Kaune eksponuojama menininko Luke’o Jerram'o Žemės instaliacija „Gaia“ mintimis apie planetos sveikatą pasidalyti paskatino gamtininką Marių Čepulį, fotografę Neringą Rekašiūtę, atlikėją Giedrių Širką ir aplinkosaugos aktyvistę Rugilę Matusevičiūtę.

Praėjusiais metais net 115 parodų surengusio menininko Luke’o Jerram’o kūryba kone visuomet išryškina visuomenei aktualias temas, itin dažnai susijusias su ekologija.

„Kovoti su klimato krize kiekvienas turime taip, kaip galime geriausiai. Kaip menininkas tikiuosi, kad mano vaizdinės komunikacijos įgūdžiai gali būti naudingi“, – teigia kūrėjas.

Gamta ir mes

Ekologijos ir rūpesčio gamta svarbą akcentuoja ir žinomi Lietuvos kūrėjai. Socialinėse medijose gamtos fotografijomis ir savo žiniomis besidalijantis gamtininkas M. Čepulis garsiai kalbėti apie mus supančią aplinką pradėjo prieš penkiolika metų.

„Kad noriu tai daryti, supratau išgirdęs, ką šneka žmonės. Daugelis teigia, kad myli gamtą, tačiau išties nejaučia jai pagarbos – kiekvienas turi savo gyvenimą ir rūpintis aplinka ar apie ją galvoti kartais net neturi laiko. Todėl pritariu menininkui L. Jerram’ui, kad atkreipti dėmesį į mūsų ekologinę situaciją – būtina. Visgi pabrėšiu, kad Žemei mūsų evoliucija nėra svarbi, nes ji gyvavo ir gyvuos gerokai ilgiau nei mūsų civilizacija. Jei norime, kad mūsų rūšis išliktų, turime rūpintis ne planeta, bet mus supančia gamta ir aplinka – esame priklausomi nuo švaraus maisto, oro ir vandens. Svarbu turėti saiką, naudoti tiek resursų, kiek reikia – vartoti mažiau, palikti kuo mažiau atliekų. Turime suprasti, kad jei neliks gamtos, neliks ir mūsų“, – teigia gamtininkas.

Svarbus priminimas

Fotografė, poetė, visuomenininkė, Sengirės fondo ambasadorė N. Rekašiūtė neabejoja: semtis įkvėpimo iš gamtos – tai semtis įkvėpimo iš savęs.

Gamta kiekvienam žmogui primena, kas svarbiausia, kur ieškoti ramybės, įkvėpimo, atsakymų – savyje.

„Mano fotografijų esmė – kūno laisvė, džiaugsmo pojūtis, kūrybiškumo proveržis, kurie liejasi iš paties žmogaus. Gamta kiekvienam žmogui primena, kas svarbiausia, kur ieškoti ramybės, įkvėpimo, atsakymų – savyje. Mes esame gamta, jos dalis. Kai su fotografuojamais žmonėmis praleidžiame kelias valandas laukinėse vietose, kur nėra svetimų akių, vertinimų, taisyklių, iš vidinio pasaulio ima veržtis kūryba. Man gera su kitais sugrįžti namo, į gamtą.

Kai žmonės kenčia, pyksta, jaučia nepasitenkinimą, jie nutolsta nuo gamtos. Mano aplinkos žmonėms rūpi – ir ne tik rūpi, jie imasi veiklos, jaučia prasmę, pavyzdžiui, prisidėdami prie sengirių Lietuvoje išsaugojimo ir sukūrimo. Galbūt kartais neverta sukti galvos globaliais klausimais, bet galima pasistengti išsaugoti savo mylimą mišką, pelkę ar pievos lopinėlį“, – mintimis dalijasi N. Rekašiūtė.

Žmoniją veikia godumas

„Einant miesto gatvėmis užtenka žvilgtelėti žemyn ir – nuorūkos, plastiko gausa, tepalai ir visoks kitoks hominido paliktas pėdsakas. Galima netikėti klimato kaita, galima neigti žmogaus įtaką planetai globaliu mastu, bet nematyti savo aplinkos taršos ir toliau tai tęsti – mažų mažiausiai abejingumas ir tinginystė. Todėl kiekvieno sąmoningo piliečio pareiga šviesti ir drausminti visus tuos, kuriems toksinais ir chemikalais užteršta aplinka yra norma, drausminti kiekvieną, kuris abejingai elgiasi su mūsų visų turtu – sveika ir savo bioįvairove turtinga aplinka“, – įsitikinęs ir grupės „Golden Parazyth“ lyderis G. Širka.

Jo teigimu, žmoniją šiomis dienomis itin veikia godumas ir empatijos stoka. „Nieko nebus, jeigu niekas neparodys, kad mažiau yra daugiau, kad pievos ir miškai yra kažkieno namai, o ne tik

materialinės naudos resursas. Manau, kad muzika padeda sustoti ir išjausti. Pavyzdžiui, dainoje „Upė“ aš kalbu apie grįžimą į kažką saugaus, kažką, kas gydo sielą. Džiaugiuosi, jei daina padeda žmonėms prisiminti, kaip gera yra tiesiog pabūti ir pajausti“, – pasakoja G. Širka.

Tiki pokyčiais

Anot aplinkosaugos aktyvistės, iniciatyvos „Tvari Lietuva“ ambasadorės ir dėstytojos R. Matusevičiūtės, susidomėjimas tvarumu kilo iš artimo ryšio su gamta ir noro supažindinti žmones su mūsų Žemės grožiu.

„Natūralu, kad jei ir ateityje norime mėgautis Žemės teikiamais malonumais, privalome sustabdyti kenkėjiškus procesus ir keisti socialinius ir ekonominius visuomenės veikimo principus. Tvarumas man yra atsakymas į didelę dalį pasaulį kankinančių kataklizmų, todėl nematau kitos išeities, kaip tik prisidėti prie šios idėjos sklaidos ir tikėtis, kad ateityje tai bus ne mažos visuomenės dalies judėjimas, bet natūrali gyvensenos dalis.

Didelė bėda, kad daugelis mūsų tvarumą suprantame itin siaurai ir manome, kad neturime resursų, įrankių ar gabumų prisidėti prie šios idėjos sklaidos, tačiau tvarumas gali būti aktyvuotas visose gyvenimo srityse – pradedant tuo, ką dėvime, ir baigiant tuo, ką kuriame, kur dirbame, už ką balsuojame, kaip keliaujame ir ką valgome. Kiekvienas galime gyventi tvariau. Vieni galime daryti didesnį pokytį, kiti – patraukti savo pavyzdžiu ir įkvėpti saugoti mus supančią aplinką. Tam pakanka domėtis, skaityti, įsiklausyti, ką kalba mokslininkai, gamtininkai, ir įgytas žinias pritaikyti savo kasdieniame gyvenime. Taip plėsis bendraminčių ratas, atsiras įkvėpimas ir noras veikti. Vieno atsakymo, kaip veikti ir ką daryti, nėra,“ – sako R. Matusevičiūtė.

Kas: Luke’o Jerram’o instaliacija „Gaia“.

Kur: Kauno „Akropolis“, III a., Renginių aikštė.

Kada: Iki balandžio 17 d.

„Gaia“ instaliacija

Praėjusiais metais įvairius Luke’o Jerram’o kūrinius išvydo daugiau nei trys milijonai žmonių visame pasaulyje. Didelė dalis menininko darbų skatina mąstyti apie ateitį ir aplinką. Kornvalio vėjo turbinoje įrengta didžiule šviesos projekcija Luke’as Jerram’as pabrėžė atsinaujinančių energijos šaltinių svarbą, o Bristolyje pirmą kartą pristatyta naftos fontano instaliacija kvietė diskutuoti apie planetos priklausomybę nuo naftos. Ne išimtis ir kūrinys „Gaia“, siekiantis atkreipti dėmesį į ekologinius iššūkius ir rūpintis savo planeta. Iki balandžio 17-os dienos agentūros „Salto“ kuruojamą kūrinį dar galima nemokamai išvysti Kauno „Akropolyje“, Renginių aikštėje.

