Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista, teatrologės Daivos Šabasevičienės ir A. Paukštytės sudaryta monografija pasakoja apie vieno garsiausių XX a. antrosios pusės–XXI a. pradžios Lietuvos aktorių gyvenimą ir kūrybą. V. Paukštė (1932–2022) iki paskutinių gyvenimo metų dirbo Klaipėdos dramos teatre, sukūrė apie 130 vaidmenų teatre ir apie 70 – kine. Sulaukęs 90-mečio, garsus aktorius pernai liepą paliko šį pasaulį.

Pokalbis su A. Paukštyte – apie brangius prisiminimus, vaikystę teatre ir V. Paukštės fenomeną.

– Knygą „Pagrindinis vaidmuo – Vytautas Paukštė“ rašėte net ketverius metus. Per tą laiką prasidėjo ir atslūgo pandemija, kilo karas Ukrainoje, netekome paties V. Paukštės. Į knygą sudėti dešimtmečius artimo žmogaus gyvenimo – nelengva užduotis. Kas buvo sunkiausia šiame procese? Kas, rankiojant tėvelio praeities įvykius, pralinksmino, prajuokino?

– Knygos gimimo kelias buvo ilgas, vingiuotas ir momentais kupinas abejonių. Tai buvo mano užsispyrimas įamžinti tėvelio atminimą. Nedrįstu postringauti apie jo asmenybės reikšmę Lietuvos kultūros kontekste. Pradžioje šią knygą įsivaizdavau kaip pokalbį – mane labai įkvėpė istoriko Aurimo Švedo knyga apie mano pažįstamą ir mylimą teatrologę Ireną Veisaitę. Atrodė, kad kalbėti apie šitiek istorinių lūžių išgyvenusius ir juos formavusius žmones galima tik istorinių įvykių kontekste. Šiam sumanymui nepavykus, aiškėjo, kad teks su sukauptos medžiagos kalnais tvarkytis pačiai. Tuomet pagalbos kreipiausi į teatrologę D. Šabasevičienę, kuriai mūsų kūrėjų atminimas nuoširdžiai rūpi. Esu be galo jai dėkinga už patirtį, kruopštumą ir sutikimą dalytis nelengva našta, nes suvaldyti tiek daug medžiagos buvo rimta užduotis.

Rinkti pačią medžiagą buvo didelis malonumas. Landžiojau po namų stalčius, tryniau Meno archyvo slenkstį, dalis medžiagos atkeliavo išvis netikėtai. Pavyzdžiui, kažkas atrado išmesti paruoštą tėčio kino bylą su jo ranka rašyta biografija, charakteristikomis, straipsnių iškarpomis ir paskambino man. Buvo netikėta atrasti sąsiuvinius, kuriuose tėtis ranka perrašinėjo draudžiamų knygų ištraukas, linksma skaityti jo aštrias pastabas apie stojančius į aktorinį fakultetą, gastrolių dienoraščius, kurių puslapiuose konstatuojamos problemos laiko perspektyvoje skamba gan komiškai. Žinoma, buvo labai smalsu ir įdomu skaityti telegramas ir laiškus, per kuriuos atsiskleidė daug paralelinių sluoksnių, ryškėjo, kokia svarbi ir nesumeluota buvo tos kartos draugystės sąvoka. Kokio gražumo tėvų meilės laiškai...

Koks siurrealus atrodo tas susirašinėjimas iš ligoninių, kur seselės dirbo „pašto kurjerėmis“ ir tuos laiškus turbūt paskaitydavo. Juokingi gerbėjų rašteliai. Smagūs darbovietės lapai, kuriuose būdavo dokumentuojama, kad šventės proga aktoriui skiriamas butelis saldaus šampano ir višta. Graudina tėčio ranka fiksuoti pirmųjų Sąjūdžio suvažiavimų protokolai. Tarp laikmečio dokumentų radau laikiną Lietuvos piliečio pažymėjimą – tai, matyt, buvo tarpinis dokumentas atgavus nepriklausomybę.

Ištakos: Paukščių šeima. V. Paukštė -- nuotraukoje dešinėje, centre. / V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Kaip atrodė ilgas medžiagos knygai rinkimo procesas? Daug medžiagos buvo surinkusi V. Paukštės sesuo Valerija, pati taip pat kalbinote jį pažinojusios žmones, teatralus, knygoje pateikiami gastrolių dienoraščiai, laiškai. Greičiausiai visa surinkta medžiaga nė netilpo į knygą?

– Medžiagą rinkti pradėjau dar prieš tėvelio 70-metį, kai su tuo pačiu knygos dalininku Gedu Čiuželiu kūrėme jubiliejinį bukletą. Ten tai siautėjome – dėjome karpytas telegramų ištraukas, citatas, vaikų piešinius, grimo bandymų nuotraukas – kad tik būtų įdomiau žiūrėti. Rengiant knygą dailininkas buvo griežtas. Aš nemiegojau naktimis, nes supratau, kad pusė surinktos medžiagos nepateks į knygą, vadinasi, niekada ir neišvys dienos šviesos tie mano džiaugsmingai rankioti ir smagiausi artefaktai: kolegų koliažai, pasirašytos programėlės, pjesių paraštės, raštai, juodraščiai ir pan. Nepaisant mano panikos priepuolių, taip ir nutiko. Tikrai daug kas nepateko į knygą. Tai, kas pateko, irgi dar teko trumpinti. Antraip, kaip šmaikštavo kolegė Daiva, su tokio storumo knyga būtų galima ir žmogų užmušti. Visgi, aš labai džiaugiuosi, kad knygoje tiek daug tėčio minčių.

Turėjome savų ritualų, net savo kalbos manierą, mėgome perdaryti žodžius, kad skambėtų smagiau, – šių momentų net aprašyti neįmanoma.

– Koks jūsų brangiausias prisiminimas, susijęs su tėčiu? Ar jis pakliuvo į knygą?

– Aš nesimaivydama sakau – man visos akimirkos su tėčiu yra brangios. Tad jos ir labai norint netilptų į knygą. Mes turėjome savų ritualų, net savo kalbos manierą, mėgome perdaryti žodžius, kad skambėtų smagiau, – šių momentų net aprašyti neįmanoma. Tėtis buvo šiek tiek maištininkas. Tačiau toks užtikrintas, kad juo abejoti buvo neįmanoma. Dar buvo be galo smalsus. Iš sesės neseniai sužinojau, kad buvo baigęs buriavimo kursus. Kol leido sveikata, atvykdavo į Vilnių žiūrėti kolegų premjerų, užsienio spektaklių. Knygoje yra mano rašinys apie jį, kuriame pabandžiau išskirti ryškiausius prisiminimus. Nuo pasivaikščiojimų pajūriu ir jūros išmestų gėrybių rinkimo, jo kulinarinių eksperimentų iki lėčiau tekančio laiko reanimacijos skyriuje ir reabilitacijos ligoninėse. Smagūs jie... Aš tėveliui nuo 1990 m. iš visų užsienio kelionių siųsdavau atvirlaiškius. Paskutinis iškeliavo į kapo duobę. Kiti 89 guli mano stalčiuje – paskaitau juos ir man pradeda atrodyti, kad tėtis tiesiog išvažiavo į gastroles ir greitai grįš...

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Nuo mažens augote Klaipėdos dramos teatre. Galbūt vaikystėje teko ir vaidinti viename kitame spektaklyje? Kuo magiškas tuo metu jums atrodė teatras ir jo gyvenimas?

– Taip, Klaipėdos teatras man buvo antri namai, o tuometis aktorių desantas – kaip šeima. Mintinai žinojau kiekvieną šio teatro užkampį. Dėsninga, kad teko atsidurti ir scenoje. Spektakliai, kuriuose vaidinau buvo, atrodo, trys. Ryškiausiai prisimenu Aurelijos Ragauskaitės režisuotą spektaklį „Aš vejuos vasarą“ pagal Violetos Palčinskaitės knygą. Mes ten buvome Pienės pūkučiai, turėjome įstabiai daug teksto: „Prašau, atsiprašau, ačiū.“ Tačiau to spektaklio dekoracijos, dainos, kostiumai man, vaikui, atrodė kaip stebuklas. Rinkdama medžiagą knygai apie tėtį, iš archyve saugomų protokolų supratau, kaip teatre tada trūko pinigų, medžiagų. O aš ir šiandien prisimenu, kaip prašydavau Pusiau prinokusios braškės – spektaklio personažo – patreškinti į jos kostiumą įsiūtą blizgutį ar prašmatnią stalo teniso kamuoliukais puoštą Konvalijos (kito personažo) suknelę.

Spektaklio dainas mes dabar dainuojame kartu su dukra – jos tokio smagumo ir nemirtingumo! Scenografijos ir šviesų kuriamas stebuklas labiausiai žavi vaikystėje. Paskui pripranti prie užkulisių, teatro dulkių ir grimo kvapo. Jaunystėje ypač keri aktorių patiriama persikūnijimo galimybė. Dabar man teatro magija – kai spektaklis atliepia tau gyvenime aktualius klausimus ir jaudina emociškai. Gražus, bet nejautrus teatras – ne man.

– Studijavote žurnalistiką, tačiau teatro nepalikote ir šiandien jame dirbate. Esate pasakojusi, kad bandėte stoti į aktorinį ir dėl to kilo bene vienintelis jūsų ir tėčio konfliktas. Kodėl tėvelis nepritarė šiam jūsų sumanymui?

– Dabar jau ir aš labai gerai suprantu, kokia sunki fiziškai, ypač psichologiškai, kokia priklausoma nuo kitų asmenų sprendimų, nesveikai konkurencinga ir efemeriška yra aktoriaus profesija. Jaučiu didžiulę pagarbą šios profesijos žmonėms, žaviuosi jų talentu ir dėkoju likimui, kad savo darbu padedu jų kūrybą skleisti. Kažin ar aš lengva širdimi priimčiau savo vaiko pasirinkimą tapti aktore?

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Kaip atrodė jūsų vaikystės namai? Galbūt juose nuolat lankėsi teatralai? Jūsų tėvelis buvo labai jaunatviškas, mėgęs papokštauti, tad turbūt namuose liūdna nebuvo?

– Kai tėtis atvyko į Klaipėdos dramos teatrą, gyveno jo palėpėje. Vėliau kartu su keliomis aktorių šeimomis – bendrabutyje, o mano pagrindiniai vaikystės namai – butas Klaipėdos centre. Spėkite, ką matome pro balkoną kitoje upės pusėje? Žinoma, kad teatrą. Iki jo – trys minutės pėstute. Kaip ir iki senosios perkėlos į Smiltynę. Laikas buvo toks, kad namuose iš tiesų netilo laidinis telefonas, būdavo švenčiamos ir gyvenimo šventės, ir premjeros. Svečiai užgriūti galėjo ir viduryje nakties, ir niekam nekildavo mintis, kad antra nakties – ne laikas kepti antį. Gastrolės anuomet trukdavo ne vieną dieną, tad namuose lankėsi visų Lietuvos teatrų aktoriai ir visi jie labai šiltai draugavo. Pasibaigus kelionėms, tą draugystę pratęsė laiškai. O dėl to smagumo... Tėtis turėjo išskirtinį gebėjimą susikalbėti su bet kuo – nuo bbenamio iki prezidento. Prajuokinti galėjo ir akmenį. Tačiau smagiai leisti laiką mėgo visi. Tad nepamenu, kad V. Paukštė susibūrimuose būtų griežęs pirmu smuiku. Savo namuose triukšmo nemėgo. Atrodo, kad ir aš tuo į jį panaši.

