Grįžo prie senos svajonės

Gabija pasakoja, kad dar mokydamasi mokykloje svarstė studijuoti mediciną. „Mano geriausios draugės tvirtai žinojo, kad rinksis medikių kelią, tačiau aš blaškiausi: tai buvau prie jų, tai ir vėl ne... Tėvai, manau, slapta irgi tikėjosi matyti savo dukrą medike“, – prisimena ji.

Kai paauglystėje pradėjo lankyti dramos būrelį, viskas pakrypo kita linkme. Gabija nusprendė išbandyti vaidybos studijas universitete.

„Sausos medicinos niekada nenorėjau – nesu teorijos žmogus. Visą vaikystę sportavau, todėl ir nusprendžiau mokslus sieti su sveikatingumu ir sportu. Kineziterapija ir apima šias dvi mano mėgstamas sritis“, – aiškina moteris, dabar vėl sugrįžusi prie uolios studentės vaidmens.

Laimingi atsitiktinumai

G. Staniulytė kilusi iš Kauno, tačiau kai nepateko į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aktoriaus ir režisieriaus Vido Bareikio kursą, išvyko studijuoti į Klaipėdą.

„Labai norėjau mokytis pas Vidą, tačiau nepatekau. Laimei, per stojamuosius mane pastebėjo profesorius Valentinas Masalskis ir pakvietė į savo komandą“, – aktorystės ir klaipėdietiško etapo pradžią prisimena ji.

Paklausta, kaip pateko į LNK serialą „Man reikia meilės“, Gabija mini laimingą atsitiktinumą, kai žiūrėdamas Tado Vidmanto filmą „Lietuviški svingeriai“ ją pastebėjo serialo prodiuseris ir pakvietė dalyvauti aktorių atrankoje. Pavyko – Gabija gavo vieną iš pagrindinių vaidmenų.

„Vilma, kurią vaidinu seriale, yra keliautoja. Iki soties prisikeliavusi po pasaulį ji sutinka savo gyvenimo meilę Deimantą ir nori su juo kurti rimtus, brandžius santykius. Vilmai atrodo, kad Deimantas ją tarsi išlaisvino, suteikė tai, apie ką ji visada svajojo, – gyvenimą tobuloje poroje, viską darant kartu. Trumpai tariant, Vilma nori šeimos, vestuvių, tačiau pasiekti šį tikslą jų porai vis kažkas sukliudo“, – painiais serialo vingiais dalijasi aktorė.

Labiausiai į atmintį įstrigo pirmieji filmavimai. „Kai tik pradėjau vaidinti seriale, mane stebino viskas. Buvau kaip mažas vaikas, patekęs į geriausią pasaulyje žaidimų kambarį, – juokiasi ji. – Kadangi vaidmenų gausa dar negaliu pasigirti, kiekvienas man yra be galo svarbus.“

Beje, Vilmos personažas, pasak Gabijos, yra gana artimas jai pačiai. Toliausiai nuo jos asmenybės bruožų būtų Vilmos noras gyventi pagal naujausias tendencijas ir būti žinomai. „Visur kitur galiu įžvelgti ir dalelę savęs“, – apie savo vaidmenį seriale pasakoja G. Staniulytė.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Kitaip nei seriale

Serialo Vilma nori vestuvių, tačiau Deimantas žiedelio pirkti savo merginai neskuba. Realiame aktorės gyvenime, Gabijos žodžiais tariant, viskas vyko kur kas greičiau.

„Buvau dar labai jauna, dirbanti studentė. Įsimylėjau keleriais metais už save vyresnį vyrą, kurio gyvenime viskas tuo metu buvo gerokai stabiliau nei mano. Priešingai nei seriale, jis buvo tas, kuris labai norėjo kurti šeiminį gyvenimą kartu“, – šypsosi pašnekovė.

Kai netrukus po vestuvių porai gimė sūnus, Gabija skyrė jam viską: laiką, energiją, meilę. Paklausta, kas sunkiau: būti gera mama ar gera aktore, ji nė akimirkos nedvejoja ir renkasi pirmą variantą, nors tuojau pat susizgrimba, kad nė pati nežino, kokios savybės turėtų būti surašytos tobulos mamos vizitinėje kortelėje.

Vis dėlto būti gera mama šiandien Gabijai yra pats svarbiausias, atsakingiausias darbas. „Kaip ir pats džiaugsmingiausias!“ – priduria ji. Todėl, jei gautų pasiūlymą kokiame nors filme ar seriale kurti mamos vaidmenį, nedvejodama sutiktų.

Kai tik pradėjau vaidinti seriale, mane stebino viskas – buvau kaip mažas vaikas, patekęs į geriausią pasaulyje žaidimų kambarį.

Sūnus – visas gyvenimas

Gabijos sūnui Arijui gegužės gale bus ketveri. Vyrukas eina į darželį. „Sūnų pagimdžiau labai jauna, 23-ejų. Vos jį išvydau, tiek užsidegiau motinyste, kad daugiau jokių kitų veiklų aplinkui save nemačiau“, – atvirauja Arijaus mama ir priduria, kad drauge su vaiku gimė ir milžiniška atsakomybė už jį.

Dabar jauna moteris vis dar vadina save išprotėjusia dėl sūnaus. Gal dėl to ryšys su Arijumi – ypač stiprus. „Esu skaičiusi, kad vaikai ir tėvai negali būti draugais, bet aš jaučiuosi visiška jo draugė – ne tik mama“, – tikina ji.

Mėgstamiausia abiejų veikla drauge – pasivaikščiojimai gamtoje. Grynas oras atpalaiduoja, o jei vėliau dar užsuka į kokią kavinukę pasmaližiauti ledais – išvis gerai.

„Abu mėgstame aktyviai leisti laiką – pasivaikščiojimai miške, išvykos dviračiais, įvairūs žaidimų kambariai ar aikštelės, baseinas. Nuo kito rudens bandysiu leisti Arijų į gimnastiką – tai karščiausia jo svajonė. Turime tradiciją kiekvieną penktadienio vakarą, pasigaminę skanių užkandžių, žiūrėti animacinį filmą“, – dalijasi laisvalaikio veikla Gabija.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgstamiausias aktorės žanras – detektyvai-trileriai, tačiau dažniausiai  renkasi filmą ne pagal žanrą, o pagal draugų rekomendacijas, žiūrovų įvertinimą. Pastarieji labiausiai patikę serialai – „Baltasis lotosas“ ir „Juodasis veidrodis“.

„Kiekvienam būsimam aktoriui rekomenduočiau pažiūrėti režisieriaus Sidney Lumeto filmą „Dvylika įtūžusių vyriškių“, kurio režisūra ir aktorių vaidyba man paliko neišdildomą įspūdį“, – siūlo G. Staniulytė.

Šiuo metu aktorės kasdienis tempas didžiulis. Paklausta, ar neplaka savęs už tai, kad galbūt per mažai laiko skiria sūnui, Gabija purto galvą. Sako, tai bene vienintelė sritis, kurioje gali save tik pagirti. „Kartais, atrodo, pati suvokiu savo galimybes, tačiau nepasitikėjimas ir baimė suklysti, galbūt blogai pasirodyti prieš kitus mane labai stabdo. Norėčiau būti daug drąsesnė, nebijoti savęs rodyti, nebijoti klysti ir mokėti apginti savo nuomonę, kad ir kokia situacija būtų“, – atvirauja ji.

Pradžia – sunkiausia

Kai po motinystės atostogų teko grįžti į aktorystės pasaulį, pirmieji filmavimai nebuvo lengvi. Šiek tiek nerimo kėlė ir dar nebandyta serialų specifika.

„Anksčiau buvau vaidinusi tik ilgametražiame filme, keliose reklamose. Taigi, teko vėl iš naujo pratintis prie kamerų. Laimei, serialo „Man reikia meilės“ kūrėjų komanda buvo labai draugiška, nekėlė streso“, – džiaugiasi pašnekovė.

Aktorė pasakoja, kaip kelionės į Egiptą metu gavo pirmąjį krikštą. Jos vaidinama Vilma Raudonojoje jūroje turėjo dalyvauti paviršinio nardymo scenoje. „Buvo tikras iššūkis lįsti į atvirą jūrą, kur gylis siekia apie 20 m. Dariau tai pirmą kartą gyvenime. Išsigandau ne tiek gylio, kiek vandenų platybės, nes nardyti reikėjo už ilgo pontoninio tilto, kur prasidėjo koralinis rifas. Tai nebuvo panikos ataka, o labiau diskomfortas…“ – prisimena G. Staniulytė, šiuo metu drauge su mama lankanti treniruotes baseine. Anot aktorės, kineziterapijos studijų programoje taip pat yra užsiėmimai baseine. Studentai mokosi ne tik įvairių plaukimo stilių, bet ir suteikti pirmąją pagalbą skendusiam žmogui.

LNK nuotr.

Tvarkytis norėtų pati

Dieninės studijos, serialo filmavimai, mamos pareigos ir buitis namuose – kaip viską suspėti? Gabija aiškina, kad anksčiau buities klausimais ji buvo netgi pedantė, tačiau dabar negali skirti tiek dėmesio, kiek norėtų.

