas buvo visiškai iškirstas.

Sklypas yra vaizdingoje Dzūkijos Dainavos girioje, šalia Nemuno ir Žiogelių etnografinio kaimo, viename iš vertingiausių miškų masyvų, kurį atrinko fondo mokslininkai, vadovaudamiesi daugiau nei 50 kriterijų.

Šis sklypas ribojasi su kitu, anksčiau išpirktu mažesniu sklypu, priklauso Dzūkijos nacionaliniam parkui, taip pat Paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms (PAST) ir „Natura 2000“ ekologiniam tinklui. Keletoje sklypo vietų išskirtos kertinės miško buveinės – šarmingos žemapelkės, sausieji viržynai, Europos Bendrijos svarbos buveinės, žolių gausūs eglynai ir aliuviniai miškai, Lietuvai svarbi prioritetinė buveinė.

Daliai pušyno yra 130–140 metų, eglyno – apie 120 metų. Mokslininkų teigimu, brandus medynas su negyva (gyvastinga) mediena papildys genių gausą ir įvairovę vietovėje. Miške gausi sporinių induočių flora, pirminės apžiūros metu užfiksuotos šešios paparčių rūšys, griovoje pastebėta ir paparčių gametofitų. Kadangi valda prieina prie Nemuno, vieta svarbi ūdroms, bebrams, kitame krante perintiems jūriniams ereliams.

Fondo mokslininkai apskaičiavo, kad šis išsaugotas miško plotas sugeria apie 13 t CO2 per metus ir „užrakina“ maždaug 836 t anglies.

Padeda kovoti

Praėjusių metų gruodį Monrealyje, Kanadoje, vykusiame Jungtinių Tautų susitikime COP15 buvo siekiama, kol nevėlu, pasiekti reikšmingų susitarimų dėl gamtos gelbėjimo ir iki 2030 m. apsaugoti bent 30 proc. planetos. Pasauliniu mastu vis daugiau verslų imasi aplinkosaugos iniciatyvų, daugiausia dėmesio skirdami ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms) mažinti – net 83 proc. „Fortune 500“ įmonių atsižvelgia į klimato kaitą.

Dažnai vis dar primirštama vieno svarbiausių planetos elementų – dirvožemio – sveikata.

Biologinės įvairovės išsaugojimą, kaip prioritetą, kol kas savo veikloje įvardina vos 5 proc. verslų. Tačiau, anot fondo bendraįkūrėjo režisieriaus Mindaugo Survilos, būtent verslas gali padėti pasiekti didelį, realų teigiamą pokytį, siekiant stabdyti biologinės įvairovės, senųjų miškų ir natūralių ekosistemų nykimą, dirvožemio, taip pat vandens ir oro taršą.

„Tendencijos palaipsniui kinta į gera ir verslai vis dažniau renkasi prisijungti prie iniciatyvų, skatinančių ilgalaikį aplinkosaugos poveikį. Tai gali itin reikšmingai prisidėti prie planetos gamtos pusiausvyros atkūrimo – tiek keisdamas savo veiklos modelį tvaresniu, tiek įsitraukdamas į aplinkosaugos iniciatyvas, verslas turi galią atnešti realių visuminių, holistinių ir ilgalaikių apčiuopiamų pokyčių ir globaliai, ir lokaliai. Išsaugoti gamtos lopinėliai – ne tik konkretūs miškai, bet ir juose esančios buveinės – namai tūkstančiams ten gyvenančių rūšių“, – pasakojo M. Survila.

Išsaugokime, ką turime

Fondo bendraįkūrėjo teigimu, net trečdalį klimato kaitos poveikio švelninimo tikslų galima pasiekti sustabdžius miškų nykimą, išsaugant ir atkuriant juos, kadangi senieji regiono miškai yra vienas iš pagrindinių ŠESD sugėrėjų, augmenijoje ir ypač dirvožemyje „užrakintos“ anglies šaltinių. Būtent įvairiaamžiai, įvairiarūšiai natūralūs miškai sudaro atsparumo gamtos stichijoms – sausroms, potvyniams, liūtims, audroms, dirvožemio erozijai – pagrindą.

„Didelės biologinės įvairovės miškai ir aplinka yra daug atsparesni ligoms ar invazinėms rūšims. Dažnai vis dar primirštama vieno svarbiausių planetos elementų – dirvožemio – sveikata. Išsaugant ir neliečiant, išlaikoma jo sudėtis, struktūra, maistinės medžiagos ir derlingumas, atsparumas gamtos stichijoms, gausi biologinė įvairovė, jau sukaupta anglis ir užtikrinama vandens kokybė, – teigė M. Survila. – Todėl vis dažnėjančios miškų atsodinimo iniciatyvos, nors ir sveikintinos, negali pakeisti platesnį ir ilgalaikiškesnį poveikį ekosistemoms turinčių natūralių senųjų miškų išsaugojimo. Pirma būtina išsaugoti tai, ką turime, – sengirėms ir bioįvairovei išnykus, jų atkurti gali būti nebeįmanoma.“

Senųjų miškų išsaugojimas reikalauja didelių finansinių išteklių, nes siekama išpirkti žemės sklypus, kad jie būtų apsaugoti nuo neigiamos žmogaus veiklos. Būtent verslo įsitraukimas finansiškai įgalina mokslo, gamtosaugos ekspertus nuveikti daug daugiau ir sukurti geresnę ateitį būsimoms kartoms.

Banko prisidėjimas prie aplinkosaugos iniciatyvų finansavimo suprantamas kaip strategiškas veiksmas, svarbus ne tik dėl tokių miško plotų ir biologinės įvairovės išsaugojimo, bet ir kaip augančio verslų aplinkosauginio sąmoningumo pavyzdys, kai atsirenkami projektai, turintys ilgalaikį poveikį ir edukuojami bei įtraukiami ir įmonės darbuotojai.

„Didžiausią poveikį tvarumui didinti kuriame suteikdami ilgalaikes paskolas projektams, kurie skatina produktyvumą ir tausoja aplinką. Vis dėlto tikime, kad kartu su įprastu finansavimu svarbu ieškoti ir holistinių priemonių prisidėti prie savo šalių narių aplinkosaugos tikslų, – sakė Luca De Lorenzo, Šiaurės Investicijų Banko tvarumo ir mandato skyriaus vadovas. – Bendradarbiaudami su „Sengirės fondu“, remiame mokslinius tyrimus, ekosistemines paslaugas, gamtos išsaugojimą ir atkūrimą – visa tai prisideda prie geresnės bioįvairovės būklės mūsų regione.“

V. Adamkaus bibliotekos-muziejaus ir Danos Gedvilienės fondo premija – 5 tūkst. eurų – M. Survilai įteikta už filmą „Sengirė“.

