Kitokios sąlygos

Besibaigiant savaitei, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje neįprastas šurmulys. Vieni šnekučiavosi su seniai matytais bičiuliais ir bendraminčiais, kiti vis dairėsi į duris ir skaičiavo iki spektaklio pradžios likusį laiką.

„Turi ateiti ir D. Urbonienė su dukra Rasa Juknevičiene, ir poetė Dalia Teišerskytė. Bus įdomu susitikti, pasikalbėti“, – įsitaisiusi pirmosiose gretose nekantravo viena vakaro viešnių. Prasta savijauta sujaukė plunksnos virtuozės planus – atvykti D. Teišerskytė negalėjo, tačiau vis tiek prabilo į susirinkusiuosius. Tiesa, ne savo, o aktorės Eleonoros Koriznaitės lūpomis, kuriose suskambo rašytojos eilės.

Kalbinti Juozo Miltino dramos teatro aktorės prieš spektaklį nenorėjau, o ir pati ji nebūtų sutikusi. Kiekvienas išėjimas į sceną reikalauja ypatingo pasiruošimo, ypač pastarasis – scena Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje neįprasta, apšvietimas – ne kaip teatre, o ir žiūrovai sėdėjo arčiau.

„Tenka prisitaikyti prie sąlygų. Nieko čia tokio“, – nusišypsojo E. Koriznaitė, monospektaklyje „Meduoliais kvepiančios seklyčios“ įkūnijusi Dainorą Urbonienę. Monospektaklis sukurtas pagal tremtinės prisiminimų knygą „Sibiras vaiko akimis“. Dienos šviesą išvydęs prieš septynerius metus, leidinys populiarus ne tik Lietuvoje. Knyga išversta į anglų, norvegų kalbas. Jos ištraukos publikuotos užsienyje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose.

Ryšys: mamą D. Urbonienę į spektaklį Kaune lydėjo jos dukra R. Juknevičienė. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kitaip kalba apie tremtį

Politikės R. Juknevičienės mama, anot E. Koriznaitės, pasirinkta neatsitiktinai – buvo ieškoma žmogaus, kuris būtų glaudžiai susijęs su Panevėžiu.

D. Urbonienė, nors gimė Kirmėliuose, Anykščių rajone, gyveno Panevėžyje, ten mokytojavo, o dabar laiką leidžia Tiltagaliuose, Panevėžio rajone. Todėl aktorės mama – režisieriaus Juozo Miltinio mokinė, teatro aktorė ir režisierė Eleonora Matulaitė, nusprendė į sceną perkelti būtent jos istoriją. Ją patikėjo pasakoti savo dukrai. Ne vieną personažą įkūnijusi aktorė E. Koriznaitė neslėpė, kad šis vaidmuo nebuvo itin lengvas, o ir pats spektaklis kitoks nei dauguma – jame nėra grimo, puošnių sceninių drabužių, dekoracijų ir medijų, už kurių gali pasislėpti aktorius.

Norėjosi, kad jis būtų kitoks, todėl man labai patiko autorės mintis, kad būtų paliesta ne tik Sibiro, bet ir kuriančios moters tema.

„Norėjosi, kad jis būtų kitoks, todėl man labai patiko autorės mintis, kad būtų paliesta ne tik Sibiro, bet ir kuriančios moters tema. Taip atsirado poetės D. Teišerskytės, kuri taip pat buvo ištremta į Sibirą, eilės“, – kalbėjo E. Koriznaitė, kartu su monospektakliu aplankiusi jau ne vieną Lietuvos miestą ir miestelį. „Meduoliais kvepiančias seklyčias“ D. Urbonienė taip pat matė ne sykį, tačiau kiekvienas jų tarsi pirmas.

„Sunku...“, – atsiduso 91-ų tremtinė.

Skaudžios netektys

Netrukus skausmingi prisiminimai buvusią lietuvių kalbos mokytoją grąžino į 1941-ųjų vasarą, kai ją, vos devynerių, kartu su tėvais ir broliuku Aručiu ištrėmė į Sibirą. Iš vakaro pakabinusi suknelę, kuria turėjo pasipuošti vykdama pas senelius, rytą mergaitė pabudo nuo mamos verksmo. Išbėgusi iš miegamojo mergaitė pamatė šalia mamos stovintį ginkluotą vyrą. Grįžus iš pašto su laikraščiais, įsibrovėliai šautuvą įrėmė ir į tėvelio nugarą.

„Buvo pati baisiausia akimirka – mane stumia kažkoks žmogus su šautuvu, kaip tik tuo metu pabunda pusantrų metukų broliukas. Imu jį, kad nuraminčiau, o kitas kareivis bėga paskui mane į jo kambarį. Kyla didelis šurmulys. Tada mums liepė susikrauti daiktus ir eiti į lauką, – ten, anot D. Urbonienės, jų laukė sunkvežimis. – Buvo baisu ir kankino nežinomybė.“

Vėliau visa šeima buvo atvežta į Panevėžį, kur cukraus fabriko kieme laukiantys kareiviai rusiškai ragino lipti į paruoštus gyvulinius vagonus. „Tėvelis atsisveikino ir buvo išvestas. Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje mama buvo išleista atnešti karšto vandens. Kaip tik tuo metu šalia tremtinių traukinio atsirado dar vienas sąstatas grotuotais langais, pro kuriuos žiūrėjo vyrai. Tiesiai prieš mūsų vagoną pamačiau tėvelį. Mama taip pat pamatė. Ji pribėgo, kalbėjosi, rodė į vagoną, rankas pakėlė ir aš supratau, kad prašo parodyti Arutį. Parodžiau Arutį, tėvelis nusišypsojo. Tada kareiviai nuvarė tėvelį nuo lango. Daugiau jo nebemačiau“, – D. Urbonienė pasakojo, po kurio laiko sužinojusi apie tėvelio mirtį. Nualintas darbų ir bado, jis tesvėrė 36 kg.

Tragiškas ir Dainoros broliuko likimas. Nė dvejų neturintis berniukas mirė nuo šalčio.

„Broliukas snausdamas dejavo. Staiga pramerkė akytes. Nudžiugau, pradėjau kalbinti, bet jis keistai klyktelėjo, pradėjo sunkiai alsuoti, blaškytis. Atbėgo mama, paėmė ant rankų. Aš vaikščiojau šalia, laikiau broliuko rankytę ir vis tikėjau, kad nurims, užmigs, o tada pradės sveikti. Pajutau, kad jo rankytė sunkėja. Mama verkdama atsisėdo su juo ant lovos. Pamačiau atmerktas broliuko akis, norėjau sakyti: žiūri? Jis žiūrėjo keistai nurimęs, o rankytė darėsi vis sunkesnė“, – D. Urbonienės išgyvenimus įgarsino aktorė E. Koriznaitė.

Susidomėjimas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salė buvo sausakimša. Regimanto Zakšensko nuotr.

Ilgai nekalbėjo

D. Urbonienė prisiminė patirtą badą, šalčius ir save mažą su pjūklu rankose, kai nupėdinusi į mišką ir iš ten atsivilkusį medį, malkų paruošė visai žiemai.

„Buvo ir taip, kad mus užpustė. Nevalgėme visą savaitę. Guliu lovoje, prisimenu tėvelio norą, kad mokyčiausi, bet suprantu, kad turbūt nebus nei mokyklos, nei universiteto. Laimei, išgyvenau“, – sunkiai atsiduso tremtinė.

Būdama trylikos ji grįžo į Lietuvą, baigė mokyklą, o nuo 1953 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos–filologijos fakultete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Dar po penkerių metų D. Urbonienė mokytojavo Geležių vidurinėje mokykloje, Panevėžio rajone.

Ilgą laiką pedagogė negalėjo kalbėti apie tremtį, o kai prabilo, niekas netikėjo, kad sovietų valdžia trėmė ir mažamečius vaikus. „Pasirodžius mano prisiminimų knygai, daug kas stebėjosi, sakė, kad to negalėjo būti, bet taip buvo“, – dar nevarčiusius knygos „Sibiras vaiko akimis“ autorė kvietė tai padaryti arba sekti monospektaklio „Meduoliais kvepiančios seklyčios“ maršrutą.

Drąsi kelionė

Anot spektaklio kūrybinės komandos – Gretos Gudelytės, Eglės Kazickaitės ir Tomos Čepaitės, šis sceninis veiksmas yra keista ir drąsi, kartu šiek tiek kurioziška kelionė, kurioje tyrinėjamos kūrybiškumo gelmės, tobulumo siekis ir moters vizijos galia.