Anot menininko, instaliacija „Gaia“ jis siekia padovanoti intymaus ir asmeniško susitikimo su mūsų planeta galimybę, o kartu – paskatinti ateities kartas apmąstyti savo veiksmus. „Privalome kuo skubiau užkirsti kelią klimato kaitai, nes planetos B neturime. Tikiuosi, kad žmonės, aplankę instaliaciją, Žemę išvys kaip nepaprastai gražią ir brangią vietą, vienintelius mūsų namus, ir kaip ekosistemą, kuria turime skubiai rūpintis“, – pasakoja pirmosiomis NASA astronautų nuotraukomis paremtą kūrinį pristatantis autorius.

Įrengta ypatinga erdvė

Pažintiniame Žvėrinčiaus take Birštone įrengta ypatinga erdvė, skatinanti sustoti, atsipalaiduoti ir bendrystėje atrasti vidinę harmoniją. Toks harmonijos sodas yra socialinio projekto #Bendranoriai, kurio pavadinimas kilo iš žodžių „bendruomenė“ ir „savanoriai“, dalis.

Iniciatyvos ambasadorė – fotografė ir socialinių projektų kūrėja Neringa Rekašiūtė, kurios kasdienybėje jau daugybę metų netrūksta sąmoningumą ir vidinę ramybę skatinančių veiklų. Ji įsitikinusi, kad meditacijos ir kitų atsipalaidavimo technikų taikymas gelbsti sumažinant įtampą, įveikiant neigiamas emocijas, o nuoširdus žmogiškas ryšys padeda pasijusti reikalingiems.

Tam, kad nepamestume savęs, turime išmokti būti su savo mintimis, atpažinti, iš kur jos kyla, susidraugauti su savo jausmais ir taip pamažu pasiekti emocijų pusiausvyrą.

„Nors prieš kurį laiką patekome į laimingiausių pasaulio šalių dvidešimtuką, daugybė žmonių vis dar kasdien kovoja su stresu, nerimu, baimėmis, auga ir įvairių psichikos sutrikimų kreivė. Patyrėme pandemijos sumaištį, karantiną, o jau ilgiau nei metus visai netoliese žioji milžiniška žaizda, dėl kurios kraujuoja visa Europa. Šie skauduliai vienaip ar kitaip mus paliečia, todėl tiesiog privalome rūpintis emocine sveikata. Harmonijos sodas – ypatinga vieta, padėsianti atrasti vidinę harmoniją tiek sau, tiek artimiems žmonėms. Juk tam, kad nepamestume savęs, turime išmokti būti su savo mintimis, atpažinti, iš kur jos kyla, susidraugauti su savo jausmais ir taip pamažu pasiekti emocijų pusiausvyrą“, – sako N. Rekašiūtė.

Nauda: pasimėgauti medžių laja ir miško orkestru – viena didžiausių vasaros atgaivų ir būdų atsipalaiduoti. / Projekto organizatorių nuotr.

Ji mano, kad bendruomeniškumas ir empatija yra pagrindiniai žmogiškumo principai, padedantys nelikti vieniems su neigiamomis emocijomis, ir linki, kad harmonijos sodo iniciatyva įkvėptų įrengti panašių erdvių ir kituose šalies miestuose.

Žmogus nesukurtas vienatvei

Psichologus jungiančios platformos Visipsichologai.lt inicijuotas tyrimas rodo, kad beveik 80 proc. Lietuvos gyventojų jaučia išaugusį stresą, nerimą ir padidėjusią įtampą.

N. Rekašiūtė įsitikinusi, kad šis rodiklis gerokai sumažėtų, jei žmonės skirtų daugiau laiko rūpinimuisi savimi ir mylimais žmonėmis. Pasak jos, harmonijos sodas įkvėps ne tik individualiai meditacijai ar atsipalaidavimui, bet ir nuoširdiems pokalbiams su bendraminčiais gamtos apsuptyje, pasivaikščiojimams ar jaukiems pietums medžių pavėsyje.

„Žmogus nesukurtas būti vienišas – mums reikia atjautos, rūpinimosi, patarimų, palaikymo. Prisijungiau prie #Bendranorių projekto, kad padėčiau skatinti tiek psichinę, tiek fizinę gerovę, dėkingumą, sąmoningumą. Visa tai gali prisidėti prie gražesnio ir ramesnio mūsų vidinio ir išorinio pasaulio“, – priduria N. Rekašiūtė.

Lepina gamtos dovanomis

Harmonijos sodas Birštone – išskirtinė erdvė gamtos mylėtojams, tylios aplinkos ieškantiems poilsiautojams, jogos ir meditacijos entuziastams ir visiems, kurie nori įsikibti į parankę bendraminčiui ir atsipūsti mėgaujantis miško orkestru.

Tarp žaliuojančių medžių įrengta ramybės oazė lepina ausis ne tik gyvosios gamtos garsais, bet ir užburiančia kriauklelių muzika, kuri, primindama jūrą ir čežantį paplūdimio smėlį, padės nuraminti sukilusią įtampą ir negatyvius jausmus.

Atsipalaiduoti padės ir keturis elementus – vandenį, orą, žemę ir ugnį – įgarsinantis specialus Koshi instrumentas, naudojamas meditacijų metu. Jis įkvėps čia pat ant žolės kartu su bendraminčiais pasitiesti jogos kilimėlius, atlikti kvėpavimo ir įtampą išlaisvinančius tempimo pratimus.

Besidominčius kinų senovės išmintimi nudžiugins dar viena garsinė atsipalaidavimo technika – vėjo gongas. Tai bus tarsi garso terapija, kurios metu galima susikoncentruoti, pajausti savo kūną ir atlikti meditaciją.

Pasitikrinti fizinę ištvermę galima išbandant jėgas ant tarp medžių kamienų nutiesto balansavimo lyno. Šio užsiėmimo metu ne tik įdarbinamos mintys ir protas, bet kartu treniruojami visi kūno raumenys, todėl tai gali tapti puikia sportine tradicija ir priežastimi sugrįžti visiems šeimos nariams ar draugų būriui.

Stabtelėjimui: pažintiniame Žvėrinčiaus take Birštone įrengta ypatinga erdvė, skatinanti atsipalaiduoti ir bendrystėje atrasti vidinę harmoniją. / Projekto organizatorių nuotr.

Proto ir kūno harmonija

Kaip teisingai atlikti jogos pratimus, susikoncentruoti ir nuraminti protą, gerai žino jogos mokytoja Daiva Stančaitytė. Pasak jos, medituodami gamtoje žmonės atsipalaiduoja dar labiau, o grynas oras aprūpina kūną švariu deguonimi ir suteikia jėgų.

„Meditaciją ir jogą praktikuoju daugiau nei 20 metų, tačiau nuolat stebėdama savo mokinius matau, kad susikaupti medituojant iš pradžių gali atrodyti sudėtinga. Visgi vos keli pratimai padeda atrakinti duris į koncentraciją ir vidinę ramybę. Meditacija tarsi sukuria harmoniją tarp nuolat dirbančio proto ir dažnai įsitempusio kūno, o kai ją atliekame miške, galime įkvėpti pilnus plaučius šviežio oro. Juk kvėpavimas – esminis meditacijos elementas. Jei kvėpuojame dėmesingai, pajaučiame savo kūną ir momentą, kuriame esame, išmokstame sąmoningumo, emocijų valdymo, tampame stipresni. Visa tai prisideda ir prie fizinės sveikatos“, – sako jogos mokytoja ir dalijasi trumpu meditacijos pratimu pradedantiesiems.

Nusiraminimo šavasana

Trukmė 20–30 minučių.

Patogiai atsigulkite ant nugaros. Kojas ištieskite V forma, o rankas – šiek tiek toliau nuo kūno, delnais į viršų. Atsipalaiduokite. Tai gali padėti padaryti meditacijai skirta muzika, gamtos garsai ar varpeliai. Susikoncentruokite į kvėpavimą: įkvėpdami pajauskite, kaip pakyla pilvas, krūtinė, raktikauliai – susikaupkite ties kūno pojūčių ir kvėpavimo sąsaja. Iškvėpdami orą stenkitės pajusti, kaip kūnas nusileidžia. Šį pratimą atlikite tol, kol pasijusite nurimę ir harmonijoje su savimi.

Žinoma fotografė N. Rekašiūtė jau ramiau kalba apie košmarą, kurį patyrė prieš kelias dienas. „Pavedžiojau šunį, išėjau į susitikimą, grįžau, ir... Tiesiog, jis neatbėgo manęs pasitikti, kas jau buvo labai keista ir labai blogai. Ir tada, jau kai pamačiau šunį, tai jisai buvo visiškai nekoordinuotas: trankėsi į duris, nesuprato, kur aš esu, trankėsi į sieną“, – pasakojo moteris.