– Augote dviejų aktorių šeimoje, buvote pagrandukė. Ar daug laisvės turėjote vaikystėje ir paauglystėje? Galbūt menininkai tėvai jus auklėjo išties liberaliai?

– Yra pranašumų augti būnant pagranduku, ką čia maivytis. Tradiciškai, didžiąsias auklėjimo klaidas tėvai pasitikrina su pirmagimiais. Paskiausiajam – tadam – laisvės tenka daugiausia. Tačiau jokiais samčiais aš tos laisvės nesėmiau, o ir laiko apie ją galvoti daug neturėjau. Laksčiau po būrelius, lankiau muzikos mokyklą, chorą, anksti paragavau kelionių, turėjau šaunių draugų, nelaikiau tėvų nežinioje ir tikiu ta iliuzija, kad mano paauglystė susiklostė laimingai. Mūsų kartos auklėjimo tema yra tokia plati ir komplikuota, kad apie tai rašomos psichologinės knygos. Esu dėkinga tėvams, kad anuomet populiarūs žodžiai „ne“ ir „negalima“ mūsų šeimoje skambėjo rečiau.

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– V. Paukštė gimė Kaune, bet didžiąją gyvenimo dalį praleido Klaipėdoje, kurią labai mylėjo. Jį traukė jūra, Smiltynė. Gal galėtumėte papasakoti apie tėvelio santykį su uostamiesčiu?

– Atvykęs į Klaipėdą 1963 m., tėtis pamatė dar nesutvarkytą pokario miestą. Tai buvo jūreivių ir statybininkų miestas. Tėtis sakydavo, kad savotiškai pasiilgsta to nepakartojamo miesto „žavesio“ ir net silkių kvapo. Vėliau mieste įsikūrė universitetas, atsirado studentijos, pagrindiniu kultūros židiniu tapo Klaipėdos teatras, išgyvenantis kūrybos aukso amžių. Knygos bendraautorė, teatrologė D. Šabasevičienė sako, kad bandymų persivilioti V. Paukštę į sostinę būta įvairių. Tačiau jis liko Klaipėdoje ir, man atrodo, šis miestas tikrai atitiko jo dvasią. Arba jie vienas kitą prisijaukino. Tėtis galėdavo pamariu marširuoti be sustojimo. Mėgo ir paskrusti saulėje. Kai prie jūros eiti pasidarė per toli, vaikščiodavo Danės upės pakrante. Aktoriaus profesija – nuolatinis buvimas tarp įvairių žmonių. O tėtis buvo truputį katinas, kuris vaikšto vienas. Matyt, pajūris buvo jam geriausia erdvė pailsinti galvą, nuskaidrinti mintis. Man atrodo, tėvelis Klaipėdoje buvo kertinis kultūros grandies autoritetas. Be jo dalyvavimo buvo sunku įsivaizduoti svarbesnę šventę, miesto pokyčius lemiančias diskusijas. Tačiau susireikšminti jis nemėgo ir miesto simbolio etiketės kratėsi atrėždamas, kad vienintelis Klaipėdos simbolis yra jūra.

– Klaipėdos kultūra didžiąja dalimi susijusi su V. Paukšte. Kuriuos savo vaidmenis Klaipėdos dramos teatre jis pats labiausiai mėgo?

– Jis pats ne kartą yra sakęs, kad jam be galo brangūs Mindaugo ir Mažvydo vaidmenys pagal Justino Marcinkevičiaus dramas. Apie skyrimą juos atlikti, pasiruošimą, vidinius išgyvenimus paties tėvelio lūpomis byloja knygos tekstai. Įtariu, kad jis mėgo savo komiškuosius vaidmenis, kurių buvo labai daug. Prisimenu tų spektaklių vaizdo ištraukas ir stebiu, kaip jis judesiais, mimika ir balsu priverčia salę raudoti iš juoko. Labai ryškiai apie tai knygoje pasakoja ir scenos partneriai Vytautas Anužis, Nijolė Sabulytė, Nelė Savičenko. Už kolegų juokinimą net yra pavadintas sadistu. Tačiau pats savo darbu retai būdavo patenkintas – buvo velniškai reiklus sau. Dirbo visur ir visada, namuose turėjo atskirą kambarį, nėra leidęs sau nepasirengti. Pati esu mačiusi sutrikusius režisierius, kai ateidavo dar tik aptarti, kas ir kaip, o jis jau mokėdavo visą tekstą ir turėdavo vaidmens viziją. Nebuvo patogus aktorius (šypsosi).\

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Jūsų tėvelio tėvas Jonas Paukštė buvo Lietuvos savanoris, o vėliau – policininkas. Po karo jis buvo areštuotas ir ištremtas į Vorkutą. Tad sovietmečiu V. Paukštei neleista išvažiuoti į užsienį. Įdomu, kad tai draudė ne Maskva, o vietiniai valdžios veikėjai. Ar namuose būdavo kalbama apie senelį iš tėčio pusės?

– Apmaudu, kad senelio iš tėčio pusės man net neteko matyti. Kapo aplankyti irgi negalėjome – jis mirė Sibire, kur palaidotas – nežinome. Saugumo sumetimais tėčio mama sunaikino ir didžiąją dalį šeimos nuotraukų. Kokia laimė man buvo atrasti kelias likusias nuotraukas! Senelio nuotraukų man dar atsiuntė Anykščių, kur prabėgo pirmi tėčio vaikystės metai, muziejaus darbuotojai. Užklausą siunčiau ir Ypatingajam archyvui – deja, nieko naujo apie senelį nesužinojau. Skausminga vaikystės istorija paženklino ir nepaleido tėčio didžiąją dalį gyvenimo. Nenuostabu, kad daugiausia apie senelį sužinojau išėjus dokumentiniam Valdo Babaliausko filmui apie V. Paukštę „Įslaptinta istorija“. Iki nepriklausomybės atgavimo ir kurį laiką paskui apie šeimos istoriją bent jau man nebuvo kalbama nieko. Suprantama – skundikų netrūko niekada... Tačiau ir vėliau šeimos istorija tėtis nemanipuliavo, suprasdamas, kad panašiai skaudūs likimai anuomet ištiko toli gražu ne vieną ir ne du. Atrodo, kad ir mums – šeimai – V. Paukštė liko iki galo neatskleista paslaptis.

– Lapkričio 7 d. knygą apie savo tėvą – aktorių V. Paukštę – pristatysite Nacionaliniame Kauno dramos teatre, tėvelio gimtajame mieste. Sakote, kad tai gana simboliška data, nes pase buvo įrašyta netikra jo gimimo data – liepos 2 d. Tačiau tėvelio gimtadienius teatre švęsdavote lapkričio pradžioje. Kaip taip nutiko?

– Kai senelis buvo ištremtas, tėčiui teko slapstytis, kaime karves ganyti... Jis labai norėjo mokytis. Per ryšius buvo kaip našlaitis įtaisytas į Vilniaus vaikų namus. Gal tada ir tas klaidinantis gimimo datos įrašas atsirado... Teatre lapkričio data labai tiko jubiliejams minėti, nes tėčiui tekdavo per juos vaidinti. Tik 80-ąjį gimtadienį pabandėme švęsti liepos mėnesį. Išpuolė graži, karšta liepos diena, o tėčio pagerbti susirinko sausakimša teatro aikštė. Po penkerių metų vėl grįžome į sceną lapkritį, nes tai buvo simboliška po ilgų teatro renovacijos metų.  90-ies metų sukaktį paminėjome pakiliai ir smagiai nusiteikę mažame šeimos ir draugų rate namuose. Aš šventai tikėjau, kad sulauksime ir jo 100 metų.

Noras dalytis

Susitikime su skaitytojais autorė pasidalijo mintimis apie žmogaus situaciją ir poziciją šiuolaikiniame postmoderniame pasaulyje, kuriame humanizmo vertybes ir pasaulėžiūrą veikia posthumanistinis požiūris, gyvenimas tampa komplikuotas ir painus dėl nuolatinio skubėjimo, darbų gausos, žmogaus psichiką veikiančio susvetimėjimo, emocinės įtampos, socialinės atskirties, ypač išryškėjusios pandemijos metu.

Anot J.Sučylaitės, knygos gimimą lėmė ne tik racionalios priežastys, bet ir vidinės – noras pasidalyti poetinės terapijos ir biblioterapijos patirtimi ir žiniomis su plačiąja visuomene. Autorė sako norėjusi informuoti auditoriją apie dažnėjančias nepageidaujamas būsenas (depresines, nihilistines, vienišumo ir kt.) ir atgręžti žvilgsnį į dvasinį pasaulį, į save, netiesiogiai paskatinant susimąstyti ir iš naujo atrasti gyvenimo ir būties prasmę. Žmogus turi kurti vidinį vientisumą, rasti laiko savivokai.

Autorė neignoruoja praeities ir jos neišmeta į istorijos šiukšlyną. Iš naujo išgyvenus traumas ir sunkumus, ištyrinėjus jų atsiradimo priežastis ir padarinius, atsiranda laisvės pojūtis. Laisvės nuo praeities negatyvumo. Atsidūrus dabarties ribinėje situacijoje, prisiminimai gali padėti įgauti stiprumo ir tvirtybės – jei išbuvai tada, išbūsi ir dabar, nes tavo ego stiprus ir pajėgus rasti kelią iš tamsos į šviesą.

Taikydama poetinę terapiją psichoterapeutė parenka tinkamus eilėraščius, iš jų paimdama žodį-raktą klientų vidui atverti, užslėptoms, neretai pasąmonėje slypinčioms nuoskaudoms atskleisti, jiems prakalbinti.

Leidėjų nuotr.

Ypatingą reikšmę J.Sučylaitė teikia kalbai – kuo turtingesnė, žodingesnė ir vaizdingesnė žmogaus kalba, tuo giliau jis gali suvokti savo gelmes, kartu ir kito. Žmogus yra socialinė būtybė, jo prigimtyje slypi poreikis bendrauti, būti išgirstam, pripažintam ir suprastam. Patyrimo ir žinių dalyboms būtinas atvirumas bei nuoširdumas – tikrumas, natūralumas, bendravimas nusimetus kaukes, kuriomis prisidengiama, po jomis slepiamasi, kurios patogios ir sukuria saugumo iliuziją.