„Nuoširdžiai sveikinu šių metų premijos laureatą Mindaugą Survilą, kuris savo kūryba atveria gyvosios gamtos paslaptis. Akyla ir nešališka jo kameros akis mums parodo, kiek daug ir kokios įvairios gyvybės yra čia pat, šalia mūsų, ir primena, kad turime ją išsaugoti ateities kartoms“, – sveikindamas laureatą kalbėjo šalies vadovas.

G. Nausėda padėkojo V. Adamkui, Gabrieliui Gedvilai ir Danos Gedvilienės fondui už jų indėlį užtikrinant, kad V. Adamkaus premija ir toliau burtų gyvenamajai aplinkai neabejingus žmones. G. Nausėdos teigimu, V. Adamkaus darbai puoselėjant JAV ir Lietuvos aplinką ne tik įkvepia, bet ir įpareigoja.

Premiją M. Survilai įteikęs V Adamkus sakė, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, aplinkosaugos problemos išlieka vienu opiausių klausimų.

„Turime rimtų problemų, su kuriomis Lietuva susiduria nuolat: nuo Kuršių marių taršos iki klimato kaitos, nuo atliekų perdirbimo problemų iki pavojų vertingiausiems Lietuvos miško plotams. Be galo svarbu kartu su tarptautine bendruomene dėti visas pastangas, kad ateities kartoms būtų užtikrinta geresnė ekologinė būklė“, – teigė V. Adamkus.

Be galo svarbu kartu su tarptautine bendruomene dėti visas pastangas, kad ateities kartoms būtų užtikrinta geresnė ekologinė būklė.

„Džiaugdamasis stebiu Europos Sąjungos lyderių ryžtą vesti Pasaulį Žaliąja kryptimi ir norėčiau, kad šiame darbe Lietuva taptų sektinu pavyzdžiu. Galime būti ambicingesni, turime labiau pasitempti“, – pridūrė jis.

Danos Gedvilienės fondo valdytojas G. Gedvila, kuris yra V. Adamkaus ilgametis draugas bei jo rinkiminio štabo, kuomet V. Adamkus kandidatavo į Čikagos Sanitarijos Rajono patikėtinių tarybą 1968 metais, vadovas, norėdamas įprasminti bei atkreipti dėmesį į aplinkosauginius pasiekimus Lietuvoje bei pagerbti velionės žmonos Danos atminimą, įsteigė 100 tūkst. dolerių fondą, kurio lėšos nuo šiol bus V. Adamkaus premijai.

M. Survila apdovanojimą, skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurtą Gervės skulptūrą, atsiėmė iš V. Adamkaus rankų. Gamtininkas ir režisierius, sužinojęs apie jam paskirtą premiją, yra sakęs, kad yra gavęs įvairių apdovanojimų, tačiau šis jam iš tiesų reiškia labai daug ir yra skirtas ne jam asmeniškai, bet visai „Sengirės“ filmo ir „Sengirės fondo“ komandai, kurioje savanoriškai dirba virš 40-ies aktyvių žmonių.

„Labai džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė ir galiu su jais būti bei mokytis iš nuostabios komandos. Šis įvertinimas – lyg užtaisas daugeliui metų eiti į priekį ir bus kaip priminimas nesustoti, kai būna sunku. Lietuvoje yra labai daug gamtai nusipelniusių žmonių ir tikrai nesijaučiu išskirtinis. Esame skirtingi, dirbame skirtingais metodais, tačiau dėl vieno bendro tikslo – natūralios gamtos išsaugojimo“, – teigė M. Survila.

Renginyje taip pat dalyvavo ir režisierių sveikino Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Juozas Augutis, Europos Komisijos vicepirmininkas Fransas Timmermansas, Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius, aplinkos ministras Simonas Gentvilas, JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis.

V. Adamkaus premija už pasiekimus aplinkosaugos srityje įsteigta pernai.

V. Adamkaus bibliotekos-muziejaus ir Danos Gedvilienės fondo premija – 5 tūkst. eurų – bus įteikta gamtininkui, režisieriui Mindaugui Survilai už filmą „Sengirė“, pranešė VDU.

Šiuo filmu atkreiptas visuomenės dėmesys į neeksploatuojamų miškų išsaugojimo būtinybę.

Ceremonijoje planuoja dalyvauti V. Adamkus, prezidentas Gitanas Nausėda, eurokomisarai Virginijus Sinkevičius ir Fransas Timmermansas, aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

V. Adamkaus premija už pasiekimus aplinkosaugos srityje įsteigta pernai.

Meilė gamtai ir fotografijai

M. Survila pasakoja augęs Antalgės kaime Utenos rajone, kur daug ežerų ir miškų. Kai dar nelankė mokyklos, su broliu eidavo į žygius – nueidavo net po porą kilometrų nuo namų. Ieškodavo nuotykių ir kartu pažindindavo gamtą.

Kai Mindaugas buvo ketvirtokas, tėtis jam padovanojo fotoaparatą, tais laikais labai prabangų, – "Zenit". O ką kaime fotografuoti? Natūralu – gamtą, dažniausiai – paukščius.

Jo nuotraukas pastebėjo biologijos mokytoja Snieguolė Čekienė, kuri paragino berniuką nuotraukas aprašyti ir rengti darbelius jaunųjų mokslininkų konkursui. Abu su broliu – penktokas ir septintokas – nuvažiavo į moksleivių konkursą, susirungė su gerokai vyresniais mokiniais ir laimėjo pagrindinį prizą. Tai buvo tarsi patvirtinimas, kad eina teisingu keliu, tad iki pat mokyklos baigimo fotografuodavo, darė mokslinius darbus. Dvyliktoje klasėje Mindaugas tapo geriausiu jaunuoju gamtininku, tad teko važiuoti net į ES konkursą atstovauti Lietuvai.