„Sode dievų nėra“ premjeroje žiūrovai kviečiami stebėti žmogaus panirimą į protu nepaaiškinamus procesus ir atsidavimą jiems. Tačiau tikrasis proceso tikslas – nykstančio pasaulio atkūrimas, arba neskaudaus, nebaudžiančio gyvo pasaulio versija, kurioje Ievos ir Adomo nuopuolis niekada neįvyko, nes jų tame sode niekada nebuvo, kaip ir nebuvo dievų, kurie už mus kažką sutvertų.

Pasak spektaklio režisierės E. Kazickaitės, sceniniame veiksme labai svarbus vaidmuo tenka muzikiniams sprendimams, todėl šią užduotį patikėjo kompozitorei T. Čepaitei, su kuria vienoje kūrybinėje komandoje dirbo pirmą kartą.

Trina ribas

„Pasirinkome Tomą, nes mums labai patiko 2021 m. išleistas jos autorinis elektroakustinės akusmatinės muzikos albumas „Audiomitologija“. Smalsiai stebėjome, kaip sceninio veiksmo kompozitorė bandė užfiksuoti kuo daugiau kraštogarsio ir įvairių repeticijose naudojamų objektų garsų, kaip čia pat maišė juos su balso įrašais. Sceniniame veiksme kompozitorė ne šiaip leidžia autentišką garso takelį, o ir gyvai žaidžia su atpažįstamais garsais, tembrus transformuodama į nebeatpažįstamus skambesius, kurie trina ribas tarp materijos (garso įrašų) ir nežemiško prado (transformuoto garso), realybės ir mito, to, kas žmonėms pažįstama, ir to, kas priklauso anapusybės pasauliui“, – pasakojo E. Kazickaitė.

Scenoje kuriamame sode žiūrovai pamatys ir vienintelę to sodo gyventoją ir kūrėją – vidutinio amžiaus moterį, netekėjusią ir neturinčią vaikų, nepaklūstančią visuomenės normoms. Moteris yra bedarbė, užsiregistravusi užimtumo tarnyboje, gyvena iš menkos pašalpos ir niekaip neranda darbo pagal specialybę, nes ji yra dangiškų sodų augintoja, tačiau visuomenėje šių sodų kūrėjai nėra paklausūs.

Spektaklio „Sode dievų nėra“ scenovaizdis. / Apeirono teatro archyvo nuotr.

Pirmasis monospektaklis

Šiame sceniniame veiksme vaidmenį kurianti aktorė, režisierė G. Gudelytė premjerą apibūdino kaip didžiulį iššūkį. Tai – pirmasis monospektaklis Apeirono teatro repertuare ir pirmas aktorės monoveiksmas, kuris šiandien panašesnis į kažką tarpdisciplininio nei į grynąjį teatrą.

„Aš pati šiame procese palaipsniui imu jaustis kaip moteris vorė, atsieta nuo žmonių, hierarchinės santvarkos, aktualijų. Šiame sceniniame veiksme virstu vore, neatsiejama tik nuo vieno – savo voratinklio. Kiekvieną repeticiją klaidžioju aliuminiame geometrinių modulių tinkle kaip mitopoetinėje pasaulio tvarkos metaforoje ir permąstau: kad ir kiek, kad ir kokių dievų esame turėję, galiausiai sudėtingiausius sprendimus savo gyvenime turime priimti patys“, – dalijosi mintimis G. Gudelytė.

„Sode dievų nėra“ premjera įvyks lapkričio 16 d. 19 val. Klaipėdoje įsikūrusiame Apeirono teatre (Turgaus g. 16 / Tiltų g. 12). Bilietus platina kakava.lt.

Profesionalus, intriguojantis

Apeirono teatras – profesionalus teatras, kurį 2012 m. uostamiestyje savo iniciatyva įkūrė režisierės E. Kazickaitė ir G. Gudelytė. Teatro kūrėjos, analizuodami visuomenę psichologiniu, sociologiniu aspektais, stebėdami žiūrovų reakcijas, vyraujančias teatrines formas ir jų variacijų galimybes, eksperimentuodami su kalba ir dramaturgijos teatrine raiška, plėtoja diskursyvinio teatro idėją. Per trumpą gyvavimo laiką Apeirono teatras spėjo tapti vienu labiausiai intriguojančių teatrų Lietuvoje.

Istorijos iš gyvenimo

Jautriai, bet su humoru toksiško vyriškumo padarinius ir lyčių stereotipų sukeltas traumas tyrinėjantis monospektaklis yra tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ dalis. Jis pasakoja apie Greisę – jauną moterį, trokštančią meilės, bet ieškančią jos pačiose netinkamiausiose vietose ir žmonėse, kol gyvenimas galiausiai priverčia ją atrasti, kas yra visavertė meilė ne tik kitam, bet ir sau.

Spektaklis jau sulaukė daug dėmesio Liuksemburge ir Londone, o vasarą jį galės išvysti ir Lietuvos žiūrovai. Tiesa, jis bus rodomas tik vieną kartą, nes kitą dieną kūrybinė komanda su spektakliu išvyks į prestižinį Edinburgo teatro festivalį „Edinburgh Fringe“, vykstantį teatre „Summerhall“. Tačiau G. Parulytė tikisi, kad spektaklis dar ne kartą sugrįš į Lietuvą.

Kūrėja pasakoja, kad daugybę žiūrovų sujaudinusi pjesė gimė labai natūraliai, dramaturgė ją parašė per keturias dienas.

„Parašyti pjesę manęs paprašė Liuksemburge vykstantis monospektaklių teatro festivalis „Fundamental Monodrama Festival“. Nors tai nėra autobiografija, ją parašyti paskatino prieš kelerius metus išgyventa sunki depresija. Išėjusi iš tamsaus etapo supratau, kad nematau užtektinai spektaklių ar kino filmų, pasakojančių istorijas, panašias į tas, kurias išgyvenau aš ar mane supančios moterys“, – apie idėjos pradžią pasakojo G. Parulytė.

Kartais kurdami režisieriai siekia save išaukštinti, spektakliu pademonstruoti savo sumanumą, išradingumą, intelektą, tačiau tokios pjesės, anot menininkės, dažnai žiūrovams būna neaktualios. G. Parulytė sako norėjusi sukurti spektaklį, po kurio žiūrovai jaustųsi artimesni sau, kitiems ir pačiam teatrui.

„Lovefool“ premjera įvyko teatro festivalyje Liuksemburgo nacionaliniame teatre. Bilietai buvo kaipmat išpirkti, o pjesė pasiekė populiarumo rekordus. Vėliau spektaklis rodytas ir Londono teatre „Coronet“, kur paliko įspūdį net išlepintai britų publikai.

„Monospektaklyje vaidinanti Kristin Winters gyvena Londone. Ji man pasakė, kad daug spektaklių mačiusi Londono publika nemėgsta teatre reikšti jausmų. Tad regėti, kaip spektaklio pabaigoje žiūrovai šluostėsi ašaras, buvo tiesiog stebuklinga. Nors šalių kultūros yra skirtingos, mes visi turime tų pačių sielos žaizdų, – pastebėjo G. Parulytė. – Be galo džiugu, kad pjesės, parašytos per keturias dienas, vilkint pižama, nuoširdumas ir paprastumas paliečia žmones.“

Impulsai: G. Parulytė pabrėžia meno svarbą – „tai, ką mes rodome teatro scenoje, daro įtaką visuomenei“. L. Theisen, D. Fragoso nuotr.

Siekia pokyčių

Pasak pašnekovės, viena svarbiausių spektaklio temų yra tai, ką su mumis padaro neišgydytos vaikystės traumos ir kaip jos paveikia mūsų gebėjimą mylėti ir priimti meilę. G. Parulytės teigimu, neišsigydę savo skausmo būsime tiesiog užprogramuoti skaudinti save ir aplinkinius.

„Spektaklyje taip pat kalbama apie toksišką vyriškumą ir mus ribojančius lyčių stereotipus. Viena vertus, atrodo, šiomis temomis šnekama labai daug. Kita vertus, niekas iš esmės nesikeičia. Pjesėje yra momentas, kai vaikai atsako į klausimą, kokia jiems atrodo gera moteris. Draugų paprašiau įrašyti savo vaikų atsakymus. Atsiuntę man įrašus, bičiuliai net susigėdo – nors vaikams jie daug kalba apie lygybę, 3–5 metų mažieji jau turėjo labai stereotipišką moters įsivaizdavimą. Pasak jų, gera moteris yra ta, kuri plauna, tvarko, gamina valgį, visada sako ,„taip“, turi vaikų, – atskleidė ji. – Tad nors daug kalbame apie lyčių lygybę, jos dar nepasiekėme, o ateinanti karta mąsto panašiai kaip jų seneliai.“

Dramaturgė tiki, kad menas yra platforma, galinti paskatinti pokyčių. Jų labai reikia, nes moterys vis dar gyvena tam tikrame visuomenės užribyje.