Žaibiška reakcija tokiais atvejais – kritiškai svarbi. Įtariama, nuodų ėdusį keturkojį veterinarams išgelbėti pavyko. Vis dėlto, viešai pasidalijusi savo skausmu, Neringa suprato: jos istorija – ne vienintelė. Iš viso vien Naujamiesčio rajone per trumpą laiką apsinuodijo penki šunys.

„Aš palaikau ryšį su visom kitom šeimininkėm, kurių šuniukams irgi tai nutiko, tai, pavyzdžiui, vienos (šunytei – red. past.) dar dabar yra labai sunku ir jai jau yra skirtas gydymas epilepsiniais vaistais. Tai tam tikros yra ir pasekmės nuo to“, – tikino pašnekovė.

Tik ne visiems pasisekė pasveikti: atlikėjo V. Baumilos draugė savo mylimą augintinį namie rado nebegyvą. „Grįžau, žiūriu, dar namuose paliko betvarkę nemažą, lyg suprasdama, kad kažkokie tai vyksta pavojai aplinkui. Tvarkau tą betvarkę – skambina, o jau beveik naktis buvo, naktį grįžom. Tai skambina, skambina, skambina, skambina, galvoju, kas čia dabar naktį skambinėt. Pakeliu, sakau: nu, kas yra, kas atsitiko? Ne savo balsu, žodžiu, verkia žmogus, sako: nebėra Dribsnio“, – liūdna patirtimi dalijosi atlikėjas.

V. Baumila / Stop kadras

Tai, ką išvydo šuns šeimininkė, anot atlikėjo, iškart išdavė: vos devynių mėnesių šuo nugaišo didelėse kančiose. „Tas vaizdas namuose buvo labai nesimpatiškas. Visuose kambariuose, kur tik įmanoma, matėsi, kad tas šuniukas bėgiojo ir ieškojo kažkokios pagalbos, nes visur palikta kažkokių fekalijų, išmatų“, – aiškino Vaidotas.

Šiame rajone auginančių šunis – netrūksta. O atlikėjas sakė dar tą pačią dieną vaikščiojant matęs primėtytos duonos. Veterinarai patvirtino baisiausius spėjimus. „Tai, ką papasakojom, tuos požymius kažkokius, tai, ką radom namuose, pasakė, kad greičiausiai nunuodytas šuo“, – teigė pašnekovas.

Kol kas nė vienas iš nukentėjusiųjų į policiją nesikreipė – tam trukdo ir įrodymų trūkumas. Tačiau bendruomenė nesiruošia pasiduoti.

„Mūsų visų šuniukams išrašė epilepsinį gydymą, tai, na, nėra taip, kad mes galėtume tiksliai pasakyti. Aš, pavyzdžiui, net nežinau, kur mano šuniukas kažką suvalgė, kitos žino, matė. Tai gal net nėra ir prasmės“, – svarstė N. Rekašiūtė.

Blogiausia, kad ir veterinarams nustatyti, ar gyvūnas apnuodytas, yra labai sunku. „Gyvūnas gana greitai gaišta ir būna labai sukietėjęs visas jo kūnas, tai mes tuomet galime įtarti ir kreiptis į laboratoriją pagalbos, kad išsiaiškintų, ar tikrai buvo apnuodytas būtent tuo toksinu. Bet kitu atveju dažniausiai lieka neatsakytas tas klausimas“, – teigė veterinarijos gydytoja Rūta Noreikaitė-Bulotienė.

Apie Naujamiesčio rajone nuodijamus šunis skundai buvo pasipylę ir prieš kelerius metus. „Sostinės policija anksčiau yra gavusi tokių pranešimų, kad Naujamiesčio mikrorajone, taip pat – Fabijoniškių mikrorajone, lyg ir nepažįstami asmenys, galimai, primėtė įvairių priemonių, galbūt netgi cheminių, kuriomis galėjo būti apnuodyti šunys“, – prisiminė Vilniaus apskrities policijos komisariato atstovas Tomas Bražėnas.

Svarbiausia, nutikus nelaimei, greitai reaguoti, nebandyti gyvūno gydyti patiems. „Jeigu apsinuodijama per virškinamąjį traktą, suėdant kažkokį toksiną, apsinuodijimo simptomatika būna tradicinė: padidėjęs seilėtekis, vėmimas, viduriavimas, šuniukas gali būti apatiškas. Kai kuriais sunkiais atvejais gali prasidėti traukuliai, gali jisai būti be orientacijos“, – aiškino veterinarė R. Noreikaitė-Bulotienė.

Asociatyvi J. Kalinsko/BNS nuotr.

Nors pagauti įtariamuosius nėra lengva, gavusi skundą policija dažniau patruliuoja rajonuose ir pabrėžia: baudos už tokį poelgį gresia didelės, net – areštas.

„Jeigu tai būtų administracinio pažeidimo požymiai, tai asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn: gauti tiek baudą, tiek areštą. Jeigu tai būtų baudžiamoji atsakomybė, tai yra pakankamai didelės baudos: jeigu pirmą kartą, net iki dviejų tūkstančių eurų, jeigu pakartotinai nustatomi tokie veiksmai, tai gali būti net iki keturių tūkstančių eurų bauda“, – atviravo policijos atstovas T. Bražėnas.

Didelį išgąstį patyrę keturkojų šeimininkai tikisi, kad nuo kitų nelaimių išgelbės tiesiog suvokimas, kad žmonėms tai – šeimos narys, ir skausmas jį praradus yra neapsakomas.

„Tai yra taip siaubinga, ir aš labai tikiuosi, kad mūsų visuomenė keičiasi ir kad mes greitai išsivaduosim iš tokių baisių žmonių, nes aš net neįsivaizduoju, kas per sužaloti, sužeisti, traumuoti gyvenimo žmonės gali šitaip elgtis“, – apmaudo neslėpė N. Rekašiūtė.

– Neringa, papasakok, kodėl išvykai į Iraną?

– Šios kelionės tikslas nukelia prieš penkerius metus į Londoną, kur visai atsitiktinai lankiausi Viktorijos ir Alberto muziejaus fotografijų parodoje „Šviesa iš Artimųjų Rytų“. Ten pamačiau daugybę Irano fotografijų darbų. Tuo metu jau pati studijavau fotografiją. Į jų darbus žiūrėjau išsižiojusi – jie buvo politiški, be galo drąsūs ir kvestionuojantys įsigalėjusią tvarką, religiją, moterų padėtį visuomenėje. Tuo metu galvojau, kad kurdamos tokį meną jos tikrai negali gyventi Irane. Pasidomėjusi sužinojau, kad vis dėlto tos moterys gyvena ir dirba Irane. Tuomet tapo aišku, kiek daug stereotipų turėjau susidariusi apie šią šalį. Irano netapatinau su politiškai aktyviomis moterimis. Tai puikus pavyzdys, kaip mus veikia stereotipas apie bebalses, užspeistas ir aklinai apsidangsčiusias musulmones moteris, kurias reikia išvaduoti. Tokį neoliberalistinį vaizdinį kuria Vakarų žiniasklaida, dažnai ir vakariečiai menininkai bei žmogaus teisių aktyvistai. Pamačiusi šiuos darbus, pradėjau domėtis Iranu, jo menu, ypač fotografija, ir manyje sugriuvo daug stereotipų. Taigi noras ten nuvažiuoti atsirado tada, tačiau išsiruošti į kelionę užtruko penkerius metus.

Natūraliai išsikristalizavo pirminis projekto vaizdinys – per šiuolaikinių moterų portretus ir istorijas mėginti papasakoti, kaip keičiasi Iranas kaip valstybė, kokią transformaciją jis išgyvena.

Iškeliavau į kuprinę įsidėjusi kelis drabužius, vidutinio formato juostinę kamerą ir daugybę juostelių. Plano neturėjau, bet pasitikėjau intuicija ir visata. Jei per penkerius metus nenumalšo mano troškimas patirti Iraną, vadinasi, kažkas ten manęs laukė. Taip ir nutiko. Jau pirmą dieną Irane patekau į Teherano lesbiečių, gėjų, biseksualų ir taranseksualų (LGBT) bendruomenę – kalbėjausi su jaunomis merginomis, jas fotografavau. Natūraliai išsikristalizavo pirminis projekto vaizdinys – per šiuolaikinių moterų portretus ir istorijas mėginti papasakoti, kaip keičiasi Iranas kaip valstybė, kokią transformaciją jis išgyvena.