"Galiausiai baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti biologijos, nes norėjau suprasti tai, apie ką noriu pasakoti, – tuos savo nuotraukų objektus", – sako M. Survila.

Tais laikais, nepriklausomybės pradžioje, vaizdo kamera kainavo panašiai tiek, kiek namas, tad nusipirkti jos nebuvo jokių galimybių. Tačiau vaikinas svajojo, kaip šaunu būtų sukurti filmą. Jo svajonei turėti kamerą buvo lemta išsipildyti jau studijuojant antrame kurse. Amerikoje pagal programą "Work and Travel" lankęsis brolis atvežė jam didžiausią įmanomą dovaną – filmavimo kamerą. Gana paprastą, bet ja jau galima buvo fiksuoti judantį vaizdą. Mindaugas sako tada buvęs pats laimingiausias žmogus.

Sąlygos: į miško tankmę automobiliu nenuvažiuosi, tad tekdavo pėdinti iki filmavimo vietos ir dar ant nugaros tempti 64 kg sveriančią įrangą. / M. Survilos ir M. Ežerskio nuotr.

Vilniaus universitete apsigynė biologijos bakalauro diplomą. Baigdamas ekologijos ir aplinkotvarkos magistro studijas baigė kurti pirmąjį savo filmą "Susitikimas su žuvininkais", kuris buvo apdovanotas Petro Abukevičiaus premija kaip geriausias lietuviškas filmas apie gamtą.

"Tai buvo gana mėgėjiškas filmas – filmavau tai, kas man atrodė įdomu, ir montavau taip, kaip man atrodė gražu, nes apie kiną visiškai nieko nesupratau, buvau eilinis biologas, – prisimena Mindaugas. – Po to pradėjau kurti "Stebuklų lauką". Šis filmas man buvo kinematografinė mokykla, nes dirbau su profesionalais, patirties sėmiausi iš vienų geriausių kino specialistų Lietuvoje. Man tai buvo tarsi pirmas kino kūrimo universiteto kursas."

Reikėjo daug išmokti

"Sengirė", anot M. Survilos, – jau antras kursas. "Jaučiau, kad jį sukurti bus ypač sunku, bet didelės patirties ir patikimos komandos dėka viskas įmanoma", – sako Mindaugas.

Sengirė – vieta, kurioje ne tik ištirpsta laiko ribos, bet ir viskas, kas egzistuoja, stiebiasi į amžinybę. Filmas nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose senosios girios plotuose Lietuvoje. Poetiškas, netipiškas filmas apie gamtą kviečia žiūrovus į begalinę kelionę: pradedant nuo miško brūzgynų iki vilkų urvų, kylant aukštyn į juodųjų gandrų lizdus ir neriant gilyn į povandeninius miškus, bei sugrįžtant į pakraštį miško, kur gyvena žmogus. Čia nėra jokio užkadrinio balso, tik beveik apčiuopiami, stiprūs girios ir jos gyventojų garsai bei kamera užfiksuotos magiškos akimirkos.

Filmuoti "Sengirę" M. Survila ruošėsi ilgai – gerus aštuonerius metus. Reikėjo sugalvoti, kokias gyvūnų ir paukščių rūšis filmuos, išsiaiškinti, kur jos gyvena, kaip prie jų prieiti ir kaip patobulinti techniką, kad galėtų filmuoti. Filmavo dar ketverius metus.

"Visas tas laikas – tikras šviesmetis technikos pasaulyje, – sako režisierius. – Iš to, ką filmavome pradžioje, liko vos dvi trumpos atkarpos. Galvojome taip: HDV geras formatas, bet kol nufilmuosime, bus visiška seniena. Užtat, sukaupę jėgas, nusipirkome 4K filmavimo techniką. Tais laikais ji kainavo kosminius pinigus."

Negana to, jei nori gerai nufilmuoti gyvūnus, turi filmuoti iš skirtingų perspektyvų. Tad teko prisigalvoti visokių patobulinimų – pasigamino lyną, kuriuo galėdavo švelniai kilti iki medžių viršūnių. Atsirado gerų žmonių, kurie padėjo suvirinti specialią konstrukciją, teko išmokti ja naudotis. Miške dronas nepaskraidys – kaipmat užklius už medžių viršūnių, o lynu su kamera gali skrieti saugiau ir dideliu greičiu.

Tikslas – parodyti grožį

"Kai žmonės manęs paklausia, kaip buvo filmuojamas filmas, aš juokais paklausiu – kuris kadras? – pasakoja Mindaugas. – Vos ne kiekvienam kadrui buvo taikyta skirtinga metodika. Pavyzdžiui, paukščių rega yra labai gera, bet jie neužuodžia. Žvėrys mato žymiai prasčiau, bet labai gerai užuodžia. Tad, filmuojant paukščius, reikia maskuotis, kad tavęs nematytų, o jei filmuoji žvėris, vaikštančius ant žemės, turi būti medyje, kad tavo kvapą neštų tolyn ir jie tavęs neužuostų."

M. Survila pripažįsta – darbas buvo sunkus, imlus laiko ir jėgų. Ne vieną naktį teko ir miške praleisti, net užklupus liūčiai ar pūgai. Į miško tankmę automobiliu nenuvažiuosi – tekdavo pėdinti iki filmavimo vietos ir dar ant nugaros tempti 64 kg sveriančią įrangą. Kilometrą su tokiu svoriu dar gali nueiti, bet grįžti sušalusiam, miške visą dieną, tvyrant minusinei temperatūrai, praleidus, sunku. Būdavo, į mišką filmuoti išeidavo dviese, pabūdavo dieną, vienas išeidavo, o kitas likdavo sėdėti medyje su kamera. Taip mėgindavo apgauti savo filmo herojus – matote, atėjo ir išėjo.

Pastangos: M. Survilai, siekiant užfiksuoti įspūdingus kadrus, daugybę valandų teko praleisti medžiuose. / M. Survilos ir M. Ežerskio nuotr.

Palapines statydavo tokiose vietose, kad svetimi žmonės nesurastų. Jei žmogus pamatys palapinę, įlįs apžiūrėti, o ereliai, ilgai stebintys situaciją, iškart supras, kad vieta nesaugi. Erelis gali dvi dienas tupėti ant šakos virš maisto ir nenusileisti.