„Atsiradus namuose vaikui, tvarką palaikyti išties nelengva. Sunkiai praeinu pro išmėtytus daiktus ar neplautus indus. Todėl ir sūnų po truputį vis mokau tvarkos. Švari ir jauki aplinka labai svarbu, tik užsisėdėti namuose – ne man“, – šypsosi ji.

Ar turi kokį labai nemėgstamą darbą? „Gal drabužių lyginimas?“ – juokiasi pašnekovė. Labiausiai aktorė mėgsta gaminti valgį. Ypač itališkus patiekalus, kuriuos gamindama dažnai improvizuoja arba vadovaujasi intuicija. Ypač gerai pavyksta makaronai su grietinėlės padažu, salotos.

Paklausiu, ar ji norėtų, kad kažkas namuose padėtų tvarkytis, atsikratyti nereikalingų daiktų, o likusius sutvarktų taip, kad gyventi būtų lengviau? „Oi, ne… Man nepatiktų, jei mano namuose tvarkytųsi kažkas kitas. Ir daiktus aš norėčiau susidėlioti pagal savo sistemą“, – tikina Gabija, keletą kartų per metus daranti generalinę spintų reviziją. Nebenešiojamus, bet vis dar kokybiškus daiktus ji parduoda arba perleidžia kitiems, kad daiktai gyventų antrą gyvenimą.

Ar žavi moteris mėgsta pasiausti po parduotuves? Be abejo, kas to nemėgsta?! Labiausiai, sako, jai patinka laisvai krintantys drabužiai. Mėgstamiausios spalvos – pilka ir juoda. Atėjus vasarai, nevengia ir ryškių spalvų, kurias renkasi pagal nuotaiką.

Aukštakulnių Gabija nemėgsta ir prisipažįsta, kad jau seniai yra sportinio stiliaus gerbėja. „Dievinu patogią avalynę, ypač sportbačius. Turiu jų visą kolekciją. Paprastai kokie nors įdomesni sportbačiai tampa mano visos aprangos akcentu“, – šypsosi ji.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Norėtų grimuoti kitus

Be kitų norų, kurių labai daug – išmokti plaukti vandenlente, slidinėti snieglente, šokti high heels ir vogue šokius, moteris turi ir dar vieną slaptą svajonę.

„Labai mėgstu sėdėti grimo kėdėje, kai mus ruošia serialo filmavimams, bet dar labiau patinka kurti makiažą kitiems. Kartais net pagalvoju, kad mielai išbandyčiau darbą už kadro kaip grimo meistrė, nors iki meistrės man dar labai toli“, – traukia save per dantį aktorė.

Jokių makiažo kursų ji nebaigė, bet būdama paauglė lankė Kazio Binkio teatrą Kaune, kur prieš spektaklius grimuodavo aktoriukus. „Buvau savotiška mūsų teatro grimuotoja“, – prisipažįsta ji, ir dabar mielai žiūrinti mokomuosius vaizdo įrašus per jutubą, o gautas makiažo pamokas išbandanti grimuodama save.

Norėčiau būti daug drąsesnė, nebijoti savęs rodyti, nebijoti klysti ir mokėti apginti savo nuomonę, kad ir kokia situacija būtų.

Užsiima savianalize

Ar dažnai įsijungia televizorių, pasižiūri, kaip atrodo seriale pati? Gabija sako, kad yra be galo savikritiška ir mieliau į save TV ekrane nežiūrėtų. „Tačiau privalau žiūrėti, analizuoti, kaip vaidinu. Savianalizė, manau, yra viena sudėtinių aktoriaus darbo dalių. Turiu pamatyti save iš šalies, kad žinočiau, kur mano stipriosios pusės, o kur galbūt visai nusivažiuoju“, – aiškina ji.

Drauge su Gabija serialą „Man reikia meilės“ kas vakarą žiūri ir jos sūnelis Arijus. Pernai, kai mažyliui tebuvo treji, Arijus labai stebėjosi, kaip mama, sėdėdama su juo ant sofos, kartu gali būti ir televizoriaus ekrane. Kai Gabija viską išaiškino, vaikas išsyk tapo didžiausiu šio serialo gerbėju.

„Arijus žino ne tik mano, bet ir visų kitų veikėjų vardus, siužetines linijas, ypač laukia manęs pasirodant ekrane“, – sūnaus palaikymu džiaugiasi G. Staniulytė.

Dažnai populiarių serialų aktorius atpažįsta miesto gatvėse, prašo jų autografų, šaukia personažų vardais. Ar taip yra ir Gabijai? „Oi, ne. Tikrai nedažnai. Yra buvę keli atvejai, kai paauglės mergaitės paprašė nusifotografuoti drauge. Tiesa, dar pernai, kai Arijus lankė kitą darželį, auklytės žinojo, kad vaidinu seriale, esu aktorė… Šįmet, kai serialas rodomas jau antrą sezoną, ažiotažo gerokai mažiau“, – sako aktorė.

LNK nuotr.

Moters idealas – mama

Koks Gabijos moters idealas? Pati moteriškiausia, intelektualiausia moteris jai yra jos mama. „Norėčiau būti tokia, kaip ji, – mokanti už save pakovoti, protinga, išsilavinusi, smalsi, visais klausimais turinti savo nuomonę“, – vardija mamos dorybes dukra. Dabar jos mama gyvena savo malonumui ir kuria nuostabius keramikos dirbinius – mėgstama veikla išreiškia save.

Kaip grožio ikoną, tik jau iš aktorinės pusės, Gabija įvardija filmo „Graži moteris“ žvaigždę – amerikiečių aktorę Julią Roberts. Šiuo metu, sako, jai dar labai imponuoja kultinio filmo „Barbė“ žvaigždė, australų kilmės aktorė Margot Robbie. „Jei reikėtų į kažką lygiuotis, norėčiau būti panaši į ją“, – šypsosi šį filmą neseniai žiūrėjusi aktorė, kurios pačios svajonių vaidmuo kur kas rimtesnis. Gabija norėtų įkūnyti kokią nors istorinę asmenybę – žymią sportininkę ar kitą garsią moterį, kurios biografija jai  būtų įdomi.

LNK nuotr.

Be sporto – nė iš vietos

Ne paslaptis, kad puiki fizinė forma – sudėtinė aktorių vizitinės kortelės dalis. Sportas ir fizinis aktyvumas Gabiją lydi nuo pat vaikystės.

„Iš pradžių lankiau pramoginius šokius, kurie virto sportiniais, kai perėjau mokytis į profesionalų klubą. Vėliau išbandžiau ir lengvąją atletiką – bėgimą. Paskui tęsiau šokius, tik jau rinkausi šiuolaikinių ir gatvės šokių stilių. Paraleliai nuolat sportuodavau savarankiškai tiek sporto salėje, tiek ir namuose ar stadione“, – pasakoja aktorė, be sporto šiandien neįsivaizduojanti gyvenimo. Jis padeda ne tik palaikyti puikią fizinę formą, bet ir subalansuoti vidų. Sportuodama moteris atsikrato neigiamų emocijų, pasisemia motyvacijos sveikiau gyventi, tampa energingesnė ir veiklesnė. „Juk kas gi daro mus gražius? Labiausiai – vidinė harmonija ir ramybė!“ – į savo klausimą pati atsako G. Staniulytė ir linki sau ir kitiems surasti pusiausvyrą visur: karjeroje, santykiuose, buityje.

„Motinystėje slypi tiek daug, kad apie viską papasakoti ar ją apibrėžti tiesiog neįmanoma, bet ir neverta. Kiekvienos moters motinystė kitokia, susidedanti iš skirtingų patirčių. Visos mamos, kad ir kokius skirtingus gyvenimus gyventų, ras bendrumų, jungiančių aspektų“, – mintimis dalijasi menininkė.

„Apie bambą“ viename svarbiausių knygos meno konkursų pasaulyje „Luma Rencontres Dummy Book Award“ (2020) pateko į finalą, o Knygos meno konkurse buvo apdovanota pagrindine metų premija, pasak komisijos, už nematytą, ypač stiprų, sensorinį gyvybės pajautimą ir kartu jaučiamą nepaprastai didelę šilumą, įamžintą knygoje tiesiogine ir perkeltine prasme.

M. Verikaitės, V. Venslovaičio, G. Česonio nuotr.

Šiuo metu Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama to paties pavadinimo I. Stankutės personalinė paroda, anot grafikės, – įžanga į šią knygą. Joje žiūrovas raginamas ne tik būti rimtu stebėtoju, bet ir pažaisti. „Žaisti juk smagu visiems“, – sako kūrėja.

„Santakai“ menininkė pasakojo, kaip gimė interaktyvios knygos „Apie bambą“, kurią išleido Kauno fotografijos galerija, idėja, atskleidžia, kodėl motinystės patirtis perteikti joje nebuvo paprasta, ir pasidalija, kokius sprendimus teko priimti knygos turinį perkeliant į galerijos erdvę.

– Kaip gimė jūsų diplominio darbo – autorinės knygos „Apie bambą“ – idėja?

– Lengvai, kaip ir pati knyga. Gal todėl, kad visos į ją sudėtos mano patirtys buvo naujos, labai šviežios ir ryškios. Artėjant dukros gimimui, išėjau akademinių atostogų, o jai gimus visiškai atsidaviau jos auginimui ir į visa tai nėriau stačia galva.