– Paminėjai LGBT bendruomenę. Gal papasakotum, kokia ji? Kokia apskritai homoseksualių žmonių padėtis?

– Socialiniu požiūriu situacija yra įdomi, kiek panaši į Lietuvos: gali būti homoseksualus tol, kol nesirodai, kol viešai neskelbi savo idėjų. Tokiu atveju niekas nekreipia į tave dėmesio. Ajatola Chomeinis (Irano aukščiausiasis lyderis – aut. past.) ir religiniai vadovai mulos mano, kad žmonės turi būti aiškios lyties – arba vyras, arba moteris. Todėl Irane yra įteisinta ir valstybės finansuojama lyties keitimo operacija. Anot jų, jei du vyrai nori būti kartu, vieną tiesiog reikia paversti moterimi. Būna situacijų, kai du įsimylėję vyrai nori būti kartu, todėl vienas iš jų pasidaro lyties keitimo operaciją. Tačiau kas nutinka, jei meilė baigiasi? Vienas iš jų lieka įgavęs visiškai nepritinkančią tapatybę. Tai dar viena problema, kuri mane domina fotografiškai.

– Kokiais kitais pjūviais ketini analizuoti Irano visuomenę?

– Kol kas dar pati svarstau, kas jungia tas moteris, kurias fotografavau. Nežinau, ar galiu pasakyti, kad fotografavau moteris. Šių dienų jaunimas dažnai nebenori savo seksualumui lipdyti etikečių, jie žaidžia su lyties konstruktais: „Jis yra mano sesė“ arba „Ji yra mano brolis“. Religijos įtaka jaunimui nėra tokia reikšminga arba lengviau apeinama negu socialinės struktūros – šeima, kaimynai. Pavyzdžiui, kalbintos moterys man pasakojo, kaip nugalėjo baimes ir vienos išvyko į gamtą nakvoti palapinėse. Mergaitės yra auklėjamos taip, kad jaučia daug baimių ir nepasitikėjimo savimi. Teherane buvau pakviesta skaityti pranešimo apie savo socialinius projektus vienoje kūrybinėje agentūroje, kurioje didžioji dalis darbuotojų yra moterys. Labai įdomu, kad po pranešimo klausimus uždavė vien vyrai. Moterys vis dar bijo kalbėti viešai. Jos geriau patylės, neis į konfrontaciją, nepatrauks dėmesio į savo pusę. Tik po pranešimo per „Facebook“ ar „Instagram“ sulaukiau asmeninių žinučių apie tai, kokias mintis joms sukėlė pranešimas. Netgi tokioje saugioje aplinkoje kaip darbovietė, kur bendravimas pagrįstas lygybės principu, kalbėti iranietės nedrįso. Tad būtų įdomu vieną pasakojimą parengti apie moteris, kurios renkasi gyventi vienos, pasipriešinti įsigalėjusioms taisyklėms ir atskleisti, kokie tie pasipriešinimo būdai. Kitas – apie LGBT bendruomenę. Abi idėjas jungiantis vardiklis – naujoji iraniečių karta, t.y. tos kartos, kuri vykdė revoliuciją (revoliucija vyko 1978–1979 m. – red. past.), vaikai, kuriems dabar tarp 20–30 metų.

– Ar Iraną pasirinkai dėl susižavėjimo iraniečių moterų fotografija? Gal yra daugiau priežasčių? Nesvarstei apie kitą musulmonišką valstybę?

– Taip, vykau dėl susidomėjimo iraniečių fotografija. Taip pat visada norėjau nuvykti į Siriją. Atsimenu, kad prieš šešerius ar septynerius metus, dar prieš įstodama studijuoti fotografijos Londone, turėjau laisvą vasarą ir nuvažiavau į Kiprą. Nuo ten labai paprasta persikelti į Libaną, o tada į Siriją. Tačiau tuo metu nebuvo galima pasidaryti on arrival vizos. Tada nenuvykau, o dabar jau vėlu... Iranas man patinka, nes tai yra tūkstantmečius skaičiuojanti civilizacija su milžiniškais kultūriniais klodais, poetais, menu, literatūra... Įdomu stebėti, kaip atėjęs islamas persidengė su senąja religija, kultūra. Šalies miestai labai skirtingi. Pavyzdžiui, Širazo gyventojai labiau patriotiški, atsigręžę į antikinę savo kultūrą. Ten yra poeto Hafizo mauzoliejus. Dėl šalyje esančio diktatoriško režimo daugelis žmonių yra technokratinio išsilavinimo – inžinieriai, medikai, chemikai. Juokdavausi, kad šios specialybės jiems yra tik priedanga. Dieną jie dirba įprastus darbus, o naktį virsta poetais, dramaturgais, šokėjais, muzikantais.

Daugybė žmonių kuria, nes kūryboje nėra religijos ar visuomenės gniaužtų.

– Ar pavyko susipažinti su skirtingų profesijų atstovais? Turiu omenyje, ar fotografijų pasakojime nevyraus tik menininkai?

– Bendravau su įvairių profesijų atstovais. Be to, požiūris į meną Irane man pasirodė kitoks – tai galimybė pasijusti laisvam. Daugybė žmonių kuria, nes kūryboje nėra religijos ar visuomenės gniaužtų. O mes čia dažnai pradedame konkuruoti, menas tampa preke.

– Iranas etniniu, religiniu ir kalbiniu atžvilgiu yra be galo įvairi valstybė. Šalyje gyvena afganai, azerai, armėnai, kurdai... Žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį į itin prastą afganų padėtį – didžioji dalis yra juodadarbiai. Ar pajautei įvairovę? Galbūt susidūrei su atstumtaisiais?

– Teherane lankiausi vienoje meno galerijoje, kur pamačiau vaizdo projekcijų parodą. Vienas iš įsimintiniausių projektų buvo apie afganą, kuris važiuoja su karučiu per Teheraną. Vaizdas rodomas iš jo perspektyvos – važiuodamas jis mato iraniečius vaikinus, stovinčius prie tilto, nieko neveikiančius ir žiūrinčius į jį kaip į antrarūšį. Nuėjus į turgų ar bet kur, kur dirbamas sunkus fizinis darbas, iš tiesų pamatysi afganus.

Važiuodama per Iraną, mačiau, kaip jis keičiasi. Uostamiestyje Bandare Abase pajaučiau didelę sunitų įtaką (90–95 proc. Irano gyventojų yra šiitai, sunitų – 5–10 proc. – red. past.). Susipažinau su vienu karo fotografu, kuris man papasakojo, kad šiame mieste apvogė jo draugą ir paliko raštelį, kuriame buvo parašyta, kad jį apiplėšė dėl to, kad jis yra šiitas. Pietų Irane skirtumai labai vizualūs – hidžabai su blizgučiais ir raštais, gėlėti čadorai, moterys nešioja specialias kaukes nuo saulės. Ten daug sunkiau sutikti kalbančių angliškai ar surasti kavinę, kurioje galėtum pavalgyti. Tad, jeigu nori valgyti, klausi vietinių ir jie nurodo duris, į kurias pasibeldus būni pamaitintas kažkieno namuose.

– Kam bus skirtas šis projektas? Galbūt ketini parodą surengti Irane?

– Norėčiau. Į šį projektą žiūriu kaip įdomų pasaulio auditorijai, nes Iranas vis dar yra tas kraštas, kuris yra uždaras ir stereotipizuojamas, ypač kalbant apie moteris ar homoseksualus. Kadangi projektas yra apie jaunus žmones, todėl ir auditoriją įsivaizduoju labiau jauną. Tačiau bet kuris žmogus, kuris nori sužinoti apie Iraną daugiau, yra tikslinė mano grupė. Norėčiau surengti parodą ir išleisti knygą. Žinau, knyga skamba kaip didelis dalykas... Tačiau kartais būna, kad natūraliai susidėlioja. Jaučiu, kad šis fotografijų pasakojimas galėtų tapti leidiniu, nes su savo fotografijų personažais užmezgiau artimus ryšius.

– Gal papasakotum apie juos plačiau?