Net vyrai man rašė laiškus, juose prisipažindami, kad po spektaklio pravirko.

„Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl yra taip mažai moterų režisierių. Iš tikrųjų, kai būdama penkiolikos pradėjau vaidinti kine, man niekada nė nebuvo šovusi mintis, kad kada nors galėčiau pati rašyti istorijas ir jas režisuoti. Tiesiog nebuvo moterų režisierių pavyzdžių, kuriuos galėčiau matyti ir jais sekti. Tiesa, kad sukūrusios šeimą moterys režisierės neretai apleidžia kūrybą, nes joms tiesiog nebelieka tam laiko, ir nėra įstatymų, kurie palaikytų jų, kaip mamų ir menininkių, statusą. Beje, tik neseniai supratau, kad per visus ilgus mokyklos metus Liuksemburge mes skaitėme tik vieną moters autorės parašytą knygą – „Anos Frank dienoraštį“, – akcentavo pašnekovė. – Vis dėlto pjesė „Lovefool“ man suteikė labai daug vilties. Dar neteko dirbti projekte, kuriame gaučiau tiek daug jautrių žmonių atsiliepimų. Net vyrai man rašė laiškus, juose prisipažindami, kad po spektaklio pravirko. Nuostabu žinoti, kad menas gali būti toks gydantis ir sukelti tokį stiprų bendrumo ir išsilaisvinimo jausmą.“

Teatro terapija

G. Parulytę labai sujaudino tai, kad spektaklis patiko psichoterapeutams, kurie paskatino jį pamatyti savo kolegas ir pacientus. Nors pjesė iš pradžių buvo skirta labiau suaugusiesiems, ji pasirodė artima ir paaugliams.

„Spektaklyje Liuksemburge apsilankiusi mokytoja mūsų paprašė surengti pasirodymą 16–18 metų moksleiviams. Po spektaklio planavome 20 minučių klausimų ir atsakymų sesiją, kuri užtruko net dvi valandas, kadangi norėjome leisti paaugliams išsikalbėti. Paaiškėjo, kad 100 paauglių arba buvo patyrę prievartą, arba pažinojo žmonių, kurie ją patyrė. Visi jie bijojo vieno iš savo tėvų, turėjo savižudiškų minčių arba pažinojo žmogų, kuris nusižudė. Tai išties sukrėtė, – atskleidė režisierė. – Diskusijos metu kalbėjome apie meilę sau ir kitam, sutikimą seksui. Supratau, kad visuomenė ir švietimo sistema labai infantilizuoja paauglius. Tačiau tiesa, kad jie jau 15–16 metų yra daug išgyvenę ir nežino, ką su tuo skausmu daryti. Ne visi gali eiti į terapijos užsiėmimus ar pasikalbėti su tėvais, nes šie tik ima gėdinti.“

„Lovefool“ spektaklio metu žmonės išlieja savo jausmus ir pasijaučia nesantys vieni su savo problemomis. Tad spektaklis buvo pramintas teatro terapija.

„Man norėjosi vengti per didelio teatrališkumo, simbolizmo ir kalbėti visiems suprantama žmonių kalba. Greisės personažas tiesiog kalbasi su žiūrovais ir jiems atskleidžia tamsiausias savo paslaptis. Tai sukuria labai intymią atmosferą“, – pasakoja G. Parulytė.

Į premjerą Lietuvoje režisierė kviečia visus, norinčius patirti teatro terapiją. Labiausiai tuos, kurie nemėgsta teatro. Pasak pašnekovės, jai visada smagu, kai paskatinti draugų ar artimųjų žmonės apsilanko „Lovefool“ spektaklyje ir iš jo išeina pamilę teatrą.

Metas naujiems balsams

Jautrias ir šiais laikais aktualias temas į teatro sceną perkelianti G. Parulytė tikisi, kad vis daugiau autorių išdrįs rašyti pjeses apie tai, kas rūpi jiems ir visuomenei. Pašnekovės nuomone, nuolatinis klasikinių kūrinių interpretavimas teatre jau seniai tapo nuobodus.

„Studijuodama Niujorke turėjau griežtą vaidybos dėstytoją. Ji mums liepdavo perskaityti po vieną pjesę per dieną. Niujorke buvo toks knygynas, prekiavęs tik teatro pjesėmis. Ten dirbo tikri žinovai, kurie pasiūlydavo pjesių bet kokia norima tema. Skaitant įvairias pjeses, man visiškai atsivėrė akys ir supratau, kaip mažai dėmesio mes skiriame šiuolaikiniams autoriams, – akcentavo ji. – Dėstytoja kartodavo, kad jau užteks interpretuoti ir perinterpretuoti Williamą Shakespeare’ą, Antoną Čechovą ir kitus klasikus. Tai – visiškas režisieriaus egocentriškumas, siekiant parodyti, koks jis genialus, nes seną pjesę gali pritaikyti šioms dienoms."

Jei norime turėti įdomų ir aktualų teatrą, anot G. Parulytės, turime suteikti sceną ir naujiems balsams.

„Dėstytoja pasakė: Gintare, jei aš dar vieną kartą pamatysiu modernią A. Čechovo „Trijų seserų“ interpretaciją, kur seserys apsirengusios juodai ir groja elektroninė muzika, aš nusišausiu. Vėliau grįžusi į Berlyną, kur tuo metu gyvenau, pamačiau spektaklio „Trys seserys“ plakatą su juodai apsirengusiomis aktorėmis ir aprašymu, kad jame skambės elektroninė muzika“, – pasakojo menininkė.

G. Parulytė ragina autorius nebijoti rašyti pjeses, net jei jie niekada nėra to darę. „Įdomūs ne tik jaunimo, bet ir vyresnių žmonių balsai. Pavyzdžiui, man būtų smalsu pamatyti spektaklį apie tai, ką reiškia būti 80-metei šiuolaikiniame pasaulyje. Deja, mūsų visuomenėje vis dar nėra labai priimtina vyresniame amžiuje keisti profesiją, išbandyti ką nors nauja. Norėtųsi, kad žmonės suprastų, jog pradėti rašyti niekada nėra vėlu. O kultūros institucijos turėtų būti atviresnės ir suprasti savo atsakomybę. Juk tai, ką mes rodome teatro scenoje, daro įtaką visuomenei“, – atkreipė dėmesį ji.

Užteks interpretuoti ir perinterpretuoti klasikus. Tai visiškas režisieriaus egocentriškumas, siekiant parodyti, koks jis genialus.

Ateivė Liuksemburge

Lietuvoje gimusi G. Parulytė, būdama septynerių, su šeima emigravo į Liuksemburgą. Čia jos tėtis gavo architekto darbą.

„Oficialiai buvome pirmoji lietuvių šeima Liuksemburgo istorijoje, tad iš pradžių buvo daug vienišumo jausmo. Tikėjausi, kad turėsiu dvejus namus – Lietuvą ir Liuksemburgą, tačiau viskas pakrypo kitaip. Lietuvoje niekas nežinojo apie Liuksemburgą, o Liuksemburge – apie Lietuvą. Vaikai mano gimtąją šalį asocijavo su Rusija, pašaipiai vadindavo mane ruse. Tad gyvenimo pradžia emigracijoje man nebuvo labai lengva, – pripažino režisierė. – Sulaukusi dvylikos metų pradėjau lankyti dramos būrelį. Tada man atsivėrė visiškai kitas pasaulis, kuriame kartu bendravo įvairaus amžiaus paaugliai, o mano kitoniškumas buvo priimamas labai palankiai.“

Būdama penkiolikos G. Parulytė dalyvavo pirmojoje atrankoje ir nuo to laiko ji vaidino kine. Pirmąjį vaidmenį lietuvė sukūrė filme „CQ“, kurį režisavo režisierius Romanas Coppola. Paskui ji vaidino filme „Mergina su perlo auskaru“, filmavosi greta garsių žvaigždžių – Scarlett Johansson ir Colino Firtho. Teatre vaidinti pašnekovė pradėjo būdama 27-erių.