Į Taikomosios grafikos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete sugrįžusi po dvejų metų ir mąstydama, kokia galėtų būti mano diplominio darbo tema, daug nesiblaškiau, nes tuo metu mano kasdienybėje motinystė buvo svarbiausia. Atrodė, kad, kalbėdama apie tai iš savo perspektyvos, turiu daug ką pasakyti.

M. Verikaitės, V. Venslovaičio, G. Česonio nuotr.

– Kodėl savo, kaip mamos, patirtis pasirinkote perkelti būtent į autorinės knygos formatą?

Knyga yra sudaryta iš skyrių, todėl atrodė, kad jie turi likti ir galerijos erdvėje. Kiekvienas eksponatas ar jų grupė yra vis kitas knygos skyrius.

– Autorinė knyga suteikia laisvę sudėti į ją viską, ką norisi. Šis formatas, mano manymu, leidžia sukurti savo pasaulį. Prieš pradėdama diplominį darbą, kurį laiką eksperimentavau su mane labai žavinčiu interaktyvumu knygose. Tam įkvėpė vaikiškų knygelių, kuriose interaktyvumo netrūksta, skaitymas kartu su dukra. Taip viskas susisluoksniavo ir tapo autorine knyga, kurioje jos temą atspindi medžiagos pateikimas.

– Jausmų, atradimų, patyrimų, tapus mama, tikrai buvo daug. Kaip atsirinkote, ką perkelti į knygą?

– Tai buvo intuityvus procesas. Atradimų tapus mama buvo tikrai daug. Aš turėjau užduotį juos sudėti į knygą taip, kad jie netaptų tiesiog faktais. Norėjosi, kad knygoje kalbėtų ne tik nuotraukos, bet ir pats jų pateikimas sustiprintų kūriniu perduodamą žinutę. Nemažai pirminių idėjų natūraliai atkrito mąstant, kurios iš jų vizualiai geriausiai atrodytų knygoje. Žinoma, buvo ir keli svarbūs aspektai, kurių nesinorėjo praleisti: motinystę lydintys jausmai, mano pačios mama.

M. Verikaitės, V. Venslovaičio, G. Česonio nuotr.

– Koks buvo jūsų diplominio darbo kūrybos procesas? Ar jį kurdama planavote, kad tai bus ne tik autorinė (vienetinė) knyga, bet kad ją ir išleisite?

Paroda – įžanga į knygą. Ekspozicijos erdvė yra tarsi kambarys.

– Diplominis darbas prasidėjo nuo kasdienybės stebėjimo, išgryninimo, kokias temas turėčiau jame atskleisti ir kaip jos geriausiai galėtų nugulti knygoje. Labai svarbi dalis buvo medžiagos kaupimas, fotografavimas, prisiminimų rinkimas, kalbėjimasis su žmonėmis. Pati dalyvavau knygos spaudos procese ir įrišusi knygą ją užbaigiau, pridėdama dar keletą detalių: iškarpymų, klijuojamų objektų, nes to reikalavo idėja. Kurdama diplominį darbą pasvajodavau, kad būtų puiku, jei kada nors knyga būtų išleista. Procesas, iki knyga atsiduria skaitytojo rankose, yra tikrai sudėtingas, todėl esu labai dėkinga, kad mano svajonė išsipildė.

– Ar Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama jūsų personalinė paroda „Apie bambą“ yra knygos tąsa, o gal jos iškonstravimas ir perkėlimas į galerijos erdvę?

– Galvodama, kaip pateikti knygą erdvėje, nusprendžiau, kad jos iškonstravimas, tam tikrų detalių išdidinimas būtų tinkamiausias sprendimas. Mano knyga yra sudaryta iš skyrių, todėl atrodė, kad jie turi likti ir galerijos erdvėje. Kiekvienas eksponatas ar jų grupė yra vis kitas knygos skyrius.

Interaktyvumas – skaitytojo įtraukimas – knygoje yra svarbus aspektas. Skaitytojas raginamas ne tik sklaidyti knygos puslapius, bet ir išlankstyti tam tikras knygos dalis, klijuoti lipdukus, atrasti vokuose paslėptus tekstus. Parodoje taip pat kviečiate žiūrovus ne tik eiti nuo vieno eksponato prie kito, bet ir patirti parodą. Ar buvo sudėtinga perkelti knygoje esančias asmeninio archyvo fotografijas, iliustracijas, tekstus, objektus į kitą – parodos – formatą?

Paroda – įžanga į knygą. Ekspozicijos erdvė yra tarsi kambarys. Norėjau, kad į šią erdvę įžengęs žiūrovas pajustų viską iš karto: ir namų netvarką, ir gresiančius pavojus, ir džiūstančius skalbinius, galiausiai – nuolat lydinčius jausmus savo mamai. Galerijoje yra eksponuojama maždaug pusė to, kas sudaro knygos turinį, todėl tikiuosi, kad, žiūrovui pasivaikščiojus po parodą ir užčiuopus motinystės daugialypiškumą, daugybės įvykių vykimą vienu metu bus lengva pajusti, apie ką yra knyga. Interaktyvumas knygoje užima daug vietos, todėl ir parodoje jis man atrodė būtinas. Žaisti juk visiems smagu.

Motinos dienos proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliai buvo įteikti 45 moterims už atsakingumą ir įkvepiantį pavyzdį.

„Atiduodamos labai daug, kartais rizikuodamos visu savo gyvenimu, mamos kartu įgauna milžinišką galią – auginti ir ginti savo vaikus, padėti tvirtus pagrindus jų kelyje. Net ir nebūdamos šalia, mamos turi galią globoti, saugoti savo vaikus visą gyvenimą. Taip galinga mamos meilė, jos rūpinimasis savo vaikais, įkvepiantis pavyzdys keičia ne tik konkrečios šeimos, bet neretai – ir visos valstybės ateitį“, – Prezidentūros pranešime cituojamas G. Nausėda.

Taip galinga mamos meilė, jos rūpinimasis savo vaikais, įkvepiantis pavyzdys keičia ne tik konkrečios šeimos, bet neretai – ir visos valstybės ateitį.

Prezidentas mamoms dėkojo už „nuolatinę paramą, paguodą, pagarbą ir kantrybę, už gerus ir išmintingus žodžius vaikams ir globotiniams, jiems suteiktą saugumo jausmą, savo pavyzdžiu įdiegtas vertybes.“

Tuo metu pirmoji ponia Diana Nausėdienė pabrėžė, kad mamos ir globėjos yra „amžinosios išminties ir vertybių saugotojos.“

Anot Prezidentūros, tarp apdovanotųjų – 13 vaikų, devynias dukras ir keturis sūnus, pagimdžiusi ir išauginusi Antanina Paulauskienė iš Šilalės rajono. Praėjus 16 metų nuo santuokos sudarymo vyrui palikus šeimą, A. Paulauskienė liko viena su gausiu būriu vaikų. Nepaisant ištinkančių sunkumų, niekada nepalūžo, dirbo ir puoselėjo namus, auklėjo vaikus, stengėsi kiek begalėdama, kad vaikai užaugtų sveiki, dori, įgytų išsilavinimą, būtų savo kraštą mylintys žmonės.

Vyriausia apdovanota mama – 96 metų Julijona Žibutienė iš Kražių. Šešias klases baigusi moteris po karo tapo partizanų ryšininke, pasivadino „Liepsnos“ slapyvardžiu. 1955-iais ji ištekėjo už našlio Antano Žibučio, kuris augino jau tris vaikus, su juo J. Žibutienė susilaukė dar keturių vaikų. Pernai buvo sukurtas dviejų dalių filmas apie moters gyvenimą – Julijona Zybartaitė-Žibutienė „Liepsna“.

Tarp apdovanotųjų – aštuonis vaikus, iš kurių keturi dar nepilnamečiai, auginanti Janina Cicėnienė iš Mažeikių rajono, šešis vaikus viena po skyrybų auginusi Vida Jašinskienė iš Vilkaviškio, septynių vaikų mama Bronislava Jucienė iš Kretingos rajono.

Už vaikų globą, rūpybą ketvirtadienį prezidentas apdovanojo keturis savo ir tiek pat globojamų vaikų su vyru auginančią Rasmą Buzienę iš Panevėžio rajono bei kaunietę Virginiją Kasmauskienę, užauginusią du savo vaikus ir budinčios globotojos veikloje prižiūrėjusią 15 vaikų. Šiuo metu moteris yra trijų paauglių nuolatinė globėja.

Sekmadienį Lietuvoje bus minima Motinos diena.

Puikios perspektyvos dingo

Veronika (vardas pakeistas) keturiolika metų gyvena su ŽIV diagnoze. Sportiška, liekna 41-erių metų moteris dirba viename iš ŽIV prevencijos centrų, kur teikiama nemokama pagalba ŽIV infekuotiems asmenims. „Kiekvienas galime būti jų vietoje“, – sako tyliai.

Veronikos vaikystė atrodė graži. Su tėvais ir jaunesne sese gyveno erdviame keturių kambarių bute Vilniaus centre, puikiai mokėsi, grojo fortepijonu, mėgo skaityti, o baigusi mokyklą su pagyrimu tapo viena geriausių Vilniaus universiteto studenčių. Vienintelis dalykas, temdęs šią idilę, – mamos liga. Ji sirgo šizofrenija. Dėl patiriamos įtampos penkiolikmetė Veronika susirgo anoreksija. Išsikapstė, bet mokantis antrame kurse užgriuvo naujos bėdos – nuo insulto mirė tėtis, o po pusmečio nusižudė mama.