Kartą medyje M. Survila net tris paras išsėdėjo – budėjo, laukdamas pelėdžiukų šokio. Sulaukė, bet į filmą tas kadras nepateko – senas formatas.

"Būdavo, išeini filmuoti, kitą dieną žmona paskambina, klausia, kaip sekėsi. Sakai – normaliai, nieko nenufilmavau, – pasakoja Mindaugas. – Jeigu iš dešimties vienas filmavimas pavyksta, tai viskas normalu. Būdavo – dirbi, pavargsti ir tų mažų stebuklų, kuriuos nufilmavai, net nepastebi. Pamatai jau vėliau, prisėdęs montuoti. Tada vėl iššūkis – kaip sudėti tuos kadrus, kad išeitų vientisas įdomus pasakojimas."

Kam jam viso to reikia? "Žinote, kiekvienas vaikas turi labai stiprų teisybės jausmą – jaučia, kai kažkas daroma nesąžiningai. Aš vaikščiodavau po miškus, matydavau juos iškirstus ir man norėjosi kažkaip pasakyti: "Žmonės, žiūrėkite, ką darote!" Tada nesupratau, ką galiu padaryti, tad pradėjau fotografuoti, rašyti. Dabar, kai jau tuoj 40, turiu kitų priemonių, bet iš esmės niekas nesikeičia – noriu parodyti, kokie nuostabūs miškai ir ką mes prarandame juos sunaikindami. Mano tikslas nėra tiesioginė propaganda, kuriai kritiškai mąstantys atsparūs. Aš noriu parodyti, o žmonės jau patys atsirenka, kas yra gerai, o kas blogai, kas yra tikra, o kas ne."

Žmonės jaučiasi dievais

Prieš filmavimą ir filmuodamas režisierius labai daug bendravo su mokslininkais – jų net aštuoni dirbo prie filmo. Tad įdomių faktų apie Lietuvos gamtą sužinojo tikrai daug.

Pavyzdžiui, kad visoje Lietuvoje randami vos du didžiojo apuoko lizdai. Arba kad Lietuvoje gyvena apie 20 proc. pasaulio juodųjų gandrų populiacijos, tik retai kam pavyksta juos pamatyti, nes šie paukščiai – slapukai. Lizdus jie suka tankiuose miškuose, tarp pelkynų, varliauja arba žuvauja ten, kur žmogui sunku prieiti.

Skaičiuojama, kad juodųjų gandrų Lietuvoje gyvena apie 600 porų. Moksliniai tyrimai parodė, kad Lietuvoje jų nuolatos mažėja, vadinasi, mes darome įtaką ir pasaulinei populiacijai. Pagrindinė problema, kurią įvardijo mokslininkai: juodojo gandro lizdas yra panašaus dydžio ir svorio, kaip ir baltojo, tad jam atlaikyti reikia labai stambių medžių su labai geromis lajomis. Kadangi mažėja tų medžių senolių, ir gandrams vietos vis mažiau ir mažiau, kur gali perėti.

"Šiems gandrams keliami dirbtiniai lizdai, bet labai sunku pasakyti, pagal ką gandras lizdą pasirenka, – sako Mindaugas. – Tad nors mes, žmonės, įsivaizduojame, kad labai daug žinome, taip toli gražu nėra. Ir tai galioja kalbant ne vien apie paprastus žmones, kurie nesidomi biologija, bet ir mokslininkus. Tad, sunaikindami senuosius miškus,  sunaikinsime tam tikrų rūšių augalų ar gyvūnų buveines, kai kuriais atvejais net nežinodami, kad tam tikros rūšys ten apskritai buvo. O mes negalime leisti sau tokios prabangos kažką sunaikinti ir atimti iš savo vaikų."

Sengirė, anot M. Survilos, – vieta, kur pasikeitė dvi medžių kartos be žmogaus veiklos. Kiek metų sengirei, priklauso nuo to, kokia medžių rūšis ten auga. Jei juodalksniai – po 300–400 metų jau galima vadinti sengire, nes šie medžiai labai greitai auga. Pušys auga apie 300–400 metų, tad pušynui teoriškai turėtų būti apie 800 metų, kad galėtume vadinti sengire. O iš esmės tame miške turėtų būti įvairaus amžiaus medžių ir natūraliai įvairių medžių rūšių. Dar turi būti daug gyvastingos medienos, t.y. nuvirtusios. Ne jeigu pasvertume augantį medį ir jau nugriuvusį ant žemės, gal būti, kad nuvirtusiame medyje yra daugiau gyvų ląstelių nei augančiame, nes mediena labai reikalinga įvairiems gyviems organizmams.

"Pavyzdžiui, viena iš tokių rimčiausių sengirių Lietuvoje galėtų būti Vilniaus Vingio parkas, – nustebina M. Survila įvardydamas. – Jei kada būsite, atkreipkite dėmesį, kokio dydžio ir storio ten pušys. Bet problema, kad ten nėra gyvastingos medienos, todėl jis ir nėra sengirė. Jei ten tam tikrus plotus aptvertume, leistume natūraliai formuotis, nepraeitų nei 30 metų ir būtų labai puikus miškas ne tik žmonėms, bet ir visiems jo gyventojams. Tačiau įsikiša žmogus, sutvarko taip, kaip jam gražu, – kaip namie, kad nebūtų nė dulkelės, kad visi daiktai būtų savo vietose. Žmogus įsivaizduoja, kad jam taip reikia elgtis ne tik namie, bet ir miške, o iš tiesų taip sunaikina labai daug organizmų rūšių. Išvalytame miške tų organizmų rūšių yra keli šimtai, o sengirėje jų gali gyventi iki 15 tūkst. Žmonės įsivaizduoja, kad negyvi medžiai jau niekam nebereikalingi, juos reikia išpjauti, sutvarkyti, bet taip mes atimame namus iš tūkstančių organizmų rūšių."

Pasak pašnekovo, teritorijų, kurias galima vadinti sengire, Lietuvoje beveik nėra. Mokslininkai teigia, kad miškų, kurių vidutinis amžius apie 300 metų, šalyje nėra. Teritorijų, kur miškų vidutinis amžius yra apie 200 metų, tėra 64 ha, o tai yra 0,0009 proc. Lietuvos teritorijos. Maždaug iki XI a. apie 80 proc. Lietuvos teritorijos augo sengirės.