Dalijimasis savo patirtimi, savo nuodėmių, skaudulių, nerimo ir visokių kitokių būties rūpesčių išpažinimas dialogo ar polilogo metu – abipusis, tad psichoterapeutui ar kitam terapijos dalyviui kyla pavojus prisiimti kalbančiojo naštą ar jos dalį, todėl labai svarbu paskui skirti laiko sau vidinei harmonijai atkurti.

Gydanti kūryba

J.Sučylaitė bene pirmoji Lietuvoje pradėjo taikyti poetinės terapijos metodą psichikos sutrikimų patiriantiems žmonėms. 2011 m. apgynė daktaro disertaciją "Ugdomoji poetikos terapija kaip priemonė suaugusiųjų, sergančių šizofrenija ar depresija, įgalinimui", 2012 m. išleido monografiją "Poetikos terapija psichiatrinėje reabilitacijoje" (Klaipėdos universiteto leidykla) ir metodinę knygą su bendraautore L.Švediene "Poetikos terapijos metodas reabilitacijoje" (Klaipėdos universiteto leidykla).

2004 m. J.Sučylaitė buvo įvertinta Arturo Lernerio pionieriaus ženklu už poetinės terapijos idėjų sklaidą Lietuvoje ir Rytų Europoje (įteikta JAV Nacionalinės poetinės terapijos asociacijos konferencijoje). 2017 m. Birštone įkūrė Lietuvos biblioterapijos asociaciją, tapo jos prezidente. Šios asociacijos taryboje yra ir Birštono bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė, o bibliotekos internetiniame biblioterapijos skyriuje įdėta programėlė "Medicininė biblioterapija".

Klaipėdos universiteto leidyklos išleista knyga "Prieš srovę" parašyta eseistiniu stiliumi, tačiau joje nėra paviršutiniško kalbėjimo, pseudomoksliškumo. Monografija parengta remiantis teorinėmis ir praktinėmis mokslinėmis žiniomis. Teiginiai argumentuojami ir iliustruojami Lietuvos bei užsienio rašytojų kūriniais, literatūrologų įžvalgomis, publikacijomis žiniasklaidoje, garsių filosofų, antropologų, psichoterapeutų ir kitų sričių mokslininkų darbais, J.Sučylaitės praktika, praktikos tyrimų rezultatų analize, klientų pasisakymais, pastebėjimais apie poezijos ir kūrybinio rašymo įtaką būsenų kaitai.

Medžiaga išdėstyta dalykiškai ir konstruktyviai. Atskiruose skyriuose analizuojama globalaus pasaulio žmogaus etinio rūpesčio problema, jausmų, dvasinės pagavos ir kalbos sąsajos, išmanioji aplinka – technologijų įtaka komunikacijoje, savivokoje, aptariamas lėtojo skaitymo bei refleksijos efektyvumas, tapatybės paieškų keliai ir klystkeliai, susvetimėjimo padariniai, profesinio perdegimo sindromas, psichosomatinės ligos.

Impulsas ieškoti ir pažinti

Kiekvienas knygos skyrius apibendrinamas, pateikiamos išvados. Tačiau skaitytojas čia neras recepto, kaip susikurti gyvenimo prasmę, kaip tapti laimingam ir džiaugtis būtimi. Nėra meditacijų rekomendacijų, pamokymų ir pagrūmojimo, įprastinių ugdomojo vadovavimo seminarų tiesų, populiariai sugrupuotų ir sunumeruotų, nekvestionuojamų taisyklių. Skaitytojas yra gerbiamas, tikima jo vidinėmis galiomis. Suvokėjui savaime iškyla daugybė klausimų ir temų pamąstymui, pažadinamas smalsumas išsamiau pasidomėti tiek poetinės terapijos metodu, tiek pasigilinti į save ir savo sociokultūrinę aplinką, ryšius su kitu.

Ypatingą reikšmę J.Sučylaitė teikia kalbai – kuo turtingesnė, žodingesnė ir vaizdingesnė žmogaus kalba, tuo giliau jis gali suvokti savo gelmes, tuo pačiu ir kito.

J.Sučylaitė žmonių tarpusavio santykius tyrinėja egzistencialisto Martino Buberio dialogo aš-tu koncepcijos kontekste, remiasi Carlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės ir archetipų teorija, Alfredo Adlerio teorijomis, Abrahamo Haroldo Maslovo piramide ir daugybės kitų pripažintų mokslininkų teorijomis, kurie analizuoja išorinio ir vidinio pasaulio koreliaciją, egzistenciją ir transcendenciją, psichologiją, apskritai – šiuolaikinį pasaulį ir žmogų jame, kaip neatskiriamą gamtos dalį, gamtos, kurią žmogus siekia padaryti pavaldžią ir nuo kurios besąlygiškai priklausomas.

J.Sučylaitės knyga "Prieš srovę" skleidžia šviesą. "Tampame tuo, ką kuriame, o tamsa dažnai mus paliečia, ir nieko kito kartais nelieka, kaip šviesti pačiam iš savęs. Tamsa ateina iš politinių traumų, iš pažeisto žmogiško orumo, mirtinos ligos, iš teroro, sadizmo, diktato, ką man galvoti, jausti, iš neaprėpiamo kosmoso. Šviesa visada kalba meilės vardu", – sako ji.

Monografiją perskaitęs suvoki, kad jau nebūsi toks, koks buvai prieš paimdamas ją į rankas, nes užtekstinis slėpinys pažadino kažkokias vidines tiesas, kurioms įsisąmoninti reikia stabtelėjimo. Skirkime laiko sau – referuoja psichoterapeutė J.Sučylaitė, neleiskime užgesti vidinei šviesai.

Projekto svarba

Sumanymas išleisti tokią knygą dailės istorikei subrendo prieš penkerius metus. Tuomet ji pamažu pradėjo rinkti medžiagą. Kūrybinio proceso pradžioje darbų tempas buvo ganėtinai ramus, tačiau gavus finansavimą – paspartėjo.

"Tokios knygos atsiradimas visada yra finansuojamas, neparašysi ir neišleisi vien tik iš savo lėšų. Tad parengiau projektą Lietuvos mokslo tarybai. Kai gauni finansavimą, pradedi forsuoti visą tyrimą, nes turi pateikti rezultatą per numatytą laikotarpį", – anot menotyrininkės, paskutiniai dveji metai buvo tikrai labai intensyvūs darbo rašymo, medžiagos rinkimo prasme.

Pirmiausia reikėjo surinkti medžiagą to, kas jau yra padaryta menotyroje. "Turime straipsnių, katalogų ar didesnių publikacijų, tačiau jos daugiau skirtos konkrečiam istoriniam periodui. Vientisos knygos, kuri apimtų ganėtinai ilgą laikotarpį, – kalbu apie meno lauke atsiradusius kūrinius, ne istorinius įvykius – nėra", – pirmuosius žingsnius prisiminė dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Mokslininkė pasirinko rašyti apie laikotarpį nuo XVIII a. pabaigos, kai pradėta interpretuoti Lietuvos istorija, ir keliavo iki pat mūsų dienų. Autorė neslėpė, kad iššūkis – daug periodų ir daug skirtingų kūrinių.

Netikėti atradimai

Kitas etapas dailės istorikei buvo itin svarbus – surinkus menotyrinę medžiagą, surasti pačius kūrinius. Dažnu atveju tekstuose buvo paminima, kad esama vienokių ar kitokių kūrinių, tačiau informacijos apie jų saugojimo vietą ne visada pavykdavo rasti.

"Antras didžiulis darbas buvo surinkti informaciją apie pačių kūrinių – tapybos, skulptūros, grafikos ir kt. darbų – saugojimo vietas. Šiame etape aš išgyvenau atradimo džiaugsmą ir didžiules paieškas", – prisiminė autorė.

Kūrinių teko ieškoti ne tik didžiuosiuose Lietuvos muziejuose, bet ir mažuosiuose, nedidelių miestelių ar net krašto muziejuose. Tačiau muziejais neapsiribota, kūriniai buvo renkami ir kitose institucijose, bibliotekose, valstybinėse institucijose, Lietuvos kariuomenės daliniuose, privačiose kolekcijose.

"Norėjau turėti kiek įmanomą daugiau medžiagos. Tuomet žiūrint tuos kūrinius, ką jie sako, ką jie byloja, kokie yra jų kontekstai, kokia jų mintis, mėginti daryti apibendrinimus, įžvalgas", – proceso eigą dėstė dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Knygos autorė pasakojo, kad neretai net ir didelės apimties muziejuose tokių kartotekų, kuriose būtų suklasifikuoti Lietuvos istorijos įvykiai, tikrai nerasime. Tad darbas – peržvelgti tūkstančius vienetų įvairios medžiagos iš tam tikro periodo, kol pavykdavo atsirinkti ką nors, kas tiktų pagal tematiką.

Menotyriniame lauke tikrai menkai buvo žinomi išeivio iš Lietuvos Jokūbo Dagio tapybos kūriniai, kurie yra sugrįžę į Lietuvą ir saugomi Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Mažai kas žino Jono Mackonio-Mackevičiaus kūrinio „Pilėnai“ (1982 m.) antrosios versijos atsiradimo istoriją ir tai, kad šis kūrinys yra saugomas Alytaus kraštotyros muziejuje. "Nors į savo knygą neįtraukiau, tačiau maloniai nustebino Merkinės krašto muziejaus darbuotojų žinia apie jų iniciatyva kuriamą interaktyvų žaidimą 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinės puolimo tema, – sakė dr.A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Autorė džiaugiasi atradusi, kad, pvz., yra išlikęs Simono Sidabro kūrinys „Rainių miškelis“ (XX a. 5-asis dešimtmetis) – jis saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“ (Telšiuose). "Taip pat nudžiugau, kad Žemaičių dailės muziejuje Plungėje yra kaupiama periodiškai vykstančių Pasaulio žemaičių dailės parodų dalyvių kūryba ir tuo pačiu istorinės tematikos kūriniai", – nedidelių muziejų specialistų darbu džiaugėsi pašnekovė.

Atvertos fondų durys

Menotyrininkė džiaugėsi, kad kai kurie muziejai įsileido ją į fondus, leido gyvai apžiūrėti kūrinius. "Paieškų muziejuose metu įvyko ir atradimų, pavyko nustatyti kūrinių autorystę, kuri buvo pasimetusi, šiek tiek patikslinti datavimą. Tad ir muziejine prasme atradimų pavyko padaryti", – džiaugėsi dailės istorikė.

Itin reikšmingais ji vadina apsilankymus Nacionalinio muziejaus ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus saugyklose, kur atidi kūrinių apžiūra leido atlikti kelias atribucijas, nustatyti jų autorius, patikslinti sukūrimo laikotarpį. "Taip Nacionaliniame muziejuje atrasti Juozo Ignatavičiaus Kražių skerdynių ciklo kūriniai (1934 m.), kurie laikyti dingusiais. Muziejaus kartotekoje jie figūravo kaip anoniminiai darbai.