„Po tėvų mirties pajutau tuštumą. Supratau, kad viską, ką dariau iki tol, dariau dėl jų – kad jie manimi galėtų didžiuotis, – prisipažįsta Veronika. – Dabar nebeliko prasmės tai daryti. Nebuvo jokio stimulo mokytis, kažko siekti. Mečiau studijas.“

Netrukus Veronika susipažino su Igoriu – aštuoneriais metais vyresniu, nuo narkotikų priklausomu, ką tik iš įkalinimo įstaigos grįžusiu vyru. „Šliejausi prie jo kaip prie tėvo, nors jis nuolat mane žemino, smurtavo“, – prisimena ji. Kad Igoris yra infekuotas ŽIV, Veronika sužinojo per vėlai, po pusmetį trukusio bendro gyvenimo ir lytinių santykių, kurių metu nesisaugojo. Tačiau reagavo į tai ramiai. „Buvau pasiryžusi sirgti kartu su mylimu žmogumi ir galbūt – net vieną dieną mirti kartu su juo. Pasakiau, kad niekada gyvenime jam dėl to nepriekaištausiu, ir savo pažadą tesėjau, nors ŽIV užsikrėčiau tik dėl jo melo ir lengvabūdiškumo.“

Lietuvoje nėra nė vieno gimusio ŽIV užkrėsto vaiko, jei būsima mama gydėsi.

Igoris pripratino Veroniką ir prie heroino. „Leidausi „saugiomis“ dozėmis, kad neprarasčiau savo kūno kontrolės, – sako Veronika. – Man patiko ta ramybė ir vidinė tyla, kuri užplūsdavo pavartojus. Visi blogi prisiminimai ir problemos nutoldavo.“ Tačiau vieną dieną moteris suprato, kad saugių dozių nebūna, ji pasijuto įklimpusi. Savijauta vis prastėjo, pinigų trūko. „Prisimenu: brendu per sniegą alkana, sušalusi, suplyšusiais batais. Kūną skauda taip, kad atrodo jį kažkas plėšo gabalais, krečia drebulys, teka ašaros... Kas tie batai, kam tas valgis, jei reikia dozės, – prisipažįsta moteris. – Malonumo iš to patirdavau vis mažiau, narkotikų reikėjo tam, kad jausčiausi normaliai. Kartais norėdavau mirti.“

Vėžys, netikėtas nėštumas

Rizika: nežinant, kad Veronika laukiasi, pirmąjį nėštumo trimestrą ji buvo gydoma radioaktyviuoju jodu, dėl to labai išaugo tikimybė, kad kūdikis gims neįgalus.

Veronika ne kartą bandė nutraukti narkotikų vartojimą, tačiau vis nesėkmingai. Galiausiai padėjo metadono programa. Savijautai pagerėjus moteris nustojo vartoti narkotikus. Kreipėsi į „Demetrą“ – ŽIV ir AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociaciją, lankėsi jų rekomenduojamuose mokymuose, pradėjo ŽIV antiretrovirusinę terapiją (ART). Tačiau tuomet tarsi perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo nauja žinia – Veronika sužinojo serganti skydliaukės vėžiu. „Ta diagnozė mane pribloškė labiau nei žinia, kad sergu ŽIV. Vėžys man atrodė mirtina liga. Juk buvau vos 27-erių, ką tik pradėjusi iš naujo kabintis į gyvenimą.“ Vis dėlto ji pradėjo gydymo kursą – operacija, hormonai, radioaktyvusis jodas. „Pradėjau priaugti svorio. Maniau, kad tai pašalinis hormonų poveikis, todėl nekreipiau dėmesio, – prisimena ji. – Paaiškėjo, kad laukiuosi. Tai mane pribloškė. Baisiausia buvo dėl to radioaktyvaus jodo, kurį gavau pirmąjį, patį jautriausią nėštumo trimestrą. Gydytojai sakė, kad tikimybė pagimdyti neįgalų kūdikį – labai didelė. Bijojau ir dėl ŽIV. Klūpodama maldavau jų nutraukti nėštumą, bet buvo per vėlu – trys mėnesiai, kai leidžiama tai padaryti, jau buvo praėję.“ Veronika darė viską, kad apsaugotų būsimą kūdikį bent jau nuo užsikrėtimo ŽIV – tęsė ART, sutiko su Cezario pjūviu, nuolat vežė jį testuoti ir visą laiką su nerimu stebėjo. Įvyko stebuklas – sūnus gimė sveikas. Vienintelė problema, kurią turi – dėl skydliaukės pažeidimo atsiradusi įgimta hipotirozė.

Ratas įsisuko iš naujo

Po sūnaus gimimo praėjus dvejiems metams Veronika išsiskyrė su Igoriu ir pradėjo gyventi su Andriumi. Kad turi ŽIV, moteris prisipažino jam iš karto, nors taikant ART viruso jos kraujyje testai jau seniai nerodė. Andrius neužsikrėtė. Deja, jis taip pat buvo priklausomas nuo narkotikų. Netrukus prie senų įpročių grįžo ir Veronika. Nors daug dirbo, pinigų vis trūko. Draugo įkalbėta pradėjo imti greituosius kreditus. Skolos augo, pasiekė 20 tūkst. eurų, antstoliai spaudė, vėl visu sunkumu užgriuvo problemos. Negana to, Igoris pasiekė, kad jam atitektų sūnaus priežiūra ir pusė Veronikos buto. „Man tiesiog nebeliko, dėl ko gyventi, todėl vartojau vis daugiau“, – prisimena moteris.

Kai Andrius buvo įkalintas už prekybą narkotikais, Veronika vėl pabandė stotis ant kojų. Išsiskyrė su Andriumi. Šiandien Veronika džiaugiasi, kad pati save išlaiko, tvarkingai moka skolas, dirba dviejuose darbuose ir stengiasi atkurti prarastą ryšį su sūnumi. Narkotikų nevartoja jau ketverius metus. „Sunkiausi yra pirmieji mėnesiai, bet kuo labiau tolsti nuo tos bedugnės, tuo mažiau norisi prie to grįžti. Man visa tai pernelyg daug kainavo, kad dėl vienos dozės vėl visko atsisakyčiau“, – sako ji.

ŽIV ir motinystė suderinama

Apie riziką ŽIV infekuotai moteriai pagimdyti infekuotą kūdikį ir būdus jį apsaugoti nuo vėlesnio užsikrėtimo papasakojo Santaros klinikų infekcinių ligų gydytoja prof. Raimonda Matulionytė.

Raimonda Matulionytė. Asmeninio archyvo nuotr. 

„Jei moteris nesigydo, laikoma, kad rizika nėštumo ir gimdymo metu užkrėsti kūdikį yra apie 23 proc., o jeigu jis žindomas, ji padidėja dar 10–16 proc. Taigi bendra rizika yra apie 40 proc. Tai priklauso ir nuo stadijos. Jei moteris ŽIV užsikrečia prieš pat pastodama arba per pirmąjį nėštumo trimestrą, rizika labai padidėja. Laimei, Lietuvoje visos nėščiosios, net ir nepriklausančios rizikos grupėms, dėl ŽIV tikrinamos du kartus – pirmąjį ir trečiąjį nėštumo trimestrą, – pasakoja profesorė. – Jei moteris gydosi, rizika užkrėsti kūdikį sumažėja iki 0,5 proc. Lietuvoje nėra nė vieno gimusio ŽIV užkrėsto vaiko, jei būsima mama gydėsi.“

R. Matulionytės žodžiais, kai viruso aktyvumas nuslopintas, Cezario pjūvis ŽIV infekuotoms moterims nebūtinas. Jis buvo daromas seniau, kai dar nebuvo tokių efektyvių vaistų ir nebuvo sukaupta pakankamai įrodymais grįstų duomenų. Dabar, kai virusologinių tyrimų atsakymai palankūs, moterys skatinamos gimdyti natūraliai.

„Žindyti nerekomenduojama jokiu būdu. Būtų tikrai gaila, jei gimęs sveikas kūdikis užsikrėstų ŽIV per motinos pieną. Geriausia išeitis – pieno mišiniai. Galbūt ne visos mamos pajėgios nusipirkti mišinukų, valstybė tai galėtų kompensuoti. Kitose šalyse jie kompensuojami, tiesa, kai kuriose jų ŽIV paplitęs labiau, tad tai aktualiau, – pastebėjo gydytoja infektologė. – Manau, valstybė taip pat galėtų labiau skatinti įsivaikinti tuos ŽIV infekuotus vaikus, kurių mamos vartoja narkotikus, stokoja socialinių įgūdžių, jų teisės apribotos. Pavyzdžiui, Estijoje tokie vaikai jau buvo įsivaikinti be baimės. Nemažai tokių vaikų yra Rumunijoje, Ukrainoje. Jei ŽIV infekuoti vaikai nuo mažens yra stebimi pediatrų, vartoja paskirtus vaistus, jie gyvena tokį pat visavertį gyvenimą kaip ir kiti sveiki vaikai.“

Gimė aštuoni ŽIV infekuoti vaikai

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pateiktais duomenimis, per visą ŽIV registracijos Lietuvoje laikotarpį žinoma apie 209 ŽIV užsikrėtusių nėščiųjų gimdymus, gimė 8 ŽIV infekuoti vaikai. Minėti 8 atvejai yra tie, kai moterys į gydytojus nesikreipė, kreipėsi vėlai arba nesilaikė gydytojo nurodymų.