Sunaikindami senuosius miškus,  sunaikinsime tam tikrų rūšių augalų ar gyvūnų buveines. O mes negalime leisti sau tokios prabangos kažką sunaikinti ir atimti iš savo vaikų.

"Mes, "Sengirės fondo" bendruomenė, galvojame, kad tai yra niekiniai skaičiai. Žmonės negali būti dievais ir spręsti, kokioms gyvybės rūšims gyventi mūsų miškuose galima, o kokioms neverta išlikti. Lietuvoje turi užtekti vietos visiems organizmams", – sako M. Survila.

Nelygi kova

Ką miškas reiškia pačiam režisieriui? "Jeigu aš ilgiau neišvažiuoju į mišką, man blogai – ir nuotaika prasta, ir sveikata nekokia. Nuvažiavęs į mišką atsigaunu, sugrįžtu į save", – sako Mindaugas.

Miške, anot pašnekovo, labai greitai supranti, kas tu esi ir kaip tau pasiekti savo tikslų, pamiršti visokias smulkmenas, supranti esmę.

"Miške labai gerai pailsi, – tikina gamtininkas. – Ypač jei nuvažiuoji į vertingą mišką. Man jis – kaip katedra. Miškas yra gyvenimas, ir ne tik žmogaus, bet ir 15 tūkst. kitų organizmų rūšių. Mes, lietuviai, juk esame vos ne vienintelė tauta Europoje, kuri dar grybauja, kuri dar turi labai stiprų ryšį su mišku. Manau, daugeliui lietuvių miškas yra svarbus. Ir užsieniečiai atvažiavę džiaugiasi, kol nepasakai realios situacijos: kad miškų kirtimo plotai milžiniški, medžių amžius jauninamas, ir mes nežinome, kas bus ateityje."

M. Survila teigia studijų metais galvodavęs, kaip būtų gerai, kad miškų situacija Lietuvoje pagerėtų. Pastaruosius penkerius metus galvoja – kad tik nepablogėtų. Miško pramonė generuoja didžiules pajamas ir geba samdyti labai įtakingus lobistus, kurie daro įtaką žmonėms, priimantiems reikiamus sprendimus. O tie, kurie miškų vertę skaičiuoja ne pinigine išraiška, tokių resursų neturi. Miškų pramonės lobistai veikia jau dešimt metų, o gamtininkų lobizmas realiai dar tik prasideda. Kadangi tos dvi priešingos jėgos skirtingu laiku startavo, miškų saugotojai labai stipriai pralaimi.

Galimybės: norėdamas suprasti tai, apie ką pasakoja savo nuotraukose, M. Survila pasirinko biologijos studijas. Tačiau daugiausia apie paukščius sužinojo filmuodamas "Sengirę". / M. Survilos ir M. Ežerskio nuotr.

"Sengirės fondas" šiemet planuoja nupirkti apie 20 ha miškų, kuriuos norima išsaugoti. Atrodytų, didžiulis skaičius, tačiau, palyginti su 7 tūkst. ha, kurie kasmet iškertami, tai lašas jūroje. Bet geriau stengtis, bent kažką daryti, negu tik skųstis, kad valdžia bloga, nieko nedaro.

Apie premiją ir filmą

Prezidento Valdo Adamkaus gamtosauginę premiją įsteigė Prezidentinė Valdo Adamkaus biblioteka ir Danos Gedvilienės fondas, jos dydis – 5 tūkst. eurų.

Premija bus įteikta birželio 5 d. – Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną – Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode.

Prezidentinė biblioteka pranešė, kad ši premija bus teikiama kasmet už visuomenės dėmesio ir pagarbos vertus pasiekimus ir pastangas apsaugoti, atkurti gamtinę aplinką Lietuvoje ir kaimynystėje, užtikrinti išteklių tvarumą.

"Sengirė" pradėjo savo kelionę dar 2017 m. lapkritį su pasauline premjera viename didžiausių ir prestižinių pasaulio tarptautinių dokumentinių filmų festivalių Amsterdame – IDFA. Filmas dalyvavo "First Appearance" konkursinėje programoje.

Pradėjusi nuo didžiausio dokumentinio festivalio, "Sengirės" komanda aplankė daugelį kitų festivalių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Viena iš didžiausią įspūdį palikusių patirčių – filmo rodymas Sidnėjaus filmų festivalyje, kur 900 žmonių susirinko į vieną salę pažiūrėti filmo.

Nacionalinė "Sengirės" premjera įvyko tarptautiniame "Kino pavasario" filmų festivalyje kaip uždarymo filmas. Po to laukė nacionalinė kelionė po didžiausius Lietuvos kino teatrus. "Sengirė" pagerino visus Lietuvos rekordus kaip daugiausia žiūrovų pritraukęs dokumentinis filmas Lietuvos istorijoje. Daugiau nei 52 tūkst. žmonių atėjo pažiūrėti filmo, net ir po keturių mėnesių filmas išliko žiūrimiausių 20-uke.

Filmas "Sengirė" gavo du "Sidabrinės gervės" apdovanojimus už geriausią operatoriaus darbą (Mindaugas Survila) ir profesinės meistrystės (garso takelis) darbą (Saulius Urbanavičius, Jonas Maksvytis). Pelnė ir daugiau nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų.

Juo M. Survila atkreipė visuomenės dėmesį į būtinybę išsaugoti neeksploatuojamus miškus.

Laureato teigimu, lietuviai turi dar tikrai unikalių ir vertingų miško lopinėlių, kuriuos norėtųsi išsaugoti.

„Studijų metais galvodavau – kaip būtų gerai, kad miškų situacija Lietuvoje pagerėtų. Pastaruosius penkerius metus galvoju – kad tik nepablogėtų. Miško pramonė generuoja didžiules pajamas ir geba samdyti labai įtakingus lobistus, kurie daro įtaką žmonėms, priimantiems reikiamus sprendimus. (...) O mes, miškų vertę skaičiuojantieji ne pinigine išraiška, tokių resursų neturime. Tačiau, kas mus visus vienija, – įsitikinimas širdyje, kad esame teisūs, ir didžiulis noras prisidėti prie senųjų miškų išsaugojimo. O tokių miškų išlikimu besirūpinančių žmonių yra daug“, – teigė M. Survila.

Mus visus vienija, – įsitikinimas širdyje, kad esame teisūs, ir didžiulis noras prisidėti prie senųjų miškų išsaugojimo.