„Mane be galo traukė filmų ir spektaklių režisavimas. Tad Briuselyje įgijau medijų studijų magistrą. Šių studijų metu mes filmavome, kūrėme radijo laidas, rašėme scenarijus, o šias visas veiklas jungė psichologija. Vėliau išvykau į stiprią Niujorke įsikūrusią vaidybos mokyklą, kurioje metų programą perėjome per vieną vasarą, – atskleidė kūrėja. – Grįžusi į Liuksemburgą, vaidinau teatre ir kine, rašiau straipsnius laikraščiams ir žurnalams. 2017 m. manęs paprašė parašyti novelę liuksemburgiečių kalba. Novelė „Fuck“ tapo labai populiari. Ją greitai išpirko, o kritikai rašė, kad šią knygą parašiau visiems prieinama kalba. Man pasirodė labai juokinga ir miela, kad liuksemburgiečių kalbą tarp jaunimo išpopuliarino lietuvė.“

G. Parulytė pasakoja galiausiai pradėjusi pavargti nuo atrankų ir filmų, kuriuose jai tekdavo stereotipiniai, vienpusiai vaidmenys, parašyti ir surežisuoti vyrų.

„Man nebepatiko, kad ne nuo manęs priklauso, ar gausiu vaidmenį ir koks jis bus, norėjosi daugiau savarankiškumo ir atsakomybės. Supratau, kad tokių moterų, kurias aš įkūniju ekrane ar teatro scenoje, realybėje nepažįstu. Tad norėjosi kurti realų gyvenimą labiau atitinkančius spektaklius, – pasakoja ji. – 2019 m. Liuksemburgo teatro festivalis manęs paprašė parašyti pjesę. Taip gimė monospektaklis „A Lithuanien in the Land of Bananas“ („Lietuvė ateivė Bananų šalyje“), pasakojantis apie mano vaikystę Lietuvoje, emigraciją ir gyvenimą Liuksemburge. Spektaklį pati režisavau ir jame vaidinau. Vėliau viskas vystėsi labai greitai, nuo to laiko surežisavau šešis kino projektus. Dabar rašau scenarijus serialui ir ilgametražiam filmui, džiaugiuosi save atradusi rašydama, nes tai man teikia didelį džiaugsmą. Būdama aktore, patyriau daug toksiško bendravimo, tad labai smagu, kad režisuodama pati išsirenku savo komandą. Darbas man tapo tikra meile ir kūrybos oaze.“

Kas: Festivalis „ConTempo“, G. Parulytės spektaklis „Lovefool“.

Kur: Kauno kameriniame teatre.

Kada: Rugpjūčio 1 d. 18 val.

„Lėlių teatras turi visas išraiškos priemones kalbėtis su vaikais ir paliesti jų širdis. Artėjant mirusiųjų pagerbimo šventei, pats metas kviesti vaikus ir jaunimą pokalbiui pačiais sudėtingiausiais jiems kylančiais klausimais“, – teigia teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Spalio paskutinį savaitgalį teatras laukia jaunimo premjeroje „Po vandeniu“. Scenoje kuriamas lengvai atpažįstamas jauno žmogaus ir jo vienatvės portretas. Monospektaklyje gilinamasi, ar vienatvė visada yra blogybė, ir kaip galima ją prisijaukinti. „Galbūt, tik būdami vieni galime pažinti save ir išmokti, kaip būti kartu su kitais žmonėmis?“ – klausė spektaklio autorė, jaunosios kartos režisierė, kompozitorė ir aktorė Dominyka Budinavičiūtė.

Lapkričio pirmąjį savaitgalį Didžiojoje teatro scenoje šeimoms ir mažiesiems žiūrovams nuo 7 metų bus pristatytas spektaklis „Nykstantys žmogeliukai“, pagal australų rašytojos Elizabeth Mary Cummings knygas „Nykstanti sesuo“ ir „Amžinas vaikas“. Spektaklio kūrybinė komanda pakvies į šviesos kupiną  vizualią kelionę per atsiminimus, kuriuos į bendrą giją sujungia begalinė meilė artimiesiems. Spektaklio kūrėjai nori tapti pagalba tėvams, kalbantis apie sudėtingus, tačiau gyvenime neišvengiamus klausimus: kas nutinka, kai susiduriame su netektimi ar sunkia liga? Ko imamės, norėdami padėti savo artimam žmogui, kuris serga? Ką daryti su ilgesiu ir tuštuma, netekus brangaus žmogaus? Kas pasilieka, kai iš atminties negrįžtamai nyksta artimųjų veidai ir vardai? Šešėlių teatro principu scenoje bus pasakojamos jaudinančios kelių šeimų istorijos, kurios leis kitu kampu pažvelgti į gyvenimo metamus iššūkius ir kvies ieškoti šviesos net ir tamsiausiame danguje.

Spektaklio „Nykstantys žmogeliukai“ kūrėjos – režisierė Agnė Sunklodaitė ir dailininkė Giedrė Brazytė, savo pastatymuose visada stengiasi akcentuoti esminius gyvenimo prasmės ir žmogiškųjų vertybių  klausimus, o jų meninius sprendimus jau ne kartą įvertino Kauno lėlių teatro žiūrovai ir kritikai: šis kūrybinis tandemas šiemet buvo įvertintas ir apdovanotas svarbiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“, už spektaklį „Dievų miškas“ (2021 m.), pagal B. Sruogos to paties pavadinimo romaną.

Klouniškos dvasingumo paieškos

Pasak kūrybinės komandos – režisieriaus Žilvino Beniušio, pjesės bendraautorio Raulio Barranco ir aktorės Indrės Lencevičiūtės, spektaklis, visų pirma, pasakoja apie žmogaus troškimą būti absoliučiai laisvam.

„Susiduriame su dviem idėjomis. Pirmoji – perėjimas į totalios laisvės būseną, išsilaisvinus nuo visko, kas yra žmogiška. Antroji – virsmas laisvam, priėmus savo žmogiškumą, netobulumus ir trūkumus. Klounė Lelija spektaklyje tampa dvasingumo mokytoja, rengiančia mokymus, kokie šiuo metu labai madingi populiariojoje kultūroje. Tikriausiai kiekvienas esame matę įvairius guru, siūlančius išmokti tapti laimingiems, sėkmės lydimiems, laisviems ir mylimiems. Tad klausiame – ar žmogus, kuris skelbiasi dvasiniu mokytoju, iš tikrųjų yra toks jau laisvas ir sėkmės lydimas? O gal jis tik įsivaizduoja toks esąs? Kada apskritai galime sakyti, kad esame visiškai laisvi? – idėją nusakė Ž.Beniušis. – Šis spektaklis yra tam tikra dvasinės rinkodaros parodija. Kartu svarstome, kodėl žmonės užsiima tokia veikla. Kas iš tikrųjų yra laimė ir sėkmė?“

Mąstydami apie klounus, dažniausiai įsivaizduojame primityviai juokaujančius, per didelius batus avinčius kvailelius. Tačiau, pasak pašnekovų, šiuolaikinei klounadai būdingos rimtesnės temos ir artimesnis santykis su žiūrovais. Todėl spektaklyje komedija susipins su tragedija, o apie rimtus ar net graudžius dalykus bus kalbama lengvai, bet paliečiant sielos gelmes.

„Tradicinė, klasikinė klounada susiformavo prieš kelis šimtmečius, išpopuliarėjus cirkui. Tad tradiciniams klounams būdingas ryškus, visur atpažįstamas makiažas, išraiškingi kostiumai. Paradoksalu, bet šiuolaikinė klounada skaičiuoja kur kas ilgesnę istoriją. Šiuolaikinių klounų protėviu galėtume laikyti kvailio personažą, sutinkamą dar senovės Egipto, šumerų ir indėnų civilizacijose. Vėliau šį personažą atgaivino tokie šiuolaikinės klounados dėstytojai, kaip prancūzas Jacques'as Lecoqas, – pasakoja Ž.Beniušis. – Šiuolaikinė klounada pasižymi tuo, kad joje mažiau grimo, viskas vyksta natūraliau, o santykis su žiūrovu yra kur kas stipresnis ir artimesnis. Klasikinėje klounadoje įprasti iš anksto paruošti numeriai, nepaisantys žiūrovo nuotaikos ir reakcijos. Šiuolaikinėje klounadoje labai svarbi improvizacija, vykstanti čia ir dabar, reaguojant į žiūrovą.“

Ar žmogus, kuris skelbiasi dvasiniu mokytoju, iš tikrųjų yra toks jau laisvas ir sėkmės lydimas? O gal jis tik įsivaizduoja toks esąs?

Sėkmės receptas – auditorija

Režisieriaus teigimu, pagrindinis klouno tikslas visada yra prajuokinti. Tačiau šiuolaikinėje klounadoje pasakojama platesnė istorija ir liečiamos gilesnės temos, kurios leidžia žiūrovui pajausti didesnę jausmų amplitudę.