NVSC duomenimis, 2021 m. Lietuvoje gimdė 11 ŽIV užsikrėtusių nėščiųjų.

Lietuvoje nuo 2007 m. visoms nėščiosioms sudarytos galimybės nemokamai pasitikrinti dėl ŽIV du kartus nėštumo laikotarpiu. Tyrimo išlaidos padengiamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis. Tokio profilaktinio patikrinimo metu nėščiosioms kasmet diagnozuojami keli ŽIV infekcijos atvejai: 2021 m. – du, 2020 m. – penki, 2019 m. – vienas. Tai leidžia laiku pradėti antiretrovirusinę terapiją (ART) ir užtikrinti, kad sumažėtų tikimybė naujagimiui užsikrėsti ŽIV. Vaistai kompensuojami iš PSDF biudžeto. Visiems naujagimiams, kuriuos pagimdė ŽIV užsikrėtusi motina, yra skiriama ŽIV ligos profilaktika, ji turi būti pradėta kiek įmanoma anksčiau po gimdymo ir tęsiama 4 savaites (už šį gydymą taip pat sumokama iš PSDF biudžeto).

Psichologinę ir kitokią pagalbą teikia ŽIV ir AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociacija „Demetra“, tel. (8 5) 233 2533, 8 687 10 655, e. p. demetra@demetra.lt. Šios organizacijos ŽIV prevencijos centro tel. 8 608 80 534, e. p. checkpoint.demetra@gmail.com.

Apie tai rašo dailymail.co.uk.

Būsimoji mama planavo pastoti nuo 36-erių metų. Ji neturėjo vyro, todėl nutarė užšaldyti kiaušialąstę.

Po kelerių metų moteris rado donorą ir pabandė pradėti vaiką dirbtinio apvaisinimo pagalba. Tačiau bandymai buvo nesėkmingi.

Vėliau britė sutiko būsimą vyrą, tačiau bandymas pastoti natūraliu būdu buvo nesėkmingas. Įvyko persileidimas.

Sulaukusi 44-erių metų ir procedūroms išleidusi apie 100 tūkst. svarų sterlingų, britė pagaliau tapo motina.

Vis dėlto, pasak moters, ji nepajuto gimusiam sūnui meilės, nors vaiko gimimo laukė daug metų. Naujagimiu mama džiaugėsi tik kelias savaites. Vėliau ji bodėjosi motinyste.

„Tuo metu mano galvoje kirbėjo mintis „svajokite atsargiai“, – prisimena ji.

Britė pridūrė, kad nuolat kaltino save už tai, kad nemyli sūnaus. Ji laikė save beširde pabaisa ir baisia mama.

Ieškodama palaikymo, moteris įkūrė interneto dienoraštį, kuriame nuolat dalijosi savo mintimis ir pasakojo apie savo jausmus.

„Žmonės teigė, kad viskas susitvarkys po šešių savaičių, po dešimt savaičių, po trijų mėnesių, po šešių mėnesių. Nors tai buvo nedidelis nuraminimas, kai nežinai, kaip išgyventi artimiausias šešias valandas, pasirodo jie buvo teisūs“, – pasakoja mama.

Moteris tvirtina, kad nustojo nekęsti savo gyvenimo, kai pamatė pirmą sūnaus šypseną ir išgirdo jo juoką. Be to, jai atsirado daugiau laiko miegui, o tai padėjo sutvarkyti nervų sistemą.

„Aš dar nepasiekiau to, kad apibūdinčiau motinystę pačiais gražiausiais žodžiais. Bet gal kažkada suprasiu, kad vaiko gimimas – geriausia, kas man nutiko“, – viltingai kalbėjo mama.

Bendra patirtis išlaisvino

Kaip rašoma „Motherhood is Sexy“, arba tiesiog MIS tinklalapyje, tai yra „mamystės bendruomenė, kurioje kolekcionuojamos, aptariamos, apverkiamos, diskutuojamos ir apjuokiamos kasdienybės akimirkos, su visomis sexy bjaurastėlėmis ir giliomis, sielą veriančiomis tiesomis“.

Tekstų ir turinio kūrėja I.Juodelė pasakojo, kad motinystė jai pačiai, visų pirma, buvo įkvėpimas, terpė, iš kurios norėjosi kažką sukurti, o svarbiausias motyvas burti mamų bendruomenę buvo pažįstama moteris, kuri susirgo depresija po gimdymo.

„Kadangi savo asmeninėje instagramo paskyroje rašydavau savo patirtimi paremtus tekstus, ji tiesiog parašė man, klausė, gal aš žinau, kaip jai tą sudėtingą etapą įveikti, – pasakoja pašnekovė. – Tačiau aš  depresija po gimdymo nesirgau, tad negalėjau nieko patarti. Pasiūliau parašyti anoniminį laišką, kurį galėčiau kažkur įdėti. Net nežinojau kur – tiesiog kilo tokia mintis, kad galbūt tokių moterų yra daugiau. Galiausiai ji to laiško neparašė, bet mano galvoje jau kirbėjo idėja, kad reikia kurti  paskyrą, kurioje moterys, prastai besijaučiančios ar labai sunkiai išgyvenančios motinystę, galėtų papasakoti, kaip jaučiasi, pabendrauti su kitomis mamomis, viena kitai patarti, pasijusti nevienišos. Tokia buvo pirminė idėja, iš kurios ir gimė motinystės realybės atskleidimas.“

Sukūrusi „Motherhood is Sexy“ paskyrą instagrame, moteris pradėjo ten kelti savo tekstus. Tai buvo nepagražinti vaizdai ir pasakojimai apie tai, kaip atrodo mamos rutina: nuo nešvarių indų iki pilvų po gimdymo nuotraukų kolekcijos, visa tai, apie ką niekas viešai nekalba. Mintys apie motinystę, mamos savijautą, vaikus, šeimą, kurios aplanko dažną mamą, tik tokių negražių minčių ir vaizdų lyg ir nepriimta rodyti.

Greitai su savo mintimis ir pastebėjimais prisijungė kitos mamos, tad dabar paskyroje jau nebe Ievos turinys, o tai, kuo gyvena ir dalijasi  moterys. Ten jų mintys, tekstai, kasdienybės vaizdai, parodantys, kad egzistuoja ne tik gražioji motinystės pusė.

Pašnekovės teigimu, moterims tai buvo taip artima ir suprantama, kad paskyra tiesiog sprogo. Ji labai nauja – sukurta mažiau nei prieš metus, o ją dabar jau seka daugiau kaip 14 000 mamų. Turinys mamas labai patraukė, tad mamų bendruomenė susibūrė tiesiog akyse.

Kuo ilgiau būni mama, tuo labiau nori bent kurį laiką pabūti ir ne mama – tai absoliučiai normalu.

„Ši patirtis mane dar labiau išlaisvino, – sako Ieva. – Kadangi kiekvieną dieną gaunu labai daug moterų laiškų ir žinučių, tai tiesiog kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad visos išgyvena tą patį ir kad nieko čia nėra nenormalaus. Juk daugelis moterų būtent dėl to labiausiai ir nuogastauja, mano, kad jos kažkokios ne tokios, slepia savo patirtis, būsenas. Bet šis projektas tiek man pačiai, tiek ir kitoms moterims padėjo suprasti, kad viskas normalu ir visaip jaustis yra normalu.“

Būtinas laikas sau

I.Juodelė yra dviejų berniukų – dvejų su puse Nojaus ir metukų Patriko – mama. „Prieš susilaukdama vaikų aš net negalvojau apie tai, kas man gali nutikti, kaip viskas iš tikrųjų sudėtinga, kaip sunku, kaip turi perlipti per save, kaip viskas keičiasi. Kažkaip labai naiviai žiūrėjau į viską, – sako Ieva. – Ir štai tik dabar, tik su vaikais aš bręstu kaip žmogus – suprantu pasiaukojimo, nesavanaudiškumo prasmę. Dabar jau turiu laibai stiprią vertybių skalę ir suprantu, kas iš tiesų nesvarbu, pavyzdžiui, koks nesvarbus yra įvaizdis ir kokie svarbūs artimi žmonės, sveikata. Rutinos sunkumas iš tiesų man padeda ir bręsti, ir augti kaip žmogui.“

Moteris teigia nenorinti sutikti su mintimi, kad vaikai yra tarsi kažkokie šventieji, o mamoms belieka tapti jų aptarnaujančiuoju personalu. Mama, kaip žmogus, turi turėti galimybę atsikvėpti, rasti vietų, kuriose gali atsigauti. Kai mama būna su vaiku sukandusi dantis, jau ženklas, kad turi perduoti atsakomybę už vaiką kitam, o pati eiti pailsėti. Ir normalu, jeigu mama tai nori daryti dažnai, kad ir kiekvieną dieną. Juk kiekvienos mamos galimybės būti su vaiku yra skirtingos. Mama ir jos savijauta ypač svarbu, nes tik pati būdama sveika ir psichologiškai gerai jausdamasi, ji galės gerai pasirūpinti vaiku.