Premiją įsteigė Prezidentinė Valdo Adamkaus biblioteka ir Danos Gedvilienės fondas, jos dydis – 5 tūkst. eurų.

Premija bus įteikta birželio 5 dieną, Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną, Vytauto

Didžiojo universiteto Botanikos sode.

Prezidentinė biblioteka pranešė, kad ši premija bus teikiama kasmet už visuomenės dėmesio ir pagarbos vertus pasiekimus bei pastangas apsaugoti, atstatyti gamtinę aplinką Lietuvoje ir kaimynystėje, užtikrinti išteklių tvarumą.

Daugeliui lankymasis miške jau spėjo tapti nauju įpročiu, kuris, tikėtina, išliks net atšaukus karantino apribojimus. Tačiau ar savo buvimu miške žmonės nepakenks jo nuolatiniams gyventojams?

Žmogus yra mitybos grandinės viršūnėje, taigi, šiam pasirodžius miške, daugelis gyvūnų nuo jo slepiasi: šliaužia, skrenda, ropoja ar kitaip stengiasi išvengti neatpažįstamo plėšrūno. Girių gyventojai negali atskirti kas: medžiotojas ar gamtosaugininkas – įžengė į jų teritoriją, tad abiejų bijo ir vengia vienodai.

"Kiekvienas miško lankytojas tėra svečias šioje sudėtingoje ekosistemoje, taigi atsakomybė nesutrikdyti nuolatinių gyventojų ramybės krenta ant jų pečių", – sako Mindaugas Survila, "Sengirės" filmo režisierius ir "Sengirės" fondo iniciatorius. "Mišku galima džiaugtis, gauti visą jo teikiamą naudą, mėgautis suteikiama ramybe, tačiau, mokant tinkamai suprasti tam tikrus ženklus, apsilankymas miške gali tapti dar įdomesnis, o jo gyventojai gali lengviau atsipūsti, nes nebus trukdomi, ypač pavasarį ir vasaros pradžioje – veisimosi laikotarpiu."

Mindaugas Survila pasidalijo keletu patarimų apie tai, kaip skaityti mišką, ir į ką derėtų atkreipti dėmesį, kad apsilankymas jame padarytų kuo mažiau nuostolių gyvajai gamtai.

Pasitraukite iš kelio. Jei einate mišku ir aukštai virš galvos matote ratus sukantį ir garsiai kleketuojantį plėšrųjį paukštį, greičiausiai atsidūrėte  per arti jam jautrios teritorijos. "Paukštis pavojaus signalą skleidžia tik esant kritinėms situacijoms, kartais net apimtas panikos", – perspėjo M.Survila. "Jeigu greitai nepasitrauksite iš vietos, erelis negalės sugrįžti į lizdą, tad greičiausiai paukščio sudėti kiaušiniai atšals ir jaunikliai žus."

Kiekvienas miško lankytojas tėra svečias šioje sudėtingoje ekosistemoje, taigi atsakomybė nesutrikdyti nuolatinių gyventojų ramybės krenta ant jų pečių.

Redakcijos archyvo nuotr.

Nesiartinkite prie lizdų. Mitas, kad, prisilietus prie gamtoje rastų kiaušinių, šie persismelks žmogaus kvapu ir dėl šios priežasties paukščiai nebegrįš į lizdą – paukščiai turi gana prastą uoslę. Tačiau žmogus gali būti stebimas kitų, labai gerą uoslę turinčių plėšrūnų, pavyzdžiui, kiaunių, kurios dažnai seka įkandin, tikėdamosios nugvelbti sumedžioto aukštesniojo plėšrūno (šiuo atveju – žmogaus) grobio likučius. "Jei sekdama jūsų pėdsakais kiaunė atras lizdą – tikrai nepraleis progos pasmaguriauti rastais kiaušiniais ar jaunikliais, – teigė M.Survila. – Taigi, netikėtai radę lizdą, pasistenkite apsimesti jo nepastebėję ir nueiti toliau – taip galbūt apsaugosite bent vieną miško šeimyną."

wikipedia.org nuotr.

Leiskitės apgaunami. Miške galima pamatyti ir gyvosios gamtos spektaklių: dažnai antys ar kiti mažesni paukščiai apsimeta sužeisti tam, kad patrauktų dėmesį ir nuviliotų nežinomą svečią tolyn nuo lizdo. Anot M.Survilos, pamačius paukštį, kuris atrodo lyg būtų su sulaužytu sparnu, derėtų lėtai sekti įkandin jo. Paėjus keliasdešimt metrų, paukštis nuskris savu keliu, o lankytojas galės pratęsti kelionę po mišką.

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Venkite gyvūnų buveinių. Gyvoji gamta – stulbinanti, bet negailestinga, taigi miško gyventojai ieško saugių namų, kurie galėtų apsaugoti tiek nuo žvarbių oro sąlygų ar besikėsinančių gyvūnų, tiek nuo žmogaus. Tai svarbu ir plėšrūnams, kurie stengiasi apginti naują jauniklių vadą. "Jeigu žinote, kur yra vilkų olos, pavasarį ir vasarą pasistenkite prie jų nesiartinti. Šie žvėrys labai ilgai ieško nuošaliausios ir mažiausiai pavojingos vietos, – patarė M.Survila. – Užuodę pėdsakus vilkai gali mėginti išsinešti jauniklius į kitą, daug prastesnę vietą, tačiau nežinia, ar ji bus palanki naujajai kartai užauginti."

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Pasigrožėkite čia ir dabar. Atradus naują lizdą, gali iškilti noras jį nufotografuoti, pasidalyti įspūdžiais ir emocijomis su draugais, šeima. Tačiau derėtų atminti, kad su kiekviena papildoma sekunde, praleista prie lizdo, paukščių išlikimo galimybė mažėja eksponentiškai – per ilgai lūkuriuojant vienoje vietoje, netruks pasirodyti plėšrūnui.

Redakcijos archyvo nuotr.

Stebėkite savo augintinius. Šuo – puikus kompanionas, tačiau keliaujant drauge į mišką augintinį būtina laikyti pririštą prie pavadėlio. Pasak M.Survilos, šuo gali apibėgti daug kilometrų, tad galima net nepastebėti, kaip šis sunaikins paukščių dėtį ar paliktais pėdsakais prišauks kitus plėšrūnus.