Panaši situacija buvo ir su Vaclovo Kosciuškos kūriniu „Vilniaus išlaisvinimas“ (1949 m.). Vytauto Didžiojo karo muziejuje identifikuota kūrinio „Senovės lietuviai žvalgai“ autorystė, ji priskirta Zofijai Kochanauskienei, nustatyta, kad tai Mykolo Elvyro Andriollio (Michał Elwiro Andriolli) kūrinio kopija. Taip pat nustayta, kad paveikslą „Vaidylos pranašavimas“ sukūrė Emilis Jeneris pagal nežinomo autoriaus kūrinio reprodukciją, atspausdintą leidinyje „Lietuvos praeities vaizdai“ (1930 m.) Šiame muziejuje patikslinta ir Jono Vaičio paveikslo „Kovos dėl Vilniaus“ data, iš 1942 m. ją perkeliant į 1945 m.

Žengė nepramintais takais

Paprašyta įvardinti reikšmingiausią surastą ir į knygą įtrauktą kūrinį, ji mini Kazimiero Žoromskio tapybos darbą „Mindaugo delegacija pas Popiežių Inocentą IV-tą“, sukurtą 1951 m. išeivijoje ir saugomą Amerikos lietuvių kultūros archyve Putname.

Dr. A.Kulvietytę-Cemnolonskę kartais nustebindavo mažųjų miestelių muziejai. Jie atsiųsdavo kūrinių, kurie nefigūravo menotyriniame lauke, ir knygos autorė nė nenutuokė, kad tokių kūrinių gali būti.

"Knygoje rašau, kad jaučiausi kartais kaip Kolumbas, atrandantis tai, kas dar nesurinkta į vieną veikalą. Atrodė, kad tokie atradimai leidžia visiškai naujai pažvelgti į šito žanro kūrinius, nesivadovaujant išankstinėmis nuostatomis; paėmęs tą gausų lauką, mėgini iš jo kažką sukonstruoti", – sakė menotyrininkė.

Ieškant informacijos dailės istorikei teko padirbėti ir užsienio institucijose – pirmiausia Lenkijoje. Dar iki ėmėsi rašyti knygą, dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė nemažai tyrinėjo XIX a. dailės lauką, kurio palikimas didžiąja dalimi ir yra saugomas šios šalies muziejuose, tarp kurių – ir Varšuvos nacionalinio muziejaus fonduose, kuriuose lankėsi pašnekovė.

Dailės istorikei pavyko sėkmingai susisiekti su JAV išeivijoje esančiais kūrinių prižiūrėtojais. Reikalingos informacijos autorė gavo iš Amerikos lietuvių kultūros archyvo.

Kitokie kriterijai

Naujojoje knygoje informacija pateikiama chronologine seka. Pradedama nuo istoriškai vadinamojo ilgojo XIX a. (prasidėjęs nuo XVIII a. pabaigos, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, ir apimantis net XX a. pradžią iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo).

"XVIII a. pabaiga meno, dailės pasaulyje yra matoma kaip etapas, kai suklesti istorinė dailė ir įgauna visai naują formatą, visoje Europoje pradedami interpretuoti istoriniai šalies įvykiai. Ne taip, kaip anksčiau, kai menininkas lydėdavo į karą ir tik vaizduodavo pulkų išsidėstymą, fiksuodavo įvykį. Pradedama vertinti istorija, pradedama žiūrėti į praeitį, praeitis ir dabartis matoma per tam tikrą prizmę. Tad man ir buvo aktualūs klausimai: per kokią prizmę ir kaip interpretuojama", – apie savo pasirinkimus sakė dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

"Toliau – Lietuvos Respublikos laikotarpis, nuo 1918 m. iki 1940 m., tuomet vaizduojami įvykiai, atsiradusi jubiliejų tradicija. Aiškinausi, kokią reikšmę istorinė dailė užėmė mūsų pasirodymuose tarptautinėje arenoje", – pasakojo pašnekovė.

Anot dr. A.Kulvietytės-Cemnolonskės, dažnai istorinė dailė yra siejama vien tik su realistine stilistika, tačiau jeigu žvelgtume į XX a. pradžią, dailėje iš esmės iškyla modernizmas. "Tad vienas iš klausimų – kaip istorinė dailė pasidavė naujų stilių ir meno krypčių atsiradimui, ar ji išliko vien tik konservatyvi, ar šitame lauke taip pat buvo eksperimentuojama", – savo darbo pjūvius aiškino dailės istorikė.

Po Lietuvos Respublikos – Antrasis pasaulinis karas ir pokaris. Šis laikotarpis autorei buvo sudėtingiausias, nes medžiagos mažai išlikę, dalis sunaikinta. "Čia labai įdomiai atsiskleidžia istorinės dailės problematika: ji vis dėlto yra tarsi politikos priemonė", – aiškino dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Toliau knygoje taip pat aprašomi tokie istoriniai laikotarpiai kaip sovietmetis, Atgimimas, nepriklausomybės atkūrimas, žvelgiama į išeiviją. "Aprašiau, ką kiekvienu laikotarpiu dailininkai vaizdavo, kokius įvykius rinkosi, kaip juos interpretavo, kaip rodė, kokie apskritai įvykiai buvo aktualizuoti dailėje. Ėjau per tokią tarsi istorinę ir meninę logiką", – turinį apibendrino menotyrininkė.

Nenumatyti iššūkiai

Rašydama knygą, dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė turėjo įveikti kliūtis, apie kurias nė numanyti negalėjo. Kūrybinį procesą sutrikdė pandemija. Pvz., išvysti kai kuriuos muziejuose saugomus kūrinius ji buvo paprašiusi dar 2020 m. pavasarį, tačiau pandemijai prasidėjus muziejai užsidarė.

"Restauratoriai nedirbo, o kai kuriuos kūrinius pirmiau reikėjo parestauruoti, tuomet fotografuoti ir tik tada buvo galima pateikti šitam leidiniui. Visas procesas užstrigo, natūraliai užsitęsė. Užsitęsė ir dėl to, kad kai kas liko nesurinkta", – pasakojo dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Pasitaikė vienas kitas atvejis, kai kūrinių nebuvo galima publikuoti dėl autoriaus teisių apribojimų, mat ne visada kūrinio autoriaus teisės priklauso muziejams. "Žinoma, nemažai menininkų ar jų šeimų atstovų priklauso asociacijai LATGA, susimoki ir gali publikuoti. Deja, buvo tokių atvejų, kai autoriaus LATGA sistemoje nėra, jo palikuonių taip pat, tačiau įstatymai galioja visiems vienodi", – detalėmis dalijosi menotyrininkė.

Sudėtinga buvę dirbti prie išeivijos medžiagos – kartais net apnikdavo abejonių, ar apskritai pavyks parašyti išeivijai skirtą skyrių. Išeivijos menininkai ir jų šeimos pasklidę labai plačiai užsienyje, tad surasti juos ir gauti leidimus publikuoti vieną ar kitą kūrinį, kaip autorė teigia, kartais atrodė neįmanoma misija.

Knygos unikalumas

Mėginimas sujungti istoriją ir dailę – vienas iš knygos unikalumų. Kaip teigė autorė, istorijos vadovėliuose galime atrasti iliustracijų, bet istorikai retai kada jas interpretuoja ir vertina – meno kūriniai veikiau pateikiami kaip papildoma vaizdinė medžiaga be jokių komentarų. Menotyroje, anot dr. A.Cemnolonskės, esama išankstinio įsitikinimo, galbūt labiau nujaučiamas dalykas, kad tai skurdus, dažnai konservatyvus žanras, kuris menkai pasiduoda meno raidos logikai.

"Mėginau kitaip pažvelgti į tuos kūrinius ir parodyti, kad jie ne tokie jau konservatyvūs, kad juose atsiskleidžia labai įdomių kultūrinių ir meninių dalykų", – apie monografijos vertę pasakojo menotyrininkė.

Kitas knygos unikalumas – kolektyvinės atminties tyrimų medžiaga. Autorei buvę svarbūs atminties tyrėjų tekstai, kurie vieną ar kitą laikotarpį mato kaip tam tikrą ženklą. "Jie savo tekstuose stengiasi paaiškinti, pagrįsti, kodėl daugiau dėmesio kultūros, atsiminimų, vertinimo lauke yra skiriama vieniems ar kitiems siužetams. Atminties tyrėjų indėlis man irgi buvo labai svarbus", – pabrėžė dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Dar vienas knygos unikalumo aspektas – ikonografinės medžiagos gausa. "Tais atvejais, jeigu ikonografinės medžiagos nesugebėjau pateikti, t.y. gauti leidimo ar reprodukuoti pačių kūrinių, stengiausi bent parašyti, kas yra sukurta ir kur saugoma. Norėjau, kad tai būtų medžiaga tiems, kuriems aktualu susirasti vieną ar kitą pavaizdavimą", – sakė menotyrininkė.

Knyga vertinga ir aktuali ne vien menotyrininkams ir istorikams. "Norėjau, kad knyga būtų aktuali platesniam ratui skaitytojų, kad čia medžiagos atrastų ir apskritai savo šalies praeitimi, kultūra besidomintys žmonės", – sakė dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Tai jau antroji autorės vargonų meno tyrinėjimų knyga, šįkart apie tarpukario Lietuvoje subrendusį žymų pedagogą, vargonininką atlikėją, kuris Antrojo pasaulinio karo metais pasirinko emigracijos kelią ir tolesnę savo veiklą plėtojo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 

Jonas Žukas vargonus studijavo Kaune pas Juozą Naujalį, o Paryžiuje – pas žymų prancūzų vargonininką, kompozitorių ir pedagogą Marcelį Dupré. Būdamas vienas mylimiausių M. Dupré mokinių, J. Žukas perėmė jo metodinius principus, propagavo naujausią to meto prancūzų vargonų repertuarą ir literatūrą, praturtino Lietuvos vargonų mokyklą prancūziška interpretacijos tradicija.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos nuotr.

Kaip pastebi viena knygos recenzenčių muzikologė dr. Jūratė Trilupaitienė, „autorė pateikia daug įdomių ir svarbių, su lituanistika susijusių žinių, apžvelgia praeities laiko pėdsakus, išskirtinį dėmesį skirdama tarpukario muzikinei pedagogikai ir ryškiausiems jos bruožams. Išvados ir teiginiai paremti išsamia bibliografija bei archyvine medžiaga, didelė jos dalis pirmą kartą iškeliama į dienos šviesą ir taip įtraukiama į mokslo vartoseną.“

Įžangoje E. Šeduikytė-Korienė rašo, kad ši monografija radosi iš pirminių šaltinių. Gausiausią ir svarbiausią jų dalį sudaro J. Žuko asmeninio archyvo dokumentų kopijos, patikėtos autorei. Pirmą kartą mūsų kultūros istorijoje publikuojami J. Naujalio ir M. Dupré laiškai J. Žukui, o laiškų skyrių sudaro įdomi korespondencija su Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančiais lietuvių menininkais.