Ką reiškia gerai pasirūpinti? Ieva svarsto, kad kiekviena mama pati geriausiai jaučia, kada su vaiku ji būna 100 proc., o kada pavargsta ir būna tik 20 proc.

„Iš to, ką rašo mamos, pastebiu, kad jos geriausiai jaučiasi, kai turi veiklos, kuri jas prablaško, sukelia ambicijų, uždega, – sako pašnekovė. – Neseniai surengėme apklausą ir teiravomės, kiek laiko per dieną mamos gali kokybiškai būti su vaiku – be jokių pašalinių trukdžių, kai visą dėmesį skiria tik jam. Dauguma moterų, maždaug 80 proc., atsakė, kad dvi valandas per dieną. Kitą laiką jos nori užsiimti savimi – kurti, tvarkytis, mokytis, dirbti, ilsėtis.“

Kartu: projekto „Motherhood Is Sexy“ varikliukas – bendramintės Lina Krasauskienė, Mingailė Ivanauskienė, Ieva Juodelė, Indrė Norvaišaitė-Volkė, Greta Miliauskienė, Ugnė Ugenskaitė-Josgaudė, Sigita Galdikaitė – ir pačios mokosi, ir kitoms moterims padeda neįstrigti motinystės burbule.

Kitaip sakant, mamos yra žmonės, kurie, kad ir kaip džiaugtųsi motinyste, labai ilgisi laiko pabūti su savimi, kuo toliau, tuo labiau nori tą laiką atgauti. Tik, deja, nelabai gali kam nors apie tai prasitarti.

Paklausta, kaip vis dėlto mamai išlikti laimingai, Ieva sako negalinti kalbėti už visas mamas, nes visos labai skirtingos, tad ir prioritetai skirtingi. „Mano manymu, norint būti laimingai tapus mama, visų pirma, reikia turėti žmonių, kuri tave palaiko ir girdi, ir nesvarbu, ar tu jautiesi blogai, ar gerai, – sako moteris. – Svarbiausia, kad mama, auginanti vaiką, neliktų viena su vaiku mamystės burbule. Aš manau, kad laimė mamai yra ją palaikantys, išgirstantys žmonės. Tai gali būti vyras, kiti artimieji, gali būti ir tokia, kaip mūsų, bendruomenė.“

Pašnekovė juokiasi neretai iš kitų mamų išgirstanti, kad ši bendruomenė joms – kaip naktinis baras: ateini, „pasiimi kokteilį“, šnekiesi su kitomis moterimis apie dalykus, kurie vyksta tiek tavo, tiek kitų gyvenime, ir jautiesi išklausyta, suprasta. Ne vienai tai suteikia begalinį palengvėjimą. Mamoms svarbi išklausanti aplinka – ar ji būtų virtuali, ar reali.

Viskas yra normalu

Motinystė dažnai mamai tampa ir atradimų šaltiniu. Pavyzdžiui, Ievą, kuri ir augina vaikus, ir dirba, nustebino, koks produktyvus gali būti darbas būnant mama, kiek daug mama gali padaryti.

„Aš dabar į dirbančią mamą žiūriu visiškai kitaip. Suprantu, kokios jos stiprios, kiek turi jėgų ir kaip našiai gali dirbti. Kai tu, nusivariusi po visos dienos buvimo mama, dešimtą vakaro gauni valandą ar dvi ramybės, ir per tą laiką nudirbi visos dienos intelektualinį darbą, tai kažkas ypatingo, – sako pašnekovė. – Mane be galo nustebino, koks vis dėlto stiprus  troškimas turėti laiko sau – nesvarbu, kad kūnas fiziškai išsekęs, tu vis tiek jo nori, vis tiek naktį kuri, būdrauji. Net sunku suprasti, iš kur mamos semiasi tiek energijos. Vadinasi, tos kitokios veiklos joms reikia kaip oro. Tu taip nori morališkai atitrūkti nuo buities, kad tiesiog tampa nebesvarbu, kokia kaina gali veikti kažką kito.“

I.Juodelė teigia suprantanti, kad kažkas, iš šalies pažiūrėjęs, gali pasakyti, jog esi bloga mama, jei nori atitrūkti nuo vaikų. Tad ir bendruomenės moterys dažnai diskutuoja: ar esu bloga mama, jeigu nenoriu visą laiką būti su savo vaiku?

„Mes jau seniausiai esame išsigryninome, kad tikrai ne. Juk tu vis dėlto, visų pirma, esi žmogus, tiesiog šiuo metu gyveni kitokioje realybėje, esi kažkur tarp seno ir naujo savęs. Didesnis nei įprastai kažkokių kitokių veiklų alkis atsiranda, nes buvimas su vaiku kelia labai daug iššūkių, vaikui visą laiką skiri nepertraukiamą dėmesį: kad kažkas neatsitiktų,  nepargriūtų, neužsigautų. Ir kuo ilgiau būni mama, tuo labiau nori bent kurį laiką pabūti ir ne mama – tai absoliučiai normalu. Palikti vaiką su aukle – normalu, vesti į darželį – normalu. Viskas normalu, jeigu kitaip tu blogai jautiesi“, – įsitikinusi moteris.

Ieva sako pati pagalvojanti, kiek turi sukakti jos berniukams, kad ji galėtų lengviau atsipūsti ir taip labai nesijaudinti, nesirūpinti. Iš vyresnius vaikus auginančių mamų ji girdėjo, kad vyresniajam turėtų būti bent ketveri metai – tada vaikai pradeda žaisti tarpusavyje ir nereikalauja tiek mamos dėmesio. Tad belieka laukti, kol vyresnysis sulauks ketverių, ir tikėtis, kad tada bus lengviau. Tik ji gerai žino ir seną posakį: maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai, kuris visai neguodžia.

„Esu labai rami šitoje temoje, nes esu apsisprendusi vaikų neturėti – aš jų nenoriu. Vaikų nenorėjau nuo vaikystės. Kai buvau maža gąsdindavau šiuo požiūriu savo močiutę sakydama, kad niekada nesituoksiu ir niekada neturėsiu vaikų. Man sakė: vaikeli, pamatysi – paaugsi, panorėsi ir viskas bus taip, kaip reikia“, – atviravo žurnalistė Fausta Marija Laščiauskaitė.

„Pati turiu pametinukus, tai dabar klausia: o kada trečias? Ir kadangi pas mane du berniukai, klausia: o kada mergaitė? Atsimenu, net gimdykloje pagimdžius, akušerė sakė: lauksime su mergaite. Pagalvojau: eikite patys ir gimdykite, auginkite – man užtenka“, – šyptelėjo judėjimo „Motherhood is sexy“ įkūrėja Ieva Juodelė.

„Požiūris yra labai supaprastintas. Kaip sako patarlėje: kuo pats smirda, tuo kitus tepa“, – tarstelėjo šeimų psichologas Mykolas Truncė.

Kas ketvirta mama serga pogimdyvine depresija. Pasak psichologo, tai rodo, kad šeima arba mama yra palikta su visais iššūkiais.

Žurnalistei F. M. Leščiauskaitei – 29-eri, ji pasilieka sau teisę nuomonę pakeisti, bet dabar yra visiškai patenkinta sprendimu neturėti vaikų. „Mano dabartinis ir tikiuosi paskutinis partneris vaikų irgi daugiau nebenori ir mes tuo klausimu sutariame. Beje, esame šnekėję šita tema, nes tai yra tema, kurią reikia išsiaiškinti. Mes pasišnekėjome, apsisprendėme, kad jei kada nors, kurio nors nuomonė pasikeistų, tai kitas pabandytų ją priimti“, – kalbėjo ji.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Fausta laikosi griežtos nuomonės – jei moteris nenori turėti vaikų, – puiku, o jeigu nori būti daugiavaikė mama, tai replikos: kaip tu čia nedirbsi, apie ką su tokia vaikų skalbiniuose paskendusia mama reikės kalbėti – turi būti baudžiamos kaip ir neatsakingas demografijos didinimas.

„Man atrodo, žmonės dažnai pamiršta – prisidaro vaikų, o padaryti vaiką yra gana lengva. Pats procesas, jeigu tu esi vaisingas, nėra raketų mokslas. Tai jie prisidaro vaikų, bet pamiršta juos pakankamai ir besąlygiškai mylėti, ir jais rūpintis“, – argumentavo F. M. Leščiauskaitė.

Tad ar gimdyti vaikus – moters prigimtis? „Ir religija, ir gamta taip surėdė, kad moteris turi turėti vaikų. Anksčiau moterys buvo visiškai sutapatinamos su motina. Mano mama yra iš dešimties vaikų. Tai jos darbas buvo gimdyti ir auginti vaikus, o dabar, jei moterys dirba tik vyrams būdingus darbus, tai nebevaidina moters vaidmens, ir ypač ankstesnės kartos žmonėms netelpa į galvą, kodėl taip turi būti“, – aiškino šeimų psichologas.

Prisidaro vaikų, bet pamiršta juos pakankamai ir besąlygiškai mylėti, ir jais rūpintis.