Redakcijos archyvo nuotr.

Į rezervatus – tik su leidimu. Rezervatai – paskutiniai prieglobsčiai rečiausioms gyvūnų ir augalų rūšims, tad vaikštinėti po šias vietas be teritorijos darbuotojų palydos draudžiama. Pasak M.Lapelės, gamtos mokslų daktaro ir "Sengirės" fondo bendraįkūrėjo, rezervatus būtina apsaugoti nuo žmogaus įtakos. "Netrikdomos miškų glūdumos yra labai svarbios gyvajai gamtai, ieškančiai saugaus veisimosi ar prieglobsčio vietos, net ir toms rūšims, kurios maisto ieško atvirose erdvėse", – teigė M.Lapelė.

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Pasirinkite tinkamą stovyklavietę. Stovyklavimas suteikia unikalią galimybę pamatyti miško slėpinius iš arti. Tačiau laikinoms įkurtuvėms derėtų pasirinkti gamtosaugos specialistų rekomenduojamas stovyklavietes, mat jos parinktos atsižvelgiant į žinomas gyvūnų buveines. "Pasistačius palapinę tiesiog miške galima nepastebėti lizdo, olos ar urvelio. Renkantis tam pritaikytas stovyklavietes būsite tikri, kad, kurdami laikinus namus sau, nesugriovėte jų kitiems", – samprotavo M.Survila.

Girių gyventojai negali atskirti, kas: medžiotojas ar gamtosaugininkas – įžengė į jų teritoriją, tad abiejų bijo ir vengia vienodai.

P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

Medžio darbus palikite namams. Pasak režisieriaus, dailidės amatą vertėtų puoselėti namuose, o miške apsiriboti jau įrengtomis arba natūraliomis gamtos konstrukcijomis. "Žmogaus "inžineriniai šedevrai" gyvūnams nereikalingi. Jokie briedžiai ar gegutės nepasinaudos stalais ar suoleliais, tačiau mėgstančius lėbauti gamtoje šie tikrai gali pritraukti", – pastebėjo M.Survila.

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Netriukšmaukite. Pripratęs prie miesto šurmulio, dažnas lankytojas miške prisistato su trenksmu. "Kaip jaustumėtės, jei paryčiais laiptinėje išgirstumėte riaumojantį liūtą? – svarstė režisierius. – Panašiai gamtos tylą sudrumsčia skambus pokalbis, garsus mašinos durelių ar bagažinės uždarymas."

S. žiūros / Fotobanko nuotr.

Šurmulys keičia gyvūnų įpročius ir verčia juos trauktis į kitas vietas ar net palikti jauniklius, taigi esant miške reikėtų būti kuo tylesniems.

"Jeigu būdami gamtoje pamatėte žvėrį ar paukštį ir sugebėjote atsitraukti taip, kad likote nepastebėtas, drąsiai galite save vadinti gamtos žmogumi – esate puikus pavyzdys visiems, mėgstantiems lankytis gamtoje", – sako M.Survila.

Miškas – tai erdvė savęs atradimui, vieta prisiminti tikrąsias vertybes, sugrįžti prie natūralumo. Tačiau šis trapus pasaulis yra nepaprastai paveikus žmogaus įtakai, taigi tai, koks jis išliks ateities kartoms, priklausys nuo veiksmų, kurių bus imtasi šiandien.

Prieš daugiau kaip mėnesį Lietuvoje paskelbus karantiną dėl COVID-19, šalies parkus ir miškus akimirksniu užplūdo veiklos gamtoje ieškantys tautiečiai. Uždarytos viešosios erdvės, kavinės, prekybos centrai virto į sausakimšas automobilių aikšteles prie pažintinių takų. 

Be pasivaikščiojimų miške, lietuviai dar pavasariui neįsibėgėjus taip pat suskubo keltis arčiau gamtos – atokesnės sodybos ir nameliai užsakinėjami jau nuo kovo vidurio. 

Karantinui besitęsiant, laikas gamtoje tampa ne tik svarbiu faktoriumi užtikrinti saugumą ir aktyvią veiklą, bet ir būtinybe psichologinei gerovei palaikyti.

Pasak psichologo dr. Gintaro Chomentausko, dominuojanti negatyvi informacija, prasmingos veiklos plano nebuvimas palaipsniui visuomenėje kelia baimę – ši netolimoje ateityje gali turėti pasekmių psichinei būsenai, socialiniam integruotumui ir imuninei sistemai. Kaip rašo „Bloomberg“, komplikuotas psichologinis būvis įžvelgiamas ir per aštrėjančius porų santykius. Nors Lietuvoje tai dar neužfiksuota, įvykiai Kinijoje rodo, kaip priverstinai ilgai leidžiamas laikas drauge netrukus virsta į rekordinį išsiskyrusių porų skaičių.

„Tokioje įtemptoje situacijoje miškas tampa jau nebe vien pramoga. Tam tikra prasme, tai – išsigelbėjimas“, – sako režisierius Mindaugas Survila, „Sengirės fondo“ iniciatorius.

Stebėdamas, kaip į miškus nuo karantino bėga dideli srautai tautiečių, M. Survila patvirtina, jog miško glūduma – vienas patikimiausių psichologinių prieglobsčių. „Per pirmas kelias dienas, kai buvo paskelbtas karantinas Lietuvoje, kiekvieną rytą išėjus į lauką buvo labai keista: toks jausmas, kad dabar – sausio pirmosios rytas (tai bene tyliausias laikas metuose). Atėjo toks metas, kai žmogus nurimo ir nebegožia kitų žemės gyventojų. Galima sustoti, klausytis ir išgirsti tai, kas iki šiol buvo gožiama“, – patirtį miške apibūdina M. Survila.

Pasak „Sengirės fondo“ įkūrėjo, teigiamas miško poveikis bendrai psichologinei būklei yra patvirtintas ir mokslininkų. „Japonija buvo bene pirmoji šalis, kur toks laiko praleidimo būdas oficialiai pripažintas kaip gerinantis sveikatą. Šiuo metu ši praktika sparčiai plinta visame pasaulyje“, – pasakoja M. Survila.