„Mėgstame sakyti, kad raudona nosis yra mažiausia pasaulyje kaukė. Juk gyvenime mes visi tikrąjį veidą dangstome įvairiomis kaukėmis, tačiau šiuolaikinės klounados klounas stengiasi būti, kiek įmanoma, jautresnis ir atskleisti tikrąjį save“, – paaiškino jis.

Kadangi šiam žanrui ypač svarbus santykis su žiūrovu, Ž.Beniušis ir R.Barranco nusprendė spektaklį paversti improvizuotais mokymais. Taip I.Lencevičiūtės įkūnijama klounė Lelija galės į auditoriją kreiptis tiesiogiai. Tad žiūrovai veiksmo nestebės tarsi iš šono, bet į jį įsitrauks patys. Nors spektaklyje parodijuodami dvasiniai vedliai, pašnekovai tikina iš jų išsišaipyti tikrai neketinantys. Labiau siekiama suprasti, kodėl žmonės užsiima tokia veikla ir kas už to slypi – galbūt pripažinimo ar meilės troškulys?

„Visi žmonės vienokiais ar kitokiais būdais ieško tam tikro dvasingumo, vidinės ramybės ir harmonijos. Todėl manome, kad spektaklio tema bus aktuali visiems“, – tiki I.Lencevičiūtė.

Pjesės bendraautorio R.Barranco teigimu, šiuolaikinėje klounadoje itin svarbu ne tik artimai bendrauti su žiūrovais, bet ir gebėti nesislėpti ir sakyti tiesą. „Komedija, ypač klounada, yra žanras, puikiai tinkantis kalbėti apie rimtas temas. Taip yra būtent dėl to, kad joje negalima nesakyti tiesos. Todėl nesiekiame aklai šaipytis iš dvasingumą pardavinėjančių žmonių. Norime pažvelgti į jų motyvus ir suprasti, kur slypi tikroji tiesa“, – kalbėjo jis.

Pasak pašnekovų, „Lelijos laisvės mokymuose“ gausu improvizacijos, todėl kiekvienas spektaklis bus vis kitoks.

„Norime, kad žiūrovas pajustų, kad veiksmas vyksta taip, kaip vyksta, būtent dėl to, kad atėjo jis. Spektaklis neabejotinai būtų kitoks, jei bent vienas individualus žiūrovas neateitų. Auditorija yra labai svarbi kiekvieno klounados spektaklio sėkmės dalis, nes klounas gimsta iš santykio su žmonėmis, – atkreipė dėmesį Ž.Beniušis. – Žinau, kad dalis žmonių nemėgsta interaktyvių, įtraukiančių spektaklių, bet šiuo atveju nėra ko bijoti. Klounas jokiu būdu negali pasinaudoti žiūrovu, siekdamas sukurti juokingą situaciją. Atvirkščiai – žiūrovas visada yra stipresnioji pusė, nes klounas viską daro tik dėl jo. Klouną netgi palyginčiau su vaiku, norinčiu tėvams – žiūrovams – parodyti viską, ką moka geriausio. Todėl iš šiuolaikinės klounados spektaklių auditorija išeina dar labiau pasitikinti savimi, pasisėmusi gerų emocijų.“

Svarbiausia – improvizacija

Kūrybinės komandos teigimu, spektaklis nėra griežtai surežisuotas, todėl ir tikslaus teksto ar plano jame nėra.

„Aktoriai šį žanrą labai mėgsta, nes jiems paliekama daug laisvės. Režisierius tik sudaro sąlygas aktoriui atsiskleisti, o šis jau ima žaisti ir improvizuoti. Esama spektaklių, kuriuose aktorius turi veikti pagal griežtą planą, tačiau šiuo atveju viskas priklauso nuo jo sugebėjimo prisitaikyti ir reaguoti į žiūrovus čia ir dabar“, – pastebi Ž.Beniušis.

I.Lencevičiūtė ypač džiaugiasi kūrybiniu procesu. „Sakoma, kad klounui geriausias režisierius yra ne tas, kuris viską kruopščiai surežisuoja, bet tas, kuris leidžia jam atsiskleisti. Todėl darbas su Žilvinu ir Rauliu man yra tikra dovana. Nekantrauju, kada mūsų pastangas įvertins ir žiūrovai“, – kalbėjo ji.

Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotas projektas „Lelijos laisvės mokymai“ yra monospektaklis. Todėl I.Lencevičiūtės laukia ne vienas iššūkis. Aktorės teigimu, klounadai ypač svarbus santykis su scenos partneriu, tad dažnai klounai į sceną žengia dviese ar trise. Šiuo atveju Indrės partneriu taps žiūrovai.

Forma: projekto autoriai (iš kairės) R. Barranco, I. Lencevičiūtė ir Ž. Beniušis sako, kad šiuolaikinė klounada – idealus būdas įtraukiant žiūrovą atskleisti net sudėtingiausias temas. / R. Zakšensko nuotr.

„Sudėtinga, kai nėra scenos partnerio, į kurį galėčiau atsiremti ir privalau viską daryti viena pati. Be to, turiu elgtis taip, kad žiūrovai nesijaustų spaudžiami man kažką duoti ar už mane dirbti mano darbo. Kita vertus, betarpiškas bendravimas su auditorija yra labai smagus ir praturtinantis. Todėl tikiu, kad tiek manęs, tiek žiūrovų lauks tik geriausios emocijos“, – šypsosi ji. Ž.Beniušio teigimu, monospektakliai yra labai sudėtingi, todėl juose kokybiškai vaidinti gali tik patys profesionaliausi aktoriai.

„Džiaugiuosi dirbdamas su bene geriausia Lietuvos kloune. Esu įsitikinęs, kad tai gali būti vienas iš nedaugelio monospektaklių, kurį iš tiesų lydės sėkmė“, – sako režisierius.

Klounai – ne tik vaikams

Spektaklyje pasirodysianti klounė Lelija – nenaujas personažas. Ją I.Lencevičiūtė įkūnija ir kartu su organizacija „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ ligoninėse lankydama mažuosius ligoniukus. Šiai organizacijai priklauso ir Ž.Beniušis.

Pasak režisieriaus, būtent Gydytojų klounų dėka susibūrė būrelis žmonių, pamėgusių šiuolaikinę klounadą. Daliai jų į šį žanrą ėmus gilintis labiau, galiausiai buvo įkurtas Šiuolaikinės intelektualios klounados teatras. Su šio teatro vėliava, bendradarbiaujant ir su kitais šalies teatrais, buvo sukurtas ne vienas spektaklis.

Ž.Beniušis pasakoja, kad šiuolaikinės klounados klounai itin profesionaliai ruošiami Prancūzijoje. Būtent Paryžiaus fizinio teatro mokykloje mokėsi I.Lencevičiūtė. Lietuvoje atskirų studijų būsimiems klounams kol kas nėra. Tačiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstomos šiuolaikinės klounados paskaitos bakalauro studentams, kurios 2018 m. sėkmingai integruotos į aktorystės studijų programą.

„Šiuolaikinėje klounadoje aktorinė klouno pusė turi būti labai stipri, nes tai aktorius valdo klouną. Paleidus kvailystę iš savęs, klounas tampa kvailiu, o aktorius turi jį suvaldyti“, – atskleidė I.Lencevičiūtė.

Dažnas mitas apie klounadą – ji skirta tik vaikams. Tačiau, anot kūrybinės komandos, nemažai šio žanro spektaklių skirti būtent suaugusiesiems. Į „Lelijos laisvės mokymus“ kviečiami žiūrovai nuo keturiolikos metų. Ž.Beniušio teigimu, spektaklyje liečiamos temos yra artimesnės suaugusiems žmonėms ir paaugliams, pradedantiems atrasti savo tapatybę ir ieškoti savojo kelio.

„Spektaklis skirtas tiems, kuriems atsibodo gyvenimo rutina, kurie ieško naujo kelio, dvasingumo, siekia pokyčių. Kviečiu ateiti ir kartu pamąstyti, ką iš tikrųjų gyvenime reikia keisti., – juokiasi jis. – Esu tikras, kad šis spektaklis pakeis visų žmonių, kurie jį pažiūrės, gyvenimą. Nežinau, ar į gera, bet pakeis.“

Kas? Šiuolaikinės klounados monospektaklio „Lelijos laisvės mokymai“ premjera.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Rugsėjo 29 d. 19 val.