J. Žuko vardas į Lietuvą sugrįžo per 2006–2016 m. rengtus J. Žuko jaunųjų vargonininkų konkursus. Knygoje aprašomi jų rezultatai, kultūros įvykis aptartas jaunųjų lietuvių vargonininkų kūrybinės veiklos kontekste. Knygoje spausdinamos ir kelios paties J. Žuko publikacijos apie vargonus ir vargonininkus Lietuvos ir JAV muzikiniuose leidiniuose.

Iš šlovės miesto Peterburgo – į Klaipėdą   

Operos primadona O. Glinskaitė, net 15 metų (1965–1981) švytėdama Sankt Peterburgo Marijos operos ir baleto teatro scenoje, su milžinišku pasisekimu dainavo sudėtingas pagrindines soprano partijas daugelyje operų. Deja, jos pasiekimai Lietuvoje mažai kam žinomi. 1983 m. grįžusi gyventi į Lietuvą, O. Glinskaitė taip pat nesigarsino, nepaskleidė žinios apie savo sėkmes bei pergales didžiojoje operos scenoje. Gyveno tyliai, kukliai, daugiau nei 30 metų dirbdama pedagoginį darbą Klaipėdos universiteto Menų fakultete, dažnai surengdama solinius koncertus.

„Nors nemažai buvau girdėjusi apie O. Glinskaitės šlovę Sankt Peterburge ir kituose Europos miestuose, tačiau solistės bičiulėms paprašius parašyti apie ją knygą, apsispręsti buvo nelengva, nes medžiagos apie garsiąją dainininkę Lietuvoje faktiškai nebuvo jokios: nei epistoliarinės, nei dokumentinės, nei publicistinės. Amžininkų, galinčių parašyti savo prisiminimus, taip pat neatsirado (su viena išimtimi). Ilgai svarsčiusi, peržiūrėjusi daugiau nei kuklų pačios O. Glinskaitės asmeninį archyvą, labai rizikuodama, vis tik ėmiausi darbo, suprasdama, kaip nelengva bus ieškoti duomenų apie solistės sukurtus vaidmenis Marijos teatro scenoje, „rankioti“ išbarstytus faktus archyvuose, nustatyti reikšmingų įvykių datas, atskleisti vienokias ar kitokias herojės gyvenimo situacijas“, – pasakoja profesorė D. Kšanienė. 

Viena iš nedaugelio lietuvių, dainavusių Marijos teatre

O. Glinskaitė buvo viena iš nedaugelio lietuvių solistų, žibėjusi vienoje garsiausių ir žymiausių pasaulyje operos teatro scenų, į kurią, praėję milžiniškus konkursus, patekdavo tik geriausi iš geriausiųjų. Sankt Peterburgo Marijos teatras iki šiol meninio lygio požiūriu gretinamas su Milano La Scala, Londono Covent Garden, Niujorko Metropolitan, Maskvos Didžiuoju... „Šalia daugybės pačių talentingiausių pasaulio solistų, jame ilgesnį laiką yra dainavę tik keli lietuviai: E. Sirvydaitė-Sonchi (XIX a. pab.), K. Petrauskas (1911–1920 m.), V. Adamkevičius (1925–1976 m.) ir O. Glinskaitė“, – akcentuoja D. Kšanienė.

Sankt Peterburgo Marijos teatre O. Glinskaitė sukūrė sudėtingus, publikos pamiltus, kritikos aukštai įvertintus pagrindinius lyrinio ir lyrinio-dramatinio soprano vaidmenis stilistiškai skirtingose operose: Tatjana, Liza, Marija P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas“, „Pikų dama“, „Mazepa“, Pamina W. A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“, Mikaela G. Bizet „Karmen“, Margarita Ch. Gounod „Fauste“, Amelija, Aida, Elisabeta, Leonora G. Verdžio operose „Kaukių balius“, „Aida“, „Don Karlas“, „Trubadūras“, Jaroslavna A. Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“, Elsa R. Wagnerio „Lohengrine“ ir kitose. O kur dar gausybė koncertų SSRS miestuose, įvairiose jos respublikose (taip pat ir Lietuvoje), gastrolės su operų spektakliais, koncertais užsienio šalyse: Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir kt., sudėtingų soprano partijų atlikimas stambių formų simfoniniuose-vokaliniuose kūriniuose (pvz., L. van Beethoveno IX simfonijoje), diriguojant dirigentams-žvaigždėms K. Sanderlingui, A. Jansonsui, H. Michaeliui, N. Rabinovičiui, J. Domarkui, K. Simeonovui, J. Mravinskiui ir kt.

Duoklė istorinei asmenybei

XX a. Lietuvos muzikos istorija mena daug iškilių, talentingų dainininkų, puoselėjusių bei skleidusių šalies operinę kultūrą. Geriausiai žinomi tie operos grandai, kurie gyveno ir kūrė Lietuvoje – carizmo laikais, tarpukaryje, sovietiniais metais bei vėl laisvę atgavusiame krašte. Tarp iškiliausiųjų – K. Petrauskas, A. Kučingis, V. Noreika, V. Daunoras, E. Kaniava, E. Čudakova, I. Milkevičiūtė, B. Almonaitytė, N. Ambrazaitytė ir daugelis kitų. Tačiau ne visi žymūs dainininkai, blaškomi istorijos vėjų, savo talentą galėjo realizuoti gimtinėje. Gan gausus operos solistų-išeivių būrys, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusių į Vakarus, garsėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose: S. Baras, A. Stempužienė, L. Šukytė, I. Nauragis, A. Brazis, S. Audėjus, A. Dambrauskaitė, P. Bičkienė ir kt.

„Ne vieno iš minėtų operos solistų, kūrusių Lietuvoje bei JAV, gyvenimo istorijos, jų veikla aprašytos įvairių autorių leidiniuose. Tuo tarpu talentingos operos dainininkės, garsinusios Lietuvos vardą Rytuose – RTFSR bei kitose SSRS respublikose – O. Glinskaitės pasiekimai ir nuopelnai iki šiol visiškai užgožti užmaršties dulkėmis. Tuo tarpu jos veikla verta dėmesio, pagarbos bei deramos vietos Lietuvos muzikinio gyvenimo kronikose“, – įsitikinusi D. Kšanienė.

Bandant nugalėti santūrumą

Grįžusi į Lietuvą ir apsigyvenusi Klaipėdoje, O. Glinskaitė, šalia pedagoginio darbo KU Menų fakulteto Dainavimo katedroje (ilgus metus buvo jos vedėja), nuolat rengė savo rečitalius, kuriuose skambėdavo sudėtinga operinė ir kamerinė muzika.

Anot profesorės D. Kšanienės, rašant knygą teko remtis gan padrikais, painiais ir nekonkrečiais pačios dainininkės prisiminimais (o ir juos reikėjo nuolat tikrinti, tikslinti, ieškoti patvirtinančių šaltinių, fiksuotų faktų ir pan.). Juos išgauti taip pat nebuvo lengva, nes santūri, sunkiai atsiverianti moteris, tik primygtinai raginama sutiko pasidalinti kai kuriais savo įdomaus gyvenimo momentais, patirtais įspūdžiais, mintimis nuklysti ir į gilesnę, ir į dar visiškai netolimą praeitį. Kalbinant solistę, tik labai pamažu, nedrąsiai, netgi vangiai skleidėsi spalvinga jos gyvenimo dienų, meninio bei dvasinio augimo, tobulėjimo ir šlovės metų tėkmė. Tačiau, kaip minėjau, dėl gan uždaro O. Glinskaitės būdo, nenoro plačiau išsipasakoti, ypač kalbant apie skausmingesnes akimirkas, knygoje nevisiškai pavyko atskleisti kai kuriuos jos kūrybos, buities bei asmeninio gyvenimo momentus.

Paieškos Sankt Peterburgo archyvuose

„Greitai tapo aišku: reikia vykti į Sankt Peterburgą. Įveikus nemenkus sunkumus, turint galvoje sudėtingus Lietuvos politinius santykius su Rusija, 2018 m. pavasarį pasisekė nuvykti į šį puikų Rusijos miestą ir padirbėti jo archyvuose. Tad didžiąją dokumentinės medžiagos dalį, taip pat nemažai periodikos straipsnių, recenzijų, atsiliepimų, nuotraukų apie O. Glinskaitės kūrybos kelią surinkau Sankt Peterburgo Marijos valstybinio akademinio operos ir baleto teatro, Sankt Peterburgo centrinio valstybinio akademinio Literatūros ir meno, Sankt Peterburgo valstybinės N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos archyvuose. Kai ką pavyko rasti Lietuvos literatūros ir meno, Lietuvos valstybiniame centriniame, Kauno apskrities, Kauno J. Gruodžio konservatorijos archyvuose, KU Menų fakulteto, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro muziejuose. Prisiminimų nuotrupomis apie garsiąją solistę pasidalijo keli jos garbūs amžininkai – buvę scenos partneriai Marijos teatre, kai kurie dabartiniai Sankt Peterburgo muzikos veikėjai, taip pat Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro darbuotojai, KU studentai – O. Glinskaitės auklėtiniai, bendradarbiai“, – apie knygos „šaltinius“ pasakoja muzikologė.

Giminystės ryšiai su Rusijos caru Ivanu Rūsčiuoju

O. Glinskaitė yra vienos iš seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės bei Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Abiejų Tautų Respublikos kunigaikščių Glinskių palikuonė, turinti aukštą aristokratišką titulą.

Todėl vienas knygos skyrius skirtas įdomiai ir sudėtingai kelių šimtmečių praeitį siekiančiai O. Glinskaitės protėvių istorijai. Jame aprašoma XIII–XVIII a. gyvavusios garsios ir įtakingos kunigaikščių Glinskių giminės praeitis, kuri minėtų valstybių gyvenime paliko didžiulį pėdsaką, paženklintą reikšmingais įvykiais, karo žygiais, pergalių triumfu bei nuosmukių kartėliu. Pagrindinį dėmesį skyriau žymiausiam kunigaikščių Glinskių giminės atstovui – valstybės veikėjui, talentingam karvedžiui, pirmajam diplomuotam gydytojui (baigęs Bolonijos universitetą) Mykolui Glinskiui (apie 1460–1534 m.). Jo dukterėčia Elena Glinskaja (apie 1505–1538 m.), tapusi mylima Maskvos Didžiojo Kunigaikščio Vasilijaus III žmona, pagimdė du sūnus. Vyresnysis Ivanas (vadinamas Ivanu IV Rūsčiuoju, 1530–1584 m.), mirus tėvui buvo nepilnametis. Už jį regentės teisėmis Maskvos kunigaikštystę išmintingai valdė lietuvė Elena Glinskaja. Kunigaikščių Glinskių giminės gijos, nenutrūkstamai besitęsusios tolimesniais amžiais, pasiekė ir mūsų laikus. O. Glinskaitė yra viena šios senos, kilmingos giminės atstovė.