Sveikatos gerinimo praktika, kuomet bent dvi valandos per savaitę praleidžiamos miško apsuptyje, Japonijoje vadinama „Shinrin-Yoku“ –  maudynėmis miške. Kaip rašo „Interesting Engineering“, atlikti moksliniai tyrimai rodo, jog medžiai ir augalai išskiria fitoncidus – ypatingą chemikalą, kuriuo ilgiau pakvėpavęs žmogus ne tik stiprina savo imuninę sistemą, bet ir gerina širdies ritmą, kraujospūdį, balansuoja emocinį jautrumą.

Panašu, kad žmonės visame pasaulyje ima vis labiau vertinti gamtą, buvimą miške ir suvokti jo teikiamą naudą. Pavyzdžiui, augančios įtakingų mokslininkų grupės ir įvairios organizacijos siūlo apsaugoti net iki 50 proc. gamtos Žemėje iki 2030-ųjų. Europos Sąjungos parlamentas įsipareigojo apsaugoti 30 proc. EU teritorijos, atgaivinti degradavusias ekosistemas, pridėti bioįvairovės iniciatyvas prie visų EU įstatymų gairių ir skirti 10 proc. biudžeto bioįvairovės atstatymui.

„Fondą įkūrėme būtent su šia mintimi – norime apsaugoti Lietuvos miškus, skatinti pagarba grįstą ryšį tarp tautiečių ir senųjų girių, – pasakoja M. Survila. – Teisiškai gindami girias nuo kirtimo, niokojimo ir kitos į gamtos ciklą įsikišančios veiklos, lietuvius kviečiame prisijungti prie miškų išsaugojimo“.

Fondo įkūrėjai tiki, jog sengirių saugojimas ne tik padės atkurti Lietuvos bioįvairovę, bet ir suteiks žmonėms galimybę pasisemti saugojamų miškų ramybės ir įgauti psichologinės pusiausvyros. „Visgi tai prieglobstis ne tik mūsų nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims, bet ir mums patiems, ypatingai šiomis, įtampos ir neigiamos informacijos kupinomis karantino dienomis“, – dalinasi M. Survila.

Pasak „Bloomberg“, miškų kirtimas ir juodojoje rinkoje paplitęs elgesys su laukiniais gyvūnais yra būtent tos priežastys, dėl kurių sujaukta natūrali gamtos ekosistema kelia naujų virusų grėsmę žmonijai.

Prieš šešis mėnesius Niujorko publikai pirmą kartą pristatytas lietuvių režisieriaus ir operatoriaus Mindaugo Survilos filmas "Sengirė" šį kartą buvo atrinktas į šiame megapolyje vykstantį kasmetį Europos kino šalių festivalį "Panorama". Tąkart į "Sengirės" premjerą nesutilpo visi norintys, tad šį kartą pažiūrėti išskirtinės dokumentikos gegužę į kino muziejaus "Museum of the Moving Image" didžiąją salę ir vėl sugužėjo nemažas niujorkiečių būrys. Tarp jų buvo ir žinomas amerikiečių gamtos fotografas Scottas Dere. Dar tą patį vakarą po filmo pristatymo jis parašė M.Survilai susižavėjimo kupiną laišką.

Po filmo peržiūros žiūrovai ilgai nepaleido režisieriaus – klausinėjo, kaip buvo kuriamas filmas, kur dar galima aplankyti Lietuvoje sengires. Be to, ne vienas Mindaugui siūlė imtis savotiškos misijos: filmuoti visas pasaulyje esančias ir sparčiai nykstančias sengires. Tačiau režisierius atsakė, kad to tikrai neketinąs daryti, nes ir taip gyvenimo neužteks parodyti ir papasakoti vien tik apie Lietuvą ir jos turtus. Jis pats kartu su keliais bendraminčiais dabar kuria fondą, kurio tikslas bus išsaugoti sengires Lietuvoje. Festivalio programos sudarytojo ir pokalbio moderatoriaus Davido Shwartzo paklaustas, kokiu būdu jis bandys išsaugoti sengires, Mindaugas atsakė: "Dabar medžiai kertami dėl pelno, tad prieš pinigus gali kovoti tik pinigais. Ketiname išsipirkti sengirių plotus ir tuomet jau jų niekas negalės iškirsti."

Į kino festivalį "Panorama Europe" M.Survila atvyko iš Čikagos. Čia jis dalyvavo lietuvių surengtame dokumentinių filmų festivalyje ir taip pat pristatė daugybę apdovanojimų pelniusį savo dokumentinį filmą "Sengirė". Niujorke režisierius gausiai susirinkusiai lietuvių bendruomenei skaitė paskaitą apie kone dvylika metų kurto filmo užkulisius. Klausytojai sužinojo, kaip buvo sukonstruotos slėptuvės 27 m aukščio medžiuose, apie nuskendusio miško paieškas amžinos tamsos gelmėse, ką daryti ir ko nedaryti, kai medžio viršūnėje svečiuojiesi 23 valandas per parą, ir daugybę kitų senosios girios paslapčių. O dieną prieš festivalio atidarymą M.Survila buvo pakviestas į kito Europos šalių kultūrai skirto festivalio "Origin Europe Month of Culture" apskritojo stalo diskusiją.

M.Survila prisipažino, kad pristatyti savo kūrybą jau antrą kartą Niujorke jam buvo didelė garbė. "Pritarčiau savo bičiuliui, kuris Niujorką vadina pasaulio užupiu, – sako režisierius. – Šis miestas yra magiška vieta, į kurią visi suvažiuoja iš įvairiausių pasaulio kampelių. Čia kasdien vyksta daugybė kultūrinių renginių ir pritraukti žiūrovus yra ypatingai sunku. Esu dėkingas Lietuvos kultūros institutui už finansinę paramą, o Lietuvos kultūros atašė Niujorke Gražinai Michnevičiūtei už organizavimą ir renginių viešinimą, pritraukusį į filmą gausų būrį ne tik lietuvių, bet ir niujorkiečių."

Už geriausią operatoriaus darbą filme „Sengirė“ šiemet apdovanotas Mindaugas Survila, jis yra ir šio filmo režisierius.

„Sengirė“ yra tarp nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominantų dokumentinių filmų kategorijoje.

Kino operatorių konkurse dalyvauja lietuviški ilgametražiai bei trumpametražiai vaidybiniai ir dokumentiniai kino filmai, kurių oficiali premjera įvyko 2017 m.