Estetika kaip anestetikas

A. Rappas (gim. 1968 m.) ne tik rašo pjeses, noveles ir romanus, bet ir yra žinomas kaip muzikantas, aktorius ir kino režisierius, režisavęs ne vieną filmą, pastatytą pagal savo paties tekstus. 2001 m. gegužės mėnesį Niujorko teatro studijoje įvykusi "Noktiurno" premjera (režisierius Marcusas Sternas) publiką paveikė savo įtaigumu ir estetine kalba. Tuomet vienoje spektaklio recenzijų (teksto autorius Charlesas Isherwoodas) buvo rašoma, kad viso monospektaklio metu pagrindinį vaidmenį kūręs aktorius (Dallasas Robertsas) neleido išsiveržti sielvarto ugnikalniui, statydamas jo viršūnėje didžiules žodžių pilis. Taip pat akcentuojama, kad spektaklyje tyrinėjamas ryšys tarp estetikos ir anestezijos, kaip per meną patiriamos patirties apdorojimas gali mus sutaikyti su jos skausmu.

Panašūs potyriai aplanko ir po lietuviškos šios pjesės sceninės versijos. Esminis skirtumas – Niujorke spektaklio premjera įvyko teatro scenoje, o Kaune ši unikali istorija atgijo knygų supamoje viešoje erdvėje, taip pjesei suteikdama, ko gero, net ir patiems kūrėjams netikėtų akcentų. 32 metų veikėją įkūnijantis beveik tokio pat amžiaus jau kituose spektakliuose savo charizmatiškumą įrodęs aktorius D. Stončius žiūrovams pasakoja savo personažo tragišką gyvenimo istoriją, kuri išties yra verta knygos. Būtent romano pavadinimu "Noktiurnas" pristatymo formą spektaklis ir įgyja.

Ima atrodyti, kad kiekvienas sėdintis žiūrovas virsta tarsi atskira knyga, individualiu "Noktiurnu", su savosios sielos naktiniais šešėliais.

"Prieš penkiolika metų aš nužudžiau savo sesę", – spektaklio pradžioje žiūrovams į akis teškia D. Stončiaus personažas, paspausdamas naktinio sielos režimo mygtuką. Tuomet šis tankus ir sunkus teiginys ima skaidytis, dalytis į smulkesnes ir smulkesnes aplinkybes. Greitai supranti, kad tai jau nebe knygos pristatymas, o prieš akis atgijusi pati knyga, vedanti darganotu ir klampiu širdgėlos keliu. Vis dėlto pasiklysti jame maža tikimybė, tereikia sekti šios istorijos pasakotojo priekyje nešamą rūke tai išnyrantį, tai paskęstantį žibintą.

Stambiu planu

D. Stončiaus kuriamas veikėjas tarytum tampa mediumu. Tarp to, kas yra neregima ir materialu, tarp to, kas yra iš tiesų ir galbūt realu, tarp to, kas yra tik laikina akimirka ir kas dvelkia amžinybe. Po nepakeliamai skaudaus įvykio, kai atsitiktinėje autoavarijoje mirtinai partrenkia mylimą mažą sesutę, jis palieka savo šeimą, nesulaukęs tėvų atleidimo, taip pat negalėdamas atleisti ir pats sau. Paprastas, šiuolaikiškas jaunas vyras, viduje stipriai kenčiantis, bet neleidžiantis skausmui pasireikšti išoriškai. Aktorius nesusprogdina isterijos ir savidestrukcijos bombos. Jauti, kaip ji visą laiką tiksi jo kišenėje, bet kurią akimirką galėdama visą istoriją paversti tik mažyčių šiukšlelių krūva. D. Stončiaus herojus eina sunkiausiu keliu – jis gyvena toliau, žaizdą gydydamas žodžiais, literatūra, menu apskritai.

Knygyne ar bibliotekoje, supant gausybei kitų naujų ir senų knygų, girdint miesto gaudesį, įdomu tyrinėti meno terapijos poveikį, kokiu stipriu anestetiku jis gali būti. Kai ateini į knygyną ar biblioteką, įprastai vartai knygas, nusiperki kurią ar pasiskolini. O štai dabar vieną tamsų vakarą prietemoje visai netikėtai čia prisėdi ir stebi, kaip viena iš knygų materializuojasi. Tarp pasakojamos amerikietiškos istorijos ir lokalios Kauno miesto dvasios mezgasi artimas ryšys. Regis, vienu metu veikėjo akimis žvalgaisi po jo Niujorke iš knygų sukonstruotą skurdžios gyvenamosios vietos interjerą, jam įsidarbinus knygyne, minti jų skleidžiama energetika, tarsi net jas užuodi, pirštais lieti jų išdriskusius viršelius, vėliau keliauji kartu pas mirštantį tėvą, kartu bandai jam atleisti už tai, kad jis tąsyk neatleido... Ir tuomet staiga sugrįžti į čia ir dabar momentą, leidžiantį atsiriboti ir pažvelgti į patirtą skausmą kitaip.

Skauda jau nebe taip stipriai, kai sielvartas įgyja globalesnę egzistencinę prasmę. Ima atrodyti, kad kiekvienas sėdintis žiūrovas virsta tarsi atskira knyga, individualiu "Noktiurnu", su savosios sielos naktiniais šešėliais. Spektaklis leidžia tuo pat metu išgyventi ir A.Rappo sukurto personažo patirtį, ir savo paties, tarp jų atrandant neįtikimai daug bendro. Poveikis dar efektyvesnis žinant tai, kad pačioje pjesėje knibžda nemažai autobiografinių detalių.

Režisierius G.Padegimas šiuo spektakliu tęsia pamėgtos tarpžmogiškojo ryšio temos tyrimus. Pastaruosiuose savo darbuose kūrėjas per pavienių šeimų, tam tikros bendruomenės kasdienybės portretus ieško gilesniuose problemų sluoksniuose slypinčių požeminių mus visus suvienijančių upių. Šįsyk jis pasirenka stambų planą ir per vieno žmogaus gyvenimo išpažintį pakviečia įmerkti kojas į čia pat tekančios bendražmogiškumo upės vandenis, įrodydamas, kad ši versmė turi antgamtinių galių ir gali pagydyti dvasines žaizdas.

Tarp "būti" ir "vaidinti"

Paradoksalu, tačiau dar vienu spektaklio pranašumų tampa tai, kad teatrališkumas jame menkai juntamas. Ši gana literatūriška ir poetiška vertėjo Aivaro Mockaus skrupulingai į lietuvių kalbą išversta pjesė reikalauja didelio aktorinio meistriškumo. Aktorius D.Stončius debiutuoja monospektaklio žanre, tačiau tai daro gana sėkmingai. Tikras iššūkis yra vienam išlaikyti žiūrovų dėmesį porą valandų daugiausia vien tik kalbant. Tačiau aktoriaus klausytis nepabosta. Jis žodžiais piešia įvairias savojo veikėjo gyvenimo, kartu ir spektaklio veiksmo, erdves. Tereikia tik įdėmiai klausytis, ir vaizdiniai patys iškyla prieš akis. Taip ir lieka neįminta mįsle tai, kiek jis vaidina ir kiek būna savimi. Jo kuriamas veikėjas-atsiskyrėlis – itin žmogiškas, natūralus, subtilus, nepasiduodantis kraštutinumams, atviras ir kartu dovydiškas. Režisierius, aktorius ir scenografė Birutė Ukrinaitė nežaidžia teatro įprasta prasme. Veikiau jie mezga gyvą dialogą su tikrove, joje ieškodami teatrališkumo pėdsakų.

Spektaklio pabaigoje, ko visai nesitiki, pasirodo ir dar vienas aktorius – Albinas Budnikas, suvaidinantis mirties patale gulintį pagrindinio personažo tėvą. Dviejų veikėjų įtampos pripildytas pokalbis tampa taikliu visą pasakojimą apibendrinančiu akcentu, žiūrovams dovanojančiu akimis nematomą, bet neįkainojamą dovaną – iš atgailos, atleidimo ir atjautos išlietą raktą, tinkamiausią atrakinti durims, vedančioms į kambarį, kuriame mūsų laukia atsakymai į daugelį egzistencinių klausimų.