Skaitytojai nemiega naktimis

Skaičiusieji jūsų parašytą monografiją apie O. Glinskaitę sako, kad knyga labai pagavi. Būta gerbėjų, kurie knygą perskaitė vienu ypu, nenustodami skaityti net naktį bei taip aukodami savo poilsio valandas. Gal ir profesorę taip įtraukdavo rašymas, šios knygos atsiradimo metu?

D. Kšanienė tikina, kad didžiausia jos domėjimosi sritis yra Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas, muzikinės kultūros apraiškos visais pavidalais ir formomis. O Glinskaitė ir jos muzikinė veikla taip pat yra svarbi Klaipėdos miesto kultūros dalis. „Rašyti knygą apie šią asmenybę ėmiausi neatsispirdama ir nenumaldomai istorijos žavesio traukai. Rašant knygas ar kitus mokslinius darbus pats maloniausias, didžiulį pasitenkinimą teikiantis momentas man yra darbas archyvuose. Nenusakomas pojūtis, kai iš saugyklų gelmių atnešamos dešimtmečiais neliestų ir netyrinėtų dokumentų bylos, kvepiančios dulkėmis bei glūdinčiomis paslaptimis. Sklaidai tų dokumentų pageltusius lapus, o prieš akis veriasi įdomiausios nežinomos istorijos, įvykiai, santykiai, mintys... Ne mažiau malonus ir kitas etapas – knygos rašymas, kuomet reikia susisteminti medžiagą, lyginti, analizuoti, suprasti, įvertinti ir padaryti išvadas bei apibendrinimus. Knygą apie O. Glinskaitę rašiau susidomėjusi. Man buvo įdomi ir pati asmenybė – operos primadona, ir bendras seniausių istorinių laikų bei šiandienos kontekstas“, – pasakoja muzikologė.

Skleisis paslapčių šydas

D. Kšanienė pripažįsta, kad nepaisant tyrinėtų archyvų, visų kitų šaltinių, knygą vis tik teko „lipdyti“ iš nedidelių, neretai pabirų fragmentų, o kai kurie įvykiai, solistės kūrybinės biografijos faktai liko neišaiškinti, prieštaringi, tebeglūdintys nežinioje. „Vis tik, viliuosi, kad man pavyko daugiau mažiau atskleisti Sankt Peterburgo, kitų SSRS miestų bei užsienio šalių klausytojų mėgiamos ir mylimos solistės O. Glinskaitės kelią į didžiąją sceną, kuris, nors ir nelengvas, buvo labai sėkmingas, kupinas įdomiausių įvykių, susitikimų, kelionių, neįtikėtinų pažinčių, džiugių, o kartais skaudžių potyrių“, – sako monografijos autorė.

O. Glinskaitės gerbėjai monografijoje greičiausiai ieškos ir jos asmeninio gyvenimo faktų... „Ši knyga nėra tik išskirtinai dainininkės kūrybinių darbų, sukurtų operinių vaidmenų analizė ar statistika. Joje glaudžiai siejasi herojės asmeninio gyvenimo (nuo vaikystės iki dabarties) įvykiai, potyriai, įvairialypiai žmogiškųjų santykių vingiai, atskleidžiant artistinių pasiekimų pakopas: sėkmingų studijų, sceninio triumfo, pasaulinės šlovės laikotarpius, nesėkmes, pakilimus bei išryškinant neeilinės asmenybės dvasios aristokratizmą visuose gyvenimo sūkuriuose ir aplinkybėse“, – išduoda D. Kšanienė.

Istorinė asmenybė

Ką tokios garsios ir talentingos asmenybės kaip O. Glinskaitė duoda mūsų šaliai? D. Kšanienė turi savo tvirtą nuomonę: „Lietuvos identitetas, tautos ir valstybės dvasia tvari tik savo kultūra. O. Glinskaitė yra viena iš tą dvasią atspindinčių asmenybių, palikusi ryškią žymę šalies kultūrinio gyvenimo istorijoje bei jos tęstinume, kurios jau niekas negali ištrinti ar nubraukti. Nedidelės mūsų tautos kultūros istorijai brangūs visi meno žmonės, įnešę savo indėlį į Lietuvos identiteto aruodus“.

Beje, primadonos mokiniai, išugdyti KU Menų fakultete, puošia mūsų muzikinį gyvenimą operos ir muzikiniuose teatruose Lietuvoje bei užsienyje. Profesorė O. Glinskaitė didžiuojasi savo ugdytine – Klaipėdos muzikinio teatro soliste Aurelija Dovydaitiene, Europos teatruose garsėjančiu baritonu Igoriu Bakanu ir daugeliu kitų.

Gegužės pradžioje planuotą knygos pristatymą sujaukė karantinas... „Manau, kad knygos pristatymas įvyks vėliau, kai bus saugu ir mūsų gyvenimas grįš į daugiau mažiau įprastas vėžes. Tačiau iki šiol esu naiviai įsitikinusi, kad jei knyga verta, jai nereikia jokio pristatymo. Nors... gal taip buvo anksčiau, kuomet knyga savaime buvo vertybė. Dabar – jei nesireklamuosi, niekas apie tai ir nežinos...“ – kuklinasi nuoširdžioji profesorė D. Kšanienė, skaitytojus pradžiuginusi jau ne viena istorinius vingius aprašančia knyga.

Daiva Kšanienė

Muzikologė, Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros tyrinėtoja, profesorė, mokslų daktarė, visuomenės bei politinė veikėja.

Išleido leidinius: „Muzika Klaipėdos krašte: Muzikinis gyvenimas iki 1939“ (1996), bibliografinį žinyną „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai. XVI a. – XX a. pirmoji pusė“ (2000), „Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika“ (2003), „Muzikinės kultūros keliais“ (2011), „Apie muziką ir laiką – 1965-2005: Klaipėdos muzikinio gyvenimo fragmentai“ (2007), „Klaipėdos muzikinio teatro (Operos) raida“ (2016) ir kt., publikavo daug straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje.

Muzikologei už rankraštį „Muzikinis gyvenimas Mažojoje Lietuvoje“ 2001 m. skirta JAV Mažosios Lietuvos fondo mokslinė-literatūrinė Vydūno premija, už indėlį į Klaipėdos krašto kultūrinio paveldo tyrinėjimus 2004 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas, 2008 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Už monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ 2004 m. profesorei skirta literatūrinė Ievos Simonaitytės premija. D. Kšanienė – pirmoji muzikė, pelniusi šią premiją.

Renginys skiriamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai.

Dr. Vladas Natkevičius – Steigiamojo, Pirmojo ir Antrojo Seimo narys, savanorių raitelių šimtinės „Geležinis Vilkas“ steigėjas, diplomatas, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Maskvoje. Pristatomas leidinys – tai pirmoji tokio turinio knyga apie dr. V. Natkevičiaus gyvenimą, politinį ir diplomatinį darbą, visuomeninę veiklą ir kūrybą. Knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje leidinio dalyje – biografija, antrojoje – autoriaus knygos, straipsniai, politiniai pranešimai ir kt.

Generolas Stasys Raštikis rašo, kad dr. V. Natkevičius pasižymėjo kaip „aktingas“ derybininkas su Kremliaus pareigūnais. Darbas vyko sunkiomis ir nenormaliomis sąlygomis. Tai buvo ne diplomatinis, bet žiaurus, vienašališkas nurodymų vykdymo reikalavimas. Lietuvos delegacija, tarp jų ir dr. V. Natkevičius, vieningai vykdė tai, ką Lietuvos Vyriausybė buvo įsakiusi. Nėra jokio pagrindo dabar kaltinti vieną ar kitą tos delegacijos narį dėl Lietuvos nepriklausomybės praradimo.

Sovietams okupavus Lietuvą, dr. V. Natkevičius su šeima pasitraukė į Vakarus. Gyveno Austrijoje. Tačiau netikėtai susirgus, 1945 metų gegužės 25 d. mirė. Jam buvo 52-ji metai. Palaidotas Austrijos Tirolio žemės Šrunso kapinaitėse.

Išskirtinė asmenybė

"G.Mackevičius – tikras pasaulio lietuvis, garsinęs Lietuvą meno srityje, – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje vykusiose knygos sutiktuvėse sakė knygos autorė. – Būtent Giedrius pirmasis teatre sujungė plastiką ir dramą".

Taip atsirado naujas žanras – plastinė drama. Tuo metu toks sprendimas sukrėtė publiką, kadangi visi buvo įpratę matyti buitinio lygmens pantomimą - cirko numerius, kur vienas kitą stumdo linksmi klounai. "Tai, ką parodė šis režisierius, buvo ypatinga", – sakė leidinio sudarytoja.

Ji pastebėjo, kad Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus išleista monografija pasirodė itin simbolišku metu: pernai G.Mackevičiaus įkurtas Maskvos plastinės dramos teatras minėjo 45 metų sukaktį. Savo šlovės laikotarpiu kolektyvas daug važinėjo tuometėje Sovietų Sąjungoje, užsienyje. Garsėjo spektakliais "Nugalėjimas", "Geltonas garsas", "Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis" bei kt.

Pasak L.Armonaitės, pastarasis savo laiku sulaukė išskirtinio dėmesio. "Susiklostė įdomi situacija, kadangi 1976 m. šį, Pablo Nerudos kūriniu paremtą, spektaklį statė ne tik G.Mackevičiaus trupė, bet ir žymusis Maskvos "Lenkom" teatras, – pasakojo ji. – Giedriaus spektaklis pasirodė keliomis savaitėmis anksčiau, tad teatro mėgėjai bėgo žiūrėti, kaip su sudėtinga užduotimi sekėsi susidoroti tuo metu tik saviveikla užsiimančiam kolektyvui. "Lenkom" aktoriams pristačius savo variantą, buvo daug diskusijų, lyginimo, kalbų, vis dėlto, visas šis diskursas abiem teatrams išėjo į naudą", – atskleidė autorė.

Įdomi ir spektaklio "Geltonas garsas" (1983 m.) istorija: režisieriui paskambino kompozitorius A.Šnitkė ir pasiūlė pagal jo kompozicijas pastatyti spektaklį. "Štai tokia asmenybė buvo G.Mackevičius, Visi norėjo su juo dirbti", – pastebėjo L.Armonaitė.

Lemtingoji gegužė

Būsimasis scenos judesio revoliucionierius gimė Ignalinos rajone, Grybėnų kaime. Dar studijuojantį biochemiją Vilniaus universitete, jį pastebėjo režisierė Aurelija Ragauskaitė ir pakvietė į ką tik įsteigtą Valstybinį jaunimo teatrą.