– Vienas iš jų – homoseksualus gatvės fotografas, Širaze fotografuojantis asmenis, priklausomus nuo narkotikų. Jis netgi yra sėdėjęs kalėjime už moterų teisių aktyvizmą. Kita herojė – hipė mėlynplaukė, kuri mane nusivežė į už Širazo esantį apleistą krikščionių kaimą. Jaunimas renkasi ten esančioje apleistoje bažnyčioje, rūko žolę, trekina, aplink yra įsikūrusios kavinukės. Tokia vieta vadinama free zone – jeigu atvyks policija, visi greitai vieni kitus įspės. Merginos ten vaikšto be hidžabų, skamba muzika. Ten patyriau vieną iš kertinių kelionės momentų. Temo, mes sėdėjome ant kalno, nuo kurio matėsi nutolusio miesto šviesos, ir užgrojo filmo „Irano reivas“ pagrindinė daina („Man O To“ – red. past.). Pagalvojau, kad tai yra akimirka, kurios niekada nepamiršiu.

– Ar žmonės leidosi fotografuojami?

– Labai noriai. Tik Irano pietuose buvo kiek sunkiau. Ten žmonės religingesni, tad nenoras fotografuotis gali būti to padarinys. O kartais žmonės paprasčiausiai kuklesni. Tačiau man, kaip moteriai su juokingai atrodančia kamera, mažai kas buvo neįveikiamo.

– Vežeisi juostinį fotoaparatą. Kodėl pasirinkai būtent tokią techniką?

– Anksčiau daug fotografavau juostiniu. Mano ankstesni projektai, kurie man vis dar patinka, yra sulėtinto proceso rezultatai. Esu skubančios kartos atstovė, pasiduodanti skaitmeninių technologijų godumui padaryti kuo daugiau kadrų. Juostinė fotografija mane sulėtina. Vadinu tai „torture“, nes tarsi einu prieš save – juk norisi greičiau. Tačiau galvodama apie ilgalaikę perspektyvą pradedu jausti, kaip keičiasi mano požiūris į kiekvieną kadrą. Juostelėje tėra dvylika kadrų, tad į kiekvieną iš jų sudedu visą savo širdį ir koncentraciją. Man patinka, kaip šis būdas veikia tuos, kuriuos fotografuoju. Jie jaučiasi saugūs – mato mano veidą, nes jo neužsidengiu. Tai yra fotoaparatas, kuris iškart indikuoja, kad procesas yra kitoks, sužadina smalsumą ir pagarbą, nekelia asociacijų su kažkuo greitu. Pati kamera realybę įkvadratina, tarytum ištraukia ir išeina kažkas panašaus į 3D efektą. Man pačiai labai patinka, kaip jaučiuosi dėl juostinės fotografijos. Kokybė ir spalvos – ne taip svarbu, svarbiausia psichologinis efektas man pačiai ir mano personažams.

– Esi parengusi penkiolikos fotografijų ciklą „Islamas Lietuvoje“, kuriame pristatei Lietuvoje gyvenančių musulmonų bendruomenių spektrą. Prisimenu, kad minėjai, jog projektą tęsi toliau, ir netgi ketini išleisti knygą, nes susipažįsti su vis daugiau musulmonų, gyvenančių Lietuvoje. Ar serija pasipildė naujomis fotografijomis?

– Ne, projekto nebetęsiau, tačiau kartais mintimis grįžtu prie jo. Kai kurios nuotraukos man vis dar patinka, kai ką šiandien jau daryčiau kitaip. Svarsčiau, gal vis dėlto susitelkti į totorių bendruomenę, nes vizualiai ji nėra ištyrinėta, o juk tokia įdomi. Galbūt „Islamas Lietuvoje“ buvo pasiruošimas kurti ilgalaikį projektą, apšilimas prieš Visagino „Atominės Tapatybės“ ir Irano fotografijų pasakojimus. Visada manau, kad tai, kas mane ir herojus skiria, tarkim, religija, arba kalba, iš tiesų nėra svarbūs skirtumai. Man patinka prasibrauti pro šias dekoracijas, slepiančias mūsų panašumus. Tikiu bendražmogiškomis vertybėmis.

Man patinka prasibrauti pro šias dekoracijas, slepiančias mūsų panašumus. Tikiu bendražmogiškomis vertybėmis.

– Gal keistai nuskambės, bet ar radai kokių nors panašumų tarp Lietuvos ir Irano?

– Tarp Lietuvos ir Irano yra kažkoks keistas ryšys. Paskutinę dieną būdama Teherane, aplankiau Milad bokštą, kuris yra šeštasis aukščiausias bokštas pasaulyje. Jame yra toks juokingas savivaldybės muziejus. Ten, vos ne garbingiausioje vietoje, stovi dovana nuo Lietuvos valstybės – stiklinė Lietuvos formos statulėlė. Aplink nebuvo nė vienos dovanos iš kitos Europos šalies! O kur dar sutiktas lietuvių didžėjus (turimas omenyje didžėjus grad_u – aut. past.)! Tai, kas įvyko jo pasirodymo metu, yra geriau nei filmas, tiesiog neįtikėtina mini revoliucija. Irane viešai negalima rodyti emocijų, šokti. Kai didžėjus grojo, mačiau, kad iraniečiai vos susilaiko, kaip jie nori šokti. Pasirodymui artėjant į pabaigą, du žmonės staiga atsistojo. Kiti dar tarsi mėgino juos pasodinti, nes jiems užstojo vaizdą. Tačiau jiedu ėmė šokti ir išlaisvino kažkokią nuostabią energiją – visi pakilo ir taip pat ėmė šokti, ploti, šaukti. Kai žmonės pradėjo filmuoti mobiliaisiais telefonais, savininkai pradėjo juos gesinti, nes jei tokie vaizdai pateks į viešumą, gali kilti grėsmė, kad ta vieta bus uždaryta. Po šio pasirodymo prie manęs ir draugo šveicaro priėjo keli iraniečiai. Sakė, kad nerealu matyti žmones iš Lietuvos, kad mūsų dėka čia įvyko kažkas magiško. Jie papasakojo, kad už 45 minučių kelio nuo Teherano organizuoja nelegalius reivus.

– Kai visa tai pasakoji, prisimenu dokumentinį filmą „Irano reivas“ (Raving Iran, 2016). Matei jį?

– Jo režisierė Sue (Susanne Regina Meures – aut. past.) buvo atvykusi pas mane į svečius į Visaginą. Nuostabi, neįtikėtina moteris. Po didžėjaus pasirodymo sutikti vyrukai padėjo Sue, kai ji filmavo „Irano reivą“. Jiems papasakojau, kad ji buvo atvykusi į mano mažą miestelį, kuris yra net ne Lietuvos sostinė, kad kartu su ja ėjome į naktinį klubą „Troika“, kurį valdo 75 metų močiutė, kuri pati kartais ir muziką paleidžia.

– Kaip pasikeitė tavo, kaip fotografės, žvilgsnis įamžinant iranietes? Turiu omenyje, į ką kreipei dėmesį, kai moters veidas pridengiamas, o kūnas slepiamas po uždaresniais drabužiais?

– Niekuo, tiesiog ieškau kažkokios istorijos, simbolių, kurie įprasmina tos moters istoriją, ją reprezentuoja. Man įdomu ir nauja buvo viskas, net ir kamera, pridėjusi kvadratinį vaizdą. Nuogas kūnas mane vis dar įkvepia ir aš džiaugiuosi eksperimentuodama su aktais, bet kartu tai jau savotiškai baigtas etapas. Jau nebesinori, kad mane tik su tuo asocijuotų. Perėjau į kitą fotografinį lauką.

– Papasakok apie moterų grožio sampratą Irane. Ar ten egzistuoja grožio kultas?

– Ten nėra tokio didelio kūno kulto kaip Vakarų visuomenėje, todėl jaučiausi pailsėjusi nuo tobulų kūnų reklamose. Vakar buvau nuėjusi į „Europą“ draugei nupirkti gėlių ir mane iškart pasitiko pravertos lūpos, didelės krūtys, push up liemenėlė ir kalėdinė kepurė. Visa tai ant vieno modelio. Tai mus labai veikia, juk nesąmoningai save lyginame. Irane buvau apie tai pamiršusi, atsirado didesnis pasitikėjimas savimi. Jų visuomenė yra tinkliška, visus sieja ryšiai, todėl pailsėjau ne tik nuo grožio kulto, bet ir individualizmo, skubėjimo. Kita vertus, kalbantis su pačiomis iranietėmis, atrodo, kad grožio kultas yra: kadangi jos tamsios, depiliuojasi visus kūno ir veido plaukus. Labai įdomu, kad į mokyklą negalima ateiti su išpešiotais antakiais ir depiliuotais ūsiukais. Merginoms tai yra didelė trauma. Jeigu susitvarkai antakius, reiškia, kad su kažkuo miegojai. Mano draugė buvo su kirpčiukais, tai pasakojo, kad mokykloje kirpčiukus pakeldavo ir patikrindavo, ar antakiai nedepiliuoti.