"Noktiurnas" – G.Padegimo kovos meninėmis priemonėmis prieš susvetimėjimą, nesusikalbėjimą, egoizmą, abejingumą šalia esančiam tęsinys. Kūrėjui itin svarbu, kad teatras ne tik stimuliuotų estetinę pajautą, kultūrinę savimonę, bet ir stipriai veiktų žiūrovo (pa)sąmonę, kad išėjęs iš teatro jis būtų pasikeitęs, savo vidines problemas išsprendęs čia ir dabar. Tenka pripažinti, kad ne visuose spektakliuose šis tikslas pasiekiamas sėkmingai. Šį kartą kartu su šiuolaikiškumo dvasios spektakliui stipriai suteikiančiu aktoriu D.Stončiumi, nestandartine vaidybos aikštele ir iš senų plokštelių nuskambančiomis Edvardo Griego, Fryderyko Chopino ir Piotro Čaikovskio "Noktiurnų" ištraukomis režisierius leidžia visiškai atsiskleisti jaudinančiam A. Rappo pjesės pasauliui.

Kino, teatro ir serialų autorius R. Rudokas šypsosi – paslaptis, kodėl spektakliams tiek metų pavyksta būti populiariems, yra labai paprasta. „ Šių spektaklių esmė – gyvenimiškos temos. Mano žiūrovas yra nuo penkerių metų vaikų iki 95 metų senjorų. Žmonėms patinka pasijuokti iš gyvenimiškų situacijų, į kurias dažnai nebekreipiame dėmesio arba jos būna pamirštos. O kai tos situacijos atgimsta scenoje – juoko dozė garantuota. Šiuose spektakliuose kalbama apie žmonių santykius, aptariami dalykai, su kuriais daugelis susiduria kiekvieną dieną. Spektakliai ypač aktualūs tiems, kas ruošiasi tuoktis ar būti tėvais. Ir tiems, kurie gyvena normalų ar nenormalų gyvenimą“, – šypsosi vienas populiariausių šalies aktorių.

Pirmojoje dalyje spektaklio veiksmas sukosi apie mažylio auginimo ypatumus. Aktoriaus R. Rudoko personažas šmaikščiai aptarė „pradedančiųjų“ tėvų atradimus. „Tėtis. Po 20 metų“ parodys, kad net praėjus dviem dešimtmečiams tėvystės rūpesčiai nesibaigia. Ne ką mažesnės problemos laukia, kai vaikai nusprendžia palikti tėvų namus. Prasideda dar didesnė painiava ir problemos, nes vaikai yra linkę grįžti į saugius ir ramius tėvų namus. Šie spektakliai sulaukia didžiulio žiūrovų susidomėjimo, bilietai į juos būna išperkami gerokai prieš renginį.

Komedijos žanro virtuozas R. Rudokas spektaklio tęsinyje „Tėtis. Po 20 metų“ įkūnija brandos sulaukusį personažą, kurio išgyventoje istorijoje netrūksta tragikomiškų siužeto vingių. Monospektaklio metu R. Rudoko personažas spręs pagrindinę užduotį – kaip savo atžalą priversti tapti pavyzdiniu visuomenės nariu.

R. Rudokas juokiasi, kad spektaklių metu netrūksta kuriozinių situacijų. Norvegijoje vaidinant spektaklį „Tėtis“ pirmoje eilėje sėdėjo devintą mėnesį kūdikio besilaukianti moteris su savo vyru. Jie buvo R. Rudoko pažįstami, atėję pasižiūrėti išgirtojo spektaklio. Kitą dieną moteris pagimdė mažylę. Jos vyras buvo įsitikinęs, kad gimdymą paskatino šmaikštus spektaklis. „Gimdymo metu jis kartojo kai kurias frazes, išgirstas spektaklyje. Na, o po poros metų aš tapau šios mergaitės krikšto tėvu. Privalėjau sutikti, negalėjau atsisakyti“, – su šypsena veide smagų nutikimą pasakoja aktorius.

Spektaklis „Seneliukas“ – dar vienas R. Rudoko perlas iš ilgo suvaidintų vaidmenų sąrašo. Šio spektaklio pjesė pasaulyje sukėlė didžiulį susidomėjimą, tad nenuostabu, kad jau keletą metų žavi ir Lietuvos žiūrovus. Monospektaklyje netrūksta kuriozinių situacijų, humoro kupinų dialogų su publika ir gyvenimiškos išminties tiesų. Spektaklyje „Seneliukas“ raginama drąsiai pažvelgti į daugelį baimių, kurios kamuoja jaunystę ir grožį šlovinančio pasaulio gyventojus. Spektaklis šmaikščiai primins, kad senatvė yra neišvengiamas etapas žmogaus gyvenime, tačiau į ją reikėtų žvelgti pasitelkus humorą. 

Vilniuje spektaklis „Tėtis. Po 20 metų“ bus vaidinamas šį vakarą, koncertų salėje „Vakaris“.

Klaipėdoje kovo 31 d. bus galima išvysti spektaklį „Tėtis“, balandžio 21 d., žiūrovai kviečiami į spektaklį „Tėtis. Po 20 metų“. Spektaklis „Seneliukas“ vyks balandžio 28 d.

Pajūryje spektakliai bus vaidinami salėje Žvejų g. 4.

Pjesės autoriai Vytautas V. Landsbergis ir G. Storpirštis bei ją kūnu pavertęs režisierius Rimantas Teresas žiūrovus pakviečia žvilgtelėti į chaotišką, bet kartu turtingą žymaus Lietuvos grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio minčių pasaulį. Spektaklis „Sriuba“ sukurtas pastarojo išleistos to paties pavadinimo eseistikos knygos motyvais. Scenaristams ir režisieriui teko sudėtinga užduotis neramias abstrakčias mintis sudėlioti į nuoseklią istoriją. Šis iššūkis spręstas pasirenkant primityvų siužetą (artėja nenorimas menininko gimtadienis) ir apipinant jį filosofiškais, bet kartu šmaikščiais monologais, dainuojamąja poezija, M. P. Vilučio grafikos darbų bei archyvinių kadrų vaizdo projekcijomis ir net nedideliais lėlių teatro intarpais. Tokia skirtingo meno krypčių samplaika pasitvirtina ir suteikia vaidinimui gelmės bei patalpina jį į platesnį kontekstą. Matyt, net tie, kuriems „Sriuba“ nepatiks, negalės paneigti, kad tai itin kūrybiškas darbas. Tiesa, kai kurių meninių pasirinkimų pagrįstumas vis tik kelia klausimų.

Skirtingo skonio sriuba

Spektaklis laviruoja tarp absurdiško humoro ir melancholijos, kvailysčių ir egzistencinių klausimų lukštenimo. Tarp daugybės besipinančių ir konfrontuojančių minčių nesunku pasiklysti. Vis tik šiek tiek pakeitus prancūzų rašytojo Gustavo Flobero citatą „Nėra nė mažiausios gyvenimo dalelės, kuri netalpintų savyje poezijos“, užčiuopsime esmę (ir pateisinimą). Juk iš tiesų neaptiktume nė mažiausios gyvenimo dalelės, kuri netalpintų savyje filosofijos. Taigi, melancholiškojo Mikalojaus virtuvėje iš apmąstymų, abejonių, nuogąstavimų ir ieškojimų verdama sriuba. Kaip kiekviena šeimininkė iš tų pačių produktų pagamina savito skonio valgį, taip kiekvienas iš mūsų narpliodamas panašius klausimus, prieis prie skirtingų išvadų ir kitokio pasaulio supratimo. Tiesiog šįkart pataikėme pamatyti, kaip gaminama Mikalojaus virtuvėje. „Beveik neskaitau – nenoriu kito proto skolintis“, – lyg tarp kitko pasako mūsų herojus. Vadinasi, pats turi viską išsiaiškinti, negalima visko patiekto ant lėkštutės gauti – kitaip tai nieko nereikš. Net ir protingiausi žodžiai išliks tuščiaviduriai. „Negi nori, kad Dievas tau prasmę sugalvotų ir į rankas įduotų?“ Vadinasi, tik tu pats gali ją sau susirasti.

Tiesos troškimas ir žinojimo baimė, nusivylimas, neįgyvendinti lūkesčiai, noras dalintis grožiu su pasauliu, bet negebėjimas to padaryti... Meno griebiamasi kaip išganingos priemonės siekiant visų šių tikslų. Žaidžiama, eksperimentuojama, nudegama, bet vis tiek ieškoma. Pavargus ištariama, kad tiesos nebereikia, tiesiog užteks patogios ramybės („noriu patogaus Dievo, o nepatogios tiesos nenoriu“), bet, štai, tuoj pat vėl puolama kažko ieškoti. Būtent kažko – juk net ne itin svarbu ko, svarbu pati paieška, suradimo viltis.