Po čia praleisto pusmečio G.Mackevičius susipažino su Vilniuje gyvenusiu latvių menininku Modriu Tenisonu, ir prisijungė prie jo suburtos pirmosios Lietuvoje pantomimos trupės. 1967 m. trupė skambiai debiutavo Rygoje, pristačiusi spektaklį "Ecce homo“ - G.Mackevičius pelnė geriausio Baltijos šalių mimo vardą. Tais pačiais metais pantomimos teatro veikla buvo perkelta į Kauną, ir tapo vienu svarbiausių laikinosios sostinės kultūros padangę formavusių fenomenų.

"M.Tenisoną į Jaunimo teatrą vesti judesio pamokų taip pat buvo pakvietusi A.Ragauskaitė. Po tarnybos sovietų kariuomenėje jis tesėjo savo pažadą, – atskleidė L.Armonaitė. – Tačiau jaunam kūrėjui buvo neįdomu vien mokyti judesių. Jis subūrė talentingus aktorius.“

M.Tenisono pantomimos teatrui persikėlus į Kauną G.Mackevičius ėmėsi ir režisieriaus veiklos: Kauno profsąjungų kultūros rūmuose subūrė Literatūrinį teatrą. Čia pirmuosius žingsnius žengė šiandien gerai žinoma aktorė Virginija Kochanskytė, teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

"Iš Giedriaus ir Modrio gavau dvi pamokas. Pirma, nori būti aktore, būk. Antra, nori kažką sukurti, sukurk", – prisiminimais dalijosi aktorė Virginija Kochanskytė. Pasak jos, Kauno pantomimos trupė buvo išskirtinė – ištobulinusi savo metodus, tiesiog sukūrusi atskirą universitetą.

Aktoriai ne tik repetuodavo spektakliams ir treniruodavosi, bet taip pat studijavo pasaulio dailę: Hieronymus Boschą, Salvadorą Dali ir kitus kūrėjus, kurie sovietmečiu buvo neprieinami. "Nežinau, kaip jie gaudavo tas knygas, – stebėjosi aktorė. – Naktimis drauge klausydavomės lenkų kompozitoriaus Krzysztofo Pendereckio, filosofuodavome. Trupė gyveno pašėlusį, bohemišką gyvenimą, tačiau buvo be galo darbštūs, kruopštūs – dirbo 25 val. per parą", – pabrėžė V.Kochanskytė.

L. Armonaitė išreiškė viltį, kad monografijos pasirodymas nebus paskutinis žingsnis įamžinant žymiojo teatro novatoriaus atminimą.

Anot jos, nepalankios aplinkybės ir žlugdanti sovietinė aplinka trupei nesutrukdė kurti laisvų, kupinų metaforų spektaklių, gyventi savame meno pasaulyje. "Saugumiečiams būdavo pakišama "teisinga" spektaklio koncepcija, o publikai jie rodydavo tai, ką nori", – juokėsi aktorė.

Vis dėlto, žymiajai Kauno pantomimos trupei nebuvo lemta gyvuoti ilgai. 1972 m. gegužę gyvasis Romo Kalantos fakelas sudrebino ne tik žiauraus režimo pamatus – kartu sudegė ir daugelio žmonių likimai. Seniai ieškoję už ko užsikabinti, kultūros funkcionieriai sustabdė trupės veiklą, nes M.Tenisonas ir jo aktoriai matė įvykį savomis akimis.

Tiesa, prie trupės išskaidymo prisidėjo ir iš pirmo žvilgsnio nekaltas laiškas, kurį menininkai parašė tuomečiam kultūros ministrui Lionginui Šepečiui, prašydami geresnių darbo sąlygų. "Kūrėjams norėjosi išsakyti savo poziciją, tad naktį, iškart po garsiojo įvykio, buvo išspausdintas laiškas, kuriame lozunginėmis frazėmis prašoma pagerinti darbo sąlygas teatre, – prisiminė laiško rašyme dalyvausi žurnalistė Ramutė Vaitiekūnaitė. – Niekas iš tikrųjų nesitikėjo, kad kreipimasis pakeis situaciją į gerą, tai buvo būdas pasipriešinti. Visi puikiai suprato, kas bus sudeginta šiuo laišku."

Tad M. Tenisonas ir kiti trupės nariai buvo atleisti Iš Kauno muzikinio teatro, o G. Mackevičius priėmė sprendimą išvykti studijuoti režisūros į Maskvą.

Tėvynėje nelaukė

"Palydėjau Giedrių į Kultūros ministeriją, tikėjomės, kad pavyks gauti rekomendaciją. Tačiau buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad garsiųjų gegužės įvykių maišatyje atsidūręs menininkas negali tikėtis jokio palaikymo, – pasakojo režisieriaus sesuo Gražina Rėgalienė. – Vis dėlto, likimas padarė savo, Giedrius sėkmingai įstojo į Valstybinį teatro meno institutą Maskvoje."

Kūrėjas pateko į legendinės Marijos Knebel režisierių kursą, dar studijuojantį jį pakvietė vadovauti pantomimos studijai. Vos po poros metų, 1975-aisiais, šis saviveiklinis kolektyvas sukūrė bene garsiausią savo spektaklį „Nugalėjimas“, pasakojantį apie renesanso genijaus Mikelandželo gyvenimą ir kūrybą. „Nugalėjimas“ sukėlė tikrą audrą ir Maskvos, ir visame teatro pasaulyje. 1978 m. G.Mackevičiaus trupei – Maskvos plastinės dramos teatrui – buvo suteiktas profesionalaus teatro statusas.

Baigęs studijas režisierius liko Maskvoje, sėkmingai vadovavo savo įsteigtam Plastinės dramos teatrui, kūrė spektaklius kituose Sovietų Sąjungos ir užsienio teatruose, dėstė Teatro meno institute. Per savo gyvenimą G.Mackevičius sukūrė daugiau kaip 60 įvairaus žanro scenos pastatymų, taip pat įkūrė teatrą "Oktaedras“. Jame statomuose spektakliuose naudodavo įvairių meno šakų sintezę, derino skirtingus, rodos, nesuderinamus žanrus tarpusavyje.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę režisierius be galo norėjo grįžti į tėvynę, tačiau niekas išskėstomis rankomis jo nelaukė.

"Giedrius buvo parengęs atskirą metodiką – norėjo surinkti savo aktorių kursą ir dirbti Klaipėdoje. Tačiau gimtinėje pasiūlymo nesulaukė, buvo pasišaipyta, kad režisierius iš Maskvos nori atnešti Lietuvai kultūrą. Broliui buvo labai skaudu, jis jautėsi dvigubas emigrantas, – prisiminė G.Rėgalienė. – Nepaisant to, pasaulis vis tiek jam plojo, su savo trupe Giedrius išmaišė įvairias pasaulio šalis, buvo įrašytas į pagrindines meno enciklopedijas, o jo kūrybą nagrinėja akademikai."

L. Armonaitė išreiškė viltį, kad monografijos pasirodymas nebus paskutinis žingsnis įamžinant žymiojo teatro novatoriaus atminimą: "Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra sukauptas didžiulis ir labai vertingas G.Mackevičiaus gyvenimą bei kūrybą atspindintis palikimas: laiškai, nuotraukos, spektaklių įrašai, jo kūrybą nagrinėjančios disertacijos. Visa tai jau tampa savotišku G.Mackevičiaus palikimo įprasminimo, jo kūrybos studijų centru. Tikimės, visa tai sudomins mokslininkus, studentus, plačiąją visuomenę".

Knygoje kalbama apie legendinį lietuvių nacionalinio pasipriešinimo vadą Adolfą Ramanauską - Vanagą (1918-1957). Vadovavęs vienai kovingiausių partizanų junginių – Dainavos apygardai, išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadu, Vanagas vienuolika metų su ginklu rankose priešinosi sovietinei okupacijai. Knygos siužetas pirmiausia skirtas tiems metams, kurių Vanagas pats nebegalėjo aprašyti. Tai buvo 1950-1957 metai, kuomet jis, kaip ir kiekvienas nepasidavęs partizanas, su ginklu ar be jo, stengėsi kovoti ir kuo ilgiau išsilaikyti laisvės kovotojų gretose. Aprašomos KGB regztos paieškos operacijos, specialių metodų – užminuotų siuntinių, specialių preparatų, agentų smogikų naudojimas. Ištiriamas Vanago 1956 m. spalio 12 d. suėmimo ir kankinimo epizodas, nustatomi penki asmenys galėję dalyvauti brutaliuose kankinimuose. Pasitelkus teisminės medicinos, psichiatrijos, archeologijos, antropologijos, kriminalistikos ekspertus išaiškinamos KGB klastotės. Atskleidžiama asmeninė įkalinto A. Ramanausko dvikova su KGB, kai reikėjo atlaikyti ir bandymus kompromituoti, ir atsispirti melui. 

Šiam tyrimui perskaityta ir panaudota dešimt tūkstančių dokumentų lapų. Į pasakojimą įtraukiama ir iki šiol visai nepelnytai nuošalyje buvusi jo žmonos Birutės Mažeikaitės – Ramanauskienės istorija. Tai padėjo atsakyti į klausimus, kodėl ji 40 dienų nepratarė nei žodžio, ką iš tiesų slėpė abu Ramanauskai. Atskleidžiami ir 1992-2015 m. vestos Ramanausko kankinimo bylos tyrimo užkulisiai.

Istorija įrodo, kad kiekvienas herojus yra iš kūno ir kraujo, su jausmais ir emocijomis, su nevilties akimirkomis ir klystantis. Ir, kad net pasitinkantis savo lemtį iki paskutinės akimirkos gali savais būdais kovoti už tai, kas tuo metu jam buvo svarbiausia – mylimos žmonos ir dukros ateitį. Ir Lietuvą. Autorius tikisi,  kad perskaitę knygą visi supras viena – kaip sunku buvo būti Vanagu...

Kelių šimtų puslapių knyga papildo apie pusantro šimto unikalių nuotraukų, o prieduose skaitytojai ras ir Vanago rašytų straipsnių tekstus, partizaninės veiklos aprašymus, interviu su A. Ramanausko-Vanago dukra.

A. Anušauskas – lietuvių istorikas ir politikas. Istorijos mokslo srityje pedagogu ir tyrėju dirbo dvidešimt metų. 2000 m. Arvydas Anušauskas buvo tarptautinio Antikomunistinio kongreso organizatorių gretose. Yra Prezidentinės Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, Lietuvos Respublikos Seimo narys. Už savo darbus pelnė Estijos Pro Terra Mariana 4 laipsnio ordiną (2013), o 2018 m. vasario 16 d. – apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi. 24 knygų autorius ir bendraautorius, 14 dokumentinių filmų scenarijų autorius. Pastaraisiais metais parašė bei išleido šias knygas: „Teroras", „KGB. Visiškai slaptai", „Lietuvos žvalgyba", „Išdavystė. Markulio dienoraščiai", „Prezidento žvalgas – du gyvenimai".