Kitas pavyzdys – nosies ir kitos plastinės operacijos, kurios yra big thing. Turbūt jei reikėtų darytis plastinę operaciją, važiuočiau į Iraną (juokiasi). Į viešumą išeinama su vienokia apranga, tačiau patekus į privačias erdves, pas žmones į namus, ten yra kita situacija. Buvau ne viename vakarėlyje, kur merginos buvo taip seksualiai apsirengusios, kad net pamiršau, kokioje šalyje esu. Viena moteris, su kuria susipažinau Isfahane, dažydamasi manęs paklausė: „Gal tau antakius patvarkyti?“ (Juokiasi.) Iranietėms keista, kad nesu susitvarkiusi antakių. Kavinėje mane užkalbino kita moteris, o nukritus mano hidžabui, labai nusistebėjo, kad mano plaukai yra trumpai kirpti. Liepė prižadėti, kad metus nekirpsiu. Pažadą jau sulaužiau – grįžusi pasitrumpinau plaukus. 

Su Neringa kalbėjomės apie paslaptingąjį Iraną, iš kurio ji visai neseniai grįžo, kūrybinio įkvėpimo šaltinius ir atradimo džiaugsmą, jai labiausiai rūpinčius visuomenės skaudulius, bei, žinoma, Kalėdas.

– Ką jums reiškia didžiosios žiemos šventės?

– Šios šventės man siejasi ir su melancholija, ne tik su džiugesiu. Mano mama gyvena Amerikoje, tėtis – pajūryje, močiutė – kitame Lietuvos gale. Taip pat yra mano draugo šeima, kurią svarbu aplankyti. Tad Kalėdų laikotarpis man asocijuojasi su apmąstymais, savirefleksija, bet ir skubėjimu, net stresu. Labai svarbu nepaversti švenčių beprasmiu persivalgymo ir pergėrimo laiku, o atrasti laiko ir drąsos atsiverti, pasikalbėti, padėti tiems, kuriems mažiau pasisekė. Labai graži, lietuviška ir sulipdanti žmones tradicija yra sutartinių dainavimas. Prieš metus pradėjau dainuoti sutartines, tad per šias šventes paskatinsiu savo artimuosius kartu padainuoti.

– Kalbamės vos jums grįžus iš mėnesį trukusios kelionės po Iraną. Kas sužavėjo šioje šalyje, kad joje svečiuotis nusprendėte tokį, sakyčiau, gan netrumpą laiką?

– Islamo religija susidomėjau studijuodama Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), profesoriaus Egdūno Račiaus paskaitose. Vėliau, jau studijuodama Londone, nuėjau į fotografijos parodą "Šviesa iš Artimųjų Rytų", kurioje atradau iraniečių moterų darbus. Jie mane sukrėtė savo politiškumu, nesitaikstymu su priespauda, status quo kvestionavimu. Iš pradžių pagalvojau, kad tokie darbai negali egzistuoti Irane, nes Vakarų žiniasklaidoje kuriamas Irano portretas niekaip nesusisiejo su tuo, ką mačiau tose fotografijose. Geriau pasidomėjusi suvokiau, kad buvau suvaržyta stereotipų, kurie menkai teatspindi tai, kas vyksta Irane. Panirau į domėjimąsi islamiškuoju feminizmu, Irano menu, kinu ir fotografija. Šiandien drąsiai sakau, kad tai iranietės fotografės manyje pažadino tą Neringą, kuri grįžusi į Lietuvą sukūrė visus tuos socialinius ir politinius projektus.

– Galbūt prieš pirmą kartą nuvykdama į šią šalį turėjote kokių nors išankstinių nusistatymų, kurie sugriuvo vos atvykus?

– Nors ir maniau neturinti stereotipų apie Iraną, vis tiek turėjau baimių. Tas Vakaruose sukonstruotas vadinamojo kito paveikslas apie neracionalų ir gyvulišką arabų ir apskritai musulmonų pasaulį yra toks stiprus, kad labai sunku jam nepasiduoti. Bijojau seksualinio priekabiavimo, pykčio, nukreipto į mane, bijojau kažkaip ne taip pasielgti. Tačiau viskas buvo atvirkščiai – Irane jaučiausi saugiau negu, pavyzdžiui, Kipro saloje, o žmonės mane saugojo kaip savo akį. Vaišingumas ir rūpestis mane lydėjo visos kelionės metu, o žmonių smalsumas buvo tiesiog nepasotinamas. Atvykėliai nėra toks dažnas reiškinys Irane, patys iraniečiai žino apie tuos stereotipus, kuriuos mes turime – teroristai, neišsilavinę, neracionalūs. Turbūt dar ir dėl to jie daro viską, kad tai paneigtų. Kartu atvykėliai yra jų langas į kitą realybę – patys iraniečiai nedaug kur gali išvykti iš Irano, jiems galioja labai griežta vizų politika. Jaučiausi lyg būčiau jų langas į pasaulį, galimybė pademonstruoti savo puikias politines ir geografines žinias. O pačius iraniečius dažnai ir pravirkdydavau pasakodama apie sėkmingą ir nesmurtinę mūsų revoliuciją, Baltijos kelią ir apie tai, kaip tokia maža šalis kaip Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą. Jie absoliučiai tuo susižavėdavo.

Tai buvo nepamirštama patirtis, sugriovusi iliuziją apie Ameriką – svajonių išsipildymo šalį. Ten pamačiau ir daug skurdo bei nevilties.

– Žinau, kad kelionės – viena jūsų aistrų. Papasakokite, kuri iki šiol aplankyta šalis jums paliko didžiausią įspūdį? Kas būtent joje sužavėjo?

– Aš iš tų žmonių, kurie stengiasi neįsikibti į praeitį, man įdomiau svajoti ir planuoti naujas keliones. Balandį vėl keliausiu į Iraną, nes noriu dar pafotografuoti savo fotografijų pasakojimui apie šiandieninį Irano jaunimą. Vėliau svajoju nukeliauti į Kolumbiją –  esu didelė Gabrielio Garcios Márquezo gerbėja, noriu prisiliesti prie šalies, pagimdžiusios magiškąjį realizmą. Praėjusių metų rudenį keliavau po Jungtines Amerikos Valstijas. Tai nebuvo turistinė kelionė, labiau sociologinė-antropologinė, kurioje tyrinėjau Donaldo Trumpo rinkėjų apylinkes, fotografavau moteris, balsavusias už dabartinį JAV prezidentą. Tai buvo nepamirštama patirtis, sugriovusi iliuziją apie Ameriką – svajonių išsipildymo šalį. Ten pamačiau ir daug skurdo bei nevilties. Keletą kartų lankiausi Gruzijoje, kurią tikrai labai lengva įsimylėti. Žmonių šiluma, svetingumas, ypatinga gruzinų pagarba Lietuvai, kalnų didybė, spalvos ir beprotiškai gardus maistas. Gruziją visada rekomenduoju su absoliučiu pasitikėjimu.

– Turbūt galima sakyti, kad kiekvienas fotografas turi ne tik savo braižą, bet ir mėgstamus fotografavimo objektus. Vieniems pavyksta įamžinti neįtikėtinus gamtos sukurtus peizažus, kiti geriausiai atskleidžia žmogaus esmę portretuose, treti tarsi pagauna tarp dviejų žmonių esantį jausmą… Kas artimiausia jūsų širdžiai?

– Man įdomiausia fotografuoti žmones ir gamtą. Socialiniai ir antropologiniai aspektai, tapatybės klausimai, religiniai ir etnografiniai visuomenės pjūviai yra neišsemiamas mano įkvėpimo šaltinis. Aš noriu pati pažinti ir suprasti, man netinka jau sukramtyta ir paruošta informacija, neskatinanti kritiško mąstymo. Būtent tokios informacijos labai daug mūsų švietimo sistemoje, ji skatina uždarumą, o ne tyrinėjimą ir atradimą. Fotografija tapo mano būdu pačiai atrasti. Gamtos fotografija mane atpalaiduoja, suaštrina jusles ir intuiciją, ji lyg meditacija vaizdu. Ji man svarbi.