Šis spektaklis yra neabejotinai intelektualus kūrinys, gyvybinių jėgų sėmęsis iš derlingų Vakarų kultūros ir filosofijos klodų. Iš šio kontrastingo kaleidoskopo po truputį susidėlioja atsitiktinio vakarietiškos civilizacijos atstovo žvilgsnis į žemiškąjį gyvenimą ir anapusinį pasaulį. Jis tarsi pasižymi tais pačiais dalykais kaip ir aplinkinių... Bet visgi turi tą savitą skonį. Ko jau ko, bet peno apmąstymams iš spektaklio tikrai išsinešite. Deja, su atsakymais taip paprasta nebus.

Jei esate iš tų racionalių žmonių, kurie nemėgsta klaustukų, daugtaškių bei palaidų galų, „Sriuba“ jums tikriausiai pasirodys per daug padrika ir pakibusi padebesiuose. Kadangi spektaklis paremtas eseistika, jis pasižymi būtent šio žanro bruožais. Jei jo nemėgstate, maža tikimybė, kad kitaip galvosite apie pagal tai sukurtą spektaklį. Tuo metu filosofiškos, poetiškos minties mėgėjai čia ras vertingų dalykų. Nors spektaklyje analizuojamos tradicinės egzistencinės temos, kūrėjai į jas žvelgia nestandartiškai bei su egzotiškesnį poskonį paliekančia pašaipa. Kam? Tikriausiai mums visiems, t. y. vis tuos pačius klausimus užduodantiems, bet galiausiai skirtingus atsakymus gaunantiems Ieškotojams.

Spektaklis „Sriuba“ bus rodomas lapkričio 8 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

„T-o-t-a-l-l-y!“ – autobiografinė komedija apie tai, kaip išprievartauta ir visai palūžusi moteris išmoksta vėl pamilti gyvenimą ir save. Komediją atlieka pati pjesės autorė K.Smith iš JAV.

Nors šiuo metu K.Smith skaito paskaitas žymiausiuose JAV universitetuose, vaidina populiariausiuose Holivudo serialuose „Mentalistas”, „Ligoninės priimamasis”, „Kaulai”, „Įstatymas ir tvarka: Los Andželas” ir kituose, o sausį pasaulio kino teatruose pasirodė vaidybinis filmas „Atradimas”, kuriame ji nusifilmavo kartu su Robertu Redfordu, gyvenimas ją taip lepino toli gražu ne visada. Pirmaisiais studijų metais 17-metė universiteto futbolo komandos palaikymo šokėja K.Smith buvo išprievartauta trijų futbolo žaidėjų ir daug metų dėl to kentė gėdą, buvo kamuojama depresijos. Bet nepaisant visų gyvenime patirtų traumų ir sunkumų, ši drąsi jauna moteris sugebėjo rasti savyje jėgų atsitiesti, išmokti vėl būti laiminga ir tapti įkvėpimo šaltiniu daugybei gyvenimo palaužtų žmonių.

Monospektaklyje „T-o-t-a-l-l-y!“ K.Smith laužo visus su išprievartavimu susijusius tabu, nebijo būti begėdiškai atvira ir trykšte trykšta taikliu šiltu humoru. Pasak savaitraščio „La Weekly” kultūros apžvalgininko Steveno Leigho Morriso, K.Smith „neturi jokio gėdos jausmo, ir ji nusipelnė šios teisės. Jos pasirodyme nėra nė lašelio gailesčio sau, vien tik superherojiškas ryžtas”.

„T-o-t-a-l-l-y!“ pripažintas geriausiu teatrų festivalio „Hollywood Fringe” spektakliu, „Washington Post” redakcija jį išrinko geriausiu festivalyje „Capital Fringe”, o „Wall Street Journal” šią komediją paskelbė labiausiai rekomenduojamu festivalio „Fringe New York” pasirodymu.

K.Smith turas po Lietuvą bus tarptautinė „T-o-t-a-l-l-y!“ premjera – Europoje šis spektaklis rodomas pirmą kartą.

Klaipėdoje jį bus galima pamatyti kovo 9 d. 18 val. Kultūros fabrike. Bilietus platina „Tiketa.lt“. Monospektaklis bus rodomas su lietuviškais subtitrais. Po jo žiūrovų lauks susitikimas ir diskusija su autore, aktore ir lektore K.Smith. Ji pasidalys mintimis apie individualų kūrybiškumą, savęs tobulinimą ir kelią į sėkmę.

K.Smit viešnagė Lietuvoje organizuojama gavus Baltijos ir Amerikos laisvės fondo (BAFF) finansavimą.

Pjesės autoriai Gediminas Storpirštis ir Vytautas V. Landsbergis žada, kad spektaklyje bus gausu tiek humoro bei autoironijos, tiek ramybės valandėlių.

„Sriubos“ pjesės bendraautorius V. V. Landsbergis pasakoja, kad monospektaklio idėja gimė iš susižavėjimo M. Vilučio tekstais. Jie pasirodė esą tikras šviežio oro gurkšnis.

„Mes nuolat stebime, kas vyksta literatūriniame pasaulyje, kokie nauji balsai jame pasigirsta. „Torto“, o vėliau ir „Sriubos“ pasirodymas buvo tikras įvykis. Tos M. Vilučio esė yra kažkas naujo, kitoniško, jose pakankamai daug bravūros, autoironiškos dievoieškos, kultūrinio konteksto vertinimų. Galų gale, ir kiekvienam žmogui atpažįstamų psichologinių situacijų: meilės, mirties, vienatvės, išprotėjimo baimės“, – sako jis.

Pjesę ne tik rašęs, bet ir vaidinantis G. Storpirštis išskiria M. Vilučio kūrybos sąžiningumą. Anot jo, tai talentingas, darbštus ir kuklus žmogus, kurio kūrybinio kelio patirtis suintriguos daugelį.

„M. Vilučio mintys – kaip ir poezija – pilna paradoksų. Jos talpios, pilnos komiškų situacijų, ironijos, įvardijimų, kuriuos dažnas žmogus pagalvoja ramybės valandėlę“, – teigia aktorius.

Tos M. Vilučio esė yra kažkas naujo, kitoniško, jose pakankamai daug bravūros, autoironiškos dievoieškos, kultūrinio konteksto vertinimų.

Jis pastebi, kad rašant pjesę svarbiausias uždavinys buvo medžiagos atranka ir pritaikymas teatrui. Reikėjo surasti raktą į M. Vilučio pasaulį. Juo tapo kino režisieriaus ir dainų kūrėjo Romo Lileikio dainos, kurios skamba spektaklyje.

„Rašydamas aš ir pats nustebau, kaip dera ir vienas kitą papildo R. Lileikis ir M. Vilutis. Juos vienija sunkiai nusakoma Vilniaus Kultūros dvasia. Ji pamažu traukiasi iš mūsų laikmečio. Norisi tos dvasios įleisti į dabartį“, – sako G. Storpirštis.

Pjesės autoriai pripažįsta, kad monospektaklis – tai pakankamai sudėtingas žanras. Todėl rašymo procesas buvo pakankamai didelis iššūkis.

„Monospektaklyje konfliktą turi organizuoti pats su savimi, viduje. Priešingu atveju rizikuoji paskęsti monologų vienodume. Monospektaklyje žiūrovo akis turi mažai ką stebėti, todėl vaidinanti asmenybė turi būti plastiška, gebanti greitai keisti nuotaiką“, – teigia V.V. Landsbergis.

G. Storpirščiui tai bus pirmasis monospektaklis. „Sriuba“ aktoriui suteiks galimybę išbandyti sau visiškai naują žanrą..

„Kaip ir M. Vilučiui brandžiame amžiuje reikėjo drąsos iš dailės šokti į literatūrą bei savo rašymus viešai paskelbti, Taip ir man keliaujant į vėlyvesnį kūrybinį etapą norisi naujų kūrybinių iššūkių“, – sako jis.

Anot, V. V. Landsbergio, M. Vilutis geba vienu metu žaisti kelis žaidimus, keliuose lygiuose.

„Vieni jame suras rimties, susikaupimą ir medžiagą susimąstyti apie gyvenimą, o kiti kikens matydami, kad tos įžvalgos balansuoja ant absurdo ribos. M. Vilutis iš vienos tonacijos į kitą pereina neperspėdamas. Net nepastebi, kada baigiasi rimtieji sakiniai ir prasideda parodija“, – teigia jis.

Anot spektaklio kūrėjų, jis skiriamas skubantiems gyventi ir norintiems viską žinoti. Taip pat tiems, kurie dosniai dalija patarimus apie laimę ir gyvenimo prasmę.

„Sriuba“ premjera įvyks Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gruodžio 6 ir 10 d. Bilietus platina Tiketa.