„Prieš turėdama vaikų, būčiau pasakiusi taip, o dabar, kai turiu vaikų, tai galiu pasakyti, kad tai yra labai sąmoningas apsisprendimas, kuris turi būti atsakingas – įvertinant labai daug kriterijų. Tai yra be galo sunkus darbas – auginti vaikus“, – teigė judėjimo „Motherhood is sexy“ įkūrėja.

„Moksliškai negalėčiau nei pagrįsti, nei paneigti dėl to, kad mūsų požiūrį šiais laikais formuoja labai daug dalykų – ir socialinių, ir piniginių, ir karjeros siekiamybė. Manau, kad net, jei moteris turi tą įgimtą motinystės jausmą, kai kurie išoriniai dalykai gali tą jausmą pakeisti“, – įsitikinusi akušerė-ginekologė Virginija Paliulytė.

Tačiau neretai pasitaiko, kad aplinkiniai labiau žino, kaip turėtų būti. „Yra moterų, kurios vieną kartą pastojusios, iš tiesų pasako: aš padarau karjerą, tampu mama, man užteks vieno vaiko. Čia aš jau save realizavau, įgyvendinau visų aplinkinių lūkesčius ir daugiau vaikų nebenoriu. Yra ir tokių moterų, kurios tiesiog tą spaudimą vienu vaiku išreiškia ir atsako į visų aplinkinių spaudimą“, – pridūrė akušerė-ginekologė.

„Pasitaiko situacijų, klausimų: kada, kaip šeima? Bet aš esu tvirtos nuomonės ir manęs neblaško tokie žmonių komentarai“, – sakė kalbinta jauna praeivė. „Nesutinku su tuo. Moteris turi gimdyti vaikus – paskui išmirsime“, – šyptelėjo vyresnio amžiaus moteris. „Man visai neįdomu, ką sako, jei aš noriu, pagimdysiu. Jei ne, tai ne. Galima ir vienai gyventi“, – įsitikinusi dar viena praeivė.

Judėjimo „Motherhood is sexy“ apklausoje pusė iš tūkstančio moterų atsakė, kad net ir augindamos kelis vaikus, jaučia, kad pagal savo prigimtį visavertiškai gali auginti tik vieną. Ir juos augindamos nesijaučia taip, kaip norėtų. Nesijaučia, kad augina juos kokybiškai.

„Joms trūksta pagalbos – visiškai su tuo sutinku. Dar norėčiau padaryti revoliuciją ir atsukti Lietuvą veidu į šeimą. Pavyzdžiui, kad galėtų dirbti aukle vaikų darželyje ir prižiūrėti mūsų vaiką, mokinasi ketverius metus. O kiek mes kaip visuomenė mokiname jaunas moteris auginti vaikus? Nieko nemokinam. Todėl ir turime didžiausią nusikalstamumą ir kitokius neigiamus linksnius“, – kalbėjo šeimų psichologas.

Statistikos departamento duomenimis, dar niekada nuo pat tarpukario Lietuvoje nebuvo tokio mažo gimstamumo. Kasmet gimusiųjų skaičius mažėja. „Mes stokojame tam tikrų paramos šeimai politikos priemonių, kurios būtų labiau orientuotos į šeimos, darbo derinimą. Konfliktas tarp šeimos ir darbo gali turėti tokį efektą, jog dalis moterų, dalis šeimų nutaria nesusilaukti daugiau vaikų“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė.

„Vaikai yra skurdas – tai tiesioginė progresija. Kuo daugiau vaikų, tuo prasčiau žmonės gyvena. Aš pats užauginau penkis vaikus, tai suprantu“, – atviravo M. Truncė.

Jeigu pažiūrėsime į moterų išsilavinimo rodiklius, tai 70 proc. 34-erių metų moterų Lietuvoje turi aukštą išsilavinimą. Vis daugiau moterų ryžtasi rinktis karjerą, ekonomiškai tvirtą pagrindą, o gal tiesiog visai nemato savęs kaip mamų. Taigi, per 20 metų Lietuvoje vidutinis pirmą vaiką pagimdžiusių amžius – nuo 24-erių šoko iki 28-erių. O jeigu sunku atlaikyti aplinkos spaudimą – vaikų išvis neturėti, psichologas siūlo stiprinti savo savivertę, pasitikėjimą savimi, ir tada galima pasakyti ne drąsiai.

Pasirinkus auginti namuose dvejus metus skiriama 70 procentų pirmaisiais ir 40 procentų antraisiais motinystės „atostogų“ metais.

Logiška, kad per dvejus metus prižiūrint vaikelį, gaunama daugiau nei 100 procentų metinio atlyginimo – juk šie pinigai gaunami per dvejus metus. Anksčiau galiojo, bet buvo panaikinta dar palankesnė išmokų tvarka. Gaila, kad Lietuvoje neleidžiama papildomai užsidirbti gaunant motinystės išmokas. Bet reikia pripažinti, kad finansinės paskatos likti su vaiku namuose iki šiol buvo.

Dabar TS-LKD siūlo naują motinystės „atostogų“ finansavimo tvarką, pagal kurią iki 18 mėn. auginant vaiką namuose būtų išmokama 60 procentų atlygio, o nusprendus auginti vaiką dvejus metus – pirmaisiais metais išmoka siektų 45 procentus, o antraisiais 25 procentus atlygio. Iš viso 70 procentų buvusių metinių pajamų, tačiau per dvejus metus. Kol kas pritarta šiuos apkartymus įvesti nuo šių metų rugpjūčio 1 dienos.

TS-LDK pasiūlymas taupyti šeimų, auginančių kūdikius, sąskaita, yra ne tik finansinės padėties bloginimas, taigi nusikaltimas tragiškai Lietuvos demografijai. Dengiantis nedarbo mažinimu, darbo rinkos išlaikymu skatinant kuo greičiau į ją grįžti kūdikius auginančias mamas, taip paminamos pačių mažiausių mūsų šalies piliečių teisės.

Prisimenu, mama pasakojo apie gūdžius tarybinės santvarkos metus. Moteris galėjo žindyti vos 3 mėnesius, po to eidavo į darbą. Gerai, kas mama dirbo netoli – žindyti grįždavo per pietų pertrauką. Kūdikius prižiūrėdavo nedirbančios senutės, invalidumą gaunančios moterys. Tų priežiūros istorijų klausydavau kaip siaubo pasakų. Tokia tvarka buvo itin žalinga vaikų raidai.

TS-LDK pasiūlymas taupyti šeimų, auginančių kūdikius, sąskaita, yra ne tik finansinės padėties bloginimas, taigi nusikaltimas tragiškai Lietuvos demografijai.

Visos pasaulinės psichologijos teorijos išskiria ankstyvąją raidą kaip patį esmingiausią laikotarpį, formuojantis žmogaus asmenybei ir psichikai. Per itin trumpą laiką kūdikio smegenys priima milžinišką kiekį informacijos, suformuoja būtinus asmenybės funkcionavimui ryšius. 6 ir 12 mėnesių .kūdikiai savo psichine ir net fizine raida skiriasi labiau negu 14 ir 18 metų vaikai. Manoma, kad esminis žmogaus formavimosi etapas su kūdikyste ir pasibaigia. Posakis „lenk medį, kol jaunas“ visa savo esme jau yra pavėluotas – kamieno bruožai susiformuoja iki tol, kol tėvai ir visuomenė pradeda aktyvų auklėjimo procesą.

Labai svarbu, kad mama, būdama su vaiku, atspindėtų jam emocijas, o per jas – aplinką. Mažas vaikas nemato šio pasaulio taip, kaip jį matome mes. Kaip reaguoti į vieną ar kitą įvykį, emociją, skausmą – jis mokosi tik iš geriausiai jį suprantančio žmogaus – mamos. Kūdikiai kviečia guguodami, aktyviai seka žvilgsnį, mimikas, bandydami atpažinti pasaulį mamos veide. Vieno tyrimo metu stebėta, kaip 3 mėn. kūdikiai reaguoja į amimišką depresiškos mamos veidą – jie sukrunta, bando prisišaukti garsu, aktyviai seka ir stebi, bandydami išgauti kokią nors mamos reakciją. Bando dar ir dar...Galop iniciatyva slopsta, mamai priėjus mažyliai prityla, suka akis į šoną. Nieko nebesitikėdami, nusiminę, praradę viltį, o neretai ir impulsą tyrinėti, paprastą gyvenimo džiaugsmą. Nepasitikėjimas sukelia nesaugumo jausmą – juk mažam nebėra į ką remtis (Maria Legerstee and Jean Varghese. 2003).

Tyrimai, atlikti Lietuvoje su Kauno medicininių universitetinių klinikų akušerinio skyriaus gimdyvėmis, rodo, kad 40 procentų moterų būdingas didesnis depresiškumas pogimdyminiame laikotarpyje. Ar ginimu darban valdantieji mano paslėpti šias mamų psichologines problemas, atsirandančias priimant savo naująjį – mamos vaidmenį? Neabejotinai, tai problemas tik padidina. Rūpestis dėl darbo ir kartu kaltės jausmas dėl palikto svetimiems mažylio sukuria tokį vidinį moters konfliktą, kad pogimdyminė depresija „sužydės“ daug labiau nei galėtų namuose.