– Viename interviu esate sakiusi, kad kurį laiką tarsi drovėjotės to fakto, kad fotografuojate vestuves, nes tai "neprideda menininkui garbės". O kuriais savo darbais didžiuojatės labiausiai?

– Taip, egzistuoja tas stereotipas, kad menininkas neturėtų imtis tokių komercinių užsakymų kaip vestuvių fotografija. Aš nežiūriu į vestuvių fotografiją kaip į komerciją, man tai labai įdomus socialinis reiškinys. Vestuvės yra puiki galimybė patyrinėti visuomenę: senosios ir jaunosios kartos takoskyrą, požiūrį į religiją, statusą, materializmą, lyčių lygybės aspektus. Su daugeliu iš savo jaunavedžių palaikau šiltus santykius ir po vestuvių, vėliau esu kviečiama fotografuoti jų laukimą, krikštynas ir kitas svarbias šventes. Ir vis dėlto kitą sezoną nusprendžiau nefotografuoti vestuvių, nes nebeliko tam laiko. Šiuo metu rengiu du didelės apimties fotografijų ciklus – apie Visagino miestą ir Irano jaunąją kartą, tad noriu susitelkti vien ties jais.

– Beje, ką darote tada, kai per fotosesiją žmogus smarkiai stresuoja, yra įsitempęs? Tokiais atvejais prireikia ir psichologijos išmanymo?

– Aš į kiekvieną žmogų einu su didele meile, atvirumu ir palaikymu. Puikiai įsivaizduoju, kodėl gali būti sunku fotografuotis – kompleksai, nepasitikėjimas savimi, jausmas, kad lyg ir kažkaip viskas čia kvaila. Tad aš kalbuosi, pasakoju, juokauju ir akcentuoju stipriausias ir gražiausias kiekvieno žmogaus puses. Tiesa ta, kad nesame tauta, pasižyminti komplimentų sakymu. O aš labai mėgstu juos dalyti, nes tikiu, kad žodžiai turi galią keisti mūsų vidinę savijautą. Tai, kur sutelkiame savo dėmesį, tampa mūsų realybe, tai, ką pasakojame sau apie save, tampa mūsų gyvenimu. Tad aš pasakoju daug nuostabių dalykų kiekvienam žmogui, kad jis prisipildytų šviesos.

– Kai kurie jūsų projektai, pavyzdžiui, "Mes. Moterys", atskleidęs natūralų skirtingų moterų kūną, o ypač "Jie laimėjo loteriją" (įamžintos jautrios šauktinių emocijos), susilaukė ne tik pagyrų, bet ir kritikos. Juk savo nuotraukomis laužote moteriško grožio stereotipus, įsitikinimą, kad vyras privalo būti stiprus (tiek fiziškai, tiek ir morališkai), vengti, net gėdytis jausmų... Ar jums dėl sustabarėjusių dalies visuomenės įsitikinimų nebūna liūdna, pikta ir skriaudu?

– Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, labai džiaugiuosi savo socialinių projektų įtaka visuomenei, ypač jaunajai kartai. Kartu su savo drauge Beata Tiškevič atnešėme į plačiąją Lietuvos visuomenę feminizmo sąvoką, didesnį dėmesį moterų teisių problematikai. Labai tuo didžiuojuosi. Ir vis dėlto šiandien jaučiu, kad Lietuvos visuomenei verkiant reikalingi žmonės, kurie taptų stipriais klijais, sulipdančiais mūsų suskilinėjusią tautą. Man skaudu dėl to, kad viešoje erdvėje yra tiek neapykantos, kvailų draudžiančių įstatymų, nepasitikėjimo. Turbūt esame sklidini skausmo ir pykčio, jei taip lengva mumyse pažadinti žiaurumą, keiksmus, patyčias net ir tokiais menkais klausimais kaip Lukiškių aikštės projektas Vilniuje. Tai labai gąsdina.

– Iškart po mūsų pokalbio skaitysite pranešimą apie feminizmą Irane. O kokia, jūsų manymu, feminizmo padėtis Lietuvoje? Ar nemanote, kad kalbant šia tema tinka frazė "Žmonės bijo, ko nepažįsta"?

– Feminizmas tapo 2017-ųjų Meriam-Webster žodyno Metų žodžiu. Tiek pasauliniu mastu, tiek Lietuvoje ši sąvoka įsitvirtino ir daugelis ją žino. Be abejo, feminizmui priskiriamos tokios etiketės kaip  vyrų nekentimas ar moterų išaukštinimas. Tačiau feminizmo sąvoka reiškia abiejų lyčių politinę, ekonominę ir socialinę lygybę, o ne vienos išaukštinimą. Lietuvoje feminizmas yra gyvybiškai reikalingas, kad jaunos kartos moterys užaugtų laisvos ir drąsios, netraumuotos senų, iš sovietinio laikotarpio ateinančių normų ir lūkesčių. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje taip pat įvyko #metoo judėjimas, merginos dalijosi savo istorijomis, aš buvau viena jų. Tačiau kelioms merginoms prakalbus apie Šarūno Barto seksualinį priekabiavimą, mane labai išgąsdino didelės visuomenės dalies patyčios ir netikėjimas prabilusiomis merginomis. Tai tik parodo, kaip stipriai mums reikalingas feminizmas, kokį ilgą kelią dar turime nueiti.

Kalėdų laikotarpis man asocijuojasi su apmąstymais, savirefleksija, bet ir skubėjimu, net stresu. Labai svarbu nepaversti švenčių beprasmiu persivalgymo ir pergėrimo laiku, o atrasti laiko ir drąsos atsiverti, pasikalbėti, padėti tiems, kuriems mažiau pasisekė.

– Prisipažinkite, ar pati jautriai reaguojate į savo adresu girdimus negatyvius dalykus? O gal, kai supranti, iš kur žmonėms atsiranda noras pilti pamazgas, pyktį pakeičia gailestis jiems ar tiesiog ramus atlaidumas?

– Mums Lietuvoje reikia labai daug diskutuoti apie tai, kas yra kritika. Į konstruktyvią, į augimą nukreiptą kritiką reaguoju džiugiai ir iš jos mokausi. Į pyktį, užslėptą agresiją, intelektualiais žodžiais apdangstytas patyčias reaguoju prastai. Manau, kad lietuviškame mikroklimate būtina kuo daugiau vienas kitą palaikyti, skatinti, įkvėpti, drąsinti. Tačiau vėlgi tam, kad augtume, būtina gauti ir kritikos, ir būti savikritiškam.

– Atrodo, kad esate iš tiesų neabejinga tam, kas vyksta aplink, ypač kai tie vykstantys dalykai yra tam tikra prasme neteisybė. Ar kreipiant tiek dėmesio į pasaulio problemas, netampa sunku džiaugtis savo pačios laime?

– Mane džiugina ne savanaudiška mano asmeninė laimė, bet bendras laimės vardiklis visuomenėje, kurioje gyvenu. Savanaudiškumas sukūrė modernią vergovę, nualintą planetą, plastike paskendusį vandenyną, badaujančius ir kenčiančius žmones bei gyvūnus, iškirstus miškus. Mano ir aplinkinių gyvenimai ir gerovė yra tiesiogiai susiję, net jei ir plika akimi tai ne iš karto matyti. Tai, kad šiandien esu soti ir saugi, nereiškia, kad rytoj tai nepasikeis.

– Pradėjome pokalbį švenčių tema, tad gal, mūsų laikui einant į pabaigą, prie jų ir sugrįžkime. Ko Kalėdų ar Naujųjų metų proga norėtumėte palinkėti pasauliui, Lietuvai, kiekvienam žmogui?

– To linkiu visada – supratingumo ir atjautos. Lietuva yra nuostabi šalis, tik mes labai dažnai girdime apie save negatyvius dalykus, kurie įsigeria į kiekvieno pasąmonę ir sudaro prastą bendrą foną. Tai pasakokime sau ir kitiems daugiau įkvepiančių istorijų!

Pirmieji su projekto dalyviais iš Ekvadoro, Vietnamo, Sirijos, Tadžikijos, Pakistano ir Ukrainos susipažino žinomi Lietuvos žmonės: dainininkai Jurgis Didžiulis ir Erica Jennings, menininkė Nomeda Marčėnaitė, finansų analitikas Gitanas Nausėda, žurnalistai Paulius Gritėnas ir Aurimas Perednis, fotografė Neringa Rekašiūtė. Jų susitikimus ir įspūdžius galima išvysti vaizdo siužetuose socialiniame tinkle „Facebook“.

„Suprantame, kad mes esame pasaulyje, ir užsidarymas  nepadeda. Jeigu norime, kad Lietuva išliktų ir būtų didelė šalis, reikia „užkrėsti“ kitus lietuviškumu, dalytis savo kultūra, o ne saugoti ją dėžutėje“, – šmaikštavo Jurgis Didžiulis ir Erica Jennings, susipažinę su vienu iš projekto dalyvių – Lietuvoje gyvenančiu siru Medianu. Žinomas muzikantas vaikiną pakvietė apsilankyti savo įrašų studijoje ir kartu pagroti.

„Man be galo įdomu pažinti kitų kultūrų žmones, pamatyti, kaip jie mąsto, sužinoti, kaip jie mato lietuvius. Dažniausiai žmonės galvoja, kad tu lauki komplimentų, bet aš norėčiau išgirsti, ką mes darome ne taip, kokie iš tiesų esame užsieniečių, kitataučių akimis. Daugiau sužinoti norisi tam, kad galėtumėm keistis“, – sakė menininkė Nomeda Marčėnaitė po susitikimo su projekto dalyve vietnamiete Van.

Projekte „Kvietimas draugauti“ dalyvauja dėl įvairių priežasčių į Lietuvą gyventi atvykę žmonės. Ukrainiečių Tatjanos ir Aleksandro šeima buvo priversta palikti gimtąjį Mariupolį po karinių veiksmų pradžios. Fabianas iš Ekvadoro – „meilės imigrantas“, šiandien studijuojantis ir dirbantis Vilniuje ir siejantis savo ateitį su Lietuva. Vietnamietė Van, kaip ir Medianas iš Sirijos bei Asadas iš Pakistano, į Lietuvą atvyko studijuoti. Tadžikas Ilhomjonas su žmona ir dukra turėjo palikti gimtinę dėl politinės situacijos.

„Asmeniškai susipažinus ir pabendravus su žmonėmis iš kitos kultūros, išnyksta išankstiniai stereotipai ir baimės. Projektas „Kvietimas draugauti“ todėl ir kviečia lietuvius ir užsieniečius veikti ką nors įdomaus ir naujo kartu: gaminti tradicinius lietuviškus ir kitų šalių patiekalus, mokytis užsienio kalbų, šokių, dalyvauti futbolo ir bokso treniruotėse ir daryti daugelį kitų įdomių dalykų. Veikdami kartu, dalyviai galės geriau pažinti vienas kito gyvenimo būdą, kultūrą, tradicijas“, – sako Europos Parlamento informacijos biuro Lietuvoje vadovė Daiva Jakaitė.

„Išaugęs pabėgėlių skaičius sukėlė įtampą pietinėse Europos Sąjungos šalyse, todėl Europos Komisija pakvietė kitas Europos Sąjungos šalis solidariai sumažinti joms tekusią naštą ir perkelti dalį į jas atvykusių pabėgėlių. Lietuva per dvejus metus įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius. Svarbu, kad šiems nuo konfliktų nukentėjusiems žmonėms būtų sudarytos galimybės integruotis Lietuvos visuomenėje. Projektu „Kvietimas draugauti“ norime pakviesti Lietuvos gyventojus geriau pažinti Lietuvoje jau gyvenančius užsieniečius, įsitraukti į bendras veiklas ir taip siekti tarpusavio supratimo“, – sako Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Ryšių su žiniasklaida grupės vadovas Giedrius Sudikas.

Lietuvos gyventojai, norintys dalyvauti projekte, turi užpildyti specialią registracijos formą www.bitly.com/kvietimasdraugauti: pasirinkti, su kuriuo projekto dalyviu norėtų susipažinti ir kokias veiklas atlikti. Atrinkti dalyviai susitiks su užsieniečiais, o apie šiuos susitikimus bus kuriami vaizdo siužetai.

Projektą vykdo Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje kartu su Europos Parlamento informacijos biuru Lietuvoje. Projekto partneris – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Draugija.

Tai fotografinis, dokumentinis ir meninis pasakojimas apie įvairias islamo religijos formas Lietuvoje. Parodoje eksponuojama 15 fotografijų: portretų, Lietuvos mečečių interjerų bei eksterjerų.

Šis projektas prasidėjo kaip fotografinė istorija apie Lietuvos totorius, tačiau prasiplėtė ir apima Lietuvos piliečius, priėmusius islamą, bei musulmonus imigrantus. Projekto tikslas – skatinti tarpkultūrinį dialogą visuomenėje. Anot autorės, labai svarbu siekti pozityvaus ir objektyvaus musulmonų vertinimo Lietuvoje.

N. Rekašiūtė – 27 metų fotografijos mokslo bakalaurė, šiuo metu studijuojanti ketvirtame tarptautinių santykių ir politikos mokslų kurse Vilniaus universitete. Fotografės interesai apima lyčių lygybės, socialinio teisingumo, kultūrų įvairovės, religijų įvairovės, tarpkultūrinio dialogo, Islamo religijos tematikas. Pradėjusi karjerą kaip mados fotografė, Neringa atrado socialinės dokumentikos žanrą, dirbdama fiziškai neįgalaus vyro prižiūrėtoja Londone 2012-2013 metais.

Lietuvoje ir pasaulyje Neringa išgarsėjo su tokiais socialinius klausimus keliančiais projektais, kaip "Mes.Moterys", "Jie laimėjo loteriją", #Musudaug, #Superherojės. Fotografės darbai buvo išspausdinti didžiausiuose pasaulio leidiniuose: "The Huffington Post", "The Guardian", "The Daily Mail", "Dazed&Confused", "Vanity Fair Italia" ir daugelyje kitų.

Paroda bus eksponuojama iki gegužės 22 dienos.

„Tuo metu pagalvojau, kad mano darbai ypač prasmingi norint šviesti tautiečius, paraginti nepasiduoti manipuliacijoms ir baimei,“ – atvirauja fotografė Neringa Rekašiūtė. Įvairių socialinių projektų autorė šia patirtimi dalijosi su Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro jaunimu ir pristatė parodą „Islamas Lietuvoje“.

Fotografės teigimu, kurį laiką gyvendama Didžiojo Britanijoje, universiteto draugų rate turėjo ne vieną islamą išpažįstantį bičiulį, tačiau hidžabas ir kiti atributai atrodė tokie natūralūs, jog neprivertė atkreipti į tai išskirtinio dėmesio. „Paradoksalu, bet tuo pačiu metu maniau, kad Lietuvoje musulmonų bendruomenės nėra arba ji labai maža. Pradėjus domėtis man pačiai buvo siurprizas, kad šalyje musulmonai gyvena jau beveik šešis šimtus metų, netrūksta lietuvių, atsivertusių į islamą, aplankiau įspūdingo grožio mečetes, bendravau su Lietuvos musulmonais ir išgirdau jaudinančių pasakojimų,“ – pristatydama parodą teigė menininkė. Fotografijose atspindėta Lietuvos musulmonų kasdienybė, ritualai ir asimiliacijos šiuolaikinėje kultūroje ženklai.

Parodos „Islamas Lietuvoje“ ekspozicija Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre – tai viena iš edukacinio islamo kultūrą pristatančio projekto veiklų. Švietėjišką iniciatyvą paskatino pažintis su šiuo metu kompiuterinio projektavimo specialybę mokymo centre pasirinkusia vienuoliktoke Alaa Ahmed Elsayed – viena iš N. Rekašiūtės fotografijų herojų. Mergina noriai prisidėjo prie galimybės bendraamžiams ir mokytojams susitikti su iš Egipto atvykusia jos šeima, atvirai kalbėtis apie religinius ir kultūrinius skirtumus.

Socialinis pedagogas ekspertas Tomas Morkūnas, komentuodamas projekto turinį, tikina kasmet sulaukiantis mokinio, kuris tampa savotišku iššūkiu: „Pas mus mokėsi kitos tautybės, tikėjimo ar orientacijos asmenys. Tačiau turime patirties ir nelaukiame precedentų, priešiškumo apraiškų – pažinimą ir toleranciją skatiname nuo pirmos dienos.“

Fotografijų parodą „Islamas Lietuvoje“ nemokamai aplankyti galima iki gegužės 4 d. Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro Administravimo ir paslaugų skyriuje.