„Šiuo metu kartu su teisininkais rengiu atsakymus. Ginsiuosi teisme“, – teigia P. Baršauskas KTU išplatintame pranešime.

Akademinės etikos kontrolierius Vigilijus Sadauskas antradienį paskelbė, kad Vilniaus Gedimino technikos universitete P. Baršausko habilitacijai pateiktoje monografijoje „sutaptys su kitais leidiniais pateikiamos kaip paties autoriaus mintys arba nurodant trečių autorių kūrinius“, taip pat santraukoje pateiktos sutaptys su kitais leidiniais neišskirtos kabutėmis ar kitais skiriamaisiais ženklais, kurie leistų atskirti tai nuo autoriaus minčių.

P. Baršauskas išvadas vertina kaip akivaizdžiai šališkas.

„Su Vigilijaus Sadausko nuomone šmeižto mano atžvilgiu tema susipažinau. Tokios jos ir tikėjausi, niekas nenustebino: akivaizdžios šališkos interpretacijos, daug procedūrinių pažeidimų, kategoriškas atsisakymas priimti mano atsakymus, kuriuos, siekiant išvengti bet kokių interpretacijų, norėjau pateikti raštu – tai akivaizdus skubaus politinio susidorojimo tęsinys“, – rašoma jo komentare.

Kontrolierius: darbas gali būti laikomas plagiatu

P. Baršausko darbas gali būti laikomas plagiatu, sako Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius, konstatavęs, kad rektorius pažeidė akademinę etiką.

„Plagiatas yra vienas iš akademinio nesąžiningumo pavyzdžių (...). Duotuoju atveju yra nustatytas akademinės etikos pažeidimas – nesąžiningas elgesys ir tas nesąžiningas elgesys pasireiškia keletu aspektų: kopijuotas kitų autorių tekstas. Kitais žodžiais, tai yra plagijavimas“, – BNS sakė V. Sadauskas.

Jis pabrėžė, kad plagiatas gali būti fiksuojamas nepriklausomai nuo to, kiek procentų teksto sudaro sutaptys, nes svarbus yra pats svetimo teksto paėmimo ir pateikimo kaip savo faktas.

„Nesvarbu, ar sutaps penkiasdešimt procentų, ar vienas procentas, tai bus plagiatas – svetimo teksto paėmimas. Jeigu P. Baršauskas paėmė svetimą tekstą, tai jis padarė akademinį pažeidimą – nusižengė akademiniam sąžiningumui“, – kalbėjo kontrolierius.

Tai akivaizdus skubaus politinio susidorojimo tęsinys.

VU rektorius: nėra jokių kompromisų

Vilniaus universiteto (VU) rektorius Artūras Žukauskas sako, kad iš P. Baršausko tikrai bus atimtas habilituoto daktaro laipsnis.

Šiam laipsniui gauti skirtą monografiją P. Baršauskas 2002 metais gynėsi bendroje Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) ir VU komisijoje. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius šią savaitę paskelbė, kad rengdamas monografiją P. Baršauskas nesilaikė citavimo taisyklių ir pažeidė akademinės etikos reikalavimus.

„Dėl laipsnio atėmimo tai viskas aišku, čia nėra jokių kompromisų, o teisiniu aspektu mes dabar aiškinamės, tik ką tarėmės su (VGTU) rektoriumi Alfonsu Daniūnu, kaip tą daryti. Šiuo metu duodu pavedimą teisininkams, nes pagal statutą net nėra šiuo metu rektoriaus teisė atimti habilitacijos laipsnį, aš galiu tik daktaro laipsnį atimti, tai aiškinamės, kaip teisiškai elgtis“, – BNS trečiadienį sakė VU rektorius.

A. Žukauskas sakė, kad net P. Baršauskui nutarus ginčyti nepalankią akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus išvadą teisme, laipsnio atėmimas yra „absoliučiai neišvengiamas“.

„Nemanau, kad įmanoma ten kažką apskųsti, mes nelauksime apskundimo, nes yra akivaizdu (...). Aš ne tik rektorius, bet ir profesorius, iš tos medžiagos, kurią akademinės etikos kontrolierius pateikė, jokių kompromisų negali būti, nes autorius yra absoliučiai atsakingas už tai, kas yra išspausdinta, jis gauna darbų korektūras, ir yra absoliučiai atsakingas, kad ten būtų viskas sutvarkyta. Dar daugiau - dideli teksto gabalai reikalauja ne vien citavimo, pagal nusistovėjusią tarptautinę praktiką reikia leidimo iš autorinių teisių savininko, o tų leidimų ten tikrai nėra, niekaip neįmanoma išsiginti. Teisiškai jis gali apskųsti baudžiamąjį aspektą, bet etinio negali“, – sakė A.Žukauskas.

Pasak Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos, P. Baršausko habilitacijai pateiktoje monografijoje „sutaptys su kitais leidiniais pateikiamos kaip paties autoriaus mintys arba nurodant trečių autorių kūrinius“, taip pat santraukoje pateiktos sutaptys su kitais leidiniais neišskirtos kabutėmis ar kitais skiriamaisiais ženklais, kurie leistų atskirti tai nuo autoriaus minčių.

„Konstatuotina, kad P. Baršauskas pažeidė Mokslo ir studijų įstatymo (...) punktuose įtvirtintus akademinės etikos ir intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo principus ir KTU akademinės etikos kodekso įtvirtiną akademinio sąžiningumo principą ta dalimi, kurioje nustatyta, kad akademinis sąžiningumo principas remiasi pagarba intelektinei nuosavybei, ir (...) kad akademiniam sąžiningumui prieštarauja plagijavimas“, – skelbiama kontrolieriaus išvadose.

Dar atliekant šį tyrimą, P. Baršauskas po raginimų atsistatydinti KTU tarybai įteikė prašymą jį atleisti – rektorius nustos eiti pareigas nuo spalio 25-osios. Jis pripažino, kad jo darbe yra techninių klaidų, tačiau neigė plagijavimą.

Švietimo ir mokslo ministerija sako, kad pasitvirtinus įtarimams, sieks teisiškai panaikinti „akademinio nesąžiningumo apraiškas“.

Skundą pateikęs buvęs VDU rektorius garbės profesorius Algirdas Avižienis BNS teigė surinkęs ir tarnybai perdavęs pakankamai įrodymų, jog P.Baršauskas savo 2002-aisiais Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) apsigintoje habilitacinėje disertacijoje naudojosi kitų mokslininkų darbų citatomis, kaip savomis.

Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba BNS patvirtino, kad A.Avižienio skundas gautas rugpjūčio pabaigoje.

A.Avižienis BNS sako, kad  įtarimą sukėlė tai, jog 2002-aisiais VGTU habilitacinei komisijai pateiktame darbe yra 150 nuorodų į užsienio autorius, tuo metu iš lietuvių autorių nurodyti tik paties P.Baršausko rašyti straipsniai, bet ne kitų lietuvių autorių darbai. Anot A.Avižienio, habilitacijos komitetui dabartinis KTU rektorius pateikė Vokietijoje 2000-aisiais anglų kalba išleistą 250-ies puslapių monografiją „Transfer of international management principles to CEECs“, joje „yra nustatyti teksto plagijavimo ir klaidinančių nuorodų atvejai“.

„Radome ištisus puslapius (nukopijuotus – BNS), radome, kad buvo iš dviejų knygų paimta, keturi straipsniai iš žinomų Harvardo, Kembridžo universiteto autorių. Naudota labai gera medžiaga, bet, deja, ji nebuvo Baršausko sugalvota, ji buvo nusirašyta“, – BNS sakė A.Avižienis.

Tai aiškus suklastojimas autorių, nes pačioje knygoje tų 14 autorių nėra, o santraukoje atsirado.

Skunde, kuris be kontrolieriaus išsiųstas ir VGTU vadovybei, buvęs VDU rektorius nurodo, kad P.Baršausko monografijoje „aptinkamas didelių svetimo kūrinio dalių kopijavimas, tik retai kur nurodant tikrąjį šaltinį bei imituojant perfrazavimą, nors tekstas iš svetimo kūrinio kopijuojamas pažodžiui“.

„Iš svetimo kūrinio pažodžiui kopijuojamas tekstas nėra deramai išskirtas, t. y. nėra reikalaujamų citavimo ženklų (kabučių) arba išskyrimo atskiru paragrafu – tampa nebeįmanoma atskirti P.Baršausko kūrinio nuo svetimo darbo. Tokiais atvejais P.Baršauskas dalį svetimo kūrinio paskelbia savo vardu“, – argumentus laiške dėsto A.Avižienis.

Iš viso pateikiami šeši pavyzdžiai, kai be nuorodų cituojama po kelis puslapius žinomų užsienio autorių 1987 – 1997 metais publikuotų darbų.

Mokslininko teigimu, monografijos santraukoje, pateiktoje VGTU komitetui, įdėta ir 14 nuorodų į lietuvių autorių darbus, tačiau tie darbai nėra minimi pačioje monografijoje.

„Tai aiškus suklastojimas autorių, nes pačioje knygoje tų 14 autorių nėra, o santraukoje atsirado“, – sako profesorius.

Be kita ko jis VGTU vadovybės prašo atšaukti sprendimą suteikti P.Baršauskui habilituoto daktaro laipsnį.

Švietimo ir mokslo ministerijos antradienį išplatintame pranešime spaudai ministerija nurodo smerkianti „bet kokį akademinį nesąžiningumą, pažeidžiantį tarptautines mokslinės etikos normas ir menkinantį Lietuvos mokslo reputaciją“.

„Viešumą pasiekusi informacija šiuo metu tiriama atsakingų institucijų. Faktams pasitvirtinus, ministerija visomis teisinėmis priemonėmis sieks panaikinti akademinio nesąžiningumo apraiškas ir užkirsti kelią jam pasireikšti ateityje“, – teigia viceministras Giedrius Viliūnas.

Pats KTU rektorius BNS tikina laikęsis „to meto citavimo normų“.

„Noriu pabrėžti, kad citavimo kultūra Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius metų smarkiai keitėsi. Monografijoje citavau laikydamasis to meto citavimo normų. Šiuo metu atliekama monografijos, dėl kurios esu šimtu procentų užtikrintas, nes tai buvo ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas, analizė“, - universiteto perduotame komentare teigia P.Baršauskas.

KTU magistranto Donato Raščiaus paskelbtą vaizdo įrašą, kuriame taip pat kvestionuojamas habilitacinio darbo originalumas, P.Baršauskas vadina „viena iš daugelio jau kelerius metus tebesitęsiančios prieš KTU ir mano asmenį nukreiptos tendencingos šmeižto kampanijos dalių“ ir neatmeta galimybės kreiptis į teismą.

Išsamesnę poziciją KTU rektoriaus atstovas BNS žadėjo pateikti vėliau atsakant raštu į klausimus.