Ar ginimu darban valdantieji mano paslėpti šias mamų psichologines problemas, atsirandančias priimant savo naująjį – mamos vaidmenį?

Ankstyvas mažylio vedimas į darželį, t. y. atidavimas institucijoms, turbūt patenkins privačių darželių kūrimosi ambicijas, bet tikrai atims iš mažylio saugumą ir pasitikėjimo aplinka jausmą. Daugybė tyrimų rodo, koks svarbus yra mažam vaikui emocinis motinos buvimas šalia. Visiškai klaidingas ir dar aštuntame dešimtmetyje tyrėjų paneigtas mitas, kad mažylis prisiriša prie bet ko, kas jį maitina ir prižiūri.

Britų psichologas J. Bowlby, prieraišumo teorijos kūrėjas, teigia, jog būtent kūdikystės santykių pagrindu susiformuoja artumo ieškojimo ir jo išreiškimo kitam žmogui elgesio modeliai, įtakojantys visą likusį gyvenimą. Nuo motinos atskirtų vaikų tyrimai rodo, kad viena iš svarbiausių motiniškos meilės netekimo pasekmių yra nesaugaus prieraišumo susiformavimas. Vaikai nori turėti artimus santykius su kitais žmonėmis, tačiau kartu ir bijo galimo santykių nutrūkimo.

Per ankstyvas atsiskyrimas nuo mamos skatina prieštaringų reakcijų formavimąsi, tai yra nesaugų prisirišimą arba agresyvų savarankiškumą, o kartais ir jų derinį (Bowlby J., 1973). Dažnai sutrikus saugiam prieraišumui, vaikas, o paskui ir suaugęs saugus pasijaučia prisirišęs tik prie materialių dalykų, asocialių santykių, visokio fetišo, nes pasitikėti žmogumi jau nesaugu. Pasitikėti reiškia jaustis saugiai.

Psichoanalitikai sako, kad siekdamas kompensuoti vaikystėje patirtą trūkumą, žmogus labiau links rinktis socialiai nepriimtinus poreikių patenkinimo būdus. Pavyzdžiui, vogdamas vaikas nesąmoningai ieško kažko daugiau negu daiktų ar pinigų, – jis ieško prarastos tėvų meilės (Valickas G., 1997). Gal tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl šiuolaikiniame pasaulyje įsivyravo tokia „meilė“ materialumui, hedonizmo išaukštinimas bei grubumo normalizavimas.

„Mama – vaikas“ iki 3 metų yra viena sistema, o ne dviejų žmonių suma. Būtent šiuo metu vyksta psichologinis, emocinis žmogiuko atsiskyrimas nuo mamos, bet jis vyksta švelniai, palengva, protingai vadovaujant mamai. Ir tam, kad tas atsiskyrimas būtų saugus, kad užaugęs žmogus pasitikėtų savimi ir pasauliu, o ne jo bijotų – šalia turi būti mama, vienas žmogus. Vienas, pagrindinis, o ne penki ir dar kintantys.

Vaiko iki vienerių metų atmintis funkcionuoja taip, kad jeigu mama dingsta – jam jos jau nebėra. Amžiams. Jis tai suvokia būtent taip. Patiria didžiulį nusivylimą, išdavystę ir palikimo jausmą. Tik maždaug 2-3 metų mažylis supranta, kad objektas, kurio jis nebemato, vis tiek egzistuoja kažkur, jis neišnyko. Darželyje jis tikisi ir laukia, kol ji sugrįš. Tad ne iš piršto laužta ankstyviausia rekomenduotina darželio lankymo pradžia – 3 metai. Su įsitvirtinančiu savuoju AŠ tokio amžiaus vaikui daug lengviau adaptuotis.

Peršasi išvada, kad tokia sveika visuomenė valdantiesiems visiškai nenaudinga ir nesvarbi. Nesaugų, nepasitikintį, išsigandusį valdyti lengviau. Sovietinis prievartinis naujagimių atskyrimo nuo mamų gimdymo namuose tikslas galėjo būti būtent toks. Paklusnumui masės buvo ruošiamos jau nuo gimimo.

Todėl valdančiųjų siekis kuo greičiau grąžinti mamas į darbo rinką ir tam „paskatinti“ mažinamos motinystės išmokos (pinigų juk netrūksta, kitur išlaidos tik didinamos), yra ne tik šeimų apiplėšimas. Tai sunkiai išmatuojama itin ilgalaikė žala Lietuvos visuomenės raidai ir konkrečių žmonių gyvenimams. TS-LKD stumiamas įstatymo projektas tyliai įsėlins į ateities žmogaus asmenybės struktūras ir tikrai įvarys pleištą tarp Lietuvoje ir taip stipriai aptrupintų šeimos santykių.

„Norėdama atrasti laiko tenisui ar kietiems savo asmeniniams pomėgiams, turiu dar geriau viską planuoti, – laidoje „Nuo... Iki...“ kalbės L. Kairytė, kolegų kamerų užfiksuota žaidžianti mačą teniso korte. – Prieš 4 metus gimus sūnui Kasparui visi gyvenimo planai sudaromi ne dienoms, o savaitėms ar mėnesiams į priekį“.

„Gyvenimas pasikeitė“, – sako Lina, tačiau ne taip stipriai, kaip ji bijojo.

„Pagalvojau, o kai aš neturėjau savo sūnaus, kur aš visą tą laiką dėjau? Atsimenu, kai buvau besilaukianti, gavau iš draugės žinutę, kad vaiko gimimas yra naujas tavęs pačios gimimas. Pagalvojau, kad nenoriu gimti iš naujo, man patinka tokia, kokia aš esu“, – juokiasi Lina.

Lina šypteli paklausta, ar sūnus neprivertė jos tapti ta supermama, kuri gyvena tik tuo, kuo jos vaikas ir yra pasiruošusi dar prieš jam griūnant padėti pagalvėlę. „Sukau galvą, ar spėsiu pasiruošti laidoms, kai sūnus bus jau gimęs, ar turėsiu laiko analizuoti informaciją, – sako Lina. – Todėl neslėpsiu, kad namie virdama sriubą aš klausau žinių, nes rytais būnu mama ir namų šeimininkė, o po pietų –karjeros moteris, dirbanti savo mėgstamą darbą“.

Prieš 14 metų atėjusi dirbti į žinių tarnybą tuomet dar BTV, Lina sako kol kas neketina nieko keisti, gal tik daugiau dirbti ir už kadro. „Mano profesija reikalauja labai greitos reakcijos ir pasiruošimo, aš nuolat žinių sraute, net per atostogas seku naujienas, bet man tai patinka“.

LNK nuotr.

Darbas žinių tarnyboje per daugiau nei 10 metų Linai nenusibodo, nes kiekviena diena čia nauja, be to, ji mėgsta rinkti ir analizuoti informaciją. Lina su šypsena prisimena ir savo važiavimą į priėmimo skyrių prieš gimstant sūnui.

„Labai puikiai pamenu, kai keliavau į gimdymo namus, tuo metu buvo Sirijoje, prie Damasko, buvo įvykdyta didelė ataka. Man patinka žinoti, kas, kur, papunkčiui, paminučiui, pasaulyje įvyko“.

Lina LNK eteryje dirbo beveik iki pat nėštumo pabaigos, išėjo atostogų likus 2 savaitėms iki vaikelio gimimo, o grįžo, kai Kasparui buvo 4 mėnesiai.

„Tai nebuvo drastiškas sprendimas likti eteryje bet kokia kaina, tai, aišku, priklausė ir nuo išvaizdos, ir nuo savijautos. Ir nuo žmonių, kurie dirbo už kadro“, – sako Lina.

Dar ir dabar Lina sako pasižiūrinti įrašus, kai žinias vedė besilaukdama. „Nemanau, kad nėščiosioms reikėtų slėptis. Bet, atrodo, visi turi teisę kritikuoti ir aptarinėti kaip tu, moteris, atrodai. Sėdime prie vieno stalo su žmonėmis ir esi tas objektas, kurį aptarinėja. Vyras gali kelis mėnesius nekeisti kostiumo ir niekas nepastebės, o moters kiekviena rūbo, išvaizdos detalė yra aptarinėjama. Papasakosiu apie australų televizijos eksperimentą. Žinių vedėjas, užsiknisęs, kad jo partnerė nuolat sulaukia pastabų dėl aprangos, pusmetį ėjo į eterį vienodai apsirengęs ir niekas to nepastebėjo. Jeigu Gintaras Deksnys padarytų tokį patį eksperimentą, manau, niekas taip pat prie jo neprisikabintų. Bet, aišku, turi rūpintis savo išvaizda – tai pagarba žiūrovui“.

Tiesioginis eteris ne tik daug atima, bet ir duoda, sako Lina. „Mes esame adrenalino vergai. Apima euforija, jeigu viskas gerai pavyko“.

Pasak Linos, darbas žiniose jai yra malonus nuovargis.

„Vis tik šeima ir artimųjų aplinka ir yra sėkmės ir gyvenime, ir karjeroje pagrindas“, – įsitikinusi L. Kairytė.

Visa L. Kairytės karjeros ir motinystės istorija – šį pirmadienio vakarą, 20 val., laidoje „Nuo... Iki...“ per